Baudžiamoji byla Nr. 2K-13-719/2025
Teisminio proceso Nr. 1-04-4-00045-2022-4
Procesinio sprendimo kategorijos:
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. vasario 12 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Valantino (kolegijos pirmininkas), Dariaus Kantaravičiaus ir Artūro Ridiko (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. G. gynėjo advokato Haroldo Juškos kasacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 27 d. nuosprendžio, kuriuo M. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199 straipsnio 1 dalį 150 MGL (7500 Eur) dydžio bauda, nustatant dešimties mėnesių terminą, per kurį ji turi būti savanoriškai sumokėta. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, M. G. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 5000 Eur konfiskavimas.
Taip pat skundžiamas Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 23 d. nuosprendis, kuriuo Tauragės apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 27 d. nuosprendis pakeistas: panaikinta M. G. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 5000 Eur konfiskavimas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. M. G. pagal BK 199 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis, pažeisdamas 2018 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 2018/1675 dėl į Sąjungą įvežamų arba iš jos išvežamų grynųjų pinigų kontrolės, kuriuo panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1889/2005, 3 straipsnio 1 dalies reikalavimą, kuris nustato, kad „vežėjai, vežantys grynuosius pinigus, kurių vertė yra 10 000 Eur arba didesnė, deklaruoja tuos grynuosius pinigus valstybės narės, per kurią jie atvyksta į Sąjungą arba iš jos išvyksta, kompetentingoms institucijoms“, ir pažeisdamas 1997 m. birželio 19 d. Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo Nr. VIII-275 (su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2019 m. gruodžio 3 d. įstatymu Nr. XIII-2584) 21 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimą, kuris nustato, kad „kai asmuo per Lietuvos Respubliką į Europos Sąjungą iš trečiųjų šalių įveža ar iš Europos Sąjungos per Lietuvos Respubliką išveža į trečiąsias šalis, kaip jos reglamentuotos Lietuvos Respublikos muitinės įstatyme, grynųjų pinigų vienkartinę sumą, kurios vertė yra ne mažesnė kaip nurodytoji Reglamento (ES) 2018/1672 3 straipsnio 1 dalyje“, privalo jas deklaruoti raštu, pateikdamas muitinei grynųjų pinigų deklaraciją, 2022 m. lapkričio 18 d. apie 13.37 val., pėsčiųjų taku vykdamas iš Rusijos Federacijos į Lietuvą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir gabendamas privalomus muitinei pateikti grynuosius pinigus – 16 723,94 Eur, siekdamas išvengti muitinės kontrolės, žodžiu deklaravo gabenantis 2000 Eur, o kitą dalį, t. y. 14 670 Eur ir 3300 Rusijos rublių, laikė: piniginėje 2800 Eur, kuprinėje 5000 Eur, kuprinėje voke 5000 Eur, kuprinėje aplanko viduje su receptu 800 Eur, džinsų ir striukės kišenėse 1055 Eur, lagamine esančios striukės kišenėje 3300 Rusijos rublių ir 15 Eur, taip išvengdamas muitinės kontrolės gabeno grynuosius pinigus, kurių vertė viršija 150 MGL, bet neviršija 400 MGL dydžio sumos.
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
2. Kasaciniu skundu nuteistojo M. G. gynėjas advokatas H. Juška prašo panaikinti Tauragės apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 27 d. nuosprendį ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 23 d. nuosprendį ir bylą nutraukti arba panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:
2.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimus, šie pažeidimai sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Bylą nagrinėjusių teismų sprendimai yra nepagrįsti nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais, išvados grindžiamos neteisingai interpretuojamų ir selektyviai atrinktų įrodymų pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas, neatsakęs į esminius apeliacinio skundo argumentus (BPK 320 straipsnio 3 dalis), jų tinkamai nepatikrindamas, be kita ko, byloje esančių įrodymų nelygindamas su kitais bylos duomenimis, o besąlygiškai remdamasis prieštaringais ikiteisminio tyrimo pareigūnų parodymais, padarė nepagrįstas išvadas, paremtas prielaidomis, nepašalino prieštaravimų, nukrypdamas nuo suformuotos kasacinio teismo praktikos, taip padarė esminius (BPK 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies) pažeidimus ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 199 straipsnį.
2.2. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, vertindami byloje surinktus įrodymus, tinkamai neįvertino visų proceso metu surinktų bylai teisingai išspręsti reikšmingų įrodymų, be kita ko, ignoravo bylos duomenis, detaliai leidžiančius atkurti įvykių seką, – muitinės vaizdo įrašus ir muitinės informacinės sistemos metaduomenis, sekundžių tikslumu nusakančius operacijų atlikimo eigą. Pirmosios instancijos teismas daugiausia dėmesio skyrė M. G. kaltinantiems įrodymams (S. Beišienės, L. Rakauskienės parodymams) ir visiškai selektyviai atmetė M. G. teisinančius įrodymus (N. M., M. K., S. S. parodymus, vaizdo įrašą, žodinę deklaraciją ir jos pildymą laiko atžvilgiu patvirtinančius duomenis), be kita ko, ignoravo apeliacinio skundo argumentus dėl liudytojų pareigūnių S. Beišienės ir L. Rakauskienės parodymų prieštaravimo bylos medžiagai (vaizdo įrašui, žodinei deklaracijai). Taigi apeliacinės instancijos teismas konstatavo parodymų neprieštaringumo viršenybę prieš parodymų teisingumą, t. y. atitiktį faktui, tai iš esmės prieštarauja teisingumo principui.
2.3. M. G. kaltė grindžiama išimtinai tik liudytojos S. Beišienės parodymais, juos atsiejant nuo kitų byloje esančių ištirtų įrodymų, nevertinant įrodymų viseto. Nors apeliacinės instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje teigiama, kad liudytojos S. Beišienės parodymai yra nuoseklūs, nenustatyta, jog liudytoja būtų suinteresuota bylos baigtimi, tačiau šios parodymai vertintini kritiškai. Pats faktas, kad parodymus apie galimai padarytą nusikaltimą duoda muitinės pareigūnas, besąlygiškai nesuteikia pagrindo jo parodymus laikyti teisingais ir remtis jais kaip įrodymu. Situacija, kai procesą vykdantys subjektai (muitinės pareigūnai), turintys pareigą įrodinėti, gali būti vėliau apklausiami kaip liudytojai, prieštarauja pagrindinėms proceso idėjoms ir teisinės valstybės principams. Muitinės pareigūnas negali būti apklausiamas kaip liudytojas toje pačioje byloje, nes toks asmuo yra ikiteisminio tyrimo pareigūnas, kuriam perkelta įrodinėjimo našta. Įrodinėjimo subjektas negali pretenduoti į neutralumą ir objektyvumą. Tokie liudytojai yra suinteresuoti.
2.4. Dėl S. Beišienės parodymų patikimumo kyla pagrįstų abejonių ir dėl to, kad ji duodama parodymus žinojo, jog žodinę deklaraciją užpildė ne, kaip teigia, iki nurodymo M. G. užeiti į muitinės postą, o vėliau. Be to, per liudytojos S. Beišienės apklausą ikiteisminio tyrimo metu išvardytas muitinio tikrinimo metu atliktų veiksmų skaičius (šiuos veiksmus ji atliko per 1 minutę 4 sekundes) kelia pagristų abejonių dėl šių parodymų atitikties faktinėms aplinkybėms. Iš vaizdo įrašo matyti, jog po 1 minutės 4 sekundžių nuo M. G. įėjimo į muitinės tikrinimo patalpą S. Beišienė paliko darbo vietą ir išėjo į kitas patalpas muitinės teritorijoje, t. y. jau nuodugniai patikrinusi kuprinę, dvi striukės vietas, peržiūrėjusi lagaminą, atlikusi keturis pinigų perskaičiavimus ir užfiksavusi pažeidimą. Vien tai, kad per tokį trumpą laiko tarpą atliktas toks skaičius veiksmų, kelia pagrįstų abejonių dėl parodymų teisingumo.
2.5. Palyginus liudytojos S. Beišienės parodymus apie M. G. deklaravimo procedūros laiką bei eigą su vaizdo įrašuose užfiksuota įvykių eiga matyti, kad S. Beišienės parodymai neatitinka įvykių sekos vaizdo įraše: neatitinka S. Beišienės parodymų, jog ji užpildė M. G. žodinę deklaraciją ir tik tuomet jį pakvietė į muitinės patalpas patikrinti. M. G. žodinė deklaracija buvo pradėta pildyti tik 13 val. 37 min. 3 sek., t. y. praėjus beveik 15 minučių nuo to momento, kai M. G. pateikė muitinei dokumentus ir įėjo į muitinės patalpas, ir praėjus beveik 14 minučių, kai prie pasienio ir muitinės postų atvyko N. M. ir M. K.. 13 val. 23 min. 33 sek. muitinės pareigūnė S. Beišienė išėjo iš muitinės patalpų ir 13 val. 24 min. 44 sek. grįžo atgal į muitinės patalpas, taigi ji matė prie muitinės ir pasienio postų laukiančius M. G. bendrakeleivius N. M. ir M. K.. Tai patvirtina, jog dar nepradėjus pildyti žodinės M. G. deklaracijos, kuri buvo pradėta pildyti tik 13 val. 37 min. 3 sek., siekiant nustatyti M. G. gabenamų pinigų kilmę ir nuosavybę, buvo galimybė iš karto apklausti tiek N. M., tiek M. K., tai būtų užkirtę kelią šios bylos atsiradimui.
2.6. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio 41 punkte teigiama, kad remiamasi nuosekliu S. Beišienės tvirtinimu, jog M. G. neminėjo, kad pinigai priklausytų ne jam, tačiau tai prieštarauja S. Beišienės parodymams, jog M. G. po patikros tiksliai nenustatytu laiku teigė, kad pinigai yra dviejų draugų, kurie keliavo kartu su juo, ir jo paties. Tik papildomos apklausos metu liudytoja teigė, jog kažkuriuo momentu į pagalbą atėjusi posto vyresnioji inspektorė L. Rakauskienė klausė jo, kieno tai pinigai, ir jo atsakymas, rodos, buvo, kad tai yra jo darbo užmokestis. Be to, S. Beišienė apklausų metu buvo nurodžiusi, kad nei tikrinimo metu, nei po jo M. G. neklausė nei iš kur jis gavo savo pinigus, nei kam jie skirti, nei kieno jie yra (11 t., b. l. 43).
2.7. Byloje nebuvo nustatyta ir koks tiksliai pareigūnas yra matomas vaizdo įraše. Nėra žinoma, kokiu būdu buvo identifikuota, jog muitinės patalpas paliekanti ir vėl užeinanti pareigūnė yra būtent L. Rakauskienė, o ne S. Beišienė. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio 45 punkte nurodyta, kad byloje esantis vaizdo įrašas patvirtina, jog pareigūnė S. Beišienė visą laiką buvo tarnybinėse patalpose ir atliko nuodugnų M. G. gabenamų daiktų patikrinimą. Iš vaizdo įrašo matyti, kad 13.23 val. iš pastato išeina muitinės pareigūnė L. Rakauskienė, kuri buvo apklausta teisiamojo posėdžio metu, o ne pareigūnė S. Beišienė, taip pat iš įrašo matyti, kad 13.23 val. pareigūnė L. Rakauskienė grįžta į tikrinimo postą. Abi pareigūnės buvo apklausiamos teisiamajame posėdyje ir visi posėdžio dalyviai turėjo galimybę matyti pareigūnių išvaizdos skirtumus. Be to, kaip matyti iš L. Rakauskienės parodymų, ji nagrinėjamo įvykio metu dirbo kitoje muitinės posto pusėje esančiame pastate, skirtame išvykstantiems asmenims tikrinti, o atvykstančiųjų ir išvykstančiųjų patikra Panemunės muitinės poste organizuojama skirtinguose nutolusiuose pastatuose. Išvykstančiųjų pastato dėl nuotolio vaizdo įraše nematyti. Todėl yra pagrindas iš Klaipėdos teritorinės muitinės išreikalauti 2022 m. lapkričio 18 d. vaizdo įrašų, kuriuose fiksuotas Lietuvos Respublikos Panemunės kelio posto praleidimo vietos K. Donelaičio g. 2A, Panemunėje, vaizdas nuo 13.35 val., tai nebuvo padaryta nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismų, nors to buvo prašoma.
2.8. Apeliacinės instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje ignoruoti apeliacinio skundo argumentai dėl nepagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo nesiremti liudytojų N. M., M. K. ir S. S. parodymais. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog M. G., M. K., S. S. ir N. M. parodymuose pateiktos skirtingos pinigų grąžinimo aplinkybės, tačiau nei pirmosios instancijos teismo, nei apeliacinės instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje nebuvo patikslinta, kokios būtent aplinkybės skiriasi. Iš liudytojų M. G., M. K., S. S. ir N. M. parodymų susidaro bendras nuoseklus vaizdas: pinigų grąžinimo vieta – viešbutis „Park Inn“ Sankt Peterburge, pinigų grąžinimo laikas – 2022 m. lapkričio 17 d. vakaras, po verslo susitikimo, pinigų grąžinimo metu viešbutyje buvę asmenys – M. G., S. S., M. K. ir N. M., pinigus grąžinęs asmuo – S. S., pinigus priėmęs asmuo – M. G..
2.9. Apeliacinės instancijos teismas neatsakė į apeliacinio skundo argumentus ir nepatikrino, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad liudytojo N. M. parodymai nepatikimi, nes nustatė vieną neatitikimą tarp jo pirminės apklausos ir jo duotų parodymų teismo posėdžio metu. Pirminėje apklausoje N. M. nurodė, jog M. K. prie kolegų prisijungė Sovetske, o teismo posėdžio metu patikslino, jog apklausos duomenys pateikti netiksliai, kadangi M. K. su kolegomis susitiko Sankt Peterburge. Šių parodymų teisingumas yra pagrįstas rašytiniais dokumentais, t. y. pateiktais M. K. lėktuvo skrydžio bilietais ir viešbučio Sankt Peterburge dokumentais. N. M. pirminė apklausa vyko itin vėlai, t. y. nuo 21.35 iki 22.37 val., po 9 valandų laukimo prie muitinės, tai turėjo reikšmingą įtaką asmens atidumui skaitant ikiteisminio tyrimo pareigūno surašytą protokolą.
2.10. Taip pat nepasisakyta dėl pirmosios instancijos teismo vertinimo, susijusio su liudytojų parodymais apie S. S. draudimo kompensuotas išlaidas, jog M. G. ir M. K. teigė, kad gydymo išlaidas kompensavo draudimas, o S. S. tai paneigė apklausos metu. S. S. apklausos metu paaiškino, kad turi skirtingų rūšių draudimą, kuris kompensuoja gydymo išlaidas, tačiau nekompensuoja papildomų tyrimų ir kitų išlaidų. M. K. parodymuose tiksliai įvardyta, kad draudimas jam kompensavo gydymosi išlaidas. Kokioms konkrečiai išlaidoms buvo skirti byloje minimi 15 000 Eur – gydymo ar papildomų tyrimų, teisiamųjų posėdžių metu nebuvo išnagrinėta. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje taip ir neįvertino, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai liudytojų N. M., M. K., S. S. parodymus atmetė kaip nepatikimus.
2.11. Apeliacinės instancijos teismas M. G. kaltę grindė tuo, jog byloje yra pateikta 16 M. G. žodinių deklaracijų, tačiau jos užpildytos M. G. nieko nežinant apie jų pildymą, nė viena iš šių žodinių deklaracijų nėra jo paties pildyta ar pasirašyta. Toks žodinių deklaracijų pildymas iš esmės pažeidžia Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2017 m. gruodžio 22 d. įsakymo Nr. 1 B-1099 „Dėl Prekių deklaravimo žodžiu taisyklių patvirtinimo“ nuostatas. Teismas M. G. kaltę grindė ir tuo, kad po deklaracija yra M. G. rankraštinis įrašas „Su dokumentais susipažinau“ ir parašas, o žodinėje deklaracijoje nėra jokių M. G. pastabų apie tai, kad neteisingai nurodyta deklaruotina suma. Akivaizdu, kad rankraštinis įrašas „Su dokumentais susipažinau“ negali būti priskirtas asmens sutikimui su dokumentuose nurodytais duomenimis, ypač įvertinus tai, kokiomis sąlygomis ir laiku M. G. jis buvo pateiktas.
2.12. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, vertindami M. G. žodinę deklaraciją ir joje užfiksuotus duomenis, kad M. G. žodžiu deklaravo gabenantis 2000 Eur grynųjų pinigų, padarė klaidų dėl jos turinio. Grynųjų pinigų deklaracija muitinės procedūrų metu gali būti pateikta tik raštu arba elektroniniu būdu ir tik tokios formos, kuri patvirtinta 2021 m. gegužės 11 d. Reglamente (ES) 2021/776, t. y. tokia deklaracija negali būti pateikta žodžiu. Nagrinėjamu atveju muitinės žodinės deklaracijos forma, kurioje, muitinės pareigūnių teigimu, įrašyta M. G. deklaruota grynųjų pinigų suma (2000 Eur), neatitinka teisės aktų reikalavimų, todėl negali būti laikoma įrodymu šioje byloje. Be to, grynųjų pinigų deklaracija asmens ir prekių tikrinimo metu dar nebuvo pateikta, asmeniui nebuvo suteikta galimybė pateikti tokią deklaraciją, todėl asmens ir prekių patikrinimas negalėjo būti pradėtas, o juo labiau tikrinimo rezultatas negalėjo būti vertinamas pagal nesančios (tiek forma, tiek turiniu) deklaracijos įrašus. Taigi byloje esantys dokumentai – M. G. asmens apžiūros protokolas, patikrinimo aktas, žodinė deklaracija – yra surašyti pažeidžiant jų įforminimo seką, neatitinkantys jų surašymo laiko, todėl negali būti laikomi įrodymais šioje baudžiamojoje byloje.
2.13. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados yra nepagrįstos išsamia ir visapusiška surinktų duomenų analize, teismo išvados neatitinka byloje surinktų duomenų, byloje nebuvo išsamiai ir nuosekliai ištirtos visos bylos aplinkybės, nebuvo pašalintos abejonės, netinkamai išanalizuoti ir atskleisti nusikalstamos veikos, nustatytos BK 199 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymiai, o M. G. nepagrįstai, neteisėtai ir neteisingai buvo pripažintas kaltu ir jam paskirta neteisinga bausmė. M. G. veiksmuose nėra jam inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties. Žemesnės instancijos teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, neteisingai aiškino ir taikė M. G. inkriminuotos nusikalstamos veikos normas.
2.14. M. G. pats pateikė visus su savimi turimus pinigus muitinio tikrinimo patalpose, kaip to reikalauja Muitinės įstatymo 48 straipsnis, o ne juos slėpė, siekdamas išvengti muitinės kontrolės. M. G. net nebandė slėpti pinigų. Pinigus jis laikė kuprinėje, striukės ir kelnių kišenėje. Nei kuprinėje, nei lagamine, nei striukėje nebuvo specialiai slėpti padarytų skyrelių. Be to, visi pinigai pateikti ir suskaičiuoti per 1 minutę 4 sekundes, tai pagrindžia, kad pinigai buvo laikomi atvirai. Iš vaizdo įrašų matyti, kad iš esmės per minutę M. G. iš paskos prie pasų pasienio posto atvyko N. M. ir M. K.. Tai pagrindžia faktą, kad M. G., N. M. ir M. K. keliavo kartu, ir patvirtina jų parodymus, jog kiekvienam iš jų priklausė po 5000 Eur. Nagrinėjamu atveju darytina išvada, jog M. G. nustatytą būtinumą deklaruoti gabenamus pinigus ir jų deklaravimo tvarką pažeidė būdamas įsitikinęs, kad jo ir N. M. bei M. K. kartu gabenama jiems visiems priklausanti pinigų suma neviršija 10 000 Eur, ji skaičiuojama trims asmenims, tad akivaizdu, kad M. G. veikoje nėra kaltės.
2.15. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad šio nusikaltimo padarymui neturi reikšmės tai, kam iš tiesų priklausė M. G. gabenami nedeklaruoti pinigai, nes atsakomybė už jų nepateikimą kyla pinigus gabenančiam asmeniui, o ne jų savininkui. Tokie teismo argumentai prieštarauja teismų praktikai. Tiek M. G., tiek su juo kartu vykę liudytojai N. M., M. K. jau nuo pat pradžių muitinės pareigūnams patvirtino, jog M. G. turimi pinigai priklauso jiems visiems trims. Tokius jų parodymus patvirtino ir muitinės pareigūnė. Taigi, nors pinigus ir turėjo M. G., bet kartu su juo kirtę sieną asmenys (M. K. ir N. M.) realiai galėjo atskirai disponuoti savo turimais pinigais. Analogišką situaciją Lietuvos apeliacinis teismas įvertino kaip neturinčią nusikalstamos veikos požymių, konstatuodamas, kad teisės aktuose dėl pinigų deklaravimo nėra jokio tiesioginio draudimo bendrai laikyti kelių asmenų pinigus. Duomenų, kokia tvarka ir kaip yra apskaičiuojamos kelių asmenų turimos lėšos (ar gali turėti vienoje vietoje, ar privalo turėti kiekvienas prie savęs), nėra detalizuota (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 19 d. nutartis, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 1A-115-197/2018).
2.16. Skundžiamame nuosprendyje nebuvo atsakyta į apeliaciniame skunde iškeltus klausimus: jei asmuo turėjo galimybę deklaruoti pinigus iki tikrinimo pabaigos 16.51 val. ir tikrinimo metu reiškė prašymą deklaruoti, kodėl nebuvo leista to padaryti ir kodėl žodinė deklaracija buvo užpildyta slapta nuo M. G., jam nedalyvaujant, neteikiant informacijos; ar pareigūno sprendimas, jog užėjus į muitinio tikrinimo vietą asmeniui yra per vėlu pateikti gabenamas prekes muitinės kontrolei, neprieštarauja teisės aktams, reglamentuojantiems muitinės procedūrų tvarką.
2.17. Iš abiejų instancijų teismų nuosprendžių nėra aišku, kas yra laikoma nusikaltimo pradžios ir pabaigos momentais, nuo kurių M. G. laikomas nepasinaudojęs galimybe deklaruoti pinigus ir įvykdęs nusikaltimą pagal BK 199 straipsnio 1 dalį. Remiantis pirmosios instancijos teismo nuosprendžio 45 punkte nurodytais S. Beišienės parodymų fragmentais, spręstina, kad M. G. prarado galimybę deklaruoti gabenamus pinigus pasibaigus klausimams apie deklaruojamas prekes prie muitinės langelio, 13 val. 22 min. 26 sek., dar neužėjęs į muitinės patalpas, nes užėjus jau prasidėjo tikrinimas. Taigi nusikaltimo pradžia yra asmens atsitraukimas nuo muitinės langelio 13 val. 22 min. 26 sek. ir įžengimas į muitinės patalpas, o 10 sekundžių kontaktas su pareigūnu prie neženklinto langelio buvo pakankama ir protinga procedūra piliečiui įvykdyti įstatyme nurodytą pareigą pateikti prekes muitinės kontrolei. Tačiau nuosprendžio 45 punkte teismas sampratą apie nusikaltimo įvykdymo pradžią nurodo kitaip – teismo vertinimu, vien tik aplinkybė, jog M. G. į tikrinimo patalpas įėjo 13.22 val., o žodinė deklaracija sistemoje buvo redaguota 13.37 val., nereiškia, kad jo veiksmai negali būti vertinami kaip nusikalstami, nes per šį laikotarpį jis turėjo objektyvią galimybę deklaruoti gabenamus pinigus, tačiau to nepadarė, o jo patikrinimas ir pinigų skaičiavimas buvo baigti ne 13.37 val., o 16.51 val. Taigi teismas nusprendė, jog asmuo turi teisę inicijuoti pinigų deklaravimą viso tikrinimo metu iki tikrinimo pabaigos, t. y. iki 16.51 val., kai buvo baigtas tikrinimas.
3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras S. Bekišas (S. Bekiš) atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
3.1. Kasaciniame skunde išdėstyti argumentai ir prašymai yra nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas nepadarė esminių BPK pažeidimų ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo sprendimai yra teisėti ir pagrįsti. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas tinkamai įgyvendino BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas nuostatas ir jų nepažeidė, nes byloje esančius įrodymus vertino kaip visumą ir teisingai konstatavo, kad nuteistasis padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, nustatytą BK 199 straipsnio 1 dalyje.
3.2. Didžioji dalis kasaciniame skunde išdėstytų argumentų (analizuojami liudytojų parodymai, vaizdo įrašai) yra susiję su byloje esančių įrodymų vertinimu, o faktinių bylos aplinkybių vertinimas ir analizė nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas.
3.3. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai motyvavo, kodėl pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms, ir, pagrįsdamas nuteistojo kaltę, nustatydamas faktinę aplinkybę, kad nuteistasis nedeklaravo visos per valstybės sieną gabenamos pinigų sumos, rėmėsi kaip liudytojų apklaustų muitinės pareigūnių S. Beišienės, L. Rakauskienės parodymais, S. Beišienės tarnybiniame pranešime, asmens apžiūros protokole ir jo prieduose užfiksuota informacija, iš dalies paties M. G. parodymais, kita rašytine baudžiamosios bylos medžiaga. Muitinės pareigūnų parodymai yra savarankiškas įrodymų šaltinis, kuris visiškai atitinka įrodymų sąsajumo ir leistinumo reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo nesiremti liudytojos muitinės pareigūnės S. Beišienės parodymais ir pagrįstai nurodė, kad netikėti šios liudytojos parodymais nėra pagrindo. Šios liudytojos parodymai, kad nuteistasis žodžiu deklaravo gabenantis tik 2000 Eur, neprieštarauja paties nuteistojo parodymams, kad paklausus, kiek pinigų gabena, jis nurodė, kad apie 2000 Eur, be to, nuteistasis žinojo, kad reikia deklaruoti gabenamą nuo 10 000 Eur pinigų sumą. Byloje yra ir nuteistojo žodinė deklaracija, kurioje užfiksuota, kad asmuo deklaravo gabenantis 2000 Eur, po deklaracija yra rankraštinis įrašas „Su dokumentu susipažinau“ ir parašas. Šioje deklaracijoje nėra jokių nuteistojo pastabų, kad neteisingai nurodyta deklaruotina suma.
3.4. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į analogiškus kasaciniame skunde nurodytus argumentus, kad nuteistasis gabenamų pinigų neslėpė, be to, pinigai priklausė keliems asmenims ir nuteistasis neturėjo tyčios padaryti jam inkriminuotą nusikaltimą, pagrįstai nurodė, kad prievolė deklaruoti gabenamus grynuosius pinigus taikoma juos gabenančiam fiziniam asmeniui, nepriklausomai nuo to, ar jis yra gabenamų pinigų savininkas. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad visą rastą ir nuteistajam inkriminuotą grynųjų pinigų sumą gabeno būtent nuteistasis.
3.5. Byloje taip pat nustatyta, kad nuteistojo gabenti pinigai buvo laikomi skirtingose vietose (piniginėje, kuprinėje, voke, aplanko viduje su receptu, džinsų ir striukės kišenėse, lagamine esančios striukės kišenėje), be to, buvo gabenama didelė pinigų suma, todėl neįtikinama nuteistojo versija, kad jis pamiršo, jog gabeno ne 2000 Eur, o žymiai didesnę pinigų sumą. Tai, kad nuteistasis sąmoningai nuslėpė nuo muitinės pareigūnų, jog gabena daugiau nei 10 000 Eur, žinodamas apie būtinybę deklaruoti gabenamus grynuosius pinigus, ir norėjo taip veikti, patvirtina ir tai, kad kai buvo atliekamas nuteistojo patikrinimas ir randama vis daugiau gabenamų grynųjų pinigų, jo ne kartą buvo klausiama, ar jis turi daugiau deklaruotinų pinigų, tačiau jis vis atsakydavo, kad neturi. Be to, nuteistasis 2018–2022 m. laikotarpiu Lietuvos Respublikos sieną kirto 212 kartų, todėl kertant valstybinę sieną atliekamos procedūros jam turėjo būti gerai žinomos.
3.6. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad nusikalstamos veikos kvalifikavimui neturi reikšmės ir aplinkybė, jog nuteistasis pinigus laikė asmeniniuose daiktuose ir jų nebuvo paslėpęs, nes šiuo atveju svarbus pareigos deklaruoti visus gabenamus grynuosius pinigus neįvykdymas. Asmuo, atvykęs į pasienio kontrolės postą, turi būti aktyvus, pranešti pareigūnams apie gabenamą pinigų sumą, klausti informacijos, kurios jis nežino ar dėl kurios nėra tikras. Kiekvienas asmuo, atvykstantis į Lietuvos Respubliką iš trečiųjų šalių ar išvykstantis į trečiąsias šalis ir gabenantis ne mažesnę kaip 10 000 Eur grynųjų pinigų sumą, privalo ją deklaruoti muitinės įstaigoje, pateikdamas užpildytą ir pasirašytą grynųjų pinigų deklaravimo formą be atskiro muitinės pareigūno reikalavimo. Esminė baudžiamojoje byloje nustatyta aplinkybė – kad teisės aktų nustatytos, reikalaujamos rašytinės pinigų deklaravimo formos (blanko) nuteistasis muitinės pareigūnų neprašė, jos neužpildė ir nepateikė, nors turėjo ne tik pareigą, bet ir visas galimybes informuoti apie didesnę kaip 10 000 Eur gabenamą deklaruotiną grynųjų pinigų sumą, tačiau to laiku nepadarė, priešingai, muitinės pareigūnei jis pateikė žinomai neteisingą informaciją.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Nuteistojo M. G. gynėjo advokato H. Juškos kasacinis skundas atmestinas.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
5. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Skundžiamų teismų nuosprendžių ir nutarčių teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas vadovaujantis ne bet kokiomis, o šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-P-135-648/2016 ir kt.).
6. Kasaciniu skundu nuteistojo M. G. gynėjas advokatas prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius ir bylą nutraukti arba panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Tokį prašymą kasatorius iš esmės argumentuoja tuo, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, įrodymus vertino vienpusiškai ir neobjektyviai, nevertino įrodymų visumos, daromų išvadų, kad nuteistasis tyčia nepateikė muitinės kontrolei per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabenamų pinigų, nepagrindė išsamia ir visapusiška surinktų duomenų analize. Taigi, kasatorius netinkamą BK 199 straipsnio 1 dalies taikymą sieja su įrodymų vertinimu, pateikdamas savą įrodymų vertinimo versiją ir ginčydamas teismų nustatytas faktines aplinkybes. Tačiau pagrįstų teisinių argumentų dėl esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimų, tiriant įrodymus ir nustatant bylai reikšmingas aplinkybes, kasatorius nenurodo. Pateikiama subjektyvi įrodymų vertinimo versija ir argumentai, skirti teismų nustatytoms aplinkybėms paneigti, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant konkrečių argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-31-788/2021, 2K-7-89-511/2023 ir kt.). Įstatymas įtvirtina išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, kad asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus nusikalstamos veikos sudėties požymius. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų gynyba, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Atsižvelgiant į pirmiau aptartas bylų nagrinėjimo kasacine tvarka nuostatas, nagrinėjant šią bylą kasacine tvarka bus tikrinama, ar teismai, vertindami įrodymus, nepadarė esminių BPK pažeidimų ir ar pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes nuteistojo M. G. veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 199 straipsnio 1 dalį.
Dėl įrodymų vertinimo ir BK 199 straipsnio 1 dalies taikymo
7. BK 199 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabendamas privalomus pateikti muitinei daiktus, kurių vertė viršija 150 MGL, bet neviršija 400 MGL dydžio sumos, nepateikė jų muitinės kontrolei ar kitaip šios kontrolės išvengė.
8. Daiktai, nurodyti BK 199 straipsnio 1 dalies dispozicijoje, yra visi materialūs objektai, pagal galiojančius teisės aktus privalomi pateikti muitiniam tikrinimui, taip pat ir pinigai. Kontrabandos nusikaltimo sudėtis yra formalioji, todėl nusikaltimas laikomas baigtu nuo privalomų pateikti muitinei daiktų nepateikimo muitinės kontrolei ar jos išvengimo momento. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia. Motyvai ir tikslai nėra būtini šio nusikaltimo sudėties požymiai ir neturi reikšmės veikos kvalifikavimui.
9. 2018 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1672 dėl į Sąjungą įvežamų arba iš jos išvežamų grynųjų pinigų kontrolės, kuriuo panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1889/2005, 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vežėjai, vežantys grynuosius pinigus, kurių vertė yra 10 000 Eur arba didesnė, deklaruoja tuos grynuosius pinigus valstybės narės, per kurią jie atvyksta į Sąjungą arba iš jos išvyksta, kompetentingoms institucijoms ir sudaro joms galimybę atlikti kontrolę. Jeigu pateikiama neteisinga arba neišsami informacija arba nesudaroma galimybė atlikti grynųjų pinigų kontrolės, grynųjų pinigų deklaravimo pareiga laikoma neįvykdyta. Deklaracijoje turi būti pateikiami išsamūs duomenys apie vežėją, grynųjų pinigų savininką, numatomą grynųjų pinigų gavėją, grynųjų pinigų pavidalą ir sumą arba vertę, jų ekonominę kilmę, paskirtį ir kt. Šie duomenys turi būti pateikiami raštu arba elektroniniu būdu, naudojant 16 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytą deklaracijos formą (3 straipsnio 3 dalis). Be kita ko, 6 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad net ir tais atvejais, kai grynųjų pinigų suma nesiekia 3 straipsnyje nustatytos ribos, kompetentingos institucijos registruoja nurodytą informaciją, jei yra požymių, kad grynieji pinigai yra susiję su nusikalstama veikla. Siekiant patikrinti, kaip vykdoma 3 straipsnyje nustatyta pareiga deklaruoti lydimus grynuosius pinigus, kompetentingos institucijos įgaliojamos, laikantis nacionalinėje teisėje nustatytų sąlygų, tikrinti fizinius asmenis, jų bagažą ir transporto priemones (5 straipsnio 1 dalis). Kiekviena valstybė narė nustato sankcijas, taikytinas tuo atveju, kai nevykdoma 3 straipsnyje nustatyta pareiga deklaruoti lydimus grynuosius pinigus arba 4 straipsnyje nustatyta pareiga atskleisti nelydimus grynuosius pinigus. Tokios sankcijos turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasomos (14 straipsnis). Šio reglamento nuostatas įgyvendinančio Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 21 straipsnyje nustatyta, kad grynųjų pinigų sumos deklaruojamos šiais atvejais: 1) kai asmuo per Lietuvos Respubliką į Europos Sąjungą iš trečiųjų šalių įveža ar iš Europos Sąjungos per Lietuvos Respubliką išveža į trečiąsias šalis, kaip jos reglamentuotos Lietuvos Respublikos muitinės įstatyme (toliau šiame straipsnyje – trečiosios šalys), grynųjų pinigų vienkartinę sumą, kurios vertė yra ne mažesnė kaip nurodytoji Reglamento (ES) 2018/1672 3 straipsnio 1 dalyje; 2) muitinės pareikalavimu, kai asmuo į kitas Europos Sąjungos valstybes nares iš Lietuvos Respublikos išveža ir iš kitų Europos Sąjungos valstybių narių į Lietuvos Respubliką įveža ar į kitas Europos Sąjungos valstybes nares ir iš kitų Europos Sąjungos valstybių narių gabena grynuosius pinigus, kurių vienkartinė suma viršija 10 000 Eur ar ją atitinkančią sumą užsienio valiuta.
10. Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2021 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. 1B-368 „Dėl Grynųjų pinigų deklaracijų ir Grynųjų pinigų atskleidimo deklaracijų pateikimo ir muitinio įforminimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ nustatyta, kad grynųjų pinigų deklaracija pildoma atvykstant į Europos Sąjungą iš trečiųjų šalių, išvykstant iš Europos Sąjungos į trečiąsias šalis arba vykstant per Lietuvos Respubliką iš trečiosios šalies į trečiąją šalį, kai gabenamų grynųjų pinigų, kaip jie apibrėžti Reglamento (ES) 2018/1672 2 straipsnio 1 dalies a punkte, vertė yra 10 000 Eur arba didesnė (5 straipsnis). Pasirašyta grynųjų pinigų deklaracija teikiama Lietuvos Respublikos pasienio kontrolės punkte veikiančio muitinės posto pareigūnui (6 straipsnis).
11. Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo konstatuoti, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, neteisingai nustatė įrodytomis pripažintas faktines bylos aplinkybes ir tai lėmė netinkamą BK 199 straipsnio 1 dalies taikymą nuteistajam M. G..
12. Iš bylos duomenų matyti, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme visi byloje surinkti duomenys buvo ištirti nesuvaržant nuteistojo teisių į gynybą ir nepažeidžiant rungimosi principo. Priimtame nuosprendyje yra išdėstyti ir aptarti teismo posėdyje ištirti įrodymai, pateikiant motyvuotą jų vertinimą, gynybos versija, remiantis byloje ištirtais įrodymais nustatytomis aplinkybėmis, motyvuotai atmesta.
13. Apeliaciniu skundu nuteistojo M. G. gynėjas advokatas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytų išvadų pagrįstumą, teigė, kad nuteistasis neturėjo tyčios kontrabandos būdu gabenti pinigus per valstybės sieną, dalis gabenamų pinigų priklausė kitiems asmenims, kad jo veiksmai nėra pavojingi nei Lietuvos valstybei, nei jos finansų sistemai, nei ekonominei tvarkai ar kitiems asmenims, ir prašė apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą išanalizavęs pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, pripažino, kad nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos ir teisingos, kad byloje surinktų įrodymų visuma suteikia pakankamą pagrindą konstatuoti, jog nuteistasis M. G. pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 199 straipsnio 1 dalį. Bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija nesutikti su šio teismo padarytomis išvadomis neturi teisinio pagrindo.
14. M. G. nuteistas už tai, kad, pėsčiųjų taku vykdamas iš Rusijos Federacijos į Lietuvą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir gabendamas privalomus muitinei pateikti grynuosius pinigus – 16 723,94 Eur, siekdamas išvengti muitinės kontrolės, žodžiu deklaravo gabenantis 2000 Eur, o 14 670 Eur ir 3300 Rusijos rublių laikė skirtingose vietose ir taip išvengdamas muitinės kontrolės gabeno grynuosius pinigus, kurių vertė viršija 150 MGL, bet neviršija 400 MGL dydžio sumos. Byloje nėra ginčo dėl to, kad nuteistasis gabeno nurodytą pinigų sumą, to neneigia ir pats nuteistasis, tačiau nuteistasis neigia, kad jis turėjo tyčią nedeklaruoti gabenamų pinigų, teigia tiesiog pamiršęs, kad juos vežasi. Be to, dalis pinigų priklausė M. K. ir N. M. (kiekvienam po 5000 Eur), todėl likusi pinigų suma neviršijo sumos, nuo kurios deklaravimas privalomas.
15. Teismų praktikoje pažymima, kad kaltės turinys atskleidžiamas remiantis ne vien tik kaltininko paaiškinimais, kaip jis suvokė ir vertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius ir pan., tačiau ir pagal objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos padarant, situaciją, kuri buvo juos padarant, ir kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-154-1073/2021, 2K-97-495/2024, 2K-39-489/2025 ir kt.). Bylos duomenys ir skundžiamų sprendimų turinys patvirtina, kad teismai savo išvadą dėl nuteistojo M. G. tiesioginės tyčios padarė vertindami byloje surinktų įrodymų visumą ir atsižvelgdami į konkrečias šios bylos aplinkybes.
16. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl apeliacinio skundo argumentų, įvertino tai, kad muitinės posto tikrinimo teritorijoje buvo viešai skelbiama informacija apie būtinumą deklaruoti grynuosius pinigus, jei jų vertė yra ne mažesnė kaip 10 000 Eur. Tokiu atveju asmuo turi pateikti užpildytą ir pasirašytą grynųjų pinigų deklaravimo formą be atskiro muitinės pareigūno reikalavimo. M. G. 2018–2022 metais Lietuvos Respublikos sieną kirto 212 kartų, per tą laikotarpį pateikė 16 žodinių deklaracijų apie gabenamas deklaruotinas prekes, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, valstybės sienos kirtimo procedūros jam turėjo būti žinomos. Šis teismas pagrįstai konstatavo, kad pareigą deklaruoti grynuosius pinigus turi juos gabenantis fizinis asmuo, nepriklausomai nuo to, kas yra grynųjų pinigų savininkas. Toks reikalavimas kyla tiek iš Reglamento 3 straipsnio 1 ir 2 dalių, kur, be kita ko, nurodyta, kad grynuosius pinigus deklaruoja vežėjai ir deklaracijoje turi būti nurodytas gabenamų pinigų savininkas, tiek iš Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų. Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2021 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. 1B-368 „Dėl Grynųjų pinigų deklaracijų ir Grynųjų pinigų atskleidimo deklaracijų pateikimo ir muitinio įforminimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ yra tiesiogiai nurodyta, kad užpildytą ir pasirašytą grynųjų pinigų deklaraciją privalo pateikti grynuosius pinigus gabenantis asmuo (7 straipsnis), o kai asmuo nėra gabenamų grynųjų pinigų savininkas, prievolė Aprašo nustatyta tvarka pateikti grynųjų pinigų deklaraciją priklauso grynuosius pinigus gabenančiam asmeniui (8 straipsnis). Taigi nuteistojo veikai kvalifikuoti pagal BK 199 straipsnio 1 dalį jokios reikšmės neturi kasacinio skundo motyvai, kad dalis M. G. gabentų pinigų priklausė kitiems asmenims – M. K. ir N. M..
17. Skunde daug dėmesio skiriama aplinkybei, kad M. G. pirmą kartą žodžiu muitinės pareigūnei nurodė gabenantis 2000 Eur atvykęs 2022 m. lapkričio 18 d. 13.22 val., o žodinė deklaracija apie šią gabenamą sumą sistemoje užregistruota tik 13.37 val. Be to, plačiai dėstoma, kad per patikrinimą muitinės pareigūnų pildyta žodinė deklaracija savo forma neatitinka teisės aktų reikalavimų, todėl negali būti laikoma įrodymu šioje byloje. Atsakydama į tokius kasacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad, pagal pirmiau aptartą teisinį reguliavimą, šioje byloje nustatytu atveju pareigą pateikti nustatytos formos deklaraciją (raštu arba elektroniniu būdu) turi pinigus gabenantis asmuo. Asmuo, norintis deklaruoti gabenamus daiktus, pats privalo apie tai informuoti muitinės pareigūną (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-591/2007, 2K-646/2007, 2K-430/2014, 2K-568/2014, 2K-7-130-699/2015, 2K-359-648/2018). Ši asmens pareiga išlieka tiek nesant tikrinimą atliekančio muitinės pareigūno reikalavimo, tiek ir tais atvejais, kai pareigūnai neatlieka asmens tikrinimo. Prievolė deklaruoti laikoma neįvykdyta, jeigu pateikta informacija yra neteisinga ar neišsami. Tai, kad muitinės pareigūnai pildė žodinę deklaraciją (nors nagrinėjamu atveju ir neprivalėjo to daryti), neturi reikšmės bylai išspręsti teisingai, nes dėl pirmiau išdėstytų motyvų teismai nustatė tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius BK 199 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymius ir nuteistojo M. G. veiksmus kvalifikavo teisingai.
18. Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad nagrinėjamu atveju grynųjų pinigų deklaracija asmens ir prekių tikrinimo metu dar nebuvo pateikta, asmeniui nebuvo suteikta galimybė pateikti tokią deklaraciją, todėl asmens ir prekių patikrinimas negalėjo būti pradėtas. Kitaip tariant, skunde keliamas veikos baigtumo klausimas. Tokie skundo argumentai nepagrįsti. Byloje nustatyta, kad tiek prieš atliekant muitinį tikrinimą, tiek ir patikrinimo metu nuteistojo kelis kartus buvo klausiama, ar jis negabena deklaruotinų prekių ir pinigų. Iš muitinės pareigūnės S. Beišienės parodymų, kuriuos įvertino ir aptarė ir apeliacinės instancijos teismas, matyti, kad M. G. nurodė, jog cigarečių ir alkoholio jis neturi, bet su savimi turi 2000 Eur. Kai nuteistasis buvo nusiųstas į patikrinimo patalpas, jo buvo paklausta, ar jis turi daugiau pinigų. M. G. nurodė, kad turi gal net ir mažiau nei 2000 Eur. Po to buvo patikrinti jo daiktai ir skirtingose vietose (piniginėje, skirtingose kuprinės vietose, striukės ir džinsų kišenėse) rasti nedeklaruoti pinigai. Kiekvienąkart, atradus skirtingas pinigų sumas, M. G., paklaustas, ar jis turi dar daugiau pinigų, atsakydavo, kad ne. Be kita ko, iš muitinės pareigūnės L. Rakauskienės parodymų matyti, kad M. G., paklaustas, kieno tai pinigai, atsakė, kad tai yra jo darbo užmokestis. Šie įrodymai patvirtina, kad nuteistajam buvo suteikta galimybė pateikti deklaraciją, tačiau jis to nepadarė. Pažymėtina ir tai, kad pats nuteistasis neginčijo fakto, jog žodžiu jis deklaravo gabenantis 2000 Eur. Šios aplinkybės patvirtina, kad nuteistasis sąmoningai nuo muitinės pareigūnų nuslėpė, kad gabena daugiau nei 10 000 Eur, žinodamas apie būtinybę deklaruoti gabenamus grynuosius pinigus, ir norėjo taip veikti.
19. Teismų praktikoje pažymima, kad kontrabandos baigtumas priklauso nuo kaltininko pasirinkto kontrabandos dalyko gabenimo būdo (per muitinės postus ar juos apeinant), nuo gabenamų prekių deklaravimo formos (žodžiu, raštu, veiksmu) ir kitų aplinkybių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-520/2012, 2K-430/2014). Tais atvejais, kai kontrabandos dalykas gabenamas per muitinės postą, nusikaltimas laikomas baigtu neatsižvelgiant į tai, ar pažeidėjui pavyko pergabenti daiktus per valstybės sieną. Tokiais atvejais kontrabandos baigtumas sutampa su momentu, kai išaiškėja, kad privalomi pateikti muitinei daiktai nebuvo pateikti muitinės kontrolei (pvz., muitinės pareigūnai rado paslėptus nuo kontrolės daiktus) ar kitaip šios kontrolės išvengta (pvz., kontrolei pateikiami melagingi gabenamų prekių dokumentai, daiktai gabenami susitarus su atsakingu pareigūnu dėl kontrolės nebuvimo ir pan.) arba be leidimo gabenami daiktai, kuriems reikalingas leidimas (šaunamieji ginklai, šaudmenys, narkotinės medžiagos ir kt.) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-430/2014).
20. Kasaciniame skunde nurodoma, kad muitinės pareigūnas negali būti apklausiamas kaip liudytojas toje pačioje byloje, nes jam, kaip ikiteisminio tyrimo pareigūnui, yra perkelta įrodinėjimo našta, todėl toks liudytojas yra suinteresuotas ir negali būti objektyvus. Tokie kasacinio skundo argumentai visiškai nepagrįsti ir prieštarauja teismų praktikai.
21. Kaip liudytojas gali būti šaukiamas kiekvienas asmuo, apie kurį yra duomenų, kad jis žino kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių (BPK 78 straipsnis). BPK jokių draudimų ar išimčių, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas negali būti apklausiamas kaip liudytojas ar kad tokio liudytojo parodymais, vertinant juos visų ištirtų bylos duomenų kontekste, negalima remtis grindžiant priimamą sprendimą (BPK 78, 79, 80 straipsniai, 276 straipsnio 4 dalis, 301 straipsnis), nėra. Muitinės pareigūnai, kurių parodymais buvo grindžiami skundžiami nuosprendžiai, buvo apklausti teisiamajame posėdyje, jie prisiekė, buvo įspėti dėl atsakomybės pagal BPK 163 straipsnį ir BK 235 straipsnį, nuteistojo teisės užduoti klausimus šiems liudytojams nebuvo suvaržytos ir gynybos teisės nebuvo pažeistos. Todėl vien ta aplinkybė, kad liudytojai yra ikiteisminio tyrimo pareigūnai, atlikę ikiteisminio tyrimo veiksmus, nėra pagrindas jų parodymus laikyti neatitinkančiais įrodymams keliamų reikalavimų ir neturinčiais įrodomosios vertės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-52-699/2015, 2K-51-648/2019, 2K-236-495/2023, 2K-45-628/2024, 2K-108-511/2024 ir kt.). Taigi teismai, priimdami skundžiamus nuosprendžius, galėjo remtis tokių liudytojų parodymais ir BPK nuostatų nepažeidė.
22. Kasatoriaus argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nepasisakė dėl visų apeliacinio skundo argumentų dėl BK 199 straipsnio 1 dalies taikymo, prieštarauja bylos medžiagai ir skundžiamo nuosprendžio turiniui. Dėl pirmiau aptartų motyvų šioje byloje konkrečiu nagrinėjamu atveju veikos kvalifikavimui neturi reikšmės, kam priklausė nuteistojo per valstybės sieną gabenti pinigai, todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamą sprendimą dėl apeliacine tvarka neišnagrinėtų apeliacinio skundo argumentų dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nesiremti liudytojų N. M., M. K. ir S. S. parodymais. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys rodo, kad esminiai skundo argumentai dėl nuosprendžio pagrįstumo, įrodymų vertinimo, jų pakankamumo teismo išvadoms padaryti dėl BK 199 straipsnio 1 dalies taikymo nuteistajam M. G. yra išsamiai išnagrinėti ir motyvai, dėl ko apelianto argumentai atmetami, nurodyti. Teismų praktikoje pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas neturi pareigos, apeliacine tvarka išnagrinėjęs bylą, priimtame nuosprendyje ar nutartyje išsamiai aptarinėti kiekvieną apeliacinio skundo teiginį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-226-1073/2019, 2K-220-654/2024, 2K-33-594/2025 ir kt.). Baigiamajame apeliacinės instancijos teismo dokumente turi būti pasisakyta dėl apeliacinio skundo esmės, t. y. atsakyta į apeliacinio skundo esminius argumentus, kuriais ginčijamas pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio teisėtumas ir (ar) pagrįstumas. Nagrinėjamoje byloje į esminius apeliacinio skundo argumentus, kuriais buvo ginčijamas BK 199 straipsnio 1 dalies taikymas, atsakyta.
23. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal kasaciniame skunde išdėstytus argumentus tenkinti kasatoriaus prašymą – panaikinti abiejų instancijų teismų sprendimus ir bylą nutraukti arba panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka – nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,