Administracinė byla Nr. eA-2188-520/2018
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00918-2017-1
Procesinio sprendimo kategorija 21.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. gruodžio 10 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Aplinkos apsaugos agentūros apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Š. skundą atsakovui Aplinkos apsaugos agentūrai dėl įsakymų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas R. Š. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Aplinkos apsaugos agentūros direktoriaus 2017 m. vasario 20 d. įsakymą Nr. AP-42 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo“; 2) panaikinti atsakovo Aplinkos apsaugos agentūros direktoriaus 2017 m. kovo 6 d. įsakymą Nr. AD-35 „Dėl Aplinkos apsaugos agentūros direktoriaus 2017 m. sausio 23 d. įsakymo Nr. AD-3 „Dėl R. Š. darbo laiko nustatymo“ pripažinimo netekusiu galios“ (toliau – ir 2017 m. kovo 6 d. įsakymas).
2. Pareiškėjas nurodė, jog atsakovo Aplinkos apsaugos agentūros (toliau – ir atsakovas, Agentūra) direktorius 2017 m. vasario 20 d. įsakymu Nr. AP-42 (toliau – ir Įsakymas) pripažino, kad pareiškėjas nesilaikė Agentūros darbo laiko režimo, darbo drausmės, Agentūros vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Agentūros direktoriaus 2006 m. liepos 17 d. įsakymu Nr. V-72 „Dėl Aplinkos apsaugos agentūros vidaus tvarkos taisyklių ir darbo reglamento patvirtinimo“ (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), ir dėl neatsargumo padarė tarnybinį nusižengimą, ir paskyrė jam tarnybinę nuobaudą – pastabą.
3. Pareiškėjas paaiškino, kad pareiškėjui nebuvo pateiktas dokumentas, pagal kurį buvo pradėtas tarnybinio nusižengimo tyrimas; dėl tų pačių aplinkybių pareiškėjo buvo pareikalauta dar kartą pasiaiškinti 2016 m. gruodžio 21 d. pateikus pranešimą; buvo pažeista tvarka, skiriant subjektą, turintį atlikti galimą pareiškėjo tarnybinio nusižengimo tyrimą; pareiškėjui nebuvo pateikta visa informacija ir dokumentai, kuriais remiantis konstatuotas galimas jo tarnybinis nusižengimas; skiriant tarnautoją tirti galimą pareiškėjo tarnybinį nusižengimą, nebuvo garantuotas jo nešališkumas ir nepriklausomumas; pareiškėjo tarnybinio nusižengimo tyrimas buvo neobjektyvus.
4. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog išvadoje nebuvo pasisakyta dėl to, kad pareiškėjas buvo išvykęs darbo klausimais, vykdydamas savo tiesiogines pareigas, taip pat nebuvo įvertinta, kad apie savo išvykimą pareiškėjas informavo direktoriaus pavaduotoją A. M., Agentūroje nebuvo nustatyta tvarka, kaip turi būti informuojamas Agentūros direktorius apie išvykimą darbo reikalais į Aplinkos ministeriją, nebuvo įvertinta, kad pareiškėjas savo funkcijas atliko ir pasibaigus jo darbo laikui.
5. Pareiškėjas nurodė, jog užtrukęs darbo reikalais Aplinkos ministerijoje, grįžęs į Agentūrą jis dirbo ir pasibaigus jo darbo laikui ir 16:09 val. elektroniniu paštu gavo pranešimą dėl galimo tarnybinio nusižengimo. Pareiškėjas paaiškino, kad prieš išvykdamas į Aplinkos ministeriją, pareiškėjas manė, jog direktoriaus nėra darbo vietoje, todėl apsiribojo kito direktoriaus pavaduotojo informavimu apie išvykimą. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog iki konflikto su direktoriumi tokios išvykos darbo klausimais į Aplinkos ministeriją niekada nebuvo derinamos ir nebuvo reikalaujama išankstinio informavimo, nurodant išvykimo trukmę ir tikslus. Pareiškėjo manymu, kadangi jis buvo išvykęs darbo reikalais, jis neturėjo gauti direktoriaus sutikimo išvykti.
6. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas nepagrįstai ir vienašališkai pakeitė pareiškėjo darbo laiką. Pareiškėjas nurodė, jog su 2017 m. kovo 6 d. įsakymu jis susipažino Vieningoje dokumentų valdymo informacinėje sistemoje (toliau – ir VDVIS sistema) 2017 m. kovo 7 d. Pareiškėjo manymu, Agentūros direktoriaus 2017 m. sausio 23 d. įsakymu Nr. AD-3 „Dėl R. Š. darbo laiko nustatymo“ (toliau – ir 2017 m. sausio 23 d. įsakymas) įformintą šalių susitarimą dėl kitokio pareiškėjo darbo pradžios ir pabaigos laiko reikėjo vertinti kaip privalomą darbdaviui (Agentūrai) šalių susitarimu nustatytą sąlygą, kuri turėjo būti vykdoma ir negalėjo būti vienašališkai ir nemotyvuotai keičiama. Pareiškėjo vertinimu, nebuvo jokios būtinybės keisti pareiškėjo darbo laiko pradžios ir pabaigos laiką, o kitoks darbo laikas pareiškėjui buvo nustatytas atsižvelgiant į jo prašymą, kurį lėmė jo nepilnamečio vaiko interesai.
8. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad nebuvo pateiktas dokumentas, pagal kurį pradėtas tarnybinis nusižengimo tyrimas, ir paaiškino, jog Agentūros direktoriaus 2016 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. AV-297 „Dėl komisijos sudarymo“ buvo sudaryta komisija (toliau – ir Komisija), kuri laikydamasi Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 „Dėl Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių“ (toliau – ir Tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklės), 7 punkte nustatyto 5 darbo dienų termino, surašė pranešimą apie tarnybinį nusižengimą ir norėjo pasirašytinai informuoti pareiškėją, bet pareiškėjo neradusi darbo vietoje (kabinete Nr. 904), surašė aktą „Dėl pranešimo apie galimą tarnybinį nusižengimą pasirašymo“ (toliau – ir Aktas). Komisija Akte pažymėjo, jog pranešimas apie tarnybinį nusižengimą ir Aktas buvo išsiųstas pareiškėjo darbiniu elektroniniu paštu, todėl pareiškėjas turėjo galimybę susipažinti su Aktu asmeniškai.
9. Agentūra pažymėjo, kad buvo kreiptasi į pareiškėją du kartus pateikti paaiškinimus skirtingais teisiniais pagrindais ir tikslais, atliekant skirtingas procedūras – 2016 m. gruodžio 12 d. pavedimo Nr. Al3-61 siekis buvo gauti iš pareiškėjo paaiškinimą, o 2016 m. gruodžio 14 d. pavedimo Nr. Al3-63 „Dėl galimo tarnybinio nusižengimo tyrimo“ atlikti tarnybinio nusižengimo tyrimą ir nustatyti ar valstybės tarnautojas padarė tarnybinį nusižengimą nustačius tarnybinį nusižengimą.
10. Atsakovo manymu, tarnybinio nusižengimo tyrimą atlikęs R. I. objektyviai ir nešališkai surinko ir įvertino su tarnybinio nusižengimo tyrimu susijusius įrodymus. R. I. ir R. Š. nesiejo tiesioginiai pavaldumo ryšiai. R. I. nebuvo šališkas pareiškėjo tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūros Komisijoje metu, nes nebuvo suinteresuotas įrodinėti galimo tarnybinio nusižengimo tyrimo dalyku esančias aplinkybes, neturėjo išankstinės nuomonės apie pareiškėją. R. I. susirgus, Agentūros personalo skyriaus vyriausiajai specialistei V. T. buvo pavesta atlikti pareiškėjo galimo tarnybinio nusižengimo tyrimą ir pateikti motyvuotą išvadą.
11. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo skunde dėstomi nesutikimo su Agentūros 2017 m. sausio 20 d. motyvuota išvada Nr. 12P-5 „Dėl Aplinkos apsaugos agentūros direktoriaus pavaduotojo R. Š. galimai padaryto tarnybinio nusižengimo“ (toliau – ir Išvada) argumentai buvo iš esmės grindžiami tik prielaidomis ir subjektyviu pareiškėjo įsitikinimu. Atsakovas nurodė, jog tarnybinį nusižengimą padariusio valstybės tarnautojo kaltės forma buvo neatsargumas. Atliekant tyrimą, buvo nustatyta, kad Agentūros direktorius 2016 m. gruodžio 9 d. nuo 13 val. iki 15:15 val. buvo savo kabinete, todėl pareiškėjas, teigdamas, kad neinformavo direktoriaus, nes jo paties nebuvo darbo vietoje, pateikė melagingą informaciją.
12. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad nors Išvadoje nebuvo aptariamas išvykimo iš įstaigos tikslas, tačiau tai nepašalino pareiškėjui pareigos laikytis Vidaus tvarkos taisyklių 7 ir 8 punktų reikalavimų, t. y. išvykstant iš darbo vietos darbo tikslais informuoti Agentūros direktorių, kaip tiesioginį vadovą, ir nurodyti išvykimo tikslą bei trukmę. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjas, išvykdamas iš darbo vietos ne darbo tikslais, turėtų ne tik informuoti Agentūros direktorių, kaip tiesioginį vadovą, ir nurodyti išvykimo tikslą bei trukmę, bet gauti iš jo raštišką sutikimą išvykti. Tarnybinio nusižengimo tyrimo metu buvo įvertinti visi gauti įrodymai: pareiškėjo paaiškinimai, Aktas, Informacinių sistemų vystymo skyriaus vedėjo ir vyriausiųjų specialistų pateikta informacija.
13. Dėl darbo laiko pakeitimo, atsakovas nurodė, jog pareiškėjo darbo laikas nesutapo su daugelio Poveikio aplinkai vertinimo departamento specialistų darbo laiku, o paties pareiškėjo pareigos pagal kompetenciją pasirašyti ir vizuoti Agentūros administracijos struktūrinių padalinių rengiamus dokumentus ir jų projektus, kad būtų įgyvendinti Agentūrai teisės aktuose nustatyti uždaviniai ir funkcijos, todėl siekiant užtikrinti savalaikį Agentūros sprendimų priėmimą, buvo priimtas vienašališkas Agentūros sprendimas, panaikinantis 2017 m. sausio 23 d. įsakymą Nr. AD-3 „Dėl R. Š. darbo laiko nustatymo“.
14. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjui nebuvo taikomas Agentūros direktoriaus 2015 m. rugsėjo 4 d. įsakymu Nr. AP-242 „Dėl R. Š. darbo laiko nustatymo“ nustatytas darbo laiko režimas, nes Agentūros direktoriaus 2017 m. sausio 23 d. įsakymu Nr. AD-3 „Dėl R. Š. darbo laiko nustatymo“ nurodytas teisės aktas buvo pripažintas netekusiu galios.
II.
15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. panaikino Agentūros direktoriaus 2017 m. vasario 20 d. įsakymą Nr. AP-42 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo“, kitą skundo dalį atmetė.
16. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl Agentūros direktoriaus 2017 m. vasario 20 d. įsakymo Nr. AP-42, kuriuo pareiškėjui buvo paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba, taip pat dėl Agentūros direktoriaus 2017 m. kovo 6 d. įsakymo Nr. AD-35, kuriuo pareiškėjui buvo pakeistas darbo laikas, teisėtumo ir pagrįstumo.
17. Teismas nustatė, jog ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas (įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2016 m. spalio 1 d.) (toliau – ir VTĮ), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintos Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklės (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 14 d. nutarimo Nr. 1029 redakcija) ir kiti teisės aktai.
18. Teismas nustatė, kad pareiškėjo pateiktų įrodymų visuma (2016 m. gruodžio 9 d., 2016 m. gruodžio 12 d. susirašinėjimas elektroniniu paštu su A. M., fotonuotraukos, trumpųjų žinučių fotonuotraukos, 2016 m. gruodžio 9 d. aktas „Dėl pranešimo apie galimą tarnybinį nusižengimą pasirašymo“) patvirtino, kad pareiškėjas buvo išvykęs darbo tikslais į Aplinkos ministeriją, apie savo išvykimą informavo Agentūros administracijos tarnautoją (Agentūros direktoriaus pavaduotoją A. M.). Teismas konstatavo, jog A. M. bendravimo su pareiškėju metu, Agentūros vadovybei tapo žinoma, kad pareiškėjas 2017 m. gruodžio 9 d. buvo išvykęs iš Agentūros darbo tikslais.
19. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad pagal Aplinkos apsaugos agentūros direktoriaus pavaduotojo pareigybės aprašymo 8 punktą, pareiškėjas yra pavaldus Agentūros direktoriui, todėl pagal Vidaus tvarkos taisyklių 7 ir 8 punktus, apie savo išvykimą darbo tikslais turėjo pareigą informuoti Agentūros direktorių, o ne kitus tarnautojus. Tačiau, teismas vertino, kad Vidaus tvarkos taisyklių nuostatose nustatyta pareiga informuoti negali būti vertinama kaip savitikslis dalykas. Teismas pasisakė, jog nustačius, kad Agentūros vadovybei (Agentūros direktoriaus pavaduotojai A. M.) buvo žinoma, kur realiu laiku yra pareiškėjas ir kokiais tikslais jis yra išvykęs, Agentūros direktoriaus neinformavimas vertintinas kaip mažareikšmis, išimtinai formalaus pobūdžio, nesukeliantis neigiamų pasekmių atsakovui pažeidimas. Teismo vertinimu, pareiškėjui skirta nuobauda yra neproporcinga.
20. Dėl 2017 m. kovo 6 d. įsakymo, teismas, įvertinęs teisės aktų nuostatas (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 7 d. nutarimą Nr. 990 „Dėl darbo laiko nustatymo valstybės ir savivaldybių įmonėse, įstaigose ir organizacijose“ ir Agentūros vidaus tvarkos taisykles) ir tai, kad būtina užtikrinti veiksmingą valstybės ir savivaldybių įmonės, įstaigos, organizacijos darbą, darė išvadą, kad Agentūros direktorius turėjo teisę vienašališkai pripažinti negaliojančiu skundžiamą įsakymą. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad skundžiamu įsakymu pripažinus netekusiu galios 2017 m. sausio 23 d. įsakymą Nr. AD-3, automatiškai neatstatomas 2015 m. rugsėjo 4 d. įsakymo Nr. AP-242 galiojimas.
III.
21. Atsakovas Aplinkos apsaugos agentūra apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimą dėl tarnybinės nuobaudos panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
22. Atsakovo nuomone, teismas netinkamai vertino įrodymus, pagrindžiančius faktines aplinkybes, ir priėmė nemotyvuotą ir nepagrįstą sprendimą, netinkamai įvykdė įstatyme nurodytą pareigą vykdyti teisingumą administracinėje byloje ir taikė teisės aktus, reglamentuojančius valstybės tarnybą ir Agentūros vidaus tvarką.
23. Atsakovas nurodo, jog nesutinka su teismo argumentais dėl Vidaus tvarkos taisyklių 8 punkte nustatytų reikalavimų pažaidos vertinimo mažareikšmiu pažeidimu. Atsakovo nuomone, pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tarnybinio nusižengimo pripažinimas mažareikšmiu, paliekamas kiekvienu konkrečiu atveju į pareigas priimančio asmens apsisprendimo valiai, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais. Pagal pateiktus įrodymus, pareiškėjas neturėjo išankstinės valios pranešti apie savo išvykimą iš Agentūros, o apie ketinimą išvykti buvo sužinota tik tada, kai Agentūros direktoriaus pavaduotoja A. M. pareiškėjo ieškojo jo darbo vietoje, teiravosi telefonu apie jo buvimo vietą. Agentūros direktoriaus pavaduotoja A. M., kuri nėra pareiškėjo tiesioginė vadovė, ieškojo pareiškėjo skambindama jam mobiliuoju telefonu, turėdama tikslą jam įteikti pranešimą apie kitą galimą tarnybinį nusižengimą, ir jam paskambinusi, sužinojo, kad negalės įteikti, nes pareiškėjas išvyksta į Aplinkos ministeriją.
24. Atsakovo vertinimu, tokiu Vidaus tvarkos taisyklių nuostatos interpretavimu, atsižvelgiant į pareiškėjo užimamas pareigas ir į jam keliamus profesinius reikalavimus, negali būti sudaromas precedentas nesilaikyti vidaus darbo tvarką reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų.
25. Teismas, vertindamas tarnybinį nusižengimą kaip mažareikšmį, o paskirtą tarnybinę nuobaudą – kaip neproporcingą, netinkamai vertino įrodymus dėl informavimo, neatsižvelgė į tai, kad atsakovas, taikydamas pareiškėjui atsakomybę už darbo drausmės pažeidimą – neveikimą, kuris pasireiškė kaip Vidaus tvarkos taisyklių 8 punkte nustatytų veiksmų neatlikimu, vertino ne tik objektyvų atsakomybės už neveikimą pagrindą – pareigos atlikti teisės aktuose nustatytus veiksmus turėjimą, bet ir subjektyvų pagrindą – galėjimą veikti kaip to reikalauja teisės aktai.
26. Teismas netyrė pateiktų įrodymų dėl pareiškėjo elgesio tarnybinio nusižengimo tyrimo metu, nevertino jo paaiškinimuose teiktų melagingų parodymų, siekiant pakenkti tyrimui, suklaidinti tarnybinį nusižengimą tyrusį asmenį, neatsižvelgė į pareiškėjo, kaip tiesioginio vadovo, įtakos savo pavaldžių skyrių darbuotojams teikiant paaiškinimus dėl jo buvimo darbo vietoje konkrečiu darbo laiku.
27. Tarnybinio nusižengimo tyrimo metu buvo atsižvelgta į visus VTĮ 29 straipsnio 2 dalies nurodytus kriterijus, todėl tarnybinis nusižengimas negali būti vertinamas kaip mažareikšmis. Teismas nevykdė teisingumo, nes neatsižvelgė į tai, kad valstybės tarnautojai už padarytus tarnybinius nusižengimus, kai yra nustatyti visi tarnybinio nusižengimo požymiai, negali išvengti tarnybinės atsakomybės – nuobaudos paskyrimo.
29. Pareiškėjo vertinimu, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad skundžiamas Įsakymas naikintinas, nes Agentūros vadovybė žinojo, kur yra pareiškėjas.
30. Pareiškėjo manymu, yra visiškai nesvarbu, kas buvo pokalbio telefonu iniciatorius, nes pareiškėjas informavo A. M. dėl savo išvykimo darbo reikalais, todėl pareiškėjui neaišku, kuo remiantis teigiama, kad jis neturėjo valios informuoti apie savo išvykimą iš Agentūros.
31. Pareiškėjas nurodo, jog byloje yra J. B. 2017 m. sausio 18 d. paaiškinimas, kuriame ji nurodė, kad kartu su direktoriumi R. M., departamento direktore J. Č. maždaug nuo 10:45 val. iki 13 val. buvo išvykę iš Agentūros į Aplinkos ministerijos Atliekų departamentą, t. y. pareiškėjas sąžiningai manė, kad direktoriaus nebuvo darbo vietoje, prieš jam išvykstant iš Agentūros.
32. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog atsakovas prašo panaikinti visą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nors skundas buvo tenkintas tik iš dalies, nenurodo jokių motyvų, kodėl prašo perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, nors jis iš esmės nesutinka tik su pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių įvertinimu. Pareiškėjas taip pat pastebi, kad apeliaciniame skunde apeliantas pradėjo kelti naujas aplinkybes, kurios nebuvo konstatuotos nei atliekant tarnybinio nusižengimo tyrimą, nei nagrinėjant bylą teisme.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
33. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimu buvo patenkintas pareiškėjo R. Š. skundo reikalavimas panaikinti atsakovo Agentūros direktoriaus 2017 m. vasario 20 d. įsakymą Nr. AP-42, kuriuo pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba, bei netenkintas skundo reikalavimas panaikinti atsakovo direktoriaus 2017 m. kovo 6 d. įsakymą Nr. AD-35 „Dėl Aplinkos apsaugos agentūros direktoriaus 2017 m. sausio 23 d. įsakymo Nr. AD-3 „Dėl R. Š. darbo laiko nustatymo“ pripažinimo netekusiu galios“.
34. Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl tarnybinės nuobaudos panaikinimo, apeliaciniame skunde nenurodomi jokie argumentai, dėl kurių turėtų būti panaikinta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria netenkintas pareiškėjo skundo reikalavimas panaikinti 2017 m. kovo 6 d. įsakymą, pareiškėjas šios dalies nėra apskundęs, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria panaikintas Įsakymas, teisėtumas ir pagrįstumas.
35. Pirmosios instancijos teismas panaikino Įsakymą, nustatęs, kad Agentūros vadovybei tapo žinoma apie pareiškėjo 2017 m. gruodžio 9 d. išvykimą iš Agentūros darbo tikslais A. M. (Agentūros direktoriaus pavaduotoja) bendravimo su pareiškėju metu. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagal pareigybės aprašymo 8 punktą, Vidaus tvarkos taisyklių 7 ir 8 punktus pareiškėjas apie savo išvykimą darbo tikslais turėjo pareigą informuoti Agentūros direktorių, tačiau šiuo atveju Agentūros direktoriaus neinformavimą vertino kaip mažareikšmį, išimtinai formalaus pobūdžio, nesukeliantį neigiamų pasekmių atsakovui pažeidimą ir panaikino Įsakymą, kuriuo pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda.
36. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas tarnybinį nusižengimą kaip mažareikšmį, o paskirtą tarnybinę nuobaudą – kaip neproporcingą, netinkamai vertino įrodymus dėl informavimo, neatsižvelgė į tai, kad atsakovas taikydamas pareiškėjui atsakomybę už darbo drausmės pažeidimą vertino ne tik objektyvų atsakomybės už neveikimą pagrindą – pareigos atlikti teisės aktuose nustatytus veiksmus turėjimą, bet ir subjektyvų pagrindą – galėjimą veikti kaip to reikalauja teisės aktai. Atsakovo teigimu, nebuvo atsižvelgta į aplinkybes, kad pareiškėjas neturėjo išankstinės valios pranešti apie savo išvykimą iš Agentūros.
37. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad tarnybinės nuobaudos skyrimas yra teisinės atsakomybės taikymas. Teisinės atsakomybės neišvengiamumo principas reikalauja, kad pažeidimą padariusiam asmeniui būtų pritaikyta jo nusižengimo sunkumui proporcinga nuobauda. Teismo pareiga yra įvertinti patį pažeidimo sunkumą, jo sukeltas neigiamas pasekmes, asmens kaltės formą ir laipsnį, jo atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-360/2013). Tarnybinės atsakomybės tikslas yra tiek tarnybos pažeidimų prevencija, tiek pažeidėjo nubaudimas už netinkamą tarnybos funkcijų atlikimą.
38. Nagrinėjant administracines bylas dėl tarnybinių (drausminių) nuobaudų paskyrimo pagrįstumo ir teisėtumo, teismine tvarka kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina patikrinti ir įvertinti paskirtos tarnybinės nuobaudos atitikimą bendriesiems tarnybinių (drausminių) nuobaudų skyrimo principams (įskaitant nuobaudos tikslingumo ir veiksmingumo) bei teisingumo ir protingumo kriterijams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-319/2007; 2012 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1838/2012; kt.). Įrodinėjimo našta dėl neigiamų pasekmių tarnautojui taikymo paprastai perkeliama darbdaviui ir būtent darbdaviu esantis viešojo administravimo subjektas privalo įrodyti, kad yra pagrindas taikyti drausminę atsakomybę tarnautojui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-2207/2011; kt.).
39. Valstybės tarnautojo atsakomybė už neveikimu padarytą veiką kyla tik tokiu atveju, kai pareiga veikti atitinkamu būdu yra suformuluota konkrečiai, imperatyviai, pavyzdžiui, įtvirtinta valstybės tarnautojo veiklą reglamentuojančiuose teisės norminiuose aktuose, atitinkamos institucijos (įstaigos) vidaus teisės aktuose, kituose teisės aktais patvirtintuose valstybės tarnautojo teisinį statusą (jo teises ir pareigas) apibrėžiančiuose oficialiuose dokumentuose (pareiginėse instrukcijose, pareigybės aprašymuose ir pan.). Taigi nustatant, ar valstybės tarnautojas neveikimu padarė teisei priešingą veiką (tarnybinį nusižengimą), būtina įvertinti ar konkretus jo pasirinktas elgesio modelis objektyviai prieštaravo imperatyviosioms teisės aktų nuostatoms, įpareigojančioms veikti atitinkamu būdu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-186/2011; 2011 m. gegužės 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-1446/2011; kt.).
40. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog tam, kad valstybės tarnautojas būtų traukiamas tarnybinėn atsakomybėn, nepakanka vien fakto, kad jis neatliko savo pareigų arba jas atliko netinkamai, konstatavimo; būtina nustatyti visus tarnybinio nusižengimo sudėties elementus – pažeidimo padarymo faktą, jį padariusį valstybės tarnautoją, pasekmes, priežastinį ryšį tarp veikos ir pasekmių, valstybės tarnautojo kaltę (žr., pvz., 2013 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-507/2013; 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-384/2013; 2014 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-982/2014; 2015 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-37-662/2015 ir kt.).
41. Jeigu konstatuojama, kad iš viso nebuvo pagrindo skirti tarnybinę nuobaudą, pavyzdžiui, dėl to, jog nustatyti (įrodyti) ne visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai ar padarytas tarnybinis nusižengimas vertintinas kaip mažareikšmis, sprendimas skirti tarnybinę nuobaudą panaikinamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1471/2012; 2012 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3035/2012; 2013 m. kovo 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-109/2013; 2014 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1041/2014; 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-1736/2014; 2015 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5-552/2015; 2015 m. lapkričio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-872-261/2015).
42. Byloje nustatyta, kad Įsakymu, kurio sudėtinė dalis yra Išvada, pripažinta, jog pareiškėjas nesilaikė Agentūros darbo laiko režimo, darbo drausmės, Vidaus tvarkos taisyklių reikalavimų, nustatančių, kad valstybės tarnautojai ir darbuotojai turi laikytis Agentūroje nustatyto darbo laiko režimo (7 punktas); valstybės tarnautojai ir darbuotojai, palikdami įstaigą tarnybos ar darbo tikslais, turi apie tai informuoti savo tiesioginį vadovą ir nurodyti išvykimo tikslą bei trukmę; norėdami išvykti ne darbo tikslais, valstybės tarnautojai ir darbuotojai turi gauti tiesioginio vadovo sutikimą (8 punktas).
43. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas išvyko į Aplinkos ministeriją darbo tikslais neįspėjęs savo tiesioginio vadovo, bei byloje nustatyta, kad pareiškėjas apie savo išvykimą informavo Agentūros direktoriaus pavaduotoją A. M..
44. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus įrodymus, šių įrodymų visumą, pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad ta aplinkybė, ar A. M. ieškojo pareiškėjo, ar pareiškėjas jos ieškojo, neturi teisinės reikšmės, nes A. M. bendravimo su pareiškėju metu, Agentūros vadovybei tapo žinoma apie pareiškėjo išvykimą iš Agentūros darbo tikslais. Atsakovo teiginiai, kad pareiškėjas neturėjo išankstinės valios pranešti apie savo išvykimą, nagrinėjamu atveju nekeičia reikalo esmės, t. y. nepaneigia fakto, kad pareiškėjas apie savo išvykimą informavo Agentūros vadovybę.
45. Atsakovo argumentai, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo metu buvo atsižvelgta į visus VTĮ 29 straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus, todėl tarnybinis nusižengimas negali būti vertinamas kaip mažareikšmis, atmestini. Tai, kad atsakovas, skirdamas tarnybinę nuobaudą pareiškėjui, laikėsi teisės aktuose jam nustatytų reikalavimų, nesudaro nei faktinio, nei teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, kad buvo padarytas mažareikšmis tarnybinis pažeidimas ir todėl pareiškėjui neturėjo būti paskirta tarnybinė nuobauda.
46. Iš apeliacinio skundo motyvų matyti, kad atsakovas iš esmė nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, konstatuojant minėtą aplinkybę.
47. Šiuo aspektu primintina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).
48. Be to, tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino atsakovo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad atsakovo Įsakymas yra neteisėtas ir nepagrįstas.
49. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, netyrė pateiktų įrodymų dėl pareiškėjo elgesio tarnybinio nusižengimo tyrimo metu, nevertino jo paaiškinimuose teiktų melagingų parodymų, siekiant pakenkti tyrimui, suklaidinti tarnybinį nusižengimą tyrusį asmenį, neatsižvelgė į pareiškėjo, kaip tiesioginio vadovo, įtakos savo pavaldžių skyrių darbuotojams teikiant paaiškinimus dėl jo buvimo darbo vietoje konkrečiu darbo laiku, nepripažintini pagrįstais, nes šioje byloje nagrinėjamas ginčas dėl pareiškėjui paskirtos tarnybinės nuobaudos, skirtos dėl jo išvykimo iš darbo vietos neįspėjus savo tiesioginio vadovo, teisėtumo ir pagrįstumo.
50. Apibendrindama nustatytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir nustatė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Dėl to atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,