Administracinė byla Nr. eA-2231-502/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01000-2024-2
Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. rugsėjo 18 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Y. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. liepos 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Y. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Eksportana“) dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas V. Y. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2024 m. kovo 1 d. sprendimą Nr. 24S68111 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo jam (pareiškėjui) panaikintas išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Leidimas).
2. Pareiškėjas skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
2.1. Migracijos departamentas priėmė Sprendimą, kuriuo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, panaikino Leidimą tuo pagrindu, kad buvo nutraukta darbo sutartis su pareiškėju. Migracijos departamento motyvai, kuriais jis vadovavosi, priimdamas Sprendimą, yra nepagrįsti ir neargumentuoti.
2.2. Pareiškėjas nebuvo atleistas iš darbo arba neturėjo būti atleistas iš darbo, t. y. atleistas neteisėtai. Dėl galbūt neteisėto atleidimo iš darbo pareiškėjas pateikė skundą darbo ginčų komisijai. Pareiškėjas buvo išvykęs į kilmės šalį atostogauti ir ten užtruko, o grįžęs į Lietuvą siekė tęsti darbą. Išvykęs į kilmės valstybę, pareiškėjas prašė, kad būtų pratęstos neapmokamos atostogos, jokio pareiškimo dėl savanoriško atleidimo iš darbo nerašė ir neturėjo būti atleistas. Jokios darbdavio iniciatyvos jį atleisti iš darbo pareiškėjas nežinojo, jokia drausminė procedūra jo atžvilgiu vykdoma nebuvo, todėl jis ir nebuvo atleistas arba negalėjo būti atleistas pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatas.
2.3. Sprendimas yra nepagrįstas ir skubotas, priimtas neįvertinus visų aplinkybių bei nesuteikus galimybės pasisakyti pareiškėjui, jo neišklausius. Sprendimo priėmimą galėjo nulemti ir galbūt neteisėti darbdavio veiksmai, jeigu pareiškėjas buvo atleistas nesilaikant Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų.
2.4. Pareiškėjo atleidimas nebuvo teisėtas, todėl Migracijos departamentas neturėjo teisėto pagrindo priimti Sprendimą. Pareiškėjas nenutraukė darbo santykių su darbdaviu, todėl nebuvo faktinio ir teisinio pagrindo priimti Sprendimą. Darbdavys buvo suteikęs pareiškėjui neapmokamas atostogas ir negalėjo atleisti pareiškėjo. Jeigu pareiškėjas buvo atleistas iš darbo, tai prieštarauja imperatyvioms teisės normoms, nes pareiškėjas nebuvo iš anksto apie tai įspėtas, nebuvo vykdomos jokios darbo drausmės pažeidimo tyrimo procedūros, darbuotojas neparašė jokio prašymo atleisti jį iš darbo (Darbo kodekso 55 str.).
2.5. Pareiškėjas apie jo atleidimą nebuvo informuotas, toks pareiškėjo tariamas atleidimas yra neteisėtas ir skundžiamas darbo ginčų komisijai teisės aktų nustatyta tvarka. Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, vadovaudavosi neteisėtu ir nepagrįstu pagrindu, t. y. priėmė neteisėtą ir naikintiną Sprendimą. Pareiškėjas nežinojo, kad darbo santykiai su juo galėjo būti nutraukti ir tai padaryta neteisėtai, Pareiškėjas negalėjo pradėti darbo kitose Lietuvos įmonėse, nes jis nežinojo apie grėsmę panaikinti jo leidimą laikinai gyventi.
2.6. Migracijos departamentas priėmė Sprendimą, būdamas suklaidintas darbdavio pateiktos informacijos apie neva atleistą savo noru pareiškėją ir nevykdydamas teisės aktais nustatytos prievolės rinkti informaciją, ją tikrinti ir bendradarbiauti su pareiškėju. Pareiškėjas ieškojo kito darbo, norėjo teikti naują prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
4. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
4.1. Pareiškėjas 2022 m. rugsėjo 13 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatyme nustatytais pagrindais (40 str. 1 d. 4 p., 44 str. 1 d. 2 p.). Pareiškėjui 2022 m. gruodžio 9 d. buvo išduotas Leidimas, kuris panaikintas Sprendimu.
4.2. 2023 m. balandžio 7 d. pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes pateikė naują galiojantį kelionės dokumentą. Migracijos departamentas 2023 m. balandžio 17 d. sprendimu Nr. 23M47051 išdavė pareiškėjui Leidimą 2022 m. rugsėjo 13 d. pareiškėjo pateikto prašymo pagrindu. 2023 m. liepos 13 d. Migracijos departamentas gavo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Eksportana“ (toliau – ir Bendrovė) pranešimą, kuriame nurodyta, jog darbo sutartis su pareiškėju nutraukta. Migracijos departamentas, įvertinęs visus duomenis, priėmė Sprendimą, kuriuo panaikino Leidimą.
4.3. Pareiškėjas skunde neneigė, kad Bendrovė su juo sutartį nutraukė. Įstatymo 50 straipsnis numato savarankiškus leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintas reikalavimas yra imperatyvus, Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šio reikalavimo netaikymo. Migracijos departamentas turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. 2023 m. liepos 13 d. Bendrovė pateikė pranešimą Migracijos departamentui, kad darbo sutartį su pareiškėju nutraukė 2023 m. birželio 29 d. Kitose Lietuvos Respublikos įmonėse pareiškėjas nedirbo.
4.4. Teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų, užsieniečio apklausa nėra privaloma, be to, gero administravimo principas apima ir teisę būti išklausytam, tačiau ši teisė nėra savitikslė.
4.5. Pareiškėjas iš esmės nurodo aplinkybes susijusias su darbo ginčo nagrinėjimu dėl kurių Migracijos departamentas nėra kompetentingas priimti sprendimo. Pareiškėjas savo skunde tik deklaratyviai nurodo apie tokio darbdavio sprendimo skundimą. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo versiją apie neteisėtą atleidimą iš darbo. Migracijos departamentas vadovavosi tais duomenimis, kurie buvo surinkti iki Sprendimo priėmimo.
4.6. Sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Pareiškėjo prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu yra išduodamas konkrečiam darbdaviui. Apie pasikeitusius duomenis informuoja darbdavys, todėl Migracijos departamentas neturi pareigos dar papildomai kreiptis į užsienietį, kai duomenys sutampa su Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) informacinėje sistemoje esančiais duomenimis.
II.
6. Teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo ir atsakovo nurodytus argumentus ir faktines aplinkybes, taip pat apžvelgęs Įstatymo nuostatas (50 str. 1 d. 6 p.), nurodė, kad pareiškėjui buvo išduotas Leidimas, kadangi pareiškėjas ketino įsidarbinti Bendrovėje, tačiau darbo sutartis su pareiškėju, kuriam Leidimas laikinai gyventi yra išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytais pagrindais nutraukta 2023 m. birželio 29 d.
7. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas teismui nepateikė jokių objektyvių įrodymų patvirtinančių, kad Sprendimo priėmimo metu pareiškėjas faktiškai dirbo Bendrovėje, nors būtent pareiškėjas turėjo pareigą laikytis Įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas Leidimas laikinai gyventi ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu. Teismas pabrėžė, kad Migracijos departamentas neturėjo diskrecijos teisės netaikyti Įstatymo nuostatų, nes Įstatymo 50 straipsnyje nustatyti savarankiški leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai, todėl, nustatęs bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.
8. Teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamentas nustatęs, jog su pareiškėju buvo nutraukta darbo sutartis bei įvertinęs visas faktines aplinkybes ir visus surinktus duomenis, tinkamai pritaikė teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, vadovavosi galiojančiais teisės aktais, surinko ir išsamiai ištyrė ginčui aktualią informaciją.
III.
9. Pareiškėjas V. Y. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. liepos 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
10. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
10.1. Pareiškėjas nebuvo atleistas iš darbo arba neturėjo būti atleistas iš darbo, t. y. atleistas neteisėtai. Dėl galbūt neteisėto atleidimo iš darbo pareiškėjas pateikė skundą darbo ginčų komisijai. Pareiškėjas buvo išvykęs į kilmės šalį atostogauti ir ten užtruko, o grįžęs į Lietuvą siekė tęsti darbą. Išvykęs į kilmės valstybę, pareiškėjas prašė, kad būtų pratęstos neapmokamos atostogos, jokio pareiškimo dėl savanoriško atleidimo iš darbo nerašė ir neturėjo būti atleistas. Jokios darbdavio iniciatyvos jį atleisti iš darbo pareiškėjas nežinojo, jokia drausminė procedūra jo atžvilgiu vykdoma nebuvo, todėl jis ir nebuvo atleistas arba negalėjo būti atleistas pagal Darbo kodekso nuostatas.
10.2. Pareiškėjas nebuvo atleistas iš darbo teisės aktų nustatyta tvarka, nebuvo apie tai informuotas ir nesant teisėto atleidimo, Migracijos departamentas neturėjo teisinio ir faktinio pagrindo priimti Sprendimą.
10.3. Atsakovas Sprendimą priėmė nenustatęs, netyręs visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai netyrė ir jų nevertino, šie pažeidimai gali būti ištaisyti teisme.
10.4. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nevertino fakto, kad Bendrovė darbo sutarties su pareiškėju tinkamai nenutraukė ir neįformino, pareiškėjas negalėjo kitur legaliai dirbti, nes jam nebuvo pranešta apie darbo sutarties nutraukimą, pareiškėjas dabar yra suradęs kitą darbdavį ir jis gali pradėti darbą naujoje vietoje, bet Migracijos departamentas turi suteikti realias galimybes atlikti tai teisės aktų nustatyta tvarka ir per protingą terminą. Migracijos departamentas niekaip iš anksto pareiškėjo neįspėjo, kad Bendrovė pateikė pranešimą apie pareiškėjo atleidimą iš darbo ir pareiškėjas nieko apie tai nežinojo.
konstatuoja:
IV.
11. Bylos dalykas – atsakovo Migracijos departamento 2024 m. kovo 1 d. sprendimą Nr. 24S68111, kuriuo pareiškėjui V. Y. panaikintas išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), pagrįstumas ir teisėtumas.
12. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, pagrįstai ir teisėtai Sprendimu panaikino Leidimą.
13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodydamas, kad, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, atsakovas turėjo elgtis sąžiningai, ir, prieš priimdamas Sprendimą, apklausti pareiškėją, taip pat pirmosios instancijos teismas nevertino, kad pareiškėjo atleidimas buvo neteisėtas.
14. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
15. Teisėjų kolegija, nagrinėdama šiuos apeliacinio skundo argumentus, akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., 2023 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2476-821/2023; 2024 m. sausio 31 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1141-525/2024; kt.).
16. Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktą leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų;
17. Pažymėtina, kad atsakovas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, t. y. nustatęs, kad užsienietis faktiškai neatitinka Įstatymo nustatytų sąlygų, jis privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatyme nustatytu pagrindu (šiuo atveju – Įstatymo 50 str. 1 d. 6 p.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2833-442/2022; 2022 m. lapkričio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3925-821/2022; 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1263-525/2024; kt.).
18. Bylos medžiaga patvirtina, kad Leidimas pareiškėjui buvo išduotas tuo pagrindu, kad pareiškėjas dirbs Bendrovėje, Bendrovė pateikė pranešimą, kad darbo sutartis su pareiškėju nutraukta, todėl atsakovas, Sprendime vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, pagrįstai panaikino Leidimą.
19. Atsakydama į pareiškėjo argumentus, kad atsakovas nesikreipė į pareiškėją ir papildomai nesiaiškino faktinių aplinkybių kodėl buvo atleistas pareiškėjas, teisėjų kolegija nurodo, kad Migracijos departamentas surinko visą medžiagą, reikalingą Sprendimui priimti (gavo pranešimą iš Bendrovės, patikrino VSDFV informacinės sistemos duomenis), be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje tokio pobūdžio bylose yra pažymėjęs, jog galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-899-756/2022; 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1263-525/2024; 2024 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1811-556/2024; kt.).
20. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4702-858/2017 nurodyta, kad gero administravimo principas apima ir teisę būti išklausytam, tačiau ši teisė nėra savitikslė. Viena vertus, ja siekiama užtikrinti asmens teisę pateikti viešojo administravimo subjektui visą, jo manymu, reikšmingą informaciją ir taip užtikrinti savo teisių gynybą. Kita vertus, ja siekiama užtikrinti, kad prieš priimdamas individualų sprendimą, viešojo administravimo subjektas būtų nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas tokiam sprendimui priimti, kadangi priešingu atveju kiltų abejonė dėl tokio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
21. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (toliau – ir Chartija) apibrėžiant gero administravimo principo turinį taip pat nurodoma „teisė būti išklausytam“, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo turi būti išklausytas prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę (Chartijos 41 str. 2 d. a p.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-1102/2014; kt.). Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką teisės į gynybą principas, kuris taikomas ne tik tais atvejais, kai asmeniui gresia sankcijos, bet ir tada, kai gali būti priimamas sprendimas, kuriuo asmens interesai būtų paveikiami neigiamai, reikalauja, kad sprendimų, kuriais reikšmingai paveikiami asmens interesai, adresatas turėtų galimybę veiksmingai išreikšti savo nuomonę (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2002 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Nr. C-395/00). Gero administravimo principas įpareigoja viešojo administravimo institucijas suteikti asmenims, kurių klausimai svarstomi, veiksmingą galimybę pasisakyti (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-214/2014; kt.). Gero administravimo principas reiškia, kad veiksminga suinteresuoto asmens teisė teikti argumentus ir įrodymus turi būti įgyvendinama prieš viešojo administravimo subjektui priimant administracinį aktą, ir jam turi būti suteikta pakankamai laiko pasirengti pateikti argumentus ar įrodymus dėl tokio akto (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-727/2014; kt.). Vis dėlto aptariama asmens teisė būti informuotam ir išklausytam nėra absoliuti. Pavyzdžiui, apklausa gali būti akivaizdžiai nebūtina dėl nagrinėjamos situacijos ypatumų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3052-525/2019; kt.).
22. Proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principai suponuoja, jog pareiškėjo teisių būti išklausytam tikslų aspektu vertinant bendrąją ginčo teisiniuose santykiuose susiklosčiusią situaciją, kai pareiškėjas turi galimybę visus savo argumentus dėl atsakovo priimto sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo išdėstyti teisme, teikti tuos argumentus pagrindžiančius įrodymus ir savo teisėmis teisme aktyviai naudojasi, nėra pagrindo pripažinti, kad teisė būti išklausytam dėl kokių nors ypatingų aplinkybių turėtų būti be išlygų įgyvendinta būtent administracinių procedūrų metu, o to nepadarius, ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3159-415/2021; kt.).
23. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepaaiškina, kokias aplinkybes jis būtų nurodęs ir kokius papildomus įrodymus būtų pateikęs atsakovui, t. y. įrodymus, kurie būtų galėję lemti kitokio pobūdžio sprendimo dėl Leidimo priėmimą (pvz., pareiškėjas nurodo, kad kreipėsi į darbo ginčų komisiją dėl jo atleidimo, tačiau jokių tai įrodančių dokumentų nepateikia). Pareiškėjas taip pat nenurodo tokio pobūdžio aplinkybių, kurios leistų kitaip įvertinti Sprendimo motyvus ar duotų pagrindą spręsti, kad atsakovui priimant Sprendimą buvo pažeisti pareiškėjo nurodyti viešojo administravimo principai ar teisės aktų reikalavimai.
24. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė dėl atsakovo Sprendime nustatytų aplinkybių ir taikytų teisės normų ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija