Lietuvos Respublikos Vyriausybė
nutarimas
DĖL kreipimosi į Lietuvos Respublikos konstitucinį teismą
2017 m. liepos 5 d. Nr. 566
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 105 straipsnio pirmąja dalimi, 106 straipsnio pirmąja dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 65 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Prašyti Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – Konstitucinis Teismas) ištirti, ar Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo (toliau – Karo prievolės įstatymas) 41 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos, nustatančios, kad keliems pretendentams, dalyvaujantiems konkurse į valstybės tarnautojo pareigas, pagal nustatytus atrankos kriterijus surinkus vienodus rezultatus, teikiama pirmenybė atlikusiems nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą, ir Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – Valstybės tarnybos įstatymas) 11 straipsnio 2 dalies ir 13 straipsnio 2 dalies nuostatos, nustatančios, kad keliems pretendentams, dalyvaujantiems konkurse į valstybės tarnautojo pareigas, pagal nustatytus atrankos kriterijus surinkus vienodus rezultatus, teikiama pirmenybė atlikusiems nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą arba baigusiems bazinius karinius mokymus ar atlikusiems alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 5 straipsnio 2 dalį, 29 straipsnį, 33 straipsnio 1 dalį ir konstitucinį teisinės valstybės principą, atsižvelgiant į šiuos teisinius argumentus:
1. Pagal Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalį įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs, o pagal šio straipsnio 2 dalį žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.
Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 28 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 15 straipsnio (2007 m. sausio 16 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pastebėta, kad aiškindamas Konstitucijos 29 straipsnio nuostatas Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs:
Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta formali visų asmenų lygybė, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmenų nediskriminavimo ir privilegijų neteikimo principas;
konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reikalauja, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai;
konstitucinio asmenų lygybės principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant; šis principas nepaneigia to, kad įstatymu gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu;
konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokio dydžio skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas;
vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes; pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai;
Konstitucijoje, inter alia jos 29 straipsnyje, įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas neatsiejamas nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, kuris yra universalus principas ir kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema bei pati Konstitucija.
Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai turi teisę lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą.
Kaip konstatuota Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime „Dėl kai kurių teisės aktų, kuriais reguliuojami valstybės tarnybos ir su ja susiję santykiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams“, piliečio konstitucinė teisė lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą, kaip kiekvieno asmens konstitucinės teisės laisvai pasirinkti darbą atmaina, ypač atsižvelgiant į Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatą „lygiomis sąlygomis“, yra sietina su konstituciniu asmenų lygiateisiškumo (asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams) principu. Piliečiai, siekiantys būti priimti į valstybės tarnybą, negali būti diskriminuojami arba jiems negali būti teikiama privilegijų nei Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalyje expressis verbis nurodytais, nei kitais konstituciškai nepateisinamais pagrindais.
Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime „Dėl kai kurių teisės aktų, kuriais reguliuojami valstybės tarnybos ir su ja susiję santykiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams“, 2007 m. kovo 20 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktų (2005 m. balandžio 4 d., 2006 m. kovo 27 d. redakcijos), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1 punkto (2006 m. kovo 27 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pažymėta, kad įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją pasirinkti ir įstatymuose įtvirtinti tam tikrą valstybės tarnybos organizavimo modelį. Įstatymais, kitais teisės aktais turi būti nustatytas toks valstybės tarnautojų teisinis statusas, kuris atitiktų konstitucinę valstybės tarnybos, kaip ypatingos – iš valstybės (savivaldybių) biudžeto atlyginamos – profesinės veiklos priimant sprendimus viešojo administravimo ir (arba) viešųjų paslaugų teikimo srityje (arba dalyvaujant tuos sprendimus rengiant, vykdant, koordinuojant ir (arba) kontroliuojant jų vykdymą ir kt.) sistemos, sampratą, suponuojančią inter alia valstybės tarnybos, kaip sistemos, vidinį mobilumą, joje dirbančių asmenų žinių, įgūdžių ir patirties perimamumą, taip pat veiklos vykdant valstybės funkcijas ir garantuojant viešąjį interesą tęstinumą. Kartu pažymėta, kad įgyvendindamas jam suteiktą diskreciją pasirinkti ir įstatymuose įtvirtinti tam tikrą valstybės tarnybos organizavimo modelį įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitucijos, inter alia konstitucinės valstybės tarnybos sampratos, konstitucinių teisinės valstybės ir asmenų lygiateisiškumo principų.
Konstitucijos 29 straipsnio ir 33 straipsnio 1 dalies nuostatų kontekste Karo prievolės įstatymo 41 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos, nustatančios, kad keliems pretendentams, dalyvaujantiems konkurse į valstybės tarnautojo pareigas, pagal nustatytus atrankos kriterijus surinkus vienodus rezultatus, teikiama pirmenybė atlikusiems nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą, ir Valstybės tarnybos įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje ir 13 straipsnio 2 dalies nuostatos, nustatančios, kad pirmenybę būti priimti į atitinkamas pareigas valstybės tarnyboje turi teisę asmenys, atlikę nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą arba baigę bazinius karinius mokymus ar atlikę alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, gali būti vertinamos kaip pažeidžiančios konstitucinį visų asmenų lygybės principą ir nuo konstitucinio visų asmenų lygybės principo neatsiejamą konstitucinį teisinės valstybės principą.
Minėtos Karo prievolės įstatymo 41 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir Valstybės tarnybos įstatymo 11 straipsnio 2 dalies ir 13 straipsnio 2 dalies nuostatos nustato tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį neįgalieji, siekiantys būti priimti į pareigas valstybės tarnyboje ar eiti įstaigos vadovo pareigas, atsiduria skirtingoje padėtyje nei asmenys, kurie potencialiai gali atlikti ir (ar) yra atlikę nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą, gali baigti ir (ar) baigę bazinius karinius mokymus ar atlikti ir (ar) yra atlikę alternatyviąją tarnybą, neatsižvelgiant į tai, kad neįgalieji vien dėl objektyviai pateisinamos aplinkybės – jų fizinės būklės – apskritai nešaukiami į privalomąją pradinę karo tarnybą ir negali atlikti privalomosios pradinės karo tarnybos, baigti bazinių karinių mokymų ar atlikti alternatyviosios tarnybos. Dėl tokio reguliavimo neįgalieji netenka galimybės vienodomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą vien dėl to, kad jie dėl nepriklausančių nuo jų aplinkybių (jų fizinės būklės) ir nepaisant jų norų bei valios negali įvykdyti įstatyme numatytos sąlygos, tai yra atlikti nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos, baigti bazinių karinių mokymų ar alternatyviosios karo tarnybos. Analogiški argumentai išsakytini ir dėl asmenų, kurių sveikatos būklė neleidžia jiems atlikti privalomosios pradinės karo tarnybos ar alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos ir baigti bazinių karinių mokymų.
Kadangi konstituciškai reikšmingo tikslo, taip pat ir tikslo skatinti atlikti privalomąją pradinę karo tarnybą arba baigti bazinius karinius mokymus ar atlikti alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, įstatymų leidėjas negali siekti tokiomis priemonėmis, kurios sudaro sąlygas diskriminuoti tam tikrą asmenų grupę, Valstybės tarnybos įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje, 13 straipsnio 2 dalyje ir Karo prievolės įstatymo 41 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas teisinis reguliavimas gali būti vertinamas kaip diskriminacinis ir nederantis su Konstitucijos 29 straipsniu, taip pat su 33 straipsnio 1 dalies nuostata ir konstituciniu teisinės valstybės principu.
2. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų yra konstitucinis proporcingumo principas, kuris reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir kad jos neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (inter alia Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 15 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos 2009 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo, Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo, Lietuvos Respublikos 2009 metų privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymų, su jais susijusių kai kurių įstatymų ir kitų teisės aktų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“).
Šiame kontekste Karo prievolės įstatymo 41 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos, nustatančios, kad keliems pretendentams, dalyvaujantiems konkurse į valstybės tarnautojo pareigas, pagal nustatytus atrankos kriterijus surinkus vienodus rezultatus, teikiama pirmenybė atlikusiems nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą, ir Valstybės tarnybos įstatymo 11 straipsnio 2 dalies ir 13 straipsnio 2 dalies nuostatos, nustatančios, kad pirmenybę būti priimti į atitinkamas pareigas valstybės tarnyboje turi teisę asmenys, atlikę nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą arba baigę bazinius karinius mokymus ar atlikę alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, gali būti vertinamos kaip neatitinkančios iš konstitucinio teisinės valstybės principo išplaukiančio proporcingumo imperatyvo.
Nurodytos įstatymų nuostatos taikomos priimant į bet kurias pareigas valstybės tarnyboje ar siekiant eiti bet kurios įstaigos vadovo pareigas, neatsižvelgiant į tą aplinkybę, kad valstybės tarnybos sritis – labai plati, o pareigos valstybės tarnyboje gali būti nesusijusios su atitinkamais įgūdžiais, kuriuos asmuo įgyja tik atlikdamas privalomąją pradinę karo tarnybą, dalyvaudamas baziniuose kariniuose mokymuose ar atlikdamas alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, ar reikalavimu būti tokios sveikatos būklės, kuri leistų atlikti privalomąją pradinę karo tarnybą, baigti bazinius karinius mokymus ar atlikti alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą.
Minėtose įstatymų nuostatose įtvirtintas teisinis reguliavimas taip pat neatsižvelgia į tai, kad faktas, jog asmenys negali atlikti ar nėra atlikę privalomosios pradinės karo tarnybos, negali baigti ar nėra baigę bazinių karinių mokymų, negali atlikti ar nėra atlikę alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos, savaime nereiškia, kad jie neturi (negali įgyti) būtinų įgūdžių ar negali atlikti darbo, kurį privalo atlikti eidami atitinkamas pareigas valstybės tarnyboje ar vadovaudami įstaigai, o Valstybės tarnybos įstatymo 11 straipsnio 2 dalies, 13 straipsnio 2 dalies ir Karo prievolės įstatymo 41 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos ir reglamentuoja būtent tą atvejį, kai pagal konkurso rezultatus būtų pripažįstama, kad neįgalusis ar asmuo, kurio sveikatos būklė neleidžia atlikti privalomosios pradinės karo tarnybos, baigti bazinių karinių mokymų ar atlikti alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos, būtų lygiai taip pat tinkamas eiti atitinkamas valstybės tarnautojo pareigas kaip ir privalomąją pradinę karo tarnybą atlikęs, bazinius karinius mokymus baigęs ar alternatyviąją tarnybą atlikęs asmuo.
3. Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. kovo 13 d. rezoliucijos „Dėl Lietuvos kariuomenės organizavimo principų“ penktosios, šeštosios, aštuntosios pastraipų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. birželio 18 d. nutarimu Nr. 620 „Dėl naujos redakcijos Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo koncepcijos patvirtinimo“ patvirtintos naujos redakcijos Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo koncepcijos 18 punkto nuostatų, Lietuvos Respublikos principinės kariuomenės struktūros 2008 metais, planuojamos principinės kariuomenės struktūros 2013 metais nustatymo ir civilinę krašto apsaugos tarnybą atliekančių statutinių valstybės tarnautojų ribinio skaičiaus patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkto, Lietuvos Respublikos principinės kariuomenės struktūros 2009 metais, planuojamos principinės kariuomenės struktūros 2014 metais nustatymo ir civilinę krašto apsaugos tarnybą atliekančių statutinių valstybės tarnautojų ribinio skaičiaus patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pastebėta, kad aiškindamas Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalį Konstitucinis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – Seimas), kaip įstatymų ir kitų teisės aktų leidėjas, yra savarankiškas tiek, kiek jo galių ir plačios diskrecijos neriboja Konstitucija, inter alia konstituciniai teisinės valstybės, valdžių padalijimo, atsakingo valdymo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio aiškumo ir kiti principai. Įstatymų leidėjas, vykdydamas įstatymų leidybos funkciją, yra saistomas Konstitucijos. Jeigu įstatymų leidėjo nustatytas teisinis reguliavimas nebūtų grindžiamas Konstitucijos nuostatomis ir principais, tokiu teisiniu reguliavimu būtų pažeidžiama ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalies nuostata bei konstitucinis teisinės valstybės principas.
Atsižvelgiant į šio nutarimo 1 ir 2 punktuose išdėstytus argumentus, susijusius su Konstitucijos 29 straipsnio, 33 straipsnio 1 dalies ir konstitucinio teisinės valstybės principo galimais pažeidimais, Karo prievolės įstatymo 41 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos, nustatančios, kad keliems pretendentams, dalyvaujantiems konkurse į valstybės tarnautojo pareigas, pagal nustatytus atrankos kriterijus surinkus vienodus rezultatus, teikiama pirmenybė atlikusiems nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą, ir Valstybės tarnybos įstatymo 11 straipsnio 2 dalies ir 13 straipsnio 2 dalies nuostatos, nustatančios, kad pirmenybę būti priimti į atitinkamas pareigas valstybės tarnyboje turi teisę asmenys, atlikę nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą arba baigę bazinius karinius mokymus ar atlikę alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, gali būti vertinamos kaip neatitinkančios Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalies nuostatų, iš kurių išplaukia tai, kad Seimas, kaip įstatymų ir kitų teisės aktų leidėjas, yra savarankiškas tiek, kiek jo galių ir plačios diskrecijos neriboja Konstitucija.