Lietuvos Respublikos Vyriausybė

 

nutarimas

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ENERGETIKOS ĮSTATYMO NR. IX-884 37 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIP-4303 IR LIETUVOS RESPUBLIKOS ŠILUMOS ŪKIO ĮSTATYMO NR. IX-1565 30, 36 IR 37 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIP-4304

 

2016 m. rugpjūčio 31 d. Nr. 869

Vilnius

 

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2016 m. birželio 7 d. sprendimo Nr. SV-S-1584 „Dėl įstatymų projektų išvadų“ 3 ir 4 punktus, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:

Nepritarti Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo Nr. IX-884 37 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIP-4303 ir Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo Nr. IX-1565 30, 36 ir 37 straipsnių pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIP-4304 (toliau – įstatymų projektai) dėl šių priežasčių:

1Įstatymų projektų rengimas aiškinamajame rašte grindžiamas privačių investuotojų pagrindiniu investavimo tikslu – pelno siekimu, todėl perleidus koncesijos būdu energetikos įmonę privatininkui, dažnai daromos investicijos nesudaro sąlygų mažinti paslaugų kainas gyventojams, o gautas pelnas atitenka ne valstybei ar savivaldybei, o privatininkui. Todėl valstybei nuosavybės teise priklausantis energetikos ūkis neturėtų būti privatizuojamas ar kaip kitaip perduodamas valdyti į privačias rankas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnis nustato, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d. nutarimas), kad imantis ūkinės veiklos ribojimų ar draudimų nustatymo turi būti laikomasi tam tikrų sąlygų: ūkinės veiklos laisvė ribojama įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves bei Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis ir esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.

Priėmus įstatymų projektuose siūlomas nuostatas, būtų ne tik atimta teisė investuoti į Lietuvos Respublikos valstybei ar savivaldybėms priklausiančias energetikos įmones, taip pat ir į tas, kurios listinguojamos vertybinių popierių biržoje, bet ir užkertamas kelias energetikos įmonėms pritraukti investicijų, užsienio kapitalą, diegti geresnę valdymo praktiką, ribojamos jų galimybės efektyvinti veiklą ir taip mažinti kainas vartotojams. Aiškinamajame rašte nurodytos įstatymų projektų rengimo priežastys nepagrįstos jokiais faktiniais duomenimis, be to, nesiūloma spręsti aiškinamajame rašte keliamos problemos kitokiu būdu, kuris mažiau ribotų ūkinės veiklos laisvę, todėl siūlomas reguliavimas nebūtinas ir neproporcingas, inter alia neatitinkantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos.

Europos Komisijos (toliau – Komisija) komunikate „2020 m. konkurencingos, darnios ir saugios energetikos strategija“ (COM(2010)639) nustatytos pagrindinės konkurencijos skatinimo, energetinės nepriklausomybės, klimato kaitos valdymo kryptys, kurių numatoma laikytis siekiant didinti energinį efektyvumą, stiprinti vartotojų teisių apsaugą, pasiekti aukštą energijos tiekimo saugumo ir patikimumo lygį. Siekiant sukurti Europoje integruotą energijos rinką, šiame dokumente pripažįstama, kad infrastruktūros plėtra dažniausiai yra komercinio pobūdžio. Kartu Komisija įsipareigoja nustatyti optimalios viešojo ir privačiojo finansavimo pusiausvyros analizės metodiką (vadovaudamasi visoje Europos Sąjungoje taikytinais principais „moka naudotojas“, „moka gavėjas“, kai nauda ir sąnaudos paskirstomos tarpvalstybiniu mastu, ir „moka mokesčių mokėtojas“, kai pasidalijama su komerciškai neperspektyvia ir visai Europos Sąjungai naudinga infrastruktūra susijusia našta).

2Pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 2 straipsnio 1 ir 11 dalis ir Lietuvos Respublikos koncesijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį sprendimas privatizuoti, perduoti turto valdymą koncesijos ar kitu teisiniu pagrindu yra valstybės ir savivaldybės institucijos, įgyvendinančios savininko teises, teisė. Subjektai, įgyvendinantys šią teisę, privalo vadovautis Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnyje nustatytais valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo principais: visuomeninės naudos, efektyvumo, racionalumo, viešosios teisės. Reikėtų atkreipti dėmesį į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.39 straipsnį, kuriame nustatyta, kad nuosavybės teisė gali būti apribota paties savininko valia, įstatymų arba teismo sprendimo, o kilus abejonių dėl nuosavybės teisės apribojimo visais atvejais laikoma, kad nuosavybės teisė neapribota. Nuosavybės teisės ribojimai energetikos įmonėms nustatyti Lietuvos Respublikos strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių įstatyme (toliau – Įstatymas), tačiau Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis suteikia teisę energetikos įmonių (Lietuvos energija, AB, LITGRID, AB, AB „Energijos skirstymo operatorius“, akcinės bendrovės „Klaipėdos nafta“ ir kitų) kapitalo turėti ir privatiems nacionaliniams ir užsienio asmenims, atitinkantiems nacionalinius saugumo interesus, paliekant sprendžiamąją galią valstybei.

3Įstatymų projektuose siūloma pakeisti Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – Šilumos ūkio įstatymas) 30 straipsnio 5 dalies 1 punktą – nustatyti, kad šilumos tiekimo veiklos licencijos išduodamos asmenims, jeigu jie turi nuosavybės teise šilumos perdavimo tinklus. Tačiau Šilumos ūkio įstatymo (2003 m. liepos 7 d. redakcija) 2 straipsnio 23 dalyje šilumos tiekėjas apibrėžiamas kaip juridinis asmuo, valdantis šilumos perdavimo tinklą. Siekdamas įgyvendinti 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje (OL 2006 L 376, p. 36) (toliau – Direktyva) reikalavimus ir nustatyti kitų valstybių narių teikėjams nediskriminacinį teisinį reguliavimą pagal Direktyvos nustatytas sąlygas ir tvarką, Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. gruodžio 21 d. priėmė Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 2, 10, 12, 20, 21, 22, 27, 30, 37 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą Nr. XI-592, papildantį Šilumos ūkio įstatymą inter alia nuostata, kad šilumos tiekimo licencija gali būti išduota asmenims, kurie turi nuosavybės teise ar teisėtai valdo šilumos gamybos įrenginius ir (ar) šilumos perdavimo tinklus, taip išplėstas sąrašas subjektų, kurie gali būti pripažinti šilumos tiekėjais ir gauti šilumos tiekimo licencijas. Siūlomos Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo
Nr. IX-1565  30, 36 ir 37 straipsnių pakeitimo įstatymo projekte Nr. XIIP-4304 nuostatos asmenų, galinčių verstis šilumos tiekimo veikla, sąrašą vėl susiaurintų. Tokiu atveju šilumos tiekimo veiklos negalėtų vykdyti šilumos gamybos įrenginius turintys, tačiau nuosavybės teise šilumos perdavimo tinklų nevaldantys asmenys, kurie šilumą tiekia tiesiogiai vartotojams.

Taigi įstatymų projektų nuostatos ne tik nepagrįstai suvaržytų valstybės ir savivaldybės institucijų teises, bet ir nepagrįstai apribotų energetikos įmonėms galimybę pritraukti investicijas, užsienio kapitalą, diegti geresnę valdymo praktiką, efektyvinti veiklą ir taip mažinti kainas vartotojams. Be to, kiekviena aprūpinimo šiluma sistema unikali ir Šilumos ūkio įstatymas privalo reglamentuoti šilumos ūkio valstybinį valdymą, šilumos ūkio subjektų veiklą, jų santykius su šilumos vartotojais, tarpusavio ryšius ir atsakomybę, atsižvelgdamas į skirtingas technines galimybes ar esamus šilumos gamintojus, todėl Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo Nr. IX-1565 30, 36 ir 37 straipsnių pakeitimo įstatymo projekte Nr. XIIP-4304 siūlomos nuostatos nepagrįstai susiaurintų ratą subjektų, kurie gali vykdyti šilumos tiekėjų veiklą, tai yra šios veiklos negalėtų vykdyti šilumos gamybos įrenginius turintys, tačiau nuosavybės teise šilumos perdavimo tinklų nevaldantys subjektai, ir suvaržytų Šilumos ūkio įstatyme savivaldybėms nustatytą pareigą organizuoti šilumos tiekimą.

 

 

 

Ministras Pirmininkas                                                                      Algirdas Butkevičius

 

 

 

Energetikos ministras                                                                      Rokas Masiulis