Byla Nr. 7/2023
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
Lietuvos Respublikos vardu
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ŠILUMOS ŪKIO ĮSTATYMO 10 straipsnio 3 dalies 1 punkto (2020 m. birželio 25 d. redakcija) nuostatos atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai
2024 m. balandžio 16 d. Nr. KT31-N4/2024
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Tomo Davulio, Gintaro Godos, Aurelijaus Gutausko, Giedrės Lastauskienės, Vytauto Mizaro, Algio Norkūno, Daivos Petrylaitės, Janinos Stripeikienės, Stasio Šedbaro,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 531 straipsniais, Teismo posėdyje 2024 m. balandžio 9 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 7/2023 pagal pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą Nr. 1B-9/2023 ištirti, ar Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštaravo Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 3 dalies 1 punkto (2020 m. birželio 25 d. redakcija) nuostata „[N]epriklausomiems šilumos gamintojams yra privaloma šilumos gamybos kainodara šio įstatymo nustatyta tvarka kaip ir šilumos tiekėjams, jeigu yra bent viena iš šių sąlygų: 1) nepriklausomo šilumos gamintojo nuosavybės ar kitu pagrindu valdomo šilumos gamybos <...> įrenginio statybai ar modernizavimui finansuoti yra pasinaudota <...> Europos Sąjungos finansine parama <...>“ tiek, kiek pagal ją privaloma šilumos gamybos kainodara taikoma neterminuotai ir nenustačius diferencijuoto joje nurodytų nepriklausomų šilumos gamintojų vertinimo galimybės.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjo argumentai
1. Pareiškėjas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas kreipėsi į Konstitucinį Teismą sustabdęs administracinę bylą, kurioje ginčas kilo dėl Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos sprendimo, kuriuo ūkio subjektas neterminuotai pripažintas reguliuojamu nepriklausomu šilumos gamintoju, panaikinimo.
2. Pareiškėjo prašymas grindžiamas šiais argumentais.
2.1. Remdamasis oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, suformuluotomis aiškinant Konstitucijos 46 straipsnį, konstitucinį teisinės valstybės principą, pareiškėjas teigia, kad ūkinės veiklos laisvė, siekiant užtikrinti bendrą tautos gerovę, nėra absoliuti, o valstybė, atsižvelgdama į ūkinės veiklos specifiką, gali naudoti įvairias teisinio reguliavimo priemones, tačiau pagal Konstituciją valstybė negali neribotai kištis į asmens ūkinę veiklą. Todėl nustatomais apribojimais negalima paneigti esminių ūkinės veiklos laisvės nuostatų, tokių kaip ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumas, sąžininga konkurencija, ar neproporcingai pasunkinti galimybių užsiimti tam tikros rūšies ūkine veikla.
2.1.1. Pareiškėjo manymu, nepriklausomiems šilumos gamintojams, kurių turtui sukurti buvo panaudotos Europos Sąjungos paramos lėšos, yra pagrindas tam tikrą laikotarpį taikyti privalomą šilumos gamybos kainodarą siekiant, kad šilumos gamybos rinkoje nebūtų sudarytos šilumos gamybos kainos pranašumo sąlygos ir taip iškraipoma konkurencija. Tačiau neterminuotas nepriklausomų šilumos gamintojų ūkinės veiklos laisvės ribojimas taikant privalomą šilumos gamybos kainodarą vien tuo pagrindu, kad šilumos gamybos įrenginio statybai ar modernizavimui finansuoti yra pasinaudota Europos Sąjungos finansine parama, yra ne tik neproporcingas, bet ir nepateisinamas siekiant užtikrinti sąžiningą konkurenciją ir vartotojų teisių apsaugą.
2.1.2. Pasak pareiškėjo, iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantys konstituciniai teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos reikalavimai suponuoja ir tai, kad teisiniame reguliavime turi būti nustatytas pagrįstos trukmės terminas, skirtas neleisti įgyti nederamo konkurencinio pranašumo, nes kitaip neterminuotas nepriklausomų šilumos gamintojų ūkinės laisvės ribojimas gali iškreipti sąžiningą konkurenciją.
2.2. Pareiškėjo teigimu, ginčijamame teisiniame reguliavime įtvirtintas minėtas neterminuotas nepriklausomų šilumos gamintojų ūkinės veiklos laisvės ribojimas grindžiamas bendro pobūdžio nuostata, kad turtui sukurti panaudota Europos Sąjungos finansinė parama, nors egzistuoja objektyvūs visuomeninių santykių subjektų padėties skirtumai, kurie suponuoja diferencijuoto teisinio reguliavimo būtinybę, numatant individualaus teisinės situacijos vertinimo galimybę, inter alia sąžiningos konkurencijos imperatyvų taikymo aspektu. Pareiškėjas pažymi, kad ginčijamame teisiniame reguliavime įtvirtinta neterminuota pranašumo prezumpcija nei administracinių procedūrų, nei teismine tvarka nesudaro prielaidų įvertinti, ar praėjus reikšmingam laikui nuo Europos Sąjungos finansinės priemonės įgyvendinimo ūkio subjektas gauna realią ekonominę naudą, t. y. palankesnes veiklos sąlygas, kurias jam galėjo suteikti šilumos gamybos įrenginio, sukurto ar modernizuoto naudojantis Europos Sąjungos finansine parama, įsigijimas.
II
Suinteresuoto asmens atstovo argumentai
3. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos Seimo atstovo Seimo nario Andriaus Kupčinsko rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštaravo Konstitucijai. Suinteresuoto asmens atstovo pozicija grindžiama šiais argumentais.
3.1. Suinteresuoto asmens atstovas pažymi, kad ginčijamas teisinis reguliavimas buvo nustatytas siekiant užtikrinti sąžiningą šilumos tiekėjų ir nepriklausomų šilumos gamintojų konkurenciją bei vartotojų šilumos poreikių tenkinimą jiems mažiausiomis sąnaudomis; jis yra proporcingas ir pateisinamas, atsižvelgiant į jo priėmimo metu šilumos ūkio sektoriuje susiklosčiusias aplinkybes. Pasak suinteresuoto asmens atstovo, nustatydamas šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamą teisinį reguliavimą įstatymų leidėjas panaikino galimybę pažeisti sąžiningos konkurencijos laisvės ir lygybės principus, juo buvo pašalintos ūkio subjektų galimybės, pasinaudojus Europos Sąjungos struktūrine parama ar kitomis subsidijomis, būti pripažintiems nereguliuojamais ir parduoti šilumos energiją šilumos tiekėjui sutartinėmis kainomis, t. y. panaikinta galimybė piktnaudžiauti konkurenciniu pranašumu, įgytu pasinaudojus viešosiomis lėšomis.
Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, įstatymų leidėjas pasirinko tuo metu būtiną ir objektyviai pagrįstą teisinį reguliavimą, kad būtų užtikrinta tautos gerovė, sąžiningos konkurencijos laisvė ir vartotojų teisių apsauga.
3.2. Suinteresuoto asmens atstovas atkreipia dėmesį į tai, kad, siekdamas, be kita ko, tobulinti kainodaros principus, Seimas 2023 m. balandžio 6 d. priėmė Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo Nr. IX-1565 1, 2, 3, 7, 8, 9, 10, 101, 12, 15, 17, 20, 22, 30, 32, 34, 35, 36, 37 straipsnių, aštuntojo ir vienuoliktojo skirsnių pavadinimų pakeitimo ir Įstatymo papildymo 82, 102, 291 straipsniais įstatymą Nr. XIV-1876 (įsigaliojo su tam tikromis išimtimis 2023 m. spalio 1 d.), kuriuo inter alia pakeistas ir šioje byloje pareiškėjo ginčijamas teisinis reguliavimas. Pagal pasikeitusį teisinį reguliavimą, privaloma šilumos gamybos kainodara nepriklausomiems šilumos gamintojams, kurie pasinaudojo Europos Sąjungos finansine parama jų nuosavybės ar kitu pagrindu valdomo šilumos gamybos įrenginio statybai ar modernizavimui finansuoti, taikoma ribotą terminą – 5 metus nuo Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos sprendimo, kuriuo nustatytos šilumos gamybos reguliuojamos kainos, priėmimo dienos. Toks terminas pasirinktas atsižvelgiant į Europos Sąjungos teisės nuostatas. Suinteresuoto asmens atstovas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad minėtu įstatymo pakeitimu nustatytas ir atgalinis teisinio reguliavimo galiojimas.
Taigi, kaip pažymi suinteresuoto asmens atstovas, reaguodamas į besikeičiančią situaciją šilumos ūkio sektoriuje (kai mažiausių šilumos kainų principas negali užtikrinti ilgalaikės vartotojų teisių apsaugos), įstatymų leidėjas pakeitė šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamą teisinį reguliavimą – nustatė objektyviai pagrįstą ginčijamų ribojimų taikymo terminą, kuriam pasibaigus nepriklausomų šilumos gamintojų šilumos gamybos kainodara nebūtų reguliuojama.
3.3. Suinteresuoto asmens atstovo manymu, būtent pats ūkio subjektas, veikdamas atsakingai ir rūpestingai, siekdamas savo tikslų turi įvertinti, ar ilgalaikėje perspektyvoje jam taikomi įpareigojimai ir apribojimai yra proporcingi gautinai Europos Sąjungos finansinei paramai. Pasak jo, ginčijamas teisinis reguliavimas yra aiškus, apibrėžtas, nekelia abejonių ar neaiškumų dėl turinio ar galiojimo, taigi juo nebuvo pažeistas konstitucinis teisinės valstybės principas.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
I
Ginčijamas ir su juo susijęs teisinis reguliavimas
4. Seimas 2003 m. gegužės 20 d. priėmė Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymą. Šis įstatymas buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas, inter alia, Seimo 2007 m. lapkričio 20 d. priimtu Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymu, kuriuo Šilumos ūkio įstatymas išdėstytas nauja redakcija.
4.1. Pagal Šilumos ūkio įstatymo (2007 m. lapkričio 20 d. redakcija) (toliau – Įstatymas) 1 straipsnį, šis Įstatymas reglamentuoja šilumos ūkio valstybinį valdymą, šilumos ūkio subjektų veiklą, jų santykius su šilumos vartotojais, tarpusavio ryšius ir atsakomybę (1 dalis); Įstatymo tikslai, be kita ko, yra šie: mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams (2 dalies 1 punktas (redakcija, galiojusi iki 2023 m. rugsėjo 30 d.)), šilumos ūkyje įteisinti pagrįstą konkurenciją (2 dalies 2 punktas), ginti šilumos vartotojų teises ir teisėtus interesus (2 dalies 3 punktas).
5. Kaip minėta, pareiškėjas ginčija Įstatymo 10 straipsnio 3 dalies 1 punkto (2020 m. birželio 25 d. redakcija) atitiktį Konstitucijai.
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste svarbu atskleisti Įstatymo 10 straipsnyje, kuriame reguliuojamas inter alia šilumos supirkimas, įtvirtinto, pareiškėjo prašymo kontekste aktualaus teisinio reguliavimo raidą.
5.1. Seimas 2013 m. liepos 2 d. priėmė Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 2, 3, 7, 8, 10, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir Įstatymo papildymo 81 straipsniu įstatymą (toliau – 2013 m. liepos 2 d. pakeitimo įstatymas) (įsigaliojo 2013 m. liepos 20 d.), kurio 6 straipsniu pakeista pareiškėjo prašymo kontekste aktuali Įstatymo 10 straipsnio 3 dalis (2010 m. birželio 1 d. redakcija), be kita ko, joje pirmą kartą nustatyta, kad nepriklausomiems šilumos gamintojams yra privaloma šilumos gamybos kainodara šio įstatymo nustatyta tvarka kaip ir kitiems šilumos tiekėjams, jeigu nepriklausomo šilumos gamintojo nuosavybės ar kitu pagrindu valdomo šilumos gamybos arba bendros šilumos ir elektros energijos gamybos (kogeneracinio) įrenginio statybai ar modernizavimui finansuoti yra pasinaudota ar naudojamasi Europos Sąjungos (ar kitokia) finansine parama.
2013 m. liepos 2 d. pakeitimo įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad buvęs teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo sudaroma galimybė nepriklausomiems šilumos gamintojams, pasinaudojusiems Europos Sąjungos struktūrine parama ar kitomis subsidijomis, būti pripažintiems nereguliuojamais ir parduoti gaminamą šilumą šilumos tiekėjui sutartinėmis kainomis, nepakankamai užtikrino Įstatyme deklaruojamų pagrįstos konkurencijos įteisinimo šilumos gamyboje ir mažiausiomis sąnaudomis grįstos patikimos ir kokybiškos šilumos tiekimo paslaugos užtikrinimo šilumos vartotojams tikslus, pagal kuriuos konkurencija šilumos gamyboje, t. y. nepriklausomų šilumos gamintojų atsiradimas šilumos rinkoje, turėtų sudaryti realias sąlygas mažinti šilumos kainas galutiniams vartotojams. Aiškinamajame rašte teigiama ir tai, kad tokiu Įstatymo 10 straipsnio 3 dalies pakeitimu bus užtikrinama, kad Europos Sąjungos struktūrinę paramą gavę nepriklausomi šilumos gamintojai vienodomis sąlygomis konkuruos su reguliuojamais šilumos gamintojais ir kad vartotojams tiekiama šilumos energija bus parduodama už kainą, grindžiamą šilumos gamintojo būtinosiomis sąnaudomis.
Taigi teisinis reguliavimas dėl privalomos šilumos gamybos kainodaros įtvirtintas siekiant inter alia to, kad Europos Sąjungos (ar kitokią) finansinę paramą gavę nepriklausomi šilumos gamintojai sąžiningai konkuruotų tarpusavyje ir su šilumos tiekėjais, t. y. negalėtų gauti didesnio pelno tuo pagrindu, kad dalis kapitalo sąnaudų yra padengiama viešosiomis lėšomis.
5.2. Seimas 2018 m. kovo 29 d. priėmė Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo Nr. IX‑1565 2, 10, 20, 32 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 101 straipsniu įstatymą (toliau – 2018 m. kovo 29 d. pakeitimo įstatymas) (įsigaliojo su tam tikromis išimtimis 2018 m. gegužės 1 d.), kuriuo inter alia dar kartą buvo pakeistas Įstatymo 10 straipsnis (su 2013 m. liepos 2 d. pakeitimais).
Iš 2018 m. kovo 29 d. pakeitimo įstatymo projekto travaux préparatoires matyti, kad jo rengimą paskatino inter alia poreikis užtikrinti, kad nepriklausomi šilumos gamintojai, kontrolės ar priklausomybės santykiais susiję su šilumos tiekėjais, veikdami tokioje grupėje nepiktnaudžiautų savo padėtimi ir nenaudotų nesąžiningų veiklos metodų prekiaudami šilumos tiekimo veiklai reikalinga šilumos energija. Šiuo Įstatymo pakeitimu taip pat buvo siekiama nustatyti sąlygas, kurioms esant nepriklausomam šilumos gamintojui būtų privalomai taikomi bendri šilumos gamybos kainodaros principai. Siekiant užtikrinti lygybę ir sąžiningą konkurenciją tarp šilumos gamintojų ir griežtinant nustatomą reguliavimą, pasiūlyta atsisakyti išimčių dėl privalomų šilumos gamybos kainodaros principų netaikymo, nustatyti aiškų pagamintos šilumos kiekį, kurį pasiekus taikoma privaloma šilumos gamybos kainodara.
Taigi 2013 m. liepos 2 d. pakeitimo įstatymu nustatyta privalomos kainodaros taikymo tvarka Europos Sąjungos (ar kitokią) paramą gavusiems nepriklausomiems šilumos gamintojams buvo dar labiau sugriežtinta 2018 m. kovo 29 d. pakeitimo įstatymu, siekiant užtikrinti lygybę ir sąžiningą konkurenciją tarp šilumos gamintojų.
5.3. Seimas 2020 m. birželio 25 d. priėmė Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo Nr. IX‑1565 2, 3, 6, 7, 8, 81, 10 ir 33 straipsnių pakeitimo įstatymą (įsigaliojo 2021 m. sausio 1 d.), kurio 7 straipsniu pakeitė Įstatymo 10 straipsnio (2018 m. kovo 29 d. redakcija) 3 dalies 1 punktą. Įstatymo 10 straipsnio 3 dalies 1 punkte (2020 m. birželio 25 d. redakcija), kurį šioje konstitucinės justicijos byloje ginčija pareiškėjas, buvo nustatyta:
„3. Nepriklausomiems šilumos gamintojams yra privaloma šilumos gamybos kainodara šio įstatymo nustatyta tvarka kaip ir šilumos tiekėjams, jeigu yra bent viena iš šių sąlygų:
1) nepriklausomo šilumos gamintojo nuosavybės ar kitu pagrindu valdomo šilumos gamybos arba bendros šilumos ir elektros energijos gamybos (kogeneracijos) įrenginio statybai ar modernizavimui finansuoti yra pasinaudota ar naudojamasi Europos Sąjungos finansine parama, Nacionaliniame pažangos plane nustatytus atsinaujinančių energijos išteklių pažangos uždavinius įgyvendinančios nacionalinės plėtros programos finansavimo šaltiniais, valstybės ar savivaldybės dotacija ar subsidija;“.
Taigi pagal ginčijamą Įstatymo 10 straipsnio 3 dalies 1 punkto (2020 m. birželio 25 d. redakcija) nuostatą, jeigu nepriklausomo šilumos gamintojo nuosavybės ar kitu pagrindu valdomo šilumos gamybos įrenginio statybai ar modernizavimui finansuoti yra pasinaudota Europos Sąjungos (ar kitokia) finansine parama, nepriklausomiems šilumos gamintojams (kaip ir šilumos tiekėjams) yra privaloma šilumos gamybos kainodara šio įstatymo nustatyta tvarka.
Be to, pagal ginčijamą teisinį reguliavimą, privaloma šilumos gamybos kainodara taikoma neterminuotai ir nepriklausomai nuo to, ar šilumos gamintojas pats naudojosi Europos Sąjungos (ar kitokia) finansine parama, ar turtą, kuriam buvo panaudota tokia parama, perėmė iš kito asmens.
Pareiškėjo ginčijamą teisinį reguliavimą aiškinant jo raidos kontekste pažymėtina, kad teisinis reguliavimas dėl privalomos šilumos gamybos kainodaros įtvirtintas, siekiant užtikrinti sąžiningą konkurenciją, t. y. kad Europos Sąjungos (ar kitokią) finansinę paramą gavę nepriklausomi šilumos gamintojai negalėtų gauti didesnio pelno tuo pagrindu, kad dalis kapitalo sąnaudų yra padengiama viešosiomis lėšomis, ir vienodomis sąlygomis konkuruotų su reguliuojamais šilumos gamintojais. Tačiau privaloma šilumos gamybos kainodara taikoma nepriklausomai nuo to, ar šilumos gamintojas pats naudojosi Europos Sąjungos (ar kitokia) finansine parama, ar turtą, kuriam buvo panaudota tokia parama, perėmė iš kito asmens, taip pat neatsižvelgiant į tai, ar ūkio subjektas gauna realią ekonominę naudą, t. y. palankesnes veiklos sąlygas, kurias jam galėjo suteikti šilumos gamybos įrenginio, sukurto ar modernizuoto naudojantis Europos Sąjungos (ar kitokia) finansine parama, įsigijimas.
5.4. Pažymėtina, kad šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamas Įstatymo 10 straipsnio 3 dalies 1 punkte (2020 m. birželio 25 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas dar kartą pakeistas po to, kai pareiškėjo prašymas priimtas nagrinėti Konstituciniame Teisme.
Seimas 2023 m. balandžio 6 d. priėmė Šilumos ūkio įstatymo Nr. IX-1565, 1, 2, 3, 7, 8, 9, 10, 101, 12, 15, 17, 20, 22, 30, 32, 34, 35, 36, 37 straipsnių, aštuntojo ir vienuoliktojo skirsnių pavadinimų pakeitimo ir Įstatymo papildymo 82, 102, 291 straipsniais įstatymą (toliau – 2023 m. balandžio 6 d. pakeitimo įstatymas) (įsigaliojo su tam tikromis išimtimis 2023 m. spalio 1 d.), kurio 8 straipsniu pakeistas Įstatymo 10 straipsnis (su 2020 m. birželio 25 d. pakeitimu) ir jo 3 dalies 1 punktas išdėstytas taip:
„3. Nepriklausomų šilumos gamintojų ir (ar) šilumos tiekėjų šilumos gamybos pajėgumai, su kuriais šie dalyvauja šilumos aukcionuose, ir su šiais šilumos gamybos pajėgumais susijusios pagrįstos būtinosios sąnaudos ir protingumo kriterijus atitinkanti investicijų grąža priskiriami konkurencinei šilumos gamybos veiklai (toliau – konkurencinė šilumos gamybos veikla) ir šiai veiklai yra taikoma privaloma šilumos gamybos kainodara šio įstatymo nustatyta tvarka, jeigu yra bent viena iš šių sąlygų:
1) šilumos aukciono dalyvio konkurencinei šilumos gamybos veiklai priskirto nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais valdomo šilumos gamybos arba bendros šilumos ir elektros energijos gamybos (kogeneracijos) įrenginio statybai ar modernizavimui finansuoti yra pasinaudota ar naudojamasi Europos Sąjungos finansine parama, Nacionaliniame pažangos plane nustatytus atsinaujinančių energijos išteklių pažangos uždavinius įgyvendinančios nacionalinės plėtros programos finansavimo šaltiniais, valstybės ar savivaldybės dotacija ar subsidija, kuri yra didesnė negu 10 procentų šilumos aukciono dalyvio konkurencinei šilumos gamybos veiklai priskirto nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais valdomo ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo kainos. Šiuo atveju šilumos aukciono dalyvio konkurencinei šilumos gamybos veiklai privaloma šilumos gamybos kainodara šio įstatymo nustatyta tvarka taikoma 5 metus nuo Tarybos sprendimo, kuriuo nustatytos šilumos gamybos reguliuojamos kainos, priėmimo dienos. Šilumos aukciono dalyvio konkurencinei šilumos gamybos veiklai pradėjus taikyti privalomą šilumos gamybos kainodarą šio įstatymo nustatyta tvarka, ji taikoma ir šilumos aukciono dalyvio konkurencinei šilumos gamybos veiklai priskirto nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais valdomo turto perdavimo kitam asmeniui atveju iki privalomos šilumos gamybos kainodaros taikymo pabaigos, tai yra 5 metus nuo privalomos šilumos gamybos kainodaros taikymo pradžios;“.
5.4.1. Taigi, pagal Įstatymo 10 straipsnio (2023 m. balandžio 6 d. redakcija) 3 dalies 1 punkte nustatytą teisinį reguliavimą, jeigu šilumos gamybos arba bendros šilumos ir elektros energijos gamybos (kogeneracijos) įrenginio statybai ar modernizavimui finansuoti yra pasinaudota ar naudojamasi Europos Sąjungos (ar kitokia) finansine parama, konkurencinei šilumos gamybos veiklai privaloma šilumos gamybos kainodara šio įstatymo nustatyta tvarka taikoma 5 metus nuo Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos sprendimo, kuriuo nustatytos šilumos gamybos reguliuojamos kainos, priėmimo dienos, taip pat ir tais atvejais, jei turtas perduotas kitam asmeniui.
Paminėtina, kad 2023 m. balandžio 6 d. pakeitimo įstatymo projekto aiškinamajame rašte inter alia pažymėta, kad iki tol nustatyti šilumos kainodaros principai nevisiškai atspindi besikeičiančias šilumos ūkio plėtros tendencijas, todėl šilumos kainodaroje būtina įtvirtinti naujus kainodaros principus, kurie skatintų investicijas į inovacijas ir šilumos tiekimo sistemų modernizavimą, šilumos ūkio plėtrą, ir sudaryti nediskriminacinę aplinką visiems šilumos ūkio rinkos dalyviams.
5.4.2. Pažymėtina, kad 2023 m. balandžio 6 d. pakeitimo įstatymo 25 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad, jeigu Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos sprendimas, kuriuo nustatytos šilumos gamybos reguliuojamos kainos, buvo priimtas pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusias Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatas, bendras šilumos gamybos reguliuojamos kainos taikymo laikotarpis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos ir jam įsigaliojus negali trukti ilgiau kaip 5 metus nuo Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos sprendimo priėmimo dienos; jeigu šioje dalyje nurodytas Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos sprendimas, priimtas iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, galioja ilgiau kaip 5 metus nuo jo priėmimo dienos, šilumos gamybos kaina nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos tampa nereguliuojama.
Vadinasi, pagal 2023 m. balandžio 6 d. pakeitimo įstatymo 25 straipsnio 6 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, Įstatymo 10 straipsnio (2023 m. balandžio 6 d. redakcija) 3 dalies 1 punkte įtvirtintas reikalavimas nepriklausomam šilumos gamintojui pradėtą taikyti privalomą šilumos gamybos kainodarą taikyti ne ilgiau kaip 5 metus galioja visiems nepriklausomiems šilumos gamintojams, kurie tapo reguliuojami pagal Įstatymo 10 straipsnio 3 dalies 1 punktą po jo įsigaliojimo (2013 m. liepos 20 d.), nepriklausomai nuo to, kada privaloma kainodara pradėta taikyti.
Taigi, pagal šiuo metu galiojantį ginčijamą teisinį reguliavimą pakeitusį teisinį reguliavimą, privaloma šilumos gamybos kainodara taikoma terminuotai – 5 metus nuo Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos sprendimo, kuriuo nustatytos šilumos gamybos reguliuojamos kainos, priėmimo dienos. Be to, naujai nustatytas teisinis reguliavimas galioja atgal – bendras šilumos gamybos reguliuojamos kainos taikymo laikotarpis iki 2023 m. balandžio 6 d. pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos ir jam įsigaliojus negali trukti ilgiau kaip 5 metus.
6. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinas ir šiai bylai aktualus 2013 m. gruodžio 17 d. priimtas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1303/2013, kuriuo nustatomos Europos regioninės plėtros fondui, Europos socialiniam fondui, Sanglaudos fondui, Europos žemės ūkio fondui kaimo plėtrai ir Europos jūros reikalų ir žuvininkystės fondui bendros nuostatos ir Europos regioninės plėtros fondui, Europos socialiniam fondui, Sanglaudos fondui ir Europos jūros reikalų ir žuvininkystės fondui taikytinos bendrosios nuostatos ir panaikinamas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1083/2006 (toliau – Reglamentas (ES) Nr. 1303/2013). Šiuo reglamentu inter alia nustatomi pagrindiniai principai, taisyklės ir standartai dėl Europos struktūrinių ir investicijų fondų (toliau – ESI fondai) veikimo 2014–2020 m. laikotarpiu.
6.1. Reglamento (ES) Nr. 1303/2013 36 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad „finansinės priemonės turėtų būti rengiamos ir įgyvendinamos taip, kad kuo labiau skatintų dalyvauti privačiojo sektoriaus investuotojus ir finansų įstaigas, tinkamai pasidalijus riziką. Kad finansinės priemonės privačiajam sektoriui būtų pakankamai patrauklios, yra labai svarbu, kad jos būtų lanksčiai rengiamos bei įgyvendinamos. Todėl vadovaujančiosios institucijos turėtų pasirinkti tinkamiausias finansinių priemonių įgyvendinimo formas tikslinių regionų konkretiems poreikiams tenkinti, siekdamos atitinkamos programos tikslų, atsižvelgdamos į ex ante vertinimo rezultatus ir laikydamosi taikomų valstybės pagalbos taisyklių. <...> Atlyginant pirmumo tvarka turėtų būti atsižvelgiama į rinkos standartus ir užtikrinama, kad visa valstybės pagalba atitiktų taikomą Sąjungos ir nacionalinę teisę ir būtų ribojama iki mažiausios būtinos sumos siekiant kompensuoti privačiojo kapitalo trūkumą, atsižvelgiant į rinkos nepakankamumą arba nepakankamai optimalią investavimo aplinką;“.
6.2. Reglamento (ES) Nr. 1303/2013 64 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad, siekiant užtikrinti ESI fondų intervencinės veiklos veiksmingumą, nešališkumą ir tvarų poveikį, reikėtų numatyti nuostatas, kurios garantuotų, kad investicijos į verslą ir infrastruktūrą būtų ilgalaikės ir neleistų naudojantis ESI fondų parama įgyti nederamo pranašumo. Pažymėta, jog patirtis rodo, kad tinkamas taikytinas minimalus laikotarpis – 5 metai, išskyrus tuos atvejus, kai valstybės pagalbos taisyklėse nurodytas kitas laikotarpis.
Taigi Reglamente (ES) Nr. 1303/2013 minimas rekomenduojamas minimalus 5 metų laikotarpis, kuris turėtų užtikrinti, inter alia, tai, kad pasinaudojimas ESI fondų parama nesuteiktų nederamo pranašumo.
7. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu apibendrinant pareiškėjo ginčijamą ir su juo susijusį teisinį reguliavimą, pažymėtina, kad:
– privaloma šilumos gamybos kainodara nustatyta siekiant užtikrinti sąžiningą šilumos gamintojų ir tiekėjų konkurenciją, t. y. kad Europos Sąjungos (ar kitokią) finansinę paramą gavę nepriklausomi šilumos gamintojai negalėtų gauti didesnio pelno tuo pagrindu, kad dalis kapitalo sąnaudų yra padengiama viešosiomis lėšomis;
– pagal ginčijamą Įstatymo 10 straipsnio 3 dalies 1 punkto (2020 m. birželio 25 d. redakcija) nuostatą, jeigu nepriklausomo šilumos gamintojo nuosavybės ar kitu pagrindu valdomo šilumos gamybos įrenginio statybai ar modernizavimui finansuoti yra pasinaudota Europos Sąjungos (ar kitokia) finansine parama, nepriklausomiems šilumos gamintojams (kaip ir šilumos tiekėjams) yra privaloma šilumos gamybos kainodara šio įstatymo nustatyta tvarka; ši privaloma šilumos gamybos kainodara buvo taikoma neterminuotai ir nepriklausomai nuo to, ar šilumos gamintojas pats naudojosi Europos Sąjungos (ar kitokia) parama, ar turtą, kuriam buvo panaudota tokia parama, perėmė iš kito asmens, taip pat neatsižvelgiant į tai, ar ūkio subjektas gauna realią ekonominę naudą, t. y. palankesnes veiklos sąlygas, kurias jam galėjo suteikti šilumos gamybos įrenginio, sukurto ar modernizuoto naudojantis Europos Sąjungos (ar kitokia) finansine parama, įsigijimas;
– atsižvelgiant į besikeičiančias šilumos ūkio plėtros tendencijas, siekiant sudaryti nediskriminacinę aplinką visiems šilumos ūkio rinkos dalyviams, ginčijamas teisinis reguliavimas pakeistas – Įstatymo 10 straipsnio (2023 m. balandžio 6 d. redakcija) 3 dalies 1 punkte nustatyta, kad, jeigu šilumos gamybos arba bendros šilumos ir elektros energijos gamybos (kogeneracijos) įrenginio statybai ar modernizavimui finansuoti yra pasinaudota ar naudojamasi Europos Sąjungos (ar kitokia) finansine parama, konkurencinei šilumos gamybos veiklai privaloma šilumos gamybos kainodara šio įstatymo nustatyta tvarka taikoma 5 metus nuo Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos sprendimo, kuriuo nustatytos šilumos gamybos reguliuojamos kainos, priėmimo dienos, taip pat ir tais atvejais, jei turtas perduotas kitam asmeniui; šis naujai nustatytas teisinis reguliavimas galioja atgal – bendras šilumos gamybos reguliuojamos kainos taikymo laikotarpis iki 2023 m. balandžio 6 d. pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos ir jam įsigaliojus negali trukti ilgiau kaip 5 metus.
II
Konstitucijos nuostatos ir oficialioji konstitucinė doktrina
8. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama Įstatymo 10 straipsnio 3 dalies 1 punkto (2020 m. birželio 25 d. redakcija) nuostatos, pagal kurią nepriklausomiems šilumos gamintojams yra privaloma šilumos gamybos kainodara, jeigu nepriklausomo šilumos gamintojo nuosavybės ar kitu pagrindu valdomo šilumos gamybos įrenginio statybai ar modernizavimui finansuoti yra pasinaudota Europos Sąjungos finansine parama, atitiktis Konstitucijos 46 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
9. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas integruoja įvairias Konstitucijoje įtvirtintas, jos saugomas ir ginamas vertybes, taip pat kad šio principo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose; konstitucinis teisinės valstybės principas – itin talpus, jis apima daug įvairių tarpusavyje susijusių imperatyvų (inter alia 2010 m. birželio 29 d., 2015 m. lapkričio 19 d., 2022 m. gruodžio 13 d. nutarimai).
9.1. Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, konstitucinis proporcingumo principas, kuris yra vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, reiškia, kad įstatymu numatytos priemonės neturi riboti asmens teisių labiau, negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam, konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti (inter alia 2015 m. birželio 16 d., 2021 m. balandžio 14 d., 2023 m. sausio 24 d. nutarimai); ribojantis asmens teises ir laisves įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas turi būti toks, kad sudarytų prielaidas kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamai individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas ribojančias jo teises priemones (inter alia 2011 m. liepos 7 d., 2016 m. vasario 17 d., 2023 m. gruodžio 20 d. nutarimai).
9.2. Šios konstitucinės bylos kontekste pažymėtina, kad pagal konstitucinį proporcingumo principą asmens teisių, inter alia ūkinės veiklos laisvės, ribojimų nustatymas ir taikymas turi būti grindžiamas aplinkybėmis, patvirtinančiomis jų taikymo poreikį ir būtinumą siekiamam tikslui įgyvendinti. Pažymėtina ir tai, kad, pagal Konstituciją, įstatymų leidėjas įstatyme numatęs ūkinės veiklos laisvės specifinius ribojimus, inter alia privalomą kainodarą ar kitokias konkrečias ūkinę veiklą ribojančias specifines priemones, kuriomis siekiama, inter alia užtikrinti sąžiningą konkurenciją, negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų sudarytos prielaidos konkrečias ūkinę veiklą ribojančias specifines priemones taikyti, neatsižvelgiant į tai, ar po tam tikro laiko tokios priemonės vis dar yra pagrįstos ir būtinos siekiamam tikslui įgyvendinti.
10. Konstitucinis teisinės valstybės principas yra glaudžiai susijęs ir su Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintomis konstitucinėmis vertybėmis, kuriomis grindžiamas šalies ūkis (inter alia 2008 m. gruodžio 4 d., 2022 m. rugsėjo 22 d., 2023 m. lapkričio 7 d. nutarimai). Aiškindamas Konstitucijos 46 straipsnio nuostatas, Konstitucinis Teismas yra suformulavęs plačią ūkinės veiklos laisvės oficialiąją konstitucinę doktriną.
Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinti principai sudaro vieną visumą – šalies ūkio konstitucinį pagrindą, todėl visų šio straipsnio dalių nuostatos yra tarpusavyje susijusios ir viena kitą papildo; tarp jose įtvirtintų principų yra pusiausvyra, kiekvienas jų aiškintinas nepaneigiant kitų, o pažeidus kurioje nors vienoje straipsnio dalyje esančią teisės normą yra pažeidžiamos ar sudaromos prielaidos pažeisti ir kitose šio straipsnio dalyse išdėstytas teisės normas (inter alia 2014 m. gegužės 9 d., 2020 m. vasario 18 d., 2023 m. sausio 24 d. nutarimai).
10.1. Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva suponuoja inter alia sutarčių sudarymo laisvę, sąžiningos konkurencijos laisvę, ūkio subjektų lygiateisiškumą ir kt.; jos neatsiejamos nuo galimybės asmeniui, norinčiam užsiimti ūkine veikla arba, priešingai, ja nebeužsiimti, be dirbtinių kliūčių patekti į rinką ir iš jos pasitraukti (inter alia 2009 m. kovo 2 d., 2015 m. sausio 15 d., 2023 m. sausio 24 d. nutarimai).
10.2. Konstitucijos 46 straipsnio 2 dalies nuostata, kad valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą, kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, yra viena pagrindinių šalies ūkio reguliavimo taisyklių, ji sudaro konstitucines teisines prielaidas inter alia diferencijuotam teisiniam ūkinės veiklos reguliavimui pagal bendros tautos gerovės kriterijų ir suponuoja valstybės ir savivaldybių institucijų pareigą nekliudyti reikštis ir plėtotis asmenų iniciatyvai, jei ji nėra žalinga visuomenei (2009 m. kovo 2 d. nutarimas).
10.3. Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies nuostatoje yra įtvirtinta ne tik valstybės teisė, bet ir jos priedermė teisės aktais reguliuoti ūkinę veiklą, kad ši tarnautų bendrai tautos gerovei (inter alia 2005 m. gegužės 13 d., 2020 m. vasario 18 d. nutarimai); valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto), ir visuomenės interesus (inter alia 2005 m. gegužės 13 d., 2011 m. birželio 21 d., 2013 m. gegužės 24 d. nutarimai), siekti ne atskirų asmenų gerovės, bet būtent bendros tautos gerovės, kuri neturi būti priešpriešinama paties ūkio subjekto, kurio veikla yra reguliuojama, taip pat asmenų, įsteigusių, valdančių tą ūkio subjektą arba kitaip su juo susijusių, gerovei, jų teisėms ir teisėtiems interesams (inter alia 2009 m. kovo 2 d., 2015 m. sausio 15 d., 2023 m. sausio 24 d. nutarimai).
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti, ji gali būti ribojama, kai būtina ginti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad ūkinės veiklos reguliavimas paprastai yra susijęs su ūkinės veiklos sąlygų nustatymu, tam tikrų procedūrų reglamentavimu, ūkinės veiklos kontrole, taip pat su tam tikrais šios veiklos ribojimais ar draudimais (inter alia 2005 m. gegužės 13 d., 2013 m. gegužės 16 d. nutarimai); įstatyme nustatytas asmens ūkinės veiklos laisvės draudimas kiekvienu atveju turi būti aiškus, skirtas Konstitucijoje įtvirtintų vertybių (sąžiningos konkurencijos, vartotojų interesų ir kt.) apsaugai (inter alia 2005 m. gegužės 13 d., 2023 m. sausio 24 d., 2023 m. lapkričio 7 d. nutarimai).
Tačiau, pagal Konstituciją, valstybė negali neribotai kištis į asmens ūkinę veiklą, todėl nustatomais apribojimais neleistina paneigti tokias esmines ūkinės veiklos laisvės nuostatas kaip ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumas, sąžininga konkurencija ir kt. (inter alia 2009 m. balandžio 29 d., 2014 m. gegužės 9 d., 2023 m. lapkričio 7 d. nutarimai); pagal Konstituciją, riboti ūkinės veiklos laisvę galima, jeigu laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis ir esmė; laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (inter alia 2010 m. vasario 26 d., 2020 m. vasario 18 d., 2023 m. sausio 24 d. nutarimai) – vieno iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų (inter alia 2009 m. gruodžio 11 d., 2023 m. sausio 24 d., 2023 m. lapkričio 7 d. nutarimai).
Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje nurodytu ūkinės veiklos tarnavimu tautos gerovei negalima grįsti ar pateisinti tokio jos reguliavimo, kuriuo tam tikro ūkio subjekto teisės ir teisėti interesai būtų ribojami daugiau, nei tai būtina viešajam interesui užtikrinti, konstitucinėms vertybėms apsaugoti; Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje nurodyta ūkinės veiklos teisinio reguliavimo kryptis aiškintina kaip konstitucinis įpareigojimas įstatymų leidėjui, kitoms teisėkūros institucijoms ūkinės veiklos teisiniu reguliavimu užtikrinti palankią teisinę terpę tokiai ūkinei veiklai, kuri, tenkindama ūkio subjekto interesus, tarnautų ir bendrai tautos gerovei (2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad reguliuodama ūkinę veiklą valstybė negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo ūkio subjektams būtų sudarytos nepalankios, nevienodos ūkininkavimo sąlygos, varžoma jų iniciatyva (inter alia 2002 m. balandžio 9 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2010 m. rugsėjo 29 d. nutarimai). Paminėtina ir tai, kad pagal Konstituciją negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuriuo ūkinės veiklos laisvei įgyvendinti būtų sudarytos netinkamos sąlygos (2002 m. kovo 14 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai).
10.4. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalies nuostatą, kad įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos laisvę, pažymėjo, jog ji reiškia ir įpareigojimą įstatymų leidėjui įstatymais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad gamyba ir rinka nebūtų monopolizuotos, kad būtų užtikrinta sąžiningos konkurencijos laisvė ir numatytos priemonės jai apsaugoti (2003 m. kovo 17 d. nutarimas). Konstitucinė sąžiningos konkurencijos apsaugos garantija reiškia inter alia draudimą ūkinę veiklą reguliuojančioms valstybės valdžios, savivaldybių institucijoms priimti sprendimus, iškreipiančius ar galinčius iškreipti sąžiningą konkurenciją (inter alia 2004 m. sausio 26 d., 2015 m. kovo 5 d., 2022 m. gegužės 5 d. nutarimai).
10.5. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, kad valstybė gina vartotojo interesus, suponuoja tai, kad teisės normomis turi būti nustatytos įvairios vartotojų interesų gynimo priemonės, valstybės institucijos turi kontroliuoti, kaip ūkio subjektai tokių priemonių laikosi, o jeigu tam tikrų ūkio santykių srityje gamyba ar rinka yra sukoncentruotos, valstybės valdžios institucijoms tenka pareiga nustatyti papildomą teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų vartotojų interesų apsaugą (inter alia 2000 m. spalio 18 d., 2004 m. sausio 26 d., 2008 m. kovo 5 d. nutarimai). Tačiau oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje pažymėta ir tai, kad ūkinės veiklos specifika, įvairumas, dinamiškumas suponuoja tai, kad konkrečių santykių tam tikroje srityje reguliavimas nebūtinai turi būti visą laiką vienodas, t. y. jis gali kisti; tai inter alia taikytina ir vartotojų teisių, interesų apsaugos ir gynimo santykių reguliavimui, kuris gali kisti, o tam tikrais atvejais turi būti keičiamas (2009 m. kovo 2 d. nutarimas).
10.6. Taigi, nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad reguliuodamas ūkinę veiklą, inter alia vykdomą energetikos srityje aprūpinant vartotojus šilumos ištekliais, įstatymų leidėjas privalo laikytis iš Konstitucijos 46 straipsnio kylančių imperatyvų, inter alia sutarčių sudarymo laisvės, ūkinės veiklos tarnavimo bendrai tautos gerovei, ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumo, sąžiningos konkurencijos, vartotojų teisių apsaugos reikalavimų, paisyti konstitucinio proporcingumo principo ir negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmenų galimybės užsiimti ūkine veikla būtų ribojamos daugiau, nei tai būtina viešajam interesui, konstitucinėms vertybėms apsaugoti.
III
Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 3 dalies 1 punkto (2020 m. birželio 25 d. redakcija) nuostatos atitikties Konstitucijai vertinimas
11. Šioje konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjo prašymą tiriama Įstatymo 10 straipsnio 3 dalies 1 punkto (2020 m. birželio 25 d. redakcija) nuostatos, pagal kurią nepriklausomiems šilumos gamintojams yra privaloma šilumos gamybos kainodara šio įstatymo nustatyta tvarka kaip ir šilumos tiekėjams, jeigu nepriklausomo šilumos gamintojo nuosavybės ar kitu pagrindu valdomo šilumos gamybos įrenginio statybai ar modernizavimui finansuoti yra pasinaudota Europos Sąjungos finansine parama tiek, kiek pagal ją privaloma šilumos gamybos kainodara taikoma neterminuotai ir nenustačius diferencijuoto joje nurodytų nepriklausomų šilumos gamintojų vertinimo galimybės, atitiktis Konstitucijos 46 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
12. Pareiškėjas pažymi, kad pagal ginčijamą teisinį reguliavimą nepriklausomiems šilumos gamintojams, kurių turtui sukurti buvo panaudotos Europos Sąjungos finansinės paramos lėšos, tam tikrą laikotarpį yra pagrindas taikyti privalomą šilumos gamybos kainodarą siekiant, kad šilumos gamybos rinkoje nebūtų sudarytos šilumos gamybos kainos pranašumo sąlygos ir taip iškraipoma konkurencija. Tačiau neterminuotas nepriklausomų šilumos gamintojų ūkinės veiklos laisvės ribojimas taikant privalomą šilumos gamybos kainodarą vien tuo pagrindu, kad šilumos gamybos įrenginio statybai ar modernizavimui finansuoti yra pasinaudota Europos Sąjungos finansine parama, yra ne tik neproporcingas, bet ir nepateisinamas siekiant užtikrinti sąžiningą konkurenciją, vartotojų teisių apsaugą.
Pasak pareiškėjo, ginčijamame teisiniame reguliavime įtvirtinta neterminuota pranašumo prezumpcija nesudaro prielaidų įvertinti, ar praėjus reikšmingam laikui nuo Europos Sąjungos finansinės priemonės įgyvendinimo ūkio subjektas gauna realią ekonominę naudą, t. y. palankesnes veiklos sąlygas, kurias jam galėjo suteikti šilumos gamybos įrenginio, sukurto ar modernizuoto naudojantis Europos Sąjungos finansine parama, įsigijimas.
13. Sprendžiant dėl Įstatymo 10 straipsnio 3 dalies 1 punkto (2020 m. birželio 25 d. redakcija) nuostatos „[N]epriklausomiems šilumos gamintojams yra privaloma šilumos gamybos kainodara šio įstatymo nustatyta tvarka kaip ir šilumos tiekėjams, jeigu yra bent viena iš šių sąlygų: 1) nepriklausomo šilumos gamintojo nuosavybės ar kitu pagrindu valdomo šilumos gamybos <...> įrenginio statybai ar modernizavimui finansuoti yra pasinaudota <...> Europos Sąjungos finansine parama <...>“ tiek, kiek nurodyta, atitikties Konstitucijos 46 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad, kaip minėta:
– pagal Konstituciją, valstybė negali neribotai kištis į asmens ūkinę veiklą, todėl nustatomais apribojimais neleistina paneigti tokias esmines ūkinės veiklos laisvės nuostatas kaip ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumas, sąžininga konkurencija ir kt.; riboti ūkinės veiklos laisvę galima, jeigu laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis ir esmė; laikomasi konstitucinio proporcingumo principo, kuris yra vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų ir reiškia, kad įstatymu nustatytos priemonės neturi riboti asmens teisių labiau, negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam, konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti;
– ūkinės veiklos tarnavimu tautos gerovei negalima grįsti ar pateisinti tokio jos reguliavimo, kuriuo tam tikro ūkio subjekto teisės ir teisėti interesai būtų ribojami daugiau, nei tai būtina viešajam interesui užtikrinti, konstitucinėms vertybėms apsaugoti; reguliuodama ūkinę veiklą valstybė negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo ūkio subjektams būtų sudarytos nepalankios, nevienodos ūkininkavimo sąlygos, varžoma jų iniciatyva; pagal Konstituciją negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuriuo ūkinės veiklos laisvei įgyvendinti būtų sudarytos netinkamos sąlygos;
– pagal konstitucinį proporcingumo principą asmens teisių, inter alia ūkinės veiklos laisvės, ribojimų nustatymas ir taikymas turi būti grindžiamas aplinkybėmis, patvirtinančiomis jų taikymo poreikį ir būtinumą siekiamam tikslui įgyvendinti; įstatymų leidėjas įstatyme numatęs ūkinės veiklos laisvės specifinius ribojimus, inter alia privalomą kainodarą ar kitokias konkrečias ūkinę veiklą ribojančias specifines priemones, kuriomis siekiama, inter alia užtikrinti sąžiningą konkurenciją, negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų sudarytos prielaidos konkrečias ūkinę veiklą ribojančias specifines priemones taikyti, neatsižvelgiant į tai, ar po tam tikro laiko tokios priemonės vis dar yra pagrįstos ir būtinos siekiamam tikslui įgyvendinti;
– reguliuodamas ūkinę veiklą, inter alia, vykdomą energetikos srityje aprūpinant vartotojus šilumos ištekliais, įstatymų leidėjas privalo laikytis iš Konstitucijos 46 straipsnio kylančių imperatyvų, inter alia sutarčių sudarymo laisvės, ūkinės veiklos tarnavimo bendrai tautos gerovei, ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumo, sąžiningos konkurencijos, vartotojų teisių apsaugos reikalavimų, paisyti konstitucinio proporcingumo principo ir negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmenų galimybės užsiimti ūkine veikla būtų ribojamos daugiau, nei tai būtina viešajam interesui, konstitucinėms vertybėms apsaugoti.
14. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu apibendrinus pareiškėjo ginčijamą ir su juo susijusį teisinį reguliavimą pažymėta, kad:
– privaloma šilumos gamybos kainodara nustatyta siekiant užtikrinti sąžiningą šilumos gamintojų ir tiekėjų konkurenciją, t. y. kad Europos Sąjungos (ar kitokią) finansinę paramą gavę nepriklausomi šilumos gamintojai negalėtų gauti didesnio pelno tuo pagrindu, kad dalis kapitalo sąnaudų yra padengiama viešosiomis lėšomis;
– pagal ginčijamą Įstatymo 10 straipsnio 3 dalies 1 punkto (2020 m. birželio 25 d. redakcija) nuostatą, jeigu nepriklausomo šilumos gamintojo nuosavybės ar kitu pagrindu valdomo šilumos gamybos įrenginio statybai ar modernizavimui finansuoti yra pasinaudota Europos Sąjungos (ar kitokia) finansine parama, nepriklausomiems šilumos gamintojams (kaip ir šilumos tiekėjams) yra privaloma šilumos gamybos kainodara šio įstatymo nustatyta tvarka; ši privaloma šilumos gamybos kainodara buvo taikoma neterminuotai ir nepriklausomai nuo to, ar šilumos gamintojas pats naudojosi Europos Sąjungos (ar kitokia) finansine parama, ar turtą, kuriam buvo panaudota tokia parama, perėmė iš kito asmens, taip pat neatsižvelgiant į tai, ar ūkio subjektas gauna realią ekonominę naudą, t. y. palankesnes veiklos sąlygas, kurias jam galėjo suteikti šilumos gamybos įrenginio, sukurto ar modernizuoto naudojantis Europos Sąjungos (ar kitokia) finansine parama, įsigijimas.
15. Vertinant, ar Konstitucijos 46 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštaravo Įstatymo 10 straipsnio 3 dalies 1 punkto (2020 m. birželio 25 d. redakcija) nuostata tiek, kiek nurodyta, pažymėtina, kad pagal ją privaloma šilumos gamybos kainodara buvo taikoma neterminuotai, neatsižvelgiant į tai, ar po tam tikro laiko tokios priemonės vis dar pagrįstos ir būtinos siekiamam tikslui įgyvendinti – užtikrinti sąžiningą konkurenciją. Taigi buvo sukurtos prielaidos riboti asmenų, užsiimančių tokia ūkine veikla, teises ir teisėtus interesus daugiau, negu būtina siekiant užtikrinti viešąjį interesą bei apsaugoti konstitucines vertybes, taip pat pažeisti sąžiningą konkurenciją ir nepaisyti reikalavimo reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei.
16. Konstatuotina, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį nepriklausomiems šilumos gamintojams kaip ir šilumos tiekėjams buvo neterminuotai taikoma privaloma šilumos gamybos kainodara šio įstatymo nustatyta tvarka, jeigu nepriklausomo šilumos gamintojo nuosavybės ar kitu pagrindu valdomo šilumos gamybos įrenginio statybai ar modernizavimui finansuoti yra pasinaudota Europos Sąjungos (ar kitokia) finansine parama, nepaisė iš Konstitucijos 46 straipsnio, konstitucinio proporcingumo principo, kuris yra vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, kylančių reikalavimų, kad konkrečių asmens teises, inter alia ūkinės veiklos laisvę, ribojančių specifinių priemonių numatymas ir taikymas būtų pagrįstas ir būtinas siekiamam tikslui įgyvendinti.
17. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, darytina išvada, kad Įstatymo 10 straipsnio 3 dalies 1 punkto (2020 m. birželio 25 d. redakcija) nuostata „[N]epriklausomiems šilumos gamintojams yra privaloma šilumos gamybos kainodara šio įstatymo nustatyta tvarka kaip ir šilumos tiekėjams, jeigu yra bent viena iš šių sąlygų: 1) nepriklausomo šilumos gamintojo nuosavybės ar kitu pagrindu valdomo šilumos gamybos <...> įrenginio statybai ar modernizavimui finansuoti yra pasinaudota <...> Europos Sąjungos finansine parama <...>“ tiek, kiek pagal ją privaloma šilumos gamybos kainodara buvo taikoma neterminuotai, prieštaravo Konstitucijos 46 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
18. Tai konstatavęs, Konstitucinis Teismas toliau netirs, ar Konstitucijai neprieštaravo Įstatymo 10 straipsnio 3 dalies 1 punkto (2020 m. birželio 25 d. redakcija) nuostata „[N]epriklausomiems šilumos gamintojams yra privaloma šilumos gamybos kainodara šio įstatymo nustatyta tvarka kaip ir šilumos tiekėjams, jeigu yra bent viena iš šių sąlygų: 1) nepriklausomo šilumos gamintojo nuosavybės ar kitu pagrindu valdomo šilumos gamybos <...> įrenginio statybai ar modernizavimui finansuoti yra pasinaudota <...> Europos Sąjungos finansine parama <...>“ tiek, kiek pagal ją privaloma šilumos gamybos kainodara buvo taikoma nenustačius diferencijuoto joje nurodytų nepriklausomų šilumos gamintojų vertinimo galimybės.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 531, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 3 dalies 1 punkto (2020 m. birželio 25 d. redakcija; TAR, 2020-07-09, Nr. 15366) nuostata „[N]epriklausomiems šilumos gamintojams yra privaloma šilumos gamybos kainodara šio įstatymo nustatyta tvarka kaip ir šilumos tiekėjams, jeigu yra bent viena iš šių sąlygų: 1) nepriklausomo šilumos gamintojo nuosavybės ar kitu pagrindu valdomo šilumos gamybos <...> įrenginio statybai ar modernizavimui finansuoti yra pasinaudota <...> Europos Sąjungos finansine parama <...>“ tiek, kiek pagal ją privaloma šilumos gamybos kainodara buvo taikoma neterminuotai, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.