Administracinė byla Nr. eA-2396-1188/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02591-2024-8
Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. spalio 23 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Šileikio (pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. C. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. rugsėjo 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. C. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas N. C. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. gegužės 21 d. sprendimą Nr. 24S126047 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
2. Pareiškėjas nurodė, kad ketindamas dirbti uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Transimeksa“ tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju (profesija, kuri įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašus), Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas asmeniui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje). Migracijos departamentas 2023 m. gruodžio 26 d., vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi dvejiems metams. 2024 m. sausio 8 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 76032629, galiojantis iki 2026 m. sausio 8 d. Pareiškėjas 2024 m. sausio 27 d. atvyko į Lietuvos Respubliką.
3. Pareiškėjas pažymėjo, kad ginčijamame Sprendime nustatyta, jog darbo sutartis su pareiškėju nutraukta, jis negauna darbo užmokesčio ir jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui leidimas laikinai gyventi išduotas sudarius darbo sutartį su UAB „Transimeksa“ dėl darbo joje tarptautinio krovinių vežimo vairuotoju. Su darbdaviu buvo susitarta, kad pareiškėjui bus mokamas Vyriausybės nustatytas minimalus mėnesinis atlyginimas (toliau – ir MMA), mokamas vieną kartą per mėnesį ir komandiruotpinigiai. Tačiau atvykus į UAB „Transimeksa“ (toliau – ir Bendrovė), jam buvo pranešta, kad darbo nėra, dėl šios priežasties pareiškėjas pradėjo ieškoti kito darbdavio. Pareiškėjas ne dėl savo kaltės bendrovėje dirbo tik 11 dienų ir ne dėl jo kaltės su juo buvo nutraukta darbo sutartis, todėl ne dėl savo kaltės sutarto darbo užmokesčio iš bendrovės jis negavo. Tačiau pareiškėjas turėjo asmeninių lėšų pragyvenimui savo banko sąskaitoje. Bendrovė pareiškėjo dėl darbo sutarties nutraukimo neinformavo, todėl pareiškėjas ginčą planuoja spręsti Lietuvos Respublikos darbo kodekso nustatyta tvarka. Sprendimas turi itin neigiamas pasekmes pareiškėjui, nes jam įsigaliojus jis turės išvykti iš šalies, tai paveiks jo darbinę veiklą, asmeninį gyvenimą ir padarys jam žalą. Priimdamas Sprendimą, atsakovas neįvertino visų aplinkybių, neatsižvelgė, kad pareiškėjas nedirbo UAB „Transimeksa“ ne dėl savo kaltės.
5. Atsakovas nurodė, kad prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi ir Bendrovės tarpininkavimo rašte dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pareiškėjui įsipareigotas mokėti mėnesinis darbo užmokestis buvo 1 386,84 Eur. Migracijos departamentas priėmė 2023 m. gruodžio 26 d. sprendimą Nr. 23S233530 išduoti asmeniui du metus galiojantį leidimą laikinai gyventi. 2024 m. sausio 8 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760322629, galiojantis iki 2026 m. sausio 8 d. (įteiktas 2024 m. sausio 23 d.). 2024 m. vasario 27 d. Bendrovė Migracijos departamentui pateikė pranešimą apie pasikeitusius užsieniečio duomenis 2402-PRNŠ-4293, kuriame nurodo, kad 2024 m. vasario 26 d. darbo sutartis su užsieniečiu nutraukta. Migracijos departamentas, vykdydamas užsieniečių kontrolę, patikrino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir Sodra) informacinėje sistemoje esančius duomenis ir nustatė, kad užsienietis Bendrovėje buvo įdarbintas nuo 2024 m. vasario 15 d. iki 2024 m. vasario 26 d. ir asmeniui 2024 m. vasario mėnesį buvo išmokėta 665,98 Eur dydžio atleidimo išmoka. Jokiose kitose Lietuvos įmonėse asmuo šiuo metu nedirba, be to, jis nuo 2024 m. vasario 5 d. vykdo individualią veiklą. Kadangi patikrinimo metu buvo nustatyta, jog asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, kad 2024 m. vasario 26 d. darbo sutartis su užsieniečiu nutraukta, jokiose kitose Lietuvos įmonėse asmuo šiuo metu nedirba, konstatuotina, kad kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi, asmuo pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, todėl yra pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Be to, Migracijos departamentas nenustatė, kad asmuo turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje – apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, informacijos Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais, 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais, priėmė sprendimą pareiškėjui panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi, nes duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės ir asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, nutraukta darbo sutartis su asmeniu. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs, nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo.
II.
6. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2024 m. rugsėjo 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
7. Teismas aptarė ginčui aktualias Įstatymo, Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas), Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“, nuostatas.
8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas, ketindamas dirbti Bendrovėje tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju (profesija, kuri įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą), Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje), kuriame jis nurodė, kad ketina dirbti Bendrovėje (UAB „Transimeksa“) vairuotoju ir jo pragyvenimo lėšų šaltinis Lietuvoje bus darbo užmokestis (prašyme ir tarpininkavimo rašte nurodyta 1 386,84 Eur). Migracijos departamentas 2023 m. gruodžio 26 d. priėmė sprendimą Nr. 23S233530 išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi 2 metams, o 2024 m. sausio 8 d. jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr.760322629, galiojantis iki 2026 m. sausio 8 d. Duomenys apie pareiškėją buvo patikrinti Sodros informacinėje sistemoje ir nustatyta, kad išdavus leidimą laikinai gyventi asmuo Bendrovėje buvo įdarbintas nuo 2024 m. vasario 15 d. iki 2024 m. vasario 26 d. ir jam 2024 m. vasario mėn. buvo išmokėta 665,98 Eur dydžio atleidimo išmoka. Jokiose kitose Lietuvos įmonėse pareiškėjas nedirba, nuo 2024 m. vasario 5 d. vykdo individualią veiklą. Pareiškėjas, kreipdamasis su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvoje laikotarpiu bus darbo užmokestis, gaunamas iš Bendrovės, sudarantis 1 386,84 Eur. Pakankamas pragyvenimo lėšų dydis Lietuvos Respublikoje yra 1 MMA. Darbo sutartis su pareiškėju nutraukta, jis negauna darbo užmokesčio ir jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų, todėl atsakovas pagrįstai konstatavo, kad asmuo neturi pakankamai lėšų pragyvenimui Lietuvos Respublikoje.
9. Teismas sprendė, kad esant nurodytoms aplinkybėms, yra pagrindas konstatuoti, jog asmuo, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje bei su pareiškėju nutraukta darbo sutartis.
10. Teismas nurodė, kad pareiškėjui anksčiau nebuvo išduotas leidimas laikinai gyventi, jam nebuvo išduota nacionalinė viza, nėra duomenų apie pareiškėjo darbą Lietuvoje. Migracijos departamentas taip pat nenustatė, kad asmuo turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.
11. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neatitiko imperatyvių Įstatyme nustatytų kriterijų, todėl egzistavo pagrindai panaikinti leidimą laikinai gyventi, numatyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktuose, ir Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu bei 6 punktu, turėjo pareigą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.
III.
13. Pareiškėjas N. C. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. rugsėjo 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti.
14. Pareiškėjas nurodo, kad jam leidimas laikinai gyventi išduotas sudarius darbo sutartį su UAB „Transimeksa“ dėl darbo joje tarptautinio krovinių vežimo vairuotoju, todėl jis turėjo teisę atvykti į Lietuvą Įstatymo pagrindu ir dirbti UAB „Transimeksa“. Tačiau atvykus į UAB „Transimeksa“, jam buvo pareikšta, kad darbo nėra, dėl šios priežasties pareiškėjas pradėjo ieškoti kito darbdavio. Tokiu būdu pareiškėjas ne dėl savo kaltės bendrovėje dirbo tik 11 dienų, su juo buvo nutraukta darbo sutartis, taigi ne dėl savo kaltės jis sutarto darbo užmokesčio iš Bendrovės negavo. Tačiau pareiškėjas turėjo asmeninių lėšų pragyvenimui banko sąskaitoje. Be to, Bendrovė pareiškėjo dėl darbo sutarties nutraukimo neinformavo, todėl pareiškėjas šį ginčą planuoja spręsti Darbo kodekso nustatyta tvarka.
15. Pareiškėjas teigia, kad Sprendimas turi itin neigiamas pasekmes jam, nes Sprendimui įsigaliojus, jis turės išvykti iš šalies, tai paveiks jo darbinę veiklą, asmeninį gyvenimą ir padarys jam žalą. Atsakovas ir pirmosios instancijos teismas neįvertino visų aplinkybių, neatsižvelgė, kad pareiškėjas nedirbo UAB „Transimeksa“ ne dėl savo kaltės.
17. Atsakovas pažymi, kad atlikus tyrimą paaiškėjo faktas, jog pareiškėjas Bendrovėje dirbo tik 11 dienų, gavo tik išmoką, o ne atlyginimą, nurodytą tiek prašyme, tiek ir tarpininkavimo rašte, nepateikė duomenų nei Migracijos departamentui, nei teismui, kad jis gauna pakankamas, o tuo labiau reguliarias pajamas. Be to, su užsieniečiu buvo nutraukta darbo sutartis, tačiau jis apie tai neinformavo Migracijos departamento ir skunde minėto fakto neginčija. Atsakovo vertinimu, Sprendimas pagrįstas ir teisėtas, o pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo administracinę bylą, tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl apeliacinio skundo tenkinti nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
18. Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. gegužės 21 d. sprendimo Nr. 24S126047, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 bei 5 punktuose ir 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktuose nustatytas pagrindais (duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, asmuo neturi pakankamai lėšų ir / ar negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, su asmeniu nutraukta darbo sutartis), teisėtumo ir pagrįstumo.
19. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, jog atsakovas Sprendime nurodytais pagrindais teisėtai ir pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.
20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad Sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas, darbo sutartis su pareiškėju nutraukta ne dėl jo kaltės, jis turėjo pinigų pragyvenimui savo banko sąskaitoje, o Sprendimas jam sukelia itin sunkias neigiamas pasekmes.
21. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
22. Ginčo teisinius santykius reguliuoja Įstatymo, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ nuostatos. Šių teisės aktų aktualios normos išsamiai aptartos pirmosios instancijos teismo sprendime, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nebekartoja.
23. Byloje nustatyta, kad Migracijos departamentas išnagrinėjo pareiškėjo prašymą ir nusprendė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. 760322629, galiojantį iki 2026 m. sausio 8 d., (asmeniui įteiktas 2024 m. sausio 23 d.) (Įstatymo 40 str. 1 d. 4 p. ir 44 str. 1 d. 2 p.). Pareiškėjas prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodė, kad ketina dirbti UAB „Transimeksa“ tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, numatomas jam mokėti darbo užmokestis 1 386,84 Eur, vienintelis jo pragyvenimo šaltinis – darbo užmokestis. Atlikęs patikrinimą, atsakovas nustatė, jog pareiškėjas, pradėjęs dirbti Bendrovėje 2024 m. vasario 15 d., iš darbo buvo atleistas 2024 m. vasario 26 d., tai patvirtina UAB „Transimeksa“ 2024 m. vasario 27 d. pranešimas Migracijos departamentui, nurodyta atleidimo priežastis – Darbo kodekso 55 straipsnio 1 dalis (darbo sutarties nutraukimas darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių). Migracijos departamentas taip pat nustatė, kad nuo 2024 m. vasario 5 d. pareiškėjas vykdo individualią veiklą.
24. Įvertinusi išdėstytas ginčo aplinkybes, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis. Prašydamas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas nurodė, kad jo vienintelis pragyvenimo lėšų šaltinis yra Bendrovės mokamas darbo užmokestis, tačiau nuo 2024 m. vasario 26 d. pareiškėjas Bendrovėje nedirbo ir darbo užmokestis jam nebuvo mokamas. Be to, Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2024 m. vasario 5 d., t. y. dar iki darbo pradžios Bendrovėje, vykdė individualią veiklą. Tai iš esmės patvirtina atsakovo išvados, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi darbo Bendrovėje tikslu, pagrįstumą ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyto pagrindo panaikinti užsieniečiui išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvoje pagrindo buvimą.
25. Dėl Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyto pagrindo taikymo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad Migracijos departamentas įrodė, jog pareiškėjas neturėjo pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas jo prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi ir Bendrovės tarpininkavimo rašte nurodyto darbo užmokesčio (1 386,84 Eur) negavo, buvo atleistas po 11 dienų nuo įdarbinimo Bendrovėje. Nors pareiškėjas teigia, kad banko sąskaitoje turėjo pakankamai asmeninių lėšų pragyvenimui, tačiau nepateikė teismui jokių įrodymų apie tai. Nustačius, jog pareiškėjas jam išduoto leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu negavo pareiškėjo prašyme išduoti leidimą ir Bendrovės tarpininkavimo rašte nurodyto darbo užmokesčio, esančiu vieninteliu šiuose dokumentuose nurodytu pareiškėjo pragyvenimo lėšų šaltiniu Lietuvos Respublikoje, pripažintina, jog pareiškėjo leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas pagrįstai ir teisėtai, nustačius savarankišką imperatyvų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą (Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p. ir 35 str. 1 d. 5 p.). Kaip minėta, užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., 2024 m. sausio 31 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1141-525/2024).
26. Be to, byloje nustatyta, kad darbo sutartis su pareiškėju nutraukta 2024 m. vasario 26 d., atsakovas nustatė, jog pareiškėjas pagal darbo sutartį jokioje įmonėje Lietuvoje nedirbo ir pareiškėjas nepateikė jokių tai paneigiančių įrodymų. Taigi, egzistuoja ir dar vienas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytas išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindas (nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų). Nors pareiškėjas teigia, kad Bendrovė pareiškėjo dėl darbo sutarties nutraukimo neinformavo, todėl pareiškėjas šį ginčą planuoja spręsti Darbo kodekso nustatyta tvarka, pažymėtina, jog iš UAB „Transimeksa“ pranešimo Migracijos departamentui matyti, kad nurodyta jo atleidimo priežastis – Darbo kodekso 55 straipsnio 1 dalis (darbo sutarties nutraukimas darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių), be to, pareiškėjas nepateikė jokių nurodytus jo teiginius patvirtinančių įrodymų.
27. Pareiškėjo argumentai apie jo kaltės nebuvimą atmetami kaip deklaratyvūs, neįrodyti ir nepaneigiantys Migracijos departamento Sprendime nustatytų faktinių aplinkybių. Pažymėtina, kad Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Nuo sprendimo pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi priėmimo iki ginčijamo Sprendimo priėmimo pareiškėjas apie pasikeitusias aplinkybes (sulygto darbo užmokesčio negavimą, kitas turimas pakankamas pajamas pragyvenimui ir kt.) neinformavo Migracijos departamento, todėl konstatuotina, jog pareiškėjas neįvykdė Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatytos pareigos.
28. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl ginčijamo Migracijos departamento Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo bei pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių vertinimo. Analizuodamas pareiškėjo nurodytus nesutikimo su Migracijos departamento Sprendimu argumentus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytas aplinkybes, jo teigimu, patvirtinančias, jog atsakovas nepagrįstai nustatė pagrindus panaikinti leidimą laikinai gyventi. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas detaliai išnagrinėjo pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus, kuriais remdamasis padarė atitinkamas išvadas, t. y. laikydamasis ABTĮ 56 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuotų įrodymų vertinimo taisyklių. Vien tai, kad pareiškėjas įrodymus vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.
29. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo
144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija