Administracinė byla Nr. eA-1917-525/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-09274-2023-2
Procesinio sprendimo kategorija 8.7
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. liepos 17 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Dr Verslas“ apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Dr Verslas“ skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotasis asmuo – B. K.) dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Dr Verslas“ (toliau – ir Bendrovė) kreipėsi teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, ir Departamentas) 2023 m. spalio 24 d. raštą Nr. 10K-12167 (toliau – ir Raštas, ir Atsakymas) bei įpareigoti Migracijos departamentą išduoti darbdaviui Bendrovei darbuotojo Uzbekistano piliečio B. K. (toliau – ir Užsienietis) leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:
2.1. Atsakovas priimdamas Raštą ir atsakovo atstovė prieš gaunant skundą elgėsi neteisėtai, nes pagal Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (2019 m. liepos 8 d. įsakymo Nr. 1V-615 redakcija) (toliau – ir Aprašas), nuostatas, leidimą laikinai gyventi gali atsiimti darbdavys arba įgaliotas asmuo. Vadovaujantis Aprašo nuostatomis pareiškėjas turėjo teisę atsiimti Užsieniečio pagal prašymo Nr. 2308-LLG-0058 leidimą laikinai gyventi be jokių papildomų procedūrų. Atsakovas elgėsi neteisėtai ir nesilaikydamas įstatymo normų, t. y. nesuteikiant pareiškėjui galimybės atsiimti Užsieniečio leidimo laikinai gyventi, kaip tai numato įstatymai. Atsakovas nenurodė įstatymo ar poįstatyminio akto, kurio pagrindu atsiimdamas darbdavys už darbuotoją leidimą laikinai gyventi būtų papildomai reikalinga procedūra patikrinti, ar užsienietis yra Lietuvoje ir ar jo buvimas Lietuvoje yra legalus. Be to, Užsieniečio buvimas Lietuvoje buvo legalus, nepaisant to, kad atsakovas pareiškėjui neišdavė Užsieniečio leidimo laikinai gyventi.
2.2. Atsakovo tinklalapyje nurodyta oficiali informacija, kuri galioja nuo 2020 m. rugsėjo 2 d., kurioje nurodyta, kad užsieniečiui išrašytą leidimą laikinai gyventi gali atsiimti užsienietį įdarbinęs arba jį įdarbinti įsipareigojantis darbdavys. Taigi, remianti išdėstytu, nėra jokios prieštaraujančios informacijos ar įstatyminio akto, kuris nurodytu, kad pareiškėjas buvo neteisus ir jam esant teisėtam pagrindui nebuvo išduotas Užsieniečio pagamintas leidimas laikinai gyventi kaip darbdaviui, nors pareiškėjas atliko visus veiksmus, kurie privalomi pagal Aprašą, Lietuvos Respublikos įstatymą dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) ir atsakovo puslapyje pateiktas taisykles. Šiuo atveju atsakovas priimdamas Raštą ir atsakovo atstovė neišduodama pareiškėjui Užsieniečio leidimo laikinai gyventi pasielgė neteisėtai, dėl ko Raštas turi būti panaikintas, o pareiškėjui suteiktas leidimas atsiimti Užsieniečio leidimą laikinai gyventi, nepaisant fakto Užsienietis yra Lietuvoje ar jo Lietuvoje nėra. Užsieniečiui išduotas leidimas laikinai gyventi pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas, jam planuojant dirbti pagal trūkstamą profesijų sąrašą. Pareiškėjo prašymas atitinka visus reikalavimus, o atsakovo argumentai, kad pareiškėjas neturėjo teisės atsiimti Užsieniečio leidimo laikinai gyventi, yra neteisėti ir nepagrįsti. Raštas yra nepagrįstas, o argumentai, kurių pagrindu priimtas Raštas, yra visiškai nepagrįsti ir neteisėti. Remiantis išdėstytu pareiškėjas turi teisę gauti visą prašomą informaciją iš atsakovo, todėl atsakovas teismo įpareigotinas šiuos duomenis ir dokumentus pateikti į šią administracinę bylą ir paaiškinti kodėl pareiškėjui nebuvo išduotas Užsieniečio leidimas laikinai gyventi.
3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:
3.1. Užsieniečio darbdavys 2023 m. rugpjūčio 1 d. per Lietuvos migracijos informacinę sistemą (toliau – ir MIGRIS) užpildė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi darbo Bendrovėje pagrindu, prašyme pažymėjęs, kad išrašytą leidimą laikinai gyventi atsiimtų Bendrovė. Užsienietis 2023 m. rugpjūčio 25 d. atvyko į Migracijos departamento klientų aptarnavimo skyrių Marijampolėje pateikti prie prašymo pridėtų dokumentų originalus ir savo biometrinius duomenis bei nurodė, kad pageidauja atsiimti leidimą laikinai gyventi Migracijos departamento Vilniaus skyriuje. Užsieniečio prašymas dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo buvo priimtas, o 2023 m. spalio 3 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą išduoti Užsieniečiui leidimą laikinai gyventi. Bendrovės atstovas 2023 m. spalio 16 d. atvyko į Migracijos departamento Vilniaus skyrių atsiimti išrašytą leidimą laikinai gyventi. Vizito metu Migracijos departamento darbuotoja nustatė, kad Užsieniečio prie prašymo dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pridėtame pase yra įklijuota Latvijos Respublikos nacionalinė viza, į Šengeno erdvę (per Estiją) jis atvyko 2023 m. gegužės 16 d. Atsižvelgiant į tai, kad Bendrovės atstovo vizito metu Migracijos departamentas neturėjo duomenų, ar Užsienietis po prašymo pateikimo išvyko iš Lietuvos Respublikos teritorijos ir ar jis neviršija teisės aktuose nustatyto teisėto buvimo, turint kitos valstybės nacionalinę vizą, laiko (90 dienų per 180 dienų laikotarpį), Bendrovės atstovui leidimas laikinai gyventi nebuvo įteiktas, papildomai informuojant kad Užsienietis turėtų pateikti paaiškinimą apie savo buvimo Lietuvos Respublikos teritorijoje laikotarpius.
3.2. Pareiškėjas 2023 m. spalio 17 d. pateikė Migracijos departamentui skundą, prašydamas paaiškinti, kodėl tinkamai ir laiku nebuvo informuotas apie pasikeitusią leidimų laikinai gyventi įteikimo tvarką ir kodėl ta pasikeitusi tvarka taikoma pagal seną tvarką priduotam prašymui. Migracijos departamentas skundžiamu Raštu paaiškino pareiškėjui, kad viena iš Migracijos departamento funkcijų yra užsieniečių buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje kontrolė, o, siekiant tinkamai vykdyti šią funkciją, Migracijos departamento Vilniaus skyriaus darbuotojai prieš įteikdami leidimą laikinai gyventi privalo įsitikinti, ar užsienietis yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, o jei yra – ar jo buvimas yra teisėtas. Taigi, atsižvelgiant į esamą reglamentavimą, Migracijos departamento Vilniaus skyriaus darbuotojo veiksmai buvo pagrįsti, siekiant įsitikinti Užsieniečio teisėtu buvimu Lietuvos Respublikoje. Užsienietis 2023 m. lapkričio 15 d., paskutinę turimos Latvijos Respublikos nacionalinės vizos galiojimo dieną, atvyko į Migracijos departamento Vilniaus skyrių, pateikė paaiškinimą, kad į Lietuvos Respublikos teritoriją atvyko 2023 m. rugpjūčio 27 d. Migracijos departamentas, nustatęs, kad Užsienietis Lietuvos Respublikos teritorijoje yra teisėtai, taip pat atsižvelgdamas į tai, jog 2023 m. lapkričio 15 d. baigiasi jo turimos vizos galiojimo laikas, tą pačią dieną įteikė Užsieniečiui leidimą laikinai gyventi.
3.3. Nors pareiškėjas skunde teigė, kad leidimų laikinai gyventi įteikimo darbdavio atstovui procedūrose nėra nustatyta, jog papildomai turi būti tikrinamas užsieniečio teisėtas buvimas Lietuvos Respublikoje, tokia patikra savaime negali būti laikoma neteisėtais veiksmais, kadangi ji yra atliekama, remiantis kitomis imperatyviomis teisės aktų nuostatomis. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 3 dalį užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Migracijos departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. Atitinkamos nuostatos yra įtvirtintos ir Migracijos departamento nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2000 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. 388 (toliau – ir Nuostatai), 10.15 papunktyje, pagal kurį Migracijos departamentas, siekdamas jam nustatyto veiklos tikslo, kontroliuoja užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje. Taigi, galiojantys teisės aktai nustato imperatyvią pareigą Migracijos departamentui kontroliuoti užsieniečių buvimą Lietuvos Respublikos teritorijoje, ir šios nuostatos suteikė teisę Migracijos departamentui leidimo laikinai gyventi įteikimo Bendrovės atstovui metu tikrinti Užsieniečio buvimą Lietuvos Respublikoje ir šio buvimo teisėtumą, apie ką pareiškėjas ir buvo informuotas ginčijamu Atsakymu.
3.4. Migracijos departamentas ne tik turėjo teisinį pagrindą tikrinti Užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje teisėtumą, bet ir turėjo tam faktinį pagrindą. Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, kad Migracijos departamentui buvo žinoma apie Užsieniečiui išduotą Latvijos Respublikos nacionalinę vizą, tačiau ši viza nesuteikė Užsieniečiui teisės būti Lietuvos Respublikos teritorijoje visą šioje vizoje nurodytą laiką. Užsienietis į Migracijos departamentą buvo atvykęs 2023 m. rugpjūčio 25 d., turėdamas Latvijos Respublikos nacionalinę vizą, tačiau į Šengeno erdvę jis atvyko dar 2023 m. gegužės 16 d. Migracijos departamentas turėjo tiek faktinį, tiek teisinį pagrindą tikrinti Užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje teisėtumą, kas ir buvo paaiškinta pareiškėjui ginčijamame Atsakyme, taigi, pareiškėjo skundo teiginiai nesudaro pagrindo panaikinti šį Atsakymą kaip neteisėtą ar nepagrįstą. Migracijos departamentas įsitikino, kad jo buvimas Lietuvos Respublikos teritorijoje neviršija Įstatymo 11 straipsnio 5 dalyje nustatyto termino, todėl įteikė Užsieniečiui leidimą laikinai gyventi. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundo reikalavimas netenkinamas, kadangi leidimas laikinai gyventi užsieniečiui jau yra įteiktas. Pareiškėjas nepagrindė savo skundo reikalavimų, ginčijamas Migracijos departamento atsakymas nedaro įtakos Užsieniečio teisei gyventi Lietuvos Respublikoje.
II.
4. Regionų administracinis teismas 2024 m. gegužės 15 d. sprendimu nutraukė administracinės bylos dalį dėl pareiškėjo skundo reikalavimo – įpareigoti Migracijos departamentą išduoti darbdaviui UAB „Dr Verslas“ darbuotojo Uzbekistano piliečio B. K. leidimą laikinai gyventi. Kitus pareiškėjo skundo reikalavimus atmetė.
5. Teismas pažymėjo, kad ginčas kilo dėl Departamento Rašto, kuriuo pareiškėjas informuotas, jog Departamentas prieš įteikdamas leidimą laikinai gyventi privalo įsitikinti, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje yra teisėtas, teisėtumo ir pagrįstumo.
6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2023 m. spalio 17 d. pateikė Departamentui prašymą, teigdamas, jog 2023 m. rugpjūčio 25 d. Užsienietis pagal prašymo Nr. 2308-LLG-0058MD padalinyje Marijampolė, (duomenys neskelbtini), pridavė dokumentus leidimui laikinai gyventi gauti. Prašyme jis nurodė savo pageidavimą, kad leidimą laikinai gyventi atsiimtų darbdavio atstovas Vilniuje. Pagal registraciją specialistė pareiškė, kad užsienietis privalo pats atvykti į Vilniaus Departamentą ir parašyti paaiškinimą apie savo buvimą EC, nors jis teisėtai yra Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teritorijoje pagal Latvijos vizą, ir Departamento darbuotoja tai mato. Reikalavo paaiškinti, kodėl tinkamai ir laiku nebuvo informuoti apie pasikeitusią tvarką ir kodėl ta pasikeitusi tvarka taikoma pagal seną tvarką priduotam prašymui. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, ginčijamu Raštu informavo, kad Departamento viena iš funkcijų – užsieniečių buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje kontrolė, siekiant tinkamai vykdyti Migracijos departamentui paskirtas funkcijas, Vilniaus skyriaus darbuotojai prieš įteikdami leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje privalo įsitikinti, ar užsienietis yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, o jei yra – ar jo buvimas yra teisėtas, todėl Vilniaus skyriaus darbuotojo veiksmai buvo pagrįsti, siekiant įsitikinti užsieniečio teisėto buvimu Lietuvos Respublikoje.
7. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 44 straipsnio 2 dalimi, 442 straipsnio 6 dalimi, 11 straipsnio 5, 6 dalimis, 23 straipsnio 1 punktu, 124 straipsnio 2 dalimi, 125 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 125 straipsnio 3 dalimi, Aprašo 6 punktu.
8. Teismas atkreipė dėmesį, kad teismo posėdyje pareiškėjo atstovas atsisakė reikalavimo įpareigoti Departamentą išduoti darbdaviui Bendrovei Užsieniečio leidimą laikinai gyventi. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundo dalies atsisakymas neprieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui, todėl priimtas, o administracinės bylos dalis dėl reikalavimo įpareigoti Departamentą išduoti darbdaviui Bendrovei darbuotojo (Užsieniečio) leidimą laikinai gyventi nutraukta (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 50 str. 2 d., 103 str. 4 p.). Atsižvelgdamas į tai, teismas plačiau nepasisakė dėl pareiškėjo skundo teiginių, susijusių su tuo, jog pareiškėjui kaip Užsieniečio darbdaviui turėjo būti išduotas Užsieniečio leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
9. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nagrinėjamoje byloje iš esmės kelia ginčą dėl to, ar Departamentas, prieš išduodamas leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo įsitikinti, jog Užsienietis yra Lietuvoje ir, ar jo buvimas Lietuvoje yra legalus.
10. Teismas, vadovaudamasis anksčiau nurodytomis Aprašo ir Įstatymo nuostatomis, sprendė, kad Užsienietis turėjo teisę būti Lietuvos Respublikoje be vizos ne ilgiau negu 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį, tačiau Departamentas, prieš išduodamas leidimą laikinai gyventi, privalo įsitikinti, ar šis terminas nėra viršijamas. Teismas nustatė, kad Užsienietis yra Kirgizijos Respublikos pilietis, jis turėjo Latvijos Respublikos išduotą vizą Nr. 002805585. Pareiškėjas 2023 m. rugpjūčio 1 d. buvo pateikęs Departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Užsieniečiui tuo pagrindu, jog jis ketina dirbti Bendrovėje suvirintoju dujomis ir elektra. Pareiškėjo atstovas 2023 m. spalio 17 d. pateikė Departamentui skundą dėl to, kad jam nuvykus atsiimti Užsieniečio leidimo laikinai gyventi, jam buvo atsisakyta jį išduoti, kadangi nurodyta, jog Užsienietis turi atvykti ir pateikti paaiškinimus dėl savo buvimo ES. Departamentas priėmė ginčijamą Raštą nurodęs, jog Departamentas, prieš išduodamas leidimą laikinai gyventi, privalo įsitikinti dėl Užsieniečio teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje.
11. Teismas taip pat nustatė, kad Užsienietis į Šengeno erdvę atvyko 2023 m. gegužės 16 d. Pareiškėjo atstovas atvyko į Departamentą atsiimti Užsieniečio leidimo laikinai gyventi 2023 m. spalio 17 d., t. y. praėjus daugiau nei 90 dienų laikotarpiui nuo Užsieniečio atvykimo į Šengeno erdvę. Vadovaujantis Aprašo 6 punktu ir Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies nuostatomis, Departamentas, prieš išduodamas leidimą laikinai gyventi, turėjo įsitikinti, ar Užsienietis, kuris atvyko į Šengeno erdvę 2023 m. gegužės 16 d., neviršijo nustatyto teisėto buvimo laikotarpio, t. y. 90 dienų per 180 dienų laikotarpį. Užsieniečiui leidimas laikinai gyventi buvo įteiktas 2023 m. lapkričio 15 d. Iš atsakovo atsiliepime pateikto paaiškinimo nustatyta, kad Užsienietis 2023 m. lapkričio 15 d. atvyko į Migracijos departamento Vilniaus skyrių, pateikė paaiškinimą, jog į Lietuvos Respublikos teritoriją atvyko 2023 m. rugpjūčio 27 d. Migracijos departamentas, nustatęs, kad Užsienietis Lietuvos Respublikos teritorijoje yra teisėtai, taip pat atsižvelgdamas į tai, kad 2023 m. lapkričio 15 d. baigiasi jo turimos vizos galiojimo laikas, tą pačią dieną įteikė Užsieniečiui leidimą laikinai gyventi. Taigi, byloje pateikti duomenys patvirtina, kad, pareiškėjo atstovui atvykus į Departamentą atsiimti Užsieniečio leidimo laikinai gyventi, Departamentas neturėjo duomenų apie Užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpį, todėl turėjo pagrindą įsitikinti, ar Užsienietis neviršijo teisėto buvimo laikotarpio. Atsižvelgiant į esamą reglamentavimą, Vilniaus skyriaus darbuotojo veiksmai buvo pagrįsti, siekiant įsitikinti Užsieniečio teisėtu buvimu Lietuvos Respublikoje.
12. Įvertinęs tai, kas išdėstyta, teismas priėjo prie išvados, kad prieš pareiškėjo atstovui atsiimant Užsieniečio leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Departamento darbuotojai privalo įsitikinti, ar Užsienietis neviršijo teisėto buvimo Šengeno erdvėje laikotarpio, nustatyto Įstatymo 11 straipsnio 6 dalyje. Tokį patikrinimą Departamentą įpareigoja atlikti Aprašo nuostatos, todėl ginčijamu Raštu pareiškėjui išaiškinant, kad Departamento darbuotojas pagrįstai turėjo įsitikinti Užsieniečio teisėtu buvimu Lietuvos Respublikoje, Departamentas laikėsi imperatyvių įstatymų nuostatų reikalavimų. Esant nurodytoms aplinkybėms, Departamentas, prieš išduodamas pareiškėjui Užsieniečio leidimą laikinai gyventi, privalėjo įsitikinti, jog Užsienietis yra Lietuvoje ir ar jo buvimas Lietuvoje yra legalus.
13. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reguliuojančius teisės aktus, teismų praktiką, teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Raštą.
III.
15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 15 d. sprendimą ir patenkinti pareiškėjo skundą – panaikinti Raštą, kurio pagrindu pareiškėjui buvo neišduotas Užsieniečio leidimas laikinai gyventi; netenkinus pirmojo prašymo – panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 15 d. sprendimą ir grąžinti klausimą dėl pareiškėjo skundo dėl Rašto, kurio pagrindu pareiškėjui buvo neišduotas Užsieniečio leidimas laikinai gyventi, nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teisme.
16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą ir nurodo, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Pareiškėjo teigimu, atsakovas nenurodė įstatymo ar poįstatyminio akto, kurio pagrindu atsiimdamas darbdavys už darbuotoją leidimą laikinai gyventi būtų papildomai reikalinga procedūra patikrinti, ar užsienietis yra Lietuvoje ir, ar jo buvimas Lietuvoje yra legalus. Be to, Užsieniečio buvimas Lietuvoje buvo legalus, nepaisant to, kad atsakovas pareiškėjui neišdavė Užsieniečio leidimo laikinai gyventi. Šiuo atveju atsakovas priimdamas Raštą ir atsakovo atstovė neišduodama pareiškėjui Užsieniečio leidimo laikinai gyventi pasielgė neteisėtai, dėl ko Raštas turi būti panaikintas, o pareiškėjui suteiktas leidimas atsiimti Užsieniečio leidimą laikinai gyventi, nepaisant fakto Užsienietis yra Lietuvoje ar jo Lietuvoje nėra. Pareiškėjo prašymas atitinka visus reikalavimus, o atsakovo argumentai, kad pareiškėjas neturėjo teisės atsiimti Užsieniečio leidimo laikinai gyventi, yra neteisėti ir nepagristi. Raštas yra nepagristas, o argumentai, kuriu pagrindu priimtas Raštas, yra visiškai nepagristi ir neteisėti.
17. Pareiškėjas akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) priėmė 2023 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-737-821/2023. LVAT minėtoje byloje įvertinęs Aprašo 81 punkto, 1151 punkto nuostatas pažymėjo, kad teisės aktai numato pareiškėjui teisę atsiimti Užsieniečio leidimą laikinai gyventi, tačiau Migracijos departamentas šią administracinę paslaugą pareiškėjui sprendimu atsisakė suteikti. Darbdavio dokumento atsiėmimo procedūra ir yra reikalinga tam, jog palengvinti dokumento atsiėmimo procedūrą, o ne atvirkščiai, ją apsunkinti. Pareiškėjo nuomone, atsakovas neteisėtai atlieka papildomus patikrinimo veiksmus, kurie nėra reglamentuoti jokiuose teisės aktuose, ar nėra viešai skelbiami atsakovo internetiniame puslapyje, tai yra viršyti įgaliojimai atliekant administracinius veiksmus.
19. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamo sprendimo išvadas.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. spalio 24 d. rašto Nr. 10K-12167 teisėtumo ir pagrįstumo.
21. Ginčijamu Raštu atsakant į pareiškėjo skundą pareiškėjas buvo informuotas, jog, siekiant tinkamai vykdyti Migracijos departamentui paskirtas funkcijas, Vilniaus skyriaus darbuotojai prieš įteikdami leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje privalo įsitikinti, ar užsienietis yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, o jei yra – ar jo buvimas yra teisėtas, todėl atsižvelgiant į esamą reglamentavimą Departamento Vilniaus skyriaus darbuotojo veiksmai buvo pagrįsti, siekiant įsitikinti Užsieniečio teisėtu buvimu Lietuvos Respublikoje.
22. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nutraukė administracinės bylos dalį dėl pareiškėjo skundo reikalavimo įpareigoti Migracijos departamentą išduoti darbdaviui UAB „Dr Verslas“ Užsieniečio leidimą laikinai gyventi, teismo posėdyje pareiškėjo atstovui atsisakius šio reikalavimo, nes toks leidimas Užsieniečiui jau yra išduotas. Teismas kitus pareiškėjo skundo reikalavimus atmetė, konstatavęs, kad Migracijos departamentas priėmė pagrįstą ir teisėtą Raštą.
23. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovas, priimdamas Raštą ir neišduodamas pareiškėjui Užsieniečio leidimo laikinai gyventi, pasielgė neteisėtai, dėl ko Raštas turi būti panaikintas. Pareiškėjo teigimu, atsakovas neteisėtai atliko papildomus patikrinimo veiksmus, ar Užsieniečio buvimas Lietuvoje yra teisėtas, kurie nėra reglamentuoti jokiuose teisės aktuose, ar nėra viešai skelbiami atsakovo internetiniame puslapyje, tai yra viršyti įgaliojimai atliekant administracinius veiksmus.
24. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Todėl teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdama apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
25. Pagal Aprašo 81 punktą užsienietis, per MIGRIS pildydamas prašymą išduoti ar pakeisti leidimą Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4, 41 , 42 , 13 punkte ar 495 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu, šiame prašyme gali nurodyti, kad išrašytą leidimą laikinai gyventi atsiimtų užsienietį įdarbinęs arba jį įdarbinti įsipareigojantis darbdavys, priimančioji įmonė ar mokslo ir studijų institucija (toliau kartu – leidimą atsiimti įgaliotas asmuo).
26. Pagal Aprašo 1151 punktą užsieniečio, nurodyto Aprašo 81 punkte, leidimą laikinai gyventi gali atsiimti leidimą atsiimti įgaliotas asmuo ar leidimą atsiimti įgaliotas šeimos narys. Leidimą atsiimti įgaliotas šeimos narys ir leidimą atsiimti įgaliotas asmuo, kuris yra fizinis asmuo, leidimą laikinai gyventi gali atsiimti pateikęs savo asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą. Jeigu leidimą atsiimti įgaliotas asmuo yra juridinis asmuo, leidimą laikinai gyventi gali atsiimti šio juridinio asmens vadovas, pateikęs savo asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą arba kitas juridinio asmens darbuotojas, pateikęs juridinio asmens išduotą įgaliojimą arba turintis įgaliojimą, sudarytą informacinių technologijų priemonėmis, ir savo asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą.
27. Pareiškėjas, vadovaudamasis nurodytu teisiniu reguliavimu, teigia, kad teisės aktai numato pareiškėjui teisę atsiimti Užsieniečio leidimą laikinai gyventi, tačiau Migracijos departamentas šią administracinę paslaugą nepagrįstai pareiškėjui atsisakė suteikti.
28. Ginčijamo Atsakymo motyvuose vadovaujamasi Įstatymo 11 straipsnio 5 dalimi, kad užsienietis, kuris turi kitos Šengeno valstybės išduotą leidimą gyventi ar nacionalinę vizą, leidimo gyventi ar nacionalinės vizos galiojimo metu turi teisę atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti Lietuvos Respublikoje be vizos, bet jo buvimas Lietuvos Respublikoje ir kitose Šengeno valstybėse negali trukti ilgiau negu 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį.
29. Pagal Įstatymo 23 straipsnio 1 punktą užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį šio Įstatymo 11 straipsnio 2–9, 11 dalyse užsieniečiams nustatytą buvimo joje laiką.
30. Teisėjų kolegija pažymi, kad Migracijos departamentas yra atsakingas už užsieniečių buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje kontroliavimą (Įstatymo 4 str. 3 d.).
31. Paminėtą reglamentavimą įvertinus nagrinėjamos bylos kontekste, pritartina pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, kad, pareiškėjo atstovui atvykus į Departamentą atsiimti Užsieniečio leidimo laikinai gyventi, Departamentas neturėjo duomenų apie Užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpį, todėl, prieš išduodamas pareiškėjui Užsieniečio leidimą laikinai gyventi, turėjo pagrindą įsitikinti, ar Užsienietis neviršijo teisėto buvimo laikotarpio. Migracijos departamentas, užtikrindamas užsieniečių buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje kontrolę, privalo imtis visų reikiamų veiksmų, kad būtų nustatytos visos reikšmingos faktinės aplinkybės, kas šiuo atveju ir buvo padaryta. Migracijos departamentas nustatęs, kad Užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikos teritorijoje neviršija Įstatymo 11 straipsnio 5 dalyje nustatyto termino, įteikė Užsieniečiui leidimą laikinai gyventi. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Migracijos departamentas priėmė pagrįstą ir teisėtą Raštą.
32. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija