Lietuvos Respublikos Vyriausybė
nutarimas
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS GYVENTOJŲ PAJAMŲ MOKESČIO ĮSTATYMO NR. IX-1007 6 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO
NR. XIIIP-321(2)
2018 m. kovo 14 d. Nr. 226
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr. SV-S-488 „Dėl įstatymų projektų išvadų“ 1.1 papunktį, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Nepritarti Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 6 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIIP-321(2) (toliau – Įstatymo projektas) dėl šių priežasčių:
1. Progresinis pajamų apmokestinimas (santykinės mokesčio naštos sumažinimas mažesnes pajamas gaunantiems gyventojams) šiuo metu užtikrinamas taikant neapmokestinamąjį pajamų dydį (toliau − NPD), kai maksimalus NPD taikomas minimaliosios mėnesinės algos dydžio pajamoms, o pajamoms didėjant, palaipsniui mažėja ir pasiekus tam tikrą lygį visiškai išnyksta. 2017 m. gruodžio 7 d. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 2, 6, 16, 17, 18, 181, 19, 20, 22, 24, 27, 29, 33, 34 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 182 straipsniu įstatymu nuo 2018 m. sausio 1 d. NPD nuo 310 eurų padidinamas iki 380 eurų ir jis nebebus taikomas pajamoms, viršijančioms 1160 eurų per mėnesį. Tokie pakeitimai leidžia pasiekti, kad efektyvus gyventojų pajamų mokesčio tarifas, taikomas minimaliosios mėnesinės algos dydžio pajamoms, nuo 2018 m. siekia 0,75 procento, 500 eurų siekiantis darbo užmokestis apmokestinamas 5,1 procento, 800 eurų – 11,6 procento, o virš 1160 eurų – 15 procentų tarifu.
2. Mokesčių sistemos progresyvumas Lietuvos Respublikoje užtikrinamas ir alternatyviomis priemonėmis:
2.1. netaikant socialinio draudimo įmokų viršutinės pajamų ribos, o išmokos yra ribojamos. Pažymėtina, kad socialinių išmokų sistema turi daug didesnę įtaką pajamų perskirstymui ir nelygybės mažinimui nei mokesčių sistema (remiantis Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (toliau – EBPO) duomenimis, mokesčių vaidmuo mažinant nelygybę vidutiniškai sudaro tik vieną ketvirtadalį);
2.2. apmokestinant gyventojų nekilnojamąjį turtą – pastaruoju metu gyventojų nekilnojamojo (tiek žemės, tiek statinių ir patalpų) turto apmokestinimas nuosekliai didinamas: nuo 2006 m. apmokestinami gyventojų komerciniais tikslais naudojami statiniai ir patalpos, nuo 2012 m. – 300 tūkstančių eurų sumą viršijanti nekomercinės paskirties nekilnojamojo turto dalis, nuo 2015 m. – 220 tūkstančių eurų viršijanti tokio turto dalis, o 2017 m. gruodžio 5 d. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo Nr. X-233 6, 7, 11, 12 ir 14 straipsnių pakeitimo įstatymu nuo 2018 m. sausio 1 d. įtvirtintas gyventojų nekomercinės paskirties nekilnojamojo turto progresinis apmokestinimas. Be to, nuo 2017 m. galutinai pereita prie žemės apmokestinimo nuo žemės vidutinės rinkos vertės.
3. EBPO parengtoje 2015 m. Lietuvos ekonomikos apžvalgoje buvo pažymėta, kad progresinės mokesčių sistemos pasitelkimas mažinant pajamų nelygybę turėtų atsverti tokius jos trūkumus kaip rizika dėl mokamo darbo užmokesčio lygio slėpimo ar mažesnis patrauklumas siekiant tiesioginių užsienio investicijų. Šiame kontekste svarbu, kad Lietuvos Respublikos Seimo priimtais pakeitimais pelno apmokestinimo srityje (2017 m. gruodžio 7 d. Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo Nr. IX-675 2, 4, 5, 12, 22, 30, 33, 461 ir 58 straipsnių pakeitimo įstatymas) siekiama, kad didesnę Lietuvos pramonės struktūros dalį sudarytų aukštosios technologijos, kas ilguoju laikotarpiu užtikrintų tvarų ekonomikos augimą, todėl aukštos kvalifikacijos darbo jėgos išlaikymas ir papildomas pritraukimas yra vienas iš būtinų veiksnių šiam tikslui pasiekti, o progresinis gyventojų pajamų mokesčio tarifas, įvertinus ir socialinio draudimo įmokų naštos darbo jėgai lygį, galėtų neigiamai paveikti Lietuvos pozicijas regione konkuruojant dėl atitinkamų investicijų.
4. Jeigu gyventojų pajamos būtų apmokestintos pagal Įstatymo projekto nuostatas, papildomai galėtų būti surinkta apie 105 milijonai eurų gyventojų pajamų mokesčio, tačiau tai būtų tik galimas tiesioginis poveikis. Taip pat prognozuotinas ir netiesioginis poveikis, kuris, tikėtina, būtų neigiamas – progresinį apmokestinimą siūloma taikyti ne tik darbo pajamoms, dėl ko atsirastų rizika tiek dėl aukštos kvalifikacijos darbo jėgos nutekėjimo, tiek dėl realaus pajamų lygio slėpimo, bet ir pasyvios veiklos pajamoms (kapitalo prieaugiui, palūkanoms, dividendams – paprastai net ir progresinę sistemą taikančiose valstybėse apmokestinamiems proporciniu tarifu), kurios dėl savo mobilumo galėtų būtų perkeltos į kitas valstybes. Be to, Įstatymo projektu nekeičiama dabar galiojanti NPD taikymo tvarka, todėl teigiamas poveikis susidaro dėl dviejų progresyvumo elementų (diferencijuoto NPD ir progresinių tarifų) taikymo toms pačioms pajamoms, o tarptautinėje praktikoje progresinė pajamų apmokestinimo sistema grindžiama diferencijuoto pajamų mokesčio tarifo taikymu skirtingiems pajamų lygiams, t. y. toms pačioms pajamoms taikomas vienas progresyvumo elementas. Atsisakius šiuo metu taikomo progresyvumo elemento – diferencijuoto NPD – ir nustačius visiems bendrą NPD tiesioginis poveikis valstybės ir savivaldybių biudžetams sumažėtų arba net būtų neigiamas priklausomai nuo to, koks būtų pasirinktas NPD dydis.