Administracinė byla Nr. eA-2261-556/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02570-2024-5
Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. rugsėjo 18 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. liepos 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas A. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2024 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. 24S127090, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Nr. 760284574 (toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėjas nurodė, kad jis, ketindamas dirbti uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Blue sky transport“ (toliau – ir Bendrovė) tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju (profesija, kuri įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašus), Departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas asmeniui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje). Departamentas, vadovaudamasis minėtomis Įstatymo 40 straipsnio ir 44 straipsnio nuostatomis priėmė sprendimą išduoti leidimą laikinai gyventi dvejiems metams. Pareiškėjui 2023 m. rugsėjo 4 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760284574, galiojantis iki 2025 m. rugsėjo 4 d.
3. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas priėmė Sprendimą tuo pagrindu, kad Bendrovė 2024 m. kovo 14 d. nutraukė su pareiškėju sudarytą darbo sutartį ir pareiškėjas jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse nedirba. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis sudarė darbo sutartį su Bendrove dėl darbo joje tarptautinio krovinių vežimo vairuotoju. Su Bendrove buvo susitarta, kad pareiškėjui bus mokamas Vyriausybės nustatytas minimalus atlyginimas, kuris mokamas vieną kartą per mėnesį ir komandiruotpinigiai. Taigi pareiškėjas turėjo teisę atvykti į Lietuvą Įstatymo nuostatų pagrindu ir dirbti Bendrovėje. Tačiau po kelių mėnesių darbo Bendrovė nutraukė darbo sutartį su pareiškėju, todėl pareiškėjas pradėjo ieškoti kito darbdavio. Pareiškėjas tvirtino, kad atvykus į šalį su tikslu dirbti Bendrovėje ir padirbus keletą mėnesių, vėliau jis susirgo ir turėjo išvykti iš šalies, tačiau grįžus su juo sudaryta darbo sutartis buvo nutraukta. Nežiūrint to, pareiškėjas turėjo asmeninių lėšų pragyvenimui savo banko sąskaitoje. Kita vertus, pareiškėjas turėjo darbo teisinius santykius su Bendrove, taigi pareiškėjas turi teisę į atlyginimą. Tačiau tai yra Darbo sutarties vykdymo teisiniai santykiai reguliuojami Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatų.
4. Dėl priimto sprendimo pasekmių pareiškėjas nurodė, kad reikėtų atkreipti dėmesį, jog Sprendimas turi labai neigiamas pasekmes pareiškėjui, nes jam įsigaliojus, jis turės išvykti iš šalies, tai paveiks pareiškėjo darbinę veiklą, asmeninį gyvenimą ir padarys jam žalą. Priimdamas Sprendimą atsakovas neįvertino visų aplinkybių, neatsižvelgė, kad pareiškėjas nedirbo Bendrovėje ne dėl savo kaltės.
6. Atsakovas nurodė, kad pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktą, leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.
7. Departamentas pažymėjo, kad Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Užsienietis turi pareigą atitikti Įstatymo jam keliamus reikalavimus ne tik leidimo laikinai gyventi išdavimo metu, bet ir visą šio leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpį. Aplinkybę, kad pareiškėjas buvo atleistas iš darbo, patvirtino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir Sodra) informacinės sistemos išrašas. Pareiškėjas nuo 2023 m. gegužės 23 d. vykdė individualią veiklą. Jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse pareiškėjas nedirbo.
8. Atsakovas pabrėžė, kad Įstatymo 50 straipsnis numato savarankiškus leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Departamentas manė, kad Sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos.
II.
10. Teismas nustatė šias ginčui svarbias aplinkybes:
10.1. Pareiškėjas 2023 m. rugpjūčio 1 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi darbo UAB „Blue sky transport“ pagrindu (Įstatymo 40 str. 1 d. 4 p.). Pareiškėjui 2023 m. rugpjūčio 28 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760284574.
10.2. Departamentas patikrino duomenis apie pareiškėją Sodros informacinėje sistemoje. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad Bendrovė su pareiškėju 2024 m. kovo 14 d. nutraukė darbo sutartį.
11. Teismas apžvelgė Įstatymo 50 straipsnio (Leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai) 1 dalies 6 punkto 2 dalies nuostatas ir pažymėjo, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytais pagrindais (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje), kuris galiojo iki 2025 m. rugsėjo 4 d.
12. Teismas akcentavo, kad Departamentas, atlikdamas užsieniečių kontrolę, patikrino Sodros duomenis apie pareiškėją ir nustatė, kad tarp Bendrovės ir pareiškėjo sudaryta darbo sutartis nutraukta 2024 m. kovo 14 d. ir nenustatė duomenų, kad pareiškėjas dirbtų kitose Lietuvos Respublikos įmonėse.
13. Teismas pažymėjo, jog byloje nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių – kad su pareiškėju sudaryta darbo sutartis nutraukta. Šią faktinę aplinkybę Departamentas nustatė remdamasis Sodros duomenimis. Departamentas rėmėsi valstybinės institucijos oficialiais duomenimis, kurie nėra nuginčyti, todėl atsakovas turėjo neabejotiną faktinį pagrindą priimti Sprendimą.
14. Iš teisinio reguliavimo, teismas padarė išvadą, kad vien faktinės aplinkybės dėl darbo sutarties nutraukimo nustatymas buvo teisėtas imperatyvaus pobūdžio pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, todėl Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, teisėtai ir pagrįstai, ginčijamu Sprendimu, panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.
15. Dėl skunde nurodytų motyvų dėl priimto sprendimo pasekmių, teismas pažymėjo, kad šiais pagrindais nurodyti bendro pobūdžio argumentai, nagrinėjamo ginčo kontekste, iš esmės nėra reikšmingi ir pagrįstai Departamento nebuvo nagrinėti, nes Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintas imperatyvus leidimo laikinai gyventi pagrindas – kai nutraukiama su užsieniečiu sudaryta darbo sutartis (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis), kuris (pagrindas) Departamentui leido priimti Sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.
16. Apibendrinęs, teismas padarė išvadą, kad Departamentas tinkamai taikė teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pagrindus ir tvarką, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą Sprendimą, kurį naikinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo.
III.
17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. liepos 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą. Pareiškėjas taip pat prašo atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
18. Pareiškėjas grindžia apeliacinį skundą šiais argumentais:
18.1. Pareiškėjui atvykus į šalį su tikslu dirbti Bendrovėje ir padirbus keletą mėnesių, jis susirgo ir turėjo išvykti iš šalies, tačiau jam grįžus, su juo sudaryta darbo sutartis buvo nutraukta, tačiau pareiškėjas turėjo asmeninių lėšų pragyvenimui savo banko sąskaitoje. Pareiškėjas turėjo darbo teisinius santykius su Bendrove, taigi pareiškėjas turi teisę į atlyginimą, tačiau tai yra darbo sutarties vykdymo teisiniai santykiai reguliuojami Darbo kodekso nuostatų.
18.2. Atsakovo priimtas Sprendimas, taip pat skundžiamas teismo sprendimas, turi labai neigiamas pasekmes pareiškėjui, nes jam įsigaliojus, jis turės išvykti iš šalies, tai paveiks pareiškėjo darbinę veiklą, asmeninį gyvenimą ir padarys jam žalą. Atsakovas priimdamas Sprendimą, taip pat teismas atmesdamas pareiškėjo skundą, neįvertino visų aplinkybių, neatsižvelgė, kad pareiškėjas nedirbo Bendrovėje ne dėl savo kaltės.
20. Atsakovas atsiliepime nurodo:
20.1. Nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiais, kad pareiškėjas su Bendrove turėjo darbo santykius, kadangi pareiškėjas Bendrovėje dirbti nepradėjo, todėl pareiškėjo darbo sutartis su Bendrove neįsigaliojo.
20.2. Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad jis turėjo pragyvenimo lėšų savo banko sąskaitoje tik patvirtina, kad pareiškėjas teikė tikrovės neatitinkančius duomenis, nes pareiškėjo prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi buvo nurodyta, kad jo pragyvenimo lėšos Lietuvoje yra 1 386 Eur darbo užmokestis per mėnesį.
20.3. Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Sprendimu buvo panaikintas imperatyviais Įstatymo numatytais pagrindais, Sprendimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiškose bylose. Taigi, Migracijos departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, Migracijos departamentas neturėjo diskrecijos teisės Sprendimo nepriimti. Todėl atsakovas mano, kad Regionų administracinis teismas teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2024 m. gegužės 22 d. sprendimo Nr. 24S127090, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760284574, teisėtumo ir pagrįstumo.
22. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą dėl Sprendimo panaikinimo, padaręs išvadą, jog Departamentas faktinę aplinkybę, kad su pareiškėju sudaryta darbo sutartis nutraukta, nustatė remdamasis valstybinės institucijos oficialiais duomenimis, kurie nėra nuginčyti, todėl atsakovas turėjo neabejotiną faktinį pagrindą priimti Sprendimą. Teismas sprendė, kad Departamentas tinkamai taikė teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pagrindus ir tvarką, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą Sprendimą.
23. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde iš esmės teigia, jog teismas neįvertino visų aplinkybių, neigiamų pasekmių pareiškėjui, neatsižvelgė, kad pareiškėjas nedirbo Bendrovėje ne dėl savo kaltės.
24. Teisėjų kolegija, nenustačiusi apeliacinio skundo ribų peržengimo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 2 d.) ar pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo (ABTĮ 146 str. 2 d.) pagrindų, apeliacine tvarka nagrinėdama bylą patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdama apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
25. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pareiškėjas, Indijos pilietis, 2023 m. rugpjūčio 1 d. pateikė atsakovui 2023 m. liepos 11 d. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nurodydamas, kad ketina dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju (profesija, kuri įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašus) Bendrovėje ir jam bus mokamas ne mažesnis nei 1 386 Eur darbo užmokestis. Departamentas, įvertinęs minėtą pareiškėjo prašymą, nusprendė jį tenkinti ir 2023 m. rugpjūčio 28 d. išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. 760284574. Minėtas leidimas pareiškėjui išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte bei 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytais pagrindais (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje), galioja iki 2025 m. rugsėjo 4 d. Departamentas, atlikdamas užsieniečių kontrolę, patikrino Sodros informacinėje sistemoje duomenis apie pareiškėją ir nustatė, kad tarp Bendrovės ir pareiškėjo sudaryta darbo sutartis nutraukta 2024 m. kovo 14 d. ir pareiškėjas nedirba kitose Lietuvos Respublikos įmonėse, todėl, vadovaudamasis 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, priėmė Sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. 760284574.
26. Vertindama pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrįstumą ir teisėtumą, teisėjų kolegija pažymi, jog Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai, o nustačius bent vieną iš šių pagrindų, atsakovas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Užsienietis negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1856-789/2024).
27. Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktą leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.
28. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjui išdavus leidimą laikinai gyventi Nr. 760284574, galiojantį iki 2025 m. rugsėjo 4 d, pagal 2023 m. liepos 11 d. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, kuriame nurodyta, jog pareiškėjo laikino gyvenimo Lietuvos Respublikoje pagrindas – darbas Bendrovėje, išduoto leidimo laikinai gyventi galiojimas tiesiogiai priklausė nuo to, ar šis reikalavimas bus įgyvendintas bei, atitinkamai, ar tarp pareiškėjo ir Bendrovės bus sudaryta darbo sutartis ir ar ji nebus nutraukta. Kadangi šiuo atveju atsakovui nustačius ir pareiškėjui patvirtinus, kad su pareiškėju darbo sutartis nutraukta 2024 kovo 14 d. ir jam nebuvo mokamas nurodytas darbo užmokestis, į bylą nebuvo pateikti priešingas išvadas patvirtinantys įrodymai, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad vien faktinės aplinkybės dėl darbo sutarties nutraukimo nustatymas buvo teisėtas imperatyvaus pobūdžio pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, todėl Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, teisėtai ir pagrįstai, ginčijamu Sprendimu, panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.
29. Nors pareiškėjas pateiktuose procesiniuose dokumentuose akcentuoja, kad su juo darbo sutartis buvo nutraukta ne dėl pareiškėjo kaltės, byloje reikšminga tai, kad Sprendimu buvo nuspręsta, jog atitinkamas leidimas laikinai gyventi, išduotas pareiškėjui pagal 2023 m. liepos 11 d. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, negali galioti, nes pagal šį prašymą prisiimti įsipareigojimai ir pagrindai, susiję su pareiškėjo teise laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nebuvo įvykdyti. Pažymėtina, kad asmenų kaltės klausimas šiuo požiūriu neturi esminės teisinės reikšmės vertinant Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, nes Sprendimas buvo priimtas nustačius imperatyvius Įstatyme įtvirtintus leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Kartu pažymėtina tai, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir (ar) joje gyventi nėra prigimtinė, ši teisė trečiųjų šalių piliečiams nėra suteikiama automatiškai ir yra įgyjama, tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1571-1047/2024).
30. Taip pat atmestini pareiškėjo argumentai dėl to, jog jis turėjo asmeninių lėšų pragyvenimui savo banko sąskaitoje, nes 2023 m. liepos 11 d. prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi buvo aiškiai ir nedviprasmiškai nurodytas vienintelis pareiškėjo numatomas pragyvenimo Lietuvos Respublikoje šaltinis – jo gaunamas darbo užmokestis Bendrovėje.
31. Įvertinusi tai, teisėjų kolegija apibendrindama konstatuoja, jog šiuo atveju pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760284574, galiojantis iki 2025 m. rugsėjo 4 d., buvo panaikintas pagrįstai ir teisėtai, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto (dėl nutrauktos darbo sutarties) pagrindu.
32. Kartu pažymėtina, jog apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl pareiškėjui sukeliamų neigiamų pasekmių yra pripažintini teisiškai nereikšmingais, nes atsakovui nustačius Įstatyme įtvirtintus leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, Departamentas turėjo imperatyvą panaikinti atitinkamą leidimą, o byloje ginčijamu Sprendimu sukeliamos teisinės pasekmės kyla iš šioje nutartyje nurodytų aplinkybių, t. y. jog ginčo atveju nebuvo laikomasi prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi prisiimtų įsipareigojimų ir leidimo išdavimo pagrindų.
33. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą dėl Sprendimo panaikinimo, priėmė iš esmės pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas yra atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.