Lietuvos Respublikos Vyriausybė
nutarimas
Dėl LIETUVOS RESPUBLIKOS POLICIJOS RĖMĖJŲ ĮSTATYMO PAKEITIMO IR PAPILDYMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIP-1033 IR LIETUVOS RESPUBLIKOS POLICIJOS RĖMĖJŲ ĮSTATYMO NR. VIII-800 PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIP-1900
2014 m. spalio 3 d. Nr. 1088
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2014 m. birželio 27 d. sprendimo Nr. SV-S-692 „Dėl įstatymų ir Seimo nutarimo projektų išvadų“ 4 ir 13 punktus, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
1. Nepritarti Lietuvos Respublikos policijos rėmėjų įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo projektui Nr. XIIP-1033 (toliau – Įstatymo projektas Nr. XIIP-1033) dėl šių priežasčių:
1.1. Pagal Įstatymo projekto Nr. XIIP-1033 1 straipsnyje nauja redakcija dėstomo Lietuvos Respublikos policijos rėmėjų įstatymo (toliau – keičiamas įstatymas) 2, 4, 41, 5 ir 15 straipsnių nuostatas policijos rėmėjai įgytų teisę savarankiškai atlikti jiems pavestas funkcijas, kurios iš esmės nesiskirtų nuo Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatyme (toliau – Policijos veiklos įstatymas) nustatytų policijos pareigūnų funkcijų, ir jas atlikdami galėtų panaudoti prievartą (įskaitant specialiąsias priemones), kurios panaudojimo sąlygos iš esmės sutampa su nustatytosiomis Policijos veiklos įstatymo 23 ir 24 straipsniuose. Šiomis keičiamo įstatymo nuostatomis policijos rėmėjų įgaliojimai būtų išplėsti taip, kad jie iš esmės nesiskirtų nuo policijos pareigūnų įgaliojimų. Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo priedėlio 19 skyriuje nustatyta, kad palaikyti viešąją tvarką, užtikrinti asmens ir visuomenės saugumą yra policijos, kaip nacionalinio saugumo sistemos sudedamosios dalies, paskirtis. Viešosios tvarkos užtikrinimas, kaip vienas iš pagrindinių policijos uždavinių, nustatytas Policijos veiklos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Vertinant keičiamo įstatymo nuostatas suderinamumo su minėtais teisės aktais aspektu, pažymėtina, kad policijos rėmėjų įgaliojimų didinimas, suteikiantiems teisę savarankiškai atlikti policijos rėmėjo funkcijas, iš esmės panaikintų policijos rėmėjo ir policijos pareigūno teisinės padėties skirtumus, o savarankiškai veikiančių policijos rėmėjų padalinių formavimas (keičiamo įstatymo 3 straipsnio 7 dalis) iš esmės reikštų, kad sukuriami policijai alternatyvūs dariniai („alternatyvios policijos“). Tai prieštarautų minėtiems teisės aktams, neigiamai veiktų nacionalinio saugumo sistemos vientisumą ir neatitiktų Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo suformuotos doktrinos, kad „Įstatymų ir kitų teisės aktų laikymosi užtikrinimas, teisės pažeidimų atskleidimas ir tyrimas, valstybės prievartos priemonių taikymas yra išimtinė policijos ir kitų teisėsaugos institucijų teisė, kildinama iš šių institucijų funkcijų, skirtų užtikrinti viešąją tvarką valstybėje“.
1.2. Pagal keičiamo įstatymo 5 ir 15 straipsnių nuostatas policijos rėmėjai įgytų kur kas daugiau teisių panaudoti prievartos priemones (psichinę ir fizinę jėgą, kovinius veiksmus, specialiąsias priemones), palyginti su dabar nustatytu teisiniu reglamentavimu. Toks policijos rėmėjų teisių panaudoti prievartos priemones išplėtimas būtų neproporcingas policijos rėmėjų statusui, teisėms, pareigoms ir atsakomybei dėl kelių priežasčių. Pirma, policijos rėmėjas nėra statutinis valstybės tarnautojas, jis neturi policijos pareigūno statuso, jo veikla grindžiama savanoriškumo principu ir skirta padėti policijai atlikti jai priskirtas funkcijas. Taigi akivaizdu, kad policijos rėmėjas nėra įgaliotas tiesiogiai užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių apsaugą, viešąją tvarką, visuomenės saugumą ir įgyvendinti kitus policijos uždavinius, todėl jam suteikiamos teisės panaudoti prievartos priemones negali prilygti policijos pareigūnų teisėms panaudoti prievartos priemones. Antra, kitaip nei prievartos priemones naudojantiems policijos pareigūnams ir kitiems vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, policijos rėmėjams netaikomi Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statute nustatyti specialūs sveikatos būklės, fizinio ir psichologinio pasirengimo, išsilavinimo reikalavimai, policijos rėmėjų veikla nesaistoma priesaika, policijos rėmėjai, kitaip nei policijos pareigūnai, neturi būti specialiai parengti ir periodiškai tikrinami, ar sugeba veikti situacijose, susijusiose su fizinės prievartos, šaunamojo ginklo ar sprogstamųjų medžiagų panaudojimu. Atsižvelgiant į Policijos veiklos įstatymo 5 straipsnyje nustatytus policijos uždavinius, darytina išvada, kad policija yra pagrindinė visuomenės saugumą ir viešąją tvarką užtikrinanti institucija, todėl prievartos priemonių panaudojimo monopolis turėtų būti sutelktas būtent šioje valstybės institucijoje, o policijos rėmėjų motyvacija padėti policijai atlikti jai priskirtas funkcijas turėtų būti skatinama kitais būdais, bet ne didinant prievartos priemonių panaudojimo galimybes.
2. Iš esmės pritarti Lietuvos Respublikos policijos rėmėjų įstatymo Nr. VIII-800 pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIP-1900 (toliau – Įstatymo projektas Nr. XIIP-1900), tačiau pasiūlyti Lietuvos Respublikos Seimui jį tobulinti atsižvelgiant į šias pastabas ir pasiūlymus:
2.1. Įstatymo projekto Nr. XIIP-1900 1 straipsnyje nauja redakcija dėstomo keičiamo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje patikslinti, apie kokias bendruomenes kalbama – savivaldybės bendruomenes, apibrėžtas Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – Vietos savivaldos įstatymas) 3 straipsnio 11 dalyje, gyvenamosios vietovės bendruomenes, apibrėžtas Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 12 dalyje, ar kitas bendruomenes.
2.2. Keičiamo įstatymo 3 straipsnio 4 dalies paskutiniame sakinyje žodis „praeina“ keistinas žodžiu „išklauso“.
2.3. Atsižvelgiant į šio nutarimo 1.2 papunktyje išdėstytus argumentus, siūlytina išbraukti keičiamo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatą, pagal kurią policijos rėmėjams būtų suteikta teisė patruliuojant savarankiškai, nedalyvaujant policijos pareigūnams, panaudoti specialiąsias priemones, ir atitinkamai išbraukti keičiamo įstatymo 16 straipsnio 2 dalies ir 17 straipsnio 5 dalies analogiškas nuostatas.
2.4. Keičiamo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies nuostata „įspėti viešosios tvarkos pažeidėją“ yra perteklinė, kadangi pagal keičiamo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punktą policijos rėmėjas, matydamas viešosios tvarkos pažeidimą, turi teisę reikalauti, kad asmenys laikytųsi viešosios tvarkos ir nepažeidinėtų įstatymų, ir toks reikalavimas pagal keičiamo įstatymo 10 straipsnio 2 dalį privalomas. Policijos rėmėjo privalomas reikalavimas pagal prasmę ir pasekmes yra griežtesnė ir veiksmingesnė priemonė nei viešosios tvarkos pažeidėjo įspėjimas. Be to, keičiamo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nustatoma policijos rėmėjų teisė „pranešti policijos pareigūnams apie vykdomą viešosios tvarkos pažeidimą“ dubliuoja keičiamo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą policijos rėmėjo pareigą pranešti policijai apie rengiamą ar daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą. Atsižvelgiant į tai, siūlytina išbraukti keičiamo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį.
2.5. Keičiamo įstatymo 7 straipsnio 5 dalyje nustatoma, kad patenkinus pretendento į policijos rėmėjus prašymą su juo turi būti pasirašyta savanoriškos veiklos sutartis. Atsižvelgiant į tai, siūlytina keičiamo įstatymo 9 straipsnyje nustatyti, kad atleidžiant policijos rėmėją su juo sudaryta savanoriškos veiklos sutartis turi būti nutraukta. Be to, siūlytina tikslinti keičiamo įstatymo 7 straipsnio 5 dalį ir nustatyti savanoriškos veiklos sutarties pratęsimo terminą (arba galimybę pratęsti sutartį neterminuotai).
2.6. Keičiamo įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje siekiama nustatyti, kad policijos įstaigos vadovo sprendimas gali būti apskųstas Lietuvos policijos generaliniam komisarui ir šio sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatomis, policijos įstaigos vadovas laikytinas viešojo administravimo subjektu. Atsižvelgiant į tai, siūlytina keičiamo įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatyti, kad policijos įstaigos vadovo sprendimas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka gali būti skundžiamas administracinių ginčų komisijai arba administraciniam teismui.
2.7. Keičiamo įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje vietoj žodžių „jis tapo“ siūlytina įrašyti žodžius „jam nustatytas“.
2.8. Keičiamo įstatymo 11 straipsnio 7 dalis, kurioje nustatyta, kad policijos rėmėjui pagrindinėje darbovietėje suteikiamos papildomos atostogos, neatitinka Lietuvos Respublikos darbo kodekso 168 straipsnio nuostatų. Darbo kodekso 168 straipsnis numato kasmetines papildomas atostogas už darbą sąlygomis, neatitinkančiomis normalių darbo sąlygų, už ilgalaikį nepertraukiamąjį darbą toje darbovietėje, už ypatingą darbų pobūdį (nustatytas baigtinis kasmetinių papildomų atostogų suteikimo pagrindų sąrašas). Šiame straipsnyje nėra numatyta, kad kiti įstatymai gali nustatyti kitų papildomų atostogų suteikimo pagrindų. Taigi keičiamo įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje įrašyti papildomas atostogas nėra teisinio pagrindo. Be to, keičiamo įstatymo 11 straipsnio 6 ir 7 dalyse siūlomas teisinis reguliavimas apsvarstytas Lietuvos Respublikos trišalės tarybos 2014 m. rugsėjo 9 d. posėdyje (posėdžio protokolas Nr. TTP-7, 3 klausimas). Lietuvos Respublikos trišalė taryba tokiam teisiniam reguliavimui nepritarė, nes jis neatitinka darbdavių ekonominių interesų. Atsižvelgiant į tai, siūlytina išbraukti keičiamo įstatymo 11 straipsnio 6 ir 7 dalis.
2.9. Tikslintinas keičiamo įstatymo 16 straipsnio pavadinimas, nes šiame straipsnyje nenustatoma specialiųjų priemonių panaudojimo tvarka.
2.10. Keičiamo įstatymo 19 straipsnyje prieš žodį „savivaldybių“ išbrauktini žodžiai „miestų ir rajonų“ (derinant su Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo nuostatomis).