Administracinė byla Nr. eA-2012-662/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04333-2017-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 14.4.4; 14.4.5
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. liepos 18 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Mildos Vainienės ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Malsena plius“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Malsena plius“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Malsena plius“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (teisių ir pareigų perėmėjas – Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos) (toliau – ir atsakovas, VRAAD) 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimą Nr. VR-17.5-77 (toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėjas paaiškino, kad jo atžvilgiu VRAAD Elektrėnų agentūra ir Mokesčių kontrolės skyrius priėmė 2017 m. rugsėjo 28 d. patikrinimo aktą Nr. VR-16.10-139/VR-17.7-139 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriuo nustatė, jog pareiškėjas, deklaruodamas taršą už 2015 metus deklaravo mažesnį teršalų kiekį, negu faktiškai išleido į aplinką, ir nepateikė mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijų, t. y. nedeklaravo per šį laikotarpį išgauto vandens kiekio. Už išleistą ir nedeklaruotą teršalų kiekį apskaičiavo 202,15 Eur mokestį, o nedeklaruotą gamtos išteklių kiekį – 58 314,06 Eur mokestį. VRAAD Sprendimu pakeitė ir patvirtino Patikrinimo aktą sumažinant priskaičiuotą mokestį iki 56 163,79 Eur, o mokestį už išleistą ir nedeklaruotą teršalų kiekį iš stacionarių taršos šaltinių už 2015 metus paliko nepakeistą (202,15 Eur).
3. Pareiškėjo nuomone, Sprendimas, kuriuo pakeistas ir patvirtintas Patikrinimo aktas, yra neteisėtas ir nepagrįstas, neatitinka jam keliamų reikalavimų. Nei prie Patikrinimo akto, nei prie Sprendimo nebuvo pridėti Patikrinimo akte nurodyti priedai. Nors VRAAD nurodė, kad visi patikrinimo priedai buvo pateikti pačios įmonės patikrinimo metu, tačiau aplinkybė, jog ūkio subjektas pateikia dokumentus VRAAD, nereiškia, kad VRAAD, surašydamas Patikrinimo aktą, neturi pareigos pridėti įrodymų (priedų), kuriais grindžiamas Patikrinimo aktas. Nors Patikrinimo akte VRAAD nurodė skaičiavimus, kad per 2015 metus iškrito 678 mm kritulių, prie Patikrinimo akto nėra pridėta jokių priedų, kurie įrodytų tokių kritulių iškritimą, viešai tokios informacijos taip pat nėra pateikiama. Pareiškėjo įsitikinimu, buvo pažeisti Patikrinimo akto perdavimo terminai – pareiškėjui Patikrinimo aktas perduotas po 8 dienų po Patikrinimo akto surašymo dienos. Pareiškėjas, susipažinęs su Ūkio subjektų veiklos planinių ir neplaninių patikrinimų, vykdant aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę, reikalavimų aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2011 m. vasario 18 d. įsakymu Nr. D1-145 (toliau – ir Patikrinimų taisyklės) ir žinodamas akto pateikimo terminą, laiku negaudamas Patikrinimo akto, susiformavo lūkestį, kad jokių pažeidimų nėra atlikęs. Nei Patikrinimo aktas, nei Sprendimas nėra motyvuotas ir pagrįstas teisės aktų nuostatomis, nepaaiškinta, kodėl mokestis pareiškėjui yra paskaičiuotas tik nuo 2015 m. IV ketvirčio, tačiau naudojant tik 2015 m. lapkričio-gruodžio mėnesių duomenis. Nurodyti pažeidimai sudaro savarankišką pagrindą panaikinti ginčijamą sprendimą, kaip neatitinkantį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo ir Patikrinimų taisyklių keliamų reikalavimų.
4. Pareiškėjas teigė, kad mokestis Patikrinimo aktu jam apskaičiuotas nepagrįstai. Pagal Patikrinimo aktą ir VRAAD poziciją, pareiškėjui pareiga mokėti mokestį atsirado tik nuo 2015 m. lapkričio 1 d., t. y. pakeitus poįstatyminį teisės aktą, nors mokesčiai ir su tuo susiję klausimai gali būti nustatyti tik įstatymu. Pareiškėjas išgauna išteklius (požeminį vandenį) ne nuo 2015 m. lapkričio 1 d., tačiau nuo daug anksčiau, nepaisant to VRAAD, atlikdamas ankstesnius patikrinimus, niekada nenustatė jokių teisės aktų pažeidimų, susijusių su mokesčiais už valstybinius gamtos išteklius. VRAAD pareiškėjui mokėtiną mokestį už išgautą požeminį vandenį būtent nuo 2015 m. IV ketvirčio siejo ne su Lietuvos Respublikos mokesčio už gamtos išteklius įstatymu ar jo pakeitimais, tačiau su poįstatyminiu teisės aktu, t. y. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. gegužės 6 d. nutarimu Nr. 454 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 11 d. nutarimo Nr. 198 „Dėl leidimų naudoti naudingųjų iškasenų (išskyrus angliavandenilius) požeminio pramoninio bei mineralinio vandens išteklius ir žemės gelmių ertmes išdavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Leidimų išdavimo taisyklės). Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) doktrina, mokesčiai, kaip atitinkama prievolė, gali būti įvedami tik įstatymu. Šiuo atveju VRAAD faktiškai siejo mokestį būtent su Leidimų išdavimo taisyklių pakeitimu ir paskaičiavo mokestį nuo 2015 m. lapkričio 1 d., t. y. nuo poįstatyminio teisės akto pakeitimo dienos. Ši aplinkybė taip pat sudaro savarankišką pagrindą Sprendimo panaikinimui.
5. Pareiškėjo nuomone, teismui pripažinus, kad pareiškėjui mokestis už išgautus išteklius nuo 2015 m. IV ketvirčio buvo nustatytas pagrįstai, būtų pažeistas konstitucinis teisėtų lūkesčių principas. Ne tik teisės aktai, bet ir viešojo administravimo subjektai gali suformuoti teisėtą ūkio subjektų lūkestį – jeigu asmens veiksmai buvo pripažinti teisėtais viešojo administravimo subjekto ir praėjus atitinkamam laiko tarpui nepasikeitė tokių santykių reguliavimas, ūkio subjektas turi susiformavęs teisėtą pagrįstą lūkestį, kad jo atliekami veiksmai yra teisėti ir atitinkantys teisės aktų reikalavimus. Net jeigu VRAAD pripažintų, jog savo veiksmais nebuvo sudaręs sąlygų susiformuoti pagrįstam pareiškėjo lūkesčiui, VRAAD numatyta sankcija už pažeidimą (56 163,79 Eur), bei už išleistą ir nedeklaruotą teršalų kiekį iš stacionarių taršos šaltinių už 2015 metus (202,15 Eur) yra neproporcinga.
6. Pareiškėjas, remdamasis administracinių teismų praktika, pastebėjo, kad teismai visada atsižvelgia į tai, jog Mokesčių už gamtos išteklius įstatyme numatyta sankcija (padauginti mokamą mokestį iš 10) gali būti itin neproporcinga padarytiems pažeidimams, bei žmogiškas, neatsargias klaidas (neapsižiūrėjimą) vertina kaip pagrindą sankcijai mažinti. Be to, poveikio priemonės taikytinos kaip paskutinė priemonė, kai priežiūros tikslų negalima pasiekti kitu būdu. Šiuo atveju VRAAD atliktas patikrinimas pasiekė tikslus, pareiškėjas už 2017 m. III ketvirtį deklaravo išgautus gamtinius išteklius, suvokė egzistuojančią prievolę, todėl VRAAD neturi pareigos taikyti poveikio priemonių. Pripažinus, jog pareiškėjas turėjo pareigą už laikotarpį nuo 2015 m. lapkričio 1 d. mokėti atitinkamą mokestį ir Patikrinimo aktu šie mokesčiai yra nustatyti pagrįstai, VRAAD galėtų išsiieškoti nesumokėtą mokestį netaikydamas mokesčio padauginimo iš koeficiento 10. Pareiškėjas atliekant mokestinį patikrinimą bendradarbiavo su atsakovu, neturėjo tikslo nuslėpti mokesčio ir siekti naudos. Pareiškėjo veiksmai vertintini kaip formalaus pobūdžio, nesukeliantys neigiamų pasekmių aplinkai, be to, nustatyti pirmą kartą.
7. Pareiškėjo nuomone, netinkamos Mokesčių už gamtos išteklius įstatymo redakcijos taikymas galėjo sąlygoti blogą mokesčio indeksavimą, nes įstatymo redakcija, galiojusi iki 2015 m. gruodžio 31 d. numatė skirtingą mokesčio indeksavimo tvarką, t. y. iki 2015 m. gruodžio 31 d. mokestis buvo indeksuojamas pagal Lietuvos statistikos departamento skelbiamą mokestinio ketvirčio vartotojų kainų indeksą, o nuo 2016 m. sausio 1 d. mokestis yra indeksuojamas pagal Lietuvos statistikos departamento apskaičiuojamą ir Oficialiosios statistikos portale skelbiamą mokestinio ketvirčio vartotojų kainų indeksą. Nei Patikrinimo akte, nei Sprendime nėra nurodyta, kokie indeksai yra taikomi apskaičiuojant mokestį už kiekvieną ketvirtį. Tokiu būdu pareiškėjui nėra aišku, ar VRAAD teisingai paskaičiavo mokestį.
9. Atsakovas paaiškino, kad Sprendimas nepažeidžia Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, jis yra pagrįstas faktiniais duomenimis ir teisės normomis, jį priimant nebuvo pažeisti procedūriniai patikrinimo reikalavimai – Patikrinimo aktas surašytas 2017 m. rugsėjo 28 d., įteiktas 2017 m. spalio 3 d. bendrovės atstovui, nepraleidus 3 darbo dienų termino. Patikrinimo akto priedai – pačios įmonės rengti dokumentai, o patikrinimo akto 2 priedą – Mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo teisingumą patvirtinančių duomenų ir informacijos surinkimo aktą Nr. 134 – pasirašė įmonės atstovas, dokumento kopija palikta įmonėje. Pareiškėjas nesikreipė į VRAAD dėl šių dokumentų pateikimo, neprašė jų rengdamas skundą teismui, nes pats šiuos dokumentus turi. Duomenis apie faktinį metinį kritulių kiekį (mm) galima gauti iš Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos, pats pareiškėjas šiuos duomenis yra pateikęs patikrinimo metu VRAAD.
10. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas turi mokėti mokestį už požeminio vandens naudojimą, todėl toks mokestis jam buvo paskaičiuotas Sprendimu. Mokesčių administratorius gali atlikti tikrinimą ir patikslinti duomenis už penkerius praėjusius metus, todėl VRAAD turi galimybę patikslini (perskaičiuoti) mokestį ir už ankstesnį laiką (už 2014 m. III–IV ketvirtį, 2015 metų I–II ketvirtį pareiškėjo mokestinis patikrinimas dėl mokesčio už gamtos išteklius nebuvo atliekamas). Surašius Patikrinimo aktą ir gavus pareiškėjo pastabas, nebloginta pareiškėjo padėtis ir atsižvelgta tik į palankias pareiškėjui aplinkybes.
11. Atsakovo teigimu, patikrinimo aktais buvo tikrinami skirtingi pareiškėjo veiklos laikotarpiai, todėl teisėto lūkesčio principas šiuo atveju nepažeistas. 2014 m. III–IV ketvirčių ir 2015 m. I–II ketvirčių mokestis už gamtos išteklius nebuvo tikrintas, tuo tarpu pasikeitė ir teisinis reglamentavimas – pakeitus Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų direktyvą, vandens išteklių naudojimas buvo išbrauktas iš direktyvos reglamentavimo srities. Juridinis asmuo, vykdantis specifinę ūkinę veiklą, turi pareigą domėtis teisės aktų pakeitimais ir vykdyti naujus reikalavimus, jeigu tokie atsiranda, o ne vadovautis senu reglamentavimu grįstu individualiu teisės aktu. Atsakovas neturi teisinių galimybių sumažinti paskaičiuoto mokesčio, nes institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Šiuo atveju pareiškėjas nenurodo jokių aplinkybių, dėl kurių teismas turėtų padaryti išimtį iš nustatyto teisinio reglamentavimo. Atsakovas taikė mokesčio tarifą, galiojusį mokestinės prievolės atsiradimo metu, o vartotojų kainų indeksas – 1,376, Patikrinimo akte pritaikytas teisingai.
II.
12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. balandžio 25 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Malsena plius“ skundą atmetė.
13. Teismas nustatė, kad pareiškėjui 2011 m. gruodžio 5 d. išduotas Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimas Nr. VR-4.7-V-02-E-14. Aplinkos apsaugos agentūros 2016 m. birželio 15 d. sprendimu Nr. (28-1)-A4-6240 pareiškėjui išduotas Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimas eksploatuoti UAB „Malsena plius“ maistinių grūdų apdorojimo įrenginius Stoties g. 65, Vievyje, Elektrėnų savivaldybėje. VRAAD Mokesčių kontrolės skyrius 2017 m. rugpjūčio 28 d. raštu Nr. (38-17)-VR-1.7-6367 pranešė pareiškėjui apie priimtą sprendimą atlikti planinį UAB „Malsena plius“ patikrinimą, patikrinimo dalykas – mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių ir mobilių taršos šaltinių už 2015–2016 metus. VRAAD Elektrėnų agentūra ir Mokesčių kontrolės skyrius 2017 m. rugsėjo 28 d. patikrinimo aktu Nr. VR-16.10-139/VR-17.7-139 nustatė šiuos pažeidimus: 1) pareiškėjas, deklaruodamas taršą už 2015 metus deklaravo mažesnį teršalų kiekį, negu faktiškai išleido į aplinką, šiuo pagrindu priskaičiavo 202,15 Eur mokestį; 2) pareiškėjas už 2015 metų IV ketvirtį, 2016 metus ir 2017 metų I ir II ketvirčius nedeklaravo viso per šį laikotarpį išgauto vandens kiekio, šiuo pagrindu priskaičiavo 58 314,06 Eur mokesčio. Pareiškėjas 2017 m. spalio 26 d. pateikė pastabas dėl Patikrinimo akto, prašydamas netvirtinti Patikrinimo akto dalies dėl mokesčio už gamtos išteklius įstatymo pažeidimo ar šią dalį pakeisti panaikinant Patikrinimo akte nurodytą 58 314,06 Eur dydžio sankciją, taip pat pakeisti Patikrinimo akto dalį dėl mokesčio už išleistą ir nedeklaruotą teršalų kiekį iš stacionarių taršos šaltinių už 2015 m. (202,15 Eur), sumažinant šią sumą. VRAAD 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. VR-17.5-77 nusprendė pakeisti ir patvirtinti patikslintą šio sprendimo perskaičiavimu 2017 m. rugsėjo 28 d. patikrinimo aktą Nr. VR-16.10-139/VR-17.7-139 ir patvirtino 56 163,79 Eur ir 202,15 Eur sumas.
14. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius, kad Patikrinimo aktas, kuris buvo surašytas 2017 m. rugsėjo 28 d., jam buvo įteiktas tik 2017 m. spalio 6 d., t. y. pažeidžiant Patikrinimų taisyklių nuostatas, įpareigojančias tokį aktą įteikti per 3 darbo dienas, nurodė, jog pareiškėjas skundu teismui neatskleidžia, kokios jo materialinės teisės buvo pažeistos, o Patikrinimo akto turinys patvirtina, kad pareiškėjo įgaliotam atstovui J. S. aktas pasirašytinai įteiktas 2017 m. spalio 3 d., t. y. būtent per tris darbo dienas, todėl Patikrinimų taisyklių pažeidimo nėra pagrindo konstatuoti.
15. Teismas nurodė, kad Patikrinimo akte nurodyta, jog mokesčiai pareiškėjui apskaičiuoti įvertinus įmonės pateiktus duomenis. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad jis neprivalėjo pareiškėjui teikti paties pareiškėjo pateiktų dokumentų. Teismas nustatė, kad mokestis už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiuotas pagal paties pareiškėjo teiktas deklaracijas bei įvertinus Hidrometeorologinės stoties pateiktus duomenis, nustačius, jog buvo deklaruotas mažesnis teršalų kiekis, nei jų faktiškai buvo išleista į aplinką. Patikrinimo akte fiksuotas per 2015 metus iškritusių kritulių kiekis (678 mm) sutampa su paties pareiškėjo įgalioto asmens J. S. raštu teiktais duomenimis, todėl nėra jokio pagrindo išvadai, kad Patikrinimo aktas yra pagrįstas pareiškėjui nežinomais faktiniais duomenimis. Pareiškėjas skunde nenurodo jokio dokumento, kuriuo būtų pasiremta ginčijamuose sprendimuose, o jam (pareiškėjui) nebūtų žinomas jų turinys, taip pat nėra pateikęs jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjui buvo sudarytos objektyvios kliūtys susipažinti su Patikrinimo akto priedais.
16. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius, kad ginčijamuose sprendimuose nėra atskleista, kodėl mokestis apskaičiuotas už laikotarpį nuo 2015 m. lapkričio 1 d., nors tikrinamas buvo visas 2015 m. IV ketvirtis, nurodė, jog atsakovas paaiškino, kad nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 11 d. nutarimo Nr. 198 13 punktas, nustatantis naują reglamentavimą, todėl ši data pasirinkta kaip atskaitinė visiems patikrinimams (ir subjektų, kuriems minėta nuostata taikytina, ir subjektų, kuriems nuostata netaikytina, įskaitant ir pareiškėją, atžvilgiu) atlikti. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju mokestis pareiškėjui paskaičiuotas už trumpesnį, nei tikrintas, laikotarpį, todėl nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą ir tuo pagrindu naikinti jo atžvilgiu priimtus administracinius aktus.
17. Pareiškėjas skunde nurodo, kad turėjo teisėtą lūkestį, jog mokesčio jis neprivalo mokėti, nes atsakovas, atlikdamas patikrinimus 2013-2014 metais, tikrino ir jo (pareiškėjo) išgaunamų išteklių (vandens) apskaitą, tačiau jokių pažeidimų nenustatė. Atsakovas paaiškino, kad per aptariamą laikotarpį keitėsi tiek teisinis reguliavimas, tiek pareiškėjo išgaunamo vandens kiekis, pabrėžė, kad nesutampa ankstesni ir šioje byloje nagrinėjami tikrinimų laikotarpiai, vertintos kitokios faktinės aplinkybės, todėl pareiškėjui negalėjo susiformuoti lūkesčiai dėl mokesčio nemokėjimo.
18. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, nurodydamas, jog teršalų kiekis iš stacionarių taršos šaltinių netinkamai buvo deklaruotas dėl žmogiškosios klaidos, skunde iš esmės nekvestionuoja mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių už 2015-2016 metus (202,15 Eur) apskaičiavimo teisėtumo ir teisingumo.
19. Teismas nustatė, kad iš Patikrinimo akto matyti, jog mokestis už valstybinius gamtos išteklius pareiškėjui apskaičiuotas nustačius faktą, kad pareiškėjas už 2015 m. IV ketvirtį, 2016 m. ir 2017 m. I ir II ketvirčius Valstybinei mokesčių inspekcijai nepateikė Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandens ir statybinį gruntą deklaracijų KIT708, t. y. nedeklaravo viso per šį laikotarpį išgauto vandens kiekio. Pats pareiškėjas atsakovui tikrinimo metu pateikė išgauto vandens apskaitos duomenis, kurių pagrindu mokestis buvo apskaičiuotas. Ginčo dėl šių faktinių aplinkybių tarp proceso šalių nėra. Patikrinimo aktu įvertinus faktines aplinkybes buvo konstatuota, kad pareiškėjas pažeidė Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, 4 straipsnio 2 dalį ir 7 straipsnio 1, 2 ir 4 dalis. Mokestis pareiškėjui apskaičiuotas vadovaujantis Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostata, kurioje įtvirtinta, kad už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10.
20. Teismas, aptaręs aktualias Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo nuostatas, konstatavo, kad mokėtinas mokestis už valstybinius gamtos išteklius yra įtvirtintas įstatymo lygmens teisės aktuose. Iš esmės savo pareigą teikti deklaracijas (KIT708), o tuo pačiu ir mokėti mokestį, patvirtina ir pats pareiškėjas 2017 m. spalio 9 d. pateikdamas Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaraciją už 2017 m. III ketvirtį. Todėl teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo argumentą, kad atsakovas nepagrįstai, vadovaudamasis tik poįstatyminio akto papildymu nustatė pareiškėjui pareigą nuo 2015 m. IV ketvirčio deklaruoti ir sumokėti mokesčius už išgautus išteklius.
21. Teismas nurodė, kad įstatymuose įtvirtinta imperatyvi pareiškėjo pareiga mokėti tiek mokestį už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių, tiek mokestį už valstybinius gamtos išteklius, todėl pareiškėjo viltys, pagrįstos VRAAD ankstesniais patikrinimais vertinant tuo metu egzistavusias faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą, negali būti vertinamos, kaip teisėtas lūkestis ir nelemia ginčijamų administracinių aktų neteisėtumo.
22. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl proporcingumo principo pažeidimo bei sankcijos sumažinimo, nurodė, kad Mokesčių už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nenurodė iš esmės jokių ypatingų aplinkybių, į kurias atsižvelgiant teismas galėtų mažinti už ilgą laiką apskritai nedeklaruotą išgautų gamtos išteklių kiekį, taip išvengiant mokesčių apskaičiavimo ir mokėjimo. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad VRAAD atliktas patikrinimas pasiekė tikslus ir pareiškėjas už 2017 m. III ketvirtį jau deklaravo išgautus gamtinius išteklius, suvokė egzistuojančią prievolę, nelaikytinos teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis, šalinančiomis pažeidimą arba kaip nors kitaip galinčiomis įtakoti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius dydžius, nustatytus atsakovo priimtame sprendime. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad apskaičiuotas mokestis reikšmingai įtakotų pareiškėjo finansinę padėtį ir / ar ūkinę veiklą. Teismas, vadovaudamasis imperatyvia Mokesčio už gamtos išteklius 6 straipsnio 2 dalies nuostata ir atsižvelgęs į faktines aplinkybes, sprendė, kad VRAAD tinkamai taikė Mokesčio už gamtos išteklius 6 straipsnio 2 dalį, teisingai apskaičiavo pareiškėjo mokėtiną mokestį, o jį mažinti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.
23. Teismas, įvertinęs Patikrinimo akto turinį, sprendė, kad apskaičiuoto mokesčio dydis, jo sudėtinės dalys ir formulė yra detaliai atskleisti. VRAAD Sprendimu atsižvelgė į pareiškėjo pateiktas pastabas dėl taikytino tarifo 2015 m. IV ketvirtį, apskaičiuotą mokestį patikslino (sumažino). Pagal Mokesčio administravimo įstatymo 67 straipsnio 2 dalį mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos, tačiau pareiškėjas nenurodė jokių teisės aktais ir / ar faktinėmis aplinkybėmis pagrįstų motyvų, kodėl šis mokestis apskaičiuotas neteisingai. Teismas sprendė, kad VRAAD 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimas Nr. VR-17.5-77 yra teisėtas ir pagrįstas ir naikinti jį nėra pagrindo, todėl pareiškėjo skundą atmetė.
III.
24. Pareiškėjas UAB „Malsena plius“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti VRAAD 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimą Nr. VR-17.5-77.
25. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nemotyvuotas, kadangi teismas darė išvadas nesivadovaudamas Lietuvos Respublikos įstatymais, administracinių teismų praktika bei nemotyvavo padarytų išvadų, nenurodė, kokiais įrodymais buvo vadovautasi. Pvz., pareiškėjas skunde nurodė, kad jam Patikrinimo aktas buvo įteiktas tik 2017 m. spalio 6 d., teismas sprendime pažymėjo, kad bylos duomenys šį argumentą paneigia, bet nenurodė konkrečių įrodymų. Pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnį, administracinių teismų praktiką, kartu su individualiu administraciniu aktu turi būti pateikiami ir jo priedai, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas tiesiog pritarė atsakovo pozicijai, kad jis neprivalėjo pareiškėjui teikti jo paties pateiktų dokumentų ir nurodė, kad pareiškėjas nenurodė jokio dokumento, kuriuo būtų remiamasi ginčijamuose sprendimuose ir jis nebūtų žinojęs jų turinio. Tai, kad duomenis atsakovas gavo iš pareiškėjo nepaneigia jo pareigos pateikti individualų administracinį aktą su visais priedais. Šiuo atveju pareiškėjui perkeliama dviguba įrodinėjimo pareiga – ne tik įrodyti akto nepagrįstumą (pvz., priedų nebuvimą), bet ir papildomai nurodyti, kokios kliūtys buvo susipažinti su priedais.
26. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nėra nurodyta, kodėl ankstesni VRAAD patikrinimai negalėjo suformuoti teisėto lūkesčio dėl pareiškėjo veiksmų, taip pat nėra motyvuota apie kokias faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą kalba teismas, nenurodyta, kodėl teisėto lūkesčio turėjimas negali lemti ginčijamo administracinio akto neteisėtumo.
27. Pareiškėjas teigia, kad VRAAD tik atsiliepimu į skundą paaiškino, kodėl būtent toks Sprendimas buvo priimtas, pateikė Sprendimo (ar Patikrinimo akto) priedus, kodėl pareiškėjui buvo paskaičiuoti mokesčiai būtent nuo 2015 m. lapkričio 1 d., o pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nenagrinėjo ir dėl jų nepasisakė.
28. Pareiškėjo nuomone, teismas visiškai nepasisakė dėl 2018 m. balandžio 5 d. pareiškėjo pateiktų rašytinių paaiškinimų turinio. Pareiškėjas teigia, kad nurodė naujausią Lietuvos administracinių teismų praktiką, pagal kurią pareiškėjui buvo arba analogiškoje situacijoje kaip pareiškėjas, arba buvo blogesnėje situacijoje (pvz., neturėjo net leidimo eksploatuoti gręžinį), o teismai sumažino skirtinas sankcijas 70–80 proc., bylose nebuvo iš esmės vertintos pareiškėjų finansinės būklės ar faktas, kad mokestis reikšmingai įtakotų pareiškėjo finansinę padėtį ir / ar ūkinę veiklą. Be to, teismo sprendime visiškai nesivadovauta Europos Žmogaus Teisių Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl teisėtų lūkesčių instituto taikymo.
29. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad atsakovo Patikrinimo aktas ir Sprendimas neteisėti ir remiasi argumentais, išdėstytais skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas neįsigilino į jo skundo argumentus ir tik formaliai nurodė, jog pareiškėjui pareiga mokėti mokestį atsiranda iš įstatymo, todėl jam negali būti suformuotas teisėtas lūkestis, nenurodyta, kaip kito teisinis reguliavimas arba apie kokias pasikeitusias faktines aplinkybes nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendime. Teisėtų lūkesčių principo pažeidimas gali sąlygoti ne mokesčio nemokėjimą, tačiau sankcijos netaikymą, kadangi pareiškėjas negalėjo atsižvelgdamas į VRAAD veiksmus tikėtis, kad elgdamasis analogiškai bus nubaustas.
30. Pareiškėjas nurodo, kad nei Patikrinimo akte, nei VRAAD Sprendime nėra nustatyta, kad pareiškėjas veikė tyčia siekdamas išvengti mokesčio, jog valstybei buvo padaryta žymi žala (biudžetui ar gamtai), šių aplinkybių nebuvo nustatyta ir byloje. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad apskaičiuotas mokestis reikšmingai įtakotų jo finansinę padėtį ir / ar ūkinę veiklą, tačiau nepagrįstai vertino tik aplinkybes, ar sankcijos paskyrimas apsunkins pareiškėjo veiklą, tačiau neatsižvelgė į kitus svarbius kriterijus: teismų suformuotą praktiką analogiškais atvejais, pareiškėjo (ne)sąžiningumą, tyčią, vėlesnį pareiškėjo elgesį ir nepagrįstai suteikė prioritetą aplinkybėms, susijusioms su poveikiu pareiškėjo finansinei padėčiai ar ūkinei veiklai. Be to, pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino, jog Patikrinimų taisyklių 37 punkte yra nurodyta, kad poveikio priemonės taikomos kaip paskutinė (ultima ratio) priemonė. Analogiška nuostata yra įtvirtinta Viešojo administravimo įstatymo 362 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Patikrinimas pasiekė tikslus, pareiškėjas už 2017 m. III ketvirtį deklaravo išgautus gamtinius išteklius. Be to, pirmosios instancijos teismo sprendime iš viso nėra nurodyta, kodėl pareiškėjui mokestis (sankcija) už aplinkos teršimą yra paskirtas pagrįstai, t. y. nepasisakyta apie mokestį už nedeklaruotą teršalų kiekį iš stacionarių taršos šaltinių, taigi teismas nenagrinėjo šios skundo dalies.
31. Atsakovas VRAAD atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.
32. Atsakovo nuomone, pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo tik formalius pirmosios instancijos teismo sprendimo trūkumus, kurie nesudaro pagrindo jį keisti. Patikrinimo akte yra išvardinti dokumentai, kuriuose esančia informacija remtasi skaičiuojant mokestį, šie dokumentai yra pas pareiškėją, jis niekada atsakovo neprašė jų pateikti, todėl priedų nepateikimas nepažeidė pareiškėjo teisių. Teismas sprendime detaliai išanalizavo teisės aktų reglamentavimą dėl prievolės mokėti mokesčius už požeminį gamybinį vandenį ir konstatavo, kad mokėtinas mokestis yra įtvirtintas įstatymo lygmens teisės aktuose, o Sprendimas taip pat grindžiamas tik įstatyminėmis nuostatomis. Atsakovas teigia atsiliepime į skundą pateikęs paaiškinimą, kodėl mokestis paskaičiuotas ne už visą tikrintą ketvirtį, o nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toks paskaičiavimas pareiškėjui yra palankesnis, nei skaičiavimas už visą ketvirtį, be to, pareiškėjas pareigą deklaruoti ir sumokėti šį mokestį už visą 2015 m. IV ketvirtį pripažįsta ir neginčija. Teisinis reglamentavimas dėl mokesčio už gamybinį požeminį vandenį iš esmės pasikeitė 2014 m. liepos 1 d. – pakeitus Žemės gelmių įstatymo 12 ir 13 straipsnius, nustatyta pareiga visiems (su nustatytomis išimtimis, kurios pareiškėjui netaikytinos) naudojantiems gamybinį požeminį vandenį turėti leidimą nepriklausomai nuo išgaunamo vandens kiekio. Pareiškėjo vandens išgavimas ir mokestis už jį buvo tikrintas už 2013 m., 2014 m. I–II ketvirčius. Už 2014 m. III–IV ketvirčius ir 2015 m. I–III ketvirčius pareiškėjas netikrintas. Sprendimas apima patikrintus 2015 m. IV ketvirtį, 2016 metus ir 2017 m. I–II ketvirčius. Todėl patikrinimo aktų už 2013 ir 2014 m. I–II ketvirčius, kai buvo kitoks reglamentavimas, išvados negali formuoti teisėto lūkesčio, o juridinis asmuo, vykdantis specifinę ūkinę veiklą, turi pareigą domėtis teisės aktų pasikeitimais ir vykdyti naujus reikalavimus, o ne vadovautis senu reglamentavimu grįstu individualiu teisės aktu. Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai nurodė, kad tam, jog būtų sumažinta paskirta sankcija ūkio subjektui, būtina konstatuoti, kad ji dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių yra akivaizdžiai neproporcinga padarytam pažeidimui ir dėl to neteisinga. Įstatymu įtvirtintas nedeklaruoto mokesčio dauginimo tarifas nelaikytinas neteisingu iš anksto (a priori). Pareiškėjas nenurodė aplinkybių, dėl kurių teismas turėtų padaryti išimtį iš įtvirtinto teisinio reglamentavimo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
33. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VRAAD 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimo Nr. VR-17.5-77, kuriuo pakeistas ir patvirtintas patikslintas šio sprendimo perskaičiavimu 2017 m. rugsėjo 28 d. patikrinimo aktas Nr. VR-16.10-139/VR-17.7-139 ir pareiškėjui UAB „Malsena“ patvirtintos 56 163,79 Eur suma už nedeklaruotą išgautą požeminį vandenį už 2015 m. IV ketvirtį, 2016 metus ir 2017 metų I ir II ketvirčius ir 202,15 Eur suma mokesčio už aplinkos teršimą už 2015 metus deklaravus mažesnį teršalų kiekį (lietaus nuotekas), negu faktiškai išleido į aplinką, kurias pareiškėjas įpareigotas nustatyta tvarka sumokėti į Vilniaus apskrities mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą.
34. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo dėl Sprendimo panaikinimo netenkino, konstatavęs, kad pareiškėjas pripažįsta netinkamai deklaravęs mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių už 2015-2016 metus ir skunde iš esmės nekvestionuoja minėto mokesčio (202,15 Eur) apskaičiavimo teisėtumo ir teisingumo, taip pat, jog pareiškėjas už 2015 m. IV ketvirtį, 2016 m. ir 2017 m. I ir II ketvirčius Valstybinei mokesčių inspekcijai nepateikė mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijų, todėl jam pagrįstai ir teisėtai apskaičiuota 56 163,79 Eur suma, minėtas mokestis apskaičiuotas remiantis įstatyminiu pagrindu, nėra pagrindo konstatuoti proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principų pažeidimo, o pats sprendimas priimtas remiantis pareiškėjui žinomais faktiniais duomenimis, Patikrinimo aktas pareiškėjo atstovui įteiktas tinkamai.
35. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės laikosi pozicijos, išdėstytos skunde, teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas formalus, nemotyvuotas, o išvados nepagrįstos įrodymais, neatsižvelgta į pareiškėjo argumentus dėl sankcijos proporcingumo ir teisėtų lūkesčio principo taikymo, neįvertintos aplinkybės ir argumentai dėl mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą apskaičiavimo nuo 2015 m. lapkričio 1 d., o skundo dalis dėl mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių iš esmės nenagrinėta.
36. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
37. Pabrėžtina, kad, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
38. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).
39. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria ginčijamo teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, pareiškėjas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.
40. Pagal Mokesčių už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 5 straipsnio 1 dalį mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, išgaunantys šiuo įstatymu apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas. Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius tarifai nustatyti šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose (6 str. 1 d.), o už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas; jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10. Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius objektas yra šie išgaunami valstybiniai gamtos ištekliai: 1) naudingosios iškasenos, nurodytos šio įstatymo 1 priede, išskyrus angliavandenilius ir durpes, naudojamas gydymo įstaigose; 2) vanduo ir statybinis gruntas, nurodyti šio įstatymo 2 priede; 3) medžiojamieji gyvūnai, apmokestinami pagal medžioklės plotų kategorijas, nurodytas šio įstatymo 3 priede (4 str.).
41. Pagal Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 7 straipsnį mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokestinis laikotarpis yra kalendorinis ketvirtis (1 d.). Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai, mokestinio laikotarpio mokesčio deklaracijoje taikydami indeksuotą šio įstatymo 1 ar 2 prieduose nustatytą tarifą, apskaičiuoja ir moka mokestį už visą per tą mokestinį laikotarpį išgautą gamtos išteklių kiekį (2 d.). Mokesčio mokėtojai, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, privalo užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti tai teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje jie yra arba privalo būti įregistruoti mokesčio mokėtojais, ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, 15 dienos (4 d.).
42. Taigi aptartas teisinis reglamentavimas įtvirtina pareigą mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėtojui (pareiškėjui) mokėti minėtą mokestį, nustato jo deklaravimo ir mokėjimo tvarką. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas naudoja šiuo mokesčiu apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, todėl yra šio mokesčio mokėtojas, taigi turėjo pareigą nustatyta tvarka jį mokėti. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas, atlikęs patikrinimą, nustatė, jog pareiškėjas nedeklaravo ir nesumokėjo mokesčio už valstybinius gamtos išteklius už 2015 m. IV ketvirtį, 2016 m. ir 2017 m. I ir II ketvirčius, todėl jam pagrįstai ir teisėtai apskaičiuota 56 163,79 Eur mokėtina mokesčio suma. Pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino bylos aplinkybes šiuo aspektu, aptarė ir įvertino aktualų teisinį reglamentavimą, pasisakydamas, kad pareiga minėta mokestį kyla iš įstatymo, aptarė mokesčio apskaičiavimą, įvertino ir aplinkybes dėl mokesčio apskaičiavimo nuo 2015 m. lapkričio 1 d., todėl tokio pobūdžio apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti.
43. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad įstatyme nustatytų institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečia sankciją < ... > pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Jis, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija < ... > asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimas, 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimas). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas įvertino pareiškėjo argumentus dėl jam apskaičiuoto mokesčio už valstybinius gamtos išteklius proporcingumo, ir pagrįstai, pareiškėjui apskritai neįvykdžius pareigos nustatyta tvarka deklaruoti ir sumokėti mokestį už tikrintą laikotarpį, sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui apskaičiuota įstatyme nustatyta tvarka mokėtina mokesčio suma gali būti vertinama kaip neproporcinga sankcija. Pažymėtina, ir tai, kad atsakovas atsižvelgė į pareiškėjo pastabas dėl Patikrinimo akto ir Sprendimu patvirtino perskaičiuotą mokėtiną mokesčio už valstybinius gamtos išteklius sumą. Pirmosios instancijos teismas įvertino ir pareiškėjo argumentus dėl teisėtų lūkesčių principo, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai minėtais aspektais atmestini.
44. Nors pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo savo išvados dėl tinkamo Patikrinimo akto įteikimo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, jog aplinkybę, kad Patikrinimo aktas įteiktas pareiškėjui tinkamai, per tris darbo dienas, laikantis Patikrinimų taisyklių nuostatų, patvirtina pats Patikrinimo akto turinys (b. l. 92), iš kurio matyti, kad pareiškėjo atstovui J. S. minėtas aktas įtektas 2017 m. spalio 3 d., o ne spalio 6 d., kaip teigia pareiškėjas.
45. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime įvertino pareiškėjo argumentus dėl mokesčio už aplinkos teršimą, nustatė, kad pareiškėjas iš esmės pripažino, jog neteisingai deklaravo mokestį už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių už 2015-2016 metus, atsakovo apskaičiuotos šio mokesčio sumos (202,15 Eur) teisėtumo ir teisingumo neginčijo. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad ši pareiškėjo skundo dalis nenagrinėta.
46. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, proceso teisės normų nepažeidė, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija