DOK-3803
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00412-2018-3
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
NUTARTIS
2024 m. spalio 21 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Rudėnaitės, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Agnės Tikniūtės,
susipažinusi su 2024 m. spalio 9 d. paduotu ieškovės A. P. kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. liepos 11 d. nutarties peržiūrėjimo,
n u s t a t ė :
Ieškovė antrą kartą padavė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. liepos 11 d. nutarties pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. kovo 12 d. sprendimą ir atmesti ieškovės ieškinį bei atsakovo A. S. priešieškinį dėl lėšų, saugomų Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato depozitinėje sąskaitoje, pripažinimo jų asmenine nuosavybe. Atrankos kolegija 2024 m. rugsėjo 18 d. nutartimi DOK-3424 atsisakė priimti ieškovės pirmą kartą 2024 m. rugsėjo 7 d. paduotą kasacinį skundą nenustačiusi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnyje įtvirtintų kasacijos pagrindų.
Pagal CPK 350 straipsnio 5 dalį asmuo, kurio skundą atsisakoma priimti dėl to, kad jis neatitinka CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, ištaisęs trūkumus, turi teisę iš naujo paduoti kasacinį skundą, nepažeisdamas CPK 345 straipsnyje nustatyto termino.
Ieškovės antrą kartą paduotame kasaciniame skunde išdėstyti nauji, kitokie negu pirmą kartą pateiktame kasaciniame skunde, argumentai:
1. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje padarė prieštaringas išvadas, nurodydamas, kad ieškovė pinigus įgijo pažeisdama įstatymus, piktnaudžiaudama teise (nutarties 35 punktas), nes yra nesąžininga vien dėl to, kad ji yra susijusi giminystės ryšiais su E. P., kuris baudžiamojoje byloje buvo patrauktas atsakomybėn dėl Palangos kredito unijai priklausiusių lėšų pasisavinimo ir padėjimo tai padaryti. Teismas nurodė, kad ieškovei buvo pareikštas kaltinimas dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalyje ir 288 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų. Tačiau minėtos nusikalstamos veikos ir atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės A. P. pagal laidavimą procesinis statusas niekaip neleidžia padaryti tokios išvados, jog ieškovė atliko neteisėtus, pagal įstatymą nusikaltimu laikomus veiksmus, padėdama su ieškove giminystės ryšiais susijusiam asmeniui užvaldyti Palangos kredito unijai priklausančias ne mažiau kaip 1 657 802,64 Eur dydžio lėšas (nutarties 45, 65 punktai), nes tokių aplinkybių įsiteisėjusiu Šiaulių apygardos teismo 2022 m. gruodžio 5 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-1-316/2022 nebuvo nustatyta.
2. Kasaciniame skunde keliamas klausimas, ar baudžiamojoje byloje nustatyti prejudiciniai faktai gali būti civilinio proceso tvarka interpretuojami remiantis prielaidomis. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje padaryta nepagrįsta išvada (nutarties 45 ir 65 punktai), jog vien dėl to, kad pareiškę reikalavimus asmenys yra pripažinti kaltais dėl nusikalstamų veikų padarymo, tai jie pareikšdami ieškinį yra nesąžiningi ir piktnaudžiauja teise. Baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 94 straipsnis aiškiai reglamentuoja, kaip, priimant nuosprendį ar nutraukiant procesą, yra išsprendžiamas klausimas dėl daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, t. y. kada daiktas gali būti konfiskuojamas, perduotas valstybės institucijoms arba sunaikinimas, ir tik nesusijęs su nusikalstama veika daiktas yra grąžinamas teisėtiems savininkams, jeigu šie nenustatyti, – pereina į valstybės nuosavybę, o kilus ginčui dėl šių daiktų priklausomybės, jis sprendžiamas civilinio proceso tvarka. Šiaulių apygardos teismo nuosprendžio dalimi dėl kratos metu išimtų pinigų grąžinimo kilęs ginčas perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka. Tai yra, Šiaulių apygardos teismui pasisakius dėl nusikalstamų veiksmų, buvo pasisakyta ir dėl jų civilinių teisinių padarinių, konstatuojant, jog kratos metu išimtos piniginės lėšos nepatenka į nagrinėtinos baudžiamosios bylos ribas – negali būti konfiskuojamos ar priteisiamos kaip žalos dydis ar kitu būdu perduodamos valstybės nuosavybėn kaip bešeimininkis turtas.
3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, antrą kartą nagrinėdamas atsakovo A. S. kasacinį skundą, 2023 m. lapkričio 14 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-215-697/2023 124 punkte pažymėjo, kad „akivaizdu, jog kilęs tarp A. S. ir A. P. ginčas dėl pinigų, rastų kratos metu jų namuose, priklausymo yra faktinių aplinkybių sritis, kurioje savo kompetenciją įgyvendina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Iš skundžiamo nuosprendžio 155-164 punktų matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, vertinęs visus įrodymus ir esmines faktines aplinkybes, susijusias su lėšų priklausymo nustatymu, nusprendė šį ginčą perduoti spręsti civilinio proceso tvarka (BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punktas) <...>. Tuo tarpu teisėjų kolegija kitaip vertinti šias nustatytas aplinkybes ar daryti priešingas išvadas neturi jokio teisinio pagrindo“. Taigi, civilinėje byloje apeliacinės instancijos teismas ignoravo Šiaulių apygardos teismo nuosprendžio 155-164 punktus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį, ir ne tik nevertino Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu įvertintų įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių kaip prejudicinių faktų, bet ir akivaizdžiai išėjo už bylos nagrinėjimo ribų.
4. Apeliacinės instancijos teismas ignoravo pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei ieškovės argumentus dėl pinigų įsigijimo aplinkybių ir taip nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos dėl įrodymų vertinimo praktikos (CPK 178, 185 straipsniai) ir todėl neteisingai taikė materialiosios teisės normas, nustatančias nuosavybės įgijimo pagrindus (CK 4.47 straipsnis) ir paskolos teisinius santykius (CK 6.870 straipsnis). Ieškovė nesutinka su apeliacinės instancijos teismo nutarties išvadomis, jog piniginės lėšos negalėjo priklausyti ieškovei (nutarties 48-58 punktai), nes teismas, pažeisdamas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, suabsoliutino vienus įrodymus, akcentuodamas, kad ieškovės nustatyta nusikalstama veika baudžiamojoje byloje yra visa lemianti aplinkybė, jog piniginės lėšos negalėjo priklausyti nuosavybės teise ieškovei. Apeliacinės instancijos teismas, pernelyg aukštai iškeldamas įrodinėjimo standartą, netinkamai nustatė įrodinėjimo pareigą (CPK 178 straipsnis), nes netinkamai taikė ir aiškino asmens nusikalstamų veiksmų pasekmių prejudicinius faktus bei įstatymo nustatytas prezumpcijas (CPK 182 straipsnio 3 ir 4 punktai) bei nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 185 straipsnis), nes, suteikdamas prioritetą vienam ar kitam įrodymui, nevertino įrodymų visumos. Iš 2010 m. balandžio 10 d. paskolos sutarties su T. S. matyti, kad ieškovei buvo suteikta beprocentė 450 000 Eur dydžio paskola. Nors apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad T. S. turėjo finansinių lėšų paskolai suteikti, tačiau tokį susitarimą laikė „formaliu“, nors šalių susitarimas atitinka įstatymo keliamus formos reikalavimus, byloje nebuvo ginčijamas ar pripažintas negaliojančiu. Todėl pirmosios instancijos teismas sprendime, vertindamas nurodytą sandorį, pagrįstai konstatavo, kad ieškovė įrodė, jog įgijo nuosavybės teisę į paskolos sutartimi gautus pinigus. Tarp paskolos sutarties šalių ginčų dėl pinigų perdavimo nebuvo, o ieškovė aktualiu ginčo laikotarpiui turėjo darbą – dirbo Palangos kredito unijoje juriste, ėjo valdybos pirmininkės pareigas, todėl, turėdama nuolatinį darbą, ji turėjo galimybę ir susitaupyti pinigines sumas, nurodytas deklaracijoje. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad ieškovė yra deklaravusi pinigines lėšas, gautas iš T. S. ir jos motinos A. P. iki 2016 m. birželio 15 d. nustatyta tvarka. Taigi, pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai sprendė, kad byloje nustatytos aplinkybės ir esantys įrodymai yra pakankami spręsti (yra labiau tikėtina), jog kratos metu rasti pinigai priklauso ieškovei, o ne atsakovui A. S.
Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties ir pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde keliami teisės klausimai neatitinka CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytų bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindų. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismas nutartyje netinkamai aiškino ir taikė skunde nurodytas teisės normas ir kad tai galėjo turėti įtakos neteisėtos nutarties priėmimui, bei kad tai turi esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui valstybės mastu. Kasacinio skundo argumentais taip pat nepagrindžiamas nukrypimas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos bei CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.
Kasacinį skundą atsisakytina priimti nenustačius CPK 346 straipsnyje įtvirtintų kasacijos pagrindų (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).
Pažymėtina, kad pateiktas kasacinis skundas apmokėtas 4231 Eur žyminiu mokesčiu. Toks sumokėtas žyminis mokestis yra nepakankamas, nes pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 4 ir 7 dalis apskaičiuojamas žyminis mokestis už pateiktą kasacinį skundą sudaro 5231,42 Eur. Prašymo atleisti nuo dalies žyminio mokesčio arba atidėti žyminio mokesčio mokėjimą nepateikta.
Atrankos kolegija 2024 m. rugsėjo 18 d. nutartimi DOK-3424, atsisakydama priimti pirmą kartą paduotą ieškovės kasacinį skundą, nutarė grąžinti 2024 m. rugsėjo 7 d. sumokėtą žyminį mokestį. Dėl to žyminio mokesčio grąžinimo klausimas pakartotinai nespręstinas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 346 straipsniu, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais, 4 dalimi,