Administracinė byla Nr. I-1-968/2023
Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00081-2022-3
Procesinio sprendimo kategorija 4.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. gegužės 17 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Beatos Martišienės, Ivetos Pelienės, Dainiaus Raižio, Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
sekretoriaujant Laisvidai Versekienei,
dalyvaujant pareiškėjams Lietuvos Respublikos Seimo nariams Vytautui Bakui, Vilijai Targamadzei,
atsakovo Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos atstovėms Giedrei Pačėsienei, Olgai Pacevičienei, Nijolei Putrienei,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo norminę administracinę bylą pagal pareiškėjų Lietuvos Respublikos Seimo narių Vytauto Bako, Laimos Nagienės ir Vilijos Targamadzės pareiškimą ištirti Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministro 2010 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. V-54 „Dėl Pedagogų rengimo reglamento patvirtinimo“ patvirtinto Pedagogų rengimo reglamento (2023 m. vasario 23 d. įsakymo Nr. V-222 redakcija) 19, 34 ir 36 punktų teisėtumą.
Išplėstinė teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjai Lietuvos Respublikos Seimo nariai Vytautas Bakas, Laima Nagienė ir Vilija Targamadzė (toliau – ir pareiškėjai) su 2023 m. kovo 20 d. patikslintu pareiškimu (toliau – ir pareiškimas) kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydami ištirti, ar Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministro 2010 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. V-54 „Dėl Pedagogų rengimo reglamento patvirtinimo“ patvirtinto Pedagogų rengimo reglamento (2023 m. vasario 23 d. įsakymo Nr. V-222 redakcija) (toliau – ir Reglamentas) 19, 34 ir 36 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatoms.
2. Pareiškėjai pareikimą grindžia tokiais argumentais:
2.1. Reglamento 34 punktu yra pažeidžiamas Mokslo ir studijų įstatyme numatytas lygių galimybių principas. Lygių galimybių principas šio įstatymo kontekste yra neatsiejamai susijęs su visiems Lietuvos Respublikos piliečiams numatyta lygia teise įgyti aukštąjį išsilavinimą. Todėl lygių galimybių principo turinys universitetų atžvilgiu yra aiškintinas per lygių galimybių principo taikymą visų Lietuvos Respublikos piliečių, siekiančių įgyti aukštąjį išsilavinimą, atžvilgiu.
2.2. Mokslo ir studijų įstatyme aiškiai bei nedviprasmiškai išskirta visiems Lietuvos piliečiams lygiais pagrindais suteikiama subjektinė teisė įgyti aukštąjį universitetinį išsilavinimą, t. y. jau šio įstatymo preambulėje numatyta, kad visi Lietuvos piliečiai turi vienodas teises įgyti aukštąjį išsilavinimą ir taip patys nuspręsti, kurioje aukštojoje mokykloje pasirinkti aukštąjį universitetinį išsilavinimą suteikiančias studijas. Iš įstatymo preambulės turinio akivaizdu, jog jame numatyta „lygybės“ sąvoka apima neapibrėžtą subjektų ratą, t. y. visus Lietuvos Respublikos piliečius. Įstatymo nuostata, numatanti lygias teises visiems Lietuvos Respublikos piliečiams, įstatymo reguliavimo apimtyje turėtų būti taikoma ne tik piliečių, bet ir universitetų bei kitų aukštojo mokslo įstaigų atžvilgiu.
2.3. Lygios piliečių teisės įgyti aukštąjį universitetinį išsilavinimą suponuoja ir lygias galimybes visoms aukštojo mokslo įstaigoms, numatytoms Mokslo ir studijų įstatyme, organizuoti aukštojo mokslo programas. Tokia galimybė galėtų būti apribota tik esant įstatyme įtvirtintiems pagrindams, pvz., Generolo Jono Žemaičio karo akademijai ir kunigų seminarijoms (Mokslo ir studijų įstatymo 2 str. 1, 2 d.). Taip aukštojo mokslo įstaigos, savarankiškai organizuodamos aukštojo mokslo programas, suteikia galimybę asmenims lygiais pagrindais pasirinkti jų poreikius geriausiai atitinkančias studijų programas.
2.4. Tik tam tikroms aukštojo mokslo įstaigoms suteikiant subjektinę teisę organizuoti specifines aukštojo mokslo programas būtų paneigiama visų Lietuvos Respublikos piliečių lygi teisė įgyti aukštąjį universitetinį išsilavinimą. Lygių teisių apribojimas visiems Lietuvos Respublikos piliečiams įgyti aukštąjį universitetinį išsilavinimą pasireikštų tuo, kad: a) asmuo negalėtų įgyti aukštojo išsilavinimo savo gimtajame mieste esančiame universitete, nes jam nebūtų leidžiama organizuoti konkrečios mokymo programos, o studijuoti kitame mieste toks asmuo neturėtų finansinių arba kitų objektyvių galimybių; b) taip būtų paneigiama asmens teisė pasirinkti patį priimtiniausią universitetą iš kelių priimtiniausių pagal studijų kokybę arba kitus asmens taikomus kriterijus. Be to, vertinant, kad Mokslo ir studijų įstatyme įtvirtintas lygybės principas yra taikomas tik kuriam nors vienam iš įstatyme nurodytų subjektų (t. y., pavyzdžiui, tik universitetams arba tik Lietuvos piliečiams), būtų paneigiama pati lygybės principo esmė. Tai, jog vieniems įstatyme numatytiems subjektams lygybės principas yra taikomas, o kitiems ne, yra nesuderinama su pačios lygybės turiniu ir neleidžia visų įstatyme numatytų subjektų vertinti vienodai pagal vienodus tame pačiame įstatyme numatytus kriterijus.
2.5. Lygių galimybių principo aukštajame moksle taikymą ne tik siekiantiems įgyti aukštąjį išsilavinimą Lietuvos Respublikos piliečiams, bet ir tokį išsilavinimą teikiančioms švietimo įstaigoms, suponuoja sisteminis teisės aiškinimo metodas. Lygių galimybių principas yra įtvirtintas Mokslo ir studijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 4 punkte, t. y. pačioje įstatymo pradžioje. Toks normų išdėstymas teisės akto tekste suponuoja, jog šis principas turėtų būti taikomas aiškinant visus be išimties įstatyme numatytus teisinius santykius tiek aukštąjį išsilavinimą siekiančių įgyti asmenų, tiek jį teikiančių įstaigų atžvilgiu.
2.6. Reglamentas turi būti vertinamas ir pagal Mokslo ir studijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintą lygybės principą. Šis principas suponuoja, jog visi universitetai, išskyrus to paties įstatymo 2 straipsnyje numatytas išimtis, turi, be kita ko, ir lygias teises organizuoti aukštojo mokslo programas, jeigu tokių programų organizavimą leidžia konkretaus universiteto žmogiškieji ir kiti pajėgumai. Reglamento 34 punktas pažeidžia lygybės principą ir tik trims (šiuo metu ‒ tik dviem) iš vienuolikos Lietuvoje veikiančių valstybinių universitetų suteikia teisę organizuoti pedagogų rengimą, t. y. net aštuoniems Lietuvos Respublikoje veikiantiems universitetams yra visiškai nepagrįstai apribojama teisė rengti švietimo specialistus.
2.7. Mokslo ir studijų įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad aukštoji mokykla turi autonomiją, apimančią akademinę, administracinę, ūkio ir finansų tvarkymo veiklą, grindžiamą savivaldos principu ir akademine laisve. Lietuvos Respublikos Konstitucijos, šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka aukštosios mokyklos autonomija derinama su atskaitomybe visuomenei, steigėjams ir juridinio asmens dalyviams. To paties straipsnio 2 dalies 1 punkte aukštajai mokyklai numatyta teisė pasirinkti studijų ir asmenybės ugdymo, mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros, profesionaliosios meno veiklos, kultūros ir mokslo žinių sklaidos kryptis ir formas. Šia norma įstatymas įtvirtina aukštųjų mokyklų autonomiją, kuri yra Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalyje numatyta ir ginama vertybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nuosekliai vystomoje praktikoje yra ne kartą pabrėžęs, kad tradiciškai aukštosios mokyklos autonomija suprantama kaip teisė savarankiškai nustatyti ir įtvirtinti įstatuose ar statute savo organizacinę ir valdymo struktūrą, ryšius su kitais partneriais, mokslo ir studijų tvarką, studijų programas, studentų priėmimo tvarką, spręsti kitus su tuo susijusius klausimus, taip pat kad yra tam tikros veiklos sritys, laisvos nuo vykdomosios valdžios kontrolės. Konstatuota ir tai, kad visuomenė yra suinteresuota, kad aukštosiose mokyklose būtų sudarytos sąlygos ugdyti visapusiškai išsilavinusią asmenybę, o aukštosios mokyklos turėtų dėstymo, mokslinių tyrimų ir kūrybinės veiklos laisvę. Teismas taip pat yra konstatavęs, kad aukštosios mokyklos (ir valstybinės, ir nevalstybinės) pagal Konstituciją ne tik naudojasi autonomija, bet ir vykdo svarbią socialinę funkciją – teikia aukštąjį išsilavinimą; aukštųjų mokyklų autonomija negali būti nesiejama su jų misija rengti aukštąjį išsilavinimą įgijusius įvairių sričių specialistus, atitinkančius visuomenės ir valstybės poreikius, taigi ir su didele aukštųjų mokyklų atsakomybe už aukštojo mokslo kokybę.
2.8. Aukštųjų mokyklų autonomijos turinys yra itin plataus pobūdžio ir apima aukštųjų mokyklų teisę: a) savarankiškai pačioms aukštosioms mokykloms spręsti dėl organizuojamų studijų programų: b) spręsti dėl organizuojamų studijų programų be bet kokio vykdomosios valdžios įsikišimo. Tai reiškia, jog Konstitucija ir Mokslo ir studijų įstatymas suteikia teisę išimtinai pačiai aukštajai mokyklai nuspręsti dėl vykdomų studijų programų, atsižvelgiant ir į tai, kad pagal šią programą parengti specialistai atitiks visuomenės ir valstybės poreikius ir užkerta kelią vykdomajai valdžiai daryti kokią nors įtaką sprendimų šioje srityje priėmimui.
2.9. Reglamento 34 punkto nuostatos akivaizdžiai prieštarauja aukštųjų mokyklų autonomijos principui ir atitinkamai Mokslo ir studijų įstatymo 8 straipsniui. Reglamento 34 punkte numatytas reguliavimas suteikia išskirtinę subjektinę teisę tik trims (po Šiaulių universiteto reorganizacijos – tik dviem) iš vienuolikos Lietuvos universitetų rengti būsimuosius pedagogus. Tuo pačiu Reglamentu kitų universitetų atžvilgiu yra apribojama: a) teisė patiems savarankiškai apsispręsti dėl mokymo programų organizavimo; b) subjektinė teisė rengti būsimuosius pedagogus. Toks draudimas kitiems universitetams Reglamente nėra išreikštas jį įtvirtinant tiesiogiai Reglamento nuostatose. Tačiau pareiškėjai vertina, jog Reglamento formuluotė, numatanti, kad būsimieji pedagogai gali būti rengiami tik dviejuose universitetuose, suponuoja, jog kitiems universitetams tai daryti nustatomi papildomi ribojimai, suteikiamas pranašumas universitetams, kurie įvardinami kaip Pedagogų rengimo centrai lyginant su likusiais universitetais, kuriems toks (centro) statusas ministro įsakymu nėra suteikiamas, įtvirtinami vertikalūs santykiai tarp skirtingų universitetų.
2.10. Reglamentu įtvirtinus ginčijamą reguliavimą yra tiesiogiai veikiama aukštųjų mokyklų akademinė veikla ir taip šiurkščiai pažeidžiamas aukštųjų mokyklų autonomijos principas. Viešosios valdžios aktu, t. y. ministro įsakymu, yra aiškiai nurodoma, kokias studijų programas universitetai gali organizuoti bei vykdyti, o kokių negali. Šiuo atveju itin akcentuotina tai, kad Reglamentas yra susijęs su itin svarbiomis tinkamam valstybės vystymuisi ugdymo programomis, t. y. būsimųjų pedagogų rengimu. Tai, kad Reglamentas nepagrįstai susiaurina būsimųjų pedagogų rengimą tik dviejų universitetų naudai, yra ne tik aukštųjų mokyklos autonomijos principo pažeidimas, bet taip yra pažeidžiamas ir viešasis interesas.
2.11. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos bendrojo lavinimo mokyklose yra jaučiamas ženklus pedagogų trūkumas, ir tikėtina, kad ateityje jis tik augs, būsimųjų pedagogų rengimo reikšmė visose tokias studijų programas norinčiuose turėti aukštojo mokslo įstaigose tampa dar svarbesnė. Taigi Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerija (toliau – ir Ministerija, atsakovas) turėtų skatinti visas aukštąsias mokyklas, turinčias objektyvias galimybes, organizuoti būsimųjų pedagogų rengimą. Vis dėlto, Reglamentu Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministras (toliau – ir Ministras) atliko priešingus veiksmus ir neleido visoms objektyvias galimybes organizuoti būsimųjų pedagogų rengimą turinčioms aukštosioms mokykloms vykdyti šios veiklos.
2.12. Reglamento 19 ir 36 punktai yra išvestiniai iš Reglamento 34 punkto, kuris numato, jog teisė rengti būsimuosius pedagogus yra deleguojama tik dviem Lietuvoje veikiančioms valstybinėms aukštosioms mokykloms, t. y. Centrams, o Reglamento 19 ir 36 punktuose yra apibrėžiamas šių Centrų teisių ir pareigų turinys, suteikiant Centrams subjektinę teisę spręsti: a) ar Reglamento 34 punkte nenumatyta aukštoji mokykla gali rengti būsimuosius pedagogus; b) kokios apimties ir turinio gali būti Reglamento 34 punkte nenumatytų aukštųjų mokyklų būsimųjų pedagogų ugdymo programos. Todėl Reglamento 19 ir 36 punktai yra neatsiejamai susiję su Reglamento 34 punktu.
2.13. Reglamento 19 punktas nepagrįstai leidžia tik Reglamento 34 punkte numatytiems centrams spręsti, ar kitos aukštosios mokyklos turi teisę organizuoti būsimųjų pedagogų rengimo programas. Iš Reglamento 19 punkto nuostatos matyti, kad būtinoji sąlyga, suteikianti galimybę kitoms Lietuvoje veiklą vykdančioms aukštosioms mokykloms organizuoti būsimųjų pedagogų rengimo programas, yra tarp Centro ir kitos Lietuvoje veiklą vykdančios valstybinės aukštosios mokyklos sudaryta bendradarbiavimo sutartis.
2.14. Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministro 2022 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. V-1400 ir Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministro 2023 m. vasario 23 d. įsakymu Nr. V-222 patvirtintu Reglamento 19.3. papunkčio pakeitimu buvo įtvirtinta Reglamento 34 punkto išimtis, nurodanti, jog pedagoginių studijų programas, teikiančias pedagogo kvalifikaciją, gali vykdyti kitos aukštosios mokyklos, neturinčios bendradarbiavimo sutarties su Centrais, bet vykdančios akredituotas pedagogikos studijų krypties studijas ar akredituotas mokomojo dalyko ir pedagogikos studijų krypties studijas, jei vykdo programas, suteikiančias dalyko ar ugdymo srities kompetencijas.
2.15. Reglamento 19.3. papunkčiu lyg ir sudaromas įspūdis, jog būsimuosius pedagogus turi teisę rengti ir sutarčių su minėtais Centrais nesudariusios aukštosios mokyklos. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad šias išimtis, t. y. atvejus, kada minėtoms, su Centrais sutarčių nesudariusioms aukštosioms mokykloms yra leidžiama rengti pedagogus – nustato išimtinai Ministras, matyti, jog Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2023 m. vasario 23 d. įsakymu Nr. V-222 patvirtintu Reglamento 19.3. papunkčio pakeitimu nebuvo išspręsta visų kitų Lietuvoje veikiančių universitetų teisės rengti būsimuosius pedagogus apribojimo problema. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog Reglamento 19 punktas ir toliau suteikia įgaliojimus išimtinai tik Reglamento 34 punkte numatytiems centrams bei išimtiniais atvejais – Ministrui – spręsti, ar kitos Lietuvoje veiklą vykdančios aukštosios mokyklos gali organizuoti būsimųjų pedagogų rengimo programas. Taip Reglamento 19 punktu ir toliau sukuriamos aukštųjų mokyklų autonomijos principui prieštaraujančios prielaidos Reglamento 34 punkte numatytoms aukštosioms mokykloms bei išimtiniais atvejais – Ministrui – spręsti dėl kitų aukštųjų mokyklų organizuojamų švietimo programų turinio.
2.16. Reglamento 36 punktas sukuria prielaidas Reglamento 34 punkte numatytiems Centrams daryti įtaką kitų Lietuvoje veikiančių valstybinių aukštųjų mokyklų ugdymo programų turiniui. Kaip matyti iš šios nuostatos dispozicijos, tarp Reglamento 34 punkte numatytų Centrų ir kitų aukštųjų mokyklų sudaromose bendradarbiavimo sutartyse turi būti numatomos studijų programų vykdymo apimtys. Taigi, Reglamento 34 punkte nenumatytos aukštosios mokyklos, siekdamos vykdyti būsimųjų pedagogų rengimo programas, privalės gauti Reglamento 34 punkte numatytos aukštosios mokyklos pritarimą būsimųjų pedagogų programos vykdymo apimčiai. Tai reiškia, kad Reglamento 34 punkte numatytiems Centrams yra privaloma išreikšti valią dėl kitų aukštųjų mokyklų vykdomų programų ir tik esant Centro pritarimui aukštoji mokykla galės vykdyti būsimųjų pedagogų rengimo programas. Taip yra apribojama aukštųjų mokyklų valia, garantuojama aukštųjų mokyklų autonomijos principo, išimtinai tik pačioms apsispręsti dėl organizuojamų ir vykdomų švietimo programų turinio ir apimties. Todėl Reglamento 36 punktu yra apribojamas Mokslo ir studijų įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas aukštųjų mokyklų autonomijos principas.
2.17. Reglamento 19 ir 36 punktai iš esmės sukuria prielaidas tarp Reglamento 34 punkte numatytų aukštųjų mokyklų ir kitų Lietuvoje veiklą vykdančių aukštųjų mokyklų klostytis subordinaciniams santykiams dalyje dėl kitų aukštųjų mokyklų vykdomų ugdymo programų. Tokie santykiai prieštarauja aukštųjų mokyklų autonomijos principo turiniui. Reglamento 19 ir 36 punktai yra išvestinės nuostatos iš Reglamento 34 punkto – jeigu Reglamente nebūtų buvęs numatytas 34 punktas, 19 ir 36 punktai taptų beprasmiai ir nepagrįsti. Kadangi Reglamento 34 punktas yra akivaizdžiai neteisėtas bei prieštaraujantis aukštesniųjų teisės aktų reikalavimams, atitinkamai ir Reglamento 34 punktą detalizuojantys Reglamento 19 ir 36 punktai yra neteisėti bei prieštaraujantys aukštesniųjų teisės aktų reikalavimams.
2.18. Reglamentu sukuriamas pagrindas būsimųjų pedagogų rengimo centrams priimti sprendimus dėl kitų aukštųjų mokyklų ketinamų organizuoti būsimų pedagogų: a) studijų programų vykdymo apimčių; b) dėstytojų dalyvavimo pareigų; c) kitų aspektų, kurie net nėra detalizuojami Reglamente. Centrams Reglamentu suteiktas pagrindas spręsti dėl kitų aukštųjų mokyklų organizuojamų būsimųjų pedagogų rengimo programų turinio ir jų apimties. Taip Reglamentas pažeidžia aukštųjų mokyklų autonomijos principą, nes Reglamente būsimųjų pedagogų rengimo centrams nepagrįstai suteikta teisė spręsti dėl kitų aukštųjų mokyklų vykdomų būsimųjų pedagogų rengimo programų.
2.19. Reglamento 19 ir 34 punktų nuostatos prieštarauja teisinės valstybės principui. Reglamentu sukuriamas teisinis reguliavimas neužtikrina teisinio reguliavimo tikrumo ir teisinio saugumo, nuoseklumo ir stabilumo. Antai skundžiamos Reglamento nuostatos (19, 34 p.) buvo keičiamos du kartus – Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministro 2022 rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. V-1400 ir Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministro 2023 m. vasario 23 d. įsakymu Nr.V-222. Nepaisant šių pakeitimų, bendrasis Reglamente įtvirtintas universitetus diskriminuojantis reguliavimas išlieka. Reglamento 34 punktas, kuriuo nustatyta, jog vadovaujantis nuostata, kad pedagogų rengimas turi vykti stipriausiuose šalies universitetuose, Centrais tampa: Vilniuje ir Šiauliuose – Vilniaus universitetas, Kaune – Vytauto Didžiojo universitetas prieštarauja Seimo 2017 m. birželio 29 d. nutarimo Nr. XI11-533 14.1 ir 14.2 punktams, kuriuose stipriausiais universitetais įvardinti Vilniaus mieste – Vilniaus universitetas, Vilniaus Gedimino technikos universitetas, o Kauno mieste ir regione – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Kauno technologijos universitetas.
2.20. Apie teisinio reguliavimo aiškumo ir tikrumo stoką bei aukštųjų mokyklų autonomijos pažeidimą nurodo (pvz., atsakydamos į 2023 m. kovo 10 d. pareiškėjų prašymą dėl nuomonės pateikimo) daugelis aukštųjų mokyklų:
2.20.1. Vilniaus Gedimino Technikos universitetas nurodo, kad Reglamento 19.3 punkto formuluotė vis dar neužtikrina aukštųjų mokyklų autonomijos ir konkurencingumo siūlant pedagogų rengimo studijų programas. Pedagogų rengimo sutelkimas tik Centruose ar aukštosiose mokyklose, jau vykdančiose akredituotas pedagogikos studijų krypties programas, dabar ir ypač ateityje, įsigalėjus jau siūlomai praktikai, stabdys atsiradimą įvairesnių studijų formų bei specializacijų, skirtų ne tik bendrojo ugdymo mokyklos pedagogams parengti. Tarptautinė patirtis rodo, kad aukštosios mokyklos, nevykdydamos bakalauro studijų, renkasi vykdyti tik magistro studijų programas, kurios suteikia pedagogo kvalifikaciją. Reikšminga yra tai, kad 2017 m. birželio 29 d. Seimo nutarimu Nr. XIII-533 šis universitetas buvo įvardintas tarp stipriausių universitetų Vilniaus mieste, tačiau Reglamente nėra priskirtas Centrui.
2.20.2. SMK Aukštoji mokykla pateikė nuomonę, kad teismui skundžiamas Ministro įsakymas, įvertinus ir jo naujausius pakeitimus, riboja šiuo metu akredituotų pedagogikos arba mokomojo dalyko ir pedagogikos studijų krypčių nevykdančių, tačiau šiai veiklai turinčių potencialo aukštųjų mokyklų, taip pat ir SMK Aukštosios mokyklos, teises, kurias numato Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalyje ir įstatymuose garantuojamas autonomijos principas. Šios nuostatos įveda papildomų ribojimų net nebandant vertinti kitų aukštųjų mokyklų potencialo ir pasirengimo vykdyti studijas, darbo rinkos poreikio ir būtino šios studijų krypties populiarinimo tarp stojančiųjų galimybių, kaip numato teisės aktai, rengiant ir įgyvendinant kitų studijų krypčių studijas. Taigi, ši nuostata iš esmės apriboja pedagogų rengimo sistemos lankstumą ir orientaciją į darbo rinkos poreikių tenkinimą.
2.20.3. Marijampolės kolegija pažymi, kad, kaip ir kitos Lietuvos kolegijos, nevykdo studijų programų, suteikiančių dalyko ar ugdymo srities kompetencijas, taip pat nevykdo akredituotų mokomojo dalyko ir pedagogikos studijų krypties studijų, todėl Reglamento 19.3 punkto pabaigoje įvardinta sąlyga „<...>, jei vykdo programas, suteikiančias dalyko ar ugdymo srities kompetencijas“ nesudaro galimybės kolegijose atnaujinti mokomojo dalyko pedagogų rengimą.
2.20.4. Vytauto Didžiojo universiteto rašte pateikiama nuomonė, kad vykdant pedagogų rengimo pertvarką, Seimas 2017 m. birželio 29 d. nutarimu imu Nr. XIII-533 „Dėl valstybinių universitetų tinklo optimizavimo plano patvirtinimo“ patvirtino Valstybinių universitetų tinklo optimizavimo planą (toliau – ir Planas), pagal kurį suformuoti trys pedagogų rengimo centrai Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose, akcentuojant, kad pedagogų rengimas turi vykti stipriausiuose šalies universitetuose (Plano 17 p.). Reglamente šiems Centrams buvo nustatyti veiklos kokybės, tinkamumo ir efektyvumo reikalavimai, turintys užtikrinti aukštą pedagogų rengimo lygį. Vėlesni Reglamento pakeitimai (Švietimo, mokslo ir sporto ministro 2020 m. rugsėjo 21 d. įsakymas V-1417 ir 2022 m. rugsėjo 9 d. įsakymas Nr. V- 1400), kurie nebuvo derinti nei su Centrais, nei kitomis aukštosiomis mokyklomis, įteisino galimybę vykdyti pedagogikos studijų krypties studijų programas ir kitoms aukštosioms mokykloms, kurios nėra Centrai. Po minėtų pakeitimų Reglamento 35 punkte ir toliau liko įtvirtina, kad Centrams taikomi Reglamento VI skyriuje numatyti veiklos kokybės, tinkamumo ir efektyvumo kriterijai (įskaitant ir 331 p. nuostatą, kad Centro veikla vertinama remiantis Reglamento priede nurodytais rodikliais), atitinkamai kitoms aukštosioms mokykloms nenustatant ir netaikant jokių veiklos vertinimo kriterijų ir taip sukuriant dvigubus standartus pedagogikos studijų programų ir institucijų, vykdančių šias programas, vertinimui. Tokiu būdu kuriamas teisinis reguliavimas neatitinka pagrindinių teisėkūros sritį reglamentuojančių teisės aktų. Ministerija, neteikdama derinti Reglamento pakeitimų, nesilaikė teisėkūros procedūrinių reikalavimų, susijusių su teisės akto projekto svarstymu ir Elektroninio dokumento nuorašo priėmimu, o tokie pažeidimai gali būti pagrindu pripažinti atitinkamą teisės aktą prieštaraujančiu Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 2016 m. liepos 8 d. nutarimas, 2019 m. balandžio 16 d. nutarimas, 2021 m. birželio 7 d. nutarimas). Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos darbo reglamento, patvirtinto Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministro 2020 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. V-1950 „Dėl Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos darbo reglamento patvirtinimo“, 68 punkto pirmojoje pastraipoje įtvirtinta, kad „Ministerijos parengti teisės aktų projektai, teikiami derinti suinteresuotoms institucijoms“. Atsižvelgiant į tai, kad Reglamentas reglamentuoja Centrų veiklą, o paties Reglamento 34 punkte aiškiai įtvirtinta, kad minėtais Centrais tampa Vilniaus universitetas bei Vytauto Didžiojo universitetas, bet kokie Reglamento pakeitimai turėtų būti teikiami derinti minėtiems universitetams kaip suinteresuotoms institucijoms. Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministras 2023 m. vasario 23 d. įsakymu Nr. V-222 „Dėl Švietimo, mokslo ir sporto ministro 2010 m. sausio 8 d. įsakymo Nr. V-54 „Dėl pedagogų rengimo reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-222) pakeitė Reglamento 19.3 papunktį, vadovaujantis kuriuo kitos aukštosios mokyklos, turinčios akredituotą pedagogų rengimo programą, neprivalo turėti bendradarbiavimo sutarties su Centrais, kas iš esmės keičia Centrų statusą visoje pedagogų rengimo sistemoje ir prieštarauja Reglamento 34 punktui, kad „vadovaujantis nuostata, kad pedagogų rengimas turi vykti stipriausiuose šalies universitetuose, Centrais tampa: Vilniuje ir Šiauliuose – Vilniaus universitetas, Kaune – Vytauto Didžiojo universitetas“ bei 35 punktui „Centrams taikomi visi šio Reglamento VI skyriuje numatyti veiklos kokybės, tinkamumo ir efektyvumo kriterijai. Kitos aukštosios mokyklos pedagogų rengimo ir profesinio augimo veiklose dalyvauja vykdydamos studijų programas pagal savo profilį arba specializaciją“. Šiuo metu galiojantis Reglamento 19.3 papunktis yra nesuderintas su Planu. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad Seime 2021 m. kovo 26 d. buvo registruotas Seimo nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2017 m. birželio 29 d. nutarimo Nr. XIII-533 „Dėl Valstybinių universitetų tinklo optimizavimo plano patvirtinimo“ pakeitimo“ projektas Nr. XIVP-376, kuriuo siūlyta pakeisti Plano 25 punktą ir išdėstyti jį taip: „Sutelkti švietimo ir ugdymo mokslinius tyrimus ir pedagogų rengimą klasikiniuose universitetuose ir Šiaulių universitetiniame mokslo centre, bei ikimokyklinio, priešmokyklinio ir pradinio ugdymo pedagogų rengimą Klaipėdos universitete, išvengiant dubliavimo miesto mastu“, tačiau šis siūlymas buvo atmestas kaip prieštaraujantis to paties Plano 14, 15 ir 17 punktų nuostatoms, kuriuose nurodyta, kad pedagogų rengimas turi vykti stipriausiuose šalies universitetuose ir šie universitetai aiškiai įvardinti. Pažymėtina, kad Įsakymu Nr. V-222 priimti pakeitimai sukuria nelygiavertes sąlygas aukštosioms mokykloms, nesudaro sąlygų įgyvendinti Planą ir prieštarauja paties Reglamento nuostatoms. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, grįžtama prie 2017 m. situacijos, kai pedagogų rengimą vykdė 14 aukštųjų mokyklų ir pedagogų rengimas tapo fragmentuotas. Tai nesudarė prielaidų burti stipriausią mokslinį ir pedagoginį potencialą pedagogų rengimui ir nepadidino stojančiųjų į pedagogines studijas skaičiaus. Kaip rodo tarptautiniai tyrimai, didžiausią poveikį pedagogų profesijos prestižui turi kokybiškos studijos ir socioekonominės profesijos sąlygos. Tačiau Įsakymu Nr. V-222 priimti pakeitimai nenumato jokių papildomų sąlygų ir reikalavimų kitoms aukštosioms mokykloms, ketinančioms vykdyti pedagogų rengimo programas, kas sukelia teisinį neapibrėžtumą, o tai iš esmės prieštarauja teisėkūros aiškumo principui, reiškiančiam, kad teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti logiškas, nuoseklus, glaustas, suprantamas, tikslus, aiškus ir nedviprasmiškas (Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 str. 2 d. 6 p.).
2.20.5. Lietuvos sporto universitetas 2023 m. kovo 16 d. rašte 01-09-77 pateikia nuomonę, kad lieka neaiškumų dėl ateityje norimų vykdyti pedagogikos studijų krypties programų ar mokomojo dalyko programų akreditacijos, nes 19.3 punkte yra apibrėžtos tik jau akredituotos ir vykdomos pedagogų krypties studijos. Neaišku, ar universitetui nusprendus (turint tinkamą mokslo įdirbį, žmogiškųjų ir materialinių išteklių potencialą) vykdyti ir kitą pedagogikos krypties studijų programą (kuri turės pereiti akreditacijos procedūrą) reikės sudaryti sutartį su Centru ir ar taip nebus ribojama aukštosios mokyklos autonomija, įvardinta Mokslo ir studijų įstatyme. Kita vertus, ar toks pedagogikos krypties studijų „surišimas“ su Centru nepažeidžia aukštųjų mokyklų autonomijos, konkurencijos ir lygiateisiškumo. Įrašius 19.3 punktą, iškyla būtinybė peržiūrėti visą Reglamentą, nes pedagogų rengimo sistemoje sukuriamos skirtingos sąlygos universitetams. Pagal dabar galiojantį Reglamentą išlieka aukšti kokybiniai ir kiekybiniai reikalavimai Centrams, tačiau ir kiti universitetai, rengiantys ar ketinantys rengti mokytojus, atitinka šiuos reikalavimus. Centrai vykdo įprastas pedagogikos krypties studijų programas, prisiimant įstatymuose numatytas atsakomybes bei funkcijas, kurios yra tokios pačios, kaip ir kitų aukštųjų mokyklų, vykdančių pedagogikos studijas. Skiriasi tik valstybės finansavimas. Tiesiog pervadinimas tam tikrų universitetų pedagogikos krypties studijų programų į Centrus, neturėtų suteikti pirmenybės ar galimybės išskirtiniam / papildomam studijų, projektų ar infrastruktūros finansavimui, kitoms „privilegijoms“. Todėl siekiant išvengti nevienodų sąlygų ir universiteto autonomijos pažeidimų, iš esmės reikia peržiūrėti pedagogų rengimo sistemą ir atsisakyti išskirtinių centrų.“
2.21. Apibendrindami aukštųjų mokyklų pateiktas nuomones pareiškėjai teigia, kad teisinio reguliavimo pokyčiai, kurie atsispindi Reglamento nuostatose, prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principo elementui – neužtikrina teisinio reguliavimo tikrumo ir stabilumo, neapsaugo teisinių santykių subjektų – aukštųjų mokyklų ir studentų teisių, taip pat įgytų teisių, teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių. Esant tokiam ministro lygmens priimamų teisės aktų reguliavimui varžoma teisinių santykių subjektų galimybė savo elgesį orientuoti pagal teisės reikalavimus ir įgyvendinti Konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtintą autonomijos, lygiateisiškumo, sąžiningos konkurencijos principus.
2.22. Konstitucinis teisinės valstybės principas, be kita ko, suponuoja įvairius reikalavimus teisėkūros subjektui, inter alia tai, kad įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna. Iš pateiktų aukštųjų mokyklų atsakymų matyti, kad įsakymo nuostatos yra prieštaringos, įsakymo formuluotės netikslios, prieštaringos ir nesuprantamos, dėl šios priežasties aukštosios mokyklos negali vystyti pedagogikos krypties studijų, planuoti išteklių ir veiklos, investuoti į studijų programas, aukštųjų mokyklų personalą, nėra aiškios valstybės skiriamo finansavimo sąlygos aukštosioms mokykloms, kurios Reglamento 34 punkte nėra įvardinamos kaip Centrai.
2.23. Įstatymą įgyvendinančiuoju teisės aktu negalima pakeisti įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis, nes taip būtų pažeista Konstitucijoje įtvirtinta įstatymų viršenybė juos įgyvendinančių teisės aktų atžvilgiu. Įstatymai nustato bendro pobūdžio taisykles, o poįstatyminiuose teisės aktuose jos gali būti detalizuojamos, gali būti reglamentuojama jų įgyvendinimo tvarka. Pasak pareiškėjų, šia prasme Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo (toliau – ir Švietimo įstatymas) 56 straipsnio 14 punktas, kuriuo remiantis buvo patvirtintas Reglamentas, nesuteikia teisės Ministrui suteikti aukštajai mokyklai išskirtinio statuso (pvz., Centro statusą), kuris galėtų riboti mokyklos autonomiją, bei Mokslo ir studijų įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintus mokslo ir studijų principus. Reglamento 1 punktu nustatomi pedagogo kvalifikacijos ir dalykinės kompetencijos įgijimo, pedagoginių studijų programų, pedagoginės stažuotės vykdymo reikalavimai, pedagogų profesinio augimo būdai, pedagogų rengimo centrų veiklos reikalavimai. Kitaip tariant, Ministras gali nustatyti procedūras ir kriterijus, kokybės reikalavimus kuriuos turi atitikti aukštosios mokyklos, rengiančios pedagogus, tačiau ministras negali reglamente suteikti išskirtinio Centro statuso konkrečiai aukštajai mokyklai.
2.25. Seimo 2017 m. birželio 29 d. nutarimo „Dėl valstybinių universitetų tinklų optimizavimo plano patvirtinimo“ 17 punkte nurodyta, jog vadovaujantis nuostata, kad pedagogų rengimas turi vykti stipriausiuose šalies universitetuose, pedagogų rengimo centrai ateityje turėtų būti vystomi abiejuose svarbiausiuose universitetiniuose miestuose Kaune ir Vilniuje, o specialiosios pedagogikos – dar ir stiprias tos krypties pedagogų rengimo tradicijas turinčiuose Šiauliuose. To paties nutarimo 25 punkte numatyta, jog vienas iš valstybinių universitetų tinklo pertvarkos veiksmų yra sutelkti švietimo ir ugdymo mokslinius tyrimus ir pedagogų rengimą klasikiniuose universitetuose ir Šiaulių universitetiniame mokslo centre, išvengiant dubliavimo miesto mastu. To paties nutarimo 14 punkte nurodyta, jog, atsižvelgiant į šiame skyriuje išdėstytą Lietuvos mokslo ir studijų sistemos vystymosi potencialą, Plano 1 priede pateiktą valstybinių universitetų stiprybių ir silpnybių apžvalgą pagal regionus ir Plano 2 priede pateiktą valstybinių universitetų vertinimą pagal studijų ir mokslo veiklą, įvertinus valstybinių universitetų tinklo institucijų mokslo ir studijų veiklos makrorodiklius, stipriausi šalies universitetai yra šie: 14.1. Vilniaus mieste – Vilniaus universitetas, Vilniaus Gedimino technikos universitetas; 14.2. Kauno mieste ir regione – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Kauno technologijos universitetas.
2.26. Iš šio Seimo nutarimo turinio matyti, jog dar 2017 metais įstatymų leidėjas numatė, jog valstybė būsimuosius pedagogus turi rengti stipriausiuose šalies universitetuose, esančiuose Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose ir nurodytiems šiame nutarime, t. y.: Vilniaus universitete, Vilniaus Gedimino technikos universitete, Lietuvos sveikatos mokslų universitete ir Kauno technologijos universitete. Pareiškėjai pažymi, kad Vytauto Didžiojo universitetas, kuris Reglamento 34 punkte yra priskirtas prie pedagogų rengimo centrų, nutarime nėra minimas tarp stipriausių šalies universitetų Kauno mieste ir regione. Sistemiškai aiškinant šias nuostatas su Mokslo ir studijų įstatyme įtvirtintu aukštųjų mokyklų autonomijos principu vertintina, kad toks reguliavimas leidžia visoms aukštosioms mokykloms pagrįstai tikėtis, jog joms visoms bus leidžiama organizuoti visas objektyviai įmanomas aukštojo mokslo programas. Šiuo nutarimu Seimas įtvirtino teisėtą Lietuvos valstybinių aukštųjų mokyklų lūkestį, kad pedagogai bus rengiami šiuose miestuose esančiuose universitetuose, neišskiriant konkrečių aukštųjų mokyklų, kuriose turėtų būti rengiami būsimieji pedagogai.
2.27. Nurodytas Seimo nutarimas buvo priimtas 2017 m. birželio 29 d., o įsigaliojo 2017 m. liepos 5 d. Būtent nuo šio Seimo nutarimo įsigaliojimo momento visoms Lietuvoje veikiančioms aukštosioms mokykloms susiformavo pagrįstas teisėtas lūkestis, jog Lietuvos Respublikos aukštųjų mokyklų pertvarka toje dalyje, kuri apima būsimųjų pedagogų rengimą, bus organizuojama laikantis nutarime numatytų kriterijų.
2.28. Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 punkte numatyta, kad teisėkūroje vadovaujamasi aiškumo principu, reiškiančiu, kad teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti logiškas, nuoseklus, glaustas, suprantamas, tikslus, aiškus ir nedviprasmiškas. Toks reguliavimas įpareigoja teisėkūros subjektą, t. y. ir Ministeriją, teisės aktus kurti taip, kad jie neprieštarautų kitiems konkretų teisinį santykį reglamentuojantiems teisės aktams, o juose numatytas reguliavimas taptų logišku bei susijusiu priežastiniu ryšiu su kitais teisės aktais. Visgi, Reglamento nuostatos prieštarauja tiek gero viešojo administravimo principui, tiek aiškumo principui, įtvirtintam Teisėkūros pagrindų įstatyme.
2.29. Reglamento 34 punktas prieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. kovo 13 d. nutarimu Nr. 167 patvirtinto Vyriausybės programos įgyvendinimo plano 2.3.1. punkto 1 dalies ir Vyriausybės 2017 m. lapkričio 22 d. nutarimu Nr. 947 patvirtintoms priemonėms dėl valstybinių universitetų tinklo optimizavimo plano įgyvendinimo.
2.30. Vyriausybės 2017 m. kovo 13 d. nutarimu Nr. 167 (toliau – ir Nutarimas Nr. 167) patvirtintas Vyriausybės programos įgyvendinimo plano 2.3.1. punkto 1 dalyje numatytas pedagogų rengimo, kvalifikacijos tobulinimo ir veiklos vertinimo sistemos, kurioje numatyta, kad už pedagogų rengimą ir jų kvalifikacijos tobulinimą atsakingos stipriausią mokslinį bei profesinį potencialą turinčios aukštosios mokyklos, sukūrimas ir įdiegimas. Nutarime Nr. 167 įtvirtintas reguliavimas nustato, jog prioritetas pedagogų rengimui ir kvalifikacijos tobulinimui yra skiriamas stipriausią mokslinį bei profesinį potencialą turinčioms aukštosioms mokykloms. Visgi, Nutarimo Nr. 167 nuostatos niekaip neapriboja ir visų kitų Lietuvoje veikiančių universitetų teisės rengti būsimuosius pedagogus. Iš Nutarimo Nr. 167 formuluočių nėra pagrindo daryti išvados, jog teisė rengti būsimuosius pedagogus suteikiama tik išimtinai Nutarime Nr. 167 arba jį detalizuojančiuose poįstatyminiuose teisės aktuose numatytoms aukštosioms mokykloms. Vyriausybė, nutarimu nustatydama konkrečias aukštąsias mokyklas, kurioms deleguojama išimtinė subjektinė teisė rengti būsimuosius pedagogus, pažeistų Konstitucijoje bei Mokslo ir studijų įstatyme įtvirtintą aukštųjų mokyklų autonomijos principą.
2.31. Vyriausybės 2017 m. lapkričio 22 d. nutarimu Nr. 947 „Dėl valstybinių universitetų tinklo optimizavimo plano įgyvendinimo priemonių patvirtinimo“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 947) buvo patvirtintos Valstybinių universitetų tinklo optimizavimo plano įgyvendinimo priemonės (toliau – ir Priemonės), kurių pagalba siūloma įgyvendinti valstybinių universitetų tinklų optimizavimo planą. Pareiškėjų ginčijamo reguliavimo atveju yra aktuali antroji priemonė „Siūlymai valstybiniams universitetams dėl tinklo optimizavimo“. Priemonių 2.1.2 punkte numatyta, kad siekiant sutelkti pedagogų rengimą plačios aprėpties universitetuose, siūlyti Vilniaus universitetui įsteigti struktūrinį padalinį Vilniuje, vykdantį švietimo ir ugdymo krypčių mokslo ir studijų veiklas. Priemonių 2.1.3 punkte numatyta, kad siekiant sustiprinti mokslo ir studijų potencialą Šiauliuose ir pagerinti jo atitiktį miesto ir regiono visuomenės ir darbo rinkos poreikiams, 2020 metais reorganizuoti Šiaulių universitetą prijungimo prie Vilniaus universiteto būdu ir jo pagrindu suformuoti Vilniaus universiteto struktūrinį padalinį (filialą) Šiauliuose, suteikiant jam sui generis akademinio padalinio teises Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos pavadinimu, šiame padalinyje įsteigti pedagogų rengimo centrą ir šio padalinio tarybos sudėtyje užtikrinti Šiaulių miesto savivaldybės, Šiaulių miesto ir regiono asocijuotų verslo struktūrų dalyvavimą. Priemonių 2.2.1. punkte numatyta, kad siekiant sutelkti mokslo ir studijų potencialą Kaune ir pedagogus rengti plačios apimties universitetuose, 2018 metais reorganizuoti Vytauto Didžiojo universitetą, Aleksandro Stulginskio universitetą ir Lietuvos edukologijos universitetą sujungimo būdu į Vytauto Didžiojo universitetą, reorganizuotų universitetų veiklas vykdant Kaune, o reorganizuoto Lietuvos edukologijos universiteto studentams sudaryti sąlygas baigti studijas Vilniuje.
2.32. Nutarimas Nr. 947 iš esmės yra detalizuojantis bei plačiau paaiškinantis Nutarimo Nr. 167 turinį, todėl šie dokumentai turi būti sistemiškai aiškinami vertinant Reglamento atitiktį Nutarimo Nr. 167 ir Nutarimo Nr. 947 nuostatoms.
2.33. Nutarime Nr. 947, kaip ir Nutarime Nr. 167, nėra nurodoma, jog šiuos nutarimus įgyvendinanti Ministerija gali tik juose nurodytiems universitetams deleguoti teisę rengti būsimuosius pedagogus. Priešingai – Nutarime Nr. 947 numatyta antroji priemonė yra „siūlymai“ valstybiniams universitetams dėl tinklų optimizavimo. Kiekvieno regioninio universiteto atžvilgiu Nutarime Nr. 947 šios priemonės taip pat yra detalizuojamos įvardinant jas „siūlymais“. Taikant gramatinį teisės aiškinimo metodą, Nutarime Nr. 947 siūlomos priemonės aiškintinos kaip paliekančios diskrecijos teisę Reglamentą priimančiai ministerijai savo nuožiūra detalizuoti Nutarime Nr. 947 numatytų priemonių taikymą. Taigi Reglamento 34 punktas yra prieštaraujantis Nutarimo Nr. 947 reguliavimui, nes teisė rengti būsimuosius pedagogus suteikiama tik dviem iš Lietuvoje veikiančių vienuolikos valstybinių universitetų. Nutarimo Nr. 947 nuostatose nėra imperatyvaus pobūdžio nurodymo, numatančio, kad būsimieji pedagogai turi būti rengiami tik dviejuose universitetuose. Todėl Reglamento 34 punktas nepagrįstai susiaurina ir Nutarimo Nr. 947 nuostatų įgyvendinimą. Tai, kad Reglamentu ministerija nepagrįstai susiaurino Nutarimo Nr. 167 ir Nutarimo Nr. 947 turinį, akivaizdu ir taikant teleologinį Nutarimo Nr. 947 aiškinimo metodą, t. y. aiškinant Nutarimo Nr. 947 turinį pagal tikslus, kurių siekė šį teisės aktą priimantis teisėkūros subjektas. Nutarimas Nr. 947 detalizuoja Nutarimo Nr. 167, kuriuo buvo siekiama įtvirtinti prioritetą stipriausioms mokslinį bei profesinį potencialą turinčioms aukštosioms mokykloms, turinį. Todėl ir Nutarimo Nr. 947 tikslas yra detalizuoti, kuriose būtent aukštosiose mokyklose turėtų būti sutelkiamas šis potencialas ir nurodoma, kokių veiksmų siūlytina imtis tokio potencialo sutelkimui.
2.34. Tačiau Nutarimas Nr. 947, kaip ir Nutarimas Nr. 167, nedraudžia ir kitoms Lietuvoje veiklą vykdančioms valstybinėms aukštosioms mokykloms organizuoti būsimųjų pedagogų rengimo programas. Tokio draudimo įtvirtinimas nutarimuose būtų prieštaringas jų turiniui, nes Nutarimu Nr. 167 ir Nutarimu Nr. 947 yra tik siekiama būtent išskirti didžiausią būsimųjų pedagogų rengimo potencialą turinčias aukštąsias mokyklas ir skatinti tolimesnį jų tobulėjimą šioje srityje, tuo pat metu niekur nenumatant draudimo ir kitoms aukštosioms mokykloms rengti būsimuosius pedagogus. Būtent toks Nutarimo Nr. 167 ir Nutarimo Nr. 947 tikslams prieštaraujantis reguliavimas ir buvo numatytas Reglamento 34 punkte. Taigi, jokiame aukštojo mokslo santykius reglamentuojančiame teisės akte, įskaitant ir Nutarimą Nr. 167, ir Nutarimą Nr. 947, nėra numatyta, jog būsimuosius pedagogus gali rengti tik dvi Lietuvoje veikiančios aukštosios mokyklos. Priešingai, visas šiame pareiškime cituojamas teisinis reglamentavimas ir jį aiškinanti Konstitucinio Teismo ir administracinių teismų praktika pabrėžia aukštųjų mokyklų autonomijos principo svarbą bei jo taikymą. Tuo remiantis, aukštosioms mokykloms paliekama teisė savarankiškai nuspręsti dėl jų vykdomų aukštojo mokslo programų, įskaitant ir galimybės ugdyti būsimuosius pedagogus.
2.35. Išdėstyti argumentai pagrindžia tai, kad Reglamento 34 punktas neteisėtai ir todėl nepagrįstai susiaurina visiems Lietuvoje veikiantiems universitetams numatytą teisę rengti būsimuosius pedagogus tik iki dviejų universitetų – Vilniaus universiteto ir Vytauto Didžiojo universiteto. Tai, kad Reglamentas susiaurino aukštųjų mokyklų dispoziciją rengti būsimuosius pedagogus, pagrindžia, jog Reglamentas yra neteisėtas, dėl to yra naikintinas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir Administracinių bylų teisenos įstatymas) 117 straipsnyje numatyta tvarka. Tai leidžia teigti, jog Reglamento 34 punktas prieštarauja Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam ir Mokslo ir studijų įstatymo 8 straipsnyje detalizuotam aukštųjų mokyklų autonomijos principui, šiame įstatyme įtvirtintam lygybės principui, priimtas pažeidžiant gero viešojo administravimo principą ir prieštarauja Nutarimu Nr. 167 patvirtinto Vyriausybės programos įgyvendinimo plano 2.3.1. punkto 1 daliai.
II.
3. Atsakovas Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerija atsiliepime į pareiškimą prašo pareiškimo netenkinti. Ministerija atsiliepimą į patikslintą pareiškimą grindžia šiais argumentais:
3.1. Sprendimas sutelkti pedagogų rengimo potencialą Vilniuje ir Kaune, taip pat Šiauliuose, priimtas įgyvendinant Planą ir Nutarimą Nr. 947. Remiantis Plano 13 punktu, Plane yra pažymėta, jog Lietuvoje veikia du plačios aprėpties klasikiniai universitetai: Vilniuje – Vilniaus universitetas, Kaune – Vytauto Didžiojo universitetas. Plane buvo numatyti tokie valstybinių universitetų pertvarkos veiksmai: 1) telkti aukštųjų mokyklų tyrėjų, dėstytojų ir infrastruktūros išteklius, skatinti universitetų susijungimo ir integracijos procesus, sudarančius sąlygas gerinti studijų ir mokslo kokybę; 2) sutelkti Vilniuje ir Kaune po vieną klasikinį, plačios aprėpties tyrimų universitetą (šiuose miestuose taip pat gali veikti profiliniai technologijos, sveikatos mokslų ir menų universitetai); 3) išlaikyti Klaipėdoje ir Šiauliuose regionų poreikius atitinkančius ir savo išskirtinumu pasižyminčius universitetinio mokslo centrus, kurie gali būti kitų universitetų padaliniai; 4) sutelkti švietimo ir ugdymo mokslinius tyrimus ir pedagogų rengimą klasikiniuose universitetuose ir Šiaulių universitetiniame mokslo centre, išvengiant dubliavimo miesto mastu (Plano 22 ‒ 25 p.).
3.2. Iš visų aukštųjų mokyklų, vykdančių pedagogų rengimo studijų programas, didžiausia dalis šių studijų vykdoma Vilniaus universitete ir Vytauto Didžiojo universitete. Švietimo valdymo informacinės sistemos duomenimis pedagogų rengimo studijų programas iš viso vykdo 5 kolegijos (Vilniaus kolegija, Klaipėdos valstybinė kolegija, Marijampolės kolegija, Panevėžio kolegija, Kauno kolegija) ir 6 universitetai (Vilniaus universitetas (Vilniuje ir Šiaulių akademijoje), Vytauto Didžiojo universitetas, Kauno technologijos universitetas, Klaipėdos universitetas, Mykolo Romerio universitetas, Lietuvos sporto universitetas). Kolegijose vykdomos tik ikimokyklinio, priešmokyklinio ir pradinio ugdymo pedagogikos studijų programos, taip pat viena šokio pedagogikos studijų programa. Kolegijos neturi potencialo vykdyti dalyko mokytojų rengimą, nes tam reikia vykdyti studijų krypties, siejamos su mokomuoju dalyku (pvz., matematika, chemija, fizika, istorija, lietuvių ar užsienio kalba ir kiti mokomieji dalykai) studijas ir turėti reikiamą akademinį potencialą. Kolegijose tokios studijos nėra vykdomos, nes tokių krypčių studijos yra universitetinės. Universitetuose vykdomos ikimokyklinio, priešmokyklinio ir pradinio, specialiosios pedagogikos ir mokomųjų dalykų mokytojų rengimo studijų programos.
3.3. Kalbant apie pedagogų rengimą universitetuose, svarbu įvertinti universitetų galimybes ir pedagogų rengimo apimtis. Kauno technologijų universitete vykdomos tik profesinės pedagogikos studijos, į kurias stoja asmenys, įgiję aukštojo mokslo kvalifikaciją, siekiantys įgyti pedagogo kvalifikaciją. Mykolo Romerio universitete vykdomos profesinės pedagoginės studijos ir socialinės pedagogikos studijų programa. Lietuvos sporto universitetas vykdo fizinio ugdymo ir sporto programą. Klaipėdos universitetas vykdo ikimokyklinio, priešmokyklinio, pradinio ugdymo studijų programas ir profesinių pedagoginių studijų programą.
3.4. Vilniaus universitetas ir Vytauto Didžiojo universitetas, būdami plačios aprėpties klasikiniai universitetai, turi visas galimybes visapusiškai įgyvendinti pedagogų rengimą (vykdo visų rūšių pedagogų rengimą: pagal pirmosios pakopos pedagogikos studijų krypties studijų programas bei profesinių pedagoginių studijų programas). Vilniaus universitete ir Vytauto Didžiojo universitete yra sutelktas tiek ikimokyklinio, priešmokyklinio, pradinio, specialiosios pedagogikos, tiek mokomųjų dalykų mokytojų rengimas, taip pat vykdomos pedagoginės profesinės studijos. Vilniaus universitetas vykdo pirmosios pakopos dalyko pedagogikos studijų programą, turinčią platų specializacijų sąrašą, kuriose rengiami lietuvių kalbos ir literatūros, užsienio kalbos, biologijos, fizikos, istorijos, chemijos dalykų mokytojai, taip pat vykdo ikimokyklinio ir pradinio ugdymo, specialiosios pedagogikos (Šiaulių akademija), muzikos bei kūno kultūros ir sporto bei profesinių pedagoginių studijų programas.
3.5. Vytauto Didžiojo universitete taip pat vykdoma pirmosios pakopos dalyko pedagogikos studijų programa, kurioje yra istorijos, geografijos, lietuvių kalbos ir literatūros, informatikos, matematikos, biologijos, chemijos, technologijų specializacijos. Taip pat vykdoma ikimokyklinio ir pradinio ugdymo studijų programa, religijos pedagogikos, specialiosios pedagogikos studijų programa, profesinių pedagoginių studijų programa. Siekiant pailiustruoti pedagogų rengimo apimtis, svarbu paminėti, kad Vilniaus universitetas ir Vytauto Didžiojo universitetas kasmet priima stojančiuosius į maždaug pusę visų aukštųjų mokyklų valstybės finansuojamų studijų vietų (Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos, vykdančios priėmimą į pirmosios pakopos ir vientisąsias studijas, 2022 metų duomenimis Vilniaus universitetas ir Vytauto Didžiojo universitetas priėmė studentus į 325 valstybės finansuojamų studijų vietas pirmosios pakopos studijose iš 665 valstybės finansuojamų studijų vietų).
3.6. Nėra pagrindo sutikti su pareiškėjų vertinimu, kad Reglamento 34 punktas prieštarauja Mokslo ir studijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintam lygių galimybių principui. Mokslo ir studijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad mokslas yra grindžiamas lygių galimybių principu. Vadovaujantis Mokslo ir studijų įstatymo 4 straipsnio 13 dalimi mokslas – žinių sistema, apimanti bendrąsias tiesas ar teorijas arba bendrųjų dėsnių veikimą, pagrįsta mokslinių tyrimų metodais. Taigi, pirmiausia, lygių galimybių principo įgyvendinimas moksle yra tiesiogiai susijęs su lygių galimybių sudarymu asmenims vykdyti mokslinę veiklą (o ne vykdyti studijas, kaip teigia pareiškėjai). Reglamento 34 punkto nuostata iš Lietuvos Respublikos piliečių neatimama teisė studijuoti kitose aukštosiose mokyklose, taip pat neatimama aukštųjų mokyklų teisė rengti pedagoginių studijų programas, organizuoti ir vykdyti akredituotas studijas, todėl nei asmenų, ketinančių studijuoti, nei aukštųjų mokyklų, vykdančių studijų programas, atžvilgiu lygiateisiškumo principas nėra pažeidžiamas.
3.7. Remiantis Švietimo ir mokslo įstatymo 56 straipsnio 1, 2, 14 punktais, Mokslo ir studijų įstatymo 14 straipsnio 1 dalimi, 8 straipsnio 4 dalimi, 47 straipsnio 4, 5 dalimis bei Konstitucinio Teismo jurisprudencija darytina išvada, kad Ministras turi teisę ir prievolę nustatyti reikalavimus pedagogų rengimui. Pareiškėjų teiginys, kad Reglamento 34 punkte numatytas reguliavimas suteikia išskirtinę subjektinę teisę dviem iš vienuolikos universitetų rengti būsimuosius pedagogus ir todėl pažeidžia įtvirtintą Mokslo ir studijų įstatymo 8 straipsnyje autonomijos principą, neatitinka faktinių aplinkybių ir nustatyto reglamentavimo, todėl yra visiškai nepagrįstas.
3.8. Ministerija siekia, kad aukštosios mokyklos, rengdamos pedagogus, bendradarbiautų su Centrais, kuriuose sutelktas pedagogų rengimo mokslinis ir pedagoginis potencialas, plėtojamas edukologijos mokslas. Reglamento 36 punkte aprašoma, kokie dalykai numatomi Centro ir kitų aukštųjų mokyklų bendradarbiavimo sutartyse, tačiau šios bendradarbiavimo sutartys nėra privalomos aukštosioms mokykloms, ir įtvirtintas Mokslo ir studijų įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje aukštųjų mokyklų autonomijos principas nėra pažeidžiamas.
3.9. Reglamento 19, 34, 36 punktų nuostatos atitinka aukštesnės galios teisės aktus, yra aiškios, suprantamos, užtikrina viešojo intereso (mokslo ir studijų kokybės užtikrinimas) ir aukštųjų mokyklų (visos aukštosios mokyklos, turinčios pedagogams rengti reikiamą kompetenciją, gali rengti pedagogus) interesų pusiausvyrą.
3.10. Siekiant nuolat tobulinti teisinį reglamentavimą ir vadovaujantis Vyriausybės programos nuostatų įgyvendinimo plano, patvirtinto Vyriausybės 2021 m. kovo 10 d. nutarimu Nr. 155 „Dėl Aštuonioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos nuostatų įgyvendinimo plano patvirtinimo“, 1.3.4 ir 1.3.5 papunkčiais, švietimo, mokslo ir sporto ministro 2022 m. rugsėjo 8 d. įsakymu Nr. V-1391 „Dėl darbo grupės pedagogų rengimo modeliui atnaujinti sudarymo“ buvo sudaryta darbo grupė, kurios tikslas – peržiūrėti, išdiskutuoti ir aptarti galimus pedagogų rengimo pokyčius, kurie būtų orientuoti į išteklių telkimą, tinklaveiką, ugdymo mokslų vystymą. Taip pat darbo grupėje ketinama diskutuoti dėl Centrų sampratos ir jiems keliamų reikalavimų tobulinimo, planuojama sutarti dėl aukštųjų mokyklų, atsitinkančių reikalavimus, keliamus centrams, galimybių tapti Centru suvienodinimo. Planuojama, jog darbo grupė veiks iki 2023 m. gegužės mėn. (įskaitytinai), taigi, nuosekliai einama prie išsikelto tikslo įgyvendinimo bei klausimų, apibrėžtų būtent šios darbo grupės veiklai, sisteminio sprendimo. Esminiai Reglamento pokyčiai bus derinami su visomis aukštosiomis mokyklomis ir kitomis suinteresuotomis institucijomis.
3.11. Atsižvelgiant į aplinkybes, kurios išdėstytos pirmiau, Reglamento 34 punkto nuostatos neprieštarauja gero viešojo administravimo principui, jos atitinka Plano ir Nutarimo Nr. 947 nuostatas, kitus galiojančius teisės aktus, nepažeidžia asmenų teisių ir teisėtų lūkesčių.
3.12. Sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nagrinėjamoje byloje svarbu įvertinti, jog pareiškėjai yra Seimo nariai, kurie turi kompetenciją priimti įstatymus ir spręsti kitus visai šaliai svarbius klausimus. Šioje byloje sprendžiamas klausimas dėl norminio teisės akto teisėtumo, todėl visos šalys turėtų siekti bendro tikslo. Seime dirba daug teisininkų, yra Teisės departamentas, todėl Seimo nariai, esant reikalui, turi galimybę kreiptis į juos teisinės pagalbos. Atsižvelgiant į tai, atstovavimo išlaidos šioje byloje nebuvo būtinos.
Išplėstinė teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
III.
4. Pareiškėjai Seimo nariai kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydami ištirti, ar Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministro 2010 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. V-54 „Dėl Pedagogų rengimo reglamento patvirtinimo“ patvirtinto Pedagogų rengimo reglamento (2023 m. vasario 23 d. įsakymo Nr. V-222 redakcija) 19, 34 ir 36 punktai neprieštarauja Mokslo ir studijų įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatoms.
5. Pareiškėjai Seimo nariai nagrinėjamoje norminėje administracinėje byloje iš esmės teigia, kad Reglamento 19, 34 ir 36 punktai prieštarauja aukštųjų mokyklų autonomijos principui, įtvirtintam Mokslo ir studijų įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje, kadangi riboja kitų aukštųjų mokyklų (kurios Reglamente nėra įvardintos kaip Centrai) teisę vykdyti pedagoginių studijų programas, teikiančias pedagogo kvalifikaciją, suteikia pranašumą universitetams, kurie įvardinami kaip Centrai, lyginant su likusiais universitetais, kuriems toks (Centro) statusas nėra suteikiamas, įtvirtinami vertikalūs santykiai tarp skirtingų universitetų.
6. Atsakovas Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerija teigia, kad Reglamento 19, 34 ir 36 punktai aukštųjų mokyklų autonomijos principui neprieštarauja. Pasak atsakovo, Reglamento 36 punkte nurodytos Centro ir kitų aukštųjų mokyklų bendradarbiavimo sutartys nėra privalomos aukštosioms mokykloms, visos aukštosios mokyklos, turinčios pedagogams rengti reikiamą kompetenciją, gali rengti pedagogus.
7. Pažymėtina, kad pareiškėjas, teikdamas su individualia byla nesusijusį (abstraktų) prašymą ištirti ginčo norminio akto nuostatos teisėtumą, kartu turi aiškiai nurodyti konkrečias aplinkybes, kurios, jo nuomone, sudaro prielaidas teisiškai pagrįstai abejonei dėl teisėtumo. Būtent pagal tokias abstraktų prašymą (pareiškimą) pateikusio pareiškėjo nurodytas konkrečias aplinkybes (argumentus) paprastai yra identifikuojamos norminio akto (jo dalies) teisėtumo tyrimo ribos, ypač tais atvejais, kai prašoma įvertinti norminio akto nuostatų atitiktį bendriesiems teisės (teisinio reguliavimo, viešo administravimo, teisėkūros) principams ir (ar) bendrosioms įstatymuose ir juos lydinčiuose teisės aktuose nurodytoms taisyklėms (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-21-438/2017 Administracinė jurisprudencija Nr. 35, 2018, p. 11‒28, 2022 m. spalio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-9-492/2022). Taigi Reglamento 19, 34 ir 36 punktų atitiktis Mokslo ir studijų įstatymo 8 straipsnio 1 daliai nagrinėjamoje norminėje administracinėje byloje nagrinėjama atsižvelgiant į tuos argumentus, kuriuos savo pareiškime nurodė pareiškėjai.
8. Išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžia, kad dalis pareiškėjų teikiamų argumentų yra susiję su teisinio reguliavimo politiniu tikslingumu. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus. Paminėtos Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatos, reglamentuojančios ginčų dėl teisės nagrinėjimo ypatumus, mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikomos nagrinėjant abstrakčius pareiškimus ištirti norminio administracinio akto teisėtumą. Politinis ar ekonominis tikslingumas reiškia viešojo administravimo subjekto diskreciją pasirinkti visuomeninių santykių raidos prioritetus, nustatyti raidos strategiją, nepažeidžiant aukštesnių teisės aktų reikalavimų. Administracinių teismų kompetencija tokiu atveju apsiriboja tikrinimu, ar įgyvendindamas ekonominę ir politinę diskreciją viešojo administravimo subjektas nepažeidė teisės principų ir normų.
Ginčijamas ir su juo susijęs bylai aktualus teisinis reguliavimas
9. Reglamentas, kurio nuostatos yra ginčijamos nagrinėjamoje norminėje administracinėje byloje, yra priimtas remiantis Švietimo įstatymo 56 straipsnio 14 punktu, kuriame nustatyta, kad Švietimo ir mokslo ministerija yra įgaliota tvirtinti valstybinių ir savivaldybių švietimo įstaigų (išskyrus aukštąsias mokyklas) vadovų, jų pavaduotojų ugdymui, ugdymą organizuojančių skyrių vedėjų kvalifikacijos tobulinimo ir veiklos vertinimo nuostatus, mokytojų, pagalbos mokiniui specialistų kvalifikacijos tobulinimo ir atestacijos nuostatus, pedagogų rengimo reglamentą, vadovų rezervo reglamentą. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Vyriausybės 1998 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 914 „Dėl Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos nuostatų (2023 m. balandžio 12 d. nutarimo Nr. 269 redakcija) 10.1.13. punkte. Taigi Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministras įsakymu patvirtindamas Pedagogų rengimo reglamentą, kurio atitinkamų nuostatų teisėtumas yra vertinamas šioje norminėje byloje, įgyvendino šiai ministerijai įstatymu ir Vyriausybės nutarimu įtvirtintus įgaliojimus.
10. Reglamento 19 punkte nustatyta:
„19. Pedagoginių studijų programas, teikiančias pedagogo kvalifikaciją:
19.1. vykdo Centrai [Pedagogų rengimo centrai] ir kitos aukštosios mokyklos, turinčios bendradarbiavimo sutartį su Centrais, vykdantys (-čios) akredituotas pedagogikos studijų krypties studijas;
19.2. vykdo Centrai ir kitos aukštosios mokyklos, turinčios bendradarbiavimo sutartį su Centrais, turintys (-čios) akredituotą mokomojo dalyko ir pedagogikos studijų kryptį, jei vykdo programas, suteikiančias dalyko ar ugdymo srities kompetencijas;
19.3. gali vykdyti kitos aukštosios mokyklos, neturinčios bendradarbiavimo sutarties su Centrais, bet vykdančios akredituotas pedagogikos studijų krypties studijas ar akredituotas mokomojo dalyko ir pedagogikos studijų krypties studijas, jei vykdo programas, suteikiančias dalyko ar ugdymo srities kompetencijas.“
11. Reglamento 34 punkte nustatyta: „Vadovaujantis nuostata, kad pedagogų rengimas turi vykti stipriausiuose šalies universitetuose, Centrais tampa: Vilniuje ir Šiauliuose – Vilniaus universitetas, Kaune – Vytauto Didžiojo universitetas.“
12. Reglamento 36 punkte įtvirtinta: „Centro ir kitų aukštųjų mokyklų bendradarbiavimo sutartyse numatomos studijų programų vykdymo apimtys, studijų programų pasiskirstymas tarp Centro ir kitų aukštųjų mokyklų, susitarimai dėl studijų programų registravimo, pedagoginių stažuočių įgyvendinimo, pedagoginių kompetencijų įskaitymo, pedagogų ir dėstytojų kompetencijų tobulinimo programų vykdymo, dėstytojų ir kito personalo dalyvavimo vykdant skirtingas studijų programas ir kiti aukštosioms mokykloms svarbūs bendradarbiavimo aspektai.“
13. Pagal Reglamento 3.11 punktą pedagogų rengimo centras yra „švietimo, mokslo ir sporto ministro nustatytus reikalavimus atitinkantis universitetas, telkiantis šalies (regiono) mokslinį edukologinį potencialą, bendradarbiavimo pagrindais veikiantis kartu su kitomis ugdymo mokslų krypčių grupės studijas vykdančiomis aukštosiomis mokyklomis.“
14. Reglamento 33 punkte yra įtvirtinti reikalavimai, kuriuos turi atitikti Centro veikla, o Reglamento priede yra nurodyti pedagogų rengimo centro veiklos vertinimo rodikliai.
15. Apibendrinant konstatuotina, kad byloje ginčijamame teisiniame reguliavime: 1) yra įtvirtintas pedagogų rengimo organizavimo modelis, t. y. numatytos galimybės pedagoginių studijų programas, teikiančias pedagogo kvalifikaciją, vykdyti (i) Centrams ir kitoms aukštosioms mokykloms, turinčioms bendradarbiavimo sutartį su Centrais, vykdantiems (-čioms) akredituotas pedagogikos studijų krypties studijas (19.1 p.); (ii) Centrams ir kitoms aukštosioms mokykloms, turinčioms bendradarbiavimo sutartį su Centrais, turintiems (-čioms) akredituotą mokomojo dalyko ir pedagogikos studijų kryptį, jei vykdo programas, suteikiančias dalyko ar ugdymo srities kompetencijas (19.2 p.); (iii) kitoms aukštosioms mokykloms, neturinčioms bendradarbiavimo sutarties su Centrais, bet vykdančioms akredituotas pedagogikos studijų krypties studijas ar akredituotas mokomojo dalyko ir pedagogikos studijų krypties studijas, jei vykdo programas, suteikiančias dalyko ar ugdymo srities kompetencijas (19.3 p.); 2) Vilniaus universitetas ir Vytauto Didžiojo universitetas yra įvardinti kaip Centrai, t. y. švietimo, mokslo ir sporto ministro nustatytus reikalavimus atitinkantys universitetai, telkiantys šalies (regiono) mokslinį edukologinį potencialą, bendradarbiavimo pagrindais veikiantys kartu su kitomis ugdymo mokslų krypčių grupės studijas vykdančiomis aukštosiomis mokyklomis (3.11 ir 34 p.); 3) nustatyta, kas turėtų būti numatyta Centro ir kitų aukštųjų mokyklų bendradarbiavimo sutartyse (36 p.).
16. Nagrinėjamos norminės administracinės bylos kontekste paminėtina, kad Vyriausybės 2017 m. kovo 13 d. nutarimu Nr. 167 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos įgyvendinimo plano patvirtinimo” patvirtino Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos įgyvendinimo planą. Šio plano 2.3.1 darbas „Mokytojų rengimo, kvalifikacijos tobulinimo ir karjeros sistemos sukūrimas“, be kita ko, įtvirtinti tokie veiksmai: „1 Pedagogų rengimo, kvalifikacijos tobulinimo ir veiklos vertinimo sistemos, kurioje numatyta, kad už pedagogų rengimą ir jų kvalifikacijos tobulinimą atsakingos stipriausią mokslinį bei profesinį potencialą turinčios aukštosios mokyklos, sukūrimas ir įdiegimas; 2. Sutarčių su aukštosiomis mokyklomis dėl pedagogų (įskaitant profesinių mokyklų) rengimo ir jų kvalifikacijos tobulinimo sudarymas, remiantis valstybės raidos prioritetais, aukštųjų mokyklų veiklos vertinimo rezultatais, mokinių pasiekimų ir pažangos rezultatais <...> 5. Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo pedagogų pirminis ir tęstinis rengimas (studijų programų atnaujinimas, dėstytojų kompetencijų gerinimas, nuoseklus ir nuolatinis pedagogų, vadovų ir viso personalo kvalifikacijos tobulinimas)“; 2.2.4. darbe „Darnaus profesinio mokymo, mokslo ir studijų institucijų tinklo sukūrimas ir socialinės įtraukties didinimas“ nurodytas 3 veiksmas „Mokslo ir studijų institucijų tinklo optimizavimo plano parengimas, konsultuojantis su socialiniais ir ekonominiais partneriais”, toje pačioje eilutėje nurodytas terminas ‒ 2017 m. II ketvirtis, ir institucija – ŠMM [Švietimo, mokslo ir sporto ministerija].
17. Seimas 2017 m. birželio 29 d. priėmė nutarimą Nr. XIII-533 „Dėl valstybinių universitetų tinklo optimizavimo plano patvirtinimo“, kuriame nutarė pritarti Valstybinių universitetų tinklo optimizavimo planui (toliau – ir Planas) (1 str.) bei siūlyti Vyriausybei iki 2017 m. gruodžio 1 d. parengti Plano įgyvendinimo priemones ir kitus teisės aktus, užtikrinant jų atitiktį Septynioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės programai, kuriai pritarta Seimo 2016 m. gruodžio 13 d. nutarimu Nr. XIII-82 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos“ (2 str.).
17.1. Plano 9 punkte pažymėta, jog „Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos įgyvendinimo plano, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. kovo 13 d. nutarimu Nr. 167 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos įgyvendinimo plano patvirtinimo“, II prioritete „Švietimo, kultūros ir mokslo paslaugų kokybės bei efektyvumo didinimas“ greta profesinio mokymo ir aukštojo mokslo studijų turinio ir metodų atnaujinimo, socialinės įtraukties didinimo, sąlygų ir paskatų mokytis visą gyvenimą tobulinimo, švietimo ir mokslo finansavimo, stebėsenos ir vertinimo, tyrėjų ir dėstytojų rengimo, karjeros sistemų pertvarkų 2.2.4 darbe numatytas darnaus profesinio mokymo, mokslo ir studijų institucijų tinklo sukūrimas. Įgyvendinant šio darbo 3 veiksmą, parengtas šis planas.“
17.2. Plano 13 ir 14 punktuose nustatyta:
„13. Valstybinių universitetų tinklo padėtis Lietuvoje šiuo metu yra tokia (plačiau – Plano 1 priede):
13.1. Vilniaus mieste veikia vienas plačios aprėpties klasikinis mokslo universitetas – Vilniaus universitetas, 3 plataus profilio valstybiniai universitetai – Lietuvos edukologijos universitetas, Mykolo Romerio universitetas, Vilniaus Gedimino technikos universitetas ir 3 specializuotos valstybinės universitetinės aukštosios mokyklos: Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Vilniaus dailės akademija ir Lietuvos karo akademija.
13.2. Kauno mieste ir regione veikia vienas plačios aprėpties universitetas – Vytauto Didžiojo universitetas, 2 plataus profilio valstybiniai universitetai – Kauno technologijos universitetas ir Lietuvos sveikatos mokslų universitetas ir 2 specializuotos universitetinio lygmens aukštosios mokyklos – Aleksandro Stulginskio universitetas ir Lietuvos sporto universitetas. Kaune taip pat veikia Vilniaus universiteto Kauno fakultetas, Mykolo Romerio universiteto Viešojo saugumo fakultetas ir Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetas.
14. Atsižvelgiant į šiame skyriuje išdėstytą Lietuvos mokslo ir studijų sistemos vystymosi potencialą, Plano 1 priede pateiktą valstybinių universitetų stiprybių ir silpnybių apžvalgą pagal regionus ir Plano 2 priede pateiktą valstybinių universitetų vertinimą pagal studijų ir mokslo veiklą, įvertinus valstybinių universitetų tinklo institucijų mokslo ir studijų veiklos makrorodiklius, stipriausi šalies universitetai yra šie:
17.3. Plano 17 punkte nustatyta: „Vadovaujantis nuostata, kad pedagogų rengimas turi vykti stipriausiuose šalies universitetuose, pedagogų rengimo centrai ateityje turėtų būti vystomi abiejuose svarbiausiuose universitetiniuose miestuose Kaune ir Vilniuje, o specialiosios pedagogikos – dar ir stiprias tos krypties pedagogų rengimo tradicijas turinčiuose Šiauliuose.“
17.4. Plano 23 punkte nurodyta: „Sutelkti Vilniuje ir Kaune po vieną klasikinį, plačios aprėpties tyrimų universitetą. Šiuose miestuose taip pat gali veikti profiliniai technologijos, sveikatos mokslų ir menų universitetai.“
17.5. Plano 25 punkte įtvirtinta: „Sutelkti švietimo ir ugdymo mokslinius tyrimus ir pedagogų rengimą klasikiniuose universitetuose ir Šiaulių universitetiniame mokslo centre, išvengiant dubliavimo miesto mastu.“
18. Vyriausybė 2017 m. lapkričio 22 d. nutarimu Nr. 947 „Dėl valstybinių universitetų tinklo optimizavimo plano įgyvendinimo priemonių patvirtinimo“ (2020 m. vasario 12 d. nutarimo Nr. 122 redakcija) patvirtino Valstybinių universitetų tinklo optimizavimo plano įgyvendinimo priemones, kuriose įtvirtinta 2 priemonė „Siūlymai valstybiniams universitetams dėl tinklo optimizavimo“.
18.1. Priemonių 2.1. punkte pažymėta: „Vilniuje ir Šiauliuose esančių valstybinių universitetų tinklo optimizavimas: <...> 2.1.2. Siekiant sutelkti pedagogų rengimą plačios aprėpties universitetuose, siūlyti Vilniaus universitetui įsteigti struktūrinį padalinį Vilniuje, vykdantį švietimo ir ugdymo krypčių mokslo ir studijų veiklas. 2.1.3. Siekiant sustiprinti mokslo ir studijų potencialą Šiauliuose ir pagerinti jo atitiktį miesto ir regiono visuomenės ir darbo rinkos poreikiams, 2020 metais reorganizuoti Šiaulių universitetą prijungimo prie Vilniaus universiteto būdu ir jo pagrindu suformuoti Vilniaus universiteto struktūrinį padalinį (filialą) Šiauliuose, suteikiant jam sui generis akademinio padalinio teises Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos pavadinimu, šiame padalinyje įsteigti pedagogų rengimo centrą ir šio padalinio tarybos sudėtyje užtikrinti Šiaulių miesto savivaldybės, Šiaulių miesto ir regiono asocijuotų verslo struktūrų dalyvavimą.“
18.2. Priemonių 2.2. punkte nurodyta: „Kauno apskrityje veikiančių valstybinių universitetų tinklo optimizavimas: 2.2.1. Siekiant sutelkti mokslo ir studijų potencialą Kaune ir pedagogus rengti plačios aprėpties universitetuose, 2018 metais reorganizuoti Vytauto Didžiojo universitetą, Aleksandro Stulginskio universitetą ir Lietuvos edukologijos universitetą sujungimo būdu į Vytauto Didžiojo universitetą, reorganizuotų universitetų veiklas vykdant Kaune, o reorganizuoto Lietuvos edukologijos universiteto studentams sudaryti sąlygas baigti studijas Vilniuje.“
19. Apibendrinant Plane ir Priemonėse išdėstytas nagrinėjamoje norminėje administracinėje byloje aktualias nuostatas, pažymėtina, kad: 1) Vilniaus universitetas ir Vytauto Didžiojo universitetas yra įvardinti kaip plačios aprėpties universitetai (Plano 13.1 ir 13.2 p.); 2) stipriausiais universitetais yra įvardinti Vilniaus universitetas, Vilniaus Gedimino technikos universitetas, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Kauno technologijos universitetas (14 p.); 3) vadovaujantis nuostata, kad pedagogų rengimas turi vykti stipriausiuose šalies universitetuose, nurodyta, kad pedagogų rengimo centrai ateityje turėtų būti vystomi abiejuose svarbiausiuose universitetiniuose miestuose Kaune ir Vilniuje, o specialiosios pedagogikos – dar ir stiprias tos krypties pedagogų rengimo tradicijas turinčiuose Šiauliuose (17 p.); 4) įtvirtintas siekis sutelkti švietimo ir ugdymo mokslinius tyrimus ir pedagogų rengimą klasikiniuose universitetuose ir Šiaulių universitetiniame mokslo centre, išvengiant dubliavimo miesto mastu (Plano 25 p.), siekiama sutelkti pedagogų rengimą plačios aprėpties universitetuose (Priemonių 2.1.2. ir 2.2.1 p.).
20. Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad Plano nuostatos nėra visiškai nuoseklios, kadangi, viena vertus, stipriausiais universitetais yra įvardinti Vilniaus universitetas, Vilniaus Gedimino technikos universitetas, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Kauno technologijos universitetas (14 p.), taip pat vadovaujamasi nuostata, kad pedagogų rengimas turi vykti stipriausiuose šalies universitetuose (17 p.). Kita vertus, įtvirtintas siekis sutelkti švietimo ir ugdymo mokslinius tyrimus ir pedagogų rengimą klasikiniuose universitetuose ir Šiaulių universitetiniame mokslo centre, išvengiant dubliavimo miesto mastu (25 p.). Kaip minėta, Priemonėse yra pažymėta, jog siekiama sutelkti pedagogų rengimą plačios aprėpties universitetuose (Priemonių 2.1.2. ir 2.2.1 p.).
Aukštųjų mokyklų autonomijos principas ir oficialioji konstitucinė doktrina
21. Pareiškėjai prašo ištirti Reglamento 19, 34 ir 36 punktų atitiktį Mokslo ir studijų įstatymo 8 straipsnio 1 daliai, kurioje nustatyta, kad „Aukštoji mokykla turi autonomiją, apimančią akademinę, administracinę, ūkio ir finansų tvarkymo veiklą, grindžiamą savivaldos principu ir akademine laisve. Lietuvos Respublikos Konstitucijos, šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka aukštosios mokyklos autonomija derinama su atskaitomybe visuomenei, steigėjams ir juridinio asmens dalyviams.“ Taigi pareiškėjai iš esmės abejoja, ar Reglamento 19, 34 ir 36 punktuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu nėra pažeidžiamas aukštųjų mokyklų autonomijos principas.
22. Aukštųjų mokyklų autonomijos principas įtvirtintas Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalyje, kurioje nustatyta, kad „Aukštosioms mokykloms suteikiama autonomija“. Atsižvelgiant į tai, Mokslo ir studijų įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto aukštųjų mokyklų autonomijos principo turinys, pirmiausiai, aiškintinas atsižvelgiant į šiuo klausimu suformuotą oficialią Konstitucinio Teismo doktriną.
23. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalyje laiduojama aukštųjų mokyklų autonomija suponuoja akademinę ir institucinę autonomiją. Aukštųjų mokyklų akademinė autonomija ir institucinė autonomija yra neatskiriamai susijusios, t. y. be akademinės autonomijos negali būti laiduojama institucinė autonomija – aukštosios mokyklos savivalda, o be institucinės autonomijos nebūtų užtikrinta akademinė autonomija, kylanti inter alia iš konstitucinės mokslo ir tyrimų laisvės (2011 m. gruodžio 22 d., 2014 m. lapkričio 10 d., 2018 m. birželio 29 d. nutarimai).
24. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad tradiciškai aukštosios mokyklos autonomija suprantama kaip teisė savarankiškai nustatyti ir įtvirtinti įstatuose ar statute savo organizacinę ir valdymo struktūrą, ryšius su kitais partneriais, mokslo ir studijų tvarką, studijų programas, studentų priėmimo tvarką, spręsti kitus su tuo susijusius klausimus, naudotis valstybės perduotu ir kitu įsigytu turtu, turėti teritorijos ir pastatų, kito turto, skirto mokslo ir studijų reikalams, neliečiamumo garantiją; tuo tikslu aukštajai mokyklai garantuojama institucinė autonomija, t. y. tam tikras statusas, kuris reiškia, kad yra tam tikros veiklos sritys, laisvos nuo vykdomosios valdžios kontrolės (inter alia 1994 m. birželio 27 d., 2002 m. vasario 5 d., 2011 m. gruodžio 22 d., 2018 m. birželio 29 d. nutarimai).
25. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad autonomijos suteikimas aukštosioms mokykloms neatleidžia valstybės nuo konstitucinės priedermės užtikrinti aukštojo mokslo sistemos veiksmingumą; todėl aukštųjų mokyklų autonomija nereiškia, kad jų veikla negali būti valstybės reguliuojama; priešingai, dėl to, kad yra susijusi su inter alia konstitucinių žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimu, taip pat su valstybės biudžeto lėšų naudojimu, ši veikla turi būti reguliuojama ir prižiūrima; tai kyla ir iš Konstitucijos 40 straipsnio 4 dalies; tačiau valstybės teisė reguliuoti išorinius aukštųjų mokyklų santykius neturi apriboti aukštosios mokyklos mokslinės ir pedagoginės veiklos laisvės (inter alia 1994 m. birželio 27 d., 2008 m. kovo 20 d., 2011 m. gruodžio 22 d., 2018 m. birželio 29 d. nutarimai).
26. Atskleisdamas valstybės konstitucinės priedermės užtikrinti aukštojo mokslo sistemos veiksmingumą turinį, Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad pagal Konstituciją, paisydamas aukštųjų mokyklų autonomijos, įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją pasirinkti ir reglamentuoti konkretų mokslo ir studijų organizavimo modelį, labiausiai atitinkantį tam tikro laikotarpio valstybės ir visuomenės pažangios raidos poreikius (2011 m. gruodžio 22 d. nutarimas). Valstybės formuojama ir vykdoma aukštojo mokslo politika turi atitikti viešąjį interesą, visuomenės poreikius; ši politika apima inter alia priemonių, leidžiančių užtikrinti studijų kokybę, nustatymą (2008 m. kovo 20 d., 2018 m. birželio 19 d., 2018 m. birželio 29 d. nutarimai).
27. Šiame kontekste Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs ir tai, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 40 straipsnio 1 dalį, 41 straipsnio 3 dalį, kuriose expressis verbis minimos valstybinės mokymo įstaigos, taip pat 40 straipsnio 4 dalį, pagal kurią valstybė prižiūri mokymo įstaigų veiklą, valstybė turi pareigą nustatyti valstybinių aukštųjų mokyklų sistemą (2008 m. kovo 20 d. 2018 m. birželio 29 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad įstatymų leidėjas negali priimti sprendimų, kurie varžytų inter alia Konstitucijos 40 straipsnyje įtvirtintą aukštųjų mokyklų autonomiją (1994 m. birželio 27 d., 2018 m. birželio 19 d., 2018 m. birželio 29 d. nutarimai).“
28. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalį kiekvienas žmogus turi teisę į aukštąjį mokslą, prieinamą pagal jo sugebėjimus, kad ši konstitucinė žmogaus teisė yra svarbi įvairių jo teisių bei teisėtų interesų įgyvendinimo sąlyga ir suponuoja valstybės pareigą sudaryti prielaidas įgyvendinti šią teisę (Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d., 2007 m. birželio 7 d., 2008 m. vasario 20 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas 2008 m. vasario 20 d. nutarime pažymėjo, kad konstitucinė žmogaus teisė pagal sugebėjimus siekti aukštojo mokslo (išsilavinimo) ir jo konstitucinė teisė į profesiją suponuoja, be kita ko, valstybės pareigą užtikrinti, kad Konstitucija ir įstatymais grindžiamų teisės aktų, išleistų valstybės institucijų, pagrindu (taigi legaliai) veikiančių, vadinasi, valstybės pripažįstamų, aukštųjų mokyklų išduoti įgytą aukštąjį išsilavinimą (baigtas aukštojo mokslo studijas, įgytą kvalifikacinį laipsnį) patvirtinantys dokumentai (aukštojo mokslo diplomai) būtų pripažįstami įrodančiais, jog tam tikras asmuo yra įgijęs tam tikros krypties ir (arba) lygmens aukštąjį išsilavinimą (profesiją), kurio reikia, kad jis galėtų dirbti tam tikrą darbą ar eiti tam tikras pareigas. Jis konstitucines asmens teises į darbą, išsilavinimą ir profesiją aiškindamas konstitucinių teisinio tikrumo, teisinio saugumo, viešumo, skaidrumo principų kontekste konstatavo, jog valstybė turi pareigą užtikrinti, kad reikalavimai, apibrėžiantys tam tikram darbui dirbti ar tam tikroms pareigoms eiti būtiną išsilavinimą, būtų vieši ir aiškūs; pagrindiniai reikalavimai nebūtų savavališkai, voliuntaristiškai kaitaliojami, antraip žmonės negalėtų tinkamai planuoti profesijos ir išsilavinimo pasirinkimo.
29. Atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis paminėtomis oficialiosios Konstitucinio Teismo doktrinos nuostatomis konstatuotina, kad pedagogų rengimo organizavimo modelio pasirinkimas yra socialinio ir politinio tikslingumo dalykas, kuris priklauso įstatymų leidėjo kompetencijai. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi diskreciją pedagogų rengimo finansavimo modelį pasirinkti atsižvelgdamas į valstybės ir visuomenės išteklius, materialines ir finansines galimybes, paisydamas kitų svarbių veiksnių, inter alia tikslingumo. Tai darydamas jis neturi pažeisti Konstitucijos normų ir principų. Taip pat įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją pasirinkti ir reglamentuoti konkretų pedagogų rengimo aukštosiose mokyklose organizavimo modelį.
30. Nagrinėjamos bylos kontekste pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pedagogų rengimo aukštosiose mokyklose organizavimo modelio reglamentavimas negali varžyti aukštųjų mokyklų autonomijos, inter alia neleisti aukštosioms mokykloms vykdyti pedagoginių studijų programų, teikiančių pedagogo kvalifikaciją, vien tuo pagrindu, kad jos Reglamente nėra įvardintos kaip Centrai ar nėra sudariusios bendradarbiavimo sutarties su Reglamente nurodytais Centrais.
Dėl ginčo teisės nuostatų atitikties Mokslo ir studijų įstatymo 8 straipsnio 1 daliai
31. Kaip matyti iš Reglamento 19 punkto turinio, jame yra nustatyta, kad pedagoginių studijų programas, teikiančias pedagogo kvalifikaciją (i) vykdo Centrai ir kitos aukštosios mokyklos, turinčios bendradarbiavimo sutartį su Centrais, vykdantys (-čios) akredituotas pedagogikos studijų krypties studijas; (ii) vykdo Centrai ir kitos aukštosios mokyklos, turinčios bendradarbiavimo sutartį su Centrais, turintys (-čios) akredituotą mokomojo dalyko ir pedagogikos studijų kryptį, jei vykdo programas, suteikiančias dalyko ar ugdymo srities kompetencijas; (iii) gali vykdyti kitos aukštosios mokyklos, neturinčios bendradarbiavimo sutarties su Centrais, bet vykdančios akredituotas pedagogikos studijų krypties studijas ar akredituotas mokomojo dalyko ir pedagogikos studijų krypties studijas, jei vykdo programas, suteikiančias dalyko ar ugdymo srities kompetencijas.
32. Taigi pagal Reglamento 19 punktą bendradarbiavimo sutarties su Centru sudarymas ar tapimas Centru nėra būtina sąlyga aukštajai mokyklai siekiant vykdyti pedagoginių studijų programas, teikiančias pedagogo kvalifikaciją. Nagrinėjamoje norminėje byloje ginčijamuose Reglamento punktuose yra nurodyta, kurios aukštosios mokyklos tampa Centrais (34 p.), taip pat įtvirtinta galimybė kitoms aukštosioms mokykloms sudaryti bendradarbiavimo sutartis su Centrais (19.1 ir 19.2 p.), nustatyta, kas turėtų būti numatyta Centro ir kitų aukštųjų mokyklų bendradarbiavimo sutartyse (36 p.), tačiau aukštosioms mokykloms, nesančioms Centrais ir neturinčioms bendradarbiavimo sutarčių su Centrais, taip pat įtvirtinta galimybė vykdyti pedagoginių studijų programas, teikiančias pedagogo kvalifikaciją (ši galimybė expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) nustatyta Reglamento 19.3 p.), todėl, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo išvadai, kad toks reguliavimas pareiškėjų ginčijama apimtimi, varžo aukštųjų mokyklų autonomiją. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, pedagogų rengimo organizavimo modelio pasirinkimas, kai tam tikros aukštosios mokyklos, atitinkančios nurodytus kriterijus, įvardijamos kaip Centrai, ir yra numatyta galimybė kitoms aukštosioms mokykloms su Centrais sudaryti bendradarbiavimo sutartis, nesant ribojamai kitų aukštųjų mokyklų galimybei vykdyti pedagoginių studijų programas, teikiančias pedagogo kvalifikaciją, nepažeidžia aukštųjų mokyklų autonomijos principo.
33. Taip pat nagrinėjamos norminės bylos kontekste pabrėžtina, kad Reglamento 19.3 punktas negali būti aiškinamas kaip nustatantis galimybę tik tęsti (toliau vykdyti) pedagoginių studijų programas, teikiančias pedagogo kvalifikaciją, toms aukštosioms mokykloms, kurios šios normos įsigaliojimo metu faktiškai vykdo atitinkamas studijas. Šiuo aspektu Reglamento 19.3 punkte įtvirtintas teisinis reglamentavimas turi būti suprantamas, kaip įtvirtinantis galimybę aukštosioms mokykloms, kurios nėra įvardintos Centrais ir su jais neturi bendradarbiavimo sutarties, tiek tęsti, tiek pradėti vykdyti pedagoginių studijų programas, teikiančias pedagogo kvalifikaciją. Paminėta galimybė nėra siejama su Reglamento 19.3 punkto priėmimo ir (arba) įsigaliojimo momentu. Taigi pagal Reglamento 19.3 punktą aukštosios mokyklos, kurios nėra įvardintos kaip Centrai ir neturi bendradarbiavimo sutarties su Centrais, gali pradėti vykdyti pedagoginių studijų programas, teikiančias pedagogo kvalifikaciją, kai įvykdo atitinkamus teisės aktuose nustatytus reikalavimus (be kita ko, akredituoja ketinamas vykdyti studijas). Taip aiškinant Reglamento 19.3 punktą, jame įtvirtintu teisiniu reglamentavimu nėra ribojama aukštųjų mokyklų, siekiančių pradėti vykdyti pedagoginių studijų programas, teikiančias pedagogo kvalifikaciją, autonomija.
34. Atskirai pažymėtina, kad tiriamose Reglamento 19, 34 ir 36 punktų nuostatose nėra įtvirtinta Centrų teisė daryti įtaką kitų aukštųjų mokyklų pedagoginių studijų programoms, teikiančioms pedagogo kvalifikaciją. Reglamento 36 punkte nustatyta, kas turėtų būti numatyta Centro ir kitų aukštųjų mokyklų bendradarbiavimo sutartyse, t. y. nurodyti aspektai, dėl kurių Centras ir aukštoji mokykla, pasirinkusi sudaryti bendradarbiavimo sutartį su Centru, turėtų susitarti, tačiau, kaip matyti iš Reglamento 19.3 punkto, šios bendradarbiavimo sutartys nėra privalomos aukštosioms mokykloms, siekiančioms vykdyti pedagoginių studijų programas, teikiančias pedagogo kvalifikaciją. Taigi nėra pagrindo išvadai, kad šioje norminėje administracinėje byloje nagrinėjami Reglamento 19, 34 ir 36 punktai įtvirtina vertikalius santykius tarp aukštųjų mokyklų, t. y. kad yra ribojama aukštųjų mokyklų, kurios nėra įvardintos kaip Centrai, teisė vykdyti pedagoginių studijų programas, teikiančias pedagogo kvalifikaciją.
35. Reglamento 19, 34 ir 36 punktuose, kurių atitiktį aukštųjų mokyklų autonomijos principui prašo ištirti pareiškėjai nagrinėjamoje norminėje administracinėje byloje, yra nustatomas tam tikras pedagogų rengimo organizavimo modelis, pagal kurį Centrai turi atitikti tam tikrus kriterijus, tačiau nėra ribojama kitų aukštųjų mokyklų, kurios nėra įvardintos kaip Centrai, teisė vykdyti pedagoginių studijų programas, teikiančias pedagogo kvalifikaciją. Atsižvelgiant į tai, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo išvadai, kad Reglamento 19, 34 ir 36 punkto nuostatomis Centrams yra suteikiamas pranašumas, lyginant su kitomis aukštosiomis mokyklomis, kiek tai susiję su galimu pastarųjų autonomijos ribojimu.
36. Pareiškėjai teigia, kad nėra aiškios valstybės skiriamo finansavimo sąlygos aukštosioms mokykloms, kurios Reglamento 34 punkte nėra įvardintos kaip Centrai. Šiuo aspektu akcentuotina, kad nagrinėjamoje norminėje administracinėje byloje pareiškėjai neginčija teisės normų, kuriose įtvirtintas Centrų ir kitų aukštųjų mokyklų finansavimas. Atsižvelgiant į tai, šie pareiškėjų argumentai nevertinami kaip nepatenkantys į nagrinėjamos norminės administracinės bylos ribas.
37. Apibendrinant išdėstytus argumentus konstatuotina, kad Reglamento 19, 34 ir 36 punktai neprieštarauja Mokslo ir studijų įstatymo 8 straipsnio 1 daliai.
38. Pareiškėjai savo pareiškime, prašydami ištirti Reglamento 19, 34 ir 36 punktų atitiktį Mokslo ir studijų įstatymo 8 straipsnio 1 daliai, taip pat teikia argumentus dėl ginčijamų teisės normų prieštaravimo teisinės valstybės principui ir gero viešojo administravimo principui, teigdami, be kita ko, kad ginčijamos teisės normos stokoja aiškumo ir stabilumo. Taip pat kvestionuoja Reglamento 19, 34 ir 36 punktų atitiktį Plano, Nutarimo Nr. 167, Priemonių nuostatoms, lygių galimybių principui. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, paminėti pareiškėjų argumentai nepatenka į nagrinėjamos norminės administracinės bylos ribas, kadangi šioje byloje pagal pareiškėjų suformuluotą prašymą tiriama ginčijamų Reglamento 19, 34 ir 36 punktų atitiktis Mokslo ir studijų įstatymo 8 straipsnio 1 daliai. Atsižvelgiant į tai, šie pareiškėjų argumentai nevertinami.
Dėl Ministro įgaliojimų priimti Reglamento 19, 34 ir 36 punktus
39. Pareiškėjai, be kita ko, teigia, kad Švietimo įstatymo 56 straipsnio 14 punktas, kuriuo remiantis buvo patvirtintas Reglamentas, nesuteikia teisės Ministrui suteikti aukštajai mokyklai išskirtinio statuso (pvz., Centro statusą).
40. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Švietimo įstatymo 56 straipsnio 14 punkte Švietimo, mokslo ir sporto ministerija yra įgaliota, be kita ko, priimti pedagogų rengimo reglamentą, t. y. nustatyti pedagogų rengimo tvarką. Kaip matyti iš anksčiau cituoto teisinio reguliavimo, Plano 13.1 punkte Vilniaus universitetas yra įvardintas kaip plačios aprėpties klasikinis mokslo universitetas, Plano 13.2 punkte Vytauto Didžiojo universitetas įvardintas kaip plačios aprėpties universitetas. Plano 25 punkte nurodyta sutelkti švietimo ir ugdymo mokslinius tyrimus ir pedagogų rengimą klasikiniuose universitetuose ir Šiaulių universitetiniame mokslo centre, išvengiant dubliavimo miesto mastu. Priemonių 2.1.2 ir 2.2.1 punktuose, be kita ko, pažymėta, kad siekiama sutelkti pedagogų rengimą plačios aprėpties universitetuose. Kaip minėta, Priemonių 2.1.2 ir 2.2.1 punktuose nurodytų veiksmų vykdytoju yra nurodyta Švietimo, mokslo ir sporto ministerija.
41. Kaip nurodyta anksčiau, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad Reglamento 19.3 punkte aukštosioms mokykloms, nesančioms Centrais ir neturinčioms bendradarbiavimo sutarčių su Centrais, taip pat yra įtvirtinta galimybė vykdyti pedagoginių studijų programas, teikiančias pedagogo kvalifikaciją, nagrinėjamoje norminėje administracinėje byloje ginčijamomis Reglamento 19, 34 ir 36 punktų nuostatomis nėra ribojama aukštųjų mokyklų, kurios nėra Centrai ar kurios nėra sudariusios bendradarbiavimo sutarčių su Centrais, teisė vykdyti pedagoginių studijų programas, teikiančias pedagogo kvalifikaciją.
42. Kaip matyti iš cituotų Plano ir Priemonių nuostatų, pedagogų rengimo organizavimo modelio pokyčiai buvo įtvirtinti Plane ir Priemonėse. Reglamento 34 punktas, kuriame Vilniaus universitetas ir Vytauto Didžiojo universitetas yra nurodyti kaip Centrai, iš esmės įgyvendina Priemonių 2.1.2 ir 2.2.1 punktuose nurodytą siekį sutelkti pedagogų rengimą plačios aprėpties universitetuose, ir nenustato kitų aukštųjų mokyklų teisės vykdyti pedagoginių studijų programas, teikiančias pedagogo kvalifikaciją, ribojimo.
43. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, Ministras, priimdamas Reglamento 19, 34 ir 36 punktus, savo įgaliojimų neviršijo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
44. Pareiškėjai nagrinėjamoje norminėje administracinėje byloje pateikė prašymą priteisti jų naudai bylinėjimosi išlaidas. Tačiau išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo 117 straipsnyje nustatyta, kad teismas, išnagrinėjęs bylą dėl pareiškimo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, gali arba skundžiamą norminį administracinį aktą (ar jo dalį) pripažinti teisėtu, arba skundžiamą norminį administracinį aktą (ar jo dalį) pripažinti prieštaraujančiu įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui. Taigi bylų, kuriose prašoma ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, tikslas yra ne pareiškėjo individualaus reikalavimo, susijusio su jo teisių pažeidimu, išsprendimas, bet norminio administracinio akto teisėtumo įvertinimas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2001 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-278/2001, 2020 m. gruodžio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-4-1062/2020). Individualus ginčas dėl pareiškėjo pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso tokiose bylose nėra sprendžiamas, todėl teismo priimtas sprendimas negali būti laikomas konkrečios proceso šalies naudai priimtu sprendimu Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies normos prasme, t. y. tokioje byloje nėra nei „laimėjusios“, nei „pralaimėjusios“ šalies (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1012-261/2020; 2020 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3172-552/2020; išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. gruodžio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-4-1062/2020; išplėstinės teisėjų kolegijos 2021 m. gegužės 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-164-968/2021; ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų prašymas priteisti jiems bylinėjimosi išlaidas netenkinamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 117 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministro 2010 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. V-54 „Dėl Pedagogų rengimo reglamento patvirtinimo“ patvirtinto Pedagogų rengimo reglamento (2023 m. vasario 23 d. įsakymo Nr. V-222 redakcija) 19, 34 ir 36 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatoms.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Rytis Krasauskas
Beata Martišienė
Iveta Pelienė
Dainius Raižys
Skirgailė Žalimienė