LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBINĖ KULTŪROS PAVELDO KOMISIJA
SPRENDIMAS
DĖL EUROPOS ARCHEOLOGIJOS PAVELDO APSAUGOS KONVENCIJOS ĮGYVENDINIMO LIETUVOJE
2020 m. gegužės 29 d. Nr. S-3(6.2.-241)
Vilnius
1992 m. priimta Europos archeologijos paveldo apsaugos konvencija (pataisyta) (toliau – Konvencija), reglamentuojanti teisinės ir fizinės archeologijos paveldo apsaugos priemones ir nustatanti pamatinius integralios (kai atitinkami archeologijos reikalavimai yra suderinti su plėtros planais) archeologijos paveldo apsaugos principus, padarė reikšmingą įtaką šiuolaikinės archeologijos paveldo apsaugos ir valdymo koncepcijos atsiradimui ir raidai. Lietuvos Respublika, 1999 m. ratifikavusi Konvenciją, įsipareigojo įgyvendinti šio tarptautinio dokumento nuostatas.
Konstatuojama, kad Lietuvoje veikianti įstatyminė bazė ir archeologijos paveldo apsauga teoriniame lygmenyje didžiąja dalimi atitinka Konvencijoje įtvirtintus principus ir tikslus, tačiau praktikoje esama tam tikrų trūkumų.
Šiuo metu mokslinė informacija gaunama archeologinio paveldo objektus tiriant plėtros projektų determinuotose vietose – jos tampa pagrindiniais archeologijos mokslo šaltiniais. Plėtros vykdytojai finansuoja archeologinius tyrimus, todėl pažymėtina, kad tokių tyrimų užsakovas finansine ir ypač laiko sąnaudų prasme dažniausiai būna suinteresuotas atlikti tik minimalius tyrimus, kurių reikalauja teisės aktai. Visa tai sąlygoja gaunamos mokslinės medžiagos kontekstinį fragmentiškumą, nes tyrimai atliekami griežtai apibrėžtuose plėtros projektų plotuose ir dažniausiai neišnaudojant viso mokslinių metodų potencialo. Viešajame sektoriuje retai vykdomos mokslinės programos, kurių lėšomis būtų finansuojami nuoseklių kompleksinių archeologinių tyrimų projektai, tikslingų archeologinio paveldo taikomųjų mokslinių tyrimų finansavimas yra nepakankamas. Tad galima teigti, kad pastaruoju metu Lietuvos archeologinio paveldo taikomųjų tyrimų ir pažinimo kryptis lemia ne moksliniai poreikiai, o teritorijų plėtros ir vystymo prioritetai. Šiuolaikinės archeologinio paveldo apsaugos koncepcijos siekis išsaugoti archeologinį paveldą, paliekant galimybę tyrimus vykdyti ateities kartoms, suponuoja vis platesnį neinvazinių tyrimų metodų naudojimą. Tai turėtų tapti prioritetine viešojo sektoriaus finansuojamų tyrimų sritimi.
Pastarąjį dešimtmetį naujo tipo apskaitos dokumentacijos parengimas buvo laikomas prioritetine paveldosaugine veikla valstybės mastu, dėl ko mažiau dėmesio ir lėšų buvo skiriama naujų archeologinio paveldo objektų identifikavimui, inventorinimui ir atskleidimui bei į Kultūros vertybių registrą įrašytų archeologinių objektų teritorijų nustatymui ir tikslinimui, atliekant reikiamus taikomuosius tyrimus. Žvalgymai, ieškant naujų archeologinio paveldo objektų, nevykdomi kaip privaloma integrali šio paveldo apsaugos proceso dalis, nepildoma duomenų bazė, kuri sudarytų sąlygas efektyviai pasirengti teritorijos planavimui ir tinkamai įvertinti potencialius iššūkius. Be to, daliai archeologijos paveldo objektų, įrašytų į Kultūros vertybių registrą, nėra apibrėžtos teritorijos arba jos apibrėžtos neatlikus visų reikiamų archeologinių tyrimų, dėl ko yra sudėtinga numatyti plėtojamoje teritorijoje atliktinus taikomuosius archeologinius tyrimus. Šių tyrimų vykdymas reikalauja finansinių ir laiko sąnaudų, tad jų būtinybės, kompleksiškumo ir apimties nustatymas kuo ankstesniame teritorijų planavimo etape leistų užtikrinti kokybiškų tyrimų eigą bei sudarytų sąlygas plėtros projektų vykdytojams tiksliau planuoti finansinius išteklius.
Pažymėtina, kad vis aktualesniu tampa archeologinių tyrimų sąnaudų tarp privataus ir viešojo sektoriaus pasidalijimo klausimas, kai netikėtai iškyla būtinybė vystomoje teritorijoje atlikti papildomus mokslinius tyrimus, kurie nebuvo numatyti pirminiame archeologinių tyrimų projekte ir kurių rezultatais vystytojas nėra tiesiogiai suinteresuotas. Tokiais atvejais būtų tikslinga viešajam sektoriui ieškoti galimybių prisidėti prie šių tyrimų finansavimo arba kompensavimo.
Didėjant privataus sektoriaus ir valstybės bei savivaldos institucijų investicijoms į nekilnojamąjį turtą, miestų, miestelių bei kaimų urbanistinę ir ūkinę infrastruktūrą, plėtros projektus, auga archeologinių tyrimų skaičius ir apimtys, tad ilgainiui kyla problemos dėl tinkamo archeologinių radinių, ypač masinės ir bioarcheologinės medžiagos, saugojimo. Nekilnojamojo kultūros paveldo tyrimų metu rastų archeologinių radinių perdavimo muziejams taisyklėse yra nustatytas muziejų, sistemingai kaupiančių archeologinius radinius, sąrašas. Tačiau, šie muziejai nebepajėgia tinkamai susidoroti su iššūkiais, kylančiais dėl vis didėjančių archeologinių radinių apimčių. Kyla problemos dėl savalaikio radinių konservavimo ir restauravimo, masinės medžiagos kaupimo ir saugojimo, tinkamų saugojimo patalpų ir erdvių užtikrinimo, Vilniaus universitete saugomos antropologinės, bioarcheologinės ir zooarcheologinės medžiagos teisinio statuso. Dėl nepakankamo finansavimo ir specialistų stokos muziejai negali užtikrinti jiems perduodamų archeologinių radinių išsaugojimo, tad būtų tikslinga įsteigti kelias centralizuotas ir regioniniu principu veikiančias muziejines saugyklas-daugiafunkcinius centrus, kurie būtų aprūpinti finansiniais, žmogiškaisiais, materialiaisiais ir techniniais ištekliais bei užtikrintų tinkamą archeologinių radinių saugojimą. Be to, turėtų būti sprendžiamas ir Vilniaus universitete esančių specifinių antropologinės, bioarcheologinės ir zooarcheologinės medžiagos rinkinių saugojimo klausimas – dėl finansavimo stokos ir teisinio statuso neapibrėžtumo ateityje gali kilti grėsmės tolimesnėms tokių rinkinių saugojimo universitete galimybėms.
Manytina, kad archeologinių tyrimų proceso atskyrimas į du etapus – archeologinių tyrimų projekto parengimą ir taikomųjų tyrimų atlikimą – teigiamai paveiktų archeologinio paveldo apsaugą. Siektina, kad išsamus archeologinių tyrimų projektas būtų parengiamas kuo ankstesnėje teritorijos plėtros planavimo stadijoje ir būtų įtraukiamas į statybos darbų planavimą, kas leistų teritorijos vystytojams tiksliau planuoti finansines ir laiko sąnaudas.
Vadovaudamasi Valstybinės kultūros paveldo komisijos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1, 4 ir 6 punktais, Valstybinė kultūros paveldo komisija n u s p r e n d ž i a:
1. Rekomenduoti Lietuvos Respublikos Vyriausybei inicijuoti naujų centralizuotų muziejinių saugyklų, kuriose būtų tinkamai saugomi Lietuvos muziejuose esantys archeologiniai radiniai ir Vilniaus universitete saugoma antropologinė, bioarcheologinė ir zooarcheologinė medžiaga, įsteigimą.
2. Rekomenduoti Lietuvos mokslo tarybai parengti konkursinę mokslinių tyrimų programą, skirtą moksliniams archeologiniams tyrimams ir jų neinvaziniams metodams bei technologijoms plėtoti.
3. Rekomenduoti Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos:
3.1. daugiau dėmesio skirti naujų archeologijos paveldo objektų paieškai ir į Kultūros vertybių registrą įrašytų archeologinių objektų teritorijos nustatymui ir tikslinimui (prioritetą teikiant neinvazinių metodų naudojimui), kreipiantis į Kultūros ministeriją dėl finansavimo didinimo šiai veiklos sričiai;
3.2. numatyti galimybę kompensuoti užsakovų finansuotus papildomus archeologinius tyrimus, atliekamus dėl mokslinio poreikio;
3.3. praktikoje įtvirtinti nuostatą, kad tyrėjas, prieš pradėdamas ardomuosius archeologinius tyrimus, privalomai įvertintų ir atsižvelgtų į anksčiau atliktų tyrimų (archeologinių, istorinių, istorinių urbanistinių, ikonografinių, senosios kartografijos ir kt.) duomenis bei užtikrintų kokybišką jų panaudojimą.
4. Siūlyti Lietuvos archeologijos draugijai ir Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos apsvarstyti galimybę archeologinių tyrimų procesą atskirti į du etapus – archeologinių tyrimų projekto parengimą ir taikomuosius tyrimus, t. y. kuo ankstesnėje planuojamos plėtros stadijoje parengiant išsamų archeologinių tyrimų projektą, o jo įgyvendinimą atliekant jau esant aktualiam poreikiui.