Administracinė byla Nr. eA-1193-1188/2024
Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00363-2023-6
Procesinio sprendimo kategorija 7.3.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. liepos 5 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Veslavos Ruskan, Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Šileikio (pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2023 m. gruodžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas A. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti: 1) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Panevėžio skyriaus 2023 m. kovo 10 d. sprendimą Nr.(10.11E) DV_S-15624 (toliau – ir Sprendimas); 2) VSDFV 2023 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr.(18.2E) I-5021 (toliau – ir VSDFV sprendimas); 3) įpareigoti atsakovą iš naujo svarstyti pareiškėjo prašymą į valstybinio socialinio draudimo darbo stažą įskaityti laikotarpį nuo 1989 m. liepos 3 d. iki 1993 m. gegužės 3 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).
2. Pareiškėjas paaiškino, kad kartu su kitais trimis asmenimis 1989 m. liepos 3 d. įsteigė kooperatyvą „Interjeras“, kuriame dirbo tik kooperatyvo nariai, jokių kitų samdomų darbuotojų kooperatyve nebuvo. Pasikeitus reglamentavimui, 1991 m. vasario 22 d. tie patys asmenys sudarė uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Interjeras“ steigimo sutartį, pareiškėjo darbo santykiai tęsėsi ir toliau. Valstybinė mokesčių inspekcija atliko UAB „Interjero“ veiklos patikrinimus, patikrinimo aktuose fiksuoti duomenys apie darbo užmokesčio darbuotojams ir socialinio draudimo įmokų mokėjimą. Tai patvirtina pareiškėjo darbo kooperatyve bei UAB „Interjeras“ faktą, tačiau atsakovas ginčo laikotarpio į valstybinio socialinio draudimo darbo stažą neįskaito, nepagrįstai nurodo vėl kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, nors tokia procedūra jau buvo atlikta ir Panevėžio miesto apylinkės teismo 2023 m. sausio 3 d. nutartimi civilinė byla dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo buvo nutraukta. Bendrosios kompetencijos teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, todėl pakartotinai kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą nėra prasmės.
4. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais ir faktinėmis aplinkybėmis:
4.1. Socialinio draudimo pensijos apskaičiuojamos vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymu (toliau – ir Pensijų įstatymas) bei Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. A1-670 patvirtintais Socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais (toliau – ir Nuostatai). Pensijų įstatymo 10 straipsnio 7 punkte nurodyta, jog laikotarpiai, buvę iki Pensijų įstatymo įsigaliojimo, t. y. iki 1994 m. gruodžio 31 d. nurodyti šio įstatymo 2 priede, kurio 2.1 punkte nustatyta, kad asmens stažui iki 1995 m. sausio 1 d. prilyginami asmenų, apdraustų valstybiniu socialiniu draudimu pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymą, valstybinio socialinio draudimo laikotarpiai. Nuostatų 6.4.1 papunktyje nustatyta, kad stažui prilyginami laikotarpiai, nurodyti Pensijų įstatymo 2 priede, patvirtinami darbo knygelėmis, jei įrašai darbo knygelėse padaryti remiantis dokumentais (įsakymais dėl priėmimo į darbą ir atleidimą iš jo, valstybės archyvų sistemos įstaigų ir savivaldybių archyvų ar buvusių darboviečių išduotais darbo stažo pažymėjimais ir pan.) ir patvirtinti darbdavio (jo įgalioto asmens) parašu, įrašą padariusios įmonės, įstaigos, organizacijos antspaudu.
4.2. Pareiškėjas 2023 m. sausio 12 d. kreipėsi į VSDFV Panevėžio skyrių su prašymu padėti gauti trūkstamus dokumentus, patvirtinančius pareiškėjo darbo laikotarpį 1989 – 1993 kooperatyve „Interjeras“ ir UAB „Interjeras“. Iš Šiaulių regioninio archyvo Panevėžio filialo atsakovas gavo informaciją dėl UAB „Interjeras“ kaip kooperatyvo „Interjeras“ teisių, įsipareigojimų, prievolių ir turto perėmėjo įstatų registracijos bei likvidavimo, o iš Panevėžio miesto savivaldybės administracijos gavo informaciją, kad UAB „Interjeras“ archyviniai dokumentai Panevėžio miesto savivaldybės administracijos archyvui tolesniam saugojimui neperduoti, todėl negali pateikti duomenų apie pareiškėjo darbą.
4.3. Pareiškėjo pateiktuose dokumentuose (nepatvirtintose kopijose) yra duomenų, kad pareiškėjas buvo kooperatyvo „Interjeras“ nariu, UAB „Interjeras“ steigėju, tačiau šių duomenų nepakanka nustatyti pareiškėjo darbo kooperatyve „Interjeras“ ir UAB „Interjeras“ laikotarpio ir, ar būdamas kooperatyvo nariu ir UAB steigėju, pareiškėjas dirbo ir buvo draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu.
6. VSDFV nurodė, jog patikrinusi A. Š. kaupiamų duomenų bylos dokumentus, nustatė, kad pareiškėjas kartu su prašymu padėti gauti trūkstamus dokumentus, be kita ko, pateikė kooperatyvas „Interjeras“ ir UAB „Interjeras“ dokumentų, kuriose nurodyta, jog jis buvo vienas iš kooperatyvo narių ir bendrovės steigėju, nepatvirtintas kopijas. Tačiau šie dokumentai nėra dokumentai, išvardinti Nuostatuose, kaip stažą įrodantys dokumentai, todėl jais vadovautis apskaičiuojant pensijos dydį nėra pagrindo. Iš Panevėžio miesto savivaldybės gauta informacija, jog kooperatyvo „Interjeras“ ir UAB „Interjeras“ dokumentai archyvui saugoti neperduoti. Nesant dokumentų, įrodančių pareiškėjo darbą kooperatyve „Interjeras“ ir UAB „Interjeras“, VSDFV Panevėžio skyrius pareiškėjui pagrįstai atsakė, jog nėra pagrindo į pareiškėjo stažą įskaityti ginčo laikotarpį.
II.
7. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2023 m. gruodžio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
8. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nustatė šias faktines aplinkybes:
8.1. Pareiškėjas A. Š. VSDFV Panevėžio skyriui 2022 m. rugpjūčio 24 d. pateikė prašymą išduoti pažymą, kad laikotarpis nuo 1989 m. liepos 17 d. iki 1993 m. gegužės 3 d. nėra įskaitytas į socialinio draudimo darbo stažą, nurodė, kad tuo metu dirbo kooperatyve „Interjeras“, kurio dokumentai yra dingę. VSDFV Panevėžio skyrius, atsakydamas į šį prašymą, 2022 m. rugpjūčio 24 d. raštu Nr.(10.11) DV_S-67606 pareiškėjui išaiškino Pensijų įstatymo bei Nuostatų 6.4 papunkčio nuostatas, nurodė, kad pagal byloje esančius dokumentus nėra duomenų apie pareiškėjo prašyme nurodytą darbo laikotarpį kooperatyve „Interjeras“.
8.2. Pareiškėjas 2022 m. lapkričio 3d. Panevėžio miesto apylinkės teismui pateikė pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kuriuo prašė valstybinio socialinio draudimo pensijų apskaičiavimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis pagal darbo sutartį nuo 1989 m. liepos 3 d. iki 1991 m. kovo 10 d. dirbo kooperatyve „Interjeras“ bei nuo 1991 m. kovo 10 d. iki 1993 m. gegužės 3 d. dirbo UAB „Interjeras“. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas 2023 m. sausio 3 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2YT-377-1137/2023 (toliau – ir Civilinė byla), nutraukė civilinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Minėta nutartis apeliacine tvarka apskųsta nebuvo.
8.3. Pareiškėjas VSDFV Panevėžio skyriui 2023 m. sausio 12 d. pateikė prašymą padėti gauti trūkstamus dokumentus, patvirtinančius jo darbo laikotarpius iki 1994 m. gruodžio 31 d., o būtent ginčo laikotarpiu jam dirbant kooperatyve „Interjeras ir UAB „Interjeras“ revizoriaus pareigose. Pagal VSDFV Panevėžio skyriaus paklausimus Panevėžio miesto savivaldybės administracijos vidaus administravimo skyriaus dokumentų valdymo poskyris atsakovą informavo, kad Panevėžio miesto kooperatyvo „Interjeras“, UAB „Interjeras“ archyviniai dokumentai Panevėžio miesto savivaldybės administracijos archyvui tolesniam saugojimui neperduoti, todėl duomenų apie A. Š. darbą pateikti neturi galimybės; Šiaulių regioninio valstybės archyvo Panevėžio filialas atsakovui pateikė Panevėžio miesto valdybos 1991 m. kovo 11 d. potvarkio Nr.113v ( šiuo potvarkiu buvo įregistruoti uždarosios akcinės bendrovės „Interjeras“ kaip kooperatyvo „Interjeras“ teisių, įsipareigojimų, prievolių ir turto perėmėjos įstatai) bei Panevėžio miesto valdybos 1993 m. lapkričio 29 d. potvarkio Nr. 729v (šiuo potvarkiu buvo likviduota uždaroji akcinė bendrovė „Interjeras“) kopijas. Pats pareiškėjas atsakovui buvo pateikęs teisės aktų nustatyta tvarka nepatvirtintų dokumentų kopijas: kooperatyvo „Interjeras“ įstatus su žyma, kad jie įregistruoti Panevėžio m. LDT Vykdomajame komitete 1989 m. liepos 17 d., Panevėžio m. mokesčių inspekcijos atlikto kooperatyvo „Interjeras“ finansinės-ūkinės veiklos patikrinimo 1990 m. lapkričio 27 d. pažymą, kooperatyvo „Interjeras“ 1991 m. vasario 22 d. susirinkimo protokolą Nr. 21 dėl kooperatyvo „Interjeras“ perregistravimo į UAB „Interjeras“, 1991 m. vasario 22 d. protokolą dėl UAB „Interjeras“ įsteigimo bei šios bendrovės steigimo sutartį, UAB „Interjeras“ įstatus, UAB „Interjeras“ įmonės registravimo pažymėjimą, valstybinio socialinio draudimo lėšų sudarymo ir panaudojimo UAB „Interjeras“ 1991 m. gruodžio 3 d. aktą, valstybinės mokesčių inspekcijos atlikto UAB „Interjeras“ finansinės – ūkinės veiklos patikrinimo 1992 m. rugsėjo 1 d. aktą, Panevėžio miesto valdybos 1993 m. gegužės 3 d. potvarkį Nr. 262v (kuriuo UAB „Interjeras“ įregistruota kaip likviduojama).
9. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymo nuostatomis, Nuostatų 6 punktu, konstatavo, kad pareiškėjo pateikti dokumentai neatitinka nei vieno iš Nuostatų 6 punkte įvardintų dokumentų. Pareiškėjo pateiktuose dokumentuose yra duomenų, kad pareiškėjas buvo kooperatyvo „Interjeras“ nariu ir UAB „Interjeras“ steigėju, tačiau nė viename iš jų pareiškėjas kaip darbuotojas nėra įvardintas, juose nėra įvardinta, jog būtent pareiškėjas kooperatyve „Interjeras“ ir UAB „Interjeras“ dirbo, už darbą gaudavo darbo užmokestį, nuo kurio buvo mokamos socialinio draudimo įmokos, nėra duomenų, nei apie darbo laikotarpio pradžią, nei apie pabaigą. Pats pareiškėjas bei liudytoju teismo posėdyje apklaustas S. L. patvirtino, kad pareiškėjo darbo knygelėje nebuvo padarytas įrašas apie jo darbą kooperatyve „Interjeras“ ir UAB „Interjeras“. Liudytoja V. Š., dirbusi UAB „Interjeras“ buhaltere, teismo posėdžio metu parodė, kad pareiškėjui, kaip ir kitiems darbuotojams, darbo užmokestis buvo išmokamas, užpildžius darbo užmokesčio mokėjimo žiniaraščius, kurie vėliau buvo perduoti Valstybinei mokesčių inspekcijai, tačiau neišliko. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl liudytojos V. Š. nurodytos aplinkybės, kad darbo užmokesčio mokėjimo žiniaraščiai buvo perduoti Valstybinei mokesčių inspekcijai, tačiau neišliko.
10. Teismas pažymėjo, kad nors byloje buvo apklausti liudytojai, tačiau aplinkybės, jog pareiškėjas nuo 1989 m. liepos 3 d. iki 1991 m. kovo 10 d. dirbo kooperatyve „Interjeras“ bei nuo 1991 m. kovo 10 d. iki 1993 m. gegužės 3 d. dirbo UAB „Interjeras“ liudytojų parodymais negali būti įrodinėjamos, nes pagal Nuostatų 6.4 punkto prasmę asmens pensijų socialinio draudimo stažui prilyginti laikotarpiai, nurodyti Pensijų įstatymo 2 priede, gali būti įrodyti tik rašytiniais dokumentais.
11. Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis ir nurodytu teisiniu reglamentavimu teismas sprendė, kad pareiškėjas atsakovui nepateikė pakankamai įrodymų, kurie galėtų neginčijamai patvirtinti, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 1989 m. liepos 3 d. iki 1991 m. kovo 10 d. dirbo kooperatyve „Interjeras“ bei nuo 1991 m. kovo 10 d. iki 1993 m. gegužės 3 d. dirbo UAB „Interjeras“, todėl atsakovas Sprendimu pagrįstai šių laikotarpių neįskaitė į pareiškėjo pensijų socialinio draudimo stažą, pasiūlė pareiškėjui dėl darbo šiose institucijose laiko nustatymo kreiptis į bendros kompetencijos teismą.
12. Teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju yra prielaidos pareiškėjui kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumento, kad jis jau kreipėsi dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir tokia byla buvo nutraukta, teismas pažymėjo, jog Civilinėje byloje priimta 2023 m. sausio 3 d. nutartis iš esmės buvo grindžiama aplinkybe, kad pareiškėjas neišnaudojo visų galimybių trūkstamus dokumentus, patvirtinančius jo prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, gauti ne teismo tvarka. Tačiau po šios teismo nutarties priėmimo, pareiškėjas pasinaudojo papildoma galimybe surasti trūkstamus dokumentus – pateikė VSDFV Panevėžio skyriui 2023 m. sausio 12 d. prašymą padėti gauti trūkstamus dokumentus, patvirtinančius jo darbo laikotarpius iki 1994 m. gruodžio 31 d. Taigi, teismo vertinimu, išnaudojus visas galimybes trūkstamus dokumentus gauti ne teismo tvarka, t. y. pašalinus Civilinėje byloje teismo nurodytą aplinkybę, pareiškėjas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo galbūt galėtų į teismą kreiptis iš naujo.
III.
13. Pareiškėjas A. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2023 m. gruodžio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas prašo apklausti liudytoju S. Z.
14. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
14.1. Panevėžio apylinkės teismo 2023 m. sausio 3 d. nutartis Civilinėje byloje buvo grindžiama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pagal kurią sprendimus dėl pensijų skyrimo pagal kompetenciją priima VSDFV teritoriniai skyriai ir esant galiojančiam pareiškėjui nepalankiam institucijos sprendimui pareiškimas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą reikštų teismo įsiterpimą į nurodytos institucijos įstatymu priskirtą kompetenciją priimti tokio pobūdžio sprendimus. Jeigu Civilinė byla būtų nutraukta tik dėl to, kad pareiškėjas nebūtų nurodęs priežasčių, dėl kurių negali gauti ar atkurti dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą, teismas būtų nustatęs terminą trūkumams pašalinti, o ne nutraukęs Civilinę bylą dėl to, kad ji nenagrinėtina Civilinio proceso tvarka.
14.2. Asmens sąžiningai ir teisėtai įgytas darbo stažas negali likti neįskaitytas į socialinio draudimo laikotarpius vien dėl to, kad nepadaryti įrašai darbo knygelėse, dokumentai nebuvo perduoti archyvui ir panašių priežasčių. Teisę gauti pensiją suteikia darbo stažo turėjimas, dokumentai šią teisę patvirtina, bet ne suteikia. Nesant galimybės darbo stažą įrodyti dokumentais, pareiškėjas neturėjo kitos išeitis tik remtis liudytojų parodymais, todėl teismas nepagrįstai atsisakė vertinti liudytojų parodymus. Išlikusių nustatytos formos dokumentų nepakankamumas neturi būti kliūtis asmeniui senatvėje gauti sąžiningai užtarnautą socialinį aprūpinimą ir pareiškėjui turėtų būti leidžiama naudotis visomis įrodinėjimo priemonėmis.
15. Atsakovas VSDFV Panevėžio skyrius atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą, prašo apeliacinį skundą atmesti.
16. Atsakovas laikosi atsiliepime į skundą išdėstytos pozicijos. Atsakovas pritaria teismo argumentui, kad yra prielaidos pareiškėjui kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
17. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, prašydamas apeliacinį skundą atmesti.
18. VSDFV vertinimu, pareiškėjas neatitiko vienos iš būtinų Pensijų įstatymo 20 straipsnyje nurodytų sąlygų išankstinei senatvės pensijai gauti – nebūti asmeniu, draudžiamu socialiniu draudimu pagal VSD įstatymą, todėl jam negalėjo būti paskirta išankstinė pensija.
k o n s t a t u o j a:
IV.
20. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl VSDFV Panevėžio skyriaus 2023 m. kovo 10 d. sprendimo Nr.(10.11E) DV_S-15624 ir VSDFV 2023 m. gegužės 4 d. sprendimo Nr.(18.2E) I-5021, kuriais A. Š. laikotarpis nuo 1989 m. liepos 3 d. iki 1993 m. gegužės 3 d. neįskaitytas į valstybinio socialinio draudimo darbo stažą, pagrįstumo ir teisėtumo, taip pat reikalavimo įpareigoti atsakovą iš naujo svarstyti pareiškėjo prašymą įskaityti laikotarpį nuo 1989 m. liepos 3 d. iki 1993 m. gegužės 3 d. į valstybinio socialinio draudimo darbo stažą.
21. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui laikėsi pozicijos, kad jo darbas kooperatyve „Interjeras“ nuo 1989 m. liepos 3 d. iki 1991 m. kovo 10 d. ir uždarojoje akcinėje bendrovėje „Interjeras“ nuo 1991 m. kovo 10 d. iki 1993 m. gegužės 3 d. turi būti įskaitytas į jo valstybinio socialinio draudimo darbo stažą, nes už darbą gaudavo darbo užmokestį, nuo kurio buvo mokamos socialinio draudimo įmokos.
22. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, konstatuodamas pareiškėjo pateiktų dokumentų, kurie esą patvirtina jo darbo laikotarpius dirbant atitinkamai kooperatyve „Interjeras ir UAB „Interjeras“, neatitikimą teisės aktuose nurodytiems reikalavimams (kitokiems dokumentams). Teismas pažymėjo pareiškėjo pateiktuose dokumentuose esančių duomenų, kad pareiškėjas buvo kooperatyvo „Interjeras“ nariu ir UAB „Interjeras“ steigėju, nepakankamumą ir negalėjimą neginčijamai patvirtinti pareiškėjo nurodytus darbo laikotarpius. Pabrėžė, kad pateiktuose dokumentuose nėra duomenų, kad pareiškėjas dirbo kooperatyve „Interjeras“ ir UAB „Interjeras“, už darbą gaudamas darbo užmokestį, nuo kurio buvo mokamos socialinio draudimo įmokos. Akcentavo, kad nesami duomenys apie darbo laikotarpio kooperatyve „Interjeras“ ir UAB „Interjeras“ pradžią ir pabaigą gali būti įrodyti tik rašytiniais dokumentais ir negali būti įrodinėjami liudytojų parodymais. Padarė išvadą, kad atsakovas Sprendimu pagrįstai neįskaitė pareiškėjo nurodytų darbo laikotarpių į pareiškėjo pensijų socialinio draudimo stažą. Pažymėjo, kad pareiškėjui po minėtos civilinės bylos nutarimo išnaudojus visas galimybes trūkstamus dokumentus gauti ne teismo tvarka, t. y. pateikus VSDFV Panevėžio skyriui 2023 m. sausio 12 d. prašymą padėti gauti trūkstamus dokumentus ir tuo pašalinus toje civilinėje byloje teismo nurodytą visų priemonių neišnaudojimo aplinkybę, pareiškėjas galėtų iš naujo kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas, nes jame nurodyta pareiškėjo galimybė iš naujo kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo jau buvo išnaudota, kai minėto fakto nenustačiusi Panevėžio apylinkės teismo 2023 m. sausio 3 d. nutartis nutraukti pareiškėjo inicijuotą civilinę bylą Nr. e2YT-377-1137/2023 buvo grindžiama kasacinio teismo praktika vengti teismų įsiterpimo į VSDFV teritoriniams skyriams įstatymu priskirtą kompetenciją. Tokioje situacijoje išlikusių nustatytos formos dokumentų nepakankamumas neturi būti kliūtis pareiškėjui naudotis visomis įrodinėjimo priemonėmis, įskaitant liudytojų parodymus. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė šaukti ir apklausti liudytoju asmenį, kuris galėjo patvirtinti pareiškėjo darbo kooperatyve „Interjeras“ faktą.
24. Bylos duomenimis nustatyta, kad VSDFV Panevėžio skyrius 2023 m. kovo 10 d. sprendimu atitinkamai konstatavo, kad pareiškėjo prašyme ir pateiktuose dokumentuose (kopijose) esamų duomenų apie pareiškėjo buvimą kooperatyvo „Interjeras“ nariu ir UAB „Interjeras“ steigėju nepakanka nustatyti, ar ginčo laikotarpiu pareiškėjas dirbo ir buvo draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu. Be to, atsakovas informavo pareiškėją, kad jo darbo faktą pagrindžiantys dokumentai negauti, be kita ko, iš Šiaulių regioninio valstybės archyvo Panevėžio filialo bei Panevėžio miesto savivaldybės administracijos. Be to, atsakovas nurodė pareiškėjui, kad jo galimo darbo kooperatyve „Interjeras“ ir UAB „Interjeras“ laikas gali būti nustatomas teismo tvarka. Nesutikdamas su tokiu Sprendimu, pareiškėjas šį Sprendimą apskundė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, kuri 2023 m. gegužės 4 d. sprendimu VSDFV Panevėžio skyriaus Sprendimą pripažino teisėtu ir pagrįstu. Nesutikdamas su VSDFV Panevėžio skyriaus Sprendimu ir VSDFV sprendimu, pareiškėjas kreipėsi į teismą.
25. Nėra ginčo dėl pareiškėjo galimo buvimo minėto kooperatyvo nariu ir minėtos uždarosios akcinės bendrovės steigėju. Tačiau nesutariama, ar tinkamais dokumentais patvirtintas pareiškėjo buvimas minėto kooperatyvo ir minėtos uždarosios akcinės bendrovės darbuotoju, gavusiu už darbą darbo užmokestį, nuo kurio buvo mokamos socialinio draudimo įmokos.
26. Pirmiausia pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos 1992 m. spalio 25 d. Konstitucijos 52 straipsnyje atitinkamai nustatyta, be kita ko, tai, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės pensiją. Šios konstitucinės nuostatos samprata plėtojama oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje. Joje atitinkamai atskleidžiama, kad Lietuvos valstybė pagal Konstituciją yra socialiai orientuota ir turi konstitucinę priedermę prisiimti tam tikrų įsipareigojimų vykdymo naštą, tačiau solidarumo principas pilietinėje visuomenėje nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą ir būtinumo kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove, o ne pasikliauti vien valstybės laiduojama socialine apsauga, nes abipusės asmens ir visuomenės atsakomybės pripažinimas yra svarbus užtikrinant socialinę darną (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimą).
27. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendime atskleistas ir įvertintas Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatyme atitinkamai nustatytas, be kita ko, asmens, kuris buvo apdraustas valstybiniu socialinio draudimu pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymą, valstybinio socialinio draudimo laikotarpių (be kita ko, iki 1994 m. gruodžio 31 d.) prilyginimo asmens stažui reglamentavimas.
28. Be to, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo sprendime atskleistas ir įvertintas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. A1-670 patvirtintuose Socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatuose atitinkamai nustatytas asmens pensijų socialinio draudimo stažui prilyginamų laikotarpių patvirtinimo konkrečiais dokumentais, kaip antai darbo knygelėmis ar darbo stažo pažymomis, reglamentavimas.
29. Pažymėtina ir tai, kad teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis apeliacine tvarka nebuvo apskųsta civilinėje byloje Nr. e2YT-377-1137/2023 priimta Panevėžio miesto apylinkės teismo 2023 m. sausio 3 d. nutartis pagal pareiškėjo A. Š. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nutraukimo.
30. Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad išlikusių nustatytos formos dokumentų nepakankamumas neturi būti kliūtis pareiškėjui naudotis visomis įrodinėjimo priemonėmis, įskaitant liudytojų parodymus, tuo siekiant senatvėje gauti sąžiningai užtarnautą socialinį aprūpinimą, pažymėtina, kad minėta konstituciniu solidarumo principu pilietinėje visuomenėje nepaneigiama asmeninė atsakomybė už savo likimą, juo labiau konstituciniai teisinės valstybės ir atsakingo valdymo principai, neabejotinai suponuoja, jog teisėkūros subjektai, tarp jų – Socialinės apsaugos ir darbo ministras, reglamentuojantys atitinkamo darbo laikotarpių įskaitymą į valstybinio socialinio draudimo darbo stažą ir prilyginimą asmens pensijų socialinio draudimo stažui, gali pagrįstai nustatyti reikalavimą, kad asmens pensijų socialinio draudimo stažui prilyginti laikotarpiai gali būti įrodyti tik rašytiniais dokumentais. Todėl minėti apelianto argumentai atmetami (žr. toliau šios Nutarties 31 ir 32 punktus).
31. Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad Panevėžio apylinkės teismo 2023 m. sausio 3 d. nutartis nutraukti pagal pareiškėjo prašymą inicijuotą civilinę bylą Nr. e2YT-377-1137/2023 buvo priimta dėl toje byloje pareiškėjo prašomo juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo įsiterpimo į VSDFV kompetenciją išvengimo pagal kasacinio teismo doktriną, pažymėtina, kad nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų skundęs minėtą nutartį apeliacine tvarka. Toje civilinėje byloje nagrinėtas pareiškėjo prašymas teismo tvarka nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą nėra šios administracinės bylos, kurioje nagrinėjamas viešojo administravimo subjekto aktų pagrįstumas ir teisėtumas, dalykas. Todėl teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl minėtų apelianto argumentų ir pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentams, kad pareiškėjui po minėtos civilinės bylos nutarimo išnaudojus visas galimybes trūkstamus dokumentus gauti ne teismo tvarka, t. y. pateikus VSDFV Panevėžio skyriui 2023 m. sausio 12 d. prašymą padėti gauti trūkstamus dokumentus ir tuo pašalinus toje civilinėje byloje teismo nurodytą visų priemonių neišnaudojimo aplinkybę, pareiškėjas galėtų iš naujo kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
32. Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas esą nepagrįstai atsisakė šaukti ir apklausti liudytoju tam tikrą asmenį, kuris galėjo patvirtinti pareiškėjo darbo kooperatyve „Interjeras“ faktą, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyti teisės aktai lemia, kad pareiškėjo darbo laikotarpio kooperatyve „Interjeras“ pradžia ir pabaiga gali būti įrodyta, kaip minėta, tik rašytiniais dokumentais ir negali būti įrodinėjama liudytojo parodymais. Tačiau pareiškėjas, įgyvendindamas šios Nutarties 31 punkte nurodytą pirmosios instancijos teismo sprendimo nuorodą, kad pareiškėjas galėtų iš naujo kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, neabejotinai galėtų prašyti bendrosios kompetencijos teismo šaukti ir apklausti liudytoju tam tikrą asmenį, kuris gali patvirtinti pareiškėjo darbo kooperatyve „Interjeras“ faktą. Todėl minėti apelianto argumentai atmetami.
33. Kiti apeliacinio skundo ir skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai nėra reikšmingi teisingam ginčo dėl VSDFV Panevėžio skyriaus 2023 m. kovo 10 d. sprendimo Nr.(10.11E) DV_S-15624 ir VSDFV 2023 m. gegužės 4 d. sprendimo Nr.(18.2E) I-5021 pagrįstumo ir teisėtumo išsprendimui, todėl dėl kiekvieno iš jų detaliai nėra pasisakoma.
34. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus (ABTĮ 147 str.), todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija