Administracinė byla Nr. eA-382-815/2024
Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01951-2022-7
Procesinio sprendimo kategorija 7.2.4
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. kovo 20 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. M. ir trečiojo suinteresuoto asmens I. M. apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2023 m. vasario 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. M. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui (tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, I. M.) dėl sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėja D. M. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydama panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus (toliau – VSDFV Klaipėdos skyrius) 2022 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. VRE_SP2-35800 „Dėl D. M. vaikų išlaikymo išmokų permokų skolininko skolos išieškojimo priverstine tvarka“ (toliau – ir Sprendimas) ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2022 m. liepos 1 d. sprendimą Nr. (18.2E) I-6705 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2022 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. VRE_SP2-35800“.
2. Pareiškėja nurodė, jog Sprendimas yra nesuprantamas, nepagrįstas objektyviais duomenimis, todėl neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų. Pareiškėjos vertinimu, tam kad atsakovas įgytų teisę į priverstinį išmokų išieškojimą, jos privalėjo būti priteistos teismine tvarka, įrodžius neteisėtus veiksmus, t. y. asmens kaltę dėl jam išmokėtų išmokų. Pareiškėjos teigimu, Sprendimas yra neteisėtas, nes neįrodyta jos kaltė bei priežastinis ryšys tarp jos veiksmų ir tariamo permokos susidarymo, nėra teismo sprendimo, kuriuo būtų patvirtinta, jog 4 848,42 Eur sumą pareiškėja gavo neteisėtai.
3. Atsakovas VSDFV Klaipėdos skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą su jo reikalavimais nesutiko, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
4. Atsakovas paaiškino, jog iki 2017 m. gruodžio 31 d. vaikų išlaikymo išmokų apskaičiavimo, skyrimo ir mokėjimo, išmokėtų vaikų išlaikymo išmokų ir apskaičiuotų delspinigių bei palūkanų išieškojimo iš skolininkų funkcijas vykdė Garantinio ir vaikų išlaikymo fondų administracija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (nuo 2010 m. rugsėjo 8 d. pakeistas pavadinimas – Vaikų išlaikymo fondo administracija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) (toliau – ir Fondo administracija). Nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2021 m. liepos 1 d. šias funkcijas centralizuotai vykdė VSDFV Mažeikių skyrius. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. 1257 „Dėl sutikimo reorganizuoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinius skyrius“ VSDFV Mažeikių skyrius nuo 2021 m. liepos 1 d. reorganizavimo jungimo būdu buvo prijungtas prie VSDFV Klaipėdos skyriaus, o jo teisės ir pareigos perėjo po reorganizavimo veiksiančiai biudžetinei įstaigai – VSDFV Klaipėdos skyriui.
5. Atsakovas nurodė, kad D. M. 2009 m. vasario 25 d. kreipėsi į Fondo administraciją, prašydama skirti išmokas nepilnamečiams vaikams F. M., M. M. ir L. E. M., nes vaikų tėvas I. M. nemoka Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005 m. gegužės 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2497-223/05 priteisto išlaikymo kiekvienam vaikui po 200 Lt (57,92 Eur). Fondo administracijos direktorius 2009 m. birželio 11 d. priėmė sprendimus Nr. 1.35-7440, Nr. 1.35-7441, Nr. 1.35-7442, kuriais pareiškėjos nepilnamečiams vaikams buvo paskirtos vaikų išlaikymo išmokos po 195 Lt (56,48 Eur). Sprendimuose nurodyta, jog išmoka bus mokama, iki atsiras Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatymo nustatyti pagrindai sustabdyti ar nutraukti išmokų mokėjimą. Fondo administracija 2010 m. rugpjūčio 24 d raštu Nr. (1.34-18685)D2-18427 išsiuntė 2009 m. birželio 11 d. sprendimų Nr. 1.35-7442, Nr. 1.35-7440 ir Nr. 1.35-7441 kopijas bei papildomai informavo D. M., jog apie gaunamas Vaikų išlaikymo fondo (toliau – ir Fondas) išmokas ji turi informuoti antstolį, vykdantį priverstinį išlaikymo išieškojimą. Taip pat pareiškėja buvo informuota, jog per 3 darbo dienas nuo tos dienos, kurią sužinojo arba turėjo sužinoti, privalo informuoti Fondo administraciją apie šias aplinkybes: skolininkas pradėjo mokėti teismo priteistą arba vaikų išlaikymo sutartimi nustatytą išlaikymą ar jo dalį, skolininkas mirė, nepilnametis emancipuojamas, vaikas įvaikinamas, vaikas mirė, vaikui nustatyta globa. Pareiškėjai buvo išaiškinta, jog jai nepranešus apie šias aplinkybes arba pateikus klaidingą informaciją, nepagrįstai išmokėtos sumos iš jos bus išieškomos.
6. Atsakovas pažymėjo, kad 2011 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. V2-6723 „Dėl sprendimo pakeitimo ir išmokų iš vaikų išlaikymo fondo mokėjimo nutraukimo“ nuo 2011 m. birželio 15 d. nuspręsta nutraukti išmokų iš Fondo mokėjimą F. M., kadangi jis sulaukė pilnametystės. 2016 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. V2-6217 „Dėl sprendimo pakeitimo ir išmokų iš vaikų išlaikymo fondo nutraukimo“ nuspręsta nuo 2016 m. gegužės 3 d. nutraukti išmokų mokėjimą M. M., jam sulaukus pilnametystės. 2017 m. lapkričio 21 d. buvo gautas nepilnamečių vaikų tėvo I. M. advokato pranešimas, kuriuo jis Fondo administraciją informavo, jog D. M. elgiasi nesąžiningai, piktnaudžiauja teisėmis, nes I. M. teikė išlaikymą savo vaikams. 2018 m. liepos 17 d. buvo pateikti mokėjimo dokumentai, patvirtinantys, kad I. M. pervedinėjo pinigines lėšas į D. M. banko sąskaitas, o dalį vaikų išlaikymui skirtų lėšų pagal D. M. rašytinį prašymą pervedė į nepilnamečio vaiko M. M. banko sąskaitą. Įvertinęs I. M. pateiktus mokėjimo dokumentus, VSDFV Mažeikių skyrius 2018 m. rugpjūčio 17 d. priėmė sprendimus Nr. IVI_SP-1983, IVI_SP2-1985, Nr. IVI_SP2-1987 „Dėl D. M. vaiko išlaikymo išmokos permokos nustatymo“ (toliau – ir 2018 m. rugpjūčio 17 d. sprendimai), kuriais buvo nustatyta 4 848,42 Eur permoka. VSDFV Mažeikių skyrius 2019 m. vasario 11 d. raštu – pretenzija Nr. (9.69) DV_S-5231 informavo pareiškėją apie nustatytą permoką bei pasiūlė gera valia grąžinti permoką į nurodytą sąskaitą arba pateikti prašymą dėl mokėjimų išdėstymo dalimis. VSDFV Mažeikių skyrius 2019 m. kovo 1 d. D. M. išsiuntė išsamias vaikų išlaikymo išmokų permokų apskaičiavimo lenteles, kuriose buvo nurodyta, kokias sumas D. M. gavo iš I. M. kiekvieno vaiko išlaikymui ir kokias sumas ji faktiškai turėjo gauti Fondo administracijos. D. M. pateikus skundą dėl 2018 m. rugpjūčio 17 d. sprendimų, VSDFV, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą išankstine ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka, 2019 m. birželio 21 d. raštu Nr. (11.1) I-4163 „Dėl vaiko išlaikymo išmokų permokų“ konstatavo, jog VSDFV Mažeikių skyrius 2018 m. rugpjūčio 17 d. sprendimais pagrįstai nustatė išmokų permoką.
7. Atsakovas nurodė, kad remdamasis Priverstinio poveikio priemonių taikymo taisyklių, patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2009 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. V-32 (toliau – ir Priverstinio poveikio priemonių taikymo taisyklės) 18 punktu, VSDFV Klaipėdos skyrius priėmė Sprendimą. Vadovaujantis Priverstinio poveikio priemonių taikymo taisyklių 18 punktu buvo suformuotas debeto mokėjimo nurodymas ir pateiktas per Piniginių lėšų apribojimų informacinę sistemą. Iš D. M. banko sąskaitos 2022 m. birželio 1–2 dienomis buvo nurašyta 417,22 Eur suma. 2022 m. birželio 3 d. kredito įstaigoms duotas mokėjimo nurodymas Nr. 37697 buvo atšauktas ir išieškojimo veiksmai nebebuvo vykdomi. 2022 m. birželio 6 d. D. M. buvo parengtas atsakymas, jog debeto mokėjimo nurodymas yra atšauktas, taip pat pranešta, kad iš banko sąskaitos debeto mokėjimo nurodymo pagrindu nurašytų pinigų grąžinimo klausimas bus nagrinėjamas tik tuo atveju, jeigu bus pateikti papildomi dokumentai, kurie nebuvo pateikti. D. M. 2022 m. birželio 10 d. pateikė skundą VSDFV dėl Fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2022 m. gegužės 30 d. sprendimo, tačiau VSDFV 2022 m. liepos 1 d. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
8. Atsakovo vertinimu, D. M. atliko neteisėtus veiksmus, nes žinodama, jog vaikų išlaikymo išmokos yra mokamos tik tuo atveju, jei vaikų tėvas neteikia vaikams išlaikymo ir turėdama pareigą Fondo administraciją informuoti apie faktą, jog vaikų tėvas teikia išlaikymą, šią pareigą tyčia pažeidė ir nepagrįstai gavo 4 848,42 Eur dydžio vaikų išlaikymo išmokų sumą, kuri laikytina permoka, kuri gali būti išieškoma Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatyme nustatytais valstybinio socialinio draudimo įmokų priverstinio išieškojimo būdais. Pareiškėjos neteisėti veiksmai buvo nustatyti VSDFV Mažeikių skyriaus, kuomet buvo įvertinti I. M. pateikti mokėjimo dokumentai. Teisės aktai nenustato pareigos neteisėtus veiksmus nustatyti teismine tvarka, tokią kompetenciją turi VSDFV teritorinis skyrius, atliekantis vaikų išlaikymo išmokų administravimo funkcijas. Nagrinėjamu atveju buvo nustatyta ir D. M. kaltė ir lėšų neteisėto gavimo faktas. Atsakovas nepagrįstu laikė pareiškėjos skunde nurodytą argumentą, jog kaltė nėra preziumuojama ir turi būti nustatyta teismine tvarka.
9. Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjos skunde minimos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios atsakomybę už Fondui padarytą žalą, keitėsi ir šiuo metu jos taip pat nukreipia į išieškojimo būdus, numatytus šio įstatymo 20 straipsnyje, tad pareiškėja nepagrįstai teigia, jog permoka gali būti priteista tik teismine tvarka. Atsakovo teigimu, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 20 ir 21 straipsnio nuostatos, galiojusios Sprendimo priėmimo metu, suteikė teisę VSDFV Klaipėdos skyriui priimti sprendimą ir išieškoti vaikų išlaikymo išmokų permoką. Remdamasis Priverstinio poveikio priemonių taikymo taisyklių 18 punktu, VSDFV Klaipėdos skyrius turėjo teisę per Piniginių lėšų apribojimų informacinę sistemą pateikti vykdyti mokėjimo nurodymą kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigai. Raginimas sumokėti 4 848,42 Eur vaikų išlaikymo išmokos permoką D. M. buvo parengtas 2019 m. vasario 11 d. (įteiktas 2019 m. vasario 22 d.). Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatas ar Priverstinio poveikio priemonių taikymo taisykles, prieš priimdamas Sprendimą, VSDFV Klaipėdos skyrius neturėjo pareigos D. M. siųsti papildomus raginimus.
10. Atsakovas teigė, kad Sprendimas atitiko Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes jame nurodytas nustatytos permokos dydis, permokos atsiradimo pagrindas, nurodyta jo apskundimo tvarka ir kiti reikiami administracinio sprendimo duomenys. Atsakovas nurodė, jog Sprendimas buvo nuoseklus 2018 m. rugpjūčio 17 d. sprendimais nustatytos permokos išieškojimo proceso tęsinys. Apie vaikų išlaikymo permoką pareiškėja žinojo nuo 2019 metų, buvo susipažinus su permokos detalizacijos lentelėmis, jai buvo siųsta pretenzija dėl permokos grąžinimo, todėl Sprendimo priėmimas jai neturėjo būti netikėtas.
11. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į skundą nurodė, jog su skundu nesutinka, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. VSDFV atsiliepimas į skundą iš esmės buvo grindžiamas analogiškais argumentais, nurodytais atsakovo atsiliepime.
13. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad vykdė pareigą išlaikyti savo nepilnamečius vaikus – iki 2009 metų lapkričio mėnesio paramą vaikams teikė, pareiškėjai siųsdamas grynųjų pinigų perlaidas per „POST OFFICE“. Teigė, jog ne visi mokėjimo kvitai yra išsaugoti, tačiau į bylą pateikta dalis „POST OFFICE“ mokėjimo kvitų patvirtino, jog laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2009 m. spalio 16 d. išlaikymas nepilnamečiams vaikams buvo teikiamas. Nuo 2009 metų lapkričio mėnesio išlaikymas nepilnamečiams vaikams buvo pradėtas mokėti per „Opal Transfer“, atliekant grynųjų pinigų perlaidas pareiškėjai į jos sąskaitą akcinėje bendrovėje (toliau – ir AB) Ūkio bankas. Laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 2 d. iki 2014 m. lapkričio 26 d. bei 2016 m. birželio 15 d., 2016 m. liepos 18 d., ir 2017 m. gruodžio 4 d. lėšos buvo pervedamos į pareiškėjos D. M. sąskaitą. Nurodė, kad 2014 m. gruodžio 11 d. pareiškėja trumpąja žinute paprašė, kad visus pinigus vaikų išlaikymui jis pervestų į sūnaus M. M. sąskaitą banke. Būtent dėl šio pareiškėjos prašymo nuo 2014 metų gruodžio mėnesio pinigai, skirti ne tik sūnaus M. M., bet ir dukters L. E. M. išlaikymui, buvo mokami į sūnaus M. M. sąskaitą, esančią AB SEB bankas. Teigė, kad išlaikymas vaikams buvo teikiamas ir vėliau, t. y. 2018–2019 metais, lėšas pervedant į pareiškėjos sąskaitą banke. Pažymėjo, kad pareiškėja niekada neinformavo, jog ji gauna išmokas vaikų išlaikymui. Sužinojęs apie susidariusį įsiskolinimą, jis kreipėsi į Vaikų išlaikymo fondo administraciją, vėliau ir į VSDFV Mažeikių skyrių, bei pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad išlaikymas nepilnamečiams vaikams buvo teikiamas, dėl ko įsiskolinimas buvo sumažintas. Pareiškėja Fondo administracijai pateikė klaidinančią informaciją, kad ji negauna nepilnamečiams vaikams skirto išlaikymo. Atsižvelgiant į tai, visos nuo 2009 m. balandžio 1 d. pareiškėjai nepagrįstai išmokėtos išmokos turėtų būti išieškotos iš pačios pareiškėjos. Teigė, kad jis pareiškėjai nebuvo skolingas, taip pat nebuvo skolingas pagal kredito sutartį. Nutraukiant santuoką, nei asmeninių, nei bendrų su pareiškėja prievolių neturėjo, kas nurodyta teismo sprendime. Nurodė, kad negalėjo sužinoti apie pradėtas mokėti išmokas iš Fondo ir egzistuojančią savo pareigą šias išmokas grąžinti, nes apie tai nebuvo tinkamai informuotas.
II.
14. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2023 m. vasario 22 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą. Taip pat teismas pareiškėjos D. M. ir trečiojo suinteresuoto asmens I. M. prašymų priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą netenkino.
15. Teismas nurodė, kad įrodinėjimo dalyku yra pareiškėjos kaltės dėl nepranešimo Fondo administratoriui apie aplinkybes, nurodytas Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje, klausimas.
16. Teismas apžvelgė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias Vaikų išlaikymo fondo įstatymo (2012 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. XI-2350 redakcija, galiojusi nuo 2014 m. sausio 1 d.), 2 straipsnio 4 dalies, 3 straipsnio 1–4 dalių, 6 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas. Bei nurodė, kad pagal pateiktą teisinį reguliavimą vertinant byloje nustatytų aplinkybių kontekste buvo matyti, kad kiekvienu atveju pagrindas skirti ir mokėti vaikui išmoką iš Fondo yra aplinkybė, kad teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko išlaikymo sutartimi konkrečiam asmeniui yra nustatyta pareiga periodinėmis išmokomis išlaikyti vaiką, tačiau toks asmuo šią pareigą vykdo netinkamai arba iš viso jos nevykdo (šią aplinkybę patvirtina antstolio, vykdančio nustatyto išlaikymo išieškojimą, išduota pažyma). Atitinkamai, paskyrus ir pradėjus mokėti išmokas iš Fondo, asmuo, nevykdantis ar netinkamai vykdantis teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko išlaikymo sutartimi nustatytą pareigą dėl vaiko išlaikymo, tampa skolininku Vaikų išlaikymo fondo įstatymo prasme. Teismas pažymėjo, kad tapimą skolininku Vaikų išlaikymo fondo įstatymas sieja ne su biologine vaiko, kuriam yra skiriamos išmokos iš Fondo, tėvyste, o su konkrečiam asmeniui teismo nustatyta prievole teikti išlaikymą tam vaikui. Taigi, tam, kad išmoka iš Fondo būtų skirta, pakanka fakto (ir jį patvirtinančių dokumentų), kad vaikas negauna nustatyto išlaikymo iš teismo sprendime arba teismo patvirtintoje vaiko išlaikymo sutartyje nurodyto asmens. Šiems išmokos iš Fondo skyrimo pagrindams išnykus, t. y. skolininkui pradėjus (tinkamai) vykdyti teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko išlaikymo sutartimi jam nustatytą vaiko išlaikymo pareigą arba išlaikymo pareigos nelikus, išmokos iš Fondo mokėjimas nutraukiamas.
17. Teismas pažymėjo, kad originalios redakcijos (2006 m. gruodžio 19 d. įstatymo Nr. X-987 redakcija) Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 13 straipsnis nustatė, jog Fondo išmokėtoms išmokoms išieškoti taikomos tos pačios Lietuvos respublikos civilinio proceso kodekso nuostatos, kurios reglamentuoja išlaikymo, mokamo vaikams periodinėmis išmokomis, ypatumus. Taigi, originalios redakcijos Vaikų išlaikymo fondo įstatymas aiškiai įtvirtino, jog skolininko regresinė prievolė grąžinti išmokėtas Fondo išmokas priverstinai įgyvendinama tokia pačia tvarka, kaip ir pagrindinė išlaikymo prievolė. 2017 m. rugsėjo 28 d. įstatymu Nr. XIII-650 (įsigaliojusiu 2018 m. sausio 1 d.) Vaikų išlaikymo fondo įstatymas buvo išdėstytas nauja redakcija (įstatymo pavadinimas pakeistas į Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo išmokų įstatymą).
18. Teismas apžvelgė Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 6 straipsnio 1 ir 2 dalių, 12 straipsnio 1 dalies nuostatas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1339-756/2016, 2016 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2627-520/2016), taip pat Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 40 straipsnio, Priverstinio poveikio priemonių taikymo taisyklių 18, 19 punktą, ir pažymėjo, kad sprendimo dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka iš vaikų išlaikymo išmokų skolininko formos pavyzdys patvirtintas Taisyklių 28 priede (Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2018 m. birželio 21 d. įsakymo Nr. V-270 redakcija).
19. Teismas nurodė, jog Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2017 m. lapkričio 6 d. įsakyme Nr. V-562 „Dėl funkcijų, susijusių su Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo išmokų įstatymo įgyvendinimu, paskirstymo valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniams skyriams“ (įsakymas galiojo iki 2021 m. liepos 1 d.), siekiant užtikrinti Vaikų išlaikymo išmokų įstatymo efektyvų įgyvendinimą, buvo nustatyta, kad: 1.1. VSDFV Mažeikių skyrius centralizuotai vykdo vaikų išlaikymo išmokų apskaičiavimą, skyrimą ir mokėjimą, išmokėtų vaikų išlaikymo išmokų ir apskaičiuotų delspinigių išieškojimą iš skolininkų, pagal Vaikų išlaikymo fondo įstatymą paskirtų ir neišmokėtų išmokų išmokėjimą, prašymų, gautų iki 2017 m. gruodžio 31 d., kai dėl jų iki 2017 m. gruodžio 31 d. nebuvo priimti sprendimai, nagrinėjimą, išmokų apskaičiavimą, skyrimą ir išmokėjimą bei pagal Vaikų išlaikymo fondo įstatymą paskirtų ir išmokėtų išmokų bei priskaičiuotų palūkanų išieškojimą iš skolininkų. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr.1257 VSDFV Mažeikių skyrius nuo 2021 m. liepos 1 d. reorganizavimo būdu prijungtas prie VSDFV Klaipėdos skyriaus. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2021 m. kovo 8 d. įsakymo Nr.V-154 (įsigaliojusio nuo 2021 m. liepos 1 d.) 1 punkte nustatyta, kad VSDFV Klaipėdos skyrius centralizuotai vykdo vaikų išlaikymo išmokų apskaičiavimą, skyrimą ir mokėjimą, išmokėtų vaikų išlaikymo išmokų ir apskaičiuotų delspinigių išieškojimą iš skolininkų, pagal Vaikų išlaikymo fondo įstatymą paskirtų ir neišmokėtų išmokų išmokėjimą, prašymų, gautų iki 2017 m. gruodžio 31 d., kai dėl jų iki 2017 m. gruodžio 31 d. nebuvo priimti sprendimai, nagrinėjimą, išmokų apskaičiavimą, skyrimą ir išmokėjimą bei pagal Vaikų išlaikymo fondo įstatymą paskirtų ir išmokėtų išmokų bei priskaičiuotų palūkanų išieškojimą iš skolininkų.
20. Teismas nustatė, kad:
20.1. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005 m. gegužės 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2497-223/05 buvo patvirtinta D. M. ir I. M. sutartis dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių, kurioje šalys susitarė, kad I. M. moka materialinį išlaikymą nepilnamečiam sūnui F. M., sūnui M. M. ir dukrai L. E. M., kas mėnesį mokamomis 200 Lt periodinėmis išmokomis kiekvienam vaikui iki jų pilnametystės, o jiems besimokant vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose iki jiems sukaks 24 metai amžiaus.
20.2. D. M. 2009 m. sausio 19 d. pateikė prašymą išmokai iš Fondo gauti. Prie prašymo pateikė antstolės N. J. 2009 m. sausio 8 d. pažymą Nr. 92-2445 „Apie priteistų lėšų vaikui išlaikyti mokėjimą“, kurioje pastaroji nurodė, kad 2008 m. spalio, lapkričio ir gruodžio mėnesiais išieškotojai D. M. išmokėta 0,00 Lt.
20.3. Fondo administracijos direktorius 2009 m. birželio 11 d. sprendimais Nr. 1.35-7440, Nr. 1.35-7442, Nr. 1.35-7441 nusprendė nuo 2009 m. sausio 16 d. kiekvieną mėnesį D. M. mokėti 195 Lt dydžio išmoką iš Fondo, kol atsiras Vaikų išlaikymo fondo įstatyme nustatyti pagrindai sustabdyti arba nutraukti išmokos iš Fondo mokėjimą.
20.4. 2011 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. V2-6723 „Dėl sprendimo pakeitimo ir išmokų iš vaikų išlaikymo fondo mokėjimo nutraukimo“ nuo 2011 m. birželio 15 d. nuspręsta nutraukti išmokų iš Fondo mokėjimą F. M., kadangi minėtas asmuo sulaukė pilnametystės.
20.5. 2016 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. V2-6217 „Dėl sprendimo pakeitimo ir išmokų iš vaikų išlaikymo fondo nutraukimo“ nuspręsta nuo 2016 m. gegužės 3 d. nutraukti išmokų mokėjimą M. M..
20.6. Fondo valdyba 2017 m. lapkričio 24 d. raštu Nr. (7.5) D2-22830 „Dėl informacijos pateikimo“ I. M. atstovą advokatą L. M. informavo, kad išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo vaikams buvo mokamos nuo 2009 m. sausio 1 d. ir nurodė, kad siekiant perskaičiuoti I. M. įsiskolinimą, prašoma pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad išlaikymas vaikams teikiamas.
20.7. I. M. atstovas advokatas L. M. 2018 m. liepos 17 d. VSDFV Mažeikių skyriui pateikė dokumentus apie piniginių lėšų D. M. ir M. M. pervedimus.
20.8. VSDFV Mažeikių skyrius 2018 m. rugpjūčio 17 d. priėmė sprendimus Nr. IVI_SP2-1983, Nr. IVI_SP2-1987, Nr. IVI_SP2-1985 „Dėl D. M. vaiko išlaikymo išmokos permokos nustatymo“, kuriais atitinkamai nustatė, kad nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. susidarė 1 882,91 Eur permoka (L. E. M.), nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. gegužės 31 d. susidarė 2 570,15 Eur permoka (M. M.), nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2011 m. birželio 30 d. susidarė 395,36 Eur permoka (F. J. P. (aukščiau M.).
20.9. VSDFV Mažeikių skyrius 2019 m. kovo 14 d. pareiškėjai persiuntė Vaiko išlaikymo išmokos permokų skaičiavimo detalizacijos lenteles, kuriose detaliai nurodyti mėnesiai ir sumos, suskaičiuotos permokos.
20.10. VSDFV Mažeikių skyrius 2019 m. gegužės 31 d. rašte Nr. DV_S-20124 „Dėl nustatytų vaiko išlaikymo išmokų permokų“ nurodė, kad pareiškėjai D. M. nustatyta 4 848,42 Eur permoka, o I. M. – skola 2018 m. rugpjūčio mėnesį – 8 133,32 Eur.
20.11. VSDFV 2019 m. birželio 21 d. rašte Nr. (11.1) I-4163 „Dėl vaiko išlaikymo permokų“ nurodė, jog VSDFV Mažeikių skyriaus 2018 m. rugpjūčio 17 d. sprendimais Nr. IVI_SP2-1983, Nr. IVI_SP2-1987, Nr. IVI_SP2-1985 „Dėl D. M. vaiko išlaikymo išmokos permokos nustatymo“ pagrįstai nustatyta 4 848,42 Eur išmokėtų vaikų išlaikymo išmokų permoka ir 2019 m. vasario 11 d. raštu Nr. (9.69) DV_S-5231 pareikalavo ją grąžinti.
20.12. Atsakovas VSDFV Klaipėdos skyrius 2022 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. VRE_SP2-35800 nusprendė išieškoti priverstine tvarka į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą iš pareiškėjos D. M. turto skolą, kuri 2022 m. gegužės 30 d. yra 4 848,42 Eur, iš jų: išmokėtų vaikų išlaikymo išmokų permokos 4 848,42 Eur.
21. Teismo vertinimu, nors trečiasis suinteresuotas asmuo I. M. teigė, jog jis visada vykdė pareigą išlaikyti vaikus, antstolės N. J. 2009 m. sausio 8 d. pažyma Nr. 92-2445 „Apie priteistų lėšų vaikui išlaikyti mokėjimą“ patvirtino, jog teismo patvirtinta D. M. ir I. M. vaikų išlaikymo sutartis nebuvo vykdoma.
22. Teismas sprendė, kad pareiškėja nepaneigė, jog piniginių lėšų pervedimai į jos ir sūnaus M. M. sąskaitas banke laikotarpiais nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2009 m. spalio 16 d., nuo 2012 m. spalio 2 d. iki 2014 m. lapkričio 26 d., 2016 m. birželio 15 d., 2016 m. liepos 18 d. ir 2017 m. gruodžio 4 d. galėjo būti kas nors kita, nei lėšos, skirtos vaikų išlaikymui, todėl VSDFV Mažeikių skyrius pagrįstai konstatavo, jog laikotarpiais nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2009 m. spalio 16 d., nuo 2012 m. spalio 2 d. iki 2014 m. lapkričio 26 d., 2016 m. birželio 15 d., 2016 m. liepos 18 d. ir 2017 m. gruodžio 4 d. išlaikymas vaikams buvo teikiamas.
23. Be to, Fondo administracijos 2010 m. rugpjūčio 24 d. raštas Nr. (1.34-18685)D2-18427 patvirtino, jog pareiškėjai buvo išsiųsti Fondo administracijos direktoriaus 2009 m. birželio 11 d. sprendimų Nr. 1.35-7440, Nr. 1.35-7441 ir Nr. 1.35-7442 nuorašai bei pareiškėja buvo informuota, jog apie gaunamas Fondo išmokas ji privalo informuoti antstolį, vykdantį priverstinį skolos išieškojimą, kad per 3 dienas nuo tos dienos, kurią sužinojo arba turėjo sužinoti, kad skolininkas pradėjo mokėti teismo priteistą arba vaikų išlaikymo sutartimi nustatytą išlaikymą ar jo dalį, skolininkas mirė, nepilnametis emancipuojamas, vaikas įvaikinamas, vaikas mirė, vaikui nustatyta globa, ji privalo informuoti Fondo administraciją. Pareiškėjai buvo išaiškinta, kad jai nepranešus apie aukščiau nurodytas aplinkybes arba pateikus klaidingą informaciją, nepagrįstai išmokėtos Fondo išmokos bus išieškomos iš pareiškėjos. Teismo vertinimu, kadangi pareiškėja Fondo administratoriaus neinformavo apie aplinkybių, nurodytų Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje, atsiradimą, paskirtas išmokas gavo ir tada, kai išlaikymas vaikams buvo teikiamas, todėl darė išvadą, jog už laikotarpius nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2009 m. spalio 16 d., nuo 2012 m. spalio 2 d. iki 2014 m. lapkričio 26 d., 2016 m. birželio 15 d., 2016 m. liepos 18 d. ir 2017 m. gruodžio 4 d. susidarė vaikų išlaikymo išmokų permoka dėl pareiškėjos kaltės, todėl VSDFV Mažeikių skyriaus 2018 m. rugpjūčio 17 d. sprendimais Nr. IVI_SP2-1983, Nr. IVI_SP2-1987, Nr. IVI_SP2-1985 „Dėl D. M. vaiko išlaikymo išmokos permokos nustatymo“ pagrįstai nustatyta 4 848,42 Eur vaiko išlaikymo išmokų permoka dėl pareiškėjos kaltės.
24. Nagrinėjamu atveju teismas akcentavo, jog pareiškėjai išsiuntus pretenziją dėl vaikų išlaikymo išmokų permokos grąžinimo, per pretenzijoje nurodytą terminą pareiškėja jos negrąžino, todėl VSDFV Klaipėdos skyrius, kaip vykdantis Fondo administratoriaus funkcijas, turėjo teisę imtis veiksmų, numatytų teisės aktuose, t. y. spręsti permokos priverstinio išieškojimo klausimus. Kadangi pagrindo skundu ginčijamiems sprendimams panaikinti nebuvo, jie teismo laikyti pagrįstais ir teisėtais. Byloje nebuvo duomenų, kad Fondo administratorius turėjo informacijos apie išlaikymo vaikams teikimą, todėl nebuvo pagrindo konstatuoti, kad Fondo išmokų mokėjimas privalėjo būti nutrauktas.
25. Nesutikdamas su skundu, ginčijamais sprendimais ir VSDFV Mažeikių skyriaus 2018 m. rugpjūčio 17 d. sprendimais Nr. IVI_SP2-1983, Nr. IVI_SP2-1987, Nr. IVI_SP2-1985 „Dėl D. M. vaiko išlaikymo išmokos permokos nustatymo“ nustatytos vaiko išlaikymo išmokos permokos suma, trečiasis suinteresuotas asmuo I. M. teigė, kad visos nuo 2009 m. balandžio 1 d. pareiškėjai nepagrįstai išmokėtos Fondo išmokos turėtų būti išieškotos iš pareiškėjos. Teismas nurodė, kad trečiojo suinteresuoto asmens I. M. teiginį, jog jis visada vykdė pareigą išlaikyti vaikus, paneigė antstolės N. J. 2009 m. sausio 8 d. pažyma Nr. 92-2445 „Apie priteistų lėšų vaikui išlaikyti mokėjimą“. Be to, Teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmuose yra iškelta administracinė byla Nr. eI2-1531-438/2023, kurioje, be kita ko, yra ginčijamas VSDFV Mažeikių skyriaus 2019 m. gegužės 17 d. sprendimas Nr. VRE_SP2-15969 „Dėl I. M. vaikų išlaikymo išmokų skolininko skolos išieškojimo priverstine tvarka“, kuriuo nuspręsta išieškoti priverstine tvarka į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą iš I. M. turto skolą, kuri 2019 m. gegužės 17 d. yra 10 660,72 Eur, iš jų išmokėtų vaikų išlaikymo išmokų 8 133,32 Eur, delspinigių 434,04 Eur, palūkanų 2 093,36 Eur. Ši byla nėra išnagrinėta. Teismo vertinimu, būtent ginčo dėl VSDFV Mažeikių skyriaus 2019 m. gegužės 17 d. sprendimo Nr. VRE_SP2-15969 „Dėl I. M. vaikų išlaikymo išmokų skolininko skolos išieškojimo priverstine tvarka“ teisėtumo ir pagrįstumo nagrinėjimo metu turėtų būti įvertinta reali trečiojo suinteresuoto asmens I. M. turimos vaikų išlaikymo išmokų skolininko skola per visą Fondo išmokų mokėjimo laikotarpį, atsižvelgiant į skolininko pateiktus dokumentus, įrodančius vaikų išlaikymo sutartimi nustatytą periodinį išlaikymo mokėjimą, t. y. ne tik banko išrašus, bet ir pažymą iš antstolio arba darbdavio apie įvykdytus išskaitymus, nurodant vaiko vardą, pavardę, išskaitytas sumas kiekvieną mėnesį bei kada ir kam lėšos buvo pervedamos. Kadangi VSDFV Mažeikių skyriaus 2019 m. gegužės 17 d. sprendimas Nr. VRE_SP2-15969 „Dėl I. M. vaikų išlaikymo išmokų skolininko skolos išieškojimo priverstine tvarka“ nėra nuginčytas, teismui nebuvo pagrindo daryti išvadą, kad nuo 2009 m. balandžio 1 d. pareiškėjai išmokėtos Fondo išmokos turėtų būti išieškotos iš pareiškėjos.
26. Teismas pažymėjo tai, jog nepavykus įrodyti, jog periodinės išmokos vaikų išlaikymui buvo mokamos visu Fondo išmokų mokėjimo laikotarpiu, skolininko pretenzijos vaikų motinai dėl gauto didesnio išlaikymo galėtų būti sprendžiamos bendrosios kompetencijos teisme, kai turimas įsiskolinimas Fondui bus padengtas.
27. Teismo vertinimu, kadangi skundas atmestas kaip nepagrįstas, pareiškėja neįgijo teisės į patirtų ir įrodymais pagrįstų išlaidų atlyginimą, todėl jos prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą netenkintas. Kadangi trečiasis suinteresuotas asmuo I. M. prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą ir siekė, kad būtų panaikintas sprendimas, kuriuo nuspręsta iš pareiškėjos išieškoti priverstine tvarka į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą 4 848,42 Eur išmokėtų vaikų išlaikymo išmokų permoką, o Sprendimo ir neteisminės ginčo nagrinėjimo institucijos VSDFV 2022 m. liepos 1 d. sprendimo, kuris buvo priimtas, išnagrinėjus pareiškėjos skundą, neteisėtumas byloje nebuvo konstatuotas, teismas nelaikė, jog išnagrinėjus bylą buvo apgintos trečiojo suinteresuoto asmens I. M. teisės, todėl jis neįgijo teisės į išlaidų atlyginimą ir jo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą netenkintas.
III.
28. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2023 m. vasario 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo panaikinti VSDFV Klaipėdos skyriaus Sprendimą ir VSDFV 2022 m. liepos 1 d. sprendimą Nr. (18.2E) 1-6705. Taip pat pareiškėja prašo priteisti iš VDFV Klaipėdos skyriaus ir VSDFV pareiškėjos patirtas bylinėjimosi išlaidas: 2 000 Eur už procesinių dokumentų parengimą bei 22,50 Eur sumokėto žyminio mokesčio pirmosios instancijos teisme ir 2 000 Eur už apeliacinio skundo parengimą bei 11,25 Eur sumokėto žyminio mokesčio apeliacinės instancijos teisme.
29. Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
29.1. Dėl Sprendimo atitikties individualiems administraciniams aktams Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio požiūriu, pareiškėja nurodo, kad Sprendimas nesuprantamas, nes jis nemotyvuotas ir nepagrįstas jokiais objektyviais duomenimis. Sprendime esanti vien išvada, kad VSDFV Klaipėdos skyrius nusprendė išieškoti priverstine tvarka į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą iš pareiškėjos skolą, kuri 2022 m. gegužės 30 d. yra 4 848,42 Eur, iš jų išmokėtų vaikų išlaikymo išmokų permokos 4 848,42 Eur, yra neinformatyvi. Šiuo konkrečiu atveju iš ginčijamo Sprendimo turinio matyti, jog VSDFV Klaipėdos skyrius savo Sprendimo, sukeliančio pareiškėjai negatyvias pasekmes, nepagrindė nei faktiniais, nei teisiniais argumentais, t. y. nenurodė jokių savo sprendimo priėmimo motyvų. Abstraktus VSDFV Klaipėdos skyriaus sprendimas išieškoti priverstine tvarka į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą iš pareiškėjos skolą šiuo atveju nelaikytinas pakankamu. Sprendimas akivaizdžiai neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų. VSDFV Klaipėdos skyriaus elgesys priimant Sprendimą prieštarauja ne tik Viešojo administravimo įstatymui, bet ir Konstitucijos nuostatai, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms (5 str. 3 d.). Vien dėl aptartų aplinkybių Sprendimas naikintinas. Tuo tarpu teismas dėl minėtų skundo argumentų skundžiamame sprendime nepasisako visiškai ir nenurodo kodėl šiuos argumentus atmeta. Tai laikytina esminiu proceso pažeidimu dėl kurio galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes sprendimas šioje dalyje be motyvų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 str. 2 d. 5 p.).
29.2. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi VSDFV Mažeikių skyriaus priimtais 2018 m. rugpjūčio 17 d. sprendimais Nr. IVI SP-1983, Nr. IVISP-1985, Nr. IVISP-1987, kurie, pareiškėjos nuomone, neginčijamai byloje įrodo, jog apie pareiškėjos galimos skolos atsiradimą VSDFV Klaipėdos skyriui neabejotinai buvo žinoma 2018 m. rugpjūčio 17 d. O tai reiškia, kad bylai teisingai spręsti turi būti taikomos tai dienai galiojusių teisės aktų nuostatos. Todėl, vadovaujantis Priverstinio poveikio priemonių taikymo taisyklių 18 punkto nuostatomis, VSDFV Klaipėdos skyrius ne vėliau kaip per aštuonias dienas, t. y. vėliausiai iki 2018 m. rugpjūčio 25 d., turėjo priimti šių taisyklių 18 punkte nurodytą sprendimą (28 priedas) dėl 4 848,42 Eur skolos išieškojimo iš pareiškėjos priverstine tvarka. Tuo tarpu toks sprendimas priimtas tik 2022 m. gegužės 30 d., t. y. terminas tokiam sprendimui priimti praleistas beveik 4 metus. Be to, teismas taip pat nurodė, jog VSDFV Klaipėdos skyrius 2019 m. vasario 11 d. raštu Nr. (9.69) DV S-5231 pareikalavo pareiškėjos grąžinti 4 848,42 Eur permoką. Tačiau toks VSDFV Klaipėdos skyriaus reikalavimas nebuvo įvykdytas. Tokios būtent teismo šioje byloje pasirinktos ir nurodomos faktinės bylos aplinkybės taip pat neginčijamai reiškia, jog VSDFV Klaipėdos skyrius sprendimą išieškoti skolą iš pareiškėjos būtent priverstine tvarka galėjo priimti vėliausiai 2019 metų pavasarį, t. y. per 8 dienas po pretenzijoje nurodytos jos įvykdymo datos. Tačiau VSDFV Klaipėdos skyrius ir 2019 metų pavasarį nesivadovavo jo veiklą reglamentuojančiais ir nustatančiais bei teismo nurodytais teisės aktais, t. y. nustatytais terminais nesprendė permokos priverstinio išieškojimo teisės aktų nustatyta tvarka ir todėl praleido terminą išieškoti galimą skolą iš pareiškėjos priverstinio išieškojimo būdais. Pareiškėjos tvirtinimu, joks teisės aktas nenumato jokios galimybės minėto taisyklių 18 punkte nurodyto termino pratęsimo ar atnaujinimo. Tai reiškia, kad šiose taisyklėse nurodytas 8 dienų terminas yra naikinamasis, kuriam pasibaigus VSDFV Klaipėdos skyrius nebeturi jokių galimybių iš pareiškėjos išieškoti aukščiau nurodytą permoką priverstinio išieškojimo būdais. Kadangi VSDFV Klaipėdos skyrius yra akivaizdžiai praleidęs terminą priimti Sprendimą, nepagrįsta teismo išvada, kad Sprendimas yra teisėtas. Priešingai, paties teismo nurodyti teisės aktai neginčijamai patvirtina, kad Sprendimas yra neteisėtas, nes priimtas pažeidžiant imperatyvius teisės aktų reikalavimus, t. y. praleidus imperatyvų ir naikinamąjį terminą tokiam sprendimui priimti beveik 4 metus. Be to, pareiškėjos teigimu, teismo nurodytas Vaikų išlaikymo išmokų įstatymo teisės normas įvertinus tame kontekste, kad viešojo administravimo subjektas gali daryti tik tai, kas jam tiesiogiai yra leidžiama, VSDFV Klaipėdos skyrius laiku ir teisės aktuose nustatytais terminais nepasinaudojęs galimybe išieškoti galimą skolą iš pareiškėjos priverstinio išieškojimo būdais, 2022 m. gegužės 30 d. nebeturėjo teisės priimti Sprendimo.
29.3. Pagal Vaikų išlaikymo išmokų įstatymo nuostatas asmens kaltė dėl išmokų neteisėto gavimo nėra preziumuojama. O tai reiškia, kad ji turi būti įrodyta. Taip pat Vaikų išlaikymo išmokų įstatymo teisės normos yra sukonstruotos taip, kad išmokos visų pirmiausia turi būti išieškotos iš skolininko, už kurį VSDFV Klaipėdos skyrius mokėjo išmokas. Tai reiškia, kad VSDFV Klaipėdos skyriaus išmokų susigrąžinimo procese gali dalyvauti du asmenys: skolininkas ir pareiškėjas. Todėl tiek skolininkas, tiek ir pareiškėjas gali ginčyti VSDFV Klaipėdos skyriaus reikalavimą grąžinti išmokas. Šiuo konkrečiu atveju skolininkas yra I. M., už kurį VSDFV Klaipėdos skyrius mokėjo vaikų išlaikymo išmokas pareiškėjai minėto įstatymo pagrindu. Šios bylos kontekste konstatuotina, jog tam, kad VSDFV Klaipėdos skyrius įgytų teisę į priverstinį išmokų išieškojimą iš pareiškėjos, jis privalo pirmiausia grąžintinų išmokų sumą prisiteisti teisme, įrodydamas neteisėtus pareiškėjos veiksmus, t. y. pareiškėjos kaltę dėl jai išmokėtų išmokų. Tai patvirtina ir visa iki šiol egzistuojanti teismų praktika, pvz., Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2021 m. spalio 28 d sprendimas administracinė byla Nr. eI2-7261-609/2021; Kauno rūmų (Regionų apygardos administracinis teismas) 2021 m. vasario 2 d. sprendimas Nr. eI3-599- 505/2021; Klaipėdos rūmų (Regionų apygardos administracinis teismas) 2021 m. sausio 13 d. sprendimas Nr. eI2-171-386/2021 ir kt. bylos. Be to, VSDFV Klaipėdos skyriaus sprendimų Nr. IV1SP-1983, Nr. IVI SP2-1985, Nr. IVI_SP2-1987 priėmimo metu galiojo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2018 m. sausio 3 d. įsakymas Nr. V-5. Šiuo įsakymu buvo patvirtintas Vaikų išlaikymo išmokų skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašas, pagal kurio 68 punktą, jei pareiškėjui už vaiką, kuriam išmoka neturėjo būti mokama, yra nustatyta išmokos permoka dėl pareiškėjo kaltės, išmokos permoka išieškoma Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio bei Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 15 straipsnio nustatyta tvarka. 2018 m. rugpjūčio 17 d. metu galiojusio Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad fiziniai ir juridiniai asmenys, dėl kurių kaltės valstybinio socialinio draudimo Fondo administravimo įstaigos neteisėtai išmokėjo apdraustiesiems asmenims tam tikras išmokas arba kurių neteisėtais (kaltais) veiksmais buvo padaryta kitokia turtinė žala Fondui, privalo tą žalą atlyginti įstatymų nustatyta tvarka, o 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta: jeigu asmuo jokių socialinio draudimo išmokų ar kitų išmokų, kurių mokėjimas pavestas Fondo valdybos teritoriniams skyriams, negauna, permoka išieškoma teismo tvarka. Pareiškėjos įsitikinimu, VSDFV Klaipėdos skyrius norėdamas iš pareiškėjos priverstine ar kokia kita tvarka (kuri šiai dienai nereglamentuota) išieškoti 4 848,42 Eur skolą, privalėjo pirmiausia ją prisiteisti iš pareiškėjos teisme. VSDFV Klaipėdos skyrius turėjo teisme įrodyti, kad minėtą sumą išmokų pareiškėja gavo neteisėtai, t. y. turėjo įrodyti pareiškėjos kaltę. Be to, toks teismo sprendimas privalo būti įsiteisėjęs. Tuo tarpu vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalies nuostatomis – Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.263 straipsnis numato atsakingam asmeniui pareigą atlyginti padarytą žalą. O civilinė atsakomybė kyla tik įrodžius asmens neteisėtus veiksmus (CK 6. 246 str.), priežastinį ryšį (CK 6.247 str.) ir kaltę (CK 6.248 str.). Visos aptartos teisės aktų normos suponuoja vienintelę galimą išvadą, jog VSDFV Klaipėdos skyrius neturėjo teisės priimti Sprendimo, nes teismine tvarka neįrodyta pareiškėjos kaltė dėl gautos permokos bei priežastinis ryšys tarp pareiškėjos veiksmų ir tariamos permokos gavimo. Tokiu būdu, šiai dienai įsiteisėjusiu teismo sprendimu neįrodyta, kad pareiškėja 4 848,42 Eur sumą iš VSDFV Klaipėdos skyriaus yra gavusi neteisėtai. Visos nurodytos aplinkybės ir argumentai buvo pateikti skunde teismui. Tačiau pirmosios instancijos teismas dėl šių skundo argumentų nepasisako ir nenurodo, kodėl juos atmeta. Tai laikytina esminiu proceso pažeidimu, turėjusiu įtakos neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimui.
30. Trečiasis suinteresuotas asmuo I. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti VSDFV Klaipėdos skyriaus Sprendimą, kartu su VSDFV Mažeikių skyriaus 2018 m. rugpjūčio 17 d. sprendimais Nr. IVI_SP2-1983, Nr. IVI_SP2-1985, Nr. IVI_SP2-1987 ir VSDFV 2019 m. birželio 21 d. sprendimu Nr. (11.1) I-4163 bei įpareigoti VSDFV Klaipėdos skyrių priimti naujus sprendimus dėl vaikų išlaikymo išmokų permokų nustatymo D. M. vaikų išlaikymo atžvilgiu, tikslu perskaičiuoti neteisingai pareiškėjai paskaičiuotas išmokų permokas. Taip pat prašo priteisti I. M. patirtas bylinėjimosi išlaidas.
31. Trečiasis suinteresuotas asmuo apeliaciniame skunde dėsto faktines aplinkybes ir nurodo šiuos pagrindinius argumentus:
31.1. Teismas pagrįstai nustatęs pareiškėjos kaltę, visiškai nevertino ir nepasisakė dėl tokių veiksmų pasekmių, jos kaltę vertino tik jau nustatytos permokos kontekste. Pagal galiojančias Vaikų išlaikymo fondo įstatymo nuostatas (6 str. 1 ir 2 p., 12 str. 2 p.) D. M., nuo 2009 m. balandžio mėn. gaudama vaikams skirtą išlaikymą iš I. M., per tris darbo dienas raštu privalėjo informuoti Fondo administraciją apie iš I. M. gaunamas lėšas, o Fondo administracija turėjo nutraukti Vaikų išlaikymo fondo išmokų mokėjimą. Tačiau D. M. šios pareigos nevykdė, taip siekdama gauti išlaikymą ir iš I. M. ir iš Fondo administracijos. Taigi, nevykdant imperatyvios pareigos, kaip šiuo atveju, D. M. nepranešus apie gaunamas vaikų išlaikymo lėšas iš I. M. ir dėl to laiku Fondo administratoriui nenutraukus išmokų mokėjimo, neigiami padariniai atsiranda nuo nustatyto pažeistos pareigos (kaltės) momento, šiuo atveju – 2009 m. balandžio 1 d., todėl nuo šio laikotarpio išmokėtos išmokos turėtų būti išieškomos iš D. M.. Esant neabejotiniems įrodymams, kuriais vadovavosi pats teismas, ir kurie patvirtina faktą, jog dar 2009 m. D. M. privalėjo informuoti apie lėšų gavimą, bet sąmoningai to nedarė, turėjo būti sprendžiamas klausimas dėl to atsirandančių pasekmių – nepagrįstai išmokėtų visų išmokų išieškojimo iš D. M.. Teismas nevertino šių aplinkybių, pasisakė tik dėl I. M. argumento, kad jis visada vykdė pareigą išlaikyti vaikus, nurodydamas, kad šį jo teiginį paneigia antstolės N. J. 2009 m. sausio 8 d. pažyma Nr. 92-2445 „Apie priteistų lėšų vaikui išlaikyti mokėjimą“. Su šiuo teismo argumentu trečiasis suinteresuotas asmuo nesutinka, nes ši antstolės pažyma nepaneigia fakto, jog 2009 m. balandžio mėnesį ir vėliau išlaikymą vaikams apeliantas I. M. mokėjo; byloje ginčijama buvo, jog visos išmokos, išmokėtos nuo 2009 m. balandžio mėnesio, turi būti išieškomos iš D. M., bet ne iki 2009 m. sausio 8 d. (pažymos data); ši pažyma išduota tikrinant tik gaunamus pavedimus į D. M. banko sąskaitą, o byloje yra apstu įrodymų, kad tuo laiku vaikų išlaikymo išmokos buvo mokamos grynųjų pinigų perlaidomis, kurios neatsispindi D. M. banko sąskaitoje; įstatymai leidžia vaikų tėvams susitarti ir dėl kitokio mokėjimo būdo, ne tik bankiniais pavedimais, todėl antstolės pažyma, kurioje nurodyta, kad lėšos nebuvo gautos D. M. sąskaitoje, nepatvirtina fakto, kad trečiasis suinteresuotas asmuo išvis nemokėjo vaikams išlaikymo, ši pažyma gali patvirtinti tik tai, kad pinigai nebuvo mokami būtent į banko sąskaitą. Dėl tų pačių priežasčių I. M. nesutinka su teismo pozicija, kad jo skolos ir D. M. permokos pagrįstumas turi būti nustatomas vertinant ne tik banko išrašus, bet ir pažymą iš antstolio arba darbdavio apie įvykdytus išskaitymus, nurodant vaiko vardą, pavardę, išskaitytas sumas kiekvieną mėnesį bei kada ir kam lėšos buvo pervedamos. Teismas pateikdamas šį aiškinimą, jo teisiškai nepagrindė. Be to, tai, kad I. M. nekonkretizavo kiekvieno mokėjimo, nepaneigia mokėjimų fakto ir tai turi būti vertinama visų aplinkybių kontekste, atsižvelgiant į tai, kad jokių kitų prievolių, išskyrus vaikų išlaikymo teikimą, I. M. pareiškėjos atžvilgiu neturėjo.
31.2. I. M. sutinka, kad jei nėra įstatyme nustatytų pagrindų sustabdyti arba nutraukti išmokų iš Fondo mokėjimą, įstatymų leidėjo numatyta materialinė parama neturėtų būti atimta nesant tam aiškaus pagrindo, tačiau šiuo atveju pirmosios instancijos teismo cituojama teisminė praktika nėra tinkama ir iš esmės klausimas sprendžiamas ne dėl vaikų išmokų atėmimo, o tai, kad D. M. pažeidė savo pareigą, vaikams išlaikymą gavo tiek iš I. M., tiek iš Fondo administracijos, kas reiškia, kad vaikų interesai nebuvo pažeisti. Klausimas sprendžiamas ir ne dėl to, ar Fondo administracija turėjo nutraukti išmokų mokėjimą vaikams, bet turėjo būti sprendžiamas klausimas, ar paaiškėjus aplinkybėms, kad D. M. buvo nesąžininga ir neturėjo teisės gauti vaikų išlaikymo iš Fondo administracijos, nevykdė savo pareigos, bet visgi išmokas gavo, turi grąžinti Fondo administracijai gautas lėšas. I. M. nuomone, visos nuo 2009 m. balandžio 1 d. išmokos, kurias gavo D. M., yra išmokėtos nepagrįstai ir atsakovas privalo išieškoti išimtinai iš pačios pareiškėjos. VSDFV Mažeikių skyrius skaičiuodamas pareiškėjai vaikų išlaikymo išmokų permoką, o teismas vertindamas nustatytos permokos pagrįstumą, nesivadovavo aktualiu teisiniu reglamentavimu, dėl ko pareiškėjai buvo nustatyta per maža vaikų išlaikymo išmokų permoka.
31.3. Pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatavo, jog kol nėra nuginčytas VSDFV Mažeikių skyriaus 2019 m. gegužės 17 d. sprendimas Nr. VRE_SP2-15969 „Dėl I. M. vaikų išlaikymo išmokų skolininko skolos išieškojimo priverstine tvarka“ – nėra pagrindo daryti išvadą, kad nuo 2009 m. balandžio 1 d. pareiškėjai išmokėtos Fondo išmokos turėtų būti išieškotos iš pareiškėjos. I. M. nesutinka su teismo pozicija, jog klausimas, ar teisingai nustatyta skola I. M., turi būti sprendžiama dar neišnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eI2-1531-438/2023. Teismas nevertindamas ir nespręsdamas pirmiausia nustatytos permokos pagrįstumo ir teisėtumo, apsiribodamas nurodymu, kad I. M. skolos pagrįstumas bus vertinamas kitoje nagrinėjamoje byloje, nesivadovavo teisės aktais ir suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl skolos ir permokos nustatymo eiliškumo – pirmiausia turi būti nustatyta permoka, kuri iš esmės lems ir skolos perskaičiavimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-430-602/2015).
31.4. Teismas vertino tik tai, ar pagrįstai VSDFV Mažeikių skyrius nustatė D. M. permoką, formaliai įvertindamas tik VSDFV Mažeikių skyriaus Vaiko išlaikymo išmokos permokų skaičiavimo detalizacijos lentelėse nurodytus duomenis. Teismas nevertino, kad I. M. nagrinėjamoje byloje ginčijo VSDFV Mažeikių skyriaus permokos nustatymą, motyvuodamas tuo, jog permoka nustatyta neteisingai, nes ne visi jo pateikti ir byloje esantys dokumentai buvo įvertinti, kad tam tikros vaikų išlaikymo lėšos nebuvo užskaitytos kaip išlaikymas vaikams ar vaikui, kad neteisingai buvo vadovaujamasi nepagrįstais ir melagingais D. M. paaiškinimais (apie neegzistuojantį solidarųjį kreditą, apie tai, kad pinigai skirti pilnamečiams sūnums, bet ne nepilnametei dukrai), kad neteisėtai nebuvo atsižvelgta į tai, jog išlaikymą kartais teikdavo didesnį ir dėl to sekantį ar sekančius mėnesius teikdavo mažesnį ar neteikdavo, nes jau buvo jį sumokėjęs. I. M. nuomone, teismas, priimdamas Sprendimą, turėjo išsamiai įvertinti pareiškėjo nurodomus argumentus (kurie buvo nurodyti ir bylą nagrinėjant pirmoje instancijoje) ir įrodymus, tačiau to nepadarė ir tai lėmė neteisėto teismo sprendimo priėmimą. Pareiškėjas nurodo mokėjimus, kuriuos atliko laikotarpiais nuo 2009 m. lapkričio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d., bei mokėjimus 2018–2019 m. laikotarpiu.
31.5. Pirmosios instancijos teismas taip pat nevertino, kad D. M. stengdamasi išvengti prievolės grąžinti jai neteisėtai išmokėtas išmokas, ne kartą yra nurodžiusi prieštaringas aplinkybes. VSDFV Mažeikių skyriui 2019 m. balandžio 15 d. paaiškinime pareiškėja nurodė, kad dalies pinigų iš vis nėra gavusi, kita dalis pinigų buvo skirta ne vaikų išlaikymui, o kitokių skolų grąžinimui. Žemiau jau yra teigiama, kad 2016 m. birželio 15 d. pervesti 200 Eur yra gimtadienio dovana M. M., o 2016 m. liepos 18 d. jai pervesti 408,80 Eur yra skirti visų trijų vaikų atostogoms, tačiau nėra pateikiami jokie šias aplinkybes pagrindžiantys įrodymai. 2019 m. liepos 30 d. patikslintame skunde D. M. jau nurodo, kad iš I. M. niekada ir jokia forma nėra gavusi jokių įmokų pagal teismo 2005 m. gegužės 19 d. sprendimą. Tačiau šias aplinkybes paneigia ne tik I. M. pateikti dokumentai, bet ir pačios D. M. į administracinę bylą Nr. eI2-99-320/2022 pateikti AB SEB banko išrašai. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad teismui nėra pateikta jokių duomenų, kad piniginių lėšų pervedimas pareiškėjai iš I. M. galėtų būti kas nors kita nei vaikų išlaikymui skirtos lėšos.
31.6. Fondo administracija nesivadovavo Vaikų išlaikymo išmokų įstatymo 14 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nes iš administracinėje byloje esančių dokumentų matyti, kad skolininkui (I. M.) raštas „Dėl išmokų iš vaikų išlaikymo fondo“ Nr. (1.34-18685)D2-18429 buvo parengtas praėjus daugiau nei metams laiko nuo sprendimų priėmimo, t. y. 2010 m. rugpjūčio 24 d. VSDFV Klaipėdos skyrius paaiškino, kad raštas su 2009 m. birželio 11 d. sprendimais I. M. buvo išsiųstas 2010 m. rugpjūčio 24 d., adresu (duomenys neskelbtini), tačiau nepateikė jokių šią aplinkybę patvirtinančių dokumentų, įrodymų, kad šis raštas buvo įteiktas I. M. ir pagrįstų paaiškinimų, kodėl iki pat 2017 m. (8 metus) nebuvo domimasi skolininku, bandoma su juo susisiekti, nepateikė informacijos, ar buvo skelbiama „Valstybės žiniose“. Atsižvelgiant į tai, kad pareiga informuoti imperatyviai nustatyta atsakovui, jis privalo pateikti neginčytinus įrodymus, kad šią pareigą įvykdė. Pažymėtina, kad I. M. tuo metu jau gyveno Jungtinėje Karalystėje, todėl šio laiško negavo, dėl ko nežinojo apie Fondo administracijos priimtus sprendimus, o 2017 m. sužinojęs apie susiklosčiusią situaciją nedelsiant ėmėsi veiksmų – kreipėsi į VSDFV Mažeikių skyrių, teikė dokumentus, vaikų išlaikymo pinigus pradėjo vesti į D. M. sąskaitą. Atsižvelgiant į tai, galima preziumuoti, kad apie mokamas vaikams išmokas sužinojęs dar 2009 m. būtų ėmęsis tokių pačių veiksmų. Susiklosčius šiai nagrinėjamai situacijai, akivaizdu, kad Fondo administracijos veiksmai iš esmės turi didelius neigiamus padarinius, kurių šalinimo atsakomybė perkelta I. M.. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, teismas turėjo įvertinti ir atsakovo neveikimą bei dėl to kilusių neigiamų padarinių įtaką susiklosčiusiai situacijai, atitinkamai, įvertinant pareiškėjos nesąžiningumą, spręsti dėl jai nustatomos permokos pradžios momento ir dydžio.
32. Atsakovas VSDFV Klaipėdos skyrius atsiliepime į pareiškėjos ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinius skundus prašo juos atmesti kaip nepagrįstus, o Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2023 m. vasario 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
32.1. Atsakovas dėl pareiškėjos D. M. apeliacinio skundo argumentų nurodo:
32.1.1. Dėl Sprendimo, kaip individualaus akto, trūkumų pažymi, kad pirmosios instancijos teismas analizavo, kaip turi atrodyti VSDFV Klaipėdos skyriaus priimamas sprendimas dėl permokos išieškojimo ir nenustatė jokių Sprendimo formos ar turinio trūkumų, nes šis sprendimas yra priimtas laikantis tokio pobūdžio sprendimams keliamų reikalavimų pagal pavyzdinę formą. VSDFV Klaipėdos skyriaus nuomone, Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, nes jame aiškiai nurodytas skolos dydis (4 848,42 Eur), skolos atsiradimo pagrindas (vaikų išlaikymo išmokos permoka), nurodyta apskundimo tvarka ir kiti reikiami administracinio akto duomenys. Sprendimas buvo nuoseklus 2018 m. rugpjūčio 17 d. sprendimais nustatytos permokos išieškojimo proceso tęsinys. Regionų apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 26 d. nutartimi byla buvo nutraukta dėl to, jog konstatuota, kad 2018 m. rugpjūčio 17 d. sprendimuose nėra jokių imperatyvių patvarkymų dėl permokų išieškojimo ir minėti sprendimai pareiškėjai jokių teisinių pasekmių nesukėlė. Po šios teismo nutarties įsiteisėjimo, VSDFV Klaipėdos skyrius nedelsiant priėmė Sprendimą išieškoti vaikų išlaikymo išmokų permoką priverstine tvarka, taigi Sprendimo priėmimas pareiškėjai nebuvo netikėtas.
32.1.2. Dėl praleisto termino priimti sprendimą dėl permokos išieškojimo atsakovas pažymi, jog šis skundo argumentas yra visiškai naujas, pateiktas tik apeliaciniame skunde, jis nebuvo minimas teikiant skundą pirmosios instancijos teismui, tad vien dėl šios priežasties neturėtų būti nagrinėjamas apeliacinėje instancijoje. Atsakovas pasisakydamas bei prisimindamas Sprendimo priėmimo aplinkybes teigia, kad Fondo valdybos teritorinis skyrius tinkamai ir operatyviai vykdė permokos nustatymo bei išieškojimo veiksmus. Atsakovo nuomone, Priverstinio poveikio priemonių taikymo taisyklės neįtvirtina jokių naikinamųjų terminų, dėl kurių būtų draudžiama priimti sprendimus dėl permokos išieškojimo vėliau, nei nurodyta Priverstinio poveikio priemonių taikymo taisyklių 18 punkte.
32.1.3. Dėl permokos išieškojimo atsakovas atsižvelgdamas į Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 6 straipsnio 1 ir 2 dalies, 12 straipsnio nuostatas, bei 2018 m. rugpjūčio 17 d., kuomet buvo priimti sprendimai Nr. IVI_SP-1983, IVI_SP2-1985, Nr. IVI_SP2-1987, galiojusios šio įstatymo redakcijos 15 straipsnio 3 dalies nuostatas, galiojusias ir priimant Sprendimą, įvertinęs, kad D. M. atliko neteisėtus veiksmus, nes ji, žinodama, jog vaikų išlaikymo išmokos yra mokamos tik tuo atveju, jei vaikų tėvas neteikia vaikams išlaikymo ir turėdama pareigą pranešti Fondo administracijai apie faktą, jog I. M. pervedė vaikų išlaikymui skirtas sumas, šią pareigą tyčia pažeidė (taigi nustatyta jos kaltė) ir nepagrįstai gavo 4 848,42 Eur dydžio vaikų išlaikymo išmokų sumą, kuri yra laikoma permoka ir gali būti išieškoma Valstybinio socialinio draudimo įstatyme nustatytais valstybinio socialinio draudimo įmokų priverstinio išieškojimo būdais, padarė išvadą, kad teisės aktai nenustato pareigos neteisėtus veiksmus nustatyti teismine tvarka, tokią kompetenciją turi Fondo valdybos teritorinis skyrius, atliekantis vaikų išlaikymo išmokų administravimo funkcijas. Pirmosios instancijos teismas analizavo D. M. atliktus veiksmus ir pagrįstai nustatė jos kaltę dėl permokos susidarymo. D. M. iš esmės neneigia, jog gavo dvigubą išlaikymą – iš vaikų tėvo I. M., ir iš Fondo administracijos, todėl reikalavimas teismine tvarka nustatyti D. M. kaltę ir neteisėtus veiksmus, prieš priimant sprendimą dėl permokos išieškojimo, yra nesuprantamas ir nepagrįstas.
32.2. Atsakovas dėl trečiojo suinteresuoto asmens I. M. apeliacinio skundo argumentų nurodo, kad jis apeliacinį skundą grindžia pagrinde viena aplinkybe – jog D. M. nustatyta 4 848,42 Eur permoka faktiškai turi būti daug didesnė, nes teikė išlaikymą vaikams. VSDFV Klaipėdos skyrius visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl permokos dydžio, kadangi teismas įsigilino į bylos esmę, išsamiai ištyrė permokos susidarymo aplinkybes, įvertino D. M. nustatytos permokos ir I. M. vaikų išlaikymo išmokų įsiskolinimo tarpusavio ryšį. Didesnės permokos nebuvo įmanoma nustatyti, nes I. M. pateikti dokumentai buvo nepatikimi, abejotinos įrodomosios vertės, nebuvo aiški mokėtų išmokų paskirtis. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog skolininkas I. M., sumokėjęs VSDFV Klaipėdos skyriui vaikų išlaikymo išmokų įsiskolinimą, galės reikšti pretenzijas D. M. bendrosios kompetencijos teisme. Tik I. M. ir D. M. geriausia žino, kiek lėšų buvo sumokėta D. M., kokiu pagrindu ir už ką buvo mokamos piniginės lėšos, todėl jie turi galimybę ir pareigą tarpusavyje išspręsti ginčą ir išsiaiškinti šias aplinkybes, į šį procesą neįtraukiant vaikų išlaikymo išmokų administratoriaus. VSDFV Klaipėdos skyrius, kaip vaikų išlaikymo išmokų administratorius, savo veikloje vadovaujasi teisės aktų nuostatomis ir jam nėra suteikta kompetencija savo nuožiūra daryti išvadų apie pervestų lėšų paskirtį ar konstatuoti faktines aplinkybes, pavyzdžiui, nuspręsti, ar iš viso buvo lėšos mokėtos, ar ne. Atsakovas pažymi, jog nei viena iš proceso šalių, nei I. M., nei D. M. neginčija 4 848,42 Eur permokos dydžio ir jos paskaičiavimo. D. M. ginčija Sprendimo teisėtumą dėl procedūrinių sprendimo priėmimo reikalavimų, tačiau dėl permokos paskaičiavimo apeliaciniame skunde nėra jokių prieštaravimų. I. M. nurodo, jog permoka turėtų būti didesnė, vadinasi, I. M. sutinka, jog permoka yra ne mažesnė nei 4 848,42 Eur. Jei nėra ginčo dėl permokos dydžio, nėra jokių kliūčių išieškoti 4 848,42 Eur permoką Sprendimo pagrindu. Pretenzijas dėl vaikų išlaikymo išmokų įsiskolinimo I. M. turės galimybę pareikšti administracinėje byloje Nr. eI2-1531-438/2023, užvestoje Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmuose.
33. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjos ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinius skundus prašo juos atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
34. VSDFV nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir teisingai įvertino visas faktines bylos aplinkybės, o pareiškėjos ir trečiojo asmens nesutikimas su teismo sprendimu nesudaro pagrindo jį panaikinti. Pareiškėjos D. M. apeliaciniame skunde keliami klausimai dėl VSDFV Mažeikių skyriaus 2018 metais priimtų ir teisės aktų nustatyta tvarka nenuginčytų sprendimų ir veiksmų teisėtumo, proporcingumo, permokos nustatymo procedūros atitikimo socialinio teisingumo, gero administravimo principui ir pan., tačiau esminę šios bylos nagrinėjimui svarbią aplinkybę – kad nepagrįstai gavo vaiko išlaikymo išmokų sumą, nurodytą VSDFV Klaipėdos skyriaus 2022 m. gegužės 30 d. sprendime Nr. VRE_SP2-35800, pareiškėja netiesiogiai pripažįsta, teigdama, kad net ir esant pareiškėjos kaltei dėl neteisėto vaikų išlaikymo išmokų gavimo, VSDFV Klaipėdos skyrius klausimą dėl permokos išieškojimo iš pareiškėjos turėjo spręsti operatyviai, atidžiai ir rūpestingai, atsižvelgiant į jos amžių, išsilavinimą ir įvertinant, ar permokos išieškojimas nesukels pareiškėjai pernelyg didelės naštos, ir t. t. VSDFV nurodo, jog trečiojo suinteresuoto asmens I. M. apeliaciniame skunde keliami klausimai – kad visa jo skola valstybės biudžetui yra įskaitytina į pareiškėjai nustatytos vaikų išlaikymo išmokos permokos sumą – yra nagrinėjami šiuo metu sustabdytoje administracinėje byloje Nr. eI2-1531-438/2023, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad reali I. M. skola valstybės biudžetui bus nustatyta minėtoje byloje, o klausimai apie nesąžiningą pareiškėjos elgesį, nepranešimą apie gautas vaikų išlaikymo išmokas ir kitus pareiškėjos ir trečiojo suinteresuoto asmens tarpusavio materialinių santykių niuansus, kaip teisingai nurodė teismas, nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme po to, kai bus grąžinta skola valstybės biudžetui.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
35. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV Klaipėdos skyriaus 2022 m. gegužės 30 d. sprendimo, kuriuo nuspręsta išieškoti priverstine tvarka į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą iš D. M. turto skolą, kuri 2022 m. gegužės 30 d. yra 4 848,42 Eur, iš jų išmokėtų vaikų išlaikymo išmokų permokos 4 848,42 Eur ir VSDFV 2022 m. liepos 1 d. sprendimo, kuris buvo priimtas, išnagrinėjus pareiškėjos prašymą ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka, teisėtumo ir pagrįstumo.
37. Nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėja ir trečiasis suinteresuotas asmuo I. M. padavė apeliacinius skundus. Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad VSDFV Klaipėdos skyriaus Sprendimas neatitinka individualiems administraciniams aktams keliamų Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, nes Sprendimas nesuprantamas, jis nemotyvuotas ir nepagrįstas jokiais objektyviais duomenimis. Pareiškėjos nuomone, vadovaujantis Priverstinio poveikio priemonių taikymo taisyklių 18 punkto nuostatomis, VSDFV Klaipėdos skyrius ne vėliau kaip per aštuonias dienas turėjo priimti Sprendimą, tačiau Sprendimas priimtas pažeidžiant imperatyvius teisės aktų reikalavimus, t. y. praleidus imperatyvų ir naikinamąjį terminą tokiam sprendimui priimti beveik 4 metus. Pareiškėjos įsitikinimu, tam, kad VSDFV Klaipėdos skyrius įgytų teisę į priverstinį išmokų išieškojimą iš pareiškėjos, jis privalo pirmiausia grąžintinų išmokų sumą prisiteisti teisme, įrodydamas neteisėtus pareiškėjos veiksmus. Trečiasis suinteresuotas asmuo I. M. apeliacinį skundą grindžia tuo, jog, jo nuomone, esant neabejotiniems įrodymams, kuriais vadovavosi pats teismas, ir kurie patvirtina faktą, jog dar 2009 m. D. M. privalėjo informuoti apie lėšų gavimą, bet sąmoningai to nedarė, turėjo būti sprendžiamas klausimas dėl to atsirandančių pasekmių – nepagrįstai išmokėtų visų išmokų išieškojimo iš D. M., o ne tik 4 848,42 Eur permokos.
38. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjos ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinių skundų ribų.
39. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
40. Kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56 str. 7 d.), turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 81 straipsnis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas, ginčui spręsti taikytinos įstatymų normos, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).
41. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtas nuostatas, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, teisingai taikė ginčo santykius reguliuojančias teisės normas, sprendime išdėstė argumentus, dėl kurių nėra pagrindo naikinti pareiškėjos ginčijamus VSDFV Klaipėdos skyriaus Sprendimą ir VSDFV 2022 m. liepos 1 d. sprendimą.
42. Byloje esančiais įrodymais nustatyta, ir ginčo dėl to nėra, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005 m. gegužės 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2497-223/05 buvo patvirtinta D. M. ir I. M. sutartis dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių, kurioje šalys susitarė, kad I. M. moka materialinį išlaikymą nepilnamečiam sūnui F. M., sūnui M. M. ir dukrai L. E. M., kas mėnesį mokamomis 200 Lt periodinėmis išmokomis kiekvienam vaikui iki jų pilnametystės, o jiems besimokant vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose iki jiems sukaks 24 metai amžiaus.
43. Nustatyta, kad D. M. 2009 m. sausio 19 d. kreipėsi į Fondo administraciją, prašydama skirti išmokas nepilnamečiams vaikams F. M., M. M. ir L. E. M., nes vaikų tėvas I. M. nemoka 2005 m. gegužės 19 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2497-223/05 priteisto išlaikymo. Prie prašymo pateiktoje antstolės N. J. 2009 m. sausio 8 d. pažymoje Nr. 92-2445 „Apie priteistų lėšų vaikui išlaikyti mokėjimą“ nurodyta, kad 2008 m. spalio, lapkričio ir gruodžio mėnesiais išieškotojai D. M. išmokėta 0,00 Lt. Fondo administracijos direktorius 2009 m. birželio 11 d. sprendimais Nr. 1.35-7440, Nr. 1.35-7442, Nr. 1.35-7441 nusprendė nuo 2009 m. sausio 16 d. kiekvieną mėnesį D. M. mokėti 195 Lt dydžio išmoką iš Fondo, kol atsiras Vaikų išlaikymo fondo įstatyme nustatyti pagrindai sustabdyti arba nutraukti išmokos iš Fondo mokėjimą. VSDFV Mažeikių skyrius 2018 m. rugpjūčio 17 d. priėmė sprendimus Nr. IVI_SP2-1983, Nr. IVI_SP2-1987, Nr. IVI_SP2-1985 „Dėl D. M. vaiko išlaikymo išmokos permokos nustatymo“, kuriais atitinkamai nustatė, kad nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. susidarė 1 882,91 Eur permoka (L. E. M.), nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. gegužės 31 d. susidarė 2 570,15 Eur permoka (M. M.), nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2011 m. birželio 30 d. susidarė 395,36 Eur permoka (F. J. P. (aukščiau M.). VSDFV Mažeikių skyrius 2019 m. gegužės 31 d. rašte Nr. DV_S-20124 „Dėl nustatytų vaiko išlaikymo išmokų permokų“ nurodė, kad pareiškėjai D. M. nustatyta 4 848,42 Eur permoka, o I. M. – skola 2018 m. rugpjūčio mėnesį – 8 133,32 Eur. VSDFV 2019 m. birželio 21 d. rašte nurodė, jog VSDFV Mažeikių skyriaus 2018 m. rugpjūčio 17 d. sprendimais Nr. IVI_SP2-1983, Nr. IVI_SP2-1987, Nr. IVI_SP2-1985 „Dėl D. M. vaiko išlaikymo išmokos permokos nustatymo“ pagrįstai nustatyta 4 848,42 Eur išmokėtų vaikų išlaikymo išmokų permoka ir 2019 m. vasario 11 d. raštu Nr. (9.69) DV_S-5231 pareikalavo ją grąžinti. Atsakovas VSDFV Klaipėdos skyrius 2022 m. gegužės 30 d. priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė išieškoti priverstine tvarka į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą iš pareiškėjos turto skolą, kuri 2022 m. gegužės 30 d. yra 4 848,42 Eur, iš jų: išmokėtų vaikų išlaikymo išmokų permokos 4 848,42 Eur.
44. Byloje taip pat nustatyta, kad Fondo administracijos 2010 m. rugpjūčio 24 d. raštu Nr. (1.34-18685)D2-18427 pareiškėjai buvo išsiųsti Fondo administracijos direktoriaus 2009 m. birželio 11 d. sprendimų Nr. 1.35-7440, Nr. 1.35-7441 ir Nr. 1.35-7442 nuorašai bei pareiškėja buvo informuota, jog apie gaunamas Fondo išmokas ji privalo informuoti antstolį, vykdantį priverstinį skolos išieškojimą, kad per 3 dienas nuo tos dienos, kurią sužinojo arba turėjo sužinoti, kad skolininkas pradėjo mokėti teismo priteistą arba vaikų išlaikymo sutartimi nustatytą išlaikymą ar jo dalį, skolininkas mirė, nepilnametis emancipuojamas, vaikas įvaikinamas, vaikas mirė, vaikui nustatyta globa, ji privalo informuoti Fondo administraciją. Pareiškėjai buvo išaiškinta, kad jai nepranešus apie aukščiau nurodytas aplinkybes arba pateikus klaidingą informaciją, nepagrįstai išmokėtos Fondo išmokos bus išieškomos iš pareiškėjos.
45. Vaikų išlaikymo fondo įstatymas (2012 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. XI-2350 redakcija, galiojusi nuo 2014 m. sausio 1 d.), kuriame nustatyta, kad skolininkas – asmuo, kuris teismo sprendimu arba pagal teismo patvirtintą vaiko (vaikų) išlaikymo sutartį kiekvieną mėnesį privalo mokėti periodines išmokas vaikui išlaikyti, bet nevykdo teismo sprendimo arba nemoka visos teismo priteistos sumos (2 str. 4 d.). Fondo išmokos pagal šio įstatymo nuostatas mokamos tik tuo atveju, kai lėšos vaikui išlaikyti yra priteistos teismo sprendimu arba nustatytos teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi ir yra mokamos periodinėmis išmokomis vieną kartą per mėnesį (3 str. 1 d.). Į Fondo administratorių dėl Fondo išmokų mokėjimo gali būti kreipiamasi, kai vaikas negauna teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo ar gauna tik dalį nustatyto išlaikymo. Fondas išmoka teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatytą išlaikymą, o kai vaikas gauna tik dalį nustatyto išlaikymo, – teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatytos ir skolininko mokamos sumos skirtumą. Abiem atvejais išmoka vienam vaikui per mėnesį negali būti didesnė negu 1,5 MGL dydžio (3 str. 2 d.). Antstolis, vykdantis teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo išieškojimą pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatas, išduoda išieškotojui nustatytos formos pažymą, patvirtinančią, kad vaikas negauna viso arba dalies teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo (3 str. 3 d.). Fondo išmokos mokamos tol, kol yra šiame straipsnyje nustatyti pagrindai ir kol vaikas teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi turi teisę gauti išlaikymą (3 str. 4 d.). Atitinkamai Fondo administratorius privalo nutraukti Fondo išmokų mokėjimą, jeigu išnyksta Fondo išmokų mokėjimo pagrindai, nurodyti šio įstatymo 3 straipsnyje (6 str. 1 d. 1 p.).
46. Vaikų išlaikymo fondo įstatymo (2006 m. gruodžio 19 d. įstatymo Nr. X-987 redakcija) 13 straipsnis nustatė, jog Fondo išmokėtoms išmokoms išieškoti taikomos tos pačios Civilinio proceso kodekso nuostatos, kurios reglamentuoja išlaikymo, mokamo vaikams periodinėmis išmokomis, ypatumus. Taigi, Vaikų išlaikymo fondo įstatymas aiškiai įtvirtino, jog skolininko regresinė prievolė grąžinti išmokėtas Fondo išmokas priverstinai įgyvendinama tokia pačia tvarka, kaip ir pagrindinė išlaikymo prievolė.
47. Vaikų išlaikymo fondo įstatymas buvo išdėstytas nauja redakcija (2017 m. rugsėjo 28 d. įstatymas Nr. XIII-650, įsigaliojęs 2018 m. sausio 1 d.) ir pakeistas jo pavadinimas į Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo išmokų įstatymą.
48. Pagal Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, Fondo administratorius privalo nutraukti išmokų mokėjimą, jeigu yra bent vienas iš šių pagrindų: 1) išnyksta Fondo išmokų mokėjimo pagrindai, nurodyti šio įstatymo 3 straipsnyje; 2) skolininkas miršta; 3) atsiranda Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyti vaikui priteisto išlaikymo išieškojimo nutraukimo pagrindai. Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pareiškėjas privalo raštu pranešti Fondo administratoriui apie šio straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo tos dienos, kurią sužinojo ar turėjo sužinoti apie šių aplinkybių atsiradimą. Pagal Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 12 straipsnio 1 dalį, Fondo administratorius turi teisę iš pareiškėjų, kurių prašymu buvo mokamos Fondo išmokos, teisės aktų nustatyta tvarka išieškoti nepagrįstai išmokėtas sumas, jeigu pareiškėjai pateikė klaidingą informaciją arba nepranešė Fondo administratoriui apie aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje, atsiradimą.
49. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje neginčytinai nustatyta, jog Fondo administratorius iki 2018 m. liepos 17 d., kai I. M. atstovas advokatas L. M. VSDFV Mažeikių skyriui pateikė dokumentus apie piniginių lėšų D. M. ir M. M. pervedimus, neturėjo informacijos apie išlaikymo vaikams teikimą. Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju sutinka su pirmosios instancijos vertinimu, kad kadangi pareiškėja Fondo administratoriaus neinformavo apie aplinkybių, nurodytų Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje, atsiradimą, paskirtas išmokas gavo ir tada, kai išlaikymas vaikams buvo teikiamas, už laikotarpius nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2009 m. spalio 16 d., nuo 2012 m. spalio 2 d. iki 2014 m. lapkričio 26 d., 2016 m. birželio 15 d., 2016 m. liepos 18 d. ir 2017 m. gruodžio 4 d. susidarė vaikų išlaikymo išmokų permoka dėl pareiškėjos kaltės, todėl VSDFV Mažeikių skyriaus 2018 m. rugpjūčio 17 d. sprendimais Nr. IVI_SP2-1983, Nr. IVI_SP2-1987, Nr. IVI_SP2-1985 „Dėl D. M. vaiko išlaikymo išmokos permokos nustatymo“ pagrįstai nustatyta 4 848,42 Eur vaiko išlaikymo išmokų permoka dėl pareiškėjos kaltės.
50. Tačiau, šiuo atveju, teisėjų kolegija nesutinka su trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinio skundo teiginiu, kad teismui nustačius vaiko išlaikymo išmokų permoką dėl pareiškėjos kaltės, turėjo būti sprendžiamas klausimas dėl nepagrįstai išmokėtų visų išmokų išieškojimo iš D. M., o ne tik dėl 4 848,42 Eur permokos. Pirmosios instancijos teismas ne tik ištyrė permokos susidarymo aplinkybes, tačiau ir įvertino D. M. nustatytos permokos bei I. M. vaikų išlaikymo išmokų įsiskolinimo tarpusavio ryšį. Teismas iš Teismų informacinės sistemos Liteko nustatė, kad Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmuose yra iškelta administracinė byla Nr. eI2-1531-438/2023, kurioje, be kita ko, yra ginčijamas VSDFV Mažeikių skyriaus 2019 m. gegužės 17 d. sprendimas Nr. VRE_SP2-15969 „Dėl I. M. vaikų išlaikymo išmokų skolininko skolos išieškojimo priverstine tvarka“, kuriuo nuspręsta išieškoti priverstine tvarka į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą iš I. M. turto skolą, kuri 2019 m. gegužės 17 d. yra 10 660,72 Eur, iš jų išmokėtų vaikų išlaikymo išmokų 8 133,32 Eur. Ši byla nėra išnagrinėta. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad būtent ginčo dėl VSDFV Mažeikių skyriaus 2019 m. gegužės 17 d. sprendimo Nr. VRE_SP2-15969 teisėtumo ir pagrįstumo nagrinėjimo metu turėtų būti įvertinta reali trečiojo suinteresuoto asmens I. M. turimos vaikų išlaikymo išmokų skolininko skola per visą Fondo išmokų mokėjimo laikotarpį, atsižvelgiant į skolininko pateiktus dokumentus, įrodančius vaikų išlaikymo sutartimi nustatytą periodinį išlaikymo mokėjimą, t. y. ne tik banko išrašus, bet ir pažymą iš antstolio arba darbdavio apie įvykdytus išskaitymus, nurodant vaiko vardą, pavardę, išskaitytas sumas kiekvieną mėnesį bei kada ir kam lėšos buvo pervedamos. Kadangi VSDFV Mažeikių skyriaus 2019 m. gegužės 17 d. sprendimas Nr. VRE_SP2-15969 dar nebuvo nuginčytas, pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo daryti išvadą, kad nuo 2009 m. balandžio 1 d. pareiškėjai išmokėtos Fondo išmokos turėtų būti išieškotos iš pareiškėjos.
51. Pareiškėja apeliaciniame skunde kelia klausimą dėl praleisto termino priimti Sprendimą, teigdama, kad pagal Priverstinio poveikio priemonių taikymo taisyklių 18 punktą Fondo valdybos teritorinis skyrius privalėjo ne vėliau nei per aštuonias dienas, t. y. iki 2018 m. rugpjūčio 25 d., priimti sprendimą dėl 4 848,42 Eur permokos išieškojimo ir šis terminas yra naikinamasis, todėl Sprendimas priimtas neteisėtai praleidus šį terminą.
52. Kaip tinkamai nurodė pirmosios instancijos teismas, įmokų, kurių administravimas priskirtas Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigoms, tarp jų – ir vaikų išlaikymo išmokų permokų išieškojimo tvarką detaliau reglamentuoja Priverstinio poveikio priemonių taikymo taisyklės, kurių III skyriuje įtvirtintos teisės normos, nustatančios Fondo valdybos teritorinio skyriaus veiksmus, tarp jų – ir vaikų išlaikymo permokų išieškojimo atveju. Šių taisyklių 18 punktas numato, kad, esant šiame punkte nustatytoms sąlygoms, Fondo valdybos teritorinis skyrius per nustatytą terminą privalo priimti sprendimą dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka, kurio forma nustatyta 1 priede, 2 priede arba 28 priede, ir per Piniginių lėšų apribojimų informacinę sistemą pateikti vykdyti mokėjimo nurodymą kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigai. Pagal Priverstinio poveikio priemonių taikymo taisyklių 19 punktą, tuo atveju, kai nustatoma žala Fondui, Fondo valdybos teritorinis skyrius, prieš atlikdamas Priverstinio poveikio priemonių taikymo taisyklių 18 punkte numatytus veiksmus, šiame punkte nustatytu terminu išsiunčia draudėjui pretenziją dėl žalos atlyginimo, o skolininkui žalos neatlyginus per pretenzijoje nurodytą terminą, atlieka Priverstinio poveikio priemonių taikymo taisyklių 18 punkte numatytus veiksmus. Sprendimo dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka iš vaikų išlaikymo išmokų skolininko formos pavyzdys patvirtintas Taisyklių 28 priede (Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2018 m. birželio 21 d. įsakymo Nr. V-270 redakcija).
53. Kaip jau minėta anksčiau, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad apie galimą permoką tapo žinoma VSDFV Mažeikių skyriui 2018 m. liepos 17 d. pateikus dokumentus apie piniginių lėšų vaikams pervedimus. Ir tik VSDFV Mažeikių skyriui įvertinus gautus dokumentus, 2018 m. rugpjūčio 17 d. buvo priimti sprendimai Nr. IVI_SP2-1983, Nr. IVI_SP2-1987, Nr. IVI_SP2-1985 dėl 4 848,42 Eur permokos. VSDFV 2019 m. birželio 21 d. raštu Nr. (11.1) I-4163 „Dėl vaiko išlaikymo permokų“ nurodė, jog VSDFV Mažeikių skyriaus 2018 m. rugpjūčio 17 d. sprendimais Nr. IVI_SP2-1983, Nr. IVI_SP2-1987, Nr. IVI_SP2-1985 pagrįstai nustatyta 4 848,42 Eur išmokėtų vaikų išlaikymo išmokų permoka ir 2019 m. vasario 11 d. raštu Nr. (9.69) DV_S-5231 pareikalavo ją grąžinti. VSDFV Mažeikių skyriaus 2018 m. rugpjūčio 17 d. sprendimai buvo apskųsti teismui ir teisminis procesas dėl šių sprendimų tęsėsi iki 2022 m. balandžio 26 d., kuomet Regionų apygardos administracinis teismas konstatavo, kad 2018 m. rugpjūčio 17 d. sprendimuose nėra jokių imperatyvių patvarkymų dėl permokų išieškojimo; teismas nurodė, jog „teisiškai reikšmingas pasekmes sukeliančiu administraciniu aktu laikomas Fondo valdybos teritorinio skyriaus kompetentingo subjekto priimtas Taisyklių 28 priede nustatytos formos dokumentas, kuriame išreikšta šio viešojo administravimo subjekto valia, t. y. sprendimas išieškoti skolą priverstine tvarka iš vaikų išlaikymo išmokų skolininko“. Po šių Regionų apygardos administracinio teismo išvadų, buvo priimtas Sprendimas dėl permokos išieškojimo. Taigi, sutiktina su atsakovo atsiliepimo teiginiais, kad VSDFV teritorinis skyrius tinkamai ir operatyviai vykdė permokos nustatymo bei išieškojimo veiksmus ir atmestini pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, kad Sprendimas priimtas beveik po 4 metų ir dėl to yra neteisėtas.
54. Pareiškėja apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad ginčijamas Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio (nuo 2020 m. lapkričio 1 d. 10 straipsnio) reikalavimų. Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: 1) administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; 2) administracinio sprendimo data; 3) administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; 4) atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; 5) administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; 6) administracinio sprendimo motyvai; 7) administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; 8) administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos.
55. Be kita ko, būtina pažymėti tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., 2022 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-367-502/2022 ir kt.). Tikrinant viešojo administravimo subjekto sprendimą (bendrine prasme) Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio aspektu turi būti nustatyta, ar asmuo, kuriam adresuotas aktas, iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus, ar nebuvo atimta galimybė pareiškėjui suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo ribas, o teismui visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-964-602/2023).
56. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjos argumentus dėl nepakankamo ginčijamo Sprendimo motyvavimo. Sprendimas tiek formos, tiek ir turinio prasme atitinka visus individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, jame nurodytos visos reikšmingos aplinkybės ir taikytina teisė, todėl darytina išvada, kad Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5, 6 punktų nuostatas.
57. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamame sprendime pagrįstai nurodė, kad periodinės išmokos vaikų išlaikymui buvo mokamos visu Fondo išmokų mokėjimo laikotarpiu, o skolininko pretenzijos vaikų motinai dėl gauto didesnio išlaikymo galėtų būti sprendžiamos bendrosios kompetencijos teisme, kai turimas įsiskolinimas Fondui bus padengtas.
58. Teisėjų kolegija pažymi, kad kiti pareiškėjos ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinių skundų argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių bei jų teisinio įvertinimo, todėl atskirai neaptariami. Aplinkybė, kad pareiškėja ar trečiasis suinteresuotas asmuo nesutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu, savaime nesudaro pagrindo spręsti, jog teismas neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus.
59. Pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyta teismų praktika dėl teisės į priverstinį išmokų išieškojimą ginčo atveju nėra aktuali, todėl nėra pagrindo šioje byloje ja vadovautis. Pažymėtina ir tai, kad pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalį, vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Pareiškėja apeliaciniame skunde remiasi Regionų apygardos administracinio teismo sprendimais, priimtais administracinėse bylose, kurių faktinės aplinkybės skiriasi.
60. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.
61. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjos ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliaciniai skundai atmetami, nėra pagrindo tenkinti ir prašymų atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija