Civilinė byla Nr. e3K-3-35-701/2025
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-09594-2021-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.5; 2.6.16.8.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. sausio 2 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Rudėnaitės, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Jūratės Varanauskaitės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. G. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. G. ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus bei atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos priešieškinį ieškovei J. G. dėl valstybinės žemės sklypo atlaisvinimo, statinio pripažinimo išnykusiu ir jo išregistravimo, tretieji asmenys A. G., uždaroji akcinė bendrovė „Gensera“, Kauno miesto savivaldybės administracija, išvadą teikianti institucija Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių statinio pripažinimą išnykusiu ir teisę į valstybinės žemės nuomą be aukciono, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė prašė teismo: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Kauno miesto skyriaus 2021 m. kovo 9 d. sprendimą Nr. 8SD-1063-(14.8.125E); 2) panaikinti NŽT 2021 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. 1SS-692 (5.59E); 3) įpareigoti NŽT išnuomoti ieškovei žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).
3. Ieškovė nurodė, kad jai nuosavybės teise priklauso gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), o nuo 2009 metų ieškovė yra ir 0,1957 ha valstybinės žemės sklypo, suformuoto prie gyvenamojo namo, faktinė valdytoja bei naudotoja, mokanti valstybinės žemės nuomos mokestį. Šis žemės sklypas yra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre (toliau – ir NTR). Ieškovė 2021 m. sausio 29 d. pateikė prašymą NŽT Kauno miesto skyriui, prašydama išnuomoti jai žemės sklypą, tačiau skundžiamu 2021 m. kovo 9 d. sprendimu šis prašymas buvo atmestas, sprendimą motyvuojant tuo, kad žemės sklype nėra statinio, kuriam eksploatuoti suformuotas šis sklypas. Ieškovė pripažįsta, kad po gaisro gyvenamasis namas iki šiol nėra atstatytas, tačiau Kauno apygardos teismas civilinėje byloje Nr. e2A-999-230/2020 konstatavo, kad pripažinti statinių išnykimo faktą nėra pagrindo, ieškovė turi teisę įgyvendinti įstatyme įtvirtintą statytojo teisę jį atstatyti.
4. Atsakovė priešieškiniu prašė: pripažinti išnykusiu pastatą – gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir kitus inžinerinius statinius – šulinį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); įpareigoti ieškovę per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis atlaisvinti 0,1957 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); pašalinti pastatą – gyvenamąjį namą ir kitus inžinerinius statinius – šulinį; pateikti VĮ Registrų centro Kauno filialui duomenis dėl daiktinių teisių, juridinių faktų, susijusių su šiais nekilnojamaisiais objektais, išregistravimo iš Nekilnojamojo turto registro; jei ieškovė per nustatytą terminą neįvykdys nustatyto įpareigojimo, paskirti jai 30 Eur baudą, mokėtiną į Nacionalinės žemės tarnybos sąskaitą, už kiekvieną uždelstą įpareigojimo neįvykdymo dieną, skaičiuojant nuo termino, per kurį turės būti pašalinti statiniai, pasibaigimo.
5. Atsakovė priešieškinį grindė tuo, kad ginčo žemės sklype yra išlikę tik sudegusio namo pamatų fragmentai, kurie negali būti pripažįstami statiniu, todėl viešame registre įregistruotas, tačiau neišlikęs statinys turi būti pripažintas išnykusiu. Anot atsakovės, svarbu tai, kad statinio savininkai po gaisro, įvykusio 2007 m. vasario 15 d., nuo daikto įsigijimo, t. y. 2009 m. vasario 17 d., ilgą laiką nesiėmė jokių veiksmų, kad galėtų naudoti statinį pagal paskirtį.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
6. Kauno apylinkės teismas 2023 m. spalio 3 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį patenkino iš dalies – įpareigojo ieškovę per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis atlaisvinti 0,1957 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), pašalinant pastato – gyvenamojo namo likučius, nusikeliant arba nugriaunant kitus inžinerinius statinius – šulinį, ir pateikti duomenis VĮ Registrų centrui, kad daiktinės teisės, visi juridiniai faktai, susiję su šiais nekilnojamaisiais objektais sklype, būtų išregistruoti iš Nekilnojamojo turto registro. Ieškovei per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos neįvykdžius nustatyto įpareigojimo, teismas skyrė jai 12 Eur baudą už kiekvieną uždelstą įpareigojimo neįvykdymo dieną, skaičiuojant nuo termino, per kurį turi būti atlaisvintas sklypas, pasibaigimo; kitą dalį priešieškinio atmetė ir priteisė valstybei iš ieškovės 65,34 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų atlyginimo; civilinę bylą dėl ieškovės reikalavimo panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2021 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. 1SS-692-(5.59 E.) dėl pavedimų NŽT Kauno miesto skyriui nutraukė.
7. Teismas nustatė, kad valstybiniame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), yra registruoti ieškovei priklausantys statiniai: gyvenamasis namas, kurio baigtumas 8 proc., fizinis nusidėvėjimas 70 proc., statybos pradžios ir pabaigos metai 1970 m.; kiti inžineriniai statiniai –šulinys, kurio baigtumas 100 proc. 2015 m. kovo 4 d. Nekilnojamojo turto registro išrašo duomenimis, gyvenamojo namo baigtumas 100 proc., sienos – medis su karkasu.
8. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 197 straipsnio 2 dalimi, teismas pažymėjo, kad aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais bylos įrodymais, išskyrus liudytojų parodymus. Iš NŽT 2021 m. kovo 4 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje akto Nr. FD-110-(14.8.129.) ir pateiktų nuotraukų teismas nustatė, kad nurodomu laikotarpiu yra išlikusios dvi gyvenamojo namo pamatų kraštinės; iš NŽT 2022 m. balandžio 21 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje akto Nr. FD-1213-(14.8.129.) nustatė, kad sklype yra priversta žemių krūva, nuo šiaurės rytų pusės matosi pamatų dalis, daugiau jokių kitų statinių nesimato; iš Kauno miesto savivaldybės administracijos Aleksoto seniūnijos 2022 m. balandžio 19 d. faktinių duomenų patikrinimo akto Nr. 0-18-127 nustatė, kad ginčo sklype yra tik pamatų likučiai; iš 2022 m. balandžio 26 d. ieškovės pateiktų rašytinių paaiškinimų ir nuotraukų nustatė, kad matosi tokios pamato dalys: 3 kraštinės, 2 kampai; iš ieškovės 2022 m. birželio 9 d. pateiktų papildomų rašytinių įrodymų nustatė, kad yra užfiksuotos tokios pamatų dalys: 3 kraštinės, 2 kampai; iš NŽT 2022 m. birželio 9 d. faktinių duomenų patikrinimo akto Nr. FD-1975-(14.8.129.) nustatė, kad pastato sklype nėra, išlikę tik pamato likučiai, kurie nesudaro vientiso pamato konstrukcijos.
9. Teismas pažymėjo, kad ginčo žemės sklypas Nekilnojamojo turto registre įregistruotas 2020 m. gruodžio 29 d. Vadovaudamasis statybą leidžiančių dokumentų išdavimą nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d. reglamentavusiu statybos techniniu reglamentu 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ (toliau – STR 1.07.01:2010), statybos techniniu reglamentu 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ nuostatomis, teismas pripažino nepagrįstais ieškovės argumentus, jog statytojo teisei įgyvendinti jai buvo būtina valstybinės žemės sklypo nuomos teisė. Anot teismo, žemės sklypo suformavimo inicijavimas ir teisminiai ginčai dėl jo suformavimo negali būti vertinami kaip ieškovės siekis atstatyti gyvenamąjį namą, kadangi šią teisę ji galėjo įgyvendinti ir nesuformuotame valstybinės žemės sklype.
10. Teismas nurodė, kad byloje nebuvo pateikta įrodymų, kurie patvirtintų, kad ieškovė iki 2017 metų, kai buvo parengtas gyvenamojo namo rekonstravimo (atstatymo) projektas, ėmėsi realių pastangų per protingą laikotarpį atkurti sudegusius pastatus, o ne išsinuomoti valstybinės žemės sklypą. Teismo nuomone, ieškovės įrodinėjamos aplinkybės, kad ji prižiūrėjo ir puoselėjo sklypą, juo naudojosi, sodino vaismedžius, mokėjo nuomos mokestį, įrengė privažiavimą, negali būti vertinamos kaip siekis atkurti statinį.
11. Teismas pažymėjo, kad, pagal statybos techninį reglamentą 1.12.06:2002 „Statinio naudojimo paskirtis ir gyvavimo trukmė“ (toliau – STR 1.12.06:2002), pastatyto statinio gyvavimo trukmė nustatoma, atsižvelgiant į statybos produktus, iš kurių jis pastatytas, klimato sąlygas ir naudojimo paskirtį. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, ginčo gyvenamojo namo sienos – medis su karkasu. Vadovaujantis STR 1.12.06:2002 priedo 2.5 straipsniu, tokio tipo statinių gyvavimo trukmė yra 40 metų. Atsižvelgdamas į tai, kad Nekilnojamojo turto registre nurodyti gyvenamojo namo statybos metai yra 1970 m., teismas nusprendė, kad ieškovei priklausančio gyvenamojo namo gyvavimo trukmė yra pasibaigusi.
12. Iš 1962 m. lapkričio 12 d. sutarties dėl žemės sklypo suteikimo neterminuotam naudojimuisi individualaus gyvenamojo namo statybai asmeninės nuosavybės teisėmis teismas nusprendė, kad namo statytojams A. V. ir A. V. buvo suteiktas 600 kv. m dydžio žemės sklypas mediniam vieno aukšto gyvenamajam namui statyti. Atsižvelgdamas į tai, kad nuo gyvenamąjį namą sunaikinusių gaisrų (2007 m. ir 2012 m.) praėjo daugiau nei treji metai, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog ieškovės teisė į žemės sklypą galėtų būti grindžiama minėta žemės sklypo suteikimo sutartimi. Laiku neįgyvendinusi savo pareigų pagal žemės sklypo sutartį, ieškovė prarado teisę į ginčo žemės sklypą.
13. Anot teismo, nors žemės sklypai formuojami esamiems statiniams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį, tačiau tai nereiškia, kad sklypo suformavimo faktas užtikrina statinio neribotą egzistavimą. Nustačius statinio išnykimą, sugriuvimą ar nugriovimą, neturi teisinės reikšmės aplinkybė, kad sklypas buvo formuojamas šiam statiniui eksploatuoti. Kadangi ieškovė laiku nesiėmė priemonių gyvenamajam namui atstatyti, o gyvenamojo namo konstrukcijos neišliko, teismas nusprendė, kad yra pagrindas pripažinti tokį statinį išnykusiu, todėl atmetė ieškovės reikalavimą įpareigoti NŽT išnuomoti jai žemės sklypą.
14. Teismas padarė išvadą, kad kiti inžineriniai statiniai – šulinys priklauso gyvenamajam namui ir šis šulinys reikalingas gyvenamojo namo gyventojų poreikiams tenkinti, t. y. tiekti jiems vandenį. Kadangi gyvenamąjį namą ir šulinį sieja funkcinis ryšys, teismas pastarąjį daiktą pripažino antraeiliu daiktu ir gyvenamojo namo priklausiniu. Šį ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu įstatymo ar sutarties nenustatyta kitaip (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.14 straipsnio 1 dalis), todėl, pripažinęs gyvenamąjį namą išnykusiu, šuliniui teismas taikė CK 4.14 straipsnio 1 dalies nuostatą.
15. Teismas nurodė, kad CK 4.105 straipsnis nustato kelias alternatyvas dėl statinių likimo, kai jų savininkas teismo tvarka pripažįstamas dėl savo kaltės praradusiu teisę naudotis žemės sklypu: 1) jam suteikiama teisė kitu teisėtu būdu naudotis žeme; 2) jis statinius gali nusikelti; 3) jie gali būti perleidžiami žemės sklypo savininkui ar kitam trečiajam asmeniui; 4) jie nugriaunami. Kadangi šiuo atveju reikalavimai dėl teisės kitu teisėtu būdu naudotis žeme ar šulinio perleidimo nėra reiškiami, teismas nusprendė, kad yra pagrindas įpareigoti ieškovę savo lėšomis nusikelti šulinį arba jį nugriauti (CK 4.14 straipsnio 1 dalis).
16. Teismas nesutiko su ieškovės nuomone, kad atsakovė neįrodė neteisėto valstybinės žemės užėmimo fakto. Teismas pažymėjo, kad žemės sklypas nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, jį patikėjimo teise valdo atsakovė. Ieškovei priklausantis gyvenamasis namas yra išnykęs, tačiau jo liekanos vis dar užima ginčo žemės sklypą ir riboja jo savininkės galimybes gauti iš sklypo naudos. Ieškovė neįrodė, kad ji turi teisinį pagrindą naudoti valstybinę žemę ir tokią teisę ji prarado, kai gyvenamasis namas išnyko. Tai reiškia, kad statinio likučius valstybės žemės sklype ji sandėliuoja be teisinio pagrindo. Teismas pripažino, kad egzistuoja negatorinio ieškinio sąlyga – atsakovės teisių pažeidimas, todėl įpareigojo ieškovę per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis atlaisvinti 0,1957 ha žemės sklypą, pašalinti gyvenamojo namo likučius ir nusikelti arba nugriauti kitus inžinerinius statinius.
17. Teismas nurodė, kad buvusio daikto išnykimo faktas turi būti registruojamas viešame registre (CK 4.254 straipsnio 9 punktas). Konstatavęs, kad gyvenamasis namas yra išnykęs, o šulinį ieškovė įpareigota nusikelti arba nugriauti, teismas pripažino pagrįstu atsakovės priešieškinio reikalavimą dėl ieškovės įpareigojimo pateikti duomenis VĮ Registrų centrui, kad daiktinės teisės, visi juridiniai faktai, susiję su gyvenamuoju namu ir kitais inžineriniais statiniais (šuliniu), žemės sklype būtų išregistruoti iš Nekilnojamojo turto registro.
18. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2024 m. gegužės 7 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2023 m. spalio 3 d. sprendimą paliko nepakeistą.
19. Spręsdama dėl ieškovės teisės lengvatine tvarka išsinuomoti valstybinės žemės sklypą, kolegija nurodė, kad, visų pirma, reikia įvertinti, ar valstybinės žemės sklype yra išlikęs ginčo statinys – gyvenamasis namas; antra, nustačius, kad minėtas statinys yra išlikęs (nesunykęs), vertintina, ar ieškovė šį statinį naudoja pagal jo tiesioginę paskirtį ir būtent jam eksploatuoti reikalingas valstybinės žemės sklypas nuomos pagrindu; trečia, jeigu statinio būklė pablogėjusi tiek, kad jo neįmanoma naudoti pagal tiesioginę paskirtį, vertintina, ar per protingą terminą ieškovė ėmėsi teisės aktuose nustatytų priemonių, būtinų statiniui atkurti (atstatyti, suremontuoti), kad jį vėl būtų galima naudoti pagal tiesioginę paskirtį, ir ar tam yra būtina išsinuomoti pageidaujamo dydžio valstybinės žemės sklypą. Išvada, ar ant valstybinės žemės sklypo esančio pastato savininkas turėjo teisę be aukciono išsinuomoti valstybinės žemės sklypą, turi būti daroma įvertinus konkrečioje byloje nustatytas faktines aplinkybes.
20. Kolegija nurodė, kad ieškovė 2021 m. sausio 29 d. pareiškimu kreipėsi į NŽT, prašydama išnuomoti jai 1957 kv. m žemės sklypą. CK 6.394 straipsnio, reglamentuojančio teises į žemės sklypą, sudarant pastato, įrenginio ar kitokio nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį, 1 dalyje nustatyta, kad pagal pastato, įrenginio ar kitokio nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį pirkėjui kartu su nuosavybės teise į tą daiktą pardavėjas perduoda šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytas teises į tą žemės sklypo dalį, kurią tas daiktas užima ir kuri būtina jam naudoti pagal paskirtį. Pagal to paties straipsnio 3 dalies nuostatą, jeigu nekilnojamojo daikto savininkas nėra žemės sklypo, kuriame yra tas daiktas, savininkas, tai nekilnojamąjį daiktą jis gali parduoti be žemės sklypo savininko sutikimo tik tuo atveju, kai tai neprieštarauja įstatymų ir (ar) sutarties nustatytoms to žemės sklypo naudojimo sąlygoms; kai toks nekilnojamasis daiktas parduodamas, pirkėjas įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis, kaip nekilnojamojo daikto pardavėjas.
21. Kolegija nustatė, kad Kauno apskrities viršininko 2009 m. vasario 3 d. sutikimu dėl žemės sklypo nuomos teisės ieškovei pagal 2009 m. vasario 17 d. pirkimo–pardavimo ir dovanojimo sutartis nuomos teisės perėjo ir į buvusių gyvenamojo namo savininkų A. ir A. V. nuomotą 600 kv. m ploto žemės sklypą (nutarties 30.1 ir 30.3 punktai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-135-421/2020, 33, 35 punktai). Taigi, aptartų faktinių aplinkybių ir teisinio reglamentavimo pagrindu ieškovė įgijo teisę išsinuomoti 600 kv. m ploto žemės sklypą.
22. Kolegija konstatavo, kad ieškovė siekia išsinuomoti valstybinį žemės sklypą, kuris yra daugiau kaip tris kartus didesnis už buvusiems statinio savininkams suteiktą nuomotis žemės sklypą. Kadangi ieškovė leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nepagrindė, kodėl jai būtina išsinuomoti žymiai didesnį žemės sklypą, kolegija nusprendė, kad šio (būtinumo) kriterijaus ieškovė neįrodė (CPK 178 straipsnis).
23. Kolegija atsižvelgė į kasacinio teismo praktiką, pagal kurią tik nustačius statinio visiško sugriuvimo, sunaikinimo ar nugriovimo faktą, išskyrus atvejus, kai statinio ar jo dalių griovimo darbai atliekami statinio rekonstravimo ar kapitalinio remonto metu, laikytina, kad statinys yra išnykęs, todėl jis ir daiktinės teisės į jį turi būti išregistruoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-404-969/2017, 44 punktas; 2023 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-45-969/2023, 29 punktas). Kolegija nurodė, kad ieškovė, siekdama sudaryti valstybinės žemės nuomos sutartį lengvatine tvarka, turėjo įrodyti, jog ginčo statinio (gyvenamojo namo) konstrukcijos išlikusios arba likusios tik po žemės paviršiumi ne giliau kaip 0,5 m esančios laikančiosios konstrukcijos.
24. Kolegija pažymėjo, kad, NTR statinių kadastriniais duomenimis, atliktais 2016 m. balandžio 8 d., nustatyta, jog žemės sklype yra registruoti ieškovei priklausantys statiniai: gyvenamasis namas, kurio būklė – fiziškai pažeistas, baigtumas – 8 proc., fizinis nusidėvėjimas – 70 proc., statybos pradžios ir pabaigos metai – 1970 m.; kiti inžineriniai statiniai – šulinys, kurio baigtumas – 100 proc. Byloje nebuvo pateikta įrodymų, kokiais faktiniais duomenimis remiantis nustatyta, kad gyvenamasis namas yra pažeistas, o jo baigtumas atitinka 8 proc. Kadastriniai duomenys nustatyti dar iki kilusio šalių ginčo, o byloje pateikti įrodymai, apimantys ginčijamą laikotarpį, neleidžia tokių duomenų laikyti patikimais ir jais vadovautis sprendžiant šalių ginčą. Kolegija nurodė, kad būtina įvertinti kitus į bylą pateiktus įrodymus ir tik iš jų viseto daryti atitinkamas išvadas apie ginčo statinio (ne)išlikimo faktą.
25. Kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes ir byloje esančius įrodymus dėl gyvenamojo namo išlikimo, padarė išvadą, kad užfiksuota statinio pamatų ir kitų konstrukcijų būklė leidžia daryti išvadą, jog statinys yra išnykęs, nes akivaizdžiai matosi tik jo atskiri fragmentai ir liekanos. Iš antstolio nuotraukų matyti, kad pamatų būklė faktiškai atitinka NŽT nustatytą ir įrodinėjamą jų būklę.
26. Kolegija nesutiko su ieškovės argumentais, kad ji prižiūrėjo žemės sklypą, mokėjo nuomos mokesčius, nurodė, kad ieškovė pradėjo mokėti valstybinės žemės nuomos mokesčius tik 2017 m. gegužės 2 d. Tai reiškia, kad ieškovė daugiau kaip 8 metus savo teisių į žemės sklypą nesiekė įgyvendinti. Toks ilgas terminas, teisėjų kolegijos nuomone, negali būti laikomas protingu ir pateisinamu.
27. Iš pateiktų nuotraukų, kurias ieškovės prašymu fiksavo antstolis, kolegija nustatė, kad ieškovės žemės sklypas, skirtingai nei gretimai esantys sklypai, yra apaugęs krūmais ir žolėmis, akivaizdžiai neprižiūrimas ir netvarkomas, jame nėra prižiūrimų sodinių ir želdinių. Vien tai, kad nuotraukose yra užfiksuotas nedidelis išdirbtas žemės lopinėlis, neleidžia daryti išvados, kad ieškovė tvarko visą žemės sklypą, užsiima daržininkyste ir pan. Be to, aplinkybę, kad žemės sklypas ilgai nebuvo tvarkomas, patvirtina ir atsakovės pateikti įrodymai. Iš žemės sklypo aerofotografinių nuotraukų teismas nustatė, kad per laikotarpį nuo 2009 m. iki 2022 m. jokių statinių ir jo liekanų žemės sklype neužfiksuota, faktinė sklypo padėtis jo naudojimosi aspektu išliko nepasikeitusi. Kolegija nusprendė, kad žemės sklypas ilgą laiką buvo neprižiūrimas ir nebuvo naudojamas pagal savo paskirtį, statinys yra faktiškai sunykęs, nenaudojamas ir išlikę tik nedideli jo konstrukcijų (pamatų) fragmentai. Nustatytos aplinkybės leido kolegijai daryti išvadą, kad ieškovė nesielgė kaip namų valdos žemės sklypo naudotoja, nuo teisės atsiradimo daugiau kaip 8 metus nemokėjo mokesčių už žemę, nenaudojo žemės sklypo statinių išdėstymui, daržui, kiemui, ir priešingai – faktiškai atsisakė šio naudojimo.
28. Kolegija pripažino nepagrįstais ieškovės argumentus, kad teismas pažeidė CPK 182 straipsnio 2 dalies reikalavimus, kadangi nesivadovavo prejudiciniais faktais, nustatytais įsiteisėjusia Kauno apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-999-230/2020. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2023 m. gegužės 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-507-921/2023, kuria buvo panaikintas pirmosios instancijos teismo sprendimas ir byla grąžinta iš naujo nagrinėti tam pačiam apylinkės teismui, išsamiai nurodė, kodėl negalima vadovautis civilinėje byloje Nr. e2A-999-230/2020 nustatytomis aplinkybėmis kaip prejudiciniais faktais. Pritardama minėtai teismo pozicijai, kolegija papildomai pažymėjo, kad Kauno apygardos teismas 2020 m. rugsėjo 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-999-230/2020, konstatuodamas faktą, jog ieškovė turi teisę įgyvendinti įstatyme įtvirtintą statytojo teisę jį atstatyti, šį faktą grindė tuo, kad atsakovė neįvykdė įrodinėjimo pareigos (CPK 178 straipsnis) ir nepateikė naujų papildomų įrodymų, todėl nėra pagrindo pripažinti statinių išnykimo faktą įrodytu. Kolegija rėmėsi faktine ir nepasikeitusia aplinkybe apie ginčo statinio registraciją Nekilnojamojo turto registre ir NŽT nepateiktais įrodymais, kurie paneigtų NTR duomenis. Nagrinėjamoje byloje atsakovė pareiškė priešieškinį, kuriuo siekia paneigti NTR duomenis apie statinio fiksuotą būklę ir šį statinį išregistruoti. Šiems reikalavimams pagrįsti ieškovė teikė naujus įrodymus, kurie nebuvo nagrinėjimo dalyku kitoje civilinėje byloje (civilinėje byloje Nr. e2A-999-230/2020). Tai reiškia, kad nagrinėjamos bylos ir kitos civilinės bylos pagrindas ir dalykas yra skirtingi, todėl CPK 182 straipsnio 2 dalies nuostatos negali būti taikomos.
29. Kolegija sutiko su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos (toliau – VTPSI) 2023 m. rugpjūčio 29 d. išvados, kurioje nurodyta, kad jei pamatų fragmentai yra išlikę, tai pastatas nėra visiškai sugriuvęs, sunykęs ar sunaikintas, laikoma, kad pastato dalis yra, tačiau pažymėjo, kad, pagal CPK 185 straipsnio 2 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Statinio savininko (naudotojo) teisė lengvatine tvarka išsinuomoti valstybinės žemės sklypą sietina su tam tikrų aplinkybių visetu. Kolegija nesivadovavo VTPSI išvada, nurodžiusi, kad byloje nepateikta duomenų, jog ji pagrįsta faktine statinio apžiūra, be to, ji prieštarautų prieš tai kolegijos nurodytiems argumentams ir išvadoms.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
30. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 7 d. nutartį ir Kauno apylinkės teismo 2023 m. spalio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį patenkinti, o atsakovės priešieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
30.1. Teismų išvada, kad ieškovė nesiekė įgyvendinti savo teisių į žemės sklypą ir dėl to prarado teisę į valstybinės žemės sklypo nuomą, padaryta klaidingai interpretavus byloje esančių įrodymų visumą ir padarius esminę teisės taikymo klaidą – laikius, kad žemės sklypo formavimo inicijavimas (ir su tuo susiję teisminiai ginčai) nebuvo būtinas statytojo teisei įgyvendinti. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad kai valstybinės žemės sklypas išnuomojamas nebaigtam statyti statiniui eksploatuoti, statinio savininko veiksmai, siekiant užbaigti sklype esančio statinio statybą, reiškia statinio savininko ketinimą turimą statinį naudoti pagal paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-246-823/2022). Būtent tokia situacija susiklostė ginčo atveju – tam, kad ieškovė galėtų pastatą naudoti pagal paskirtį, buvo būtina atlikti daug administracinių veiksmų, gauti atitinkamus leidimus, kurie suteiktų teisę jį atstatyti. Dėl nepagrįstų NŽT administracinių aktų neįgijusi statytojo teisės, ieškovė neturėjo teisėto būdo atstatyti pastatą ir naudoti jį pagal paskirtį. Ieškovė įrodinėjo, kad po antrojo pastate kilusio gaisro ji nuosekliai ir kryptingai siekė įgyvendinti teisę atstatyti pastatą. Pagrindinė kliūtis tam buvo 2009 m. vasario 17 d. galiojusio Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalis, nustačiusi, jog teisė būti statytoju įgyvendinama, kai statytojas žemės sklypą valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais. Taip pat ir Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 10 straipsnis, kuriame reglamentuota teisė statyti išnuomotoje valstybinėje žemėje, kai valstybinė žemė išnuomota šio įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punkte nustatytu atveju.
30.2. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad neleistina tokia situacija, jog atskirų teisių įgyvendinimas tarpusavyje būtų susijęs taip, kad, neįgyvendinus vienos teisės, negalimas kitos teisės įgyvendinimas, o tos antrosios teisės nebūtų galima įgyvendinti, kol neįgyvendinta pirmoji; negali būti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį atskirų teisių įgyvendinimas būtų susijęs taip, jog, neįgyvendinus vienos teisės, negalimas kitos teisės įgyvendinimas, ir atvirkščiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-148/2013). NŽT atsisakius suderinti kadastrinių matavimų bylą, o dabar atsisakius išnuomoti valstybinės žemės sklypą ir netgi pareikalavus panaikinti ieškovei nuosavybės teise priklausančio pastato teisinę registraciją, susiklostė būtent tokia situacija, kai dėl NŽT veiksmų pastatas negalėjo būti atkurtas, ir būtent dėl pastato neatkūrimo NŽT atsisako atlikti kitus tam reikalingus veiksmus. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovė aktyviais veiksmais, lėšomis ir iniciatyva siekė naudoti pastatą pagal paskirtį jį atkuriant, tačiau, pastatui sudegus, jo eksploatacija pagal paskirtį buvo įmanoma tik jį visiškai atstačius. Ieškovei ėmusis veiksmų pastatui atkurti, NŽT nepagrįstai atsisakė išduoti reikalingus sutikimus (leidimus), taip apribodama ieškovės galimybę įgyvendinti savo, kaip statytojos, teises, atkurti pastatą ir naudoti jį pagal paskirtį. Atsakomybė už šią situaciją negali būti perkeliama ieškovei, kurios veikimas tiesiogiai priklausė nuo NŽT priimtų sprendimų.
30.3. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad, įstatymais nustačius asmenims tam tikrą teisę, tos teisės suteikimo pagrindus, sąlygas ir tvarką, valstybei kyla pareiga šiuose teisiniuose santykiuose laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo konstitucinių principų. Šie principai taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3-K-3-246-823/2022). Dėl NŽT veiksmų, kurie įsiteisėjusiais teismų sprendimais buvo pripažinti neteisėtais, ieškovė neturėjo galimybės įgyvendinti jai teisėtai priklausančių teisių, bet tokią galimybę prarado ir ateityje. Nelaikydami to pažeidimu teismai pažeidė ieškovės nuosavybės neliečiamumo, teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių principus.
30.4. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad statytojo teisei įgyvendinti ieškovei nebuvo būtina valstybinės žemės sklypo nuomos teisė, prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai ir galiojusiam teisiniam reglamentavimui, taip pat byloje esantiems įrodymams, paneigia įsiteisėjusioje Kauno apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-999-230/2020 nustatytą prejudicinį faktą:
30.4.1. Tai, kad ieškovei buvo ir yra būtinas teisės į sklypą nustatymas, norint tinkamai įgyvendinti savininko nuosavybės teises į statinį, yra įtvirtinta Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte, Žemės įstatymo 10 straipsnyje. Siekdama atstatyti sudegusį pastatą, ieškovė privalėjo turėti statytojo teisei būtiną teisę į žemės sklypą (jam esant suformuotam ir tuomet išnuomotam). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog valstybinės žemės sklypai, be kitų įstatyme nurodytų pagrindų, formuojami tais atvejais, kai jie yra būtini esamiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį, tokio dydžio, kuris būtinas jiems eksploatuoti pagal šią paskirtį ir gali būti išnuomojamas arba parduodamas be aukciono (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-135-421/2020). Faktą, kad pastatui atstatyti buvo reikalinga suformuoti sklypą (įregistruoti) ir jį išnuomoti, patvirtino ir NŽT pozicija – NŽT atsisakė išduoti sutikimą rekonstruoti pastatą būtent dėl to, kad sklypas nėra užbaigtas formuoti (neįregistruotas NTR). NŽT atsisakius užbaigti žemės sklypo formavimo procedūras, ieškovė neturėjo galimybės kreiptis dėl nuomos sutarties sudarymo nesant objekto, dėl kurio būtų galima sudaryti nuomos sutartį.
30.4.2. Užbaigus formuoti ir NTR įregistravus sklypą, ieškovė nedelsdama pateikė prašymą dėl žemės sklypo išnuomojimo, tačiau atsakovė atsisakė išnuomoti žemės sklypą. Vadinasi, teismų išvada, jog statytojo teisėms įgyvendinti nereikėjo valstybinės žemės sklypo suformavimo ir nuomos, prieštarauja ne tik įstatymams, bet ir byloje esantiems rašytiniams įrodymams, patvirtinusiems buvus priešingą situaciją.
30.4.3. Aplinkybė, kad ieškovei buvo būtinas žemės sklypo suformavimas tam, kad ji galėtų įgyvendinti savo, kaip statytojos, teises ir atkurti pastatą, buvo patvirtinta įsiteisėjusioje Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. rugsėjo 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-999-230/2020, kur išaiškinta, jog atsisakymas suderinti kadastrinių matavimų bylą trukdo ieškovei įgyvendinti savininko teises ir įgyvendinti savo teisę atstatyti sudegusį statinį. Ieškovės siekis atstatyti gyvenamąjį namą patvirtina, kad ji faktiškai siekia jį, kai jis bus atkurtas, naudoti pagal paskirtį (Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. rugsėjo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-999-230/2020). Kauno apygardos teismo konstatuotas faktas pripažintinas prejudiciniu (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Vadinasi, teismų padaryta priešinga išvada, kurioje nurodyta, kad žemės sklypo formavimas nebuvo būtinas statytojo teisei įgyvendinti, prieštarauja ne tik įstatymui, bet ir įsiteisėjusia nutartimi pripažintam prejudiciniam faktui, kad NŽT atsisakymas suderinti kadastrinių matavimų duomenis užkirto kelią ieškovei atstatyti pastatą (ir naudoti jį pagal paskirtį).
30.5. Teismai, konstatavę, kad ieškovei nuosavybės teise priklausantis pastatas yra išnykęs ir dėl to ieškovė prarado teisę į valstybinės žemės sklypo nuomą ir statytojos teisių įgyvendinimą, paneigė prejudicialumo taisyklę, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijoje saugomą nuosavybės teisę, jos neliečiamumą, teisėtų lūkesčių apsaugą ir teisinio tikrumo konstitucinius principus, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos ir paneigė ieškovės, kaip nuosavybės teisės turėtojos, teises ir teisėtus interesus:
30.5.1. Išvadą dėl statinio išnykimo teismai padarė pažeisdami CPK 182 straipsnio 2 punkte įtvirtintą prejudicialumo taisyklę, kadangi objektyviai nepasikeitusią situaciją įvertino kitaip, nei tai buvo atlikta Kauno apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-999-230/2020. Šioje nutartyje konstatuota, jog nėra pagrindo pripažinti statinių išnykimo faktą įrodytu. Be to, ieškovės poziciją patvirtino ir VTPSI 2023 m. rugpjūčio 29 d. specialisto išvada, kurioje buvo konstatuota, jog tuo atveju, jei pamatų fragmentai yra išlikę, tai pastatas nėra visiškai sugriuvęs, sunykęs ar sunaikintas, laikoma, kad pastato dalis yra. Apeliacinės instancijos teismas šią išvadą paminėjo, tačiau atsisakė ja vadovautis. Išvada dėl statinio išnykimo padaryta remiantis netinkamomis įrodinėjimo priemonėmis, pažeidžia proceso teisės normas, reglamentuojančias prejudicinius faktus (CPK 182 ir 279 straipsniai), įrodymus (CPK 177 straipsnis) ir pareigą priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 straipsnis).
30.5.2. Teismų išvada dėl statinio išnykimo prieštarauja kasacinio teismo praktikai, kurioje nurodyta, kad tik nustačius statinio visiško sugriuvimo, sunaikinimo ar nugriovimo faktą – t. y. kad statinio konstrukcijų nelikę arba likusios tik po žemės paviršiumi giliau kaip 0,5 m esančios laikančiosios konstrukcijos, laikytina, kad statinys yra išnykęs, todėl jis ir daiktinės teisės į jį turi būti išregistruoti; nesant pagrindo konstatuoti statinio visiško sugriuvimo, sunaikinimo ar nugriovimo, nėra pagrindo jo laikyti išnykusiu, taigi, ir išregistruoti jį ir daiktines teises į jį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-404-969/2017). Teismai pastatą pripažino išnykusiu esant išlikusioms tiek trims iš keturių statinio pamatų kraštinėms, tiek atskiriems pamatų fragmentams.
30.5.3. Teismų išvada dėl statinio išnykimo prieštarauja Nekilnojamojo turto registre fiksuotiems duomenims apie tai, kad ginčo statiniai nėra išnykę. Nekilnojamojo turto registre registruotas pastato baigtumas 8 proc., fizinis nusidėvėjimas 70 proc., kito inžinerinio statinio – šulinio baigtumas 100 proc. Viešo registro įrašai gali būti panaikinti tik pripažinus negaliojančiais dokumentus, pagal kuriuos jie padaryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-249/2007). Nekilnojamojo turto sandoriai, kurių pagrindu ieškovė yra įgijusi nuosavybės teises į ginčo pastatą, nėra nuginčyti. Nors pastatas šiuo metu nėra eksploatuojamas, nuosavybės teisė į jį nėra pasibaigusi ir (ar) išnykusi, todėl turi būti ginama.
30.5.4. Netenkinę reikalavimo dėl valstybinės žemės sklypo nuomos, teismai paneigė ieškovės teisę įgyvendinti jai, kaip statytojai, priklausančias teises atkuriant gaisro suniokotą pastatą ir nukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimo, kad tuo atveju, kai nėra savininko valios pastatą nugriauti, tačiau pastatas sunyksta, nebelieka jo laikančiųjų konstrukcijų, savininkas, laikydamasis teisės aktų nustatytos tvarkos, turi teisę statinį atkurti ir pan.; ši jo teisė negali būti varžoma, jeigu įgyvendinama teisės aktų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2014). Tuo atveju, jei statinys nėra visiškai sugriuvęs, sunaikintas ar nugriautas, jis gali būti visiškai ar iš dalies atkurtas dviem būdais (dviem statybos rūšimis): 1) rekonstrukcija; 2) kapitaliniu remontu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-404-969/2017).
30.5.5. Ieškovei dėl objektyvių priežasčių neturėjus galimybės atkurti sudegusio pastato, kurio pamatai vis dar yra išlikę, teismai pripažino išnykus jos lengvatinę teisę. Toks aiškinimas prieštarauja kasacinio teismo praktikai, kurioje pažymėta, jog teisinis reguliavimas, nustatantis teisę nuomoti statiniams naudoti reikalingą valstybinės žemės sklypą lengvatine – ne aukciono – tvarka, negali būti aiškinamas kaip reiškiantis, kad susiklosčius situacijai, kai savininkas negali valstybinėje žemėje esančių statinių naudoti pagal paskirtį dėl statinių būklės pablogėjimo, ypač jeigu tokia situacija susiklosto dėl veiksnių, kurie nepriklauso nuo savininko valios, įtakos, jis neturi (netenka) teisės naudoti valstybinės žemės sklypą lengvatine – ne aukciono – tvarka, jeigu pagal galiojančius teisės aktus tokių statinių savininkas turi teisę atkurti statinius ir šią teisę jis įgyvendina tinkamai, per protingą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-8-403/2019; 2022 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12-278/2022).
30.5.6. Įpareigojus ieškovę išregistruoti jai nuosavybės teise priklausančio pastato pamatus, suponuojančius teisę pastatą teisėtai atkurti, buvo pažeistos ieškovės nuosavybės teisės ir jų apsauga, teisėti lūkesčiai. Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinta, kad nuosavybė neliečiama; nuosavybės teises saugo įstatymai; nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Aiškindamas šią nuostatą Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia, jog savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad nuosavybės neliečiamumas reiškia, jog savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustus įstatymo, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kuriuo būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės; turi teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo nuosavybės teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 16 d., 2008 m. gegužės 20 d. nutarimai).
30.5.7. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2009 yra pažymėta, kad nuosavybės teisės pažeidžiamos, jeigu be teisėto pagrindo ribojamos savininko teisės valdyti daiktą, juo naudotis ar disponuoti. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad turi būti pagrįstas proporcingumo ryšys tarp taikomų priemonių ir siekiamo įgyvendinti tikslo (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. rugsėjo 24 d. sprendimą byloje Allard prieš Švediją). Ribojant nuosavybės teises turi būti remiamasi įstatymu ir ribojimai turi būti būtini siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes. Teismai apribojo ieškovės, kaip savininkės, teises nesant įstatyme įtvirtinto pagrindo, remdamiesi byloje esančių įrodymų visumos neatitinkančiomis išvadomis dėl pastato sunykimo, nevertindami to priežasčių ir nesvarstydami galimybės sunykusį statinį atkurti. Sprendimais buvo pažeistas ieškovės teisėtų lūkesčių principas atkurti gaisro suniokotą pastatą.
31. Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
31.1. Nepagrįsti ieškovės argumentai, kad teismai netinkamai vertino bylos aplinkybes, neatsižvelgė į tai, kad gyvenamojo namo nebuvo galima atstatyti tik dėl atsakovės veiksmų. Ieškovė neįrodė realaus siekio atstatyti gyvenamąjį namą. Nesuprantama, kodėl ieškovė teigia, kad gyvenamąjį namą buvo galima atstatyti tik rekonstrukcijos būdu ir tam buvo būtinas žemės sklypo suformavimas. Gyvenamasis namas sudegė per gaisrą 2007 m. vasario 15 d. Ieškovė nuo 2009 m. vasario 17 d., kada įgijo nuosavybės teises, iki šiol nesiėmė veiksmų siekdama pagerinti statinio būklę, pradėti naudoti statinį pagal paskirtį. STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ 9 punkte nustatyta, kad statinio rekonstravimo tikslas – perstatyti esamo statinio laikančiąsias konstrukcijas ir tuo pakeičiant (padidinant, sumažinant) bet kuriuos statinio išorės matmenis – ilgį, plotį, aukštį, skersmenį ir pan. STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ 10 punkte nustatyta, kad statinio kapitalinio remonto tikslas – pertvarkyti statinio laikančiąsias konstrukcijas, nekeičiant statinio išorės matmenų– ilgio, pločio, aukščio, skersmens ir pan. Siekis atlikti rekonstrukciją tik parodo, kad ieškovė neturi ketinimo atstatyti sudegusį gyvenamąjį namą, bet nori perstatyti statinį, nesiekdama atkurti tokio, koks buvo iki gaisro. Tokie ieškovės tikslai neatitinka Žemės įstatyme įtvirtintų sąlygų dėl valstybinės žemės sklypo nuomos ne aukciono tvarka.
31.2. Ieškovė nepagrįstai teigia, jog teismai suformavo įstatymus pažeidžiantį precedentą, išaiškinę, jog statytojo teisei įgyvendinti ieškovei nebuvo būtina valstybinės žemės sklypo nuomos teisė. Statytojo teisei įgyvendinti atliekant kapitalinį remontą nebuvo būtina valdyti valstybinės žemės sklypo nuomos teise, todėl akivaizdu, kad sklypo formavimo inicijavimas, teisminiai ginčai dėl sklypo formavimo negali būti vertinami kaip ieškovės siekis atstatyti gyvenamąjį namą, kadangi ji šią teisę įgyvendinti galėjo ir nesuformuotame valstybinės žemės sklype. Detali nuo 2009 m. galiojusių statybą reglamentuojančių teisės aktų redakcijų analizė leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog statinio sunykimas buvo nulemtas ieškovės veiksmų, kadangi iki pat 2020 m., kada žemės sklypas Nekilnojamojo turto registre įregistruotas, ieškovė nesuformuotame valstybinės žemės sklype galėjo vykdyti statybos darbus ir tokiems darbams atlikti nebuvo reikalingas žemės sklypo suformavimas. Norint atlikti statinio rekonstravimo darbus yra būtinas žemės sklypo suformavimas ir valstybinės žemės nuomos sutarties sudarymas, tačiau teisinis reglamentavimas nustato galimybę atstatyti statinį ne tik rekonstrukcijos, bet ir kapitalinio remonto būdu, kai nėra reikalingas žemės sklypo suformavimas ar atskiras valstybinės žemės patikėtinio sutikimas.
31.3. Statybos įstatymo 27 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad statybą leidžiančius dokumentus, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje ir kituose Lietuvos Respublikos įstatymuose nurodytus dokumentus, išduoda savivaldybės meras ar jo įgaliotas savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas. Byloje nėra duomenų, kad pradiniai gyvenamojo namo savininkai ar ieškovė po 2007 m. įvykusio gaisro būtų kreipęsi į Kauno miesto savivaldybės administraciją dėl statybą leidžiančių dokumentų išdavimo statiniui atstatyti. Byloje nėra duomenų apie realias ieškovės pastangas per protingą laikotarpį atkurti sudegusį gyvenamąjį namą. Nuo 2007 m. kilusio gaisro yra praėję 17 metų, toks ilgas terminas, nesiekiant atkurti gyvenamojo namo teisės aktų nustatyta tvarka, negali būti laikomas protingu ir pateisinamu. Nagrinėjant šią bylą negali būti paneigti įsiteisėjusioje Kauno apygardos teismo 2023 m. gegužės 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-507-921/2023 nustatyti prejudiciniai faktai, kad ieškovė neįrodė siekio atstatyti gyvenamąjį namą, ir atsižvelgiant į tai, kad ji nepateikė naujų įrodymų, kurie nebūtų buvę nagrinėjami priimant 2023 m. gegužės 16 d. teismo nutartį, šioje byloje negali būti iš naujo vertinami byloje surinkti įrodymai, kurie jau buvo ištirti ir įvertinti įsiteisėjusia teismo nutartimi.
31.4. Kauno apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-999-230/2020 nustatytas faktas, kad nėra pagrindo pripažinti statinių išnykimo faktą įrodytu, nėra prejudicinis. Kauno apygardos teismo 2023 m. gegužės 16 d. nutartyje, kuria buvo panaikintas pirmosios instancijos teismo sprendimas ir byla grąžinta iš naujo nagrinėti apylinkės teismui, išsamiai nurodyta, kodėl negalima vadovautis civilinėje byloje Nr. e2A-999-230/2020 nustatytomis aplinkybėmis kaip prejudiciniais faktais. Be to, Kauno apygardos teismas 2020 m. rugsėjo 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-999-230/2020 konstatuodamas faktą, kad ieškovė turi teisę įgyvendinti įstatyme įtvirtintą statytojo teisę jį atstatyti, šią išvadą grindė tuo, kad NŽT neįrodė, jog yra pagrindas pripažinti statinių išnykimo faktą. Nagrinėjamoje byloje NŽT pareiškė priešieškinį, kuriuo siekiama paneigti NTR duomenis apie statinio fiksuotą būklę ir šį statinį išregistruoti. Šiems reikalavimams pagrįsti NŽT teikė į bylą naujus įrodymus, kurie nebuvo nagrinėjimo dalykas kitoje civilinėje byloje (civilinėje byloje Nr. e2A-999-230/2020). Tai reiškia, kad nagrinėjamos bylos ir kitos civilinės bylos pagrindas ir dalykas yra skirtingi, todėl CPK 182 straipsnio 2 dalies nuostatos negali būti taikomos.
31.5. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pastato pamatas pažeistas, suskaldytas pavieniais luitais, o išlikusios kraštinės (ne daugiau kaip 3 kraštinės ir 2 kampai) negali suteikti statiniui mechaninio atsparumo ir stabilumo. Faktas, kad išlikusios vien tik pamato dalys, o ne visa pamato konstrukcija, leidžia daryti išvadą, kad laikančiosios konstrukcijos neišlikusios, o statinys turėtų būti laikomas visiškai sugriuvusiu (STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ 15 punktas). Gyvenamasis namas neatitinka įstatyme įtvirtintos statinio sąvokos, todėl laikytinas statinio likučiais, o ne statiniu.
31.6. Ieškovė turėjo pateikti įrodymus, kurie paneigtų NŽT pateiktus oficialius rašytinius įrodymus (kad nėra gyvenamojo namo, tačiau yra tik pavienės pamato dalys), tačiau tokių įrodymų ar argumentų nepateikė. Ieškovė neteikė įrodymų, kurie leistų teismui padaryti priešingas išvadas dėl statinių buvimo žemės sklype, todėl nepagrįstais pripažintini ieškovės nurodyti argumentai dėl netinkamai įvertintų rašytinių įrodymų visumos.
31.7. Nepagrįsti ieškovės argumentai, kad teismai negalėjo gyvenamojo namo pripažinti išnykusiu ir įpareigoti ieškovę jį išregistruoti iš viešo registro, nes nenuginčytas statinio atsiradimo pagrindas ir neįrodyta, jog statinys pastatytas pažeidžiant teisės aktus. Statinys iš Nekilnojamojo turto registro gali būti išregistruotas pagal teismo sprendimą arba pagal VTPSI privalomąjį nurodymą ir tam, kad statinys būtų išregistruotas, nereikia ginčyti statinio atsiradimo pagrindo, o tik turi būti įrodytos aplinkybės dėl statinio sunykimo.
31.8. Nepagrįsti ieškovės argumentai, kad teismai nukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimo, jog tuo atveju, kai nėra savininko valios pastatą nugriauti, tačiau pastatas sunyksta, nebelieka jo laikančiųjų konstrukcijų, savininkas, laikydamasis teisės aktų nustatytos tvarkos, turi teisę statinį atkurti ir pan.; ši jo teisė negali būti varžoma, jeigu įgyvendinama teisės aktų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2014). Ieškovės nurodytoje byloje buvo nustatyta, kad pastato pamatai yra išlikę, todėl teismas ir laikė, kad asmuo turi teisę atstatyti šį statinį. Nagrinėjamos bylos aplinkybės yra priešingos, nes vientisi gyvenamojo namo pamatai nėra išlikę, jie negali atlikti laikančiosios konstrukcijos paskirties, todėl gyvenamasis namas neatitinka įstatyme įtvirtintos statinio sąvokos. Išnykęs – visiškai sugriuvęs, sunaikintas ar nugriautas – statinys negali būti remontuojamas ar rekonstruojamas, nes nebėra remonto ar rekonstrukcijos objekto. Toks išnykęs statinys gali būti atkurtas (atstatytas) tik naujo statinio statybos būdu. Naujo statinio ar jo dalies (nebaigto statinio) pastatymas yra savarankiškas pagrindas suformuoti naują nekilnojamąjį daiktą ir įregistruoti jį bei daiktines teises į jį viešame registre (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-404-969/2017).
31.9. VTPSI 2023 m. rugpjūčio 29 d. specialisto išvada, kurioje buvo konstatuota, kad tuo atveju, jei pamatų fragmentai yra išlikę, tai pastatas nėra visiškai sugriuvęs, sunykęs ar sunaikintas, laikoma, kad pastato dalis yra, nepatvirtina gyvenamojo namo nesunykimo. Specialistas išvadoje nurodė, kad klausimai dėl pastatų sunykimo nėra priskirtini VTPSI kompetencijai. Teismo nutartyje pasisakyta, kodėl ši išvada nepagrindžia gyvenamojo namo nesunykimo, nurodant, kad į bylą nebuvo pateikta duomenų, jog VTPSI išvada pagrįsta faktine statinio apžiūra, ir labiau grindžiama teorine prielaida.
31.10. Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinta nuosavybės teisės apsauga saugo ne tik ieškovės, bet ir valstybės nuosavybės teisę. Ieškovė, įgyvendindama savo nuosavybės teises, su savo turtu turi elgtis taip, kad nepažeistų kitų asmenų, tarp jų ir valstybės, kaip žemės sklypo savininkės, teisių. Ieškovė savo nuosavybės teises į gyvenamąjį namą įgyvendino netinkamai, dėl to statinys visiškai sunyko ir žemės sklype liko tik jo liekanos. Ieškovė prarado teisę išsinuomoti ar įsigyti valstybinės žemės sklypą ne aukciono tvarka, nes žemės sklype nėra pastatyto statinio, kurį galima būtų naudoti pagal paskirtį ir kuriam eksploatuoti būtų reikalingas žemės sklypas. Neturint teisės į valstybinės žemės sklypo nuomą ar valdymą kitais pagrindais, valstybinės žemės plote ieškovei priklausančio pastato pamatų liekanos yra laikomos be teisėto pagrindo, todėl pažeidžia atsakovės, kaip valstybinės žemės patikėtinės, teises laisvai disponuoti valstybine žeme.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl prejudicinių faktų ir statinio (ne)pripažinimo išnykusiu
33. Nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl ieškovės teisės ne aukciono būdu išsinuomoti valstybinės žemės sklypą, ant kurio, ieškovės teigimu, yra jai nuosavybės teise priklausantis gyvenamasis namas. Nacionalinė žemės tarnyba byloje įrodinėjo, kad ieškovė šios teisės neturi, nes gyvenamasis namas yra išnykęs ir turi būti išregistruotas. Teismai patenkino atsakovės priešieškinį, pripažino gyvenamąjį namą išnykusiu ir įpareigojo ieškovę atlaisvinti žemės sklypą, pašalinant gyvenamojo namo likučius, nusikeliant arba nugriaunant kitus inžinerinius statinius, o ieškovės ieškinį atmetė.
34. Ieškovė kasaciniame skunde teigia, kad teismai išvadą dėl statinio išnykimo padarė pažeisdami CPK 182 straipsnio 2 punktą, nes nesivadovavo kitoje civilinėje byloje nustatytu prejudiciniu faktu, jog gyvenamasis namas nėra išnykęs; teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes pastatą pripažino išnykusiu esant tiek išlikusioms trims iš keturių statinio pamatų kraštinėms, tiek atskiriems pamatų fragmentams; be to, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, kurioje nurodyta, kad tik nustačius statinio visiško sugriuvimo, sunaikinimo ar nugriovimo faktą laikytina, jog statinys yra išnykęs, todėl jis ir daiktinės teisės į jį turi būti išregistruoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-404-969/2017, 44 punktas).
35. CK 4.37 straipsnyje įtvirtinta nuosavybės teisės samprata: nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Nuosavybės teisės objektu gali būti daiktai ir kitas turtas (CK 4.38 straipsnis). Nuosavybės teisė gali būti apribota paties savininko valia, įstatymų arba teismo sprendimo; kilus abejonių dėl nuosavybės teisės apribojimo, visais atvejais laikoma, kad nuosavybės teisė neapribota (CK 4.39 straipsnis).
36. Pagal CK XV skyriaus, reglamentuojančio daiktų, daiktinių teisių ir juridinių faktų registravimą, 4.254 straipsnio 9 punktą, viešame registre turi būti registruojamas buvusio daikto išnykimo faktas. Ši nuostata buvo atkartota ir Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 12 straipsnio 9 punkte (redakcija, galiojusi iki 2024 m. sausio 1 d.). Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad tokiu atveju reikšminga yra ir aplinkybė, ar toks faktas nėra registruotas Nekilnojamojo turto registre, taip pat aplinkybės, susijusios su faktiniu šio daikto egzistavimu (ar išnykimu), bei teisės normos, reglamentuojančios tokio fakto nustatymo pagrindus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-135-421/2020, 31, 32 punktai).
37. Kasacinis teismas, spręsdamas dėl teisės normų, reglamentuojančių pastato ir daiktinių teisių į jį išregistravimo pagrindus, aiškinimo ir taikymo, yra pažymėjęs, kad nei CK, nei Nekilnojamojo turto registro įstatymas, nei Nekilnojamojo turto registro nuostatai nepateikia buvusio (nekilnojamojo) daikto išnykimo sampratos. Atsižvelgdamas į kituose teisės aktuose įtvirtintų tapačių arba labiausiai susijusių sąvokų turinį, šiuo klausimu kasacinis teismas suformulavo tokią teisės aiškinimo taisyklę: tik nustačius statinio visiško sugriuvimo, sunaikinimo ar nugriovimo faktą – t. y. kad statinio konstrukcijų nelikę arba likusios tik po žemės paviršiumi giliau kaip 0,5 m esančios laikančiosios konstrukcijos (požeminio statinio, t. y. statinio, kurio visos konstrukcijos arba didžioji jų dalis buvo po žemės paviršiumi, atveju – kai nelikę visų statinio laikančiųjų konstrukcijų), išskyrus atvejus, kai statinio ar jo dalių griovimo darbai atliekami statinio rekonstravimo ar kapitalinio remonto metu, laikytina, kad statinys yra išnykęs, todėl jis ir daiktinės teisės į jį turi būti išregistruoti. Todėl, sprendžiant ginčą dėl statinio ir daiktinių teisių į jį išregistravimo iš Nekilnojamojo turto registro, teisiškai reikšminga aplinkybe laikytina tai, ar ginčo statinys yra išnykęs – t. y. visiškai sugriuvęs, sunaikintas ar nugriautas (jei nugriautas – ar statinio ar jo dalių griovimo darbai atlikti ne statinio rekonstravimo ar kapitalinio remonto metu). Konstatavus statinio visišką sugriuvimą, sunaikinimą ar nugriovimą (išskyrus atvejus, kai statinio ar jo dalių griovimo darbai atliekami statinio rekonstravimo ar kapitalinio remonto metu), statinys laikomas išnykusiu, todėl jis turi būti išregistruotas. Ir atvirkščiai – nesant pagrindo konstatuoti statinio visiško sugriuvimo, sunaikinimo ar nugriovimo, nėra pagrindo jo laikyti išnykusiu, taigi, ir išregistruoti jį ir daiktines teises į jį. Nustačius laikančiųjų konstrukcijų (būtent laikančiųjų konstrukcijų, o ne jų fragmentų ar liekanų), esančių ne giliau kaip 0,5 m po žemės paviršiumi, egzistavimo faktą statinys negali būti laikomas visiškai sugriuvusiu, sunaikintu ar nugriautu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-404-969/2017 36, 44, 52 punktus).
38. Byloje nustatyta, kad žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), kurį ieškovė siekia išsinuomoti, yra registruoti ieškovei priklausantys statiniai: gyvenamasis namas, kurio baigtumas 8 proc., fizinis nusidėvėjimas 70 proc., statybos pradžios ir pabaigos metai 1970 m., ir kiti inžineriniai statiniai – šulinys; 2015 m. kovo 4 d. Nekilnojamojo turto registro išraše nurodyta, kad gyvenamojo namo baigtumas 100 proc., sienos – medis su karkasu. Ieškovei priklausantis gyvenamasis namas sudegė per 2007 m. ir 2012 m. vykusius gaisrus; ieškovės nuosavybės teisė į statinius įregistruota 2009 m. vasario 17 d. pirkimo–pardavimo ir dovanojimo sutarčių pagrindu, taip pat 2021 m. birželio 2 d. teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1830-894/2021 pagrindu.
39. Ieškovė kasaciniame skunde nurodo, jog teismai, konstatavę statinio išnykimo faktą, pažeidė CPK 182 straipsnio 2 punkte įtvirtintą prejudicialumo taisyklę, nes objektyviai nepasikeitusią situaciją įvertino skirtingai, nei tai buvo padaryta Kauno apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-999-230/2020, kurioje buvo sprendžiamas šalių ginčas dėl valstybinės žemės sklypo nekilnojamojo turto kadastro duomenų bylos derinimo ir buvo vertinamas to paties ieškovei priklausančio gyvenamojo namo egzistavimo faktas. Nurodytoje nutartyje konstatuota, jog nėra pagrindo pripažinti statinių išnykimo faktą įrodytu. Ieškovės teigimu, atsakovė neįrodė, kad ginčo situacija yra pasikeitusi, t. y. kad ginčo pastato pamatas per pastaruosius metus (nuo Kauno apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 3 d. nutarties priėmimo civilinėje byloje Nr. e2A-999-230/2020) yra labiau sunykęs.
40. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovės reikalavimo pripažinti gyvenamąjį namą išnykusiu pagrįstumo, nurodė, kad negalima vadovautis Kauno apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-999-230/2020 nustatytomis aplinkybėmis kaip prejudiciniais faktais, nes nurodytos bylos ir nagrinėjamos bylos pagrindas ir dalykas yra skirtingi. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nurodytoje byloje teismas, 2020 m. rugsėjo 3 d. nutartyje konstatuodamas faktą, jog ieškovė turi teisę įgyvendinti įstatyme įtvirtintą statytojo teisę statinius atstatyti, šį faktą grindė tuo, kad NŽT neįvykdė įrodinėjimo pareigos ir nepateikė naujų papildomų įrodymų, todėl nėra pagrindo pripažinti statinių išnykimo faktą įrodytu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje faktinė situacija yra kita, t. y. atsakovė pareiškė byloje priešieškinį, kuriuo siekiama paneigti NTR duomenis apie statinio būklę ir šį statinį išregistruoti, šiems reikalavimams pagrįsti pateikė į bylą naujus įrodymus, kurie nebuvo nagrinėjimo dalyku civilinėje byloje Nr. e2A-999-230/2020.
41. CPK 182 straipsnyje įtvirtinti atleidimo nuo įrodinėjimo atvejai. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą, nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Tik nustačius visas nurodytas sąlygas, yra pagrindas kitoje civilinėje (administracinėje) byloje nustatytas aplinkybes pripažinti prejudiciniais faktais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. rugsėjo 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-161-916/2024 29 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
42. Taigi, viena iš sąlygų, leidžiančių konstatuoti prejudicinių faktų buvimą, yra nustatymas, kad aplinkybė, dėl kurios faktinės prejudicijos daromos išvados, buvo įrodinėjimo dalykas ar jo dalis anksčiau išnagrinėtoje byloje. Svarstant, ar dėl konkretaus teismo sprendime paminėto fakto atsirado jo prejudicija, reikia įvertinti, koks tiksliai faktas ar aplinkybės buvo nustatomi teismo sprendimu, atsižvelgiant į nagrinėjamą ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-377-695/2017, 31 punktas).
43. Kauno apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 3 d. nutartimi išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2A-999-230/2020 buvo sprendžiamas ieškovės ir NŽT ginčas dėl žemės sklypo, kuriame, ieškovės teigimu, yra jai nuosavybės teise priklausantis gyvenamasis namas, kadastro duomenų bylos suderinimo. Nurodytoje byloje ieškovė prašė teismo panaikinti NŽT 2017 m. vasario 15 d. ir 2017 m. balandžio 6 d. sprendimus ir įpareigoti NŽT suderinti parengtą žemės sklypo kadastrinių matavimų bylą. Nurodytais sprendimais NŽT atsisakė derinti sklypo kadastrinių matavimų bylą, argumentuodama tuo, kad suformuotame žemės sklype sudegusio pastato požymių nerasta, išlikę tik dalis pamatų, pagal faktinę būklę pastatas nebeatitinka statinio sąvokos ir nėra eksploatuojamas pagal tiesioginę paskirtį, prie išnykusio pastato sklypas neformuotinas. Nurodytoje byloje dalyvavo tos pačios šalys, kaip ir nagrinėjamoje byloje, ieškovei nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo (ne)egzistavimo faktas abiejose bylose buvo įrodinėjimo dalyku, todėl nurodytoje byloje teismo 2020 m. rugsėjo 3 d. nutartimi nustatyta faktinė aplinkybė dėl ginčo statinio egzistavimo laikytina prejudiciniu faktu šioje byloje tiek, kiek tai yra susiję su gyvenamojo namo egzistavimo faktu NŽT 2017 m. vasario 15 d. sprendimo nederinti žemės sklypo kadastro duomenų bylos priėmimo metu. Nors pastarasis faktas tiesiogiai ir neįeina į šios bylos įrodinėjimo dalyką, tačiau vertintinas kaip tiesiogiai su juo susijęs, nes tai yra retrospektyvus, laiko požiūriu nelabai žymiai nuo į šios bylos įrodinėjimo dalyką įeinančios aplinkybės – gyvenamojo namo (ne)egzistavimo ginčijamo 2021 m. kovo 9 d. sprendimo priėmimo metu – nutolęs faktas apie tą patį abiejose bylose aktualų gyvenamąjį namą. Sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kad nurodyta Kauno apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 3 d. nutartimi nustatytas faktas, jog gyvenamasis namas nėra išnykęs, neturi prejudicinės reikšmės dėl į šios bylos įrodinėjimo dalyką įeinančios aplinkybės – gyvenamojo namo (ne)egzistavimo ginčijamo 2021 m. kovo 9 d. sprendimo priėmimo metu, nes laikui bėgant statinio būklė galėjo pasikeisti. Kita vertus, šioje byloje nustatant kitokią aplinkybę dėl gyvenamojo namo egzistavimo, nei buvo nustatyta Kauno apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-999-230/2020, turi būti nustatytas faktinių aplinkybių, lyginant su buvusiomis NŽT 2017 m. vasario 15 d. sprendimo priėmimo metu, pasikeitimas. CPK 279 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius. Pagal CPK 279 straipsnio 4 dalį, įsiteisėjusio teismo sprendimo prejudicinė ir galutinio teismo sprendimo (lot. res judicata) galia netrukdo suinteresuotiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas.
44. Pagal statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 622, 8.5 punktą, vienas iš naujo statinio statybos tikslų yra atstatyti buvusį (visiškai sugriuvusį, sunaikintą, nugriautą) statinį; statinys laikomas visiškai sugriuvusiu, sunaikintu ar nugriautu, jei jo konstrukcijų nelikę arba likę tik po žemės paviršiumi giliau kaip 0,5 m esančios laikančiosios konstrukcijos (požeminio statinio, t. y. statinio, kurio visos konstrukcijos arba didžioji jų dalis buvo po žemės paviršiumi, atveju – kai nelikę visų statinio laikančiųjų konstrukcijų).
45. Nagrinėjamoje byloje išvadą dėl statinio išnykimo teismai padarė vadovaudamiesi: NŽT 2021 m. kovo 4 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktu Nr. FD-110-(14.8.129.) ir nuotraukomis, iš kurių matyti, kad yra išlikusios dvi gyvenamojo namo pamatų kraštinės; NŽT 2022 m. balandžio 21 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktu Nr. FD-1213-(14.8.129.) ir nuotraukomis, iš kurių matyti, kad sklype yra priversta žemių krūva, nuo šiaurės rytų pusės matosi pamatų dalis, daugiau jokių kitų statinių nematyti; Kauno miesto savivaldybės administracijos Aleksoto seniūnijos 2022 m. balandžio 19 d. faktinių duomenų patikrinimo aktu Nr. 0-18-127 ir nuotraukomis, iš kurių matyti, kad ginčo sklype yra tik pamatų likučiai; ieškovės 2022 m. balandžio 26 d. ir 2022 m. birželio 9 d. pateiktomis nuotraukomis, 2020 m. gegužės 22 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, iš kurių matyti pamato dalys – 3 kraštinės, 2 kampai; NŽT 2022 m. birželio 9 d. faktinių duomenų patikrinimo aktu Nr. FD-1975-(14.8.129.), iš kurio matyti, kad pastato sklype nėra, išlikę tik pamato likučiai, kurie nesudaro vientiso pamato konstrukcijos.
46. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovei priklausančio gyvenamojo namo dalis pamato yra išlikusi, tačiau pamatas yra pažeistas, suskaldytas pavieniais luitais, o išlikusios kraštinės (ne daugiau kaip 3 kraštinės ir 2 kampai) negali suteikti statiniui mechaninio atsparumo ir stabilumo. Teismas faktą, jog išlikusios vien tik pamato dalys, o ne visa pamato konstrukcija, vertino kaip leidžiantį daryti išvadą, kad laikančiosios konstrukcijos neišlikusios, o statinys turėtų būti laikomas visiškai sugriuvusiu. Teismas nurodė, jog konstatavus, kad nėra likusios nė vienos laikančiosios konstrukcijos, o likusios pamato dalys negali įgyvendinti laikančiosios konstrukcijos paskirties, gyvenamasis namas neatitinka įstatyme įtvirtintos statinio sąvokos, todėl laikytinas statinio likučiais, o ne statiniu. Apeliacinės instancijos teismas, nekvestionavęs tokių pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų, konstatavo, jog užfiksuota statinio pamatų ir kitų konstrukcijų būklė leidžia daryti išvadą, kad statinys yra išnykęs, nes akivaizdžiai matyti tik jo atskiri fragmentai ir liekanos.
47. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl ieškovei priklausančio gyvenamojo namo (ne)pripažinimo išnykusiu, remiasi teismų nustatytomis aplinkybėmis, kad šio gyvenamojo namo dalis pamato, t. y. ne daugiau kaip 3 kraštinės ir 2 kampai, yra išlikusi, tačiau pamatas yra pažeistas, suskaldytas pavieniais luitais. Atsižvelgdama į jas ir remdamasi tuo, kas išdėstyta šios nutarties 37, 44 punktuose, teisėjų kolegija daro išvadą, kad bylą nagrinėję teismai ieškovei priklausantį gyvenamąjį namą išnykusiu pripažino nepagrįstai, netinkamai taikydami materialiosios teisės normas ir nukrypdami nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-404-969/2017 pateiktų išaiškinimų. Tokia išvada darytina dėl to, kad, pirma, teismams sprendžiant dėl statinio išnykimo fakto ir vertinant, ar jo konstrukcijos yra išlikusios, nėra reikšminga aplinkybė, ar išlikusios statinio konstrukcijos atitinka naujo statinio konstrukcijoms keliamus atsparumo, stabilumo ar vientisumo reikalavimus. Reikšmingas yra išlikusių konstrukcijų, nevertinant jų atitikties reikalavimams, keliamiems naujo statinio konstrukcijoms, bet ne jų fragmentų ar liekanų egzistavimo faktas. Antra, kadangi nepožeminis statinys laikytinas išnykusiu, kai jo konstrukcijų nelikę arba likusios tik po žemės paviršiumi giliau kaip 0,5 m esančios laikančiosios konstrukcijos, tai nepožeminis statinys nelaikytinas išnykusiu, jeigu nustatoma, kad dalis jo konstrukcijų yra išlikę arba išlikusi dalis laikančiųjų konstrukcijų, esančių ne giliau kaip 0,5 m po žemės paviršiumi. Trečia, apeliacinės instancijos teismas, nekvestionavęs pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kad ieškovei priklausančio gyvenamojo namo dalis pamato, t. y. ne daugiau kaip 3 kraštinės ir 2 kampai, yra išlikusi, tačiau pamatas yra pažeistas, suskaldytas pavieniais luitais, padarė šioms aplinkybėms prieštaringą ir tinkamai nemotyvuotą išvadą, jog akivaizdžiai matyti tik pastato atskiri fragmentai ir liekanos. Apeliacinės instancijos teismas nemotyvavo, kodėl tokią žymią išlikusią pamato dalį yra pagrindas vertinti kaip pamato fragmentus ir liekanas, bet ne kaip išlikusią konstrukcijos dalį. Ketvirta, esant nustatytai aplinkybei, kad žymi dalis, t. y. ne daugiau kaip 3 kraštinės ir 2 kampai, ieškovei priklausančio gyvenamojo namo pamato yra išlikusi ir ji yra išlikusi ne giliau kaip 0,5 m po žemės paviršiumi, yra pakankamas faktinis ir teisinis pagrindas padaryti išvadą, kad dalis ieškovei priklausančio gyvenamojo namo konstrukcijų yra išlikę, todėl šis gyvenamasis namas nelaikytinas išnykusiu, o laikytinas egzistuojančiu. Teismų nustatyta aplinkybė, kad pamatas yra pažeistas, suskaldytas pavieniais luitais, vertintina kaip neturinti reikšmės nurodytai išvadai padaryti, nes tokia nustatyta aplinkybė šiuo atveju nesudaro pagrindo pripažinti, jog yra išlikę tik gyvenamojo namo pamato fragmentai ar liekanos.
48. Kaip jau minėta šios nutarties 43 punkte, šioje byloje nustatant kitokią aplinkybę dėl gyvenamojo namo egzistavimo, nei buvo nustatyta Kauno apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-999-230/2020, turi būti nustatytas faktinių aplinkybių, lyginant su buvusiomis NŽT 2017 m. vasario 15 d. sprendimo priėmimo metu, pasikeitimas. Šiuo aspektu pripažintinas pagrįstu ieškovės kasacinio skundo argumentas, kad šioje byloje nėra pateikta įrodymų, kurie sudarytų pagrindą konstatuoti reikšmingą gyvenamojo namo faktinės būklės pasikeitimą po to, kai buvo priimta Kauno apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-999-230/2020.
49. Vertintina, kad nustatytas teismų padarytas netinkamas teisės taikymas lėmė neteisėtas teismų išvadas, jog ieškovei nuosavybės teise priklausantis gyvenamasis namas yra išnykęs ir atsakovės priešieškinis tenkintinas.
Dėl teisės į valstybinės žemės sklypo nuomą ne aukciono būdu
50. Konstatavus, kad ieškovei nuosavybės teise priklausantis ginčo gyvenamasis namas nėra išnykęs, spręstina dėl ieškovės teisės į valstybinės žemės sklypo nuomą ne aukciono būdu.
51. Pagal CK 6.551 straipsnio, reglamentuojančio valstybinės žemės išnuomojimą, 2 dalį, valstybinė žemė išnuomojama ne aukciono būdu, jeigu ji užstatyta fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais pastatais, statiniais ar įrenginiais, taip pat kitais įstatymų įtvirtintais atvejais. Pagal šį straipsnį detalizuojančio Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktą (2020 m. birželio 26 d. įstatymo XIII-3165 redakcija, įsigaliojusi 2021 m. sausio 1 d.), valstybinė žemė išnuomojama be aukciono, jeigu ji užstatyta fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais statiniais ar įrenginiais (išskyrus laikinuosius statinius, inžinerinius tinklus bei neturinčius aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statinius, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui ar įrenginiui arba jo priklausiniui). Žemės sklypai, užstatyti fizinių ar juridinių asmenų nuomojamais statiniais ar įrenginiais, išnuomojami tik šių statinių ar įrenginių nuomos terminui. Žemės sklypai išnuomojami teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatyto dydžio, kuris būtinas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį.
52. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių (redakcija, įsigaliojusi nuo 2019 m. gruodžio 21 d.) 27, 28 punktus, naudojamus kitos paskirties valstybinės žemės sklypus gali išsinuomoti Lietuvos Respublikos fiziniai ir juridiniai asmenys, užsieniečiai, užsienio juridiniai asmenys ir kitos užsienio organizacijos. Vadovaujantis Taisyklėmis išnuomojami Taisyklių 2.1, 2.2 ir 2.4 punktuose nurodyti naudojami žemės sklypai, užstatyti šiuose punktuose nurodytais asmenims nuosavybės teise priklausančiais arba jų nuomojamais statiniais ar įrenginiais, išskyrus žemės sklypus, kuriuose nutiesti tik inžineriniai tinklai ar (ir) pastatyti tik laikinieji statiniai arba neturintys aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statiniai, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui (jo priklausiniui) ar įrenginiui.
53. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl teisės nuomoti statiniams naudoti reikalingą valstybinės žemės sklypą ne aukciono tvarka, yra nurodęs, kad valstybinė žemė gali būti išnuomojama ne aukciono būdu, jeigu ji yra užstatyta fiziniam ar juridiniam asmeniui priklausančiu (jo nuomojamu) statiniu, kuris turi aiškią funkcinę priklausomybę, apibrėžtą naudojimo paskirtį arba ūkinės veiklos pobūdį, ir yra būtina šio asmens, kaip savininko (nuomininko), turimoms teisėms į statinį įgyvendinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291-313/2018, 25 punktas).
54. Ši teisė yra garantuojama visiems valstybinėje žemėje esančių statinių savininkams visą statinių saugaus naudojimo laikotarpį, jeigu jie tinkamai įgyvendina nuosavybės teisę, vykdo pareigą tinkamai prižiūrėti statinius ir tokiu būdu užtikrina galimybę naudoti juos pagal paskirtį, kas reiškia ir galimybę gauti tą ekonominę naudą, kuri paprastai gali būti gaunama tinkamai įgyvendinant savininko teises. Ir atvirkščiai, valstybinėje žemėje esančių statinių savininkams, kurie nuosavybės teisę įgyvendina, pareigą prižiūrėti statinius vykdo taip, kad tampa neįmanoma naudoti statinių pagal paskirtį, kas reiškia ir netekimą galimybės gauti tą ekonominę naudą, kuri paprastai gali būti gaunama tinkamai įgyvendinant savininko teises, nėra garantuojama teisė nuomoti lengvatine – ne aukciono – tvarka valstybinės žemės sklypą, kuris būtų reikalingas statiniams naudoti, jeigu statinius būtų galima naudoti pagal paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-12-378/2022, 27 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
55. Teisinis reguliavimas, nustatantis teisę nuomoti statiniams naudoti reikalingą valstybinės žemės sklypą lengvatine – ne aukciono – tvarka, negali būti aiškinamas kaip reiškiantis, kad susiklosčius situacijai, kada savininkas negali valstybinėje žemėje esančių statinių naudoti pagal paskirtį dėl statinių būklės pablogėjimo, ypač jeigu tokia situacija susiklosto dėl veiksnių, kurie nepriklauso nuo savininko valios, įtakos, jis neturi (netenka) teisės naudoti valstybinės žemės sklypą lengvatine – ne aukciono – tvarka, jeigu pagal galiojančius teisės aktus tokių statinių savininkas turi teisę atkurti statinius ir šią teisę jis įgyvendina tinkamai, per protingą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-8-403/2019, 32 punktas).
56. Jeigu statinių būklė pablogėjusi tiek, kad jų neįmanoma naudoti pagal tiesioginę paskirtį, vertintina, ar per protingą terminą ieškovas ėmėsi teisės aktuose nustatytų priemonių, būtinų statiniams atkurti (atstatyti, suremontuoti), kad juos vėl būtų galima naudoti pagal tiesioginę paskirtį, ir ar tam yra būtina išsinuomoti pageidaujamo dydžio valstybinės žemės sklypą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-701/2024, 39 punktas).
57. Tais atvejais, kai statinys yra nusidėvėjęs ir savininkas jį siekia remontuoti ar rekonstruoti, tokie savininko veiksmai reiškia ketinimą statinį naudoti pagal paskirtį, t. y. Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punkto taikymo prasme reiškia statinio savininko ketinimą įgyvendinti savo, kaip statinio savininko, turimas teises į statinį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-12-378/2022 39 punktą).
58. Pareiga įrodyti, jog egzistuoja valstybinės žemės pardavimo be aukciono sąlygos, kyla tokį reikalavimą pareiškusiam ieškovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-483-701/2018, 47 punktas).
59. Ieškovė bylos nagrinėjimo metu įrodinėjo, kad ėmėsi aktyvių veiksmų kaip statinio savininkė, siekdama atkurti sudegusį gyvenamąjį namą, tačiau dėl NŽT veiksmų to padaryti negalėjo. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių realias ieškovės pastangas per protingą laikotarpį atkurti sudegusius pastatus, o ieškovės argumentą, kad statytojo teisei įgyvendinti jai buvo būtina valstybinio žemės sklypo nuomos teisė, pripažino nepagrįstu. Sklypo formavimo inicijavimo ir su tuo susijusių teisminių ginčų teismas nevertino kaip ieškovės siekio atstatyti gyvenamąjį namą, nurodęs, kad šią teisę įgyvendinti ieškovė galėjo ir nesuformuotame valstybinės žemės sklype. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė nesielgė kaip namų valdos žemės sklypo naudotoja, nuo teisės atsiradimo daugiau kaip 8 metus nemokėjo mokesčių už žemę, nenaudojo žemės sklypo statinių išdėstymui, daržui, kiemui ir faktiškai atsisakė šio naudojimo. Apeliacinės instancijos teismas vertino, kad toks ilgas terminas negali būti laikomas protingu ir pateisinamu.
60. Ieškovė kasaciniame skunde nurodo, kad teismai, netinkamai įvertinę byloje esančius įrodymus, padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovė nesiekė įgyvendinti savo teisių į žemės sklypą ir dėl to prarado teisę į valstybinės žemės sklypo nuomą; teismai nepagrįstai nusprendė, kad žemės sklypo formavimo inicijavimas (ir su tuo susiję teisminiai ginčai) nebuvo būtinas statytojo teisei įgyvendinti, nukrypo nuo šiuo klausimu formuojamos kasacinio teismo praktikos ir neatsižvelgė į kitoje byloje nustatytą prejudicinį faktą, kad atsisakymas suderinti kadastrinių matavimų bylą trukdė ieškovei įgyvendinti savininko teises ir teisę atstatyti sudegusį statinį.
61. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad nekilnojamojo daikto savininkas, įgyvendindamas turimos nuosavybės sukuriamas teises, nepažeisdamas kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, laikydamasis teisės aktų nustatytos tvarkos, turi teisę daryti turimam daiktui fizinį poveikį – jį remontuoti, rekonstruoti, pakeisti jo paskirtį, taip pat nugriauti. Tuo atveju, kada nėra savininko valios pastatą nugriauti, tačiau pastatas sunyksta, nebelieka jo laikančiųjų konstrukcijų, savininkas, laikydamasis teisės aktų nustatytos tvarkos, turi teisę statinį atkurti ir pan.; ši jo teisė negali būti varžoma, jeigu įgyvendinama teisės aktų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2014).
62. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad jei statinys nėra visiškai sugriuvęs, sunaikintas ar nugriautas, jis gali būti visiškai ar iš dalies atkurtas dviem būdais (dviem statybos rūšimis): 1) rekonstrukcija; 2) kapitaliniu remontu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-404-969/2017, 43 punktas).
63. Pagal Statybos įstatymą, statinio kapitalinis remontas – statyba, kurios tikslas – pertvarkyti statinį: pakeisti statinio laikančiąsias konstrukcijas, nekeičiant statinio išorės matmenų (ilgio, pločio, aukščio ir pan.); statinio rekonstravimas – statyba, kurios tikslas – perstatyti statinį: pakeisti statinio laikančiąsias konstrukcijas, pakeičiant statinio išorės matmenis (ilgį, plotį, aukštį ir pan.). (Statybos įstatymo 2 straipsnio 53, 72 punktai). Įstatymas neriboja statinio savininko teisės pasirinkti, kokiu būdu atkurti statinį.
64. Nagrinėjamos bylos duomenys, be kita ko, apie tai, kad ginčai tarp šalių dėl valstybinės žemės sklypo formavimo prasidėjo 2014 m., ieškovė 2016 m. kreipėsi į atsakovę dėl sutikimo rekonstruoti gyvenamąjį namą, tačiau tokį sutikimą atsakovė atsisakė duoti, argumentuodama tuo, kad rekonstruoti gyvenamąjį namą norima nesuformuotame valstybinės žemės sklype ieškovė 2017 m. parengė gyvenamojo namo rekonstravimo (atstatymo) projektą, teikia pagrindą išvadai, jog ieškovė siekia gyvenamąjį namą atkurti rekonstrukcijos būdu. Vertintina, kad ieškovė, laikydamasi teisės aktų nustatytos tvarkos, turi teisę atkurti gyvenamąjį namą savo pasirinktu rekonstrukcijos būdu, nes įstatymas neriboja savininko teisės, kokiu būdu jam įgyvendinti statytojo teises – ar atliekant rekonstrukciją, ar statinio kapitalinį remontą. Bylos duomenys neteikia pagrindo pripažinti, kad ieškovė šią teisę įgyvendina pažeisdama teisės aktais nustatytą tvarką.
65. Teisę būti statytoju ir šios teisės įgyvendinimą reglamentuoja Statybos įstatymo 3 straipsnis. Šio straipsnio redakcijos, galiojusios nuo 2002 m. liepos 1d. iki 2010 m. spalio 1 d., 2 dalies 1 punkte buvo nustatyta, kad teisė būti statytoju įgyvendinama, kai statytojas žemės sklypą valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais, o 3 dalyje buvo nustatyta, jog šio straipsnio 2 dalies reikalavimai netaikomi arba taikomi iš dalies, kai projektuojami nesudėtingi statiniai ar jų dalys, vykdoma jų statyba ar atliekamas statinio paprastasis remontas; nesudėtingų statinių sąrašą tvirtina bei jų projektavimo, statybos, pripažinimo tinkamais naudoti bei griovimo tvarką nustato Vyriausybės įgaliota institucija. Aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 184, priimtu įgyvendinus Vyriausybės įgaliojimą, patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ (neteko galios nuo 2010 m. spalio 1 d.) nuostatose (nagrinėjamoje byloje kilusiam ginčui išspręsti taikytina redakcija) buvo apibrėžtos nesudėtingiems statiniams taikomos Statybos įstatymo įtvirtintų reikalavimų išimtys, tačiau tarp jų nebuvo nustatyta išimtis, kad fizinis asmuo II grupės nesudėtingo statinio, koks nagrinėjamoje byloje yra kvalifikuotinas ginčo gyvenamasis namas, statybą turėtų teisę vykdyti, įgyvendinti tokio statinio statytojo teisę žemės sklype, kurio nevaldo nuosavybės teise arba nevaldo ir nenaudoja kitais įstatymų nustatytais pagrindais. Šio reglamento 21.2 punkte buvo įtvirtinta, kad statytojas (užsakovas), organizuodamas ar pats atlikdamas nesudėtingų statinių projektavimą ir statybą, privalo statyti statinį jo nuosavybės teise ar kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais valdomame žemės sklype. Taigi, pagal nurodytą teisinį reglamentavimą fizinis asmuo II grupės nesudėtingo statinio, koks nagrinėjamoje byloje yra kvalifikuotinas ginčo gyvenamasis namas, statybą turėjo teisę vykdyti, įgyvendinti tokio statinio statytojo teisę žemės sklype, kurį valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais įstatymų nustatytais pagrindais.
66. 2010 m. liepos 2 d. įstatymu Nr. XI-992 minėta Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir 3 dalies redakcija buvo pakeista (įsigaliojo nuo 2010 m. spalio 1 d.). Pagal šios redakcijos Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą (šis punktas ginčui nagrinėjamoje byloje aktualiu laikotarpiu nepakito), statytojo teisė įgyvendinama, kai statytojas žemės sklypą, kuriame statomas statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais; šis reikalavimas netaikomas Aplinkos ministerijos nustatytais atvejais, kai nėra suformuoti žemės sklypai (atnaujinant (modernizuojant) pastatus, atliekant statinio kapitalinį ar paprastąjį remontą ir pan.), o pagal 3 dalį šio straipsnio 2 dalies reikalavimai netaikomi statinius griaunant teismų sprendimu, jeigu griovimo darbus organizuoja Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos. Ginčui nagrinėjamoje byloje aktualiu laikotarpiu nurodytas Statybos įstatymo 3 straipsnio 3 dalies turinys keitėsi, pagal nagrinėjamai bylai aktualią šio punkto esmę Statybos įstatymo 2 dalies reikalavimai netaikomi, jeigu statinys griaunamas (atstatomas) teismo sprendimu arba vykdant Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos privalomąjį nurodymą. Iš nurodytų įstatymo nuostatų matyti, kad jomis buvo įtvirtinta bendroji taisyklė, pagal kurią statytojo teisei įgyvendinti buvo būtinas žemės sklypo, kuriame statomas statinys, valdymas nuosavybės teise arba valdymas ir naudojimas kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais, bei šios bendrosios taisyklės išimtis, pagal kurią nurodyta bendroji taisyklė netaikoma Aplinkos ministerijos nustatytais atvejais, kai nėra suformuoti žemės sklypai (atnaujinant (modernizuojant) pastatus, atliekant statinio kapitalinį ar paprastąjį remontą ir pan.), t. y. nesuformuotame žemės sklype Aplinkos ministerijos nustatytais atvejais, nereikalaujant žemės sklypo valdyti nurodytais pagrindais, galėjo būti vykdomas tik pastato atnaujinimas (modernizavimas) ar statinio kapitalinis (paprastasis) remontas ir pan.
67. Aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-826 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ (toliau – ir STR 1.07.01:2010) 7 priedo 2, 3 punktuose buvo nustatyta, kad žemės sklypo nuosavybės arba kitą valdymo ar naudojimo teisę patvirtinantys dokumentai neprivalomi: statinio rekonstravimo atveju – rekonstruojant pastatus, kai nedidinamas užstatymo plotas. Visais statinio kapitalinio remonto, paprastojo remonto ir griovimo atvejais (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. liepos 1 d.); statinio rekonstravimo atveju – rekonstruojant pastatus, kai nedidinamas užstatymo plotas ir pastato aukštis. Visais statinio kapitalinio remonto, paprastojo remonto ir griovimo atvejais (redakcija, galiojusi nuo 2011 m. liepos 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 17 d.); pastato atnaujinimo (modernizavimo) atvejais, kai nesuformuoti žemės sklypai, visais statinio kapitalinio remonto, paprastojo remonto ir griovimo atvejais (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. rugpjūčio 18 d. iki 2014 m. birželio 4 d.); pastato atnaujinimo (modernizavimo) atveju, kai nesuformuotas žemės sklypas ir neatliekami pastato rekonstravimo darbai, taip pat statinio remonto, jei nekeičiama statinio paskirtis, ir griovimo atvejais (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. birželio 5 d. iki 2015 m. rugsėjo 14 d.); atnaujinant (modernizuojant) pastatus (jei neatliekami pastato rekonstravimo darbai), atliekant statinio kapitalinį ar paprastąjį remontą (jei nekeičiama statinio paskirtis), griaunant statinius, kai nesuformuotas žemės sklypas (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. rugsėjo 15 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.). Aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. D1-878 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ (toliau – ir STR 1.05.01:2017), įsigaliojusio 2017 m. sausio 1 d., 4 priedo 3 punkte įtvirtinta, kad žemės sklypo (teritorijos) valdyti nuosavybės teise arba valdyti ir naudoti kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais nėra privaloma, kai nesuformuoti žemės sklypai (atnaujinant (modernizuojant) pastatus, atliekant statinio kapitalinį ar paprastąjį remontą ir griaunant statinius).
68. Įvertinus aptartas STR 1.07.01:2010 nuostatas, galiojusias skirtingu laikotarpiu, matyti, kad, pagal juo įtvirtintą iki 2012 m. rugpjūčio 17 d. galiojusį teisinį reglamentavimą, statinio rekonstravimo, kai nedidinamas užstatymo plotas ir pastato aukštis, atveju žemės sklypo nuosavybės arba kitą valdymo ar naudojimo teisę patvirtinantys dokumentai nebuvo privalomi, tačiau pagal vėlesnį juo įtvirtintą teisinį reglamentavimą (galiojusį nuo 2012 m. rugpjūčio 17 d.) bei pagal STR 1.05.01:2017 nuostatas tokios taisyklės nebeliko, o žemės sklypo nuosavybės arba kitą valdymo ar naudojimo teisę patvirtinantys dokumentai nebuvo privalomi tik pastato atnaujinimo (modernizavimo) atveju (jei neatliekami pastato rekonstravimo darbai), atliekant statinio kapitalinį ar paprastąjį remontą (jei nekeičiama statinio paskirtis), griaunant statinius.
69. Darytina išvada, kad pagal galiojusį teisinį reguliavimą ieškovė, norėdama rekonstruoti gyvenamąjį namą (laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. liepos 1 d. norėdama rekonstruoti gyvenamąjį namą padidindama užstatytą plotą, o laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 17 d. norėdama rekonstruoti gyvenamąjį namą padidindama užstatytą plotą ir pastato aukštį), žemės sklypą turėjo valdyti nuosavybės teise arba valdyti ir naudoti kitais įstatymų nustatytais pagrindais.
70. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė, laikydamasi teisės aktų nustatytos tvarkos, turi teisę atkurti gyvenamąjį namą savo pasirinktu rekonstrukcijos būdu, remiantis nurodytu statybos teisinių santykių teisiniu reglamentavimu, konstatuotina, kad ieškovei, siekiančiai atkurti gyvenamąjį namą savo pasirinktu rekonstrukcijos būdu, buvo būtina valstybinės žemės sklypo nuomos teisė. Tai konstatavus, taip pat konstatuotina, jog bylą nagrinėję teismai, darydami išvadas, kad statytojo teisei įgyvendinti ieškovei nebuvo būtina valstybinės žemės sklypo nuomos teisė, nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad ieškovė siekia gyvenamąjį namą atkurti rekonstrukcijos būdu, nenagrinėjo ir nevertino ieškovės galimybės šį būdą įgyvendinti teisės aktų nustatyta tvarka, ignoruodami tokį ieškovės siekį nagrinėjo ir vertino ieškovės galimybės atstatyti gyvenamąjį namą apskritai buvimą ir netinkamai taikė nurodytas statybos teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas.
71. Pagal Žemės įstatymo 40 straipsnio, reglamentuojančio žemės sklypų formavimą ir pertvarkymą, 1 dalies 3 punktą, žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektai rengiami, kai formuojami žemės sklypai esamiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad valstybinės žemės sklypai, be kitų įstatyme nurodytų pagrindų, formuojami tais atvejais, kai jie yra būtini esamiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį, tokio dydžio, kuris būtinas jiems eksploatuoti pagal šią paskirtį ir gali būti išnuomojamas arba parduodamas be aukciono (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-135-421/2020, 38 punktas).
72. Byloje nustatyta, kad: ieškovei priklausantis gyvenamasis namas sudegė per du, t. y. 2007 m. ir 2012 m., vykusius gaisrus; ieškovė 2013 m. kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administraciją dėl žemės sklypo suformavimo; 2014 m. buvo patvirtintas sklypo planas, kuris buvo suderintas su NŽT; ieškovė 2015–2016 metais kreipėsi į NŽT dėl sklypo kadastro bylos suderinimo; NŽT atsisakius suderinti sklypo kadastro bylą, ieškovė kreipėsi į teismą; ieškovė 2016 m. kreipėsi į NŽT dėl sutikimo rekonstruoti gyvenamąjį namą, tačiau sutikimas nebuvo išduotas; 2017 m. ieškovės iniciatyva parengtas gyvenamojo namo rekonstravimo (atstatymo) projektas; ieškovė nuo 2017 m. gegužės 2 d. pradėjo mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį; Kauno apylinkės teismui 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimu panaikinus NŽT sprendimus, kuriais atsisakyta suderinti parengtą nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylą, 2020 m. buvo parengta sklypo nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla ir sklypas įregistruotas Registrų centre; ieškovė 2021 m. kreipėsi į NŽT su prašymu išnuomoti suformuotą žemės sklypą, kad galėtų įgyvendinti statytojo teisę – atstatyti sudegusį jai nuosavybės teise priklausantį pastatą, tačiau NŽT atsisakė išnuomoti žemės sklypą.
73. Pagal šios nutarties 56 punkte nurodytą kasacinio teismo praktiką reikia įvertinti, ar per protingą terminą ieškovė ėmėsi teisės aktuose nustatytų priemonių, būtinų statiniams atkurti (atstatyti, suremontuoti), kad juos vėl būtų galima naudoti pagal tiesioginę paskirtį, tačiau pažymėtina, kad reikalavimai vertinant statinio savininko veiksmus dėl statinio naudojimo turi būti realūs ir atitikti susiklosčiusią faktinę situaciją.
74. Nagrinėjamoje byloje svarbu atsižvelgti į tai, kad ieškovei priklausančiame gyvenamajame name buvo kilęs gaisras ir jo metu namas sudegė, kad sudegusio pastato naudojimas pagal jo tiesioginę paskirtį yra galimas tik jį atstačius, kad žemės sklypas, kuriame yra gyvenamasis namas, nebuvo suformuotas, o nesuformuotas sklypas negalėjo būti išnuomotas, kad žemės sklypo ieškovė nevaldo nuosavybės teise, nevaldo ir nenaudoja kitais įstatyme nustatytais pagrindais, kad žemės sklypo tokiais teisiniais pagrindais nevaldydama ir nenaudodama ieškovė negalėjo įgyvendinti statytojo teisių rekonstruoti gyvenamąjį namą.
75. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios nutarties 72 punkte aptarti ieškovės veiksmai rodo ieškovės kryptingą siekį atkurti jai priklausantį gyvenamąjį namą, kad jį būtų galima naudoti pagal tiesioginę paskirtį. Tai, kad nurodyti ieškovės veiksmai nėra tiesiogiai susiję su gyvenamojo namo atkūrimu, lėmė jau aptartos byloje susiklosčiusios aplinkybės – nesuformuotas žemės sklypas, žemės sklypo nuomos teisės neturėjimas. Tam, kad ieškovė galėtų įgyvendinti teisę statinį atkurti rekonstrukcijos būdu, jai, be kita ko, reikėjo, kad būtų suformuotas ir išnuomotas žemės sklypas. Tik atlikus tam tikrus juridinę reikšmę turinčius veiksmus ieškovė galėjo įgyvendinti savo teisę atkurti statinį pasirinktu rekonstrukcijos būdu. Būtent tokius veiksmus ieškovė ir siekė atlikti, ir jie šios bylos faktinių aplinkybių kontekste vertintini kaip jos siekis įgyvendinti pastato savininko teises. Šių aplinkybių reikšmės tinkamas neįvertinimas lėmė bylą nagrinėjusių teismų nepagrįstą išvadą dėl ieškovės, kaip statinio savininkės, teisių neįgyvendinimo.
76. Byloje esant duomenims, kad ieškovė 2013 m. kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administraciją dėl žemės sklypo suformavimo, ginčai tarp šalių dėl valstybinės žemės sklypo formavimo prasidėjo 2014 m., ieškovė 2016 m. kreipėsi į NŽT dėl gyvenamojo namo rekonstrukcijos, tačiau jos prašymas netenkintas dėl to, kad ieškovė neturi žemės sklypo nuosavybės ar kitą valdymo ir naudojimo teisę patvirtinančių įrodymų, galima sutikti su ieškovės kasacinio skundo argumentais, jog byloje susiklosčiusi faktinė situacija atitinka kasacinio teismo praktikoje nurodytą neleistiną situaciją, kad atskirų teisių įgyvendinimas tarpusavyje būtų susijęs taip, kad, neįgyvendinus vienos teisės, negalimas kitos teisės įgyvendinimas, o tos antrosios teisės nebūtų galima įgyvendinti, kol neįgyvendinta pirmoji; negali būti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį atskirų teisių įgyvendinimas būtų susijęs taip, jog, neįgyvendinus vienos teisės, negalimas kitos teisės įgyvendinimas, ir atvirkščiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-148/2013). Atsakovei atsisakius suderinti valstybinės žemės sklypo kadastrinių matavimų bylą, o vėliau atsisakius ir jį išnuomoti, susiklostė situacija, kad pastatas ieškovės pasirinktu rekonstrukcijos būdu negalėjo būti atkurtas.
77. Vertinant, ar ieškovė per protingą terminą ėmėsi teisės aktuose nustatytų priemonių, būtinų gyvenamajam namui atkurti, kad jį vėl būtų galima naudoti pagal tiesioginę paskirtį, pažymėtina, kad tai, ar konkretus terminas (ne)vertintinas kaip protingas, sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgus į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir asmens, kuris siekia valstybinės žemės sklypo nuomos lengvatine tvarka, atliktus veiksmus. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės, kad ieškovė 2009 m. įsigijo degusį gyvenamąjį namą, šis namas 2012 m. degė antrą kartą, degusios namo konstrukcijos (jų liekanos, degėsiai) nėra išlikę, ieškovė 2013 m. kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administraciją dėl žemės sklypo suformavimo, ginčai tarp šalių dėl valstybinės žemės sklypo formavimo prasidėjo 2014 m., o 2016 m. ieškovė kreipėsi į NŽT dėl gyvenamojo namo rekonstrukcijos, sudaro pagrindą konstatuoti, kad ieškovė per protingą terminą ėmėsi teisės aktuose nustatytų priemonių, būtinų gyvenamajam namui atkurti, kad jį vėl būtų galima naudoti pagal tiesioginę paskirtį. Bylos duomenys vertintini kaip patvirtinantys, kad ieškovė ėmėsi aktyvių ir įstatymo nedraudžiamų veiksmų, o jos teisė atkurti gyvenamąjį namą nebuvo įgyvendinta ne dėl ieškovės neveikimo ar netinkamo veikimo, bet dėl objektyvių, nuo jos nepriklausančių aplinkybių.
78. Ieškovė kasaciniame skunde teigia, kad aplinkybė, jog ji siekė įgyvendinti savininko teises ir įgyvendinti savo teisę atstatyti sudegusį statinį, yra konstatuota įsiteisėjusioje Kauno apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr.e2A-999-230/2020 ir ši aplinkybė pripažintina prejudicine.
79. Pagal kasacinio teismo praktiką, teismas, siekdamas nagrinėjamoje byloje vadovautis kitoje byloje nustatytais prejudiciniais faktais, turi atsižvelgti į tai, ar įsiteisėjusiame teismo procesiniame sprendime esantis teiginys, kuriuo kaip prejudiciniu faktu remiasi ginčo šalis, pagal savo turinį yra teismo nustatyta faktinė aplinkybė (faktas), ar byloje nustatytų faktinių aplinkybių teisinis įvertinimas. Pažymėtina, kad, kitaip nei teismo įsiteisėjusiu sprendimu nustatyta faktinė aplinkybė, kuri, remiantis CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatomis, kitoje byloje, kurioje dalyvauja tie patys asmenys, nebegali būti iš naujo nustatoma ir ginčijama, teismo nustatytos faktinės aplinkybės teisinis vertinimas gali skirtis, priklausomai nuo konkrečios bylos nagrinėjimo dalyko ir konkrečioje byloje taikytinų teisės normų turinio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-44-823/2022, 33 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Teismo padarytos išvados ir teisiniai vertinimai negali būti tapatinami su prejudiciniais faktais. Teismo vienoje byloje padarytos išvados ir teisiniai vertinimai gali turėti precedento galią kitoje byloje.
80. Ieškovės nurodytoje 2020 m. rugsėjo 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-999-230/2020 Kauno apygardos teismas, spręsdamas, ar ieškovė naudojo statinius pagal paskirtį, nurodė, jog, gyvenamajam pastatui sudegus, jo eksploatacija pagal paskirtį būtų įmanoma tik jį atstačius, o atsakovė tik ieškovei ėmusis veiksmų pastatą rekonstruoti, dėl ko buvo būtina pateikti duomenis apie žemės sklypą, atsisakė suderinti kadastrinių matavimų duomenis. Teismas nustatė, kad: ieškovė 2013 m. kreipėsi į Kauno savivaldybės administraciją dėl žemės sklypo plano rengimo; Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. birželio 20 d. įsakymu žemės sklypo planas buvo patvirtintas; atsakovė 2015 m. balandžio 1 d. raštu atsisakė suderinti ieškovės iniciatyva parengtą kadastrinių matavimų bylą; ieškovei kreipusis dėl gyvenamojo namo rekonstrukcijos, NŽT Kauno skyrius 2016 m. liepos 26 d. raštu jos prašymo netenkino, nurodydamas, kad ieškovė neturi žemės sklypo nuosavybės ar kitą valdymo ir naudojimo teisę patvirtinančių įrodymų, o 2017 m. vasario 15 d. sprendimu atsisakė derinti ginčo žemės sklypo kadastrinių matavimų bylą. Teismas tokią veiksmų seką įvertino kaip rodančią ieškovės siekį, kad būtų suformuotas žemės sklypas nuomai ar pardavimui, taip pat nurodė, jog būtent atsisakymas suderinti kadastrinių matavimų bylą trukdo ieškovei įgyvendinti savininko teises ir savo teisę atstatyti sudegusį statinį, o ieškovės siekis atstatyti gyvenamąjį namą patvirtina, kad ji faktiškai siekia atstatytą namą naudoti pagal paskirtį.
81. Nurodytoje Kauno apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr.e2A-999-230/2020 teismo konstatavimas, kad atsisakymas suderinti kadastrinių matavimų bylą trukdo ieškovei įgyvendinti savininko teises ir savo teisę atstatyti sudegusį statinį, vertintinas kaip teismo byloje nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu padaryta išvada ir nelaikytinas prejudiciniu faktu, kuriam taikomas CPK 182 straipsnio 2 punktas. Dėl to nėra pagrindo pripažinti pagrįstu kasacinio skundo argumento, kad nagrinėjamoje byloje teismai, padarydami kitokią išvadą, pažeidė CPK 182 straipsnio 2 punktą.
82. Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodoma, kad teisė į teisingą bylos nagrinėjimą pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, aiškinamą atsižvelgiant į teisėtumo ir teisinio tikrumo principus, apima reikalavimą, kad tais atvejais, kai teismai jau yra išsprendę ginčą, jų sprendimu neturėtų būti abejojama (žr. EŽTT 28 October 1999 m. spalio 28 d. sprendimo byloje Brumarescu prieš Rumuniją, peticijos Nr. 28342/95, par. 61; 2006 m. sausio 12 d. sprendimo byloje Kehaya ir kiti prieš Bulgariją, peticijų Nr. 47797/99 ir 68698/01, par. 61). Atsižvelgus į nagrinėjamos bylos ir civilinės bylos Nr. e2A-999-230/2020, kurios nagrinėjimas užbaigtas įsiteisėjusia Kauno apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 3 d. nutartimi, faktinių aplinkybių bei šiose bylose taikytinos teisės tapatumus ir skirtumus, darytina išvada, jog nurodytoje Kauno apygardos teismo nutartyje padarytos išvados, kad atsisakymas suderinti kadastrinių matavimų bylą trukdo ieškovei įgyvendinti savininko teises ir savo teisę atstatyti sudegusį statinį, ir tai, kad ieškovės siekis atstatyti gyvenamąjį namą patvirtina, jog ji faktiškai siekia atkurtą namą naudoti pagal paskirtį, nagrinėjamoje byloje sukūrė ieškovei iš teisėtumo ir teisinio tikrumo principų kylantį lūkestį tikėtis, kad dėl laikotarpio iki NŽT 2017 m. vasario 15 d. sprendimo nederinti žemės sklypo kadastro duomenų bylos priėmimo, kuris aktualus ir nagrinėjamoje byloje, tie patys šalių veiksmai ir tos pačios faktinės aplinkybės, kurie buvo įvertinti Kauno apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 3 d. nutartimi, analogiškai bus vertinami ir nagrinėjamoje byloje, ir tai saistė šią bylą nagrinėjusius teismus.
83. Pirmiau aptartas teisinis reglamentavimas dėl statytojo teisės įgyvendinimo sąlygų ir žemės sklypo suformavimo ir jo išnuomojimo sąsajų nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste sudaro pagrindą padaryti išvadą, kad ieškovė veikė kaip gyvenamojo namo savininkė ir siekė jį naudoti pagal paskirtį, todėl ji atitinka tiek įstatyme įtvirtintas, tiek kasacinio teismo praktikoje pirmiau aptartas sąlygas įgyvendinti teisę į žemės sklypo, būtino gyvenamajam namui eksploatuoti pagal paskirtį, nuomą ne aukciono būdu.
84. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, daro išvadą, kad teismai, spręsdami dėl ieškovės teisės į žemės sklypo nuomą ne aukciono būdu, netinkamai aiškino ir taikė CK 6.551 straipsnio 2 dalį, Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktą ir padarė nepagrįstas išvadas, kad ieškovė nesiekė įgyvendinti savo, kaip statinio savininkės, teisių jį atkurti, todėl neįgijo teisių į žemės sklypo nuomą lengvatine tvarka.
85. Teisėjų kolegija kitus kasacinio skundo argumentus vertina kaip nesuformuluojančius kasacijos pagrindo, neturinčius reikšmės vienodos teismų praktikos formavimui ir įtakos skundžiamų teismų procesinių sprendimų teisėtumui, todėl dėl jų nepasisako.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
86. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustatytas netinkamas teisės taikymas, nurodytas šios nutarties 47, 49, 70, 84 punktuose, yra pagrindas panaikinti skundžiamus teismų procesinius sprendimus (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai, 359 straipsnio 3 dalis). Juos panaikinus, konstatavus, kad ieškovei nuosavybės teise priklausantis gyvenamasis namas nėra išnykęs ir kad ieškovė turi teisę į žemės sklypo, būtino gyvenamajam namui eksploatuoti pagal paskirtį, nuomą ne aukciono būdu, yra pagrindas priimti naują sprendimą ir patenkinti ieškovės reikalavimus bei panaikinti ginčijamus atsakovės 2021 m. kovo 9 d. ir 2021 m. balandžio 30 d. sprendimus ir įpareigoti atsakovę išnuomoti ieškovei žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), o atsakovės priešieškinį atmesti (CPK 359 straipsnio 4 dalis).
87. Pažymėtina, jog nusprendžiant dėl ieškovei išnuomotino žemės sklypo dydžio atsižvelgtina į tai, kad pagal jau minėto Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktą žemės sklypai išnuomojami teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatyto dydžio, kuris būtinas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Atsakovė, sudarydama su ieškove žemės sklypo nuomos sutartį, turėtų įvertinti nuomotino žemės sklypo dydį, būtiną ieškovei nuosavybės teise priklausančiam gyvenamajam namui eksploatuoti pagal paskirtį.
88. Teisėjų kolegija kitus kasacinio skundo argumentus vertina kaip nesuformuluojančius kasacijos pagrindo, neturinčius reikšmės vienodos teismų praktikos formavimui ir įtakos skundžiamų teismų procesinių sprendimų teisėtumui, todėl dėl jų nepasisako.
89. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Kasacinį skundą patenkinus, ieškovė laikytina šalimi, kurios naudai priimtas sprendimas, todėl ji įgyja teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą visų instancijų teismuose.
90. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. CPK 98 straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.
91. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 ir Lietuvos advokatūros advokatų tarybos pirmininko 2015 m. kovo 16 d. raštu Nr. 141 yra patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos).
92. Pagal kasacinio teismo praktiką, išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, gali būti pripažintos bylinėjimosi išlaidomis, jeigu jos yra realios, būtinos ir pagrįstos (CPK 88 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-443-969/2017, 15 punktas). Ne visos advokatui ar advokato padėjėjui už teisinę pagalbą civilinėje byloje faktiškai sumokėtos sumos gali būti pripažįstamos pagrįstomis ir turi būti atlyginamos. Kai byloje dalyvaujančio asmens patirtos išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti viršija Rekomendacijose dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio nustatytus maksimalius rekomenduojamus priteisti išlaidų dydžius, nesant pagrindo nukrypti nuo šių dydžių, asmens prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų tenkintinas iš dalies, paprastai sumažinant atlygintinas bylinėjimosi išlaidas iki nurodyto rekomenduojamo maksimalaus dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-56-969/2023, 75 punktas).
93. Spręsdamas klausimą, ar prašomos atlyginti išlaidos yra patirtos, teismas turi įvertinti ne tik tai, ar šios išlaidos yra faktiškai patirtos, bet ir tai, ar jos yra susijusios su nagrinėjama byla, taip pat ar teisinės paslaugos, už kurias patirtas išlaidas prašoma atlyginti, nėra akivaizdžiai perteklinės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-236-943/2023, 60 punktas).
94. Pirmosios instancijos teisme ieškovė už ieškinį yra sumokėjusi 75 Eur žyminį mokestį ir turėjo 5846 Eur išlaidų už suteiktas teisines paslaugas.
95. Ieškovė 2021 m. spalio 7 d. prašymu prašė priteisti iš atsakovės atlyginti 1608 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su ieškinio teismui parengimu ir prašymų teismui pateikimu iki 2021 m. spalio 7 d. Grįsdama savo prašymą, ieškovė pateikė 2021 m. balandžio 1 d. ir gegužės 26 d. sąskaitas už teisines paslaugas ir sąskaitų apmokėjimą patvirtinančius įrodymus. Nurodytu laikotarpiu buvo pateiktas ieškinys (2021 m. birželio 9 d.); 2021 m. birželio 23 d. – prašymas dėl trūkumų šalinimo ir termino atnaujinimo (DOK-82344); 2021 m. liepos 30 d. – įrodymai, kad nutraukta ieškovės santuoka ir prašymas A. G. nebelaikyti trečiuoju asmeniu byloje (DOK-97243); 2021 m. rugpjūčio 27 d. – prašymas dėl papildomų įrodymų pateikimo vykdant teismo įpareigojimą (DOK-107709); 2021 m. rugsėjo 2 d. – prašymas atidėti bylos nagrinėjimą (DOK-110255); 2021 m. spalio 7 d. – prašymas iš Kauno miesto apylinkės teismo išreikalauti ir prie nagrinėjamos bylos prijungti civilinę bylą Nr. e2-1959-950/2018 (DOK-126793); 2021 m. spalio 7 d. prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
96. Nors ne visi ieškovės teikti procesiniai dokumentai yra pagrindas priteisti atstovavimo išlaidų atlyginimą (prašymas dėl trūkumų šalinimo ir termino atnaujinimo, prašymas atidėti bylos nagrinėjimą yra nulemti ieškovės veiksmų, todėl atsakovei neturėtų tekti atsiskaitymo už šias teisines paslaugas našta, o prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo vertintinas kaip techninio pobūdžio dokumentas ir jo parengimas iš atstovo nepareikalavo specialių teisinių žinių (žr. Lietuvos Aukščiausiojo 2023 m. rugsėjo 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-236-943/2023 64 punktą), tačiau prašomas priteisti 1608 Eur išlaidų už ieškinio parengimą ir prašymų teismui pateikimą atlyginimas neviršija Rekomendacijų 8.2, 8.16 punktuose nustatytos didžiausios priteistinos sumos už šių procesinių dokumentų parengimą, todėl priteistinas ieškovei iš atsakovės.
97. Ieškovė 2021 m. gruodžio 13 d. prašymu prašė priteisti iš atsakovės atlyginti 1200 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su: prašymų, reikalavimų, atsikirtimų ar paaiškinimų rengimu ir jų pateikimu teismui; pasirengimu bylos nagrinėjimui ir atstovavimu teismo posėdžiuose, įrodymų rinkimu, konsultacijomis. Grįsdama savo prašymą, ieškovė pateikė 2021 m. lapkričio 11 d. sąskaitą už teisines paslaugas ir sąskaitos apmokėjimą patvirtinančius įrodymus. Atkreiptinas dėmesys, kad nuo 2021 m. spalio 7 d., iki kurios buvo priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas pagal ieškovės 2021 m. spalio 7 d. prašymą, iki 2021 m. lapkričio 11 d. išrašytos sąskaitos byloje vyko du teismo posėdžiai – 2021 m. spalio 8 d. teismo posėdis vyko nuo 09.36 val. iki 09.56 val., o 2021 m. lapkričio 12 d. teismo posėdis vyko nuo 09.37 val. iki 10.01 val. Prašymų, reikalavimų, atsikirtimų ar paaiškinimų nurodytu laikotarpiu teismui nebuvo pateikta, todėl yra pagrindas pagal nurodytą sąskaitą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą tik už pasiruošimą teismo posėdžiams ir atstovavimą teisme. Nors ieškovė prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dalį už pasirengimą bylos nagrinėjimui, tačiau nenurodo pasirengimo teismo posėdžiui skirtų valandų skaičiaus, todėl atsižvelgiant į tai, kad nurodytu laikotarpiu vyko du teismo posėdžiai, protinga būtų priteisti atlyginimą už dvi pasirengimo teismo posėdžiams valandas ir už vieną atstovavimo valandą teisme (Rekomendacijų 8.19, 9, 10 punktai).
98. Apskaičiuojant ieškovei priteistiną sumą už 3 valandas atstovavimo teisme ir pasirengimo teismo posėdžiams, taikytinas Rekomendacijų 8.19 punkte nustatytas 0,1 koeficientas, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas 2021 m. antrojo ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), sudaręs 1566,40 Eur, todėl didžiausia priteistina suma už vieną pasiruošimo teismo posėdžiams ir atstovavimo teisme valandą sudarytų 156,64 Eur (1566,40 Eur × 0,1). Tokiu atveju bendra ieškovei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma už 3 valandas atstovavimo teisme ir pasirengimo teismo posėdžiams sudarytų 470 Eur (3 × 156,64 Eur), todėl priteistina bylinėjimosi išlaidų suma pagal 2021 m. lapkričio 11 d. sąskaitą mažintina nuo 1200 Eur iki 470 Eur.
99. Ieškovė 2022 m. balandžio 28 d. prašymu prašė priteisti iš atsakovės atlyginti 1248 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su: prašymų, reikalavimų, atsikirtimų ar paaiškinimų rengimu ir jų pateikimu teismui; pasirengimu bylos nagrinėjimui ir atstovavimu teismo posėdžiuose, įrodymų rinkimu, prašymų ir užklausų rengimu. Grįsdama savo prašymą, ieškovė pateikė 2022 m. sausio 10 d. ir vasario 17 d. sąskaitas už teisines paslaugas ir sąskaitų apmokėjimą patvirtinančius įrodymus.
100. Ieškovė 2021 m. gruodžio 9 d. teikė prašymą dėl procesinių dokumentų pridėjimo (DOK-158307), kuriuo prašė prie bylos pridėti nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2639-502/2021 ir administracinėje byloje Nr. eI3-7919-414/2020; 2021 m. gruodžio 12 d. teikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų (DOK-158871); 2021 m. gruodžio 14 d. vyko teismo posėdis, jis truko nuo 14.12 val. iki 14.27 val.; 2021 m. gruodžio 21 d. teikė informaciją teismui, kad kreipėsi į atsakovę su pasiūlymu dėl taikos sutarties sudarymo (DOK-164100); 2022 m. sausio 14 d. – prašymas atidėti bylos nagrinėjimą (DOK-6670); 2022 m. sausio 17 d. vyko teismo posėdis, jis truko nuo 09.35 val. iki 09.39 val.; 2022 m. vasario 6 d. buvo pateiktas atsakovės atsakymas dėl ginčo sprendimo galimybės taikiu būdu (DOK-16852); 2022 m. vasario 7 d. vyko teismo posėdis, jis truko nuo 09.38 val. iki 10.01 val.; 2022 m. vasario 12 d. teiktas prašymas dėl teismo posėdžio datos perkėlimo (DOK-19875).
101. Išlaidų už prašymus dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir teismo posėdžio datos perkėlimo atlyginimas nepriteistinas pagal šios nutarties 96 punkte nurodytus motyvus, tačiau, nepaisant nurodytų procesinių dokumentų, kurie nesudaro pagrindo priteisti atlyginimą, prašymas priteisti 1248 Eur išlaidų už prašymų teismui parengimą, pasirengimą teismo posėdžiams bei atstovavimą juose neviršija Rekomendacijų 8.16, 8.17, 8.19 punktuose nustatytos didžiausios priteistinos sumos už šių procesinių dokumentų parengimą, pasirengimą teismo posėdžiams bei atstovavimą juose, todėl priteistinas ieškovei iš atsakovės.
102. Ieškovė 2022 m. gegužės 30 d. prašymu prašė priteisti iš atsakovės atlyginti 860 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su: prašymų, reikalavimų, atsikirtimų ar paaiškinimų rengimu ir jų pateikimu teismui; atsiliepimo į atsakovės ieškinį parengimu, pasirengimu bylos nagrinėjimui ir atstovavimu teismo posėdžiuose. Grįsdama savo prašymą, ieškovė pateikė 2022 m. gegužės 30 d. sąskaitą už teisines paslaugas ir sąskaitos apmokėjimą patvirtinančius įrodymus.
103. Ieškovė 2022 m. kovo 31 d. teikė prašymus dėl papildomų įrodymų pateikimo (DOK-42085), (DOK-42021) ir rašytinius paaiškinimus bei pasiūlymą dėl taikos (DOK-42016); 2022 m. balandžio 25 d. – rašytinius paaiškinimus ir įrodymus (DOK-54037); 2022 m. balandžio 28 d. –prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (DOK-56177); 2022 m. balandžio 29 d. vyko teismo posėdis, jis truko nuo 09.42 val. iki 11.13 val.; 2022 m. gegužės 18 d. – prašymas dėl prieigos prie bylos kortelės suteikimo (DOK-67307); 2022 m. gegužės 30 d. – atsiliepimas į atsakovės ieškinį (DOK-72702) ir prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (DOK-72886); 2022 m. gegužės 31 d. vyko teismo posėdis, jis truko nuo 13.39 val. iki 16.47 val.
104. Įvertinant tai, kad vien už atsiliepimo į atsakovės ieškinį parengimą ieškovė turi teisę į 4198 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (2,5 × 1679,3 Eur), o nurodytu sąskaitos išrašymo laikotarpiu buvo teikta daug kitų procesinių dokumentų ir vyko teismo posėdžiai, kurių bendra trukmė – 4 valandos, darytina išvada, kad ieškovės prašomos atlyginti 860 Eur bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijų 8.2, 8.16, 8.17, 8.19 punktuose nustatytos didžiausios priteistinos sumos už šių procesinių dokumentų parengimą, pasiruošimą teismo posėdžiams ir atstovavimą juose, todėl priteistinas ieškovei iš atsakovės.
105. Ieškovė 2022 m. liepos 11 d. prašymu prašė priteisti iš atsakovės atlyginti 930 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų parengimu, atstovavimu teismo posėdžiuose. Ieškovė pateikė pinigų priėmimo kvitą, patvirtinantį, kad už suteiktas paslaugas ji yra atsiskaičiusi.
106. Ieškovė 2022 m. birželio 8 d. teikė prašymą dėl papildomų įrodymų pateikimo (DOK-77437); 2022 m. birželio 9 d. – prašymą dėl papildomų įrodymų ir įpareigojimo atsakovę pateikti 2019 m. leidimą vykdyti statybos darbus dėl paviršinių nuotekų valymo įrenginių įrengimo (DOK-77665); 2022 m. birželio 9 d. – dėl papildomų įrodymų (nuotraukų) ir liudytojų apklausos (DOK-77810); 2022 m. birželio 9 d. – dėl papildomų dokumentų – nuotraukų pateikimo (DOK-78064); 2022 m. birželio 10 d. vyko teismo posėdis, jis truko nuo 09.37 val. iki 10.40 val.; 2022 m. birželio 20 d. – informaciją, kad pavyko rasti antstolio 2020 m. gegužės 22 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo priedus (DOK-82516); 2022 m. birželio 22 d. teiktas prašymas dėl papildomų dokumentų pateikimo vykdant teismo įpareigojimą; 2022 m. liepos 11 d. – dėl liudytojų apklausos nuotoliniu būdu (DOK-90241); 2022 m. liepos 11 d. – dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (DOK-90239); 2022 m. rugsėjo 19 d. – prašymas atidėti bylos nagrinėjimą (DOK-116903); 2022 m. rugsėjo 20 d. vyko teismo posėdis, jis truko nuo 09.46 val. iki 09.54 val.; 2022 m. lapkričio 9 d. vyko teismo posėdis, jis truko nuo 09.42 val. iki 11.55 val. ir nuo 13.02 val. iki 13.28 val.; 2022 m. lapkričio 24 d. – ieškovės baigiamoji kalba (DOK-145204); 2022 m. lapkričio 24 d. vyko teismo posėdis, jis truko nuo 13.31 val. iki 15.14 val.
107. Nors ne visi ieškovės teikti procesiniai dokumentai yra pagrindas priteisti atstovavimo išlaidų atlyginimą (2022 m. birželio 8, 9 dienomis teiktų prašymų dėl papildomų įrodymų pateikimo nėra pagrindo vertinti kaip atskirų keturių procesinių dokumentų ir už kiekvieno jų pateikimą atskirai priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, prašymas atidėti teismo posėdį, ieškovės baigiamoji kalba ir prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo taip pat nėra dokumentai, pagrindžiantys priteistiną bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (pagal šios nutarties 96 punkte nurodytus argumentus)), tačiau atsižvelgiant į tai, kad byloje apskaičiuojamu laikotarpiu teismo posėdžiai truko 5 val., kad buvo teikti prašymai dėl įrodymų pridėjimo, darytina išvada, kad prašomas priteisti išlaidų atlyginimas neviršija Rekomendacijų 8.16, 8.19 punktuose nustatytos didžiausios priteistinos sumos už šių procesinių dokumentų parengimą, pasirengimą teismo posėdžiams bei atstovavimą juose, todėl priteistinas ieškovei iš atsakovės. Bendra ieškovei iš atsakovės priteistina advokato pagalbai apmokėti išlaidų suma pirmosios instancijos teisme sudaro 5116 Eur, o kartu su žyminiu mokesčiu – 5191 Eur. Šių išlaidų atlyginimas priteistinas ieškovei iš atsakovės (CPK 93, 98 straipsniai).
108. Ieškovė už apeliacinį skundą sumokėjo 109 Eur žyminį mokestį ir turėjo 1000 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti už apeliacinio skundo parengimą. Šios išlaidos neviršija Rekomendacijų 8.10 punkte įtvirtinto maksimalaus atlygintino atstovavimo išlaidų dydžio už tokio procesinio dokumento parengimą, todėl jų atlyginimas priteistinas ieškovei iš atsakovės (CPK 93, 98 straipsniai).
109. Ieškovė už kasacinį skundą sumokėjo 109 Eur žyminį mokestį ir turėjo 3872 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti. Šios išlaidos neviršija Rekomendacijų 8.12 punkte įtvirtinto maksimalaus atlygintino atstovavimo išlaidų dydžio už tokio procesinio dokumento parengimą, todėl jų atlyginimas priteistinas ieškovei iš atsakovės (CPK 93, 98 straipsniai). Bendra visų instancijų teismuose ieškovei iš atsakovės priteistina bylinėjimosi išlaidų suma sudaro 10 281 Eur.
110. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme su procesinių dokumentų įteikimu susijusios išlaidos sudarė 65,34 Eur (Kauno apylinkės teismo 2023 m. spalio 3 d. sprendimas). Kasaciniame teisme išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, sudaro 17,70 Eur. Iš viso išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, sudaro 83 Eur ir jų atlyginimas priteistinas valstybei iš atsakovės (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 7 d. nutartį ir Kauno apylinkės teismo 2023 m. spalio 3 d. sprendimą.
Priimti naują sprendimą.
Ieškovės J. G. ieškinį patenkinti.
Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus 2021 m. kovo 9 d. sprendimą Nr. 8SD-1063-(14.8.125E).
Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2021 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. 1SS-692 (5.59E).
Įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Aplinkos ministerijos (j. a. k. 188704927) išnuomoti ieškovei J. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) žemės sklypą (duomenys neskelbtini).
Atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos priešieškinį atmesti.
Priteisti ieškovei J. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos (j. a. k. 188704927) 10 281 (dešimt tūkstančių du šimtus aštuoniasdešimt vieną) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Priteisti valstybei iš atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos (j. a. k. 188704927) 83 (aštuoniasdešimt tris) Eur su procesinių dokumentų įteikimu susijusių išlaidų atlyginimo. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5662.
Pranešti valstybės įmonei Registrų centrui apie šios nutarties, turinčios įtakos registruotinam nekilnojamajam turtui: 0,1957 ha žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatui – gyvenamajam namui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), inžineriniam statiniui – šuliniui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantiems (duomenys neskelbtini), priėmimą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.