Administracinė byla Nr. eA-2489-502/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04204-2024-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. gruodžio 23 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. T. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. spalio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. T. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas R. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. liepos 15 d. sprendimą Nr. 24S166156 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį iš naujo.
2. Pareiškėjas skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
2.1. Sprendimu nepagrįstai buvo nuspręsta nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) pareiškėjui, jį išsiunčiant iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždraudžiant atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvedant į Šengeno informacinę sistemą (toliau – SIS) perspėjimą dėl draudimo asmeniui atvykti ir apsigyventi 2 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
2.2. Pareiškėjas atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies bei 87 straipsnio nuostatas, kuriomis yra suteikiamas pabėgėlio statusas bei papildoma apsauga.
2.3. Pareiškėjas dėl prieglobsčio suteikimo pirmiausia kreipėsi Švedijoje, kur nuvyko gavęs Lietuvos išduotą Šengeno vizą, tačiau iš ten buvo deportuotas į Lietuvos Respublikoje, todėl prieglobsčio pasiprašė Lietuvos Respublikoje. Prieglobstį pareiškėjas prašė suteikti, nes kilmės valstybėje atlikdamas mašinų remonto darbus sudegino kliento automobilį, turėjo atlyginti 6 000 Eur dydžio žalą, o kadangi jos neatlygino, buvo sumuštas ir jam buvo grasinama nužudymu. Dėl šių aplinkybių pareiškėjas pabėgo iš (duomenys neskelbtini) ir bijo grįžti į savo kilmės valstybę.
2.4. Pareiškėjas į Lietuvą dėl vizos išdavimo kreipėsi tik dėl to, jog išgirdo, kad čia lengviau gauti Šengeno vizą, tačiau, gavęs Lietuvos Šengeno vizą, siekė nuvykti į Švediją. Nuvykęs į Švediją, pareiškėjas ten pasiliko iki kol buvo išsiųstas į Lietuvos Respubliką. Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje pareiškėjas pasiprašė tik todėl, jog Švedija jo nesuteikė ir pareiškėją persiuntė į Lietuvos Respubliką.
2.5. Migracijos departamentas neužtikrino objektyvaus, individualaus, nešališko pareiškėjo prieglobsčio prašymo tyrimo bei tinkamai neįvertino jo baimės patirti persekiojimo veiksmus realumo, kadangi netyrė ir nesiaiškino aplinkybių, ar pareiškėjui kilmės valstybės institucijos gali suteikti veiksmingą ir ilgalaikę apsaugą nuo kilmės valstybėje esančio nevalstybinio subjekto, grasinančio pareiškėjui nužudymu, persekiojimo. Taip pat tyrimo metu nebendradarbiavo su pareiškėju, siekiant nustatyti objektyvias jo prieglobsčio aplinkybes ir dėl to pareiškėjo nurodytus faktus kvalifikavo netinkamai.
2.6. Vien dėl to, jog Sprendimas dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimo buvo priimtas nepagrįstai ir turi būti panaikintas, Sprendimo dalys dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, uždraudimo atvykti bei duomenų įvedimo į SIS taip pat turi būti panaikinti.
2.7. Sprendimo dalyje dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos neteisėtumą pagrindžia aplinkybė, jog Departamentas padarė neteisingą išvadą, kad pareiškėjas gali pasislėpti nuo priverstinio jo grąžinimo į kilmės valstybę, nes 2024 m. kovo 28 d. pareiškėjui Lietuvoje buvo leista apsigyventi pasirinktoje gyvenamojoje vietoje ir pareiškėjas šios gyvenamosios vietos nepakeitė, nebandė išvykti iš Lietuvos, nesislėpė. Tokie pareiškėjo veiksmai paneigia Sprendime padarytą išvadą, jog jis gali pasislėpti nuo išsiuntimo į kilmės valstybę, taigi paneigia ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) sprendinio pagrįstumą.
4. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
4.1. Sprendimas teisėtas ir pagrįstas, priimtas ištyrus situaciją pareiškėjo kilmės šalyje, tiek pareiškėjo individualią situaciją lemiančias aplinkybes. Sprendimas buvo priimtas įvertinus visus duomenis bei vadovaujantis 1951 m. liepos 27 d. konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ (toliau – ir Konvencija), 2008 m. gruodžio 16 d. Direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB), Įstatymo, Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2021 m. liepos 27 d. įsakymo Nr. 1V-626 redakcija, (toliau – ir Tvarkos aprašas)) nuostatomis.
4.2. Sprendimas nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) priimtas dėl to, jog pareiškėjo individuali situacija neatitiko Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardintų priežasčių, t. y. jog jo persekiojimo kilmės valstybėje baimė nesusijusi su rase, religija, pilietybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar politiniais įsitikinimais.
4.3. Pareiškėjo atstovė nepagrįstai teigė, jog Migracijos departamentas nesiaiškino ir netyrė, ar pareiškėjui kilmės valstybės institucijos gali suteikti veiksmingą ir ilgalaikę apsaugą nuo kilmės valstybėje esančio nevalstybinio subjekto, grasinančio pareiškėjui nužudymu, be to, nepagrįstai skunde nurodyta, kad tyrimo metu Migracijos departamentas nebendradarbiavo su pareiškėju, siekiant nustatyti objektyvias jo prieglobsčio aplinkybes ir dėl to pareiškėjo nurodytus faktus kvalifikavo netinkamai.
4.4. Sprendžiant prieglobsčio prašymą pirmiausia turi būti nustatyta, ar egzistuoja minėtos „konvencinės“ priežastys, o po to ir kitos pabėgėlio statuso taikymo nuostatos in corpore (užsienietis turi būti už savo kilmės valstybės ribų ir visiškai pagrįstai bijoti persekiojimo, grindžiamo bent viena iš 5 priežasčių (rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar politiniais įsitikinamais) ir negali pasinaudoti savo kilmės valstybės apsauga arba ten grįžti bijodamas persekiojimo). Tik nustačius visas „konvencines“ aplinkybes gali būti suteikiamas prieglobstis (pabėgėlio statusas), tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodytos priežastys – išvykimas iš kilmės valstybės dėl baimės būti nužudytu nevalstybinio subjekto už negrąžintą didelę skolą – nesusijęs su jo persekiojimu kilmės valstybėje dėl jo turimos rasės, religijos, tautybės, priklausymo socialinei grupei ar politinių įsitikimų, todėl prieglobstis pareiškėjui ir nebuvo suteiktas.
4.5. Jokie teisės aktai Migracijos departamento neįpareigoja rinkti bei vertinti informacijos visais prieglobsčio prašytojo pageidaujamais aspektais, tuo labiau, jog pareiškėjas, teikdamas prašymą suteikti prieglobstį nepateikė jokių duomenų, kurie leistų daryti prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei, jog toks kilmės valstybės negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis – rase, religija, tautybe, politiniais įsitikinimais ar priklausymu socialinei grupei. Nebuvo nustatyta ir Įstatymo 87 straipsnio pagrindų papildomai apsaugai pareiškėjui suteikti, ko nepaneigė ir pareiškėjas.
4.6. Pareiškėjas Lietuvoje gavo Šengeno vizą ne norėdamas atvykti į Lietuvos Respubliką, tačiau turėdamas tikslą vykti į kitą šalį (Švediją), pasinaudojęs šia viza nuvyko į Švediją ir ten buvo daugiau nei pusmetį neturėdamas teisinio pagrindo iki Švedijoje buvo sulaikytas ir deportuotas į Lietuvos Respubliką. Šie pareiškėjo veiksmai Migracijos departamentui leido daryti pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas gali vengti grąžinimo į (duomenys neskelbtini)ir dėl to pasislėpti.
II.
6. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nustatė šias bylai reikšmingas faktines aplinkybes:
6.1. Pareiškėjas, (duomenys neskelbtini)pilietis, kuriam Lietuvoje buvo išduota Šengeno viza (galiojusi laikotarpiu nuo 2022 m. spalio 25 d. iki 2022 n. lapkričio 18 d.) iš kilmės valstybės išvyko 2022 m. spalio 26 d. (kelionės maršrutu (duomenys neskelbtini)), 2022 m. spalio 27 d. atvyko į Švediją, o 2023 m. birželio 22 d. buvo grąžintas į Lietuvos Respubliką.
6.2. Atvykęs į Lietuvos Respubliką, pareiškėjas 2023 m. birželio 23 d. kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu suteikti prieglobstį Nr. 2306-AS-0038 (toliau – Prašymas). Prašymą pareiškėjas motyvavo tuo, kad išvyko iš (duomenys neskelbtini) dėl turimų didelių skolų, kurių negalėjo išmokėti. Prašyme nurodė neturintis jokių pažįstamų ir artimų ryšių Lietuvos Respublikoje.
6.3. Pareiškėjo 2024 m. liepos 5 d. vykdytoje apklausoje pareiškėjas patvirtino Lietuvoje Šengeno vizos prašęs ne dėl atvykimo į Lietuvos Respubliką, tačiau turėdamas tikslą ją gavęs nuvykti į Švediją; pareiškėjas apklausos metu Migracijos departamentui nurodė kitą prieglobsčio suteikimo priežastį, nei Prašyme, t. y. jog 2022 m. spalio 24 d., jam būnant kilmės valstybėje ir atliekant automobilio remonto darbus, užsidegė remontuotas automobilis ir dėl to, neatlyginus automobilio savininkui turtinės žalos, pareiškėjas buvo sumuštas bei jam buvo grasinama nužudymu. Bijodamas būti nužudytu šio fizinio asmens, kurio nei vardo, nei pavardės jis nežino, pareiškėjas pabėgo iš kilmės valstybės ir negali ten grįžti.
6.4. Migracijos departamentas išnagrinėjo Prašymą ir priėmė Sprendimą, kuris yra motyvuotas, priimtas atlikus tyrimo veiksmus, įvertinus šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje ir esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika (jų nebuvimą, ką iš esmės patvirtino ir teismo posėdyje pareiškėjo atstovės duoti paaiškinimai), suteikus pareiškėjui galimybę pateikti paaiškinimus bei įrodymus, surinkus duomenis apie pareiškėjo individualią situaciją, atskirai įvertinus kiekvieną Sprendimo dalį dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimo, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, draudimo atvykti bei perspėjimo įvedimo į SIS nulėmusius aspektus bei aplinkybes.
7. Teismas, apžvelgęs Įstatymo nuostatas (86 str. 1 d., 2 d.), Tvarkos aprašo nuostatas (97 p, 99 p.), ginčui aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nurodė, kad byloje ginčas tarp šalių kilo dėl aplinkybės, ar spręsdamas pareiškėjo prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimo klausimus ir žinodamas, jog pareiškėjui kilmės valstybėje nevalstybinis subjektas grasina pareiškėją nužudyti, Migracijos departamentas turėjo tirti vienos iš pabėgėlio statuso taikymo nuostatos egzistavimą, o būtent tai, ar pareiškėjas (ne)gali pasinaudoti savo kilmės valstybės apsauga arba į kilmės valstybę grįžti bijodamas persekiojimo.
8. Teismas pažymėjo, kad Sprendime išdėstyti motyvai bei su atsiliepimu į skundą Migracijos departamento pateikti dokumentai patvirtina, jog Sprendimas buvo priimtas atlikus pareiškėjo paaiškinimų bei pateiktų duomenų analizę bei vertinimą, šias individualias pareiškėjo situacijos aplinkybes įvertinus Migracijos departamento surinktos informacijos apie pareiškėjui galinčias kilti grėsmes kontekste, įvertinus pareiškėjo pasisakymus.
9. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas patvirtino Sprendime konstatuotas aplinkybes, jog Lietuvos Respublikoje prieglobsčio bei papildomos apsaugos prašė ne dėl Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei Konvencijos 1 straipsnio A dalyje nurodyto persekiojimo priežasčių: rasės, religijos, tautybės, politinių įsitikinimų ar priklausymo socialinei grupei, tačiau dėl to, jog neturi pinigų ir neatlygina kilmės valstybėje gyvenančiam fiziniam asmeniui padarytos turtinės žalos, padarytos remonto metu sudeginus automobilį, todėl, dėl patirtų grasinimų nužudyti jis bijo minėto fizinio subjekto persekiojimo.
10. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka pabėgėlio profilio, kadangi pareiškėjo atveju nėra įvykdyta viena iš pabėgėlio statuso taikymo nuostatų – pareiškėjas kilmės valstybėje nėra persekiojamas dėl rasės, tautybės, religijos, politinių įsitikinimų ar priklausymo socialinei grupei, todėl Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai nusprendė, kad nėra pagrindo pareiškėjui suteikti tarptautinę apsaugą.
11. Teismas nurodė, kad pareiškėjas argumentus dėl papildomos apsaugos suteikimo grindė iš esmės tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Teismas pažymėjo, kad, remiantis Migracijos departamento surinkta informacija (duomenys neskelbtini), iš kurios yra kilęs prieglobsčio prašytojas, nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), pasireiškiantys beatodairišku smurtu, dėl kurio vien dėl buvimo toje teritorijoje asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia pavojus. Tokių aplinkybių nenurodė ir pareiškėjas. Į bylą nepateikta visiškai jokių duomenų, kurie bent tikėtinai galėtų būti pagrįstos baimės įrodymais dėl pareiškėjui kilmės valstybėje gresiančių veiksmų (nenustatyta, jog kaip nors neteisėtai galėtų būti pažeidžiamos pareiškėjo teisės bei laisvės), taip pat nenustatyta tikimybė galimos prievartos grėsmės jį grąžinus į kilmės valstybę (būtų įvykdyta mirties bausmė, jis būtų kankinamas, patirtų žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir pan.).
12. Pasisakydamas dėl Sprendimo dalių, kuriomis nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, uždrausti pareiškėjui 2 metus nuo išsiuntimo atvykti į Lietuvos Respubliką, įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 2 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, teismas apžvelgė Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-429 (toliau – ir Aprašas) nuostatas (23 p., 49 p.), Įstatymo nuostatas (126 str. 1 d. 1 p., 128 str. 1 d., 130 str. 1 d., 2 d., 133 str. 2 d., 7 d.), Direktyvos 2008/115/EB nuostatas (7 str., 11 str.), Europos Parlamento ir Tarybos 2018 m. lapkričio 28 d. reglamento (ES) Nr. 2018/1861 „Dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006“ (toliau – SIS reglamentas) nuostatas (21 str., 22 str., 23 str., 24 str.), nurodė, kad byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma patvirtina faktines aplinkybes, jog pareiškėjo elgsena siekiant gauti Lietuvoje Šengeno vizą bei buvusi iki Prašymo dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikos pateikimo dienos, žiūrint pašalinio stebėtojo akimis, nesudaro patikimo žmogaus įvaizdžio bei nerodo pareiškėjo tvirto ir nuoseklaus apsisprendimo laikytis teisės aktų nustatytos tvarkos bei vykdyti valdžios institucijų priimtus sprendimus.
13. Teismas akcentavo, kad tiek byloje surinkti rašytiniai įrodymai, tiek ir paties pareiškėjo paaiškinimai, kuriais jis paliudijo kreipęsis į Lietuvos Respubliką dėl Šengeno vizos išdavimo tik dėl to, kad išgirdo, kad Lietuvoje ją lengviau gauti, tačiau ją gavęs turėjo tikslą nuvykti tik į Švediją, į kurią nuvykęs gyveno daugiau nei pusmetį nelegaliai, patvirtina, jog pareiškėjas niekada neturėjo tikslo atvykti į Lietuvos Respubliką ir čia gauti tarptautinę apsaugą bei rodo, jog pareiškėjas yra linkęs nesilaikyti teisės aktų reglamentuotų migracijos taisyklių ir procedūrų. Teismas sprendė, kad nurodytos aplinkybės patvirtina Migracijos departamento išvadą, jog ginčo atveju, įvertinus pareiškėjo individualią situaciją, egzistuoja pavojus, kad pareiškėjas pasislėps.
14. Teismas konstatavo, kad byloje nustatytų ir pareiškėją individualizuojančių aplinkybių visuma sudarė pagrindą Migracijos departamentui spręsti, kad realiai egzistuoja pareiškėjo pasislėpimo pavojus, todėl pareiškėjui pagrįstai taikyta Direktyvos 2008/115/EB 7 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtis bei nesuteiktas laikotarpis savanoriškai išvykti.
III.
16. Pareiškėjas R. T. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. spalio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti ir panaikinti Sprendimą.
17. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
17.1. Pareiškėjui kylanti susidorojimo grėsmė yra pakankamai rimta ir jis atitinka Įstatymo 86 straipsnyje įtvirtintus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus ir Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatytus kriterijus.
17.2. Persekiojimo vykdytojais gali būti ir nevalstybiniai subjektai, jei valstybė neteikia (negali arba nenori) veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo, todėl, kai yra nustatoma, kad persekiojimą vykdo ne valstybiniai subjektai, turi būti nustatyta: 1) ar pareiškėjui jo valstybė gali suteikti apsaugą; 2) jei negali suteikti apsaugos, tai dėl kokių priežasčių taip yra.
17.3. Migracijos departamentas turi nustatyti aplinkybes, ar pareiškėjui (duomenys neskelbtini) valstybės institucijos gali suteikti veiksmingą ir ilgalaikę apsaugą, t. y. apsaugoti jį nuo jam grasinančio nužudymu asmens. Tuo atveju, jeigu tokios apsaugos negali suteikti, turi būti nustatytos priežastys, kodėl tokia apsauga nesuteikiama (ar tokio apsaugos neteikimas susijęs su dėl rasės, tautybės, religijos, politinių įsitikinimų ar priklausymo socialinei grupei), tačiau atsakovas šių aplinkybių nesiaiškino ir neanalizavo.
17.4. Migracijos departamentas kilmės valstybės informacijos apskritai nerinko. Migracijos departamentas iš karto konstatavo, kad nėra persekiojimo konvencinių priežasčių, nors net nesiaiškino, ar valstybė pareiškėjui gali užtikrinti apsaugą nuo nevalstybinio subjekto persekiojimo.
17.5. Jei Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo vertinimu prieš pareiškėją vykdomas persekiojimas neatitinka pabėgėlio statuso kriterijų, nes tai vyksta ne dėl rasės, tautybės, religijos, politinių įsitikinimų ar priklausymo socialinei grupei, tai nereiškia, jog šios priežastys nėra svarbios vertinant papildomos apsaugos suteikimą. Būtent papildoma apsauga yra suteikiama tada, kai yra iškilęs pavojus vienoms svarbiausių asmens teisių – gyvybei arba kai jis gali patirti kankinantį elgesį, ir šiuo atveju jau nėra svarbu dėl kokių priežasčių tai vyksta. Tuo atveju, jei pareiškėjas bus grąžintas į kilmės valstybę, jis bus nužudytas, o tai, pareiškėjo nuomone, atitinka atvejus, kuomet teikiama papildoma apsauga.
17.6. Pareiškėjas pateikė prieglobsčio prašymą 2023 m. birželio 23 d., nuo 2024 m. kovo 28 d. jo atžvilgiu buvo priimtas sprendimas, kuriuo leista gyventi savo pasirinktoje vietoje. Per visą tą laiką pareiškėjas nepasislėpė, iš Lietuvos nepasišalino, todėl Migracijos departamento prielaida, kad jis bandys pasislėpti vengdamas grąžinimo sprendimo yra nepagrįsta. Pareiškėjui gali būti taikomas Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 3 punktas ir gali būti priimamas grąžinimo sprendimas.
19. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių bei siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo pareiškėjas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus ir byloje esančius įrodymus, priėjo prie pagrįstos išvados, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
20. Bylos nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo nuspręsta nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) pareiškėjui, jį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždraudžiant atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvedant į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo asmeniui atvykti ir apsigyventi 2 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
21. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas detaliai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo situaciją, įvertino visus tiek pareiškėjo pateiktus, tiek Migracijos departamento surinktus duomenis, tinkamai pritaikė teisės normas, Sprendimas atitinka VAĮ nuostatas.
22. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad nebuvo tinkamai įvertinta, jog persekiojimą gali vykdyti nevalstybinis subjektas, pareiškėjui gresia nužudymas, todėl papildoma apsauga turėjo būti jam suteikta. Pareiškėjas akcentuoja, kad Migracijos departamentas nepagrįstai sprendė, jog yra pagrindas manyti, jog pareiškėjas pasislėps.
23. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija nenustatė ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nustatytų sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, todėl šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas apeliacinio skundo ribose.
24. Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti.
25. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).
26. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančio prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010, 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012, 2024 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-960-821/2024). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015, 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017, 2024 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1281-968/2024).
27. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07)).
28. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo Prašymą, sprendžia, kad pareiškėjo įvardytas persekiotojas (fizinis asmuo, kuriuo nei vardo, nei pavardės pareiškėjas nenurodė, nes teigė, kad nežino) nėra valstybinis subjektas arba nevalstybinis subjektas, nuo kurio valstybė ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos negalėtų arba nenorėtų suteikti apsaugos. Nagrinėjamoje byloje nepateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas patyrė individualų persekiojimą dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų ar toks persekiojimas jai gresia dėl jo nurodytų aplinkybių. Taigi, pareiškėjo įvardytas konfliktas su jo nurodytu asmeniu yra asmeninio pobūdžio. Pareiškėjas nepateikė duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti prieglobsčio prašytojui apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų nulemtas „konvencinėmis“ priežastimis (jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais). Teisėjų kolegija pažymi, kad pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Pareiškėjas nenurodė, kad dėl kokių nors priežasčių jis negalėtų kreiptis į teisėsaugos institucijas savo kilmės valstybėje. Atsižvelgiant į tai, atsakovas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnyje nustatytų sąlygų, todėl teisingai atmetė pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį.
29. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tikrindamas, ar atsakovo Sprendimo dalis dėl pabėgėlio statuso pareiškėjui nesuteikimo, yra pagrįsta ir teisėta, ar pareiškėjas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir jam turėtų būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje, atsakovo nustatytas ir įvertintas aplinkybes išnagrinėjo, įvertinęs visus įrodymus ir jų visumą, kaip tai nustato ABTĮ 56 straipsnio 7 dalis.
30. Teisėjų kolegija, remdamasi tais pačiais pagrindais, nesant realios ir individualios grėsmės prieglobsčio prašytojui bei pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje jam grėstų kankinimai arba mirties bausmė arba vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti jai ir papildomą apsaugą. Dėl to pagrįstai atsakovas ir teismas pripažino, jog pareiškėjas neatitiko papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.
31. Atsakovas pagal surinktą informaciją apie kilmės valstybę nustatė, kad (duomenys neskelbtini) Respublikoje nevyksta vidinis konfliktas dėl valdžios, todėl vertino, kad pareiškėjas neatitinka ir papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.
32. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad atsakovas tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo prašymą, įvertino visus surinktus duomenis, tinkamai pritaikė teisės normas ir padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytų pabėgėlio statuso bei Įstatymo 87 straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Tokia atsakovo išvada Sprendime yra pakankamai išsamiai motyvuota, o pareiškėjas nepateikė pagrįstų argumentų ir duomenų, kad atsakovo surinkta informacija apie pareiškėjo individualią situaciją ir kilmės valstybę yra nepakankama, nebeaktuali ir / ar klaidinga.
33. Pareiškėjas teigia, kad Sprendime padaryta nepagrįsta išvada, jog pareiškėjas gali pasislėpti, todėl nepagrįstai pritaikyta Direktyvos 2008/115/EB 7 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtis bei nesuteiktinas laikotarpis savanoriškai išvykti.
34. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktą, užsienietis, kuriam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti, išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos. Pagal Direktyvos 2008/115/EB 7 straipsnio 4 dalį jeigu esama pasislėpimo pavojaus, arba jei prašymas dėl teisėto buvimo buvo atmestas, kaip akivaizdžiai nepagrįstas ar melagingas, arba jei suinteresuotas asmuo kelia pavojų viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, valstybės narės gali nesuteikti laikotarpio savanoriškai išvykti arba gali suteikti trumpesnį nei septynių dienų laikotarpį.
35. Teisėjų kolegija nustatė, kad Sprendime išvada, jog pareiškėjas gali pasislėpti, grindžiama tuo, kad pareiškėjas, gavęs Lietuvos Respublikos vizą, išvyko į Švediją ir Švedijoje gyveno apie 8 mėnesius, kol 2023 m. gegužės mėnesį jis buvo sulaikytas, nes šalyje buvo neteisėtai (neturėjo vizos ar leidimo gyventi). Teisėjų kolegijos vertinimu, Migracijos departamentas pagrįstai sprendė, jog yra pagrindas manyti, jog pareiškėjas gali slėptis, nes, kaip matyti iš bylos duomenų, pareiškėjas neteisėtai gyveno Švedijoje, taip pat bando išvengti grąžinimo į kilmės valstybę. Pareiškėjo argumentai, kad jis nepasišalino iš apgyvendinimo vietos nekeičia situacijos teisinio vertinimo.
36. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija