Byla Nr. 1/2024
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
NUTARIMAS
Dėl Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 55 straipsnio 3 dalies (2023 m. birželio 29 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai
2024 m. spalio 10 d. Nr. KT80-N11/2024
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Tomo Davulio, Gintaro Godos, Aurelijaus Gutausko, Giedrės Lastauskienės, Vytauto Mizaro, Algio Norkūno, Daivos Petrylaitės, Janinos Stripeikienės, Stasio Šedbaro,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 531 straipsniais, Teismo posėdyje 2024 m. rugsėjo 26 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 1/2024 pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą Nr. 1B-25/2023 ištirti, ar Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 1, 3 ir 4 dalims, 120 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 55 straipsnio 3 dalis (2023 m. birželio 29 d. redakcija) tiek, kiek pagal ją šio įstatymo 55 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 4 punktuose nurodytais atvejais nėra taikomi Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje nustatyti reikalavimai ir draudimai.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjo argumentai
1. Pareiškėjas Vilniaus apygardos administracinis teismas (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinis teismas) dėl Vietos savivaldos įstatymo 55 straipsnio 3 dalies (2023 m. birželio 29 d. redakcija) tiek, kiek nurodyta, atitikties Konstitucijai į Konstitucinį Teismą kreipėsi sustabdęs administracinę bylą, kurioje, be kita ko, buvo nagrinėjamas klausimas dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos nutarimo panaikinimo. Pareiškėjo nagrinėtoje administracinėje byloje ginčijamu nutarimu Konkurencijos taryba nusprendė nutraukti tyrimą dėl savivaldybės sprendimų, susijusių su komunalinių atliekų tvarkymu, atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (2017 m. sausio 12 d. redakcija) (toliau – Konkurencijos įstatymas) 4 straipsniui dėl to, kad pareiškėjo ginčijamu teisiniu reguliavimu nustatyta, jog tam tikrais atvejais savivaldybėms pavedant viešųjų paslaugų teikimą, nėra taikomi Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje nustatyti reikalavimai ir draudimai. Konkurencijos tarybos vertinimu, taip pakeitus teisinį reguliavimą, savivaldybė, Konkurencijos tarybai atlikus tyrimą, nebegalėtų būti įpareigota panaikinti ar pakeisti atitinkamus savo sprendimus ir atlikti konkurencingą procedūrą, todėl atitinkamas tyrimas iš esmės pripažintas netikslingu.
2. Pareiškėjo Regionų administracinio teismo prašymas grindžiamas šiais argumentais.
2.1. Pareiškėjas, remdamasis oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, suformuluotomis atskleidžiant, be kita ko, konstitucinio teisinės valstybės principo suponuojamus reikalavimus, pažymi, kad ginčijamas teisinis reguliavimas, pagal kurį savivaldybės nėra saistomos prievolės užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę ir gali priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kuriais teikiamos privilegijos arba diskriminuojami atskiri ūkio subjektai ar jų grupės ir dėl kurių atsirastų ar galėtų atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumai atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, yra nesuderinamas su konstituciniu teisinės valstybės principu.
2.2. Kaip pažymi pareiškėjas, ginčijamu teisiniu reguliavimu savivaldybėms leista pačioms (per jų įstaigas) valdyti už joms suteiktas biudžeto lėšas pastatytus nekilnojamojo turto objektus, taip pat išimtinai savo įsteigtiems juridiniams asmenims pavesti teikti viešąsias paslaugas netaikant konkurencingos procedūros. Tad, pasak pareiškėjo, ginčijamu teisiniu reguliavimu nėra įtvirtinta savivaldybių pareiga teritorinei bendruomenei būtinų viešųjų paslaugų teikimą organizuoti taip, kad nebūtų monopolizuota tokių viešųjų paslaugų teikimo rinka, nebūtų paneigtas šios rinkos dalyvių lygiateisiškumas, taip pat kad būtų užtikrinta tokių viešųjų paslaugų prieinamumas, teikimo nepertraukiamumas ir gera kokybė. Pareiškėjo nuomone, ginčijamu teisiniu reguliavimu viešųjų paslaugų teikėjui suteikiama išskirtinė galimybė vykdyti tam tikrą veiklą, daroma įtaka konkurencingumo ir dominavimo padėčiai tam tikroje rinkoje. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo vertinimu, ginčijamas teisinis reguliavimas galimai prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1, 3 ir 4 dalims.
2.3. Prašyme nurodoma ir tai, kad Konstitucijos 120 straipsnyje įtvirtinta valstybės pareiga iš valstybės biudžeto finansuoti savivaldybes ir įtvirtinti teisinį reguliavimą, kuriuo būtų maksimaliai ribojamos savivaldybių galimybės neefektyviai ir neracionaliai naudoti tokias lėšas. Kadangi ginčijamu teisiniu reguliavimu, pasak pareiškėjo, sudarytos sąlygos savivaldybėms nesilaikyti konkurencingų procedūrų paskiriant savo kontroliuojamą viešųjų paslaugų teikėją atlikti savivaldybei pavestas funkcijas, susijusias su vandens tiekimu, nuotekų valymu, šilumos tiekimu, atliekų tvarkymu, keleivių vežimu, teritorijų ir gatvių priežiūra ir tvarkymu, maitinimu švietimo, socialinės globos arba sveikatos priežiūros įstaigose, jis galimai prieštarauja Konstitucijos 120 straipsnio 2 daliai.
II
Suinteresuoto asmens atstovo argumentai
3. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos Seimo atstovo Seimo nario Algirdo Stončaičio rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai.
Suinteresuoto asmens atstovo pozicija grindžiama šiais argumentais.
3.1. Suinteresuoto asmens atstovo teigimu, Vietos savivaldos įstatymo 55 straipsnio 3 dalyje (2023 m. birželio 29 d. redakcija) nustatytas ginčijamas teisinis reguliavimas nėra iš esmės naujas, juo tik pakeistas anksčiau galiojęs teisinis reguliavimas – papildomai nurodytas dar vienas atvejis, kai, savivaldybei pavedant viešųjų paslaugų teikimą, netaikomi atitinkami reikalavimai (t. y. padarant nuorodą į to paties straipsnio 2 dalies 4 punkte šiuo įstatymu nustatytą dar vieną tokį atvejį), ir įtvirtinta išlyga dėl Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje nustatytų reikalavimų ir draudimų netaikymo. Įtvirtinant tokią išlygą, suinteresuoto asmens atstovo nuomone, pašalinta egzistavusi Vietos savivaldos įstatymo (2022 m. birželio 30 d. redakcija) (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) bei viešuosius pirkimus reguliuojančių įstatymų ir Konkurencijos įstatymo normų kolizija.
3.2. Suinteresuoto asmens atstovas pažymi, kad, remiantis ginčijamu teisiniu reguliavimu, savivaldybės, netaikydamos konkurencingos procedūros ir be Konkurencijos tarybos sutikimo, gali pavesti viešąsias paslaugas teikti savo kontroliuojamiems viešųjų paslaugų teikėjams ir tais atvejais, kai tam tikras savivaldybių nekilnojamasis turtas (koncertų salės, muziejai, parodų rūmai, bibliotekos, kultūros namai, teatrai, sporto salės, maniežai, stadionai, baseinai) naudojamas viešosioms paslaugoms teikti švietimo, kultūros, sporto srityse ir su jomis susijusiai ūkinei veiklai vykdyti, jeigu toks objektas yra vienintelis savivaldybės teritorijoje ar seniūnijoje. Toks teisinis reguliavimas, pasak suinteresuoto asmens atstovo, nustatytas siekiant sudaryti realias sąlygas savivaldybėms tinkamai vykdyti atitinkamas įstatyme nustatytas savarankiškąsias savivaldybių funkcijas (organizuoti vaikų ir suaugusiųjų neformalųjį švietimą, vaikų ir jaunimo užimtumą, ugdyti gyventojų bendrąją kultūrą ir puoselėti etnokultūrą, planuoti ir įgyvendinti savivaldybių sveikatinimo priemones, plėtoti kūno kultūrą ir sportą, organizuoti gyventojų poilsį), užtikrinant nepertraukiamą kokybiškų ir prieinamų viešųjų paslaugų teikimą gyventojams, susijusį su reikiamos infrastruktūros (koncertų salių, muziejų, parodų rūmų, bibliotekų, kultūros namų, sporto salių, maniežų, stadionų, baseinų) sukūrimu ir valdymu.
Kaip pažymima rašytiniuose paaiškinimuose, toks teisinis reguliavimas nustatytas atsižvelgus į praktikoje kildavusias problemas, kai taikant konkurencingą procedūrą atrinkti viešųjų paslaugų teikėjai neužtikrindavo tinkamo viešųjų paslaugų teikimo, ir siekiant suteikti vietos savivaldos institucijoms galimybę pačioms spręsti dėl efektyviausių ir ilgalaikėje perspektyvoje naudingiausių viešųjų paslaugų teikimo, tenkinant savivaldybės bendruomenės interesus, būdų. Savivaldybės lėšomis sukurtą infrastruktūrą perdavus privačiai verslo įmonei, suinteresuoto asmens atstovo nuomone, ne tik nesukuriama konkurencija, bet, priešingai, tokiai įmonei sudaromos išskirtinės verslo sąlygos be jokios konkurencijos vieninteliame tokiame objekte visoje savivaldybėje ar seniūnijoje. Pasak suinteresuoto asmens atstovo, tapusi monopolininke atitinkamoje rinkoje privati įmonė, siekdama gauti kuo didesnį pelną, gali didinti teikiamų viešųjų paslaugų kainas ir bloginti šių paslaugų kokybę, o vietos savivaldos institucijos, privalančios užtikrinti šių paslaugų teikimą, neturi galios, kai reikia derėtis su minėtas paslaugas teikiančiu privačiu subjektu.
Šiame kontekste suinteresuoto asmens atstovas pažymi, kad Europos valstybėse taip pat stebima tendencija, kai, užtikrinant specifinių viešųjų paslaugų (kaip antai vandens tiekimo, nuotekų valymo, šilumos tiekimo, atliekų tvarkymo, keleivių vežimo, teritorijų ir gatvių priežiūros ir tvarkymo, maitinimo švietimo, socialinės globos arba sveikatos priežiūros įstaigose) teikimą gyventojams, jų teikimas perduodamas arba grąžinamas būtent viešajam sektoriui.
3.3. Suinteresuoto asmens atstovo teigimu, kadangi Konstitucinis Teismas 2022 m. gegužės 5 d. nutarime neprieštaravusiu Konstitucijai pripažino Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 2 dalies (2019 m. gruodžio 20 d. redakcija) 2 punktą tiek, kiek pagal jį vidaus sandoris galėjo būti sudaromas savivaldybei pavedant Vietos savivaldos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies (2019 m. gruodžio 20 d. redakcija) 1 punkte nurodytų paslaugų teikimą jau įsteigtam viešųjų paslaugų teikėjui, šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktis Konstitucijai iš dalies – tiek, kiek pagal jį savivaldybei leidžiama sudarant vidaus sandorį (t. y. netaikant konkurencingos procedūros ir be Konkurencijos tarybos sutikimo) pavesti savo kontroliuojamam viešųjų paslaugų teikėjui teikti vandens tiekimo, nuotekų valymo, šilumos tiekimo, atliekų tvarkymo, keleivių vežimo, teritorijų ir gatvių priežiūros ir tvarkymo, maitinimo švietimo, socialinės globos arba sveikatos priežiūros įstaigose paslaugas, – faktiškai yra įvertinta ir nebeturėtų kelti abejonių.
3.4. Suinteresuoto asmens atstovas pabrėžia, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu siekiama sudaryti realias sąlygas savivaldybėms, atsakingoms už nepertraukiamą kokybiškų ir prieinamų viešųjų paslaugų teikimą gyventojams, pačioms spręsti, kokiu būdu geriausiai užtikrinamas šių paslaugų teikimas tenkinant vietos bendruomenės poreikius. Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, savivaldybėms nesuteikus tokios jų funkcijoms vykdyti būtinos sprendimų laisvės, būtų pažeista Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalyje nustatyta savivaldybių veikimo pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją laisvės ir savarankiškumo garantija.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
I
Ginčijamas ir su juo susijęs teisinis reguliavimas
4. Seimas 2022 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo Nr. I-533 pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2023 m. balandžio 1 d. (su tam tikra išimtimi), kuriuo pakeitė Vietos savivaldos įstatymą (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) ir išdėstė jį nauja redakcija.
Vietos savivaldos įstatymo paskirtis yra, be kita ko, nustatyti savivaldybių institucijų veiklos tvarką įgyvendinant Konstitucijos nuostatas, apibrėžti vietos savivaldos principus, savivaldybių institucijų kompetenciją, funkcijas, savivaldybių ūkinės veiklos pagrindus (2 straipsnio „Įstatymo paskirtis“ 1 dalis).
4.1. Vietos savivaldos įstatymas (2022 m. birželio 30 d. redakcija) buvo ne kartą keičiamas, inter alia Seimo 2023 m. birželio 29 d. priimtu Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo Nr. I-533 55 straipsnio pakeitimo įstatymu, kuriuo, be kita ko, nustatytas pareiškėjo ginčijamas teisinis reguliavimas.
Pažymėtina, kad iš ginčijamo teisinio reguliavimo travaux préparatoires matyti, kad jo tikslas, be kita ko, sudaryti galimybę savivaldybėms sudaryti vidaus sandorius be Konkurencijos tarybos sutikimo ir konkurencingos procedūros taikymo, kai viešosioms paslaugoms švietimo, kultūros, sporto srityse teikti ir su jomis susijusiai ūkinei veiklai vykdyti turi būti perduotas savivaldybių valdomas nekilnojamasis turtas, jeigu toks objektas yra vienintelis savivaldybės administracinėje teritorijoje ar savivaldybės gyvenamojoje vietovėje (seniūnijoje) (Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo Nr. I-533 55 straipsnio pakeitimo ir Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo Nr. VIII-1099 2 straipsnio pakeitimo įstatymų projektų aiškinamasis raštas).
4.2. Vietos savivaldos įstatymo 55 straipsnio „Viešųjų paslaugų teikimo administravimas“ 3 dalyje (2023 m. birželio 29 d. redakcija), kurią tiek, kiek nurodyta, ginčija pareiškėjas, nustatyta: „Kai viešosios paslaugos teikimas yra ūkinė veikla, kaip ji apibrėžiama Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatyme, turi būti įgyvendinti šio įstatymo 56 straipsnyje nustatyti reikalavimai. Šio straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 4 punktuose nurodytais atvejais šio įstatymo 56 straipsnyje nustatyti reikalavimai ir Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje nustatyti reikalavimai ir draudimai nėra taikomi.“
Taigi, šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu pažymėtina, kad Vietos savivaldos įstatymo 55 straipsnio 3 dalyje (2023 m. birželio 29 d. redakcija), be kita ko, nurodyta, kada, administruojant viešųjų paslaugų teikimą, nėra taikomi tam tikri įstatymuose nustatyti reikalavimai ir draudimai.
Pareiškėjo prašymo kontekste pažymėtina, kad anksčiau galiojusiu Vietos savivaldos įstatyme įtvirtintu teisiniu reguliavimu nebuvo sudaryta galimybė, administruojant viešųjų paslaugų teikimą, netaikyti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje nustatytų reikalavimų ir draudimų.
4.3. Pareiškėjo ginčijamu aspektu Vietos savivaldos įstatymo 55 straipsnio 3 dalyje (2023 m. birželio 29 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas aiškintinas kartu su jame nurodytomis Vietos savivaldos įstatymo 55 straipsnio 2 dalies (su 2023 m. birželio 29 d. pakeitimais), 56 straipsnio ir Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatomis.
4.3.1. Vietos savivaldos įstatymo 55 straipsnio 2 dalyje (su 2023 m. birželio 29 d. pakeitimais), be kita ko, nustatyta:
„2. Savivaldybė gali steigti naujus viešųjų paslaugų teikėjus ir (ar) Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo arba Lietuvos Respublikos pirkimų, atliekamų vandentvarkos, energetikos, transporto ar pašto paslaugų srities perkančiųjų subjektų, įstatymo, arba Lietuvos Respublikos koncesijų įstatymo nustatyta tvarka pavesti viešųjų paslaugų teikimą jau įsteigtam viešųjų paslaugų teikėjui, kai:
1) teikiamos vandens tiekimo, nuotekų valymo, šilumos tiekimo, atliekų tvarkymo, keleivių vežimo, teritorijų ir gatvių priežiūros ir tvarkymo, maitinimo švietimo, socialinės globos arba sveikatos priežiūros įstaigose paslaugos arba
2) teikiant viešąsias paslaugas turi būti valdomas ir naudojamas savivaldybių ar savivaldybių juridinių asmenų nekilnojamasis turtas ir kitas ūkio subjektas tokios paslaugos negalėtų teikti savo patalpose, arba
4) savivaldybių nekilnojamasis turtas: koncertų salės, muziejai, parodų rūmai, bibliotekos, kultūros namai, teatrai, sporto salės, maniežai, stadionai, baseinai, naudojamas viešosioms paslaugoms teikti švietimo, kultūros, sporto srityse ir su jomis susijusiai ūkinei veiklai vykdyti, jeigu toks objektas yra vienintelis savivaldybės teritorijoje ar seniūnijoje.“
Taigi, Vietos savivaldos įstatymo 55 straipsnio 2 dalyje (su 2023 m. birželio 29 d. pakeitimais), be kita ko, nustatyti šie atvejai, kuriais savivaldybė gali įstatyme nustatyta tvarka pavesti viešųjų paslaugų teikimą jau įsteigtam viešųjų paslaugų teikėjui, – kai teikiamos tam tikros įstatyme nurodytos viešosios paslaugos (1 punktas), kai teikiant viešąsias paslaugas turi būti valdomas ir naudojamas savivaldybių ar savivaldybių juridinių asmenų nekilnojamasis turtas ir kitas ūkio subjektas tokios paslaugos negalėtų teikti savo patalpose (2 punktas), kai viešosioms paslaugoms teikti švietimo, kultūros, sporto srityse ir su jomis susijusiai ūkinei veiklai vykdyti naudojamas įstatyme nurodytas savivaldybių nekilnojamasis turtas, jeigu toks objektas yra vienintelis savivaldybės teritorijoje ar seniūnijoje (4 punktas).
4.3.2. Pažymėtina, kad Vietos savivaldos įstatymo 56 straipsnyje „Naujos ūkinės veiklos vykdymas“, be kita ko, nustatytos sąlygos, kuriomis savivaldybė gali priimti sprendimą dėl naujos ūkinės veiklos vykdymo (1 dalis), inter alia, jeigu tokiu sprendimu nebus teikiama privilegijų arba diskriminuojami atskiri ūkio subjektai ar jų grupės (3 punktas), taip pat įtvirtinta savivaldybės pareiga prieš steigiant naują juridinį asmenį naujai ūkinei veiklai vykdyti arba pavedant naują ūkinę veiklą vykdyti jau veikiančioms savivaldybės valdomoms įmonėms, gauti išankstinį Konkurencijos tarybos sutikimą (2 dalis), kuriam gauti savivaldybė turi įvykdyti konkurencingą procedūrą dėl ūkio subjektų atrankos (3 dalis).
4.3.3. Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje „Viešojo administravimo subjektų pareiga užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę“ nustatyta:
„1. Viešojo administravimo subjektai, įgyvendindami pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje, privalo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę.
2. Viešojo administravimo subjektams draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant įstatymų reikalavimus.“
Taigi, Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintas reikalavimas viešojo administravimo subjektams, įgyvendinant jiems pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu, užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, nustatytas draudimas jiems priimti tokius teisės aktus arba kitus sprendimus, kuriais būtų teikiamos privilegijos arba diskriminuojami atskiri ūkio subjektai ar jų grupės ir dėl kurių atsirastų ar galėtų atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumai atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, taip pat įtvirtinta tokio draudimo išimtis – skirtingos konkurencijos sąlygos galėtų atsirasti, jeigu jų būtų neįmanoma išvengti vykdant įstatymų reikalavimus.
4.3.4. Šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu minėtą pareiškėjo tiek, kiek nurodyta, ginčijamoje Vietos savivaldos įstatymo 55 straipsnio 3 dalyje (2023 m. birželio 29 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą aiškinant kartu su nustatytuoju jame nurodytuose Vietos savivaldos įstatymo 55 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 4 punktuose, taip pat 56 straipsnio 1 dalies 3 punkte, 2, 3 dalyse, Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje, konstatuotina, kad, pagal Vietos savivaldos įstatymo 55 straipsnio 3 dalį (2023 m. birželio 29 d. redakcija):
– savivaldybė gali, be kita ko, nustatyta tvarka pavesti įstatyme nurodytų viešųjų paslaugų (konkrečių įstatyme nurodytų viešųjų paslaugų arba inter alia tam tikrose įstatyme nurodytose srityse teikiamų viešųjų paslaugų, kurias teikiant turi būti valdomas ir naudojamas savivaldybių ar savivaldybių juridinių asmenų nekilnojamasis turtas ir kitas ūkio subjektas tokios paslaugos negalėtų teikti savo patalpose) teikimą jau įsteigtam viešųjų paslaugų teikėjui; tokiu atveju savivaldybei nėra keliamas reikalavimas užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, taip pat jai nėra taikomas draudimas priimti sprendimus, kuriais būtų teikiamos privilegijos arba diskriminuojami atskiri ūkio subjektai ar jų grupės ir dėl kurių atsirastų ar galėtų atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumai atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams;
– savivaldybė taip pat gali priimti sprendimą dėl įstatyme nurodytos naujos ūkinės veiklos vykdymo (nuspręsti steigti naują juridinį asmenį įstatyme nurodytai naujai ūkinei veiklai vykdyti arba pavesti ją vykdyti jau veikiančioms savivaldybės valdomoms įmonėms); tokiu atveju savivaldybė neprivalo atsižvelgti į tai, ar tokiu sprendimu nebus teikiama privilegijų arba diskriminuojami atskiri ūkio subjektai ar jų grupės, taip pat ji neturi gauti išankstinio Konkurencijos tarybos sutikimo, kuriam gauti savivaldybė turėtų vykdyti konkurencingą procedūrą dėl ūkio subjektų atrankos.
5. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 2022 m. gegužės 5 d. nutarime, spręsdamas dėl teisinio reguliavimo, kuriuo buvo sudarytos prielaidos savivaldybėms įstatyme nustatytais atvejais sudaryti vidaus sandorius, konstitucingumo, be kita ko, rėmėsi kai kurių Europos Sąjungos teisės aktų, kuriais reglamentuojamos konkurencijos, taip pat viešųjų pirkimų taisyklės, nuostatomis. Šiame kontekste Konstitucinis Teismas, paminėdamas inter alia 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/18/EB, (toliau – Direktyva 2014/24/ES) nuostatas, rėmėsi ir jų turinį atskleidžiančia Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencija. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Teisingumo Teismas pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo prašymą priimtame prejudiciniame sprendime (2019 m. spalio 3 d. sprendimas byloje C-285/18), pateiktame inter alia dėl kai kurių Direktyvos 2014/24/ES nuostatų aiškinimo, be kita ko, konstatavo, kad:
– valstybių narių laisvė pasirinkti, jų nuomone, tinkamiausią darbų atlikimo ar paslaugų teikimo organizavimo būdą nėra neribota; priešingai, ji turi būti įgyvendinama laikantis pagrindinių Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatų, visų pirma laisvo prekių judėjimo, įsisteigimo laisvės ir laisvo paslaugų teikimo, taip pat iš jų išplaukiančių principų, kaip antai vienodo požiūrio, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo (48 punktas);
– paisydama šių apribojimų valstybė narė gali perkančiajai organizacijai nustatyti vidaus sandorio sudarymo sąlygas, kurios nenumatytos Direktyvos 2014/24/ES 12 straipsnio 1 dalyje, siekiant visų pirma užtikrinti paslaugų nepertraukiamumą, gerą kokybę ir prieinamumą (49 punktas);
– pagal Direktyvos 2014/24/ES 12 straipsnio 1 dalį, nedraudžiama nacionalinės teisės nuostata, kurioje valstybė narė vidaus sandorio sudarymą, be kita ko, sieja su sąlyga, kad viešojo pirkimo sutarties sudarymas neleistų užtikrinti teikiamų paslaugų kokybės, jų prieinamumo ar nepertraukiamumo, jeigu etape iki viešojo pirkimo sutarties sudarymo pasirenkant konkretų paslaugų teikimo būdą paisoma vienodo požiūrio, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principų (50 punktas);
– tai, kad vidaus sandoris, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2014/24/ES 12 straipsnio 1 dalį, nepatenka į šios direktyvos taikymo sritį, nereiškia, kad valstybės narės ir perkančiosios organizacijos yra atleidžiamos nuo pareigos laikytis vienodo požiūrio, nediskriminavimo, proporcingumo ir skaidrumo principų (61 punktas).
Konstitucinis Teismas, 2022 m. gegužės 5 d. nutarime apibendrindamas Europos Sąjungos teisės nuostatas, įtvirtinančias konkurencijos taisykles, be kita ko, pažymėjo, kad:
– konkurencijos taisyklės taikomos ir įmonėms, kurioms yra patikėta teikti bendros ekonominės svarbos paslaugas, jei šių taisyklių taikymas nei teisiškai, nei faktiškai netrukdo atlikti joms patikėtų specialių uždavinių;
– suteikti išimtines teises bendros ekonominės svarbos paslaugas teikiančioms įmonėms galima tik tuo atveju, kai suteikus tokias teises apriboti konkurenciją ar net visiškai ją pašalinti yra būtina dėl to, kad būtų įmanoma šias paslaugas teikti ekonomiškai priimtinomis sąlygomis;
– konkurencijos principų, įsisteigimo ir paslaugų teikimo laisvės išimtys, inter alia taikomos bendrus ekonominius interesus tenkinančių paslaugų teikimo srityje ir sudarant sutartis tarp valstybės institucijų ir jų kontroliuojamų subjektų, turi būti aiškinamos siaurai.
Kaip 2022 m. gegužės 5 d. nutarime pažymėjo Konstitucinis Teismas, pagal Europos Sąjungos teisę, valstybėms narėms nedraudžiama nustatyti konkurencijos teisės požiūriu griežtesnių taisyklių, užtikrinančių didesnę apsaugą nuo priešingų konkurencijai veikų.
II
Konstitucijos nuostatos ir oficialioji konstitucinė doktrina
6. Šioje konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjo prašymą tiriama Vietos savivaldos įstatymo 55 straipsnio 3 dalies (2023 m. birželio 29 d. redakcija) tiek, kiek pagal ją šio įstatymo 55 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 4 punktuose nurodytais atvejais nėra taikomi Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje nustatyti reikalavimai ir draudimai, atitiktis Konstitucijos 46 straipsnio 1, 3 ir 4 dalims, 120 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
7. Kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, konstitucinis teisinės valstybės principas – universalus principas, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija; tai itin talpus konstitucinis principas, apimantis daug tarpusavyje susijusių imperatyvų.
Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad konstitucinio teisinės valstybės principo esmė – teisės viešpatavimas; konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas reiškia, kad valdžios laisvę riboja teisė, kuriai privalo paklusti visi teisinių santykių subjektai, neišskiriant nė teisėkūros subjektų; visų teisėkūros subjektų diskreciją riboja aukščiausioji teisė – Konstitucija; visi teisės aktai, visų valstybės ir savivaldybių institucijų bei pareigūnų sprendimai turi atitikti Konstituciją, jai neprieštarauti.
Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, konstitucinis teisinės valstybės principas yra glaudžiai susijęs inter alia su konstitucinėmis vertybėmis, kuriomis grindžiamas šalies ūkis.
8. Konstitucijos 46 straipsnyje, įtvirtinančiame konstitucines vertybes, kuriomis grindžiamas šalies ūkis, nustatyta:
Kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinti principai sudaro vieną visumą – šalies ūkio konstitucinį pagrindą, todėl visų šio straipsnio dalių nuostatos yra tarpusavyje susijusios ir viena kitą papildo; tarp jose įtvirtintų principų yra pusiausvyra, kiekvienas jų aiškintinas nepaneigiant kitų, o pažeidus kurioje nors vienoje straipsnio dalyje esančią teisės normą yra pažeidžiamos ar sudaromos prielaidos pažeisti ir kitose šio straipsnio dalyse išdėstytas teisės normas.
8.1. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva suponuoja inter alia sutarčių sudarymo laisvę, sąžiningos konkurencijos laisvę, ūkio subjektų lygiateisiškumą ir kt.; jos yra neatsiejamos nuo galimybės asmeniui, norinčiam užsiimti ūkine veikla arba, priešingai, ja nebeužsiimti, be dirbtinių kliūčių patekti į rinką ir iš jos pasitraukti (inter alia 2006 m. gegužės 31 d., 2015 m. sausio 15 d., 2020 m. vasario 18 d. nutarimai).
8.2. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti, asmuo ja naudojasi laikydamasis tam tikrų privalomų reikalavimų, apribojimų; nustatomais apribojimais neleistina paneigti tokias esmines ūkinės veiklos laisvės nuostatas kaip ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumas, sąžininga konkurencija; valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto), ir visuomenės interesus, siekti ne atskirų asmenų gerovės, bet būtent bendros tautos gerovės, kuri neturi būti priešpriešinama paties ūkio subjekto, kurio veikla yra reguliuojama, taip pat asmenų, įsteigusių, valdančių tą ūkio subjektą arba kitaip su juo susijusių, gerovei, jų teisėms ir teisėtiems interesams; ūkinės veiklos tarnavimu tautos gerovei negalima grįsti ar pateisinti tokio jos reguliavimo, kuriuo tam tikro ūkio subjekto teisės ir teisėti interesai ribojami daugiau, nei būtina viešajam interesui užtikrinti, ūkio subjektams būtų sudarytos nepalankios, nevienodos ūkininkavimo sąlygos, būtų varžoma jų iniciatyva, nesuteikiama galimybių jai reikštis (inter alia 2002 m. balandžio 9 d., 2010 m. rugsėjo 29 d., 2015 m. kovo 5 d. nutarimai).
8.3. Sąžiningos konkurencijos apsauga yra pagrindinis būdas užtikrinti asmens ir visuomenės interesų darną reguliuojant ūkinę veiklą, sukurti ūkio, kaip sistemos, savireguliaciją, skatinančią optimaliai paskirstyti ekonominius išteklius, veiksmingai juos panaudoti, didinti ekonominį augimą ir kelti vartotojų gerovę; nuostata, kad įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos laisvę, reiškia įpareigojimą įstatymų leidėjui įstatymais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad nebūtų monopolizuojama gamyba ir rinka, būtų užtikrinta sąžiningos konkurencijos laisvė ir būtų numatytos priemonės ir būdai jai apsaugoti; konstitucinė sąžiningos konkurencijos apsaugos garantija suponuoja draudimą ūkinę veiklą reguliuojančioms valstybės valdžios, savivaldybių institucijoms priimti sprendimus, kuriais yra ar gali būti iškreipiama sąžininga konkurencija, ir įpareigoja valstybės valdžios, savivaldybių institucijas teisinėmis priemonėmis užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę (inter alia 2008 m. kovo 5 d., 2009 m. balandžio 29 d., 2015 m. sausio 15 d. nutarimai).
9. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje Vietos savivaldos įstatymo 55 straipsnio 3 dalyje (2023 m. birželio 29 d. redakcija) įtvirtinto ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktis tiriama, be kita ko, Konstitucijos 120 straipsnio 2 daliai.
9.1. Pagal Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalį, savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai.
9.2. Pažymėtina, kad vietos savivalda yra įstatymo numatytų administracinių vienetų teritorinių bendruomenių valdžia (2002 m. gruodžio 24 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2022 m. gegužės 5 d. nutarimai); savavaldi teritorinė bendruomenė yra visos valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos dalis, todėl savivaldybių – teritorinių bendruomenių viešojo intereso negalima priešpriešinti visos valstybinės bendruomenės viešajam interesui, kurį pagal savo kompetenciją turi garantuoti ir valstybės institucijos (2005 m. liepos 8 d., 2022 m. gegužės 5 d. nutarimai).
Konstitucinis Teismas, aiškindamas inter alia Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalį, konstatavo, kad, idant būtų veiksmingiau vykdomos, tam tikros funkcijos gali, o kai kada ir turi būti perduotos savivaldybėms (2008 m. kovo 5 d., 2022 m. gegužės 5 d. nutarimai); pagal Konstituciją, savivaldybių funkcijos gali būti nustatytos tik įstatymu; nė viena iš savivaldybėms priskirtų funkcijų nereiškia absoliutaus savivaldybių savarankiškumo atitinkamoje srityje (inter alia 2002 m. gruodžio 24 d., 2008 m. kovo 5 d., 2015 m. sausio 15 d. nutarimai); vykdydamos priskirtas funkcijas, savivaldybės turi paisyti Konstitucijos ir įstatymų (inter alia 2008 m. kovo 5 d., 2015 m. sausio 15 d., 2015 m. kovo 5 d. nutarimai). Savivaldybės (jų institucijos), veikdamos pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją ir vykdydamos viešąjį administravimą ir (arba) teikdamos viešąsias paslaugas, garantuoja ne tik teritorinės bendruomenės viešąjį interesą, bet ir visos valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos viešąjį interesą, kurį pagal savo kompetenciją garantuoja ir valstybės institucijos (2004 m. gruodžio 13 d., 2009 m. birželio 8 d., 2022 m. gegužės 5 d. nutarimai).
9.3. Konstitucinis Teismas 2022 m. gegužės 5 d. nutarime konstatavo, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 120 straipsnio 2 dalį, siekiant, be kita ko, užtikrinti viešąjį interesą, savivaldybėms įstatymu gali būti pavedama vykdyti inter alia funkcijas, susijusias su viešųjų paslaugų teikimu (kaip antai organizuoti teritorinei bendruomenei būtinų viešųjų paslaugų teikimą); savivaldybės, įgyvendindamos tokias įstatymu joms pavestas funkcijas, inter alia organizuodamos teritorinei bendruomenei būtinų viešųjų paslaugų teikimą, privalo paisyti Konstitucijos ir įstatymų, joms suteiktą kompetenciją įgyvendinti tik taip, kad būtų paisoma ne tik teritorinės bendruomenės viešojo intereso, bet ir visos valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos viešojo intereso.
Kaip konstatavo Konstitucinis Teismas, pagal Konstituciją, inter alia jos 120 straipsnio 2 dalį, savivaldybės, laisvai ir savarankiškai veikdamos pagal ūkinę veiklą reguliuojančių įstatymų apibrėžtą kompetenciją, yra saistomos šalies ūkio konstitucinį pagrindą sudarančių principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (2015 m. kovo 5 d., 2022 m. gegužės 5 d. nutarimai).
9.4. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2022 m. gegužės 5 d. nutarime konstatavo, kad, pagal Konstituciją, inter alia jos 46 straipsnio 1, 3, 4 dalis, 120 straipsnio 2 dalį, konstitucinį teisinės valstybės principą, įstatymų leidėjas, siekdamas sudaryti prielaidas užtikrinti teritorinei bendruomenei būtinų viešųjų paslaugų teikimą, gali nustatyti, be kita ko, savivaldybei perduotų tokių viešųjų paslaugų teikimo organizavimo funkcijų įgyvendinimo teisinį reguliavimą. Kaip konstatavo Konstitucinis Teismas, įstatymų leidėjas, įgyvendindamas diskreciją nustatyti tokį teisinį reguliavimą, turi paisyti šalies ūkio konstitucinį pagrindą sudarančių principų (inter alia Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintų asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos laidavimo, sąžiningos konkurencijos ir vartotojų teisių apsaugos reikalavimų) ir kitų konstitucinių imperatyvų (inter alia žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugos reikalavimų), inter alia turi įtvirtinti savivaldybių pareigą teritorinei bendruomenei būtinų viešųjų paslaugų teikimą organizuoti taip, kad nebūtų monopolizuota tokių viešųjų paslaugų teikimo rinka, nebūtų paneigtas šios rinkos dalyvių lygiateisiškumas, taip pat kad būtų užtikrinta tokių viešųjų paslaugų prieinamumas, teikimo nepertraukiamumas ir gera kokybė; tik taip būtų paisoma ne tik teritorinės bendruomenės viešojo intereso, bet ir visos valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos viešojo intereso.
10. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu pažymėtina, kad Konstitucijos, inter alia jos 46 straipsnio 1, 3, 4 dalių, 120 straipsnio 2 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo, lemiamas reikalavimas įstatymų leidėjui, reguliuojant teritorinei bendruomenei būtinų viešųjų paslaugų teikimo organizavimo funkcijų įgyvendinimą, paisyti inter alia šalies ūkio konstitucinį pagrindą sudarančių imperatyvų, be kita ko, suponuoja jo pareigą įstatyme įtvirtinti tik tokias teritorinei bendruomenei būtinų viešųjų paslaugų teikimo organizavimo nuostatas, pagal kurias tokių paslaugų teikimas visais atvejais būtų organizuojamas, visų pirma, tokiu būdu, kuris sudarytų prielaidas užtikrinti, be kita ko, sąžiningą konkurenciją. Pažymėtina, kad, pagal Konstituciją, galimybė, organizuojant tokių viešųjų paslaugų teikimą, nukrypti nuo minėtų reikalavimų įstatyme gali būti numatyta tik išimtiniais atvejais (inter alia, kai, priešingu atveju, nebūtų įmanoma konkrečiu atveju užtikrinti teritorinei bendruomenei būtinų viešųjų paslaugų prieinamumo, teikimo nepertraukiamumo ir geros kokybės) ir tik tada, kai konkrečiu atveju įvertinama galimybė organizuoti teritorinei bendruomenei būtinų viešųjų paslaugų teikimą tokiu būdu, kuriuo būtų užtikrinta, be kita ko, sąžininga konkurencija.
Vadinasi, pagal Konstituciją, inter alia jos 46 straipsnio 1, 3, 4 dalis, 120 straipsnio 2 dalį, konstitucinį teisinės valstybės principą, įstatymų leidėjas, teritorinei bendruomenei būtinų viešųjų paslaugų teikimo organizavimo teisiniu reguliavimu įtvirtindamas savivaldybių pareigą tokių paslaugų teikimą organizuoti, be kita ko, taip, kad nebūtų monopolizuota tokių viešųjų paslaugų teikimo rinka, nebūtų paneigtas šios rinkos dalyvių lygiateisiškumas, kartu gali sudaryti prielaidas nevykdyti šios pareigos tik išimtiniais atvejais (inter alia tik tada, kai tai būtina konkrečiu atveju užtikrinti teritorinei bendruomenei būtinų viešųjų paslaugų prieinamumą, teikimo nepertraukiamumą ir gerą kokybę) ir tik tada, kai kitu būdu (t. y. užtikrinant, be kita ko, sąžiningą konkurenciją) to nebūtų įmanoma atlikti. Tik taip užtikrinama, kad, organizuojant teritorinei bendruomenei būtinų viešųjų paslaugų teikimą, būtų paisoma tiek teritorinės bendruomenės viešojo intereso, tiek visos valstybinės bendruomenės viešojo intereso.
III
Vietos savivaldos įstatymo 55 straipsnio 3 dalies (2023 m. birželio 29 d. redakcija) atitikties Konstitucijai vertinimas
11. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjo prašymą tiriama Vietos savivaldos įstatymo 55 straipsnio 3 dalies (2023 m. birželio 29 d. redakcija) atitiktis Konstitucijos 46 straipsnio 1, 3, 4 dalims, 120 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui tiek, kiek pagal ją šio įstatymo 55 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 4 punktuose nurodytais atvejais nėra taikomi Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje nustatyti reikalavimai ir draudimai.
12. Pareiškėjas pažymi, kad, remiantis oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, reguliuojant viešųjų paslaugų teikimo organizavimo funkcijų įgyvendinimą turi būti įtvirtinta savivaldybių pareiga teritorinei bendruomenei būtinų viešųjų paslaugų teikimą organizuoti taip, kad būtų, be kita ko, užtikrinta sąžininga konkurencija. Kadangi, remiantis ginčijamu teisiniu reguliavimu, savivaldybės, pasak pareiškėjo, nėra saistomos prievolės užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę ir gali priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kuriais teikiamos privilegijos arba diskriminuojami atskiri ūkio subjektai ar jų grupės ir dėl kurių atsirastų ar galėtų atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumai atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, toks teisinis reguliavimas, pareiškėjo nuomone, neatitinka iš Konstitucijos kylančių reikalavimų.
13. Sprendžiant dėl Vietos savivaldos įstatymo 55 straipsnio 3 dalies (2023 m. birželio 29 d. redakcija) tiek, kiek nurodyta, atitikties Konstitucijai, pažymėtina, kad, kaip minėta:
– pagal Konstituciją, inter alia jos 120 straipsnio 2 dalį, savivaldybės, įgyvendindamos įstatymu joms pavestas funkcijas, susijusias su viešųjų paslaugų teikimu, inter alia organizuodamos teritorinei bendruomenei būtinų viešųjų paslaugų teikimą, privalo paisyti Konstitucijos ir įstatymų, be kita ko, laisvai ir savarankiškai veikdamos pagal ūkinę veiklą reguliuojančių įstatymų apibrėžtą kompetenciją, yra saistomos konstitucinių imperatyvų;
– Konstitucijos, inter alia jos 46 straipsnio 1, 3, 4 dalių, 120 straipsnio 2 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo, lemiamas reikalavimas įstatymų leidėjui reguliuojant teritorinei bendruomenei būtinų viešųjų paslaugų teikimo organizavimo funkcijų įgyvendinimą paisyti inter alia šalies ūkio konstitucinį pagrindą sudarančių imperatyvų, be kita ko, suponuoja jo pareigą įstatyme įtvirtinti tik tokias teritorinei bendruomenei būtinų viešųjų paslaugų teikimo organizavimo nuostatas, pagal kurias tokių paslaugų teikimas visais atvejais būtų organizuojamas, visų pirma, tokiu būdu, kuris sudarytų prielaidas užtikrinti, be kita ko, sąžiningą konkurenciją; pagal Konstituciją, galimybė, organizuojant tokių viešųjų paslaugų teikimą, nukrypti nuo minėtų reikalavimų įstatyme gali būti numatyta tik išimtiniais atvejais (inter alia, kai, priešingu atveju, nebūtų įmanoma konkrečiu atveju užtikrinti teritorinei bendruomenei būtinų viešųjų paslaugų prieinamumo, teikimo nepertraukiamumo ir geros kokybės) ir tada, kai konkrečiu atveju įvertinama galimybė organizuoti teritorinei bendruomenei būtinų viešųjų paslaugų teikimą tokiu būdu, kuriuo būtų užtikrinta, be kita ko, sąžininga konkurencija;
– pagal Konstituciją, inter alia jos 46 straipsnio 1, 3, 4 dalis, 120 straipsnio 2 dalį, konstitucinį teisinės valstybės principą, įstatymų leidėjas, teritorinei bendruomenei būtinų viešųjų paslaugų teikimo organizavimo teisiniu reguliavimu įtvirtindamas savivaldybių pareigą tokių paslaugų teikimą organizuoti, be kita ko, taip, kad nebūtų monopolizuota tokių viešųjų paslaugų teikimo rinka, nebūtų paneigtas šios rinkos dalyvių lygiateisiškumas, kartu gali sudaryti prielaidas nevykdyti šios pareigos tik išimtiniais atvejais (inter alia tik tada, kai tai būtina konkrečiu atveju užtikrinti teritorinei bendruomenei būtinų viešųjų paslaugų prieinamumą, teikimo nepertraukiamumą ir gerą kokybę) ir tik tada, kai kitu būdu (t. y. užtikrinant, be kita ko, sąžiningą konkurenciją) to nebūtų įmanoma atlikti; tik taip užtikrinama, kad, organizuojant teritorinei bendruomenei būtinų viešųjų paslaugų teikimą, būtų paisoma tiek teritorinės bendruomenės viešojo intereso, tiek visos valstybinės bendruomenės viešojo intereso.
13.1. Minėta, kad, remiantis Vietos savivaldos įstatymo 55 straipsnio 3 dalimi (2023 m. birželio 29 d. redakcija), savivaldybė gali, be kita ko, nustatyta tvarka pavesti įstatyme nurodytų viešųjų paslaugų (konkrečių įstatyme nurodytų viešųjų paslaugų arba inter alia tam tikrose įstatyme nurodytose srityse teikiamų viešųjų paslaugų, kurias teikiant turi būti valdomas ir naudojamas savivaldybių ar savivaldybių juridinių asmenų nekilnojamasis turtas ir kitas ūkio subjektas tokios paslaugos negalėtų teikti savo patalpose) teikimą jau įsteigtam viešųjų paslaugų teikėjui.
Kaip minėta, pagal Vietos savivaldos įstatymo 55 straipsnio 3 dalį (2023 m. birželio 29 d. redakcija), tokiu atveju savivaldybei nėra keliamas reikalavimas užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, taip pat jai nėra taikomas draudimas priimti sprendimus, kuriais būtų teikiamos privilegijos arba diskriminuojami atskiri ūkio subjektai ar jų grupės, ir dėl kurių atsirastų ar galėtų atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumai atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams.
13.2. Taigi, Vietos savivaldos įstatymo 55 straipsnio 3 dalyje (2023 m. birželio 29 d. redakcija) įtvirtintu viešųjų paslaugų teikimo administravimo teisiniu reguliavimu nustatytos tam tikros viešosios paslaugos, kurių teikimą administruodama savivaldybė visais atvejais, kai ji įstatyme nustatyta tvarka, be kita ko, paveda tokių viešųjų paslaugų teikimą jau įsteigtam viešųjų paslaugų teikėjui, nėra įpareigota laikytis Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje nustatytų reikalavimų ir draudimų, inter alia susijusių su sąžiningos konkurencijos laisvės užtikrinimu.
13.3. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2022 m. gegužės 5 d. nutarimu neprieštaraujančiu Konstitucijai pripažindamas Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 2 dalies (2019 m. gruodžio 20 d. redakcija) 2 punktą tiek, kiek pagal jį įstatyme nustatytomis sąlygomis vidaus sandoris gali būti sudaromas savivaldybei Viešųjų pirkimų įstatymo nustatyta tvarka pavedant Vietos savivaldos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytų paslaugų teikimą jau įsteigtam viešųjų paslaugų teikėjui, pabrėžė, jog šis teisinis reguliavimas atitinka Konstituciją tik atitinkamai sistemiškai aiškinamas su kitų įstatymų nuostatomis. Taigi, kaip nurodė Konstitucinis Teismas, toks teisinis reguliavimas yra konstituciškai pagrįstas tik tuo atveju, jeigu jis aiškinamas kaip toks, remiantis kuriuo vidaus sandoriai, organizuojant tam tikrų viešųjų paslaugų (vandens tiekimo, nuotekų valymo, šilumos tiekimo, atliekų tvarkymo, keleivių vežimo, teritorijų ir gatvių priežiūros ir tvarkymo, maitinimo švietimo, socialinės globos arba sveikatos priežiūros įstaigose) teikimą, gali būti sudaromi tik išimtiniu atveju – tik jei taip siekiama užtikrinti, kad minėtos viešosios paslaugos būtų teikiamos nuolat, kad jomis galėtų naudotis visi gyventojai, kad jos būtų kokybiškos, be to, tik prieš tai įvertinus tokio sprendimo įtaką sąžiningai konkurencijai.
Pažymėtina, kad, įtvirtinus šioje konstitucinės justicijos byloje pareiškėjo tiek, kiek nurodyta, ginčijamą teisinį reguliavimą, kuriuo sudarytos prielaidos savivaldybei įstatyme nurodytų viešųjų paslaugų teikimą pavedant jau įsteigtam viešųjų paslaugų teikėjui visais atvejais nesilaikyti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje nustatytų, inter alia su sąžiningos konkurencijos užtikrinimu susijusių, reikalavimų ir draudimų, nepaisyta Konstitucinio Teismo 2022 m. gegužės 5 d. nutarime suformuluotų oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatų, kuriomis atskleista įstatymų leidėjo prievolė, nustatant savivaldybei perduotų teritorinei bendruomenei būtinų viešųjų paslaugų teikimo organizavimo funkcijų įgyvendinimo teisinį reguliavimą, įtvirtinti savivaldybių pareigą tokių viešųjų paslaugų teikimą organizuoti, be kita ko, taip, kad nebūtų monopolizuota tokių viešųjų paslaugų teikimo rinka, nebūtų paneigtas šios rinkos dalyvių lygiateisiškumas.
Atsižvelgiant į tai, be kita ko, nėra pagrindo teigti, kad šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamo Vietos savivaldos įstatymo 55 straipsnio 3 dalyje (2023 m. birželio 29 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reguliavimo atitiktis Konstitucijai iš dalies jau yra įvertinta ir nebeturėtų kelti abejonių.
13.4. Konstatuotina, kad Vietos savivaldos įstatymo 55 straipsnio 3 dalyje (2023 m. birželio 29 d. redakcija) įtvirtintu ginčijamu teisiniu reguliavimu nustačius, kad savivaldybei organizuojant įstatyme nurodytų viešųjų paslaugų teikimą visais atvejais netaikomi inter alia su sąžiningos konkurencijos laisvės užtikrinimu susiję reikalavimai ir draudimai, sudarytos prielaidos savivaldybėms visais atvejais nevykdyti jų pareigos teritorinei bendruomenei būtinų viešųjų paslaugų teikimą organizuoti, be kita ko, taip, kad nebūtų monopolizuota tokių viešųjų paslaugų teikimo rinka, nebūtų paneigtas šios rinkos dalyvių lygiateisiškumas. Taigi, taip sudarytos prielaidos tokios jų pareigos nevykdyti ne tik išimtiniais atvejais (inter alia ne tik tada, kai tai būtina konkrečiu atveju užtikrinti teritorinei bendruomenei būtinų viešųjų paslaugų prieinamumą, teikimo nepertraukiamumą ir gerą kokybę) ir ne tik tada, kai konkrečiu atveju įvertinus galimybę tokių viešųjų paslaugų teikimą organizuoti tokiu būdu, kuriuo būtų užtikrinta, be kita ko, sąžininga konkurencija, paaiškėja, kad tokiu būdu to nebūtų įmanoma atlikti.
Vadinasi, tokiu teisiniu reguliavimu nepaisyta inter alia iš Konstitucijos 46 straipsnio 1, 3, 4 dalių, 120 straipsnio 2 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų įstatymų leidėjui reguliuojant teritorinei bendruomenei būtinų viešųjų paslaugų teikimo organizavimą, kartu nėra užtikrinama, kad, organizuojant teritorinei bendruomenei būtinų viešųjų paslaugų teikimą, būtų paisoma tiek teritorinės bendruomenės viešojo intereso, tiek visos valstybinės bendruomenės viešojo intereso.
Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad prielaidos užtikrinti sąžiningą konkurenciją savivaldybėms administruojant viešųjų paslaugų teikimą būtų sudaromos inter alia tik konkrečiu atveju įsitikinus, kad, savivaldybei pavedus viešųjų paslaugų teikimą jau įsteigtam viešųjų paslaugų teikėjui, taip jam nėra teikiamos privilegijos, nėra diskriminuojami kiti atitinkamoje rinkoje veikiantys ūkio subjektai.
13.5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Vietos savivaldos įstatymo 55 straipsnio 3 dalis (2023 m. birželio 29 d. redakcija) tiek, kiek pagal ją šio įstatymo 55 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 4 punktuose nurodytais atvejais nėra taikomi Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje nustatyti reikalavimai ir draudimai, prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1, 3, 4 dalims, 120 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
14. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog jis, nustatęs, kad Konstitucijai prieštarauja pareiškėjo neginčijamos nuostatos, įtvirtintos tame pačiame teisės akte, kurio kitų nuostatų atitiktį Konstitucijai pareiškėjas ginčija, privalo tai konstatuoti (inter alia 2014 m. liepos 11 d., 2015 m. birželio 11 d., 2021 m. gegužės 28 d. nutarimai). Konstitucinio teisingumo įgyvendinimas suponuoja tai, kad Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas (jo dalis) turi būti pašalintas iš teisės sistemos (inter alia 2001 m. lapkričio 29 d., 2015 m. rugsėjo 22 d., 2021 m. gegužės 28 d. nutarimai).
14.1. Minėta, kad, pagal kitą Vietos savivaldos įstatymo 55 straipsnio 3 dalyje (2023 m. birželio 29 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą, įstatyme nurodytais atvejais priimant sprendimą dėl įstatyme nurodytos naujos ūkinės veiklos vykdymo taip pat nėra taikomi Vietos savivaldos įstatymo 56 straipsnyje nustatyti reikalavimai ir draudimai.
Minėta ir tai, kad, remiantis šiuo Vietos savivaldos įstatymo 55 straipsnio 3 dalyje (2023 m. birželio 29 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu, savivaldybė gali priimti sprendimą dėl įstatyme nurodytos naujos ūkinės veiklos vykdymo (nuspręsti steigti naują juridinį asmenį įstatyme nurodytai naujai ūkinei veiklai vykdyti arba pavesti ją vykdyti jau veikiančioms savivaldybės valdomoms įmonėms); tokiu atveju savivaldybė neprivalo atsižvelgti į tai, ar tokiu sprendimu nebus teikiama privilegijų arba diskriminuojami atskiri ūkio subjektai ar jų grupės, taip pat ji neturi gauti išankstinio Konkurencijos tarybos sutikimo, kuriam gauti savivaldybė turėtų vykdyti konkurencingą procedūrą dėl ūkio subjektų atrankos.
Taigi, tokiu Vietos savivaldos įstatymo 55 straipsnio 3 dalyje (2023 m. birželio 29 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu nustatytos tam tikros viešosios paslaugos, kurių teikimą administruodama savivaldybė visais atvejais gali priimti sprendimą dėl įstatyme nurodytos naujos ūkinės veiklos vykdymo, neatsižvelgdama į tai, ar tokiu sprendimu nebus teikiama privilegijų arba diskriminuojami atskiri ūkio subjektai ar jų grupės, taip pat ji neturi gauti išankstinio Konkurencijos tarybos sutikimo, kuriam gauti savivaldybė turėtų vykdyti konkurencingą procedūrą dėl ūkio subjektų atrankos.
14.2. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatavus, kad Vietos savivaldos įstatymo 55 straipsnio 3 dalis (2023 m. birželio 29 d. redakcija) tiek, kiek pagal ją šio įstatymo 55 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 4 punktuose nurodytais atvejais nėra taikomi Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje nustatyti reikalavimai ir draudimai, prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1, 3, 4 dalims, 120 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, remiantis tais pačiais argumentais konstatuotina ir tai, kad šioms Konstitucijos nuostatoms prieštarauja ir Vietos savivaldos įstatymo 55 straipsnio 3 dalyje (2023 m. birželio 29 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas tiek, kiek pagal jį šio įstatymo 55 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 4 punktuose nurodytais atvejais nėra taikomi šio įstatymo 56 straipsnyje nustatyti reikalavimai.
14.3. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Vietos savivaldos įstatymo 55 straipsnio 3 dalis (2023 m. birželio 29 d. redakcija) tiek, kiek pagal ją šio įstatymo 55 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 4 punktuose nurodytais atvejais nėra taikomi šio įstatymo 56 straipsnyje nustatyti reikalavimai, prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1, 3, 4 dalims, 120 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 531, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 55 straipsnio 3 dalies (2023 m. birželio 29 d. redakcija, TAR, 2023-07-05, Nr. 14000) nuostata „[Š]io straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 4 punktuose nurodytais atvejais šio įstatymo 56 straipsnyje nustatyti reikalavimai ir Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje nustatyti reikalavimai ir draudimai nėra taikomi“ prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 1, 3, 4 dalims, 120 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Konstitucinio Teismo teisėjai Tomas Davulis
Gintaras Goda
Aurelijus Gutauskas
Giedrė Lastauskienė
Vytautas Mizaras
Algis Norkūnas
Daiva Petrylaitė
Janina Stripeikienė
Stasys Šedbaras