Administracinė byla Nr. A-4275-822/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00300-2017-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 20.2.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. liepos 19 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. B. ir atsakovų Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos bei Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. B. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos bei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėja L. B. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu ir jo patikslinimais, prašė priteisti dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) veiksmų (aktų) nuo 2014 m. sausio 27 d. iki 2017 m. sausio 27 d. patirtos turtinės žalos (91 453,83 Eur) ir neturtinės žalos (30 000 Eur) atlyginimą.
2. Skunde pareiškėja nurodė, kad neturtinė žala (neigiami dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, emocinė depresija) jai kilo dėl kliūčių naudotis natūra jos tėvui M. K. priklausiusia žeme, t. y. pareiškėjai tenkančia jos dalimi (4,65 ha). Nuosavybės teisių atkūrimo ir tų teisių įgyvendinimo procesas buvo vilkinamas. Ginčai ir tebesitęsiantis bylinėjimasis su valstybės institucijomis pareiškėją išvargino, ji patyrė nuolatinį stresą ir dvasinę įtampą. Valstybės institucijos turi veikti vadovaudamosi įstatymo viršenybės, teisėtumo ir efektyvumo principais, tačiau Tarnyba taip neveikė. Paaiškėjus, kad tėvo žemę jau 1996 metais (t. y. po 5 metų nuo prašymo atkurti nuosavybės teises) galėjo pirkti kiti asmenys, savo prarastas galimybes pareiškėja vertino 91 453,83 Eur suma turtinei žalai atlyginti. Tarnybos vykdytos pareiškėjos paveldėtos žemės dalybos prilygsta nusikalstamai veikai. Tarnyba sąmoningai pažeidinėjo pareiškėjos konstitucinę teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, pažeidė teisėtą lūkestį naudotis paveldėta tėvo žeme. Nuo 1981 metų pareiškėja turi 12 arų žemės sklypą, kuriame užsiima daržininkyste ir gėlininkyste. Jeigu pareiškėjai būtų grąžinta iš tėvo paveldėta žemė (4,65 ha), pajamos iš vykdomos žemės ūkio veiklos būtų buvusios daug didesnės. Tarnyba teisinio reguliavimo nesilaikė nuo 1991 m. spalio 28 d. (prašymo atkurti nuosavybės teises pateikimo dienos). Tarnybos veiksmai negali būti laikomi žemės sklypo formavimo klaida. Tarnyba tik 2015 m. gruodžio 28 d. pripažino savo neteisėtas veikas, t. y. kad pareiškėjos tėvas valdė žemę ne toje vietoje, kurioje pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės.
3. Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.
4. Tarnyba atsiliepime nurodė, kad pareiškėjai kartu su kitais asmenimis 2002 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. 42-260 (toliau – ir Atkūrimo sprendimas) buvo atkurtos nuosavybės teisės (grąžinant natūra) visą priklausantį 4,65 ha žemės plotą bendrame 26,50 ha žemės sklype (tvenkinyje) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini) savivaldybėje. Išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, 2015 m. gruodžio 28 d. raštu Nr. lSS-3705-(9.5.) Tarnyba pareiškėją informavo, kad Atkūrimo sprendimu nuosavybės teisės žemės sklypą grąžinant natūra pareiškėjai atkurtos pažeidžiant teisės aktų nuostatas, nes žemės sklypas grąžintas ne pagal natūrinės žemės ribas. Dėl to 2016 m. balandžio 1 d. buvo organizuotas susirinkimas, kuriame pareiškėjai pasiūlyta administracine tvarka panaikinti Atkūrimo sprendimą, tačiau pareiškėja nesutiko su šiuo pasiūlymu, nurodydama, kad Atkūrimo sprendimas yra teisėtas. Nuo 2014 m. sausio 27 d. iki 2017 m. sausio 27 d. Tarnyba ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad Atkūrimo sprendimas, priimtas pažeidžiant teisės aktų nuostatas, būtų panaikintas pirmiausia administracine, vėliau – teismine tvarka.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 21 d. sprendimu pritaikė ieškinio senatį ir pareiškėjos skundą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. sausio 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-2249-629/2019 panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl reikalavimo atlyginti pareiškėjai turtinę ir neturtinę žalą, galbūt patirtą nuo 2014 m. sausio 27 d. iki 2017 m. sausio 27 d., ir šią bylos dalį pirmosios instancijos teismui perdavė nagrinėti iš naujo; kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą.
6. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. sausio 9 d. sprendime pažymėjo, jog pareiškėja Tarnybos neteisėtus veiksmus siejo ne tik su nuosavybės teisių į jai tenkančią M. K. valdytos žemės dalį (4,65 ha) atkūrimu ne toje vietoje, bet ir su Tarnybos veiksmais, kuriuos ji vertino kaip iki šiol trunkantį vilkinimą jai atkurti natūra nuosavybės teises į minėtą 4,65 ha žemės plotą, ištaisyti nuosavybės teisių atkūrimo procese esančias klaidas, t. y. su tęstiniais pažeidimais, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti, ar per trejų metų laikotarpį iki skundo padavimo (nuo 2014 m. sausio 27 d. iki 2017 m. sausio 27 d.) egzistavo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos būtinosios valstybės civilinės atsakomybės sąlygos, tačiau to nepagrįstai nepadarė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjos reikalavimams atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, padarytą iki 2014 m. sausio 27 d., teisingai taikė ieškinio senatį, nes pareiškėja dar iki 2014 m. sausio 27 d. žinojo apie tai, kad nuosavybės teisės į jai tenkančią M. K. valdytos žemės dalį buvo atkurtos ne toje vietoje, tačiau byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėja buvo aktyvi ir anksčiau ėmėsi veiksmų, siekdama gauti žalos atlyginimą.
7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 13 d. sprendimu, iš naujo išnagrinėjęs pareiškėjos skundo dalį dėl 2014 m. sausio 27 d. – 2017 m. sausio 27 d. laikotarpiu galbūt patirtos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, L. B. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė.
8. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: pareiškėja Kaišiadorių rajono Kietaviškių apylinkės agrarinės reformos tarnybai 1991 m. spalio 28 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko K. M., P., iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime, 9,30 ha ploto valdytą žemę, pareiškėja išreiškė valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į žemę, ir pageidavo nuo 1996 metų 9,30 ha plote individualiai ūkininkauti; pareiškėja 2000 m. gegužės 31 d. Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kaišiadorių rajono žemėtvarkos skyriui (toliau – KAVA Kaišiadorių rajono žemėtvarkos skyrius) pateikė prašymą buvusiam savininkui priklausiusį 9,30 ha žemės plotą pamatuoti natūra; KAVA Kaišiadorių rajono žemėtvarkos skyriaus 2000 m. birželio 26 d. pažymoje Nr. 8554 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ nurodė, kad pareiškėja iš buvusio savininko M. K. valdyto 9,3 ha žemės ploto turi teisę atkurti nuosavybės teises į 4,65 ha žemės, kita buvusio savininko turėtos žemės dalis (4,65 ha) priklauso kitai pretendentei; Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. 42-260 pareiškėjai atkurtos nuosavybės teisės, grąžinant natūra 4,65 ha žemės kartu su bendraturčiais bendrame 26,50 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) savivaldybėje; Tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjos 2015 m. spalio 26 d. skundą, 2015 m. gruodžio 28 d. raštu Nr. lSS-3705-(9.5.) pareiškėją informavo, kad Atkūrimo sprendimu nuosavybės teisės žemės sklypą grąžinant natūra atkurtos pažeidžiant teisės aktų nuostatas, nes žemės sklypas grąžintas ne pagal natūrinės žemės ribas; Tarnybos direktorius 2016 m. vasario 9 d. pavedimu Nr. lPAV-83-(1.8.) Tarnybos Elektrėnų skyriaus vedėjui pavedė iki 2016 m. vasario 15 d. suorganizuoti susirinkimą bei paaiškinti, kad yra galimybė L. B. ir kitos pretendentės turto paveldėtojams sutinkant panaikinti priimtus sprendimus dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo administracine tvarka; Tarnybos Elektrėnų skyrius 2016 m. kovo 30 d. suorganizavo susirinkimą, kuriame pasiūlė L. B. administracine tvarka panaikinti Atkūrimo sprendimą, pareiškėja su šiuo pasiūlymu nesutiko; Tarnybos Elektrėnų skyrius 2016 m. liepos 15 d. raštu Nr. 51SD-1815-(14.51.69.) kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyrių su prašymu ginant viešąjį interesą kreiptis į teismą dėl Atkūrimo sprendimo iš kitų dokumentų panaikinimo; Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro 2016 m. rugpjūčio 12 d. nutarimu Nr. 2.1.5-72 atsisakyta taikyti viešojo intereso gynimo priemones pagal Tarnybos Elektrėnų skyriaus 2016 m. liepos 15 d. prašymą ginti viešąjį interesą; Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra 2016 m. spalio 13 d. priėmė nutarimą Nr. 13.12.-80, kuriuo Vilniaus apygardos prokuratūros atsisakymą taikyti viešojo intereso gynimo priemones pripažino pagrįstu.
9. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog Tarnyba netinkamai atliko savo funkcijas, Atkūrimo sprendimas priimtas pažeidžiant teisės aktų nuostatas, nes žemė grąžinta ne toje vietoje, o tai neatitinka gero administravimo principo reikalavimų, yra nepateisinama ir nesuderinama su Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostata, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Teismo nuomone, byloje konstatuoti neteisėti atsakovo veiksmai (neveikimas), netinkamai įgyvendinant teisės aktuose apibrėžtas funkcijas, šiuo konkrečiu atveju neišvengiamai suponuoja išvadą, jog pareiškėja patyrė neturtinę žalą, kuri, vadovaujantis teisingumo principu, turi būti atlyginta pakankamai apčiuopiamai. Būtent dėl nagrinėjamoje byloje nustatytų neteisėtų atsakovo veiksmų (neveikimo) nuosavybės teisių atkūrimo procese pareiškėja patyrė neturtinę žalą, kaip ji suprantama CK 6.250 straipsnio prasme, todėl egzistuoja ir likusios neturtinės žalos atlyginimo sąlygos – neturtinė žala ir priežastinis ryšys.
10. Teismas atsižvelgė į pareiškėjos patirtus dvasinius išgyvenimus, neigiamą poveikį, kuris nepriimtinas valstybės valdžios institucijos gero administravimo požiūriu, neteisybės jausmą dėl neteisėtų Tarnybos veiksmų nuosavybės teisių atkūrimo procese, taip pat į tai, kad nuo 2014 m. sausio 27 d. iki 2017 m. sausio 27 d. Tarnyba ėmėsi veiksmų pašalinti teisės pažeidimą, todėl sprendė, jog pareiškėjai iš atsakovo priteistina 5 000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti.
11. Dėl pareiškėjos reikalavimo priteisti 91 453,83 Eur turtinės žalos atlyginimą pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėja minėtą turtinę žalą sieja su negautomis pajamomis dėl to, kad jai nebuvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į tėvo turėtą žemės sklypą. Bylos šalis, reikšdama reikalavimą atlyginti netiesioginius nuostolius, turi įrodyti, kad ji patyrė realių nuostolių, t. y. negavo pajamų dėl neteisėtų kitos šalies veiksmų padarinių. Patirti netiesioginiai nuostoliai turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis. Negautų pajamų skaičiavimas turi būti protingas, paremtas byloje surinktais įrodymais ir kita faktine medžiaga bei pagrįstas finansų ar ekonomikos teorijos pripažįstamais metodais. Pareiškėjas privalo objektyviai pagrįsti, kad jis ėmėsi įrodinėti jam padarytos žalos faktą ir dydį, o jei tokie duomenys nepateikiami, teismui nekyla pareiga papildomai įrodinėti žalos faktą ir dydį už patį pareiškėją.
12. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjos pateikti įrodymai – svogūninių gėlių sodinamosios medžiagos priėmimo kvitai – negali neabejotinai pagrįsti bei įrodyti, kad pareiškėja šia ūkine veikla būtų užsiėmusi ir jai atkūrus nuosavybės teisę į tėvo žemę, juo labiau tokie įrodymai nepagrindžia jos negautų pajamų. Minėti kvitai išrašyti nuo 1990 m. rugpjūčio 9 d. iki 1992 m. rugpjūčio 20 d., t. y. itin seniai. Teismas sprendė, jog šiuo atveju negalima daryti išvados, kad pareiškėja neišvengiamai būtų gavusi pajamų, jeigu nuosavybės teisė jai būtų atkurta, byloje esantys įrodymai šios aplinkybės nepagrindžia. Tikimybė, kad pareiškėja atkūrus nuosavybės teisę būtų gavusi pajamų iš svogūninių gėlių sodinimo atkurtoje nuosavybėje, yra tik hipotetinė.
III.
13. Pareiškėja L. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 13 d. sprendimo dalį, kuria nutarta „Kitą pareiškėjos L. B. skundo dalį atmesti“.
14. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, jog visą laiką prieštaravo tam, kad visi pareiškėjos konstitucinių teisių pažeidimai būtų prilyginti tik formavimo ar ribų matavimo klaidoms bei kad atsakovai išvengtų atsakomybės dėl pareiškėjos pirmumo teisės atkurti nuosavybę diskriminavimo. Atsakovai nuo 1991 metų vykdydami galbūt iš anksto suplanuotas korupcines veikas tikslingai (įmanomais ir neįmanomais būdais) siekė ir savavališkai vykdė pareiškėjos paveldėtos žemės grąžinimo natūra įgyvendinimo „perkėlimą“ į (duomenys neskelbtini) kaimą. Atsakovai iki šiol tendencingai klaidina teismą, kad pareiškėjai Atkūrimo sprendimu žemė yra grąžinta natūra, nors tai neatitinka tikrovės, nes pareiškėjos paveldėta žemė (duomenys neskelbtini) iki šiol nėra grąžinta natūra. Sąmoningi neteisėti atsakovų veiksmai, neatitinkantys 1927 metų archyvinių dokumentų, yra nurodyti 2000 m. birželio 26 d. KAVA pažymoje, kuria remiantis atsakovai neva įgijo teisę ne toje vietoje įgyvendinti Atkūrimo sprendimą, šiomis aplinkybėmis atsakovai iš anksto suplanavę pasinaudojo pareiškėjos paveldėtą žemę neteisėtai leisdami įgyti kitiems asmenims. Pareiškėjos manymu, atsakovai teismui nepateikė nė vieno įrodymo, kad 2014 m. sausio 27 d. – 2017 m. sausio 27 d. laikotarpiu ėmėsi veiksmų teisingai įgyvendinti pareiškėjos teisę į nuosavybės atkūrimą grąžinant žemę natūra jos buvusioje vietoje. Atsakovai viso proceso metu elgėsi priešingai nei privalėjo elgtis pagal teisės aktus: kreipėsi į visas institucijas ne dėl pareiškėjos konstitucinės teisės teisingo įgyvendinimo, o dėl šių teisių panaikinimo, t. y. kad panaikintų Atkūrimo sprendimą. Todėl pareiškėja nepagrįsta laiko pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadą, kad Tarnyba minėtu laikotarpiu ėmėsi veiksmų pašalinti teisės pažeidimą. Pareiškėjos teigimu, Tarnybos kreipimasis į prokuratūrą dėl Atkūrimo sprendimo panaikinimo yra visais požiūriais amoralus veiksmas. Pareiškėja nesutinka, kad tokie Tarnybos veiksmai laikytini tik blogu viešuoju administravimu, mano, jog tai yra sąmoninga korupcinė veika, diskriminuojanti pareiškėjos pirmumo teisę. Pareiškėja taip pat nesutinka su išvada, kad žemės grąžinimo ne toje vietoje priežastis (kaltė) yra Atkūrimo sprendimas, nes jame pareiškėjos tėvo valdytos žemės vieta yra nurodyta teisingai – (duomenys neskelbtini) kaimas. Todėl jeigu atsakovai būtų siekę teisingai įgyvendinti Atkūrimo sprendimą, pareiškėjai paveldėta žemė būtų grąžinta būtent (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai neaišku, kodėl pirmosios instancijos teismas nustatytų atsakovų neteisėtų veiksmų (neveikimo) nevertino kaip priežastinio ryšio dėl pareiškėjos patirtos turtinės žalos. Pareiškėja dar 1991 m. spalio 28 d. prašyme Kietaviškių agrarinei tarnybai nurodė, kad individualiai ūkininkaus nuo 1996 metų, ir pateikė šio pagrįsto teisėto lūkesčio įrodymus, kurie teismo proceso metu nebuvo paneigti, jiems nebuvo prieštaraujama. Kadangi pirmosios instancijos teismo posėdyje turtinės žalos pagrįstumu nebuvo suabejota, pareiškėja jokių papildomų dokumentų neteikė. Teismui skundžiamame 2019 m. kovo 13 d. sprendime suabejojus tuo, jog pareiškėja paveldėtoje žemėje būtų užsiėmusi ūkine veikla, pareiškėja teikia papildomus įrodymus, kad ji šią veiklą sėkmingai kartu su sutuoktiniu vykdė iki jo mirties. Pirmosios instancijos teismui buvo pateikti ir pirminės ūkinės veiklos įrodymai, taip pat pagal galiojančius teisės aktus apskaičiuota negauta nauda, kuri teismo proceso metu nebuvo paneigta, todėl turi būti laikoma, kad šis faktas yra įrodytas, o iš pareiškėjos negali būti iki begalybės reikalaujama to paties dalyko įrodinėjimo. Teikdama įrodymus teismui pareiškėja netektą naudą apskaičiavo pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro patvirtintą metodiką, kitos galimybės turtinei žalai apskaičiuoti nėra. Be to, byloje esantys duomenys patvirtina, jog asmenys, dėl neteistų atsakovų veiksmų įgiję pareiškėjos tėvui priklausiusią žemę, gauna naudą. Pareiškėja paveldėtoje žemėje turėjo teisę atlikti tokius pačius ar panašius veiksmus, o tai paneigia teismo išvadą, kad pareiškėjos negautos pajamos yra hipotetinės. Pareiškėjos teigimu, ji turtinę ir neturtinę žalą patiria iki šiol, nes jos konstitucinės teisės nėra apsaugotos dėl vis dar nebaigto nuosavybės teisių atkūrimo proceso.
15. Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
16. Atsiliepime Tarnyba nurodo, kad nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančiame 2000 m. birželio 22 d. Žemės sklypo ribų nustatymo ir paženklinimo lauke abrise yra pareiškėjos parašas, kuris patvirtina aplinkybę, kad pareiškėjai atkurtas žemės sklypas pateko į M. K. iki 1940 metų nacionalizacijos valdytos žemės ribas, ir kad ribos pareiškėjai buvo aiškios ir neginčijamos. Pareiškėja sutiko su natūra grąžinamo žemės sklypo ribomis, jai nuo pat Atkūrimo sprendimo priėmimo buvo žinoma, kad žemės sklypas grąžinamas (duomenys neskelbtini) kaime, todėl apeliacinio skundo argumentai, esą atsakovas savavališkai vykdė pareiškėjos paveldėtos žemės grąžinimo natūra „perkėlimą“, yra nepagrįsti. Atkūrimo sprendimu pareiškėjai nuosavybės teisės atkurtos į visą priklausantį žemės plotą, todėl nuosavybės teisių atkūrimo procesas yra baigtas. Pareiškėjos argumentus, kad atsakovas ginčo laikotarpiu nesiėmė veiksmų dėl teisingo pareiškėjos teisių įgyvendinimo, paneigia byloje pateikti įrodymai. Nuosavybės atkūrimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra įtvirtinta, kad nuosavybės teisių atkūrimą vykdanti institucija nuosavybės teises galėtų atkurti du kartus, t. y. nepanaikinus (nepatikslinus) Atkūrimo sprendimo, pagal kurį pareiškėja yra įregistravusi nuosavybės teises į žemės sklypą (duomenys neskelbtini), gauti nuosavybėn žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Tarnyba taip pat atkreipia dėmesį, kad pareiškėjos pateikti 1990 m. rugpjūčio 9 d. – 1992 m. rugpjūčio 20 d. kvitai neįrodo ir nepatvirtina fakto, jog pareiškėja nuo 2014 m. sausio 27 d. iki 2017 m. sausio 27 d. dėl atsakovo veiksmų patyrė turtinę žalą. Tikimybė, kad pareiškėja būtų gavusi pajamų iš gėlių sodinimo atkurtoje nuosavybėje, yra tik hipotetinė, grįsta prielaidomis, spėlionėmis, o tai negali būti laikoma neginčijamu įrodymu turtinės žalos atlyginimui priteisti. Tarnyba prašo nepriimti pareiškėjos kartu su apeliaciniu skundu pateiktų naujų įrodymų, nes pareiškėja nenurodė jokių priežasčių, dėl kurių šių įrodymų ji negalėjo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.
17. Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas Tarnyba apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjai priteistas neturtinės žalos atlyginimas, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą atmesti.
18. Apeliaciniame skunde Tarnyba nurodo, kad byla buvo išnagrinėta tinkamai, objektyviai ir visapusiškai neištyrus bei nenustačius visų bylai reikšmingų faktinių aplinkybių. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. galutine ir neskundžiama nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2249-629/2019 pareiškėjos reikalavimai atlyginti neturtinę žalą, patirtą dėl atsakovo netinkamai atliktų funkcijų priimant Atkūrimo sprendimą, atmesti pritaikius ieškinio senaties terminą. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog Tarnybos veiksmai priimant minėtą sprendimą yra pakankamas pagrindas pripažinti, kad pareiškėja patyrė neturtinę žalą. Tarnybos manymu, pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti, ar 2014 m. sausio 27 d. – 2017 m. sausio 27 d. laikotarpiu egzistavo CK 6.271 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos būtinosios valstybės civilinės atsakomybės sąlygos, tačiau to nepagrįstai nepadarė. Teismas atsakovo veiksmų minėtu laikotarpiu nevertino, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Tarnyba 2014 m. sausio 27 d. – 2017 m. sausio 27 d. laikotarpiu veikė pagal jai teisės aktuose nustatytus įgaliojimus ir siekė ištaisyti nuosavybės teisių atkūrimo procese padarytas klaidas, tačiau to padaryti negalėjo ne dėl Tarnybos neteisėtų veiksmų, o dėl to, kad pati pareiškėja nesutinka tikslinti Atkūrimo sprendimo. Todėl teismas nepagrįstai atsakovo veiksmus aptariamu laikotarpiu laikė tęstiniu pažeidimu. Tarnyba taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjos nuosavybės teisių atkūrimas nėra baigtas. Atkūrimo sprendimu pareiškėjai nuosavybės teisės atkurtos į visą priklausantį 4,65 ha žemės plotą. Tam, kad nuosavybės teisių atkūrimą būtų galima vykdyti iš naujo, pirmiausiai teisės aktų nustatyta tvarka turėtų būti patikslintas ar panaikintas Atkūrimo sprendimas. Tarnybos manymu, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias neturtinės žalos atlyginimą, nes neturtinės žalos atlyginimą pareiškėjai priteisė nenustatęs, kokios konkrečios teisės normos buvo pažeistos.
k o n s t a t u o j a:
IV.
20. Ginčas šioje byloje kilo dėl reikalavimo atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, galbūt patirtą laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 27 d. iki 2017 m. sausio 27 d., kurią pareiškėja kildina iš neteisėtų Nacionalinės žemės tarnybos veiksmų (neveikimo) dėl nuosavybės teisių atkūrimo.
21. Reikalavimas atlyginti žalą (tiek turtinę, tiek neturtinę), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Civilinio kodekso 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
22. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja L. B. tuometei Kaišiadorių rajono Kietaviškių apylinkės agrarinės reformos tarnybai 1991 m. spalio 28 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko K. M., P., iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime, 9,30 ha ploto valdytą žemę. Šiame prašyme L. B. išreiškė valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į žemę, ir pageidavo nuo 1996 m. 9,30 ha plote individualiai ūkininkauti. Vėliau Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kaišiadorių rajono žemėtvarkos skyriui 2000 m. gegužės 31 d. L. B. pateikė prašymą buvusiam savininkui priklausantį 9,30 ha žemės plotą pamatuoti natūra. KAVA Kaišiadorių rajono žemėtvarkos skyriaus 2000 m. birželio 26 d. pažymoje Nr. 8554 nurodyta, kad K. B. (L. B.) iš buvusio savininko M. K. valdyto 9,3 ha žemės ploto turi teisę atkurti nuosavybės teises į 4,65 ha žemės. Kita buvusio savininko turėtos žemės dalis – 4,65 ha – pagal KAVA Kaišiadorių rajono žemėtvarkos skyriaus 2000 m. birželio 26 d. pažymą Nr. 8555 priklausė kitai pretendentei M. R..
23. Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. 42-260 K. B. (L. B.) atkurtos nuosavybės teisės, grąžinant natūra 4,65 ha žemės kartu su šiais bendraturčiais: S. L., B. A. K., M. R., M. P., K. B., J. P. ir valstybe bendrame 26,50 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklype (tvenkinys) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini) savivaldybėje. Šiuo sprendimu L. B. nuosavybės teisės atkurtos į visą priklausantį 4,65 ha žemės plotą ir nuosavybės teisių procesas yra baigtas, o Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. vasario 12 d. sprendimas Nr. 42-260 teisės aktų nustatyta tvarka nėra panaikintas.
24. Nacionalinė žemės tarnyba, išnagrinėjusi L. B. skundą (2015 m. spalio 26 d. registracijos Nr. 1GS-2010), 2015 m. gruodžio 28 d. raštu Nr. lSS-3705-(9.5.) informavo ją, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. 42-260 nuosavybės teisės grąžinant natūra žemės sklypą jai atkurtos pažeidžiant teisės aktų nuostatas, nes žemės sklypas grąžintas ne natūrinės žemės ribose.
25. Pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 9 dalį, jeigu nustatoma, kad sprendimai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ar valstybinės žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai, pardavimo, nuomos, perdavimo neatlygintinai naudotis priimti pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką ir jeigu dėl to nekyla ginčų, sprendimą gali panaikinti arba jį pakeisti sprendimą priėmęs Nacionalinės žemės tarnybos vadovas ar jo įgaliotas teritorinio padalinio vadovas.
26. Nacionalinės žemės tarnybos direktorius 2016 m. vasario 9 d. pavedimu Nr. lPAV-83-(1.8.) pavedė Nacionalinės žemės tarnybos Elektrėnų skyriaus vedėjui iki 2016 m. vasario 15 d. suorganizuoti susirinkimą ir raštu pakviesti į jį atvykti L. B. ir M. R. turto paveldėtojus bei paaiškinti, kad L. B. ir M. R. turto paveldėtojams nesutinkant su Vilniaus apskrities viršininko priimtais atitinkamai 2002 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. 42-260 ir 2002 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. 42-256, kuriais L. B. ir M. R. atkurtos nuosavybės teisės į žemę, grąžinant žemę natūra ne toje vietoje, kurioje buvęs žemės savininkas iš tikrųjų tą žemę valdė, yra galimybė L. B. ir M. R. turto paveldėtojams sutinkant panaikinti priimtus sprendimus dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo administracine tvarka.
27. Nacionalinės žemės tarnybos Elektrėnų skyrius 2016 m. kovo 30 d. suorganizavo susirinkimą, kuriame pasiūlė L. B. administracine tvarka panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. vasario 12 d. sprendimą Nr. 42-260 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui (-tei): K. B.“. Su šiuo pasiūlymu pareiškėja nesutiko ir atsisakė administracine tvarka panaikinti minėtą sprendimą. L. B. nuomone, Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. vasario 12 d. sprendimas Nr. 42-260 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui (-tei): K. B.“ yra teisėtas, nes jai atkurtos nuosavybės teisės į tėvo žemę ir ji grąžinta natūra.
28. Nacionalinės žemės tarnybos Elektrėnų skyrius, atsižvelgdamas į tai, kad nėra galimybės administracine tvarka panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. vasario 12 d. sprendimo Nr. 42-260, 2016 m. liepos 15 d. raštu Nr. 51SD-1815-(14.51.69.) kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyrių su prašymu ginant viešąjį interesą kreiptis į teismą dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. vasario 12 d. sprendimo Nr. 42-260, Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. vasario 12 d. sprendimo Nr. 42-256 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui (- tei): M. R.“, 2004 m. balandžio 22 d. paveldėjimo teisės liudijimo Nr. D-2392, 2005 m. rugsėjo 9 d. sutarties Nr. M-5577, 2007 m. kovo 22 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 2-1491, 2007 m. lapkričio 20 d. priėmimo–perdavimo akto Nr. 2-5651, 2012 m. spalio 23 d. nuosavybės teisės liudijimo Nr. 2267 ir 2012 m. spalio 31 d. paveldėjimo teisės liudijimo Nr. 2756 panaikinimo. Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro 2016 m. rugpjūčio 12 d. nutarimu Nr. 2.1.5-72 buvo atsisakyta taikyti viešojo intereso gynimo priemones. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra 2016 m. spalio 13 d. priėmė nutarimą Nr. 13.12.-80, kuriame konstatuota, kad Vilniaus apygardos prokuratūra pagrįstai nusprendė atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones, todėl nutarė palikti galioti Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro 2016 m. rugpjūčio 12 d. nutarimą Nr. 2.1.5-72 atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones.
29. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad nuo 2014 m. sausio 27 d. iki 2017 m. sausio 27 d. ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. vasario 12 d. sprendimas Nr. 42-260, priimtas pažeidžiant teisės aktų nuostatas, nes natūrinė žemė grąžinta ne toje vietoje, ir kuriuo L. B. atkurtos nuosavybės teisės į visą jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį, būtų panaikintas pirmiausia administracine tvarka, vėliau teismine.
30. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas netinkamai atliko savo funkcijas, Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. vasario 12 d. sprendimas Nr. 42-260 priimtas pažeidžiant teisės aktų nuostatas, nes natūrinė žemė grąžinta ne toje vietoje, o tai neatitinka gero administravimo principo reikalavimų, yra nepateisinama ir nesuderinama su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostata, jog valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėja Tarnybos neteisėtus veiksmus siejo ne tik su nuosavybės teisių į jai tenkančią M. K. valdytos žemės dalį (4,65 ha) atkūrimu ne toje vietoje, bet ir su Tarnybos veiksmais, kuriuos ji vertino kaip iki šiol trunkantį vilkinimą jai atkurti natūra nuosavybės teises į minėtą 4,65 ha žemės plotą, ištaisyti nuosavybės teisių atkūrimo procese esančias klaidas, t. y. su tęstiniais pažeidimais. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai yra nepakankami tam, kad paneigti pirmosios instancijos teismo išvadą dėl neteisėtų atsakovo veiksmų (neveikimas), netinkamai įgyvendinant teisės aktuose apibrėžtas funkcijas. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėja patyrė neturtinę žalą, kuri, vadovaujantis teisingumo principu, turi būti atlyginta ir atlyginta pakankamai apčiuopiamai. Dėl neteisėtų atsakovės veiksmų (neveikimo) nuosavybės teisių atkūrimo procese pareiškėja patyrė neturtinę žalą, kaip ji suprantama CK 6.250 straipsnio prasme, todėl egzistuoja ir likusios neturtinės žalos atlyginimo sąlygos – neturtinė žala ir priežastinis ryšys.
31. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad dėl neteisėtų atsakovės veiksmų nuosavybės teisių atkūrimo procese pareiškėja patyrė stipresnių bei emocingesnių dvasinių išgyvenimų, nei paprastai patiriami socialinėje aplinkoje susiklosčius įvairioms gyvenimiškoms situacijoms, susijusioms su valstybės valdžios institucijų aktais bei veiksmais, taip pat neteisybės jausmą. Dėl neteisėtų atsakovės veiksmų nuosavybės teisių atkūrimo procese nevykdant savo pareigų pareiškėjai nuosavybės teisių atkūrimas natūra negalėjo būti užbaigtas, ji patyrė neturtinę žalą, todėl tarp neteisėtų atsakovės veiksmų ir pareiškėjos patirtos neturtinės žalos yra priežastinis ryšys (CK 6.247 str.).
32. Pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė į pareiškėjos patirtus dvasinius išgyvenimus, neigiamą poveikį, kuris nepriimtinas valstybės valdžios institucijos gero administravimo požiūriu, neteisybės jausmą dėl neteisėtų atsakovės veiksmų nuosavybės teisių atkūrimo procese, taip pat tinkamai atsižvelgė į tai, kad nuo 2014 m. sausio 27 d. iki 2017 m. sausio 27 d. NŽT ėmėsi veiksmų pašalinti teisės pažeidimą, dėl to pareiškėjai priteista iš atsakovės 5 000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti laikytina pagrįsta. Nors apeliaciniame skunde pareiškėja prašo priteisti visą prašytą 91 453,83 Eur sumą turtinei žalai atlyginti, tačiau pareiškėjos argumentai dėl konkrečios turtinės žalos dydžio, teisėjų kolegijos nuomone, nėra įtikinami. Atsakovo atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą teikti paaiškinimai, kad pareiškėjos pateikti 1990 m. rugpjūčio 9 d. – 1992 m. rugpjūčio 20 d. kvitai neįrodo ir nepatvirtina fakto, jog pareiškėja nuo 2014 m. sausio 27 d. iki 2017 m. sausio 27 d. dėl atsakovo veiksmų patyrė konkrečią turtinę žalą, o tikimybė, kad pareiškėja būtų gavusi pajamų iš gėlių sodinimo atkurtoje nuosavybėje, yra daugiau hipotetinė, grįsta prielaidomis, spėlionėmis, yra pagrįsti ir negali būti laikoma neginčijamu įrodymu ir pagrindu didinant pareiškėjai priteistinos sumos dydį.
33. Atsakovo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl to, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2249-629/2019 pareiškėjos reikalavimai atlyginti neturtinę žalą, patirtą dėl atsakovo netinkamai atliktų funkcijų priimant Atkūrimo sprendimą, atmesti pritaikius ieškinio senaties terminą, yra pateikiami tendencingai, nes pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nagrinėjamoje byloje pareiškėjos reikalavimą atlyginti turtinę ir neturtinę žalą nagrinėjo atsižvelgdamas į tai, kad atsakovo neteisėti veiksmai buvo tęstinio pobūdžio ir negalėjo būti atsietai vertinami tik laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 27 d. iki 2017 m. sausio 27 d., neatsižvelgiant į neteisėtus atsakovo veiksmus pareiškėjos atžvilgiu konkrečiu atveju. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo atsakovo neteisėtus veiksmus vertinti, eliminuojant Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. vasario 12 d. sprendimą Nr. 42-260, kai nuosavybės teisės grąžinant natūra žemės sklypą pareiškėjai buvo atkurtos pažeidžiant teisės aktų nuostatas, nes žemės sklypas grąžintas ne natūrinės žemės ribose.
34. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, priėmė iš esmės teisingą sprendimą, kurio nėra pagrindo keisti ar naikinti apeliaciniame skunde numatytais pagrindais.
Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos L. B. apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovo bei Lietuvos valstybės atstovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.