Lietuvos Respublikos Vyriausybė
nutarimas
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ŠEIMOS STIPRINIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIP-4255
2016 m. spalio 5 d. Nr. 1001
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2016 m. gegužės 25 d. sprendimo Nr. SV-S-1548 „Dėl įstatymų projektų išvadų“ 4 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
1. Iš esmės pritarti Lietuvos Respublikos šeimos stiprinimo įstatymo projektui Nr. XIIP-4255 (toliau – Įstatymo projektas), tačiau pasiūlyti Lietuvos Respublikos Seimui (toliau – Seimas) Įstatymo projektą tobulinti atsižvelgiant į šias pastabas ir pasiūlymus:
1.1. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. X-1569 „Dėl Valstybinės šeimos politikos koncepcijos patvirtinimo“ patvirtintos Valstybinės šeimos politikos koncepcijos nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – Konstitucinio Teismo nutarimas) konstatuota, kad „iš Konstitucijos 38 straipsnio 1 dalies kylanti valstybės pareiga įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų šeimos, kaip konstitucinės vertybės, apsaugą, suponuoja ne tik valstybės pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, kuriuo inter alia būtų sudarytos prielaidos šeimai tinkamai funkcionuoti, būtų stiprinami šeimos santykiai, ginamos šeimos narių teisės ir teisėti interesai, bet ir valstybės pareigą įstatymais ir kitais teisės aktais taip sureguliuoti šeimos santykius, kad nebūtų sudaroma prielaidų diskriminuoti šeimos santykių dalyvių (kaip antai santuokos neįregistravusių bendrai gyvenančių vyro ir moters, jų vaikų (įvaikių), vieno iš tėvų, auginančio vaiką (įvaikį), ir kt.)“ ir kad „konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas“, todėl, siekiant užtikrinti, kad Įstatymo projekto nuostatos neprieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Konstitucinio Teismo praktikai valstybės formuojamos ir įgyvendinamos šeimos politikos srityje, reikėtų atsisakyti Įstatymo projekto preambulės.
1.2. Lietuvos Respublikos įstatymuose nėra vieno bendro šeimos apibrėžimo, įvairiuose įstatymuose šeimos sąvoka konstruojama pasirenkant skirtingas sudedamąsias dalis: pateikiamas nevienodas asmenų kategorijų sąrašas ir nevienodi juos kvalifikuojantys požymiai, be to, nė vieno įstatymuose nurodyto šeimos sąvokos apibrėžimo negalima išskirti kaip dominuojančio (Socialinės, ekonominės ir teisinės priemonės siekiant šeimų stabilumo ir plėtros. Monografija. Vilnius: Justitia, 2014, p. 31), todėl, siekiant užtikrinti sklandų įstatymo nuostatų taikymą, tikslinga Įstatymo projekte apibrėžti sąvoką „šeima“, kuri neprieštarautų Konstitucinio Teismo nutarimui.
1.3. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymą (toliau – Vyriausybės įstatymas) ministerijoms pavedama formuoti valstybės politiką, taip pat organizuoti, koordinuoti ir kontroliuoti jos įgyvendinimą ministrui pavestose valdymo srityse, Vyriausybės įstaigoms – dalyvauti formuojant politiką ministrui pavestose valdymo srityse ir ją įgyvendinti, o įstaigos prie ministerijos steigiamos valstybės politikai ministrui pavestose valdymo srityse įgyvendinti ir aptarnauti šios politikos formavimą ir įgyvendinimą.
Siekiant užtikrinti, kad Įstatymo projekto nuostatos sklandžiai įsiterptų į teisinę sistemą, nepažeisti Vyriausybės įstatyme nustatytų valstybės politikos formavimo principų, būtina tobulinti Įstatymo projekto 8, 10, 11 ir 13 straipsniuose pateiktą teisinį reguliavimą – suderinti jį su Vyriausybės įstatymo 20, 22, 26, 29, 291, 30 straipsnių nuostatomis:
1.3.1. Netikslinga Įstatymo projekte nurodyti, kokie konkretūs planavimo dokumentai turėtų būti patvirtinti (reikėtų atsisakyti Įstatymo projekto 8 straipsnio 2 dalies 3 punkto ir 8 straipsnio 3 dalies 2 punkto ir atitinkamai patikslinti Įstatymo projekto 13 straipsnio 4 dalį), pakaktų Įstatymo projekto 8 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyto įpareigojimo Lietuvos Respublikos Vyriausybei (toliau – Vyriausybė) strateginio planavimo dokumentuose nustatyti šeimos stiprinimo prioritetus. Taip Vyriausybei būtų paliekama galimybė spręsti, kokiame planavimo dokumente nustatyti minėtus prioritetus, ir suplanuoti tikslus ir siekiamus rezultatus.
1.3.2. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 330 „Dėl ministrams pavedamų valdymo sričių“ 1.6.4 papunkčiu, šeimos politikos formavimas priskirtas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Socialinės apsaugos ir darbo ministerija) kompetencijai, todėl reikėtų tikslinti Įstatymo projekto 8 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir konkrečiai nurodyti už šeimos politikos formavimą atsakingą valstybės instituciją – Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją.
1.3.3. Reikėtų tikslinti Įstatymo projekto 11 straipsnį – nurodyti, kad, siekiant užtikrinti šeimos politiką formuojančių institucijų bendradarbiavimą, sudaroma tarpinstitucinė Šeimos politikos komisija, kuri yra patariamoji Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos institucija ir kurios nuostatus tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija, atsisakyti Įstatymo projekto 11 straipsnio 3 dalies nuostatos, kad nurodyta komisija „derina ministerijų ir kitų valstybės bei savivaldybių institucijų veiklą, susijusią su šeimos politikos formavimu ir įgyvendinimu“, nes nurodytas subjektas nėra vykdomosios valdžios sistemos dalis, o siekiant užtikrinti, kad nevyriausybinės organizacijos būtų įtrauktos į susijusių su šeimos politika klausimų svarstymą, tikslinti Įstatymo projekto 11 straipsnio 2 dalį – nurodyti, kad į Šeimos politikos komisiją įtraukiami ir šeimų organizacijų bei su šeimomis dirbančių organizacijų atstovai. Atsižvelgiant į tai ir siekiant išvengti Šeimos politikos komisijos ir Nacionalinės šeimos tarybos veiklos dubliavimo, nereikėtų sudaryti Nacionalinės šeimos tarybos, atsisakant Įstatymo projekto 8 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 10 straipsnio.
Pritarus šiame papunktyje pateiktam siūlymui dėl Šeimos politikos komisijos veiklos tobulinimo, reikėtų atsisakyti Įstatymo projekto 8 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatos, kad Vyriausybė sudaro tarpinstitucinę Šeimos politikos komisiją ir tvirtina jos nuostatus.
1.4. Siekiant užtikrinti Įstatymo projekto atitiktį Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo (toliau – Teisėkūros pagrindų įstatymas) 3 straipsnio 2 dalies 6 ir 7 punktuose nustatytiems teisėkūros aiškumo ir sistemiškumo principams, Įstatymo projektą reikėtų tobulinti:
1.4.1. Įstatymo projekto 3 straipsnyje tiksliau apibrėžti šeimos politikos įgyvendinimo principus: apibrėžiant subsidiarumo principą, atskleisti šio principo esmę – nurodyti, kad sprendimai turi būti priimami tuo lygmeniu, kuriuo jie efektyviausi; apibrėžiant kompleksiškumo principą, atskleisti, kokios funkcijos suprantamos kaip „visos šeimos atliekamos funkcijos“.
1.4.2. Atsisakyti Įstatymo projekto 5 straipsnio nuostatų kaip dubliuojančių galiojantį teisinį reguliavimą, nes konkrečios priemonės, susijusios su šeimų stiprinimu per švietimą, užimtumą ir kita, jau nustatytos kituose atitinkamas politikos sritis reglamentuojančiuose įstatymuose (pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme, Lietuvos Respublikos darbo kodekse, Lietuvos Respublikos užimtumo rėmimo įstatyme, Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatyme, Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ir išsinuomoti įstatyme, Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatyme), o vartojamos nenorminio vertinamojo pobūdžio nuostatos, tokios kaip „didelis emocinis, socialinis ir finansinis nuostolis visuomenei“, „pakankamos pajamos“, „nepakankamos pragyvenimui pajamos“, „palanki šeimai gyvenamoji aplinka“ ir kitos, nesukuria pridėtinės vertės.
1.4.3. Siekiant užtikrinti teisinį aiškumą, tikslinti Įstatymo projekto 8 straipsnio 2 dalies 5 punktą – nurodyti, kokių subjektų veiklos koordinavimą turėtų užtikrinti Vyriausybė.
1.4.4. Įstatymo projekto 8 straipsnio 3 dalies 3 punkte siūloma nustatyti, kad ministerijos įstatymų nustatyta tvarka skatina ir remia šeimų organizacijų ir su šeimomis dirbančių organizacijų veiklą. Kadangi galiojančiuose įstatymuose nenustatyta šeimų organizacijų ir su šeimomis dirbančių organizacijų skatinimo ir (ar) rėmimo tvarka, tikslinti Įstatymo projekto 8 straipsnio 3 dalies 3 punktą – nurodyti šeimų organizacijų ir su šeimomis dirbančių organizacijų skatinimo ir (ar) rėmimo formas, nustatyti šių organizacijų rėmimo tvarką arba atsisakyti siūlomo teisinio reguliavimo.
1.5. Vadovaujantis Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 7 punktu, įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai turi būti rengiami ir priimami taip, kad įsigaliotų kartu su įstatymu ar atskiromis jo nuostatomis, kurias šie teisės aktai įgyvendina. Atsižvelgiant į tai, kad priėmus įstatymą reikės parengti jo įgyvendinamuosius teisės aktus ir siekiant tinkamai pasirengti įgyvendinti Įstatymo projekto nuostatas, tikslinga nustatyti vėlesnę Įstatymo projekto 13 straipsnio 1 dalyje nurodytą įstatymo įsigaliojimo datą – ne anksčiau kaip 2018 m. sausio 1 dieną.
2. Aiškinamajame rašte nurodyta, kad „Įstatymo projektui įgyvendinti papildomas lėšų poreikis iš Valstybės biudžeto bus. Siūloma jį apskaičiuoti Vyriausybei“. Atsižvelgiant į Įstatymo projekte pateiktų nuostatų neapibrėžtumą, atkreiptinas Seimo dėmesys į tai, kad Vyriausybė šiuo metu neturi galimybių nustatyti, kiek lėšų prireiks įstatymui įgyvendinti. Be to, būtina pažymėti, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos fiskalinės drausmės įstatymu ir atsižvelgiant į anksčiau prisiimtus valstybės finansinius įsipareigojimus kompensuoti sumažintas valstybines socialinio draudimo pensijas ir valstybines pensijas dirbusiems jų gavėjams (iš viso per 2016–2018 metus prireiks per 130 mln. eurų), įgyvendinti su Socialinio modelio priėmimu susijusias įstatymų nuostatas, kurioms 2017 metais prireiks per 140 mln. eurų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų (bendrosios pensijos dalies finansavimui perkelti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą ir vėlesniais metais kasmet reikės daug papildomų lėšų), taip pat įsipareigojimą įgyvendinti Seime atstovaujamų politinių partijų susitarimą nuosekliai didinti finansavimą krašto apsaugai, kuris 2020 metais turi pasiekti 2 procentus bendrojo vidaus produkto, finansinės galimybės prisiimti naujus įsipareigojimus, kuriems vykdyti reikėtų papildomų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų, ribotos.