Administracinė byla Nr. A-2328-575/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01162-2024-1
Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. spalio 16 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo
2024 m. liepos 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas A. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. kovo 8 d. sprendimą Nr. 24S75546 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo panaikintas pareiškėjo leidimas laikinai gyventi.
2. Nesutikdamas su Sprendimu, pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:
2.1. Pareiškėjas su darbdaviu, t. y. uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Solicaras“, susitarė, jog jam bus mokamas 1 minimalios mėnesinės algos (toliau – ir MMA) dydžio darbo užmokestis. Pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatas būtent darbdavio pareiga yra laiku apskaičiuoti ir darbuotojui išmokėti darbo užmokestį, t. y. vykdyti darbo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Todėl Sprendime nurodytas vienas iš leidimo panaikinimo pagrindų – bendrovės nemokėtas tarpininkavimo rašte ir darbo sutartyje nurodytas darbo užmokestis – iškilo ne dėl pareiškėjo kaltės. Siekiant panaikinti leidimą, yra būtina nustatyti pareiškėjo kaltę.
2.2. Nors Migracijos departamentas Sprendime nurodė, jog pareiškėjas neturėjo pakankamai piniginių lėšų pragyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau MMA yra tik orientacinis pragyvenimo šaltinis, MMA nėra nustatytas nekintamas dydis vienam asmeniui pragyventi. Pareiškėjas kiekvieną Sprendime nurodytą mėnesį gavo ženkliai didesnes nei minimalus pragyvenimo lygis pajamas, iš kurių jis tenkino savo būtinus poreikius, todėl Migracijos departamentas panaikino leidimą gyventi be jokio teisinio pagrindo.
3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepimą grindė šiais argumentais:
3.1. Migracijos departamentas patikrinimo metu nustatė, kad pareiškėjas, Migracijos departamentui leidus pareiškėjui pakeisti ankstesnius darbdavius, mažojoje bendrijoje (toliau – ir MB) „Instatyba“ buvo įdarbintas nuo 2023 m. rugsėjo 11 d. ir nė vieną mėnesį jam nebuvo išmokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 850 Eur, už 2023 m. rugsėjo mėn. išmokėtas darbo užmokestis 607,14 Eur, už spalio mėn. – 579,55 Eur, už lapkričio mėn. – 552,50 Eur, už gruodžio mėn. – 492,11 Eur, už 2024 m. sausio mėn. nebuvo mokamas joks darbo užmokestis. Šios aplinkybės nustatytos vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) informacinės sistemos duomenimis.
3.2. Prašyme išduoti leidimą gyventi pareiškėjas nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis – 850 Eur per mėnesį. Bendrovės pateiktame tarpininkavimo rašte buvo nurodyta, kad užsieniečiui bus mokamas mėnesinis darbo užmokestis, tačiau patikrinimo metu nustatyta, jog užsieniečiui sulygtas darbo užmokestis nebuvo išmokėtas, todėl pripažinta, jog užsienietis, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, taip pat, kad jis neturi pakankamai lėšų pragyventi. Užsieniečiai turi pareigą atitikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) jiems keliamus reikalavimus ne tik leidimų laikinai gyventi išdavimo ar keitimo metu, bet ir visą šių leidimų laikinai gyventi galiojimo laikotarpį. Migracijos departamentas privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, todėl nustatęs, kad pareiškėjas neatitinka imperatyvių reikalavimų, privalėjo panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.
II.
5. Teismas nustatė, kad:
5.1. Pareiškėjas pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, nes jis ketina dirbti UAB „Stoibat“ tinkuotoju, prašyme pareiškėjas nurodė, kad jo pragyvenimo šaltinis – darbo užmokestis, šios bendrovės tarpininkavimo rašte nurodyta, kad pareiškėjas UAB „Stoibat“ dirbs tinkuotoju, o jo mėnesinio darbo užmokesčio dydis bus 865 Eur.
5.2. Pareiškėjas pateikė prašymą pakeisti darbdavį, pridėdamas MB „Instatyba“ tarpininkavimo raštą, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas MB „Instatyba“ dirbs tinkuotoju, o jo mėnesinio darbo užmokesčio dydis bus 850 Eur; pareiškėjo prašymas buvo tenkintas.
5.3. Migracijos departamentas, patikrinęs Sodros duomenis, nustatė, kad pareiškėjui nė karto per darbo MB „Instatyba“ laikotarpį nebuvo išmokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 850 Eur. Įvertinęs šias aplinkybes, Migracijos departamentas priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.
6. Teismas vadovavosi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais, 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pažymėjo, jog Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški bei imperatyvūs leidimo lakinai gyventi panaikinimo pagrindai.
7. Teismo vertinimu, pareiškėjas neginčijo, kad jam dirbant MB „Instatyba“ nebuvo mokamas tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 850 Eur, šią aplinkybę patvirtino ir byloje pateikti Sodros duomenys. Atsižvelgęs į šias aplinkybes ir pareiškėjo skundo teiginius, jog pareiškėjas įdarbinimo laikotarpiu dažnai išvykdavo iš Lietuvos Respublikos į Baltarusiją (pareiškėjui būdavo suteiktos neapmokamas atostogas, jo gaunamas pajamas sudarydavo ir artimųjų piniginiai pervedimai iš Baltarusijos), teismas darė išvadą, jog šios aplinkybės atitiko abu leidimo panaikinimo teisinius pagrindus – duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės; užsienietis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negavo reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
8. Teismas pabrėžė, kad nei pareiškėjo prašyme, nei tarpininkavimo rašte nebuvo nurodyta, kad pareiškėjas dirbs ne visą darbo laiką ar kad jo pajamas, reikalingas pragyventi, sudarys ne vien iš MB „Instatyba“ gaunamas darbo užmokestis. Teismas konstatavo, jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jo gautos pajamos buvo pakankamos pragyventi Lietuvos Respublikoje.
9. Teismas nurodė, jog lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, yra 1 minimali mėnesinė alga (nuo 2023 m. sausio 1 d. MMA yra 840 Eur, nuo 2024 m. sausio 1 d. – 924 Eur). Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtintu Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašu, teismas atkreipė dėmesį, kad užsienietis, norintis gauti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, prie prašymo išduoti arba pakeisti leidimą turi, be kita ko, pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad užsienietis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
10. Pažymėjęs, kad nagrinėjamu atveju aktualus pareiškėjui faktiškai mokamas darbo užmokestis, teismas atmetė pareiškėjo poziciją, kad pareiškėjo gautų lėšų pakako pragyventi Lietuvos Respublikoje tas dienas, kai pareiškėjas čia buvo, o dienos, kai pareiškėjas buvo išvykęs į Baltarusiją, nėra skaičiuojamos. Teismas pabrėžė, kad pagal teisės aktų nuostatas reikalavimas užsieniečio turimoms pragyvenimo lėšoms yra nustatytas visam prašomo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui ir nepriklauso nuo to, ar tuo laikotarpiu pareiškėjas kelias dienas buvo išvykęs iš Lietuvos Respublikos, ar ne. Nors pareiškėjas pakankamas pragyventi lėšas siejo su minimalaus pragyvenimo lygio pajamomis, tačiau teismas nurodė, jog teisės aktuose yra nustatytas 1 MMA dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi. Teismas konstatavo, kad aptariamas dydis yra žemiausia įmanoma riba, todėl pareiškėjo pozicija, kad šis dydis yra tik rekomendacinis ir gali būti mažesnis, neatitiko teisinio reguliavimo. Teismo vertinimu, vien tai, kad konkrečiam asmeniui faktiškai gali pakakti pragyventi mažesnės sumos, savaime nesuponuoja, kad jis bus laikomas atitinkančiu Įstatymo reikalavimus.
11. Teismas nustatė, kad MB „Instatyba“ tarpininkavimo rašte buvo nurodytas 850 Eur pareiškėjo darbo užmokestis ir šios lėšos buvo nurodytos vieninteliu pareiškėjo lėšų šaltiniu. Kadangi per visą įdarbinimo MB „Instatyba“ laikotarpį po leidimo laikinai gyventi išdavimo deklaruotas darbo užmokestis nebuvo mokamas, o pareiškėjo iš darbdavio gautos pajamos buvo mažesnės nei 1 MMA, teismas darė išvadą, kad nėra nuginčyta Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyta aplinkybė – asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
12. Dėl pareiškėjo teiginių, kad pagal Darbo kodekso nuostatas būtent darbdavys privalo mokėti sutartą darbo užmokestį, t. y. pareiškėjui tarpininkavimo rašte įsipareigotas mokėti darbo užmokestis nebuvo mokamas ne dėl pareiškėjo kaltės, teismas nurodė, jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų šiuos teiginius. Be to, buvo atkreiptas dėmesys, kad teismo posėdžio metu pats pareiškėjas nurodė, jog jam buvo suteiktos nemokamos atostogos, kurios suteikiamos darbuotojo prašymu, kas suponavo išvadą, jog sutartas darbo užmokestis nebuvo mokamas dėl su pareiškėjo valia susijusių aplinkybių. Teismo vertinimu, priežastys, dėl kurių asmuo negauna lėšų, kurias jis nurodė savo pajamų šaltiniu, nebuvo teisiškai reikšmingos, kadangi pats nurodytų pajamų šaltinio nebuvimo faktas yra pakankamas leidimo panaikinimo pagrindas. Teismas konstatavo, kad atsakovas pagrįstai nustatė, o pareiškėjas nenuginčijo, jog pareiškėjas neturėjo pakankamai lėšų ir (ar) negavo reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
13. Pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi trečiųjų šalių piliečiams nesuteikiama automatiškai, teismas darė išvadą, kad atsakovas pagrįstai nustatė Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių egzistavimą ir pagrįstai panaikino pareiškėjo leidimą laikinai gyventi. Teismas nurodė, jog nustačius bent vienos Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės egzistavimą, atsiranda Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytas pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.
14. Teismas pastebėjo, kad pareiškėjo teiginiai, jog jis yra susiradęs naują darbdavį, kuris įsipareigojo mokėti teisės aktus atitinkantį darbo užmokestį, gali būti reikšmingi sprendžiant dėl naujo leidimo išdavimo, tačiau nekeičia situacijos vertinimo nagrinėjamoje byloje. Be to, teismas nenustatė pagrindo vadovautis pareiškėjo atstovės teismo posėdžio metu nurodyta Įstatymo redakcija, įsigaliojusia nuo 2024 m. liepos 1 d., kadangi Sprendimas buvo priimtas 2024 m. kovo 8 d., todėl sprendžiant dėl jo teisėtumo ir pagrįstumo vertinama jo atitiktis tuo metu galiojusioms Įstatymo nuostatoms.
15. Apibendrindamas teismas darė išvadą, kad Migracijos departamentas tinkamai nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes ir pagrįstai priėmė Sprendimą panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje; Sprendimo motyvai yra iš esmės aiškūs, jame nustatytos aplinkybės nepaneigtos, todėl pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai nesudarė pagrindo panaikinti Sprendimą.
III.
16. Pareiškėjas A. S. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą ir panaikinti Migracijos departamento Sprendimą.
17. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
17.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo metu jau galiojo Įstatymo ir Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo pakeitimai (Lietuvos Respublikos Seimo priimti
2024 m. birželio 20 d.), kurių tikslas – užkirsti kelią užsieniečius įdarbinančių subjektų piktnaudžiavimui. Tačiau pirmosios instancijos naujo teisino reguliavimo nevertino ir nepagrįstai nurodė, kad Sprendimo priėmimo metu šie teisės aktų pakeitimai negaliojo. Teismų praktikoje išaiškinta, kad būtina vadovautis galiojančiais ir teisės aktų nustatyta tvarka paskelbtais teisės aktais. Taigi, teismas nepagrįstai nevertino šiuo metu galiojančių teisės aktų redakcijos, jų neanalizavo ir netaikė nagrinėtoje byloje.
17.2. Nepagrįsta teismo išvada, kad apeliantas turėjo pateikti įrodymus apie darbdavio pareigą apskaičiuoti ir sumokėti darbo užmokestį, kadangi pagal Darbo kodeksą tokia pareiga tenka būtent darbdaviui. Šių aplinkybių pareiškėjui nereikia įrodinėti pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 straipsnio nuostatas. Šiais argumentais paneigiama pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas nenuginčijo, jog jam dirbant MB „Instatyba“ nebuvo mokamas tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokesti, t. y. apeliantas neturėjo įrodinėti aplinkybių, kadangi pareiga mokėti tarpininkavimo rašte nurodytas sumas buvo ne pareiškėjo, o darbdavio atsakomybė, kuri ir kyla ne pareiškėjui, o darbdaviui.
17.3. Byloje buvo nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2023 m. rugsėjo 11 d. buvo įdarbintas MB „Instatyba“, tačiau įdarbinimo laikotarpiu vykdavo į Baltarusiją. Įvertinus apelianto realiai dirbtą ir Lietuvoje būtą laiką, jam ir buvo išmokėta MMA, tačiau tik už faktiškai dirbtą laikotarpį; tokia pati situacija susiklostė ir kitais mėnesiais. Byloje nėra jokių duomenų, kad apeliantas dirbo ne visą darbo dieną (be kita ko, pareiškėjas su MB „Instatyba“ buvo susitaręs, kad jis dirbs visą darbo dieną). Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus.
17.4. Pažymėtina, kad pareiškėjui MB „Instatyba“ buvo mokama MMA pagal faktiškai jo dirbtas valandas, o kuomet jis nebuvo Lietuvos Respublikos teritorijoje, apeliantas turėjo kitų pragyvenimo šaltinių. Akivaizdu, kad, atsižvelgiant į pareiškėjo buvimo Lietuvoje laikotarpius, jis gavo pakankamas, ne mažesnes kaip MMA pajamas, kurių pakanka pragyventi Lietuvoje. Teisės aktai nenustato reikalavimo pateikti duomenis apie pajamų šaltinius bei lėšas pragyventi, kai užsieniečio nėra Lietuvos Respublikoje, todėl akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog pagal teisės aktų nuostatas reikalavimas užsieniečio turimoms pragyvenimo lėšoms yra nustatytas visam prašomo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui ir nepriklauso nuo to, ar tuo laikotarpiu pareiškėjas kelias dienas buvo išvykęs iš Lietuvos Respublikos, ar ne, yra visiškai nepagrįsta.
19. Pakartodamas pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime išdėstytas faktines aplinkybes ir teisinius argumentus, atsakovas nurodo, jog apeliaciniame skunde pareiškėjas pateikia subjektyvų pirmosios instancijos teismo išvadų vertinimą, tačiau nepateikia šias išvadas paneigiančių įrodymų. Pareiškėjui leidimas gyventi, kuris vėliau buvo panaikintas, buvo išduotas tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, būdamas bendrovės darbuotoju. Migracijos departamentas būtent šiuo pagrindu pareiškėjui išdavė leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui negaunant įstatyme nustatyto atlyginimo, išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsakovas pabrėžė, kad Įstatymo 50 straipsnyje nustatyti savarankiški leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindai, todėl nustačius bent vieną iš jų, atsakovas privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas nei pirmos instancijos teismui, nei su apeliaciniu skundu nepateikė jokių įrodymų, kurie galėtų paneigti Migracijos departamento ginčijamame sprendime padarytas išvadas, o tik pateikė savo asmeninį vertinimą dėl bylos nagrinėjimo, tačiau tai nesudaro pagrindo naikinti ginčijamą sprendimą.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. kovo 8 d. sprendimo Nr. 24S75546, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
21. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, konstatavęs, jog atsakovas Sprendime nurodytais pagrindais teisėtai ir pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Teismas nepripažino pagrįstais pareiškėjo argumentų, kad pareiškėjui pakako lėšų pragyventi, taip pat kad dėl darbdavio kaltės pareiškėjui nebuvo mokamas tarpininkavimo rašte įsipareigotas darbo užmokestis.
22. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde iš esmės teigia, jog teismas neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, neatsižvelgė, kad ginčo situacija susiklostė dėl darbdavio kaltės, o pareiškėjas neprivalo įrodyti aplinkybių dėl darbo užmokesčio nemokėjimo. Pareiškėjas laikosi pozicijos, jog teismas turėjo vadovautis
2024 m. birželio 20 d. priimtais Įstatymo pakeitimais, tvirtina, kad tais laikotarpiais, kai pareiškėjas buvo Lietuvos Respublikoje, jam pakako lėšų pragyventi, t. y. darbdavio mokamo darbo užmokesčio.
23. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
24. Teisų kolegija, visų pirma, kaip nepagrįstus atmeta apelianto argumentus, kad pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis Įstatymo pakeitimais (žr. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 5, 211, 26, 28, 33, 35, 36, 40, 44, 441, 49-5, 50, 53, 57, 571, 58, 59, 61, 62, 621, 63, 94, 95, 100, 103, 1052, 128, 133, 137, 138, 139, 1401, 1405, 14025, 14026, 14027 straipsnių pakeitimo ir 611 straipsnio pripažinimo netekusiu galios 2024 m. birželio 20 d. įstatymą Nr. XIV-2748), negaliojusiais Sprendimo priėmimo metu. Aptariamo įstatymo 41 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, jog užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki šiame įstatyme numatytų pakeitimų įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti, pakeisti ar panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimami vadovaujantis iki šiame įstatyme numatytų pakeitimų įsigaliojimo dienos galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis. Taigi, nei atsakovui, nei pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo vadovautis apelianto nurodyta Įstatymo redakcija.
25. Byloje nustatyta, kad Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo nuostatomis (50 str. 1 d. 2 p., 35 str. 1 d. 2 p., 5 p.) ir atsižvelgiant į tai, jog duomenys, kuriuos asmuo pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, neatitinka tikrovės, taip pat įvertinus tai, kad pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Sprendime Migracijos departamentas nurodė, kad patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjui MB „Instatyba“ nė vieną mėnesį nuo įdarbinimo pradžios
2023 m. rugsėjo 11 d. per visą įdarbinimo laikotarpį nemokėjo tarpininkavimo rašte deklaruoto darbo užmokesčio – 850 Eur.
26. Nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad, pagal Įstatymo (2022 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIV-1277 redakcija, galiojusi pareiškėjo 2023 m. balandžio 6 d. prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi ir 2023 m. liepos 26 d. prašymo pakeisti darbdavį pateikimo metu) 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė, norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktą, išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
27. Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi.
28. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir (ar) joje gyventi nėra prigimtinė, ši teisė trečiųjų šalių piliečiams nėra suteikiama automatiškai ir yra įgyjama, tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014; 2024 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1571-1047/2024 ir kt.).
29. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina ir dėl šių aplinkybių ginčo nėra, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu (t. y. kad asmuo ketina dirbti pagal darbo sutartį, jo profesija įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą pagal įmonės vykdomą veiklą ir pareiškėjui nereikalingas Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimas dėl atitikties Lietuvos darbo rinkos poreikiams). Migracijos departamentas 2023 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu leido pareiškėjui pakeisti darbdavį iš UAB „Stroibat“ į MB „Instatyba“, kuri tarpininkavimo rašte įsipareigojo pareiškėją įdarbinti tinkuotoju pagal neterminuotą darbo sutartį ir mokėti 850 Eur mėnesinį darbo užmokestį. Pareiškėjas MB „Instatyba“ buvo įdarbintas 2023 m. rugsėjo 11 d. Vadovaujantis Sodros duomenimis, pareiškėjo darbo MB „Instatyba“ laikotarpiu jam nebuvo mokamas tarpininkavimo rašte nurodytas mėnesinis darbo užmokestis – 850 Eur, pareiškėjui buvo mokamas mažesnis nei MMA darbo užmokestis.
30. Sprendžiant dėl reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat aktualu tai, jog pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymą Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ pakankamas pragyvenimo lėšų dydis Lietuvos Respublikoje yra 1 minimalus mėnesinis atlyginimas (2023 m. – 840 Eur; 2024 m. – 924 Eur).
31. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo (šios aplinkybės neginčija ir pareiškėjas), kad darbo MB „Instatyba“ laikotarpiu pareiškėjui nebuvo mokamas tarpininkavimo rašte nurodytas (850 Eur) ir / ar ne mažesnis nei nustatyta MMA (2023 metais – 840 Eur; 2024 metais – 924 Eur) darbo užmokestis.
32. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nustačius, jog pareiškėjas jam išduoto leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu negavo MB „Instatyba“ tarpininkavimo rašte nurodyto 850 Eur mėnesinio darbo užmokesčio, esančio vieninteliu pareiškėjo prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodytu pareiškėjo pragyvenimo lėšų šaltiniu Lietuvos Respublikoje, pripažintina, jog pareiškėjo leidimas buvo panaikintas pagrįstai ir teisėtai, nustačius savarankišką imperatyvų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą (Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p. ir 35 str. 1 d. 5 p.). Užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., 2024 m. sausio 31 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1141-525/2024).
33. Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde akcentuojamų aplinkybių, kad jam įsipareigoto dydžio darbo užmokestis buvo nemokamas dėl darbdavio kaltės, teisėjų kolegija pažymi, jog nustačius savarankiškus imperatyvius Įstatyme įtvirtintus leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, asmenų kaltės klausimas šiuo požiūriu neturi esminės teisinės reikšmės vertinant Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2051-463/2024).
34. Atmestini kaip deklaratyvūs apelianto teiginiai, jog jam pakako lėšų pragyventi, kadangi darbo užmokestis buvo mokamas proporcingai dirbtų dienų skaičiui, taip pat kad jis gavo papildomų pajamų, kai vykdavo į kilmės valstybę. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie teiginiai aptarto teisinio reguliavimo kontekste nėra reikšmingi, kadangi leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui buvo išduotas (pakeitus darbdavį) darbo MB „Instatyba“ pagrindu ir aiškiai nurodytomis sąlygomis.
35. Dėl apelianto pozicijos, jog darbdaviui pagal Darbo kodekso nuostatas kyla pareiga įrodinėti, kad jis tinkamai vykdė įsipareigojimą darbuotojui mokėti darbo sutartyje sulygtą darbo užmokestį, teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nesprendžiamas darbo teisinių santykių ginčas. Nagrinėjamu atveju byloje sprendžiama, ar buvo teisinis ir faktinis pagrindai pareiškėjui panaikinti leidimą laikinai gyventi pagal Įstatymo nuostatas. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad darbdavys nesilaikė su pareiškėju sudarytos darbo sutarties sąlygų. Kartu pažymėtina, kad aplinkybė, jog pareiškėjas neturėjo lėšų pakankamai pragyventi, nustatyta remiantis oficialiais Sodros duomenimis apie pareiškėjui išmokėtas draudžiamąsias pajamas (darbo užmokestį) ir šių duomenų, nagrinėjamu atveju, pakako priimti ginčijamą Sprendimą.
36. Spręsdama, ar šiuo atveju ginčijamu Sprendimu buvo taip pat pagrįstai ir teisėtai pripažinta, jog duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą, neatitinka tikrovės, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo ir aiškinimo pripažįstama, jog prieš priimdamas sprendimą šiuo pagrindu, atsakovas įrodinėjimo naštos pasiskirstymo prasme pirmiausia turi pareigą surinkti faktinius duomenis, patvirtinančius, jog prieš siekdamas gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, užsienietis pateikė duomenis, kurie aiškiai neatitiko tikrovės, o pastarasis neatitikimas paaiškėjo vėliau, pavyzdžiui, atsakovui pateikiant įrodymus, jog jau teikiant duomenis apie numatomą mokėti mėnesinį darbo užmokestį, buvo pakankamai akivaizdu, kad numatytas mokėti darbo užmokestis realiai negalės būti mokamas ir iš esmės yra (buvo) siekiama suklaidinti valstybės institucijas, siekiant apgaule gauti leidimą gyventi (žr., pvz., 2023 m. spalio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2288-556/2023;
2024 m. liepos 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1815-502/2024; 2024 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2299-556/2024; kt.).
37. Nagrinėjamu atveju atsakovas, pagrįstai ir teisėtai pripažinęs, jog pareiškėjui nebuvo mokamas nurodytas darbo užmokestis ir jis neturėjo pakankamai lėšų pragyventi Lietuvos Respublikoje, iš esmės remdamasis analogiškomis (tapačiomis) aplinkybėmis nusprendė, jog tai kartu savaime sudaro pagrindą spręsti, jog pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, taip pat pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Pastebėtina, kad atsakovas Sprendime nenurodė jokių savarankiškų aplinkybių ir motyvų, iš kurių būtų galima daryti pagrįstą išvadą dėl pareiškėjo teiktų duomenų neatitikimo tikrovei, taip pat dėl pareiškėjo ir (ar) darbdavio valios klaidinti atsakovą.
38. Atsižvelgusi į nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl šio Įstatyme nustatyto pagrindo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi taikymo ir aiškinimo, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju atsakovas byloje nepateikė duomenų, iš kurių būtų galima daryti pagrįstą išvadą, kad jau siekiant laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, buvo pakankamai akivaizdu, kad darbo sutartis tarp pareiškėjo ir MB „Instatyba“ nebus sudaryta, numatytas mokėti darbo užmokestis negalės būti mokamas ir taip iš esmės buvo siekiama suklaidinti valstybės institucijas (atsakovą), siekiant apgaule gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
39. Įvertinusi tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog Sprendime nurodyta teisinė kvalifikacija, t. y. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas, buvo nepagrįsta, todėl yra šalintina iš Sprendimo, tačiau, kitais, pirmiau nurodytais Įstatymo pagrindais (Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p. ir 35 str. 1 d. 5 p.), Sprendimas lieka nepakeistas.
40. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ginčo faktines aplinkybes ir pagrįstai nusprendė, jog atsakovo priimtu Sprendimu pareiškėjo leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas pagrįstai ir teisėtai dėl to, jog pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p. ir 35 str. 1 d. 5 p.). Įvertinus tai, byloje nenustatytas pagrindas naikinti skundžiamą teismo sprendimą, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.