Lietuvos Respublikos Vyriausybė
nutarimas
Dėl LIETUVOS RESPUBLIKOS TRANSPORTO PRIEMONIŲ VALDYTOJŲ CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS PRIVALOMOJO DRAUDIMO ĮSTATYMO
NR. IX-378 6, 9, 11, 12, 15, 20, 28, 39 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR ĮSTATYMO PAPILDYMO 111,112 STRAIPSNIAIS ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIP-2472 IR LIETUVOS RESPUBLIKOS DRAUDIMO ĮSTATYMO NR. IX-1737 150 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIP-2473
2015 m. rugsėjo 10 d. Nr. 962
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2015 m. birželio 26 d. sprendimo Nr. SV-S-1123 „Dėl įstatymų projektų išvadų“ 10 ir 11 punktus, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Nepritarti Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo Nr. IX-378 6, 9, 11, 12, 15, 20, 28, 39 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 111,112 straipsniais įstatymo projektui Nr. XIIP-2472 (toliau – projektas Nr. XIIP-2472) ir Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo Nr. IX-1737 150 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIP-2473 (toliau – projektas Nr. XIIP-2473) dėl toliau nurodytų priežasčių.
1. Projekto Nr. XIIP-2472 1 straipsnio 3 dalimi keičiamo Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – Įstatymas) 6 straipsnio 13 dalies nuostatos, papildančios Įstatymą įpareigojimu draudikui sudaryti atitinkamą skaičių įprastinių draudimo sutarčių dėl tam tikrų kategorijų transporto priemonių, kuris būtų proporcingas atitinkamam Lietuvos Respublikoje įregistruotų transporto priemonių kategorijų skaičiui, prieštarauja laisvės teikti paslaugas ir įsisteigimo laisvės principams ir sudaro sąlygas konkurencijos ribojimui.
1.1. Draudikui numatant pareigą sudaryti atitinkamą skaičių įprastinių draudimo sutarčių, būtų daromos kliūtys kitų Europos Sąjungos valstybių narių draudimo įmonėms patekti į rinką ir būti joje, todėl manytina, kad siūlomi pakeitimai pažeidžia Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (OL 2010 C 83, p. 47) (toliau – SESV) 56 straipsnį, kuris draudžia valstybėms narėms taikyti laisvės teikti paslaugas apribojimus, ir 49 straipsnį, kuriuo draudžiami vienos Europos Sąjungos valstybės narės nacionalinių subjektų įsisteigimo laisvės kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijoje apribojimai. Apribojimo sąvoka SESV 49 ir 56 straipsnių prasme reiškia visas priemones, kurios įsisteigimo laisvės ir laisvės teikti paslaugas įgyvendinimą draudžia, riboja arba daro jį ne tokį patrauklų (žr., pavyzdžiui, 2007 m. gruodžio 13 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimo byloje Komisija prieš Italiją, C‑465/05, EU:C:2007:781, 17 punktą; 2008 m. liepos 17 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimo byloje Komisija prieš Prancūziją, C‑389/05, EU:C:2008:411, 52 punktą).
1.2. Atsižvelgiant į tai, kad pagal Įstatymo 6 straipsnio 2 dalį draudėjas turi teisę kreiptis į pasirinktą draudimo įmonę ir sutarties sudarymas priklauso ne nuo vienos, o nuo abiejų sutarties šalių valios, reikalavimas draudimo įmonei užtikrinti tam tikrą sudaromų įprastinių draudimo sutarčių skaičių yra praktiškai neįgyvendinamas.
1.3. Siūlomos nuostatos, kad draudimo įmonės sudarytų įprastinių draudimo sutarčių skaičius būtų proporcingas atitinkamam Lietuvos Respublikoje įregistruotų tam tikrų kategorijų transporto priemonių skaičiui, galimai prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintiems asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos bei sąžiningos konkurencijos laisvės principams, o tokių nuostatų įgyvendinimas įteisintų transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkos padalijimą, ir tai galėtų lemti Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – Konkurencijos įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies pažeidimus. Įvertinus šias aplinkybes, tokios siūlomos nuostatos yra nesuderinamos ir su Projekto Nr. XIIP-2472 aiškinamajame rašte nurodytu siekiu paskatinti draudimo įmonių konkurenciją.
2. Projekto Nr. XIIP-2472 3 straipsniu keičiamo Įstatymo 11 straipsnio nuostatos, numatančios privalomą draudimo įmokų dydžio nustatymo tvarką, ribotų asmenų ūkinės veiklos laisvę ir pažeistų Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisės aktus.
2.1. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintas asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos principas. Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos komercinių bankų įstatymo 37 straipsnio pirmosios dalies 7 punkto, 39 straipsnio, 40 straipsnio pirmosios bei antrosios dalių, 45 straipsnio ir 46 straipsnio antrosios bei trečiosios dalių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 1999 m. spalio 6 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos telekomunikacijų įstatymo 8 straipsnio 1, 2 ir 3 dalių bei 16 straipsnio 7, 8 ir 9 dalių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“), ūkinės veiklos laisvės principas, be kita ko, turėtų būti suprantamas kaip suteikiantis teisę laisvai pasirinkti verslą, sudaryti sutartis, taip pat kaip teisinių galimybių visuma, sudaranti prielaidas asmeniui savarankiškai priimti jo ūkinei veiklai reikalingus sprendimus. Atsižvelgiant į tai, ūkio subjektų kainodaros laisvės bei sutarčių sudarymo laisvės apribojimas vertintinas kaip ūkinės veiklos laisvę ribojanti priemonė.
2.2. Siūlomas draudimo įmokų dydžių nustatymo tvarkos reglamentavimas Įstatyme prieštarauja 1992 m. birželio 18 d. Tarybos direktyvos 92/49/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su tiesioginiu draudimu, išskyrus gyvybės draudimą, derinimo, iš dalies keičiančios Direktyvas 73/239/EEB ir 88/357/EEB (trečioji ne gyvybės direktyva) (OL 2004 m. specialusis leidimas, 6 skyrius, 1 tomas, p. 346) (toliau – Direktyva 92/49/EEB), 29 straipsniui, kuris draudžia Europos Sąjungos valstybėms narėms nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtinti nuostatas, reikalaujančias iš anksto patvirtinti bendrąsias ir specialiąsias draudimo sutarčių sąlygas, draudimo įmokų tarifus, kuriuos draudimo įmonė ketina naudoti sudarydama sandorius su draudėjais, arba nuostatas, reikalaujančias, kad draudimo įmonė nuolat informuotų apie draudimo įmokų tarifus ar numatomus draudimo įmokų tarifų pakeitimus. 2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/138/EB dėl draudimo ir perdraudimo veiklos pradėjimo ir jos vykdymo (Mokumas II) (OL 2009 L 335, p. 1) 21 straipsnyje nustatyta, kad Europos Sąjungos valstybės narės negali reikalauti, kad draudimo įmonės iš anksto patvirtintų draudimo įmokų tarifus, techninių atidėjinių ir draudimo įmokų tarifų skaičiavimo techninius pagrindus ar nuolat apie juos informuotų. Šios nuostatos yra perkeltos į Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo (toliau – Draudimo įstatymas) 213 straipsnį.
2.3. Projekto Nr. XIIP-2472 3 straipsniu keičiamo Įstatymo 11 straipsnio 4 dalies 5 punkte įtvirtintas reguliavimas, numatantis, kad draudikas turi teisę taikyti draudėjui draudimo įmokos priemoką, susijusią su buvusiais žalos atlyginimo atvejais, tik jeigu per šio straipsnio 4 dalies 4 punkte nurodytą laikotarpį žalos atlyginimo atvejų buvo 3 ir daugiau ir jeigu išmokėtos žalos dydis 3 kartus viršija draudėjo sumokėtų įmokų dydį, yra nepagrįstas ir neatitinka Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinto proporcingumo principo.
2.4. Projekto Nr. XIIP-2472 3 straipsniu keičiamo Įstatymo 11 straipsnio 4 dalies 7 punkto nuostata, kad rizikos mažiausias dydis gali būti apskaičiuojamas remiantis kitų draudikų turimų techninių duomenų bazių duomenimis, kuriuos draudikai, gavę atitinkamą kito draudiko prašymą, privalo pateikti, gali lemti draudžiamus informacijos mainus tarp draudikų ir taip pažeisti Konkurencijos įstatymo 5 straipsnį.
2.5. Projekto Nr. XIIP-2472 3 straipsniu keičiamo Įstatymo 11 straipsnio 4 dalies 8 punkto nuostata, kad draudikas taiko draudėjui draudimo įmokos nuolaidą, kai draudėjas draudimo sutartimi įsipareigoja sumokėti dalį draudiko mokėtinos išmokos nukentėjusiajam, nesuderinama su Įstatymo ir juo įgyvendinamos 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (OL 2009 L 263, p. 11) (toliau – Direktyva 2009/103/EB) tikslu – užtikrinti eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą – ir prieštarauja Įstatymo 11 straipsnio 8 dalies nuostatai, kad draudikas neturi teisės draudimo sutartyje nustatyti sumos, kuria draudžiamojo įvykio atveju būtų sumažinama mokama išmoka.
3. Atsižvelgiant į tai, kad draudimo įmokų reguliavimas pagal Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisės aktus nėra galimas, Projekto Nr. XIIP-2472 5 straipsnio, papildančio Įstatymą 112 straipsniu, nuostatos dėl draudimo įmokų ginčų nagrinėjimo institucijos ir draudimo įmokų ginčų nagrinėjimo tvarkos nesuderinamos su galiojančių įstatymų ir jais įgyvendinamų Europos Sąjungos teisės aktų nuostatomis.
4. Projekto Nr. XIIP-2472 1 straipsnio 1 dalimi keičiamo Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatos, numatančios reikalavimą kiekvienam draudikui, vykdančiam ne gyvybės draudimo veiklą, privalomai sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, pažeidžia Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimus, veiklos laisvės, laisvės teikti paslaugas, įsisteigimo laisvės principus.
4.1. Draudimo įstatymo 12 straipsnis, perkeliantis Direktyvos 92/49/EEB 7 straipsnį, nustato, kad draudimo veiklos licencija išduodama tam tikros draudimo grupės draudimo veiklai vykdyti. Papildomas įpareigojimas draudimo įmonėms, vykdančioms ne gyvybės draudimo veiklą, privalomai sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis ne tik apribotų veiklos laisvę ir taip pažeistų Direktyvos 92/49/EEB nuostatas, bet ir galėtų atgrasyti draudimo įmones nuo veiklos Lietuvoje. Be to, draudikai, kurie nevykdo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo, būtų priversti ne tik gauti šios draudimo grupės draudimo veiklos licenciją, bet ir tapti Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro (toliau – Biuras) nariais, mokėti stojamąjį Biuro nario įnašą (Įstatymo 29 straipsnio 1 dalis), todėl šis įpareigojimas pareikalautų papildomų žmogiškųjų ir finansinių išteklių, kurie, be kita ko, turėtų užtikrinti ir draudimo įmonės mokumo reikalavimų laikymąsi atsižvelgiant į riziką, kylančią iš privalomojo draudimo veiklos.
4.2. Privalomai reikalaujant, kad visos ne gyvybės draudimo įmonės sudarytų transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, draudimo įmonės, kurios neturės papildomų pajėgumų transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo veiklai vykdyti, bus priverstos apskritai trauktis iš draudimo rinkos.
5. Projekto Nr. XIIP-2472 1 straipsnio 2 dalimi keičiamo Įstatymo 6 straipsnio 6 dalies nuostatos, numatančios draudimo įmonei pareigą nemokamai išduoti žaliąją kortelę, galiojančią žaliosios kortelės sistemai priklausančiose valstybėse, neproporcingai išplečia Direktyvos 2009/103/EB taikymo mastą. Direktyvos 2009/103/EB 14 straipsnis nustato, kad draudimo sutartis, sumokėjus vieną bendrą įmoką, galioja visose Europos Sąjungos valstybėse narėse. Siūlomos nuostatos panaikintų draudėjo pasirinkimo galimybę rinktis draudimo apsaugą pagal poreikį ir priverstų draudėją mokėti už draudimo apsaugą visose 46-iose žaliosios kortelės sistemai priklausančiose valstybėse. Kadangi būtų didinama draudimo apsauga, didėtų ir draudimo įmoka.
6. Projekto Nr. XIIP-2473 1 straipsnis, panaikinantis Draudimo įstatymo 150 straipsnio nuostatą dėl transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarčių pabaigos įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, ir Projekto Nr. XIIP-2472 8 straipsniu keičiamo Įstatymo 20 straipsnio 2 dalies nuostatos, numatančios, kad Biuras perima bankrutuojančių draudimo įmonių įsipareigojimus pagal transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis iki jų pabaigos, neatitinka bankroto instituto paskirties – nedidinti ir taip nemokaus subjekto skolos (įsipareigojimų), taip užtikrinant tiek kreditorių, tiek paties bankrutuojančio asmens interesų pusiausvyrą. Be to, vadovaujantis Draudimo įstatymo 41 straipsniu, perkeliančiu Direktyvos 92/49/EEB 12 straipsnį, teisės ir pareigos pagal draudimo sutartis gali būti perduodamos tik kitai atitinkamą licenciją turinčiai draudimo įmonei. Atsižvelgiant į tai, kad Biuras yra vienijanti draudimo įmones, vykdančias transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą, organizacija, įsteigta ir veikianti pagal Direktyvą 2009/103/EB, Biurui pagal Draudimo įstatymą nėra keliami techninių atidėjinių sudarymo, padengimo turtu, kiti draudimo veiklai privalomi finansiniai ir įmonės valdymo reikalavimai ir Biuro veiklai nėra taikomi draudimo veiklos licencijavimo ir priežiūros reikalavimai, siūlomos nuostatos neatitinka galiojančių įstatymų ir jais įgyvendinamų Europos Sąjungos teisės aktų.
7. Kai kurios projekto Nr. XIIP-2472 nuostatos yra perteklinės ir ne Įstatymo reguliavimo dalykas.
7.1. Projekto Nr. XIIP-2472 1 straipsnio 3 dalimi keičiamo Įstatymo 6 straipsnio 13 dalies reikalavimas Lietuvos Respublikos Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai nustatyti reikalavimus transporto priemonių kategorijoms ir klasėms pagal konstrukciją yra perteklinis, nes Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 16 punktas suteikia įgaliojimus Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijai arba jos įgaliotai institucijai tvirtinti motorinių transporto priemonių ir jų priekabų kategorijas ir klases pagal konstrukciją.
7.2. Projekto Nr. XIIP-2472 3 straipsniu keičiamo Įstatymo 11 straipsnio 5 dalies nuostatos, numatančios, kad draudimo įmokų dydžiai ir jų nustatymo pagrindai privalo būti iš anksto įvertinti draudiko paskirto nepriklausomo aktuaro ar auditoriaus, yra perteklinės ir didina draudimo įmonės sąnaudas ir atitinkamai draudimo įmokas, kadangi pagal Draudimo įstatymo 25 straipsnį kiekvienai draudimo įmonei yra keliamas reikalavimas turėti vyriausiąjį aktuarą, kuris, be kitų funkcijų, tikrina, ar draudimo įmokų apskaičiavimas atitinka teisės aktų reikalavimus ar nustatytus principus. Be to, pagal Draudimo įstatymo 26 straipsnį draudimo įmonėje veikia įmonės veiklos vidaus kontrolės sistema.
7.3. Projekto Nr. XIIP-2472 4 straipsnio, papildančio Įstatymą 111 straipsniu, nuostatos, reglamentuojančios priežiūros institucijos funkcijas, yra perteklinės, kadangi Lietuvos banko kompetencija draudimo veiklos priežiūros srityje yra apibrėžta Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatyme ir Draudimo įstatyme.
7.4. Projekto Nr. XIIP-2472 10 straipsniu keičiamos Įstatymo 39 straipsnio 1 dalies nuostatos, numatančios, kad audito įmonė, patikrinusi Biuro metines finansines ataskaitas, negali tikrinti kitų 3 metų Biuro metinių finansinių ataskaitų, yra ne Įstatymo, o Lietuvos Respublikos audito įstatymo, kuriame nustatomi visi auditoriams ir audito įmonėms keliami reikalavimai, reguliavimo dalykas.
8. Projekto Nr. XIIP-2472 3 straipsniu keičiamo Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punkto pakeitimas, panaikinantis neturtinės žalos dydžio ribojimą, tačiau nenumatantis draudimo išmokos dėl eismo įvykio metu padarytos neturtinės žalos nustatymo kriterijų, lemtų ilgesnę ir sudėtingesnę draudimo išmokos mokėjimo procedūrą, dažniau kiltų ginčų.
9. Projekto Nr. XIIP-2472 3 straipsniu keičiamo Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies nuostatos, įpareigojančios draudikus savo interneto svetainėse ir draudimo liudijimų pardavimo vietose skelbti galiojančias bazines draudimo įmokas, galimai tik klaidintų vartotojus, nes konkreti draudimo įmoka vis tiek būtų nustatoma atsižvelgiant į riziką, susijusią su konkrečiu draudėju, ir kitus veiksnius ir ji būtų sužinoma tik kreipiantis į draudiką dėl konkrečios draudimo sutarties sudarymo. Be to, šis įpareigojimas gali lemti galimus draudikų Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimus, kadangi taip būtų vykdomi draudžiami komerciškai jautrios informacijos mainai.
10. Projekto Nr. XIIP-2472 6 ir 7 straipsniais keičiamo Įstatymo 12 ir 15 straipsniuose siūlomas 7 darbo dienų terminas informuoti draudiką apie eismo įvykį yra per ilgas, nes toks delsimas gali apsunkinti draudžiamojo įvykio administravimą. Greitesnis draudėjo pranešimas apie eismo įvykį yra svarbus ir reikšmingas nukentėjusio asmens interesams, kadangi draudikui greičiau gavus visą reikalingą informaciją iš kaltininko (draudėjo) įmanoma greičiau atlyginti žalą nukentėjusiam asmeniui.