Administracinė byla Nr. eA-4656-662/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00731-2019-6
Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. liepos 18 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Mildos Vainienės ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. K. (A. K.), Y. K. (Y. K.), I. K. (I. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. K. (A. K.), Y. K. (Y. K.), I. K. (I. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjai A. K. (A. K.), Y. K. (Y. K.), I. K. (I. K.) (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydami panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2019 m. vasario 7 d. sprendimą Nr. (15/5-2) 50U-244; 245; 246 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Departamentą palikti galioti pareiškėjų leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
2. Pareiškėjai nurodė, kad turėjo išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas laikinai gyventi), tačiau Departamentui atlikus patikrinimą, buvo nustatyta, jog uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Advesa“ darbuotoja papasakojo, jog pareiškėjo įmonės pagrindinė veikla yra susijusi su autoserviso veikla, tačiau tai neatitinka realybės. Nuvykus įmonės adresu nebuvo rasta iškabos su įmonės pavadinimu, todėl vertinta, kad pareiškėjas nesiekė užsiimti realia ūkine-komercine veikla Lietuvos Respublikoje, ir tai neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų, kurių pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, todėl leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas. Pareiškėjas pažymėjo, kad laiku nespėjo perregistruoti įmonės adreso, todėl Departamento pareigūnai buvo suklaidinti dėl faktinės darbo vietos. Departamentas nustatė, kad įmonėje nėra laiku mokamas arba nesumokamas atlyginimas darbuotojams, tačiau pareiškėjas nurodė, jog skundo padavimo metu yra net 9 įdarbinti darbuotojai, o jiems mokamas daug didesnis, nei minimalus mėnesinis atlyginimas, skola Valstybinio socialinio draudimo valdybai (toliau – ir VSDFV) sudaro 1 601,52 Eur ir nedidėja esant tokiam dideliam darbuotojų skaičiui. UAB „Advesa“ moka įmokas VSDFV, tačiau to nespėja padaryti laiku. Sprendime paminėta, kad Departamente nėra informacijos apie A. K., Y. K. ir I. K. deklaruotą gyvenamąją vietą, tačiau leidimai laikinai gyventi nebūtų suteikti ir perduoti pareiškėjui, jeigu nebūtų gautas gyvenamosios patalpos savininko sutikimas, pateiktas Departamente pateikiant dokumentus arba notarinis savininko sutikimas. Departamentas skundžiamą sprendimą grindžia ir Įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi – dėl fiktyvios migracijos, tačiau ši Įstatymo nuostata Departamento naudojama daugiau kaip išvada, pasekmės konstatavimas, o ne kaip savarankiškas pagrindas sprendimui pagrįsti.
3. Pareiškėjai nurodė, kad pateikti duomenys Departamentui atitiko ir atitinka tikrovę; Sprendime jokie pareiškėjo pateikti Departamentui duomenys nebuvo paneigti, todėl neegzistuoja Įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas atsisakyti palikti galioti leidimą laikinai gyventi. Apklausta įmonės darbuotoja yra įmonės buhalterė, todėl pateikti argumentai dėl nuotolinio darbo nėra pagrįsti, kadangi minėta darbuotoja dirba pagal atskirą darbo sutartį ir teikia paslaugą. Lietuvos pilietis, vykdydamas ūkinę-komercinę veiklą, darbuotoją priima tada, kai darbuotojas yra reikalingas įmonei, o ne privalomai. Lietuvos Respublikos pilietis į darbą priimtam darbuotojui gali mokėti daug mažesnį atlyginimą, priešingai, nei užsienio valstybės pilietis, be to, Lietuvos Respublikos pilietis, mokėdamas darbuotojui atlyginimą, gali atsižvelgti į Lietuvos mokamų atlyginimų vidurkį, įvertinti darbuotojo pajėgumus ir įmonės gebėjimą mokėti tam tikro dydžio atlyginimą, todėl tokia Lietuvos Respublikos piliečio įmonė bus žymiai konkurencingesnė rinkoje, nes prekių ir paslaugų kainos bus mažesnės, be to, Lietuvos Respublikos piliečiams nėra reikalavimo turėti įmonėje konkretų darbuotojų skaičių. Toks Lietuvos Respublikos Seimo priimtas įstatymas (Įstatymo 45 str. 1 d. 1 p. redakcija, įsigaliojusi 2017 m. sausio 1 d.) neužtikrina sąžiningos konkurencijos laisvės, diskriminuoja užsienio piliečius, vykdančius ūkinę-komercinę veiklą Lietuvos Respublikoje.
4. Pareiškėjai teigė, kad Sprendimas nepagrįstai grindžiamas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies nuostata, jog pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, nepagrįsta išvada, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pateikė duomenis, neatitinkančius tikrovės. Pareiškėjo, kaip teisėto ir pilnateisio įmonės dalyvio (akcininko) statusą patvirtina teisėtos ir galiojančios sutartys, kurių pagrindu pareiškėjas įgijo 15 000 bendrovės paprastųjų vardinių 1 Eur nominalios vertės akcijų, t. y. 1/3 bendrovės įstatinio kapitalo, tai, jog Juridinių asmenų registre yra tinkamai išviešinti duomenys apie pareiškėją kaip bendrovės akcininką, todėl Departamento išvada, kad pareiškėjo, kaip bendrovės akcininko veikla Lietuvos Respublikoje yra neteisėta, būtų pagrįsta tik tuo atveju, jeigu būtų paneigtas pareiškėjo kaip akcininko statusas. Departamentas neįrodė Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygų, todėl Sprendimas naikintinas ir Departamentas įpareigotinas pareiškėjo prašymą svarstyti iš naujo – pakeisti leidimą laikinai gyventi
6. Atsakovas nurodė, kad 2017 m. birželio 20 d. pareiškėjas A. K., ketindamas užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje UAB „Advesa“, Departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. 2017 m. birželio 22 d. prašymus išduoti leidimus laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu pateikė A. K. sutuoktinė Y. K. ir sūnus I. K.. Departamentas, išnagrinėjęs pateiktą prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi ir kartu pateiktus dokumentus, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2017 m. lapkričio 23 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, galiojantį dvejus metus. Tą pačią dieną buvo priimti sprendimai išduoti leidimus laikinai gyventi pareiškėjams Y. K. ir I. K.. Atliekant UAB „Advesa“ veiklos patikrinimą, 2019 m. sausio 22 d. buvo nuvykta įmonės registracijos adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius, bet nepavyko rasti įmonės biuro, iškabos, darbuotojų ar kitos informacijos apie įmonės veiklą. 2019 m. sausio 22 d. buvo apklausta UAB „Advesa“ darbuotoja K. L., kuri paaiškino, kad įmonės registracijos adresu buvo tik kartą, nes dirba nuotoliniu būdu namuose, UAB „Advesa“ direktorių O. D. ji matė porą kartų, su juo nebendrauja ir nežino, ar jis gyvena Lietuvoje, ji yra įdarbinta ne visai darbo dienai, atlyginimą gauna grynaisiais pinigais iš įmonės komercijos direktoriaus A. K., pagrindinė įmonės veikla – lengvųjų automobilių remontas adresu: (duomenys neskelbtini), šiuo adresu yra nuomojami du garažai, tačiau iškabų, kad tai įmonės servisas nėra, įmonė užsiima statybos apdailos darbais.
7. Departamentas nurodė, kad su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi A. K. pateikė verslo planą, kuriame nurodyta, kad UAB „Advesa“ yra statybos ir remonto įmonė, atliekanti gyvenamųjų ir negyvenamųjų pastatų statybos, rekonstrukcijos, renovacijos, įvairių patalpų remonto įrengimo ir apdailos paslaugas. Verslo plane nėra informacijos apie lengvųjų automobilių remonto paslaugas. Todėl įmonės darbuotojos paaiškinimas apie įmonės veiklą prieštarauja pateiktame verslo plane nurodytai veiklai. UAB „Advesa“ daugiau kaip 24 mėnesius neteikia finansinės atskaitomybės dokumentų. Sodros informacinės sistemos viešų draudėjų duomenimis, UAB „Advesa“ skola Sodros biudžetui 2019 m. vasario 5 d. sudarė 1 601,52 Eur. Todėl darytina išvada, kad minėta bendrovė nevykdo savo mokestinių įsipareigojimų Lietuvos Respublikai. Patikrinus duomenis apie UAB „Advesa“ darbuotojus ir jų gaunamą darbo užmokestį, nustatyta, kad šioje bendrovėje įdarbinti 9 asmenys, iš jų trys – užsieniečiai (O. D., A. K. ir Y. K.). M. A. nuo 2018 m. lapkričio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. nebuvo mokamas darbo užmokestis, T. G., V. J. ir G. J. nebuvo mokamas darbo užmokestis nuo 2018 m. gruodžio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d., E. Ž. nuo 2018 m. lapkričio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d., nebuvo mokamas darbo užmokestis, o K. L. gaudavo 50 Eur darbo užmokestį per mėnesį (dirbo ne visą darbo dieną, tuo pat metu dirbo keliose įmonėse). Šiems darbuotojams mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai nesudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius. A. K. kartu su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė darbo sutartį, kurioje nustatyta, kad jis dirba UAB „Advesa“ komercijos direktoriumi ir jam nustatytas 950 Eur mėnesinis darbo užmokestis, tačiau tokio dydžio darbo užmokestį jis gavo tik 2018 m. birželio mėnesį, jam mokamas 400 Eur mėnesinis darbo užmokestis. Pateikta Y. K. darbo sutartis, pagal kurią ji įdarbinama UAB „Advesa“ pardavimų vadybininke ir nustatytas 380 Eur mėnesinis darbo užmokestis, tačiau nuo 2018 m. balandžio 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 31 d. ir nuo 2018 m. lapkričio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. užsienietei nebuvo mokamas darbo užmokestis, taigi Y. K. neturi pakankamai pragyvenimo lėšų pragyventi Lietuvos Respublikoje. Buvo nustatyta, kad duomenų apie pareiškėjų deklaruotą gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje nėra. Pareiškėjas nepranešė apie teisėtos veiklos adreso pasikeitimą ne vėliau kaip per septynias dienas, o skundo argumentai dėl fiktyvios migracijos, nuotolinio darbo yra nesuprantami. Sprendime nebuvo konstatuota fiktyvi ar nelegali migracija. Sprendimu Departamentas neneigė pareiškėjo (akcininko) statuso, o buvimas akcininku savaime nesuteikia teisės gauti leidimą laikinai gyventi, nes užsienietis turi atitikti visas Įstatymo 45 straipsnio nuostatas, įskaitant ir dėl dirbančių darbuotojų. UAB „Advesa“ neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, nes patikrinimo metu nustatytos aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, kad bendrovės veikla yra tik imituojama, o bendrovėje įdarbinti asmenys tik formaliai, jog įmonės dalyviai, siekiantys gauti ar turintys leidimus laikinai gyventi, atitiktų visas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas sąlygas. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs, nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo. Atsakovas, nustatęs nurodytas aplinkybes, turi pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi.
II.
8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 19 d. sprendimu pareiškėjų A. K., Y. K., I. K. skundą atmetė.
9. Teismas nustatė, kad 2017 m. birželio 20 d. pareiškėjas A. K., ketindamas užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje UAB „Advesa“, Departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. 2017 m. birželio 22 d. prašymus išduoti leidimus laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu pateikė A. K. sutuoktinė Y. K. ir sūnus I. K.. Departamentas, išnagrinėjęs A. K. pateiktą prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi ir kartu pateiktus dokumentus, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2017 m. lapkričio 23 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui, jo sutuoktinei ir sūnui leidimus laikinai gyventi, galiojančius dvejus metus. 2017 m. lapkričio 28 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyba išdavė A. K., Y. K. ir I. K. leidimus laikinai gyventi LT7424162, LT7424165, LT7424164, galiojančius iki 2019 m. lapkričio 28 d.
10. Teismas nustatė, kad 2019 m. sausio 22 d. atlikus UAB „Advesa“ patikrinimą, buvo nustatytos aplinkybės, jog nuvykus bendrovės registracijos adresu: (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nebuvo rastas UAB „Advesa“ biuras, iškaba, darbuotojai ar kita informacija apie įmonės veiklą, įmonėje nėra visą darbo laiką dirbančių darbuotojų. 2019 m. sausio 22 d. apklausta UAB „Advesa“ darbuotoja K. L. nurodė, kad ji dirba nuotoliniu būdu, įmonės vadovą matė porą kartų, ji dirba ne visą darbo dieną, atlyginimą gauna grynaisiais pinigais iš komercijos direktoriaus A. K., pagrindinė įmonės veikla – lengvųjų automobilių remontas adresu: (duomenys neskelbtini), Vilniuje, šiuo adresu nuomojami du garažai, taip pat įmonė užsiima statybos apdailos darbais. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad įmonė 2019 m. vasario 5 d. turi 1 601,52 Eur įsiskolinimą VSDFV, daugiau kaip 24 mėnesius neteikė finansinės atskaitomybės dokumentų, įmonėje įdarbinti 9 asmenys, iš jų – trys užsieniečiai (O. D., A. K. ir Y. K.). Remiantis VSDFV duomenimis buvo nustatyta, kad darbuotojui M. A. laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. nebuvo mokamas darbo užmokestis, T. G., V. J. ir G. J. nebuvo mokamas darbo užmokestis nuo 2018 m. gruodžio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d., E. Ž. – nuo 2018 m. lapkričio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. Darbuotoja K. L. gaudavo 50 Eur darbo užmokestį per mėnesį. A. K. darbo sutartimi buvo nustatytas 950 Eur mėnesio darbo užmokestis, tačiau pagal VSDFV duomenis tokį darbo užmokestį pareiškėjas yra gavęs tik 2018 m. birželio mėnesį, o pagal pateiktus rašytinius įrodymus pareiškėjui mokamas 400 Eur darbo užmokestis. Y. K. darbo sutartimi buvo nustatytas 380 Eur darbo užmokestis, tačiau pagal turimus duomenis nuo 2018 m. balandžio 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjai nebuvo mokamas darbo užmokestis. A. K., Y. K., I. K. nėra deklaravę gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje; pareiškėjai gyvenamąją vietą buvo deklaravę iki 2017 m. rugsėjo 3 d. adresu (duomenys neskelbtini) Vilniuje.
11. Departamentas Sprendime nustatė, kad UAB „Advesa“ neturi patalpų, kurioje būtų vykdoma įmonės veikla, joje nėra visą darbo dieną dirbančių darbuotojų, be to, pateiktame verslo plane (prieš išduodant leidimus laikinai gyventi) nebuvo pateikta informacija, kad įmonės veikla bus lengvųjų automobilių remonto paslaugos, buvo nurodyta veikla: pastatų statyba, remontas, rekonstrukcija, renovacija, patalpų remonto įrengimo, apdailos paslaugos. Nustatyta, kad įmonė turi finansinių įsiskolinimų, nevykdo pareigos mokėti mokesčių, bendrovėje asmenys yra įdarbinti tik formaliai, UAB „Advesa“ nėra visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudarytų ne mažiau kaip 2 Lietuvos Statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius (toliau – ir BDU), bendrovės veikla yra imituojama, fiktyvi, UAB „Advesa“ neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų keliamų imperatyvių reikalavimų, todėl remiantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu ir 3 dalimi, pareiškėjams A. K., Y. K. ir I. K. panaikinti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
12. Teismas aptarė Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies, 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, reglamentuojančias leidimų laikinai gyventi išdavimo pagrindus, Įstatymo 50 straipsnyje nustatytus užsieniečio leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus bei aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.
13. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. birželio 20 d. prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo nurodęs, jog jo deklaruota gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kad užsiima ir toliau ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje UAB „Advesa“, registracijos adresas (duomenys neskelbtini), Vilniuje, įmonės vykdoma veikla – statybos ir remontas, atliekant gyvenamųjų ir negyvenamųjų pastatų statybos, rekonstrukcijos, renovacijos, įvairių patalpų remonto įrengimo ir apdailos darbus. Nustatyta, kad UAB „Advesa“ turi 1 601,52 Eur įsiskolinimą VSDFV, už 2017 m. pateikė finansinės atskaitomybės dokumentus 2018 m. rugpjūčio 31 d., įmonės reali veikla deklaruotu buveinės adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nevykdoma, be to, įmonė neužsiima veikla, nurodyta įstatuose. Pareiškėjai nėra deklaravę gyvenamosios vietos adreso nuo 2017 m. rugsėjo 4 d. Teismas sprendė, kad nustatytos aplinkybės leidžia manyti, jog pareiškėjas Departamentui nurodė įmonės adresą, kuriuo net neketino vykdyti įmonės veiklos, o realaus veiklos adreso nenurodė, nepatikslino; įmonės registracijos adresu įmonė neturi patalpų (biuro), nėra iškabos, nėra nuolat dirbančių darbuotojų nurodytu adresu. Taigi pareiškėjas pateikė Departamentui tikrovės neatitinkančią informaciją, o tuo atveju, jei duomenys keitėsi, jų nepatikslino ir Departamentui nenurodė (Įstatymo 36 str. 1 d. 4 p.).
14. Teismas pažymėjo, kad Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Iki skundžiamo sprendimo priėmimo apie pasikeitusias aplinkybes pareiškėjas Departamento neinformavo ir dėl naujo leidimo laikinai gyventi nesikreipė; tokių duomenų ir įrodymų teismui nepateikta.
15. Teismas nurodė, kad nors pareiškėjas skunde teismui teigia, jog jis nespėjo deklaruoti pasikeitusio įmonės veiklos adreso, bet pasikeitus įmonės veiklos vietai, pareiškėjas nevykdė Įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimų, neinformavo Departamento apie teisėtos veiklos adreso pasikeitimą ne vėliau kaip per septynias dienas; be to, pareiškėjas nepateikė informacijos apie realią įmonės vykdomą veiklą.
16. Teismas vertino, kad pareiškėjo argumentas, jog įmonėje dirbantiems darbuotojams mokamas daug didesnis darbo užmokestis, nei minimalus mėnesio, kad skola VSDFV atsiranda dėl įmonės veiklos sezoniškumo, pateikti įrodymai dėl finansinės atskaitomybės dokumentų VĮ Registrų centrui pateikimo už 2017 ir 2018 metus (už 2017 metus finansiniai dokumentai pateikti pavėluotai, tik 2018 m. rugpjūčio 31 d.), įrodymai, kad pareiškėjai 2019 m. vasario 25 d. deklaravo savo gyvenamąją vietą neįtakoja Departamento priimto Sprendimo pagrįstumo. Pareiškėjų pareigą deklaruoti gyvenamąją vietą numato Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktas. Sprendimo priėmimo metu nustačius visas aplinkybes buvo nustatytas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvo pažeidimas, tai ir yra pagrindas remiantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu ir 3 dalimi panaikinti pareiškėjams leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
17. Teismas pareiškėjų argumentus, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos neužtikrina sąžiningos konkurencijos laisvės, diskriminuoja užsienio piliečius, vertino kaip nepagrįstus ir atmestinus. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytos ne verslo vykdymo sąlygos, o leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo (pakeitimo) sąlygos, kurios yra vienodos visiems užsieniečiams, pretenduojantiems gauti tokius leidimus konkrečiais Įstatyme nustatytais pagrindais.
18. Teismas sutiko su Departamento argumentu, kad skundžiamu Sprendimu Departamentas neneigė pareiškėjo (akcininko) statuso. Pagal Įstatymą, buvimas akcininku savaime nesuteikia teisės gauti leidimą laikinai gyventi, o užsienietis turi atitikti visas Įstatymo 45 straipsnio nuostatas, įskaitant nuostatas dėl dirbančių darbuotojų, darbo užmokesčio mokėjimo.
19. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas pateikė tikrovės (gyvenimiškos realybės, faktinės situacijos) neatitinkančius ir prieštaringus duomenis apie bendrovės veiklą, bendrovės buveinės registracijos vietą, nuolatines darbuotojų darbo vietas, apie tikrąjį savo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą (pareiškėjo tikslas – ne vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, o tik formaliai atitikti visas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas leidimo laikinai gyventi gavimo sąlygas ir gauti leidimą laikinai gyventi). Be to, pareiškėjas teikė Departamentui tikrovės neatitinkančią informaciją. Pateikti pareiškėjo duomenys neatitiko realios esamos padėties: įmonė nurodytu adresu neregistruota, nebuvo vykdoma įstatuose nurodyta veikla, darbuotojams nemokamas nustatytas darbo užmokestis, kas yra pagrindas abejoti, kad įmonėje šie darbuotojai dirba realiai, įsiskolinimas VSDFV, todėl Departamentas teisėtai ir pagrįstai panaikino pareiškėjams leidimą laikinai gyventi. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės.
20. Teismas sprendė, kad Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus, jame išsamiai nurodytos nustatytos faktinės aplinkybės, jos tinkamai įvertinos, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir labai išsamus, paremtas surinktais duomenimis, o pareiškėjams taikomos poveikio priemonės motyvuotos, todėl Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
III.
21. Pareiškėjai A. K., Y. K. ir I. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 19 d. sprendimą ir grąžinti klausimą dėl pareiškėjų A. K., Y. K. ir I. K. leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje spręsti iš naujo.
22. Pareiškėjai pažymi, kad laiku nespėjo persiregistruoti registracijos adreso, todėl Departamento pareigūnai buvo suklaidinti dėl faktinės darbo vietos. Departamentas nustatė, kad įmonėje nėra laiku mokamas arba nesumokamas atlyginimas darbuotojams, tačiau šiuo metu yra net 9 įdarbinti darbuotojai, o jiems atlyginimas yra mokamas daug didesnis, nei minimalus mėnesinis, tai įrodančius dokumentus pareiškėjai pateiks proceso eigoje. Skola VSDFV sudaro 1 601,52 Eur, tačiau nedidėja esant tokiam dideliam darbuotojų skaičiui, įmonės darbo pobūdis sezoninis, tačiau laiku nepranešė Departamentui dėl skolos.
23. Pareiškėjai teigia, kad Sprendime nurodoma, jog Departamente nėra informacijos apie jų deklaruotą gyvenamąją vietą, tačiau leidimai laikinai gyventi nebūtų suteikti, jei nebūtų gautas gyvenamosios patalpos savininko sutikimas, todėl dėl pareiškėjų veiksmų ar neveikimo negalėjo kilti Departamento nustatytos pasekmės, o Departamento darbuotojai galėjo patikrinti jų gyvenamąją vietą. Departamentas Sprendimą grindžia ir Įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi dėl fiktyvios migracijos, tačiau ši Įstatymo nuostata atsakovo naudojama daugiau kaip išvada, pasekmės konstatavimas, o ne kaip savarankiškas pagrindas sprendimui atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi pagrįsti.
24. Pareiškėjų įsitikinimu, Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies nuostata taikyta nepagrįstai. Apklausta įmonės darbuotoja yra buhalterė, todėl pateikti argumentai dėl nuotolinio darbo nėra pagrįsti, kadangi apklausta darbuotoja dirba pagal atskirą darbo sutartį ir teikia paslaugas. Lietuvos Respublikos piliečiams nėra reikalavimo turėti įmonėje konkretų darbuotojų skaičių, jiems mokėti konkretų atlyginimą, neatsižvelgiant į įmonės poreikius, todėl tokia Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakcija, įsigaliojusi 2017 m. sausio 1 d. neužtikrina sąžiningos konkurencijos laisvės, diskriminuoja užsienio piliečius, vykdančius ūkinę-komercinę veiklą Lietuvos Respublikoje.
25. Pareiškėjai laikosi pozicijos, kad visi jų pateikti duomenys Departamentui atitiko ir atitinka tikrovę, o Sprendime jokie duomenys nebuvo paneigti. Todėl neegzistuoja Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies nustatytas pagrindas panaikinti leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjų nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Tiek anksčiau galiojusi Įstatymo redakcija, tiek naujoji Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakcija yra diskriminacinio pobūdžio ir užsieniečiams nustato nekonkurencingas sąlygas. Tai pripažino Lietuvos Respublikos Seimas, priėmęs Įstatymo pataisas, įsigaliojusias nuo 2017 m. sausio 1 d., kuriame nebeliko įpareigojimo įdarbinti ne mažiau kaip tris Lietuvos Respublikos piliečius. Diskriminaciniai reikalavimai Lietuvos Respublikos piliečiams nėra keliami – jie gali įdarbinti kiek nori asmenų (ir nepriklausomai nuo jų pilietybės), mokėti atlyginimą, atitinkantį darbuotojų kvalifikaciją, darbuotojus įdarbinti tokiam etatui, koks yra reikalingas ir naudingas verslo vystymui. Todėl Sprendimas yra prieštaringas, nepagrįstai suteikiantis prioritetą atsakovui, nors pareiškėjai jokio tikslo sukurti ir dirbti su UAB „Advesa“, kaip fiktyvia įmone neturėjo, o tinkamai ir sąžiningai vykdė veiklą Lietuvos Respublikoje.
26. Pareiškėjai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių ir nepagrįstai suteikė prioritetą tik atsakovo interesams bei netinkamai taikė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies aiškinimą, t. y. nepagrįstai sureikšmino atsakovo teisinį statusą, netiesiogiai iškėlė Departamento interesus prieš sąžiningus teisėtos veiklos vykdytojus Lietuvoje – pareiškėjus. Kodėl prioritetas suteikiamas atsakovui nėra aišku. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į jų pateiktus įrodymus dėl tinkamai vykdomos veiklos Lietuvos Respublikoje ir atitikimo Įstatymui. Įsipareigojimas Lietuvos Respublikoje tinkamai vykdyti veiklą pagal Įstatymo nuostatas – tai prievolė dėti maksimalias pastangas rezultatui pasiekti, t. y. niekas negali garantuoti sėkmingos verslo plėtros Lietuvoje. Verslo plėtros sėkmė priklauso ne tik nuo užsieniečio, siekiančio Lietuvos Respublikoje vykdyti veiklą, svarbios ir kitos aplinkybės, pvz., vykdomos veiklos rinkos padėtis šalyje, įrodymai, argumentai ir pan. Po UAB „Advesa“ įsteigimo ir leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, buvo iš karto imtasi veiksmų tinkamai veiklai vykdyti.
27. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti bei atnaujinti terminą atsiliepimui į apeliacinį skundą pateikti.
28. Atsakovas nesutikimą su apeliaciniu skundu iš esmės grindžia pirmosios instancijos teismui nurodytais argumentais, nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir jame išdėstytais motyvais, teismo sprendimas priimtas išsamiai ir objektyviai ištyrus byloje pateiktus įrodymus, padarius nustatytomis aplinkybėmis pagrįstas išvadas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
29. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2019 m. vasario 7 d. sprendimo Nr. (15/5-2) 50U-244; 245; 246, kuriais pareiškėjams panaikinti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
30. Visų pirma pažymėtina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 23 d. išsiuntė atsakovui pareiškėjų apeliacinį skundą ir įpareigojo jį per 14 kalendorinių dienų nuo apeliacinio skundo gavimo dienos pateikti apeliacinės instancijos teismui atsiliepimą į apeliacinį skundą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 139 str. 2 d.). Departamento atsiliepimas į apeliacinį skundą gautas tik 2019 m. birželio 28 d. Atsakovas prašo atnaujinti terminą atsiliepimui paduoti, nurodydamas, kad dėl darbuotojų užimtumo ir darbo krūvio, būtinus atlikti parengiamuosius veiksmus dėl migracijos reformos 2019 m. liepos 1 d. negalėjo laiku pateikti šio atsiliepimo. Atsakovas nepateikė duomenų, pagrindžiančių jo nurodytas aplinkybes, todėl prašymas atnaujinti terminą netenkintinas ir atsiliepimas į apeliacinį skundą nepriimamas ir nevertinamas.
31. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).
32. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 Eur, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 Eur – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.
33. Byloje nustatyta, kad Departamentas 2017 m. lapkričio 23 d. priėmė sprendimą išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjui A. K. vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu pagal jo pateiktą 2017 m. birželio 20 d. prašymą, kaip ketinančiam užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje UAB „Advesa“, tą pačią dieną buvo priimti sprendimai išduoti leidimus laikinai gyventi pareiškėjams Y. K. ir I. K. (pareiškėjo sutuoktinei ir sūnui) šeimos susijungimo pagrindu. Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad Departamentui atlikus patikrinimą, pareiškėjo nurodytu UAB „Advesa“ registracijos adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, nebuvo rasta bendrovės biuro, iškabos, darbuotojų ar kitos informacijos apie įmonės veiklą. Departamentas, be kita ko, nustatė ir tai, kad apklausta įmonės darbuotoja nurodė kitokias aplinkybes apie bendrovės veiklą, nes teigė, kad bendrovė užsiima ir lengvųjų automobilių remonto paslaugomis, nors pareiškėjo su prašymu pateiktame UAB „Advesa“ verslo plane tokių duomenų nėra, pagal verslo planą bendrovė užsiima santechnikos, statybos paslaugomis. Bylos duomenys apie UAB „Advesa“ įdarbintus asmenis patvirtina, kad daliai bendrovėje dirbančių asmenų, nemokamas darbo užmokestis nuo 2018 m. lapkričio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d., todėl UAB „Advesa“ nebuvo visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis sudarytų ne mažiau kaip 2 BDU, taigi UAB „Advesa“ neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. 2019 m. vasario 5 d. duomenimis UAB „Advesa“ skola VSDFV sudarė 1 601,52 Eur, UAB „Advesa“ daugiau kaip 24 mėnesius neteikė finansinės atskaitomybės dokumentų, o duomenų apie pareiškėjų deklaruotą gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje nuo 2017 m. rugsėjo 3 d. patikrinimo metu nebuvo.
34. Pažymėtina, kad vien fakto, jog įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra neatitinkanti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto kriterijų, konstatavimo pakanka, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui būtų panaikintas ar būtų atsisakyta jį pakeisti ar išduoti. Pareiškėjai, kvestionuodami pirmosios instancijos teismo išvadas dėl bendrovės neatitikimo Įstatymo reikalavimams, iš esmės nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu byloje, tačiau nepateikia duomenų ar argumentų, kurie galėtų pagrįsti, kad teismas, vertindamas byloje atsakovo nustatytas aplinkybes, netinkamai taikė įrodymų vertinimą ar įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas. Pareiškėjai apeliaciniame skunde iš esmės remiasi tais pačiais argumentais, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui.
35. Pabrėžtina, kad teismas, nagrinėdamas bylą, nesprendžia viešojo administravimo subjektui įstatymu priskirtų klausimų iš naujo, tik patikrina, ar atsakovas, priimdamas administracinį sprendimą, veikė įstatymu apibrėžtos kompetencijos ribose, ar konkrečiu atveju atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi lėmusios aplinkybės egzistuoja, ar jos buvo nustatytos remiantis objektyviais duomenimis. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ir buvo įvertintas pareiškėjų argumentų, kuriais jie nesutinka su priimtu administraciniu sprendimu, pagrįstumas. Pareiškėjai nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nenurodė iš esmės daugiau jokių reikšmingų aplinkybių dėl įmonės atitikimo Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams, kurios paneigtų atsakovo nustatytus faktus. Atsakovo nustatytos aplinkybės patvirtina, kad UAB „Advesa“ neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintų imperatyvių kriterijų.
36. Įstatymo 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, vienas jų numatytas šio straipsnio 1 dalies 7 punkte reglamentuoja, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, kai nustatoma, kad priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, arba įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1, 21 ar 22 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.
37. Pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir / ar pakeitimui; ir tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą nėra pagrindo vertinti kaip tariamą atsakovo, viešojo administravimo subjekto perdėtą pranašumą ginčo teisiniuose santykiuose. Departamentas, nustatęs aplinkybes, patvirtinančias Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvių nuostatų pažeidimą, turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti / ar atsisakyti pakeisti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2860-1062/2018).
38. Įstatymo 36 straipsnio 1 dalis numato, kad užsienietis, turintis leidimą gyventi, ne vėliau kaip per 7 dienas privalo pranešti Departamentui, jeigu: jis pakeičia gyvenamąją vietą (3 p.); pasikeičia Juridinių asmenų registre įregistruoto privačiojo juridinio asmens (toliau – įmonė) arba užsienio valstybėje įsteigtos įmonės filialo ar atstovybės buveinės adresas, kai leidimas laikinai gyventi jam išduotas šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 51 punkte ar 45 straipsnio 1 dalies 1–22 punktuose nustatytais pagrindais arba kai leidimas laikinai gyventi jam išduotas šio Įstatymo 442 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu kaip vadovui, vadovausiančiam priimančiajai įmonei. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai aptartų pareigų neįvykdė, duomenis apie deklaruotą kitą gyvenamąją vietą nuo 2019 m. vasario 25 d., t. y. po skundžiamo Sprendimo priėmimo, pateikė tik pirmosios instancijos teismui po skundo dėl Sprendimo panaikinimo padavimo, todėl jo apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad Departamento darbuotojai buvo suklaidinti dėl įmonės veiklos adreso, nes pareiškėjas nespėjo perregistruoti veiklos adreso, ar galimybės patikrinti gyvenamąją vietą atmestini.
39. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo surinktus įrodymus, bei padarytas išvadas, su jomis sutinka ir jų nekartoja, pritaria, kad išvada, jog pareiškėjas A. K. neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų yra pagrįsta ir sudaro pagrindą panaikinti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, atitinkamai yra pagrindas panaikinti ir išduotus leidimus laikinai gyventi ir pareiškėjo šeimos nariams Y. K. ir I. K., kuriems buvo išduoti leidimai šeimos susijungimo pagrindu (Įstatymo 50 str. 3 d.).
40. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytos ne verslo vykdymo sąlygos, o leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo (pakeitimo) sąlygos, kurios yra vienodos visiems užsieniečiams, pretenduojantiems gauti tokius leidimus konkrečiais Įstatymo nustatytais pagrindais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-4983-624/2017). Taip pat pažymėtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje susiformavusi nuostata, kad teisė būti Lietuvos Respublikoje nėra prigimtinė užsieniečio teisė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014; 2017 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4880-662/2017; 2017 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4926-662/2017).
41. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes bei sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ginčijamo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija