Administracinė byla Nr. eA-4529-822/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04177-2018-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 57.1.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. liepos 19 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. D. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo D. J. (D. J.)) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėja R. D. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2018 m. lapkričio 20 d. sprendimą Nr. (15/4-1)31-00966/171-747 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir daugkartinės nacionalinės vizos Nr. 003829155 panaikinimo (duomenys neskelbtini) pilietei R. D.“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo.
2. Skunde pareiškėja nurodė, kad į Lietuvos Respubliką atvyko 2018 m. rugpjūčio 17 d. šeimos susijungimo tikslu po to, kai 2018 m. birželio 3 d. susituokė su Lietuvos Respublikoje dirbančiu (duomenys neskelbtini) piliečiu D. J.. Pašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje padavė 2018 m. rugsėjo 21 d., kartu su prašymu pateikė galiojantį kelionės dokumentą, santuokos liudijimą, sutuoktinio darbo sutartis su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Mediafon Carrier Services“. Pareiškėjos teigimu, ginčijamas Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, nes Departamentas nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, trukdžiusių patenkinti jos prašymą, o tik formaliai išvardijo teisės aktus, reglamentuojančius leidimų išdavimo sąlygas ir pagrindus. Departamentas neįvertino objektyvių aplinkybių, susijusių su pareiškėjos sutuoktinio darbo sutarties termino nustatymu, atsisakė priimti UAB „Mediafon Carrier Services“ 2018 m. rugsėjo 20 d. raštą Nr. 18/15, kuriame paaiškinta konkreti darbo sutarties sąlyga, nesiaiškino sutuoktinio perspektyvų darbovietėje ir Lietuvos Respublikoje. Nepagrįstu ir diskriminacijos požymių turinčiu Sprendimu yra paneigiama pareiškėjos ir jos sutuoktinio teisė į šeimos privatų gyvenimą (šeimos susijungimą), kurią gina ne tik Lietuvos Respublikos, bet ir Europos Sąjungos teisės aktai.
4. Departamentas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjai atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, nes ji neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir 43 straipsnio 6 dalyje nustatytų leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų, kadangi pareiškėja neįrodė jos sutuoktinio pagrįstų perspektyvų įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja kartu su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė sutuoktinio darbo sutartį, kurioje nurodyta, kad darbo sutartis yra terminuota, t. y. pateikta darbo sutartis neįrodo pareiškėjos sutuoktinio pagrįstų perspektyvų įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Departamentas yra viešojo administravimo institucija, kuri savo veikloje privalo vadovautis įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatomis, todėl Departamentas neturėjo jokio pagrindo nukrypti nuo imperatyvių teisės aktų nuostatų. Pareiškėjos teiktas UAB „Mediafon Carrier Services“ raštas su paaiškinimu dėl neterminuotos darbo sutarties nepaneigia Departamento nustatyto fakto, t. y. kad pareiškėjos sutuoktinio darbo sutartis yra terminuota, o pareiškėja neatitinka Įstatyme nustatytų sąlygų. Teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, yra priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
5. Trečiasis suinteresuotas asmuo D. J. (D. J.) atsiliepime į pareiškėjos skundą jį palaikė ir prašė jį tenkinti.
6. Atsiliepime D. J. nurodė, jog į Lietuvos Respubliką pirmą kartą atvyko 2014 metų rugsėjo mėnesį ir iki šiol čia gyvena, leidimas laikinai gyventi ir dirbti Lietuvoje galioja iki 2020 m. rugsėjo 11 d. D. J. 2016 m. rugsėjo 21 d. įsidarbino UAB „Mediafon Carrier Services“, jo sutuoktinė (pareiškėja) į Lietuvos Respubliką atvyko 2018 m. rugpjūčio 17 d. ir padavė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, 2019 m. vasario 6 d. išvyko į (duomenys neskelbtini). Departamento sprendimas, kuriuo atsisakyta išduoti leidimą, yra nesuprantamo turinio. Sutuoktinė pateikė visus reikalingus dokumentus, tačiau Departamentas atsisakė išduoti leidimą, nes neva ji neįrodė, jog D. J. turi pagrįstas perspektyvas įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Kiek D. J. dar gyvens Lietuvoje, priklauso nuo jo darbdavio, karjeros perspektyvų ir kitų aplinkybių bei nuo šios bylos išnagrinėjimo rezultato.
II.
7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 30 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino – panaikino Departamento Sprendimą ir įpareigojo Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo.
8. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: pareiškėja 2018 m. birželio 3 d. susituokė su (duomenys neskelbtini) piliečiu D. J., kuris Lietuvos Respublikoje UAB „Mediafon Carrier Services“ dirba nuo 2016 m. rugsėjo 21 d. ir turi leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2020 m. rugsėjo 11 d.; pareiškėja Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai 2018 m. rugsėjo 21 d. pateikė prašymą skubos tvarka išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytu pagrindu, kartu su prašymu pateikė galiojantį kelionės dokumentą, santuokos liudijimą, sutuoktinio darbo sutartį ir kitus dokumentus; Departamento Imigracijos skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą, vadovaudamasis Įstatymo 19 straipsnio 1 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu, ginčijamu Sprendimu atsisakė pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi bei panaikino išduotą daugkartinę nacionalinę vizą Nr. 003829155, nustatęs, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir 43 straipsnio 6 dalyje nustatytų leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindų, nes pateikta sutuoktinio 2016 m. rugsėjo 15 d. darbo sutartis neįrodo jo pagrįstų perspektyvų įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.
9. Vadovaudamasis Įstatymo bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) nuostatomis, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog užsieniečiui leidimas laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu gali būti išduodamas tuo atveju, jei sutuoktinis Lietuvos Respublikoje gyvena pastaruosius 2 metus, turi ne mažiau kaip vienerius metus galiojantį leidimą laikinai gyventi ir turi pagrįstas perspektyvas įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Pagal Aprašo nuostatas pagrįstas perspektyvas įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje pagrindžia dokumentai, patvirtinantys pagrindą gyventi Lietuvos Respublikoje be pertraukos 5 metus. Apraše nurodytas pavyzdinis šių dokumentų sąrašas.
10. Byloje nėra ginčo, kad D. J. Lietuvos Respublikoje gyvena pastaruosius 2 metus bei turi ne mažiau kaip vienerius metus galiojantį leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjai leidimą laikinai gyventi atsisakyta išduoti todėl, kad pateikta sutuoktinio 2016 m. rugsėjo 15 d. darbo sutartis su UAB „Mediafon Carrier Services“ neįrodo jo pagrįstų perspektyvų įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. D. J. su UAB „Mediafon Carrier Services“ 2016 m. rugsėjo 15 d. sudarytos darbo sutarties Nr. MFCS21 14 punkte nurodyta, kad darbuotojas pradeda dirbti nuo 2016 m. rugsėjo 21 d., 2 punkte nurodyta, kad terminuota darbo sutartis sudaroma iki 2018 m. rugsėjo 20 d., t. y. tol, kol galios darbuotojui 2016 m. rugsėjo 8 d. išduotas leidimas dirbti Lietuvoje. Darbuotojui pateikus naują leidimą dirbti Lietuvoje iki anksčiau išduoto leidimo dirbti Lietuvoje termino pabaigos, darbo sutartis su darbuotoju bus pratęsiama naujo leidimo dirbti Lietuvoje galiojimo terminui. Ši darbo sutartis pratęsta iki 2020 m. rugsėjo 20 d. UAB „Mediafon Carrier Services“ 2018 m. rugsėjo 20 d. rašte Nr. 18/15 nurodė, kad D. J. šioje įmonėje dirba nuo 2016 m. rugsėjo 21 d., įmonė su juo sudarė terminuotą darbo sutartį, kurią kas du metus pratęsia iki išduoto Darbo biržos leidimo dirbti galiojimo pabaigos, taip pat, kad įmonė patvirtina, jog, esant teigiamam Darbo biržos leidimo dirbti spendimui, kas du metus pratęs darbo sutartį išduoto leidimo dirbti galiojimo terminui.
11. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjos sutuoktinis Lietuvoje veikiančioje UAB „Mediafon Carrier Services“ dirba nuo 2016 m. rugsėjo 21 d., darbo sutartis pratęsta iki 2020 m. rugsėjo 20 d., jis turi leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį iki 2020 m. rugsėjo 11 d., pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nėra pagrindo abejoti jo pagrįstomis perspektyvomis įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Nei Įstatyme, nei Apraše nėra nurodyta, kad terminuota darbo sutartis yra kliūtis išduoti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu. Teismas taip pat pažymėjo, kad teisė į šeimos gyvenimo gerbimą laikytina fundamentalia teise, kuri įtvirtinta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnyje. Konvencija, sprendžiant bylas, gali būti taikoma tiesiogiai. Tiesioginis Konvencijos taikymas reiškia, jog šios konvencijos nuostatomis galima tiesiogiai remtis Lietuvos Respublikos teismuose, taip pat santykiuose su viešojo administravimo subjektais. Esant kolizijai su nacionaliniais įstatymais, Konvencija turi taikymo prioritetą.
12. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjos santuoka nutrūko, nėra duomenų ir apie tai, kad pareiškėja piktnaudžiavo (piktnaudžiauja) santuoka, kaip pagrindu leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti. Todėl atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ginčijamame Sprendime nurodytais pagrindais, nevertinus pareiškėjos teisės gyventi kartu su šeima ir valstybės interesų pusiausvyros, laikytinas neproporcinga priemone. Konstatavus, kad Departamentas ginčijamu Sprendimu neįvertino visų objektyvių aplinkybių ir nepagrįstai pareiškėjai atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Sprendime nurodytais pagrindais, Sprendimo dalis, kurioje panaikinta pareiškėjai išduota daugkartinė nacionalinė viza, taip pat naikintina. Panaikinus ginčijamą Sprendimą, yra pagrindas įpareigoti atsakovą pareiškėjos prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo (šeimos susijungimo pagrindu) nagrinėti iš naujo.
13. Vertindamas pareiškėjos prašymą priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos pareiškėja teismui nepateikė šių išlaidų pagrindimo, t. y. duomenų apie pridėtinės vertės mokesčio sąskaitų faktūrų apmokėjimą, todėl pareiškėjos prašymą atmetė.
III.
14. Atsakovas Departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.
15. Apeliaciniame skunde Departamentas dėsto aplinkybes, analogiškas nurodytoms pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjos skundą. Papildomai pažymi, kad Aprašo 36.3 punkte pateiktame dokumentų, patvirtinančių, kad užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, turi pagrįstas perspektyvas įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, sąraše nurodyta, jog tokiu dokumentu yra laikoma neterminuota darbo sutartis. Nagrinėjamu atveju byloje pateikta terminuota pareiškėjos sutuoktinio D. J. darbo sutartis, todėl pareiškėja neatitinka Įstatyme nustatytų reikalavimų leidimui laikinai gyventi gauti.
17. Pareiškėja nurodo, kad Departamento Sprendimas ir apeliacinis skundas yra grindžiami teisės normomis (Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 6 punktu bei Aprašo 36.3 punktu), kurios prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) bei Europos Sąjungos teisei, kadangi šis teisinis reguliavimas neužtikrina 2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos direktyvos „Dėl teisės į šeimos susijungimą“ 2003/86/EB (toliau – ir Direktyva) tikslų ir pažeidžia pareiškėjos bei jos sutuoktinio teises. Įstatymo norma „turėti pagrįstas perspektyvas įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje“ nėra detalizuota, nėra aiškus jos turinys, nuo kurio priklauso asmens teisė į šeimos susijungimą. Šios sąlygos turinį pavesta nustatyti norminiu administraciniu aktu, o tai prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. Be to, Aprašo 36.3 punkte minėtos normos turinys taip pat nėra atskleistas, nes šiame punkte yra nurodytas tik pavyzdinis dokumentų sąrašas. Pareiškėjai leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nebuvo išduotas atsakovui nurodžius, kad pareiškėja nepateikė dokumentų apie tai, kad jos sutuoktinis yra tradicinės Lietuvos religinės bendrijos (bendruomenės) ar valstybės pripažintos religinės bendrijos narys. Toks nevienodas asmenų, esančių ir nesančių valstybės pripažintų religinių bendrijų nariais, traktavimas nėra objektyviai pateisinamas, todėl toks teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui. Lietuvos Respublika yra netinkamai įgyvendinusi Direktyvą, todėl pareiškėja šioje byloje gali tiesiogiai remtis Direktyvos nuostatomis. Bylai aktualios Direktyvos 4 straipsnio 1 dalies ir 13 straipsnio 2 dalies nuostatos yra imperatyvaus pobūdžio, aiškio ir tikslios. Pagal jas pareiškėjai turi būti suteikiama teisė gauti leidimą laikinai gyventi su savo sutuoktiniu bent vieniems metams. Pareiškėja taip pat atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pažeisdamas Įstatymo 140 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą, pagal kurį byla turėjo būti išnagrinėta ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo teismo nutarties priimti skundą nagrinėti priėmimo dienos.
k o n s t a t u o j a:
IV.
19. Ginčas byloje kilo dėl Departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjai atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat panaikinta pareiškėjai išduota daugkartinė nacionalinė viza, teisėtumo ir pagrįstumo.
20. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą tenkino konstatavęs, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo abejoti pareiškėjos sutuoktinio pagrįstomis perspektyvomis įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi nei Įstatyme, nei Apraše nėra nurodyta, kad terminuota darbo sutartis yra kliūtis išduoti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu.
21. Departamentas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, pažymi, kad Apraše aiškiai nurodyta, jog dokumentu, patvirtinančiu, kad užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, turi pagrįstas perspektyvas įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, yra laikoma tik neterminuota darbo sutartis, o pareiškėjos sutuoktinio darbo sutartis su UAB „Mediafon Carrier Services“ yra terminuota.
22. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.
23. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
24. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija papildomai patikrinusi bylą sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.
25. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl to, kad Departamentas atsisakė pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas ir Aprašas (pareiškėjos 2018 m. rugsėjo 21 d. prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateikimo metu galiojusios teisės aktų redakcijos).
26. Įstatyme nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi (43 str. 1 d. 5 p.). Užsienietis, kurio šeimos nariai atvyksta šeimos susijungimo tikslu, turi būti pragyvenęs Lietuvos Respublikoje pastaruosius 2 metus, turėti ne mažiau kaip vienus metus galiojantį leidimą laikinai gyventi ir turėti pagrįstas perspektyvas įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, reglamentuojamas pagal šio Įstatymo 51 straipsnio 5 dalyje nustatytą tvarką (43 str. 6 d.). Prašymų išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikimo ir leidimų laikinai gyventi užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo tvarką, taip pat tvarką, kaip įvertinama, ar užsienietis atitinka leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo sąlygas, ar nėra atsisakymo išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi ir leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų, ir tvarką, kaip įvertinama, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, nustato vidaus reikalų ministras, suderinęs su užsienio reikalų ministru (51 str. 5 d.).
27. Vadovaujantis Aprašo nuostatomis, Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo ir keitimo pagrindą, be kita ko, patvirtina dokumentai, patvirtinantys, kad sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, pragyveno Lietuvos Respublikoje pastaruosius 2 metus ir turi ne mažiau kaip vienus metus galiojantį leidimą laikinai gyventi, Aprašo 36 punkte nurodyti dokumentai, patvirtinantys jo pagrįstas perspektyvas įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, ir santuoką patvirtinantis dokumentas arba registruotos partnerystės sutartis (24.14.2 p.). Dokumentai, patvirtinantys, kad užsienietis turi pagrįstas perspektyvas įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, yra dokumentai, patvirtinantys, kad užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi, turi pagrindą gyventi Lietuvos Respublikoje be pertraukos 5 metus (pavyzdžiui, šeiminius ryšius patvirtinantys dokumentai, santuoką patvirtinantis dokumentas arba registruotos partnerystės sutartis, dokumentas, patvirtinantis, kad užsienietis yra tradicinės Lietuvos religinės bendrijos (bendruomenės) ar valstybės pripažintos religinės bendrijos narys arba Lietuvos Respublikoje juridinio asmens statusą turinčios kitos religinės bendruomenės ar bendrijos dvasininkas, neterminuota darbo sutartis) (36.3 p.). Aprašo 24.11.2–24.11.9, 24.14.2–24.14.7, 24.15.2–24.15.7 ir 27.2.1 papunkčiuose nurodytas leidimas laikinai gyventi ir 36 punkte nurodyti dokumentai pateikiami tik tokiu atveju, kai prašymas išduoti leidimą pateikiamas konsulinei įstaigai (34 p.).
28. Pateiktą teisinį reguliavimą įvertinus byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, matyti, jog sprendžiant dėl leidimo laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu išdavimo tais atvejais, kai tokio leidimo prašo asmuo, į Lietuvos Respubliką atvykstantis pas užsienietį, turintį leidimą laikinai gyventi, be kitų aplinkybių vertinamas tokio leidimą laikinai gyventi jau turinčio užsieniečio perspektyvų įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje pagrįstumas. Šiuo atveju terminas „pagrįstos perspektyvos“ yra išskirtinai vertinamojo pobūdžio sąvoka, kuri kiekvienu atveju turi būti vertinama atsižvelgiant į konkrečioje byloje vertinimo momentu susiklosčiusias aplinkybes, t. y. į konkretaus užsieniečio, turinčio leidimą laikinai gyventi, situaciją. Atsižvelgiant į aptariamos sąvokos vertinamąjį pobūdį, teisės aktuose nėra pateiktas konkretus ir galutinis užsieniečio pagrįstas perspektyvas įgyti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinančių dokumentų sąrašas. Vadovaujantis Įstatymo 51 straipsnio 5 dalimi patvirtintame Apraše yra pateiktas tik pavyzdinis dokumentų, kurie juos vertinant susietai bei atsižvelgiant į konkretaus užsieniečio faktinę padėtį galėtų būti pripažįstami dokumentais, patvirtinančiais Įstatymo 43 straipsnio 6 dalyje nurodytas aplinkybes. Vis dėlto toks Aprašo 36 punkte įtvirtintas pavyzdinis ir nebaigtinis dokumentų sąrašas nereiškia, jog užsienietis savo perspektyvų įgyti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje pagrįstumo negali įrodinėti kitais, minėtame sąraše nenurodytais dokumentais (pavyzdžiui, terminuota darbo sutartimi, papildomai pateikiant būtent tokios sutarties sudarymą pagrindžiančius įrodymus ir su tuo susijusius paaiškinimus). Taip pat pažymėtina, kad Įstatymo 43 straipsnio 6 dalies taikymo prasme asmuo neturi pagrįsti, kad leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje ateityje jam būtinai turėtų būti išduotas. Nagrinėjamu atveju pakanka pagrįsto lūkesčio, kad asmuo ateityje atitiks teisės aktų reikalavimus tokiam leidimui gauti ir galės dėl to kreiptis į kompetentingas institucijas.
29. Pažymėtina, jog nei Įstatyme, nei Apraše nėra eksplicitiškai įtvirtinta, kad užsieniečio pagrįstas perspektyvas įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje gali patvirtinti tik neterminuota darbo sutartis, todėl šie Departamento apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Kaip minėta, gavęs pareiškėjos prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punktą išdavimo, Departamentas pareiškėjos sutuoktinio D. J. perspektyvas įgyti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje privalėjo analizuoti pagal šiuo konkrečiu atveju susiklosčiusias faktines aplinkybes, t. y. kad: D. J. 2016 m. rugsėjo 15 d. sudarė terminuotą darbo sutartį su UAB „Mediafon Carrier Services“, kurios 2 punkte susitarė, jog sutartis yra sudaroma iki 2018 m. rugsėjo 20 d., kol galios darbuotojui išduotas leidimas dirbti Lietuvoje, tačiau darbuotojui pateikus naują leidimą dirbti Lietuvoje, sutartis su darbuotoju bus pratęsiama naujo leidimo dirbti galiojimo laikotarpiui; Lietuvos darbo birža prie Socialinės apsaugos ministerijos 2018 m. liepos 2 d. sprendimu Nr. UD-539 nusprendė, kad D. J. darbas atitinka Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikius; D. J. ir UAB „Mediafon Carrier Services“ sudaryta darbo sutartis pratęsta nuo 2018 m. rugsėjo 21 d. iki 2020 m. rugsėjo 20 d.; UAB „Mediafon Carrier Services“ 2018 m. rugsėjo 20 d. raštu Nr. 18/15 Departamentui paaiškino, kad terminuota sutartis su D. J. sudaryta ir kas du metus pratęsiama iki Lietuvos darbo biržos išduoto leidimo dirbti galiojimo pabaigos, bei patvirtino, jog Lietuvos darbo biržai priėmus teigiamą sprendimą dėl leidimo dirbti D. J. ir toliau kas du metus pratęs su juo darbo sutartį.
30. Iš byloje nustatytų aplinkybių ir skundžiamo Sprendimo turinio matyti, kad Departamentas minėtų su D. J. darbo sutarties sudarymu susijusių faktinių aplinkybių, atsisakydamas pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nevertino. Departamentas, spręsdamas dėl D. J. perspektyvų įgyti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje pagrįstumo, rėmėsi vienintele aplinkybe, kad pareiškėjos sutuoktinio darbo sutartis yra terminuota, nors, kaip minėta, ši aplinkybė savaime nėra pagrindas konstatuoti, jog D. J. aptariamų perspektyvų neturi. Priešingai, įvertinus pareiškėjos prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateikimo metu buvusias aplinkybes, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad D. J. perspektyvos įgyti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje yra pakankamai pagrįstos įrodymais (darbo sutarties pratęsimu 2018 m. rugsėjo 21 d., darbo užmokesčio didinimu, taip pat darbdavio patvirtinimu dėl darbo sutarties pratęsimo ateityje), kurie nėra paneigti. Šiuo atveju aplinkybė, kad pasirašyta darbo sutartis yra terminuota, yra susijusi su Lietuvos darbo rinkos vertinimu ir teisės aktuose nustatytais specialiaisiais reikalavimas, o ne su pareiškėjos sutuoktinio darbo vietos ar atliekamų darbo funkcijų laikinumu, todėl niekaip nepaneigia, jog pareiškėjos sutuoktinis turi pagrįstas perspektyvas ateityje įgyti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, pavyzdžiui, pagal Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą (pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi).
31. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad Aprašo 24.14.2 punkte nurodyti dokumentai, patvirtinantys, kad užsienietis turi pagrįstas perspektyvas įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje (leidimas laikinai gyventi ir Aprašo 36 punkte nurodyti dokumentai), turi būti pateikiami tik tokiu atveju, kai prašymas išduoti leidimą pateikiamas konsulinei įstaigai. Nagrinėjamu atveju gi pareiškėja prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė ne konsulinei įstaigai, o Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai.
32. Nagrinėjamu atveju taip pat pažymėtina, kad spęsdamas dėl pareiškėjos prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Departamentas turėjo atsižvelgti į pagrindą, dėl kurio ji prašė šį leidimą išduoti, t. y. į tai, jog pareiškėja siekė realaus šeimos susijungimo. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra ne kartą pabrėžęs, jog pagarba šeimos gyvenimui, kaip tai numatyta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnyje, yra fundamentalus principas, kuris turi būti gerbiamas ir užtikrinamas. Be to, Europos Parlamento ir Tarybos 2006 m. kovo 15 d. reglamento (EB) Nr. 562/2006, nustatančio taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Bendrijos kodeksą (toliau – ir Šengeno sienų kodeksas) preambulė nustato, kad šiame teisės akte gerbiamos pagrindinės teisės ir laikomasi principų, pripažintų Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (toliau – ir Chartija), t. y. jo nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad nepažeistų Chartijos nuostatų. Pažymėtina, jog Chartijos 7 straipsnis įtvirtina teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, o 52 straipsnis nustato, kad Chartijoje nurodytų teisių, atitinkančių Konvencijos garantuojamas teises, esmė ir taikymo sritis yra tokia, kaip nustatyta Konvencijoje. Nors teisė į šeimos gyvenimą nėra absoliuti ir gali būti ribojama, tačiau kiekvienu atveju turi būti įvertinta, ar tokie ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje bei proporcingi siekiamam teisėtam tikslui. Tokie sprendimai, jei jie gali apriboti Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies garantuojamas teises, turi būti būtini demokratinėje visuomenėje ir proporcingi siekiamam teisėtam tikslui (žr., pvz., EŽTT 1997 m. rugsėjo 26 d. sprendimą byloje Mehemi prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 25017/94)). Reikia vertinti kiekvieną situaciją pagal jos aplinkybes, nustatyti, ar nebuvo pažeistas proporcingumo principas nustatant apribojimus užsieniečiui sutuoktiniui gyventi valstybėje (žr., pvz., EŽTT 2001 m. sprendimą byloje Boultif prieš Šveicariją (pareiškimo Nr. 54273); 1997 m. sprendimą byloje Boujlifa prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 25404/94)).
33. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kuriuo panaikino skundžiamą Departamento Sprendimą ir įpareigojo Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o Departamento apeliacinis skundas atmetamas.
34. Pareiškėja prašo priteisti 434,75 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, teigia, kad šias išlaidas sudaro 423,50 Eur atsiliepimo į Departamento apeliacinį skundą parengimo išlaidos ir 11,25 Eur žyminis mokestis už apeliacinį skundą.
35. Vadovaujantis Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 2, 7 ir 8.11 punktais, taip pat atsižvelgiant į 2018 metų IV ketvirčio vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį (970,30 Eur), darytina išvada, kad pareiškėjos prašoma atlyginti atsiliepimo į Departamento apeliacinį skundą parengimo išlaidų suma (423,50 Eur) neviršija Rekomendacijose nustatyto dydžio.
36. Dėl pareiškėjos už apeliacinį skundą sumokėto 11,25 Eur žyminio mokesčio pažymėtina, jog pagal ABTĮ 38 straipsnio 1 dalies 3 punktą sumokėtas žyminis mokestis grąžinamas, kai atsisakoma priimti skundą (prašymą, pareiškimą) arba jie grąžinami pareiškėjui. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos apeliacinį skundą atsisakyta priimti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 11 d. nutartimi, kuria Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos įpareigota grąžinti Šedbaro advokatų profesinei bendrijai administracinėje byloje Nr. eI-1323-764/2019 (proceso Nr. 3-61-3-04177-2018-3) sumokėtą žyminį mokestį už apeliacinį skundą – 11,25 Eur. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. liepos 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-531-438/2019 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 11 d. nutartį paliko nepakeistą. Nustačius, kad pareiškėjos apeliacinis skundas nebuvo priimtas nagrinėti, o už jį sumokėtas žyminis mokestis pareiškėjai grąžintas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 11 d. nutartimi, nėra pagrindo jo laikyti patirtomis bylinėjimosi išlaidomis ir priteisti jas iš atsakovo.
37. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas tenkinamas iš dalies, pareiškėjai iš atsakovo priteisiama 423,50 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų suma.
Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti pareiškėjai R. D. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 423,50 Eur (keturis šimtus dvidešimt tris eurus ir penkiasdešimt centų) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Nutartis neskundžiama.