Baudžiamoji byla Nr. 2K-183-511/2019
Teisminio proceso Nr. 1-05-2-00216-2017-7
Procesinio sprendimo kategorijos:
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. liepos 23 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (kolegijos pirmininkė), Artūro Pažarskio ir Eligijaus Gladučio (pranešėjas),
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui Dariui Alinskui,
nuteistajam E. G. ir jo gynėjui advokatui Donatui Dauniui,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. G. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. liepos 19 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo E. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams ir 187 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu dešimčiai mėnesių.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės apribojimas vieneriems metams bei nustatyti įpareigojimai: per visą laisvės apribojimo laiką nesilankyti nukentėjusiųjų V. ir T. B. sodyboje (duomenys neskelbtini), ir per vienerius metus išdirbti 100 val. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
Pripažinta nukentėjusiesiems V. B. ir T. B. teisė į civilinio ieškinio patenkinimą ir klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka. Iš E. G. priteista valstybei 553,83 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, suteiktos nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei V. B., išlaidoms atlyginti.
Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. liepos 19 d. nuosprendžiu E. G. išteisintas pagal BK 178 straipsnio 1 dalį ir 187 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų V. B. ir T. B. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas ir valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos nepriteistos (neišieškotinos).
Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo E. G. ir jo gynėjo advokato Donato Daunio, prašiusių nuteistojo kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. E. G. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 1 dalį už tai, kad nuo 2017 m. birželio 18 d. iki 2017 m. rugpjūčio 1 d. 9 val., ikiteisminiu tyrimu tiksliai nenustatytu laiku, nukentėjusiesiems V. B. ir T. B. priklausančiame gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), tyčia pagrobė įvairius daiktus (šviestuvus, durų rankeną, elektros rozetes (kištukinius lizdus), vonią, radiatorius ir kt.), nurodytus skundžiamo nuosprendžio 17 punkte, taip padarė V. ir T. B. 4568 Eur turtinę žalą.
2. Taip pat jis nuteistas pagal BK 187 straipsnio 1 dalį už tai, kad nuo 2017 m. birželio 18 d. iki 2017 m. rugpjūčio 1 d. 9 val., ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), tyčia sugadino svetimą turtą – nukentėjusiesiems V. ir T. B. priklausančiame name sugadino elektros instaliaciją, elektros paskirstymo – saugiklių dėžutę, keraminių plytelių sienų apdailą, ventiliacijos angą, įvairiuose namo kambariuose sienų ir lubų apdailą, vandens gręžinį, šildymo sistemą, taip iš viso sugadino 9440 Eur vertės nukentėjusiųjų V. ir T. B. turtą ir šiems padarė turtinę žalą.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
3. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo išvados, jog kaltinime nurodyti daiktai buvo ir yra E. G. nuosavybė; jie jam nėra svetimi; byloje nėra įrodymų, kad turtas buvo sugadintas, nes namas savo funkcinės gyvenamosios paskirties neprarado, nukentėjusieji jame gyvena; nėra įrodymų, jog buvo atliekami tyčiniai turto sugadinimo veiksmai ir juos atliko E. G., kurios (išvados) padarytos vertinant tik E. G. parodymus, aiškinant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normas, Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nuostatas, techninio namo projekto duomenis, neteisingos ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Dėl to apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis yra nepagrįstas, todėl naikintinas ir priimtinas naujas, apkaltinamasis, nuosprendis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 329 straipsnio 2 punkte nustatytais pagrindais.
III. Kasacinio skundo argumentai
4. Kasaciniu skundu nuteistasis E. G. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.
4.1. Kasatorius skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas prokuroro ir nukentėjusiųjų apeliacinius skundus, nukrypo nuo teismų praktikos analogiškose bylose, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį. Kasatoriaus nuomone, būtent pirmosios instancijos teismas iki galo, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo šią bylą ir priėmė teisingą nuosprendį, kuriame nuosekliai išdėstyti motyvai, teisiniai argumentai ir teisinė logika.
4.2. Kasatoriaus teigimu, esminis teisės klausimas dėl tinkamo BK 178 straipsnio l dalies taikymo yra kaltinime ir skundžiamame nuosprendyje nurodytų daiktų teisinis kvalifikavimas ir pagrindinių ir antraeilių daiktų teisinio statuso ir šių daiktų likimo tinkamas vertinimas. Kasatoriaus nuomone, šie daiktai yra pagrindiniai daiktai, galintys būti savarankiškas civilinių santykių objektas, ir jų neištinka pagrindinio daikto likimas. Nukentėjusieji iš banko be varžytynių įsigijo tik nuteistojo namą su veikiančiais elektros, vandens tiekimo, nuotekų ir šildymo tinklais, tai pripažino ir apeliacinės instancijos teismas. Kaltinime nurodyti daiktai buvo ir yra nuteistojo nuosavybė, jie nėra jam svetimi ir nėra nusikalstamos veikos – vagystės objektas. Juolab kad nukentėjusieji pradiniame skunde buvo pareiškę pretenzijas net dėl akmenų krūvos prie namo nuosavybės, jeigu prie krūvos būtų stovėjęs traktorius, būtų reiškę pretenzijas ir į jį.
4.3. Nagrinėjant kasacinį skundą dėl turto sugadinimo, kasatorius prašo vadovautis pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytais argumentais ir teisinėmis išvadomis dėl jo (kasatoriaus) nekaltumo, dėl to jis jų kasaciniame skunde nekartoja. Kasatoriaus nuomone, šios išvados yra pagrįstos, motyvuotos ir teisėtos, padarytos įvertinant visą baudžiamosios bylos medžiagą, ir padaryta teisinga išvada, kad jo veiksmuose tyčios nebuvo ir nėra jokių įrodymų, kad jis tyčiniais veiksmais sugadino svetimą turtą.
4.4. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytus motyvus ir kitas aplinkybes, rėmėsi išimtinai nukentėjusiųjų parodymais ir tik jais tikėjo, jo (kasatoriaus) veiksmus vertino išimtinai kaip gynybinę versiją, taip suklydo dėl teisinio veikos kvalifikavimo.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
6. Iš kasacinio skundo turinio išplaukia, kad kasatorius mano, jog apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas nuteistąjį kaltu pagal BK 178 straipsnio 1 dalį netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nes kasatoriaus nuomone, turtas, už kurio pagrobimą jis nuteistas, nebuvo jam svetimas, dėl šio turto kilęs ginčas spręstinas civilinio proceso tvarka.
7. Pagal baudžiamąjį įstatymą už vagystę atsako tas, kas pagrobė svetimą turtą (BK 178 straipsnio 1 dalis). Teismų praktikoje konstatuota, kad pagrobimas – tai tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu, arba ji yra pasunkinama (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-351/2012, 2K-282/2012, 2K-228/2013). Svarbu ir tai, kad veika kaip vagystė kvalifikuojama tuomet, kai kaltininkas neturi jokios tikros, ginčijamos ar tariamos teisės į grobiamą turtą ir turtas pagrobiamas BK 178 straipsnyje nurodytais veiksmais.
8. Vagystės sudėties subjektyvusis požymis – kaltė pasireiškia tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad paima svetimą daiktą, numato, kad nukentėjusysis jo neteks, o jis šį turės kaip nuosavą, ir to nori. Be to, pagal teismų praktiką vagystės atveju kaltininkas turi būti įsitikinęs, kad grobia kito asmens turtą, nes neturi turto savininko sutikimo užvaldyti jo turtą.
9. Iš bylos matyti, kad pagal 2017 m. birželio 13 d. nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo be varžytinių sutartį I. G. ir E. G. pardavė, o T. B. ir V. B. nupirko gyvenamąjį namą su sklypu, esančius (duomenys neskelbtini). Pagal byloje nustatytas aplinkybes, įgiję nuosavybės teises į šį turtą, nukentėjusieji leido nuteistajam kurį laiką neišsikraustyti, tačiau po to, išsikraustydamas iš nukentėjusiųjų namo, nuteistasis E. G., neturėdamas teisėtų namo savininkų nukentėjusiųjų T. B. ir V. B. sutikimo, išmontavo ir išsigabeno kaltinime nurodytą dalį name buvusios santechnikos įrangos, elektros instaliacijos, integruotų baldų dalis ir kitą turtą, be to, sugadino dalį namo elektros instaliacijos, sienų apdailos, namo šildymo sistemos vamzdžius, šiukšlėmis buvo užkimštas vandentiekio gręžinys.
10. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šviestuvai, lemputės, klozetas, kriauklės, kištukiniai elektros lizdai, kranai, vonia, vandens plėtimosi bakelis, maišytuvas, durų rankena, radiatoriai, šilumos reguliatoriai, sieninės įmontuojamos spintos nėra namo inžinerinių sistemų dalis, tai yra pagrindiniai, galintys būti savarankišku civilinių santykių objektu, o ne antraeiliai daiktai, todėl pagal CK 4.2 straipsnio 5 dalies nuostatas jie nelaikytini nekilnojamojo daikto dalimi, o tai reiškia, kad jų neištinka pagrindinio daikto likimas, jie buvo ir yra kaltinamojo E. G. nuosavybė, jie kaltinamajam nėra svetimi, o tai reiškia, kad nėra nusikalstamos veikos sudėties – dalyko. Be to, pirmosios instancijos teismo nuomone, tarp kaltinamojo ir nukentėjusiųjų yra kilęs ginčas dėl nuosavybės teisės į kaltinime nurodytus daiktus, o ginčo objektu esantis turtas negali būti grobimo dalykas, kol šis klausimas nėra išspręstas teisme, kad kaltinamasis E. G. parodė, jog pasiėmė savo daiktus, svetimų daiktų neėmė, siūlė juos pirkti nukentėjusiesiems, bet šie atsisakė, o tai reiškia, kad nėra nusikalstamos veikos sudėties subjektyviosios pusės – tiesioginės tyčios.
11. Šios pirmosios instancijos teismo išvados, o kartu ir nuteistojo kasacinio skundo argumentai, kurie iš esmės glaustai jas pakartoja, yra nepagrįsti.
12. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas prokuroro ir nukentėjusiųjų skundus, nesutikdamas su pirmiau aptartomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, konstatavo, kad nuteistasis E. G. pagrobė svetimą turtą, t. y. padarė jam inkriminuojamas nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas tokį savo sprendimą motyvavo tuo, jog pirmosios instancijos teismo išvados, kad minėtas turtas nuteistajam nebuvo svetimas, nepagrįstos, nes, pagal CK 4.14 straipsnio nuostatas, kad kai pagrindinio daikto perleidimo kito asmens nuosavybėn metu kyla ginčas dėl antraeilio daikto likimo, kartu su pagrindiniu daiktu perleidžiamas to asmens nuosavybėn ir antraeilis daiktas. Be to, šis turtas buvo įkeistas hipoteka, o CK 4.171 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu hipotekos sandoryje nenustatyta kitaip, hipotekos objektu laikomas pagrindinis daiktas ir visi esami ar būsimi antraeiliai daiktai, išskyrus daikto pajamas; antraeiliai daiktai laikomi įkeistais hipoteka, nors jie ir nenurodyti sandoryje.
13. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nuteistojo E. G. išmontuoti ir išgabenti daiktai buvo nukentėjusiųjų T. B. ir V. B. gyvenamojo namo dalis, jie neatskiriami nuo namo funkcionavimo. Pirkimo – pardavimo sutartyje nebuvo numatyta jokių išlygų dėl sutartyje nurodyto turto nuosavybės teisių perėjimo naujiems savininkams. Be to, pagal byloje nustatytas aplinkybes šį turtą prieš jo perleidimą apžiūrėjo ir įvertino nekilnojamojo turto vertintojas V. L.; byloje nėra jokių duomenų, kad namas buvo parduotas geresnės būklės nei įvertinimo metu ar būta kokių nors kitų aplinkybių, kurios būtų sudariusios kokį nors pagrindą spręsti apie nuteistojo E. G. tikros, ginčijamos ar tariamos teisės į jo pasisavintą nukentėjusiųjų turtą buvimą.
14. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, pagrįstai nustatė, kad E. G., žinodamas, kad jam nuosavybės teise priklausantis turtas yra įkeistas ir kad šį įkeistą turtą įsigijo nukentėjusieji V. ir T. B., ir tai, kad name esantys integruoti daiktai, kuriuos jis pagrobė, yra gyvenamojo namo dalis ir jie neatskiriami nuo namo funkcionavimo, suprato, jog daro nusikalstamą veiką, ir norėjo taip elgtis, suvokė, jog dėl jo daromos nusikalstamos veikos bus padaryta žala nukentėjusiesiems, ir to siekė, taigi, šią nusikalstamą veiką padarė tiesiogine tyčia.
15. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nuteistojo veikoje tinkamai nustatęs visus BK 178 straipsnio 1 dalyje nustatytos veikos požymius ir pripažindamas E. G. kaltu pagal šį straipsnį, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai.
16. Pažymėtina, kad apskųstus žemesnės instancijos teismų sprendimus kasacinės instancijos teismas patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. sprendžiama, ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nuosprendis formos ir turinio prasme atitinka BPK įtvirtintus reikalavimus, ar teismams darant išvadas dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, nebuvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai.
17. Kasacinio skundo dalyje, kurioje nuteistasis E. G. nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl jo pripažinimo kaltu pagal BK 187 straipsnio 1 dalį, kasatorius prašo vadovautis pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytais argumentais ir teisinėmis išvadomis dėl kasatoriaus nekaltumo bei į motyvus, į kuriuos neatsižvelgė apeliacinės instancijos teismas, be to, kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo atliktu nukentėjusiųjų ir jo paties parodymų vertinimu, tačiau nenurodo teisinių argumentų, pagrindžiančių, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar padarė esminį baudžiamojo proceso pažeidimą, todėl tokie teiginiai nėra baudžiamosios bylos nagrinėjimo kasacinėje teismo instancijoje dalykas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,