Administracinė byla Nr. eA-1678-602/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-09654-2023-4
Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. liepos 5 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. T. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. balandžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. T. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – S. L.) dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėja T. T. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2023 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. 23S204202 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo nuspręsta atsisakyti išduoti Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi šalyje kortelę; 2) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl Europos Sąjungos (toliau – ir ES) leidimo laikinai gyventi kortelės išdavimo.
2. Pareiškėja skundą grindė šiais argumentais:
2.1. Pareiškėja 2023 m. rugsėjo 13 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu išduoti jai ES leidimo laikinai gyventi kortelę pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 101 straipsnio 2 dalį. Kartu su prašymu ir vėliau atsakovo prašymu pateikė visus reikiamus dokumentus, patvirtinančius, kad jos buvęs partneris, kuris yra jos dabartinis sutuoktinis, pasinaudojo laisvo judėjimo Europos Sąjungoje teise partnerystės sudarymo metu arba po jos sudarymo, taip pat santuokos sudarymo metu arba po jos sudarymo. Tačiau Migracijos departamentas Sprendimu atmetė pareiškėjos prašymą išduoti ES leidimo laikinai gyventi kortelę.
2.2. Nei Įstatymo 101 straipsnio 2 dalis, nei 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje (toliau – ir Direktyva 2004/38) nereikalauja, kad pareiškėjos sutuoktinis būtų pasinaudojęs laisvo asmenų judėjimo teise ir faktiškai gyvenęs kitoje nei jo pilietybės valstybėje narėje santuokos sudarymo metu arba po jos sudarymo. Svarbu, kad jos sutuoktinis apskritai būtų pasinaudojęs laisvo asmenų judėjimo teise iki santuokos sudarymo arba po jos. Atsakovas apskritai nevertino kitų pagrindų gauti ES laikino leidimo gyventi kortelę – pareiškėjos partnerystės, bendro ūkio vedimo su ES piliečiu ir buvimo išlaikomu šeimos nariu.
2.3. Pareiškėjos sutuoktinio S. L. nuolatinė gyvenamoji vieta nuo 2021 m. lapkričio 11 d. iki 2023 m. rugsėjo 25 d. buvo Nyderlandų gyventojų registro duomenimis, buvo Nyderlanduose, kur nuo 2022 m. rugpjūčio mėn. pareiškėja buvo S. L. neregistruota partnerė ir vedė bendrą ūkį. Atsakovas siaurinamai aiškino nuolatinės gyvenamosios vietos sąvoką. Iš pateiktų dokumentų matyti, kad S. L. iki 2023 m. rugsėjo 25 d. buvo nuolatinis Nyderlandų Karalystės gyventojas, šioje valstybėje turintis savo ekonominių ir socialinių interesų centrą, įskaitant būstą ir darbą, nepriklausomai nuo aplinkybės, kad tuo pačiu metu kaip pasienio darbuotojas dirbo ir Lietuvoje.
2.4. Atsakovas, spręsdamas dėl pareiškėjos sutuoktinio nuolatinės gyvenamosios vietos, ją vertino išimtinai formaliai tik pagal Lietuvos gyventojų registro duomenis, ignoruodamas šiems duomenims prieštaraujančius Nyderlandų gyventojų registro duomenis ir visas kita aplinkybes, įskaitant bendrą gyvenimą patvirtinančias nuotraukas, pagal kurias yra nustatoma valstybė, kurioje asmuo turi nuolatinę gyvenamąją vietą, kuri yra nustatoma pagal tos valstybės nacionalinę, o ne Lietuvos teisę. Šiuo atveju reikšminga pareiškėjos ir jos sutuoktinio pozicija, kurią valstybę jie pripažino savo socialinių ir ekonominių interesų centru.
2.5. Pareiškėjos sutuoktinis, o kartu ir pareiškėja aiškiai nurodė, kad nuo 2021 m. lapkričio 11 d. iki 2023 m. rugsėjo 25 d. jie laikė Nyderlandų Karalystę savo socialinių ir ekonominių interesų centru, todėl atsakovas nepagrįstai Sprendime nurodė, kad nuo 2022 m. lapkričio 23 d. iki 2023 m. rugsėjo 19 d. ir nuo 2023 m. rugsėjo 25 d. užsienietės sutuoktinio gyvenamoji vieta deklaruota Lietuvoje bei tai, kad nuo 2023 m. liepos 17 d. jis dirba Lietuvos Respublikoje tik patvirtina, kad pareiškėjos sutuoktinis 5 dienoms deklaravo išvykimą į Nyderlandų Karalystę tik siekiant atitikti nustatytus reikalavimus ES leidimo laikinai gyventi kortelei gauti, nes tam prieštarauja pareiškėjos įrodymai pateikti atsakovei.
2.6. Vadovaujantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 21 straipsnio 1 dalimi, Direktyvos 2004/38 nuostatomis, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) jurisprudencija, tam tikrais atvejais trečiųjų šalių piliečiams, kurie yra Sąjungos piliečio šeimos nariai ir negali, remdamiesi Direktyvos 2004/38 nuostatomis, pasinaudoti išvestine teise gyventi valstybėje narėje, kurios pilietybę turi Sąjungos pilietis, tokia teisė vis dėlto galėtų būti suteikta pagal SESV 21 straipsnio 1 dalį (žr. ESTT 2018 m. birželio 5 d. sprendimą Coman irkt., C-673/16; 23 p.).
2.7. Akcentuotina, jog ESTT aiškiai nurodė, jog turi būti vertinama, ar ES pilietis apskritai būtu pasinaudojęs laisvo asmenų judėjimo teise ir faktiškai gyvenęs kitoje nei jo pilietybės valstybėje narėje, nepriklausomai iki arba po santuokos sudarymo, todėl atsakovas nepagristai nurodė, kad pareiškėja privalėjo įrodyti, jog jos sutuoktinis būtų pasinaudojęs laisvo asmenų judėjimo teise ir faktiškai gyvenęs kitoje nei jo pilietybės valstybėje narėje santuokos sudarymo metu arba po santuokos sudarymo. Esant tokiai situacijai, Direktyvą 2004/38, be kita ko, jos 3 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos b punktą, kiek tai susiję su sąlygomis, kada turėtų būti palengvintas joje nurodytų trečiųjų šalių piliečių atvykimas ir apsigyvenimas, reikia taikyti pagal analogiją.
2.8. SESV 21 straipsnio 1 dalis aiškintina taip, kad pagal ją valstybė narė, kurios pilietybę turi Sąjungos pilietis, įpareigojama palengvinti leidimo gyventi šalyje neregistruotam partneriui trečiosios valstybės piliečiui, su kuriuo Sąjungos pilietis palaiko ilgalaikius santykius, galinčius būti tinkamai patvirtinamus, kai minėtas Sąjungos pilietis, pasinaudojęs Sutartyje numatyta laisvo judėjimo dirbti kitoje valstybėje narėje teise pagal Direktyvoje 2004/38 numatytas sąlygas, su neregistruotu partneriu grįžta į savo pilietybės valstybę narę ir joje gyvena, suteikimą, nepriklausomai nuo to, ar Sąjungos pilietis pasinaudojo laisvo judėjimo teise iki ar po santuokos arba neregistruotos partnerystės sudarymo.
2.9. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, ignoravo esminę aplinkybę, kad pareiškėjos prašymas išduoti ES leidimą laikinai gyventi pateiktas ir partnerystės bei bendro ūkio vedimo su ES piliečiu pagrindu. Atsakovas pažeidė SESV 21 straipsnio 1 dalį, kurią reikia aiškinti taip, kad sprendimas atsisakyti suteikti leidimą gyventi šalyje Sąjungos piliečio neregistruotam partneriui trečiosios šalies piliečiui, kai šis Sąjungos pilietis, pasinaudojęs Sutartyje numatyta laisvo judėjimo dirbti kitoje valstybėje narėje teise pagal Direktyvoje 2004/38 numatytas sąlygas, grįžta su savo partneriu į savo pilietybės valstybę narę ir joje gyvena, turi būti pagrįstas išsamiai išnagrinėtomis asmeninėmis prašytojo aplinkybėmis ir motyvuotas. Šiuo atveju atsakovas jam įstatymu nustatytos pareigos motyvuoti Sprendimą neatliko, o Lietuva, kurios pilietybę turi pareiškėjos buvęs partneris ir esamas sutuoktinis kaip ES pilietis, ES teisės aktų yra įpareigota suteikti leidimą gyventi šalyje pareiškėjai, kaip neregistruotai partnerei trečiosios šalies pilietei, arba palengvinti jo suteikimą.
3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:
3.1. Migracijos departamentas, įvertinęs surinktus duomenis, taip pat nustatęs, kad pareiškėja nepateikė duomenų, kad jos sutuoktinis, Lietuvos Respublikos pilietis, pasinaudojo laisvo asmenų judėjimo teise ir faktiškai gyveno kitoje nei jo pilietybės valstybėje narėje santuokos sudarymo metu arba pasinaudojo laisvo asmenų judėjimo teise po santuokos sudarymo, nusprendė, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 101 straipsnio 2 dalyje nurodytų sąlygų. Atsižvelgdamas į ESTT išaiškinimus ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 1V-594 „Dėl Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai ar nuolat gyventi šalyje kortelės išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtintu Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai ar nuolat gyventi šalyje kortelės išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 42 punktu, atsakovas priėmė Sprendimą.
3.2. ESTT sprendime byloje C-456/12 išaiškino, jog, Direktyva 2004/38 nesuteikia užsieniečiui išvestinės teisės gyventi jo šeimos nario Europos Sąjungos piliečio pilietybės valstybėje. Pagal SESV 21 straipsnį bet koks Sąjungos piliečio gyvenimas priimančiojoje valstybėje narėje su šeimos nariu taip pat savaime nesuponuoja išvestinės teisės gyventi valstybėje narėje, tokia išvestinė teisė turėtų būti suteikiama tik tuo atveju, kai Europos Sąjungos piliečio ir užsieniečio šeimos gyvenimas tęsiamas arba pradedamas priimančiojoje valstybėje narėje pagal Direktyvoje 2004/38 įtvirtintas sąlygas ir jų laikantis.
3.3. Pareiškėja bando išplėsti ES teisės taikymą ir dirbtinai sukurti sąlygas, siekdama gauti šios teisės sukuriamą naudą. Migracijos departamentas įvertino ne tik pareiškėjos pateiktus dokumentus, bet ir surinko kitą aktualią informaciją, kuri leido daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėja neatitinka ES leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindų. Pareiškėjos pateikti dokumentai nepatvirtino aplinkybių dėl jos sutuoktinio pasinaudojimo laisvo asmenų judėjimo teise santuokos sudarymo metu arba po jos, o Migracijos departamento surinkti duomenys leido daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėja neatitinka ES leidimo laikinai gyventi kortelės išdavimo pagrindų.
3.4. Atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjos prašymą, nustatė, kad jos sutuoktinis buvo deklaravęs išvykimą į Nyderlandus nuo 2021 m. lapkričio 11 d. iki 2022 m. lapkričio 22 d. ir nuo 2023 m. rugsėjo 20 d. iki 2023 m. rugsėjo 24 d., kitais laikotarpiais pareiškėjos sutuoktinio gyvenamoji vieta buvo deklaruota Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjos sutuoktinio laikinas 5 dienų išvykimo į Nyderlandus deklaravimas nepatvirtina, jog jis pasinaudojo laisvo asmenų judėjimo teise. Be to, pareiškėja niekada neturėjo nei nacionalinės vizos, nei leidimo gyventi, nei kitokio dokumento, suteikiančio ar patvirtinančio teisę gyventi Europos Sąjungos valstybėje narėje, t. y. Nyderlanduose ji negyveno pagal Direktyvos 2004/38 nuostatas kaip Lietuvos Respublikos piliečio šeimos narė, o trumpalaikiai atvykimai su Šengeno viza negali būti laikomi gyvenimu Europos Sąjungos valstybėje.
3.5. Pažymėtina, jog sprendžiant dėl ES leidimo laikinai gyventi kortelės išdavimo pareiškėjai, turėjo būti nustatyta, ar pareiškėjos sutuoktinis, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis, buvo pasinaudojęs laisvo asmenų judėjimo teise santuokos sudarymo metu arba po santuokos sudarymo. Pareigą pagrįsti šias aplinkybes turėjo būtent pareiškėja. Kadangi kartu su prašymu dėl kortelės išdavimo pareiškėja tokių įrodymų nepateikė, Migracijos departamentas kreipėsi į pareiškėją, prašydamas pateikti papildomus dokumentus. Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo turinio, Migracijos departamentas įvertino ne tik pareiškėjos pateiktus dokumentus, bet ir surinko kitą aktualią informaciją, kuri leido daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėja neatitinka ES leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindų. Taigi, Migracijos departamentas vertino visų surinktų duomenų visumą, o ne pareiškėjos nurodytas pavienes aplinkybes.
3.6. Pažymėtina, kad vien skunde nurodytos nuotraukos (su lagaminais, skirtingų pastatų fone, galbūt iš oro uosto) savaime nepatvirtina, kad pareiškėja su savo sutuoktiniu santuokos sudarymo metu arba po santuokos sudarymo, t. y. po 2023 m. rugsėjo 7 d. gyveno ir vedė šeiminį gyvenimą Nyderlanduose. Taip pat nepatvirtina pareiškėjos teiginių, kad jos sutuoktinis gyveno Nyderlanduose iki 2023 m. rugsėjo 25 d. ir jos pateiktas Nyderlandų gyventojų registro išrašas, darbo bei būsto nuomos sutartis. Kaip matyti iš pateiktos darbo sutarties, ji buvo sudaryta 2022 m. spalio 24 d. ir galiojo iki 2022 m. gruodžio 18 d. Jokių duomenų, kad arbo sutartis būtų pratęsta ar sudaryta nauja, pareiškėja nepateikė. Pareiškėjos pateiktame Nyderlandų gyventojų registro išraše nenurodytas joks pareiškėjos sutuoktinio gyvenimo Nyderlanduose laikotarpis ir nurodyta tik išrašo išdavimo data (2023 m. rugsėjo 21 d.). Vien šio išrašo išdavimo data, nesant jokių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjos sutuoktinio faktinį gyvenimą Nyderlanduose po santuokos sudarymo, ypač atsižvelgiant į tai, kad šio išrašo išdavimo metu pareiškėjos sutuoktinis tik 5 dienoms buvo deklaravęs išvykimą į Nyderlandus, o prašymą išduoti išrašą pateikė elektroniniu paštu, nepatvirtina, kad jis po santuokos sudarymo buvo pasinaudojęs laisvo asmenų judėjimo teise.
3.7. Vien pareiškėjos rašytinis paaiškinimas, kad ji nuo 2022 m. rugpjūčio 8 d. pradėjo gyventi kartu su sutuoktiniu jo nuomojamame būste Nyderlanduose, negali būti laikomas dokumentu, patvirtinančiu šias aplinkybes, kaip reikalaujama pagal Įstatymo ir Aprašo nuostatas. Pareiškėja nepateikė dokumentų apie savo sutuoktinio darbą ir nuomojamą būstą Nyderlanduose po darbo sutarties pasibaigimo, Nyderlanduose ji negyveno pagal Direktyvos 2004/38 nuostatas kaip Lietuvos Respublikos piliečio šeimos narė (atvykimai buvo trumpalaikiai turint Šengeno vizą). Nyderlandų gyventojų registro išraše buvo nurodyta, kad pareiškėjos sutuoktinio socialinė padėtis yra „Laisvas“. Taigi, pareiškėjai nepateikus jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad ji su Lietuvos Respublikos piliečiu gyveno šeiminį gyvenimą Nyderlanduose, Migracijos departamentas neturėjo jokio teisinio pagrindo išduoti pareiškėjai ES leidimo laikinai gyventi kortelę.
3.8. Migracijos departamentas tinkamai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjos individualias aplinkybes, Migracijos departamento surinkti duomenys atitinka pareiškėjos pateiktuose dokumentuose nurodytus duomenis ir patvirtina ginčijamo sprendimo išvadą, kad pareiškėjos sutuoktinis santuokos sudarymo metu ir po santuokos sudarymo nebuvo pasinaudojęs laisvo asmenų judėjimo teise, todėl pareiškėja neatitinka ES leidimo laikinai gyventi kortelės išdavimo sąlygų
II.
5. Teismas nustatė, kad pareiškėja yra Tailando Karalystės pilietė, pareiškėja 2023 m. rugsėjo 13 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu išduoti jai ES leidimo laikinai gyventi kortelę pagal Įstatymo 101 straipsnio 2 dalį. Migracijos departamentas 2023 m. rugsėjo 20 d. pranešimu, prašė pareiškėjos pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad jos sutuoktinis pasinaudojo laisvo judėjimo Europos Sąjungoje teise santuokos sudarymo metu ar po santuokos sudarymo, t. y. po 2023 m. rugsėjo 7 d. Pareiškėja 2023 m. rugsėjo 26 d. pateikė papildomus dokumentus Migracijos departamentui, be kita ko – paaiškinimą Migracijos departamentui, kuriame ji nurodė, kad jos ir Lietuvos Respublikos piliečio S. L. neregistruota partnerystė prasidėjo 2022 m. rugpjūčio 8 d. Nyderlandų Karalystėje, užsienietė gyveno jo nuomojamoje gyvenamoje patalpoje (duomenys neskelbtini); 2023 m. rugsėjo 21 d. išrašą iš Nyderlandų gyventojų registro, kuriame nurodytas Lietuvos Respublikos piliečio S. L. nuolatinės gyvenamosios vietos adresas Nyderlandų Karalystėje nuo 2021 m. lapkričio 11 d. iki 2023 m. rugsėjo 25 d.
6. Vertindamas, ar atsakovas pagrįstai Sprendimu atsisakė pareiškėjai išduoti ES leidimo laikinai gyventi kortelę Lietuvos Respublikoje, teismas vadovavosi SESV, Įstatymu, Direktyva 2004/38 bei Aprašu. Teismas analizavo ESTT jurisprudenciją, suformuotą aiškinant SESV 21 straipsnio bei Direktyvos 2004/38 nuostatas, pažymėjo, jog pagal ESTT išaiškinimą Direktyva 2004/38 nesuteikia užsieniečiui išvestinės teisės gyventi jo šeimos nario Europos Sąjungos piliečio pilietybės valstybėje, tokia išvestinė teisė turėtų būti suteikiama tik tuo atveju, kai Europos Sąjungos piliečio ir užsieniečio šeimos gyvenimas tęsiamas arba pradedamas priimančiojoje valstybėje narėje pagal Direktyvoje 2004/38 įtvirtintas sąlygas ir jų laikantis.
7. Pasisakydamas dėl pareiškėjos teiginių, kad jos sutuoktinio nuolatinė gyvenamoji vieta nuo 2021 m. lapkričio 11 d. iki 2023 m. rugsėjo 25 d. buvo Nyderlanduose, o Migracijos departamentas visų pateiktų įrodymų nevertino, teismas, remdamasis bylos duomenimis, nurodė, jog pareiškėja ir S. L. santuoką sudarė 2023 m. rugsėjo 7 d.. Iš byloje esančios S. L. ir „Covebo Productie en Logistiek“ sudarytos darbo sutarties buvo matyti, kad ji buvo sudaryta laikotarpiui nuo 2022 m. lapkričio 24 d. iki 2022 m. gruodžio 18 d., tokiam pat laikotarpiui buvo sudaryta ir gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis. Iš byloje pateiktų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) informacinės sistemos duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjos sutuoktinis nuo 2022 m. gruodžio 7 d. iki 2023 m. gegužės 31 d. dirbo uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Staticus“, nuo 2023 m. sausio 22 d. taip pat vykdė individualią veiklą, o nuo 2023 m. liepos 17 d. pradėjo dirbti UAB „Axioma Metering“.
8. Byloje taip pat buvo nustatyta, kad S. L. gyvenamąją vietą nuo 1997 m. kovo 6 d. deklaravo Lietuvoje, išskyrus laikotarpius nuo 2021 m. lapkričio 11 d. iki 2022 m. lapkričio 22 d. ir nuo 2023 m. rugsėjo 20 d. iki 2023 m. rugsėjo 24 d. Teismo vertinimu, byloje nepateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad darbo sutartis ir būsto nuomos sutartis būtų pratęsta ar sudaryta nauja. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos nurodytų aplinkybių nepatvirtina ir pateiktas Nyderlandų gyventojų registro išrašas, kuriame nenurodytas joks pareiškėjo gyvenimo Nyderlanduose laikotarpis, o tik išrašo išdavimo data, kadangi nesant jokių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo faktinį gyvenimą Nyderlanduose po santuokos sudarymo, nesudarė pagrindo pripažinti, kad pareiškėjos gyvenamoji vieta ginčo laikotarpiu buvo Nyderlanduose. Teismas atkreipė dėmesį, jog aplinkybė, kad S. L. po santuokos sudarymo buvo 5 dienoms deklaravęs išvykimą į Nyderlandus, nepatvirtino, kad jis po santuokos sudarymo buvo pasinaudojęs laisvo asmenų judėjimo teise. Be to, santuokos sudarymo metu pareiškėjos sutuoktinio gyvenamoji vieta buvo deklaruota Lietuvos Respublikoje, t. y., šeima nebuvo sukurta kitoje valstybėje narėje, o 5 dienų išvykimo į kitą valstybę narę deklaravimas nelaikytinas gyvenimu kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje.
9. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas konstatavo, kad pareiškėjos sutuoktinis grįžo į Lietuvos Respubliką ir iki prašymo dėl ES leidimo laikinai gyventi kortelės išdavimo pateikimo gyveno Lietuvos Respublikoje bei nebuvo pasinaudojęs laisvo asmenų judėjimo teise. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas pareiškėjos argumentus, kad jos sutuoktinis Nyderlanduose gyveno nuo 2021 m. lapkričio 11 d. iki 2023 m. rugsėjo 25 d., atmetė kaip nepagrįstus.
10. Dėl pareiškėjos teiginių, kad Migracijos departamentas nevertino, ar ji neatitinka kitų ES leidimo laikinai gyventi kortelės išdavimo pagrindų, kadangi, pareiškėjos teigimu, ji nuo 2022 m. rugpjūčio mėn. pradėjo gyventi su savo sutuoktiniu jo nuomojamame bute Nyderlanduose, t. y., pradėjo faktinį šeimos gyvenimą, teismas nurodė Įstatymo 2 straipsnio 111 dalyje įtvirtintą kito asmens, kuris pagal ES teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise, sąvoką (t. y. asmuo, kuris nėra Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos narys, bet yra sugyventinis, su kuriuo Europos Sąjungos valstybės narės pilietis pastaruosius 3 metus palaiko nuolatinius santykius, kurie tinkamai įrodomi dokumentais, taip pat asmuo, kuris yra išlaikomas Europos Sąjungos valstybės narės piliečio ar tvarko bendrą namų ūkį su Europos Sąjungos valstybės narės piliečiu arba kuriam dėl rimtų sveikatos priežasčių būtinai reikalinga asmeninė Europos Sąjungos valstybės narės piliečio priežiūra, jeigu tai tinkamai įrodoma dokumentais). Teismas pažymėjo, kad pagal Aprašo 22 punktą dokumentai, įrodantys, kad asmuo, kurio prašymas išduoti kortelę pateikiamas, yra kitas asmuo, yra bendra būsto nuomos ar paskolos būstui įsigyti sutartis, užsieniečio ir jo rėmėjo vaiko (-ų) gimimo liudijimas (-ai), išlaikymą patvirtinantys dokumentai, gydymo įstaigos pažyma ar kiti Įstatymo 101 straipsnio 2 ir 3 dalyse ir 104 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes patvirtinantys dokumentai.
11. Iš bylos duomenų teismas nustatė, jog pareiškėjai buvo išduodamos Šengeno vizos: nuo 2022 m. rugpjūčio 6 d. iki 2022 m. rugsėjo 20 d. (buvimo laikas 30 dienų), su šia viza pareiškėja 2022 m rugpjūčio 9 d. atvyko ir 2022 m. rugpjūčio 23 d. išvyko per Amsterdamo oro uostą (Nyderlandai); nuo 2022 m. lapkričio 28 d. iki 2023 m. kovo 13 d. (buvimo laikas 90 dienų), su šia viza pareiškėja atvyko 2022 m. lapkričio 29 d. per Vienos oro uostą (Austrija) ir išvyko per Helsinkio oro uostą (Suomija) 2023 m. sausio 30 d.; nuo 2023 m. birželio 30 d. iki 2023 m. spalio 7 d. (buvimo laikas 85 dienos), su šia viza pareiškėja atvyko 2023 m. birželio 30 d. per Vienos oro uostą. Teismas konstatavo, jog pareiškėja niekada neturėjo nacionalinės vizos, leidimo gyventi, ar kitokio dokumento, suteikiančio ar patvirtinančio teisę gyventi Europos Sąjungos valstybėje narėje (Nyderlanduose), t. y. pareiškėja negyveno pagal Direktyvos 2004/38 nuostatas kaip Lietuvos Respublikos piliečio šeimos narė. Teismo vertinimu, trumpalaikiai atvykimai su Šengeno viza negali būti laikomi gyvenimu Europos Sąjungos valstybėje.
12. Teismas pabrėžė, jog pareiškėja savo paaiškinimuose nurodė, kad ji nuo 2022 m rugpjūčio 8 d. pradėjo gyventi kartu su sutuoktiniu jo nuomojamame būste Nyderlanduose, tačiau į Nyderlandus ji atvyko 2022 m. rugpjūčio 9 d. Teismas darė išvadą, kad pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ji gyveno su savo sutuoktiniu Nyderlanduose, buvo jo išlaikoma ir vedė bendrą namų ūkį – pareiškėjos pateiktos kelios nuotraukos su S. L. prie pastatų, su lagaminais ir bendraujant telefonu nebuvo pakankamos patvirtinti, kad ji su Lietuvos Respublikos piliečiu gyveno šeiminį gyvenimą Nyderlanduose. Įvertinęs byloje esančius S. L. atliktus piniginius pervedimus pareiškėjai (nuo 2022 m. rugpjūčio 26 d. iki 2023 m. birželio 7 d.) patvirtinančius banko išrašus, teismas vertino, kad jie taip pat nepakankami patvirtinti pareiškėjos ir S. L. bendrą gyvenimą Nyderlanduose.
13. Atsižvelgęs į išdėstytus motyvus, teismas konstatavo, jog pareiškėja nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ji su Lietuvos Respublikos piliečiu gyveno šeiminį gyvenimą Nyderlanduose, o pareiškėjos deklaratyvūs teiginiai, kad Migracijos departamentas nevertino, ar ji neatitinka kitų ES leidimo laikinai gyventi kortelės išdavimo pagrindų atmestini, buvo atmesti kaip nepagrįsti.
14. Teismas apibendrino, kad Migracijos departamentas nustatęs, jog pareiškėjos sutuoktinis santuokos sudarymo metu ir po santuokos sudarymo nebuvo pasinaudojęs laisvo asmenų judėjimo teise, bei įvertinęs visas faktines aplinkybes ir visus surinktus duomenis, tinkamai pritaikė teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą. Teismas darė išvadą, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, vadovavosi galiojančiais teisės aktais, surinko ir išsamiai ištyrė ginčui aktualią informaciją, todėl nenustatė pagrindo panaikinti Sprendimą ir pareiškėjos skundą atmetė.
III.
15. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. balandžio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.
16. Pareiškėja apeliaciniame skunde pakartoja faktines aplinkybes ir argumentus, kuriuos buvo nurodžiusi pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde ir akcentuoja, jog:
16.1. Skundžiamas atsakovo Sprendimas visiškai nemotyvuotas – atsisakymas išduoti ES šeimos nario kortelę partnerystės arba bendro ūkio vedimo pagrindu grindžiamas vieninteliu motyvu – pareiškėja nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad jos sutuoktinis pasinaudojo laisvo asmenų judėjimo ES teise santuokos sudarymo metu arba po jos, todėl pareiškėja neatitinka Įstatymo 101 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų, t. y. dokumentais nepagrindė, jog jos sutuoktinis (Lietuvos Respublikos pilietis S. L.) pasinaudojo laisvo asmenų judėjimo teise ir faktiškai gyveno kitoje nei jo pilietybė valstybėje narėje santuokos sudarymo metu arba po santuokos sudarymo.
16.2. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu ir administracinių teismų jurisprudencija, vertintina, jog Sprendimas nemotyvuotas, t. y. Sprendimo motyvai turi būti pateikti pačiame akte, o ne atsakovei teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Šiuo atveju atsakovas Sprendime nepaaiškino, kodėl pareiškėja nėra laikoma partnere arba bendrą ūkį vedančiu asmeniu Nyderlanduose, todėl iš Sprendimo turinio nėra aišku, kuo remiantis ši išvada buvo padaryta. Sprendime taip pat nėra pateikta sisteminė teisės aktų, reglamentuojančių partnerystę arba bendro ūkio vedimą Nyderlanduose vertinimo analizė, iš kurios pareiškėja galėtų suprasti, kodėl ji nėra laikoma ES piliečio partnere arba asmeniu, vedančiu bendrą ūkį su ES piliečiu iki jam atvykstant į Lietuvą ir kreipiantis dėl ES šeimos nario kortelės išdavimo. Sprendime nėra nurodytos jokios faktinės aplinkybės, kurios pagrįstų atsakovo išvadą dėl atsisakymo išduoti ES šeimos nario kortelę dėl pareiškėjos partnerystės arba bendro ūkio vedimo su ES piliečiu iki jiems atvykstant į Lietuvą. Dėl išdėstytų motyvų Sprendimas neatitinka esminių VAĮ reikalavimų, o atsakovo teismui išdėstyti detalesni argumentai nelaikytini Sprendimo motyvų dalimi.
16.3. Primintina, jog nei Direktyva 2004/38, nei Įstatymo 101 straipsnio 2 dalis nereikalauja, kad pareiškėjos sutuoktinis būtų pasinaudojęs laisvo asmenų judėjimo teise ir faktiškai gyvenęs kitoje nei jo pilietybė valstybėje narėje santuokos sudarymo metu arba po santuokos sudarymo. Svarbu, kad pareiškėjos sutuoktinis ES pilietis apskritai būtų pasinaudojęs laisvo asmenų judėjimo teise ir faktiškai gyvenęs kitoje nei jo pilietybė valstybėje narėje, nepriklausomai iki arba po santuokos sudarymo. Be to, atsakovas visiškai nevertino kitų pagrindų gauti ES laikino leidimo gyventi kortelę – pareiškėjos partnerystės, bendro ūkio vedimo su ES piliečiu ir buvimo jo išlaikomu šeimos nariu.
16.4. Pareiškėja atsakovo prašė išduoti jai ES šeimos nariui skirtą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje – valstybėje narėje, kurios pilietybę turi jos buvęs partneris ir dabartinis sutuoktinis S. L., kuris Nyderlandų gyventojų registro duomenimis nuo 2021 m. lapkričio 11 d. iki 2023 m. rugsėjo 25 d. nuolat gyveno Nyderlandų Karalystėje, kur nuo 2022 metų rugpjūčio pareiškėja buvo S. L. neregistruota partnerė ir vedė bendrą ūkį. Atsakovas nuolatinės gyvenamosios vietos sąvoką aiškino formaliai, tik pagal Lietuvos teisinį reguliavimą, neatsižvelgdamas, jog buvo pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjos sutuoktinio socialinių ir ekonominių centras yra Nyderlandai.
16.5. Atsižvelgiant į ESTT jurisprudenciją, SESV 21 straipsnio 1 dalis aiškintina taip, kad pagal ją valstybė narė, kurios pilietybę turi Sąjungos pilietis, įpareigojama palengvinti leidimo gyventi šalyje neregistruotam partneriui trečiosios valstybės piliečiui, su kuriuo Sąjungos pilietis palaiko ilgalaikius santykius, galinčius būti tinkamai patvirtinamus, kai minėtas Sąjungos pilietis, pasinaudojęs Sutartyje numatyta laisvo judėjimo dirbti kitoje valstybėje narėje teise pagal Direktyvoje 2004/38 numatytas sąlygas, su neregistruotu partneriu grįžta į savo pilietybės valstybę narę ir joje gyvena, suteikimą, nepriklausomai nuo to, ar Sąjungos pilietis pasinaudojo laisvo judėjimo teise iki ar po santuokos arba neregistruotos partnerystės sudarymo.
16.6. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, ignoravo esminę aplinkybę, kad pareiškėjos prašymas išduoti ES leidimą laikinai gyventi pateiktas ir partnerystės bei bendro ūkio vedimo su ES piliečiu pagrindu, pažeisdama SESV 21 straipsnio 1 dalį, kurią reikia aiškinti taip, kad sprendimas atsisakyti suteikti leidimą gyventi šalyje Sąjungos piliečio neregistruotam partneriui trečiosios šalies piliečiui, kai šis Sąjungos pilietis, pasinaudojęs Sutartyje numatyta laisvo judėjimo dirbti kitoje valstybėje narėje teise pagal Direktyvoje 2004/38 numatytas sąlygas, grįžta su savo partneriu į savo pilietybės valstybę narę ir joje gyvena, turi būti pagrįstas išsamiai išnagrinėtomis asmeninėmis prašytojo aplinkybėmis ir motyvuotas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
17. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. lapkričio 14 d. Sprendimo, kuriuo pareiškėjai T. T. (Tailando pilietei) nuspręsta atsisakyti išduoti Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi šalyje kortelę.
18. Sprendime konstatuota: asmuo nėra Lietuvos Respublikos piliečio, pasinaudojusio laisvo judėjimo Europos Sąjungoje teise, sutuoktinis ar asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis; T. T. nepateikė duomenų, kad jos sutuoktinis S. L., Lietuvos Respublikos pilietis, pasinaudojo laisvo asmenų judėjimo teise ir faktiškai gyveno kitoje nei jo pilietybės valstybėje narėje santuokos sudarymo metu arba pasinaudojo laisvo asmenų judėjimo teise po santuokos sudarymo.
19. Sprendimas priimtas išnagrinėjus 2023 m. rugsėjo 13 d. Migracijos departamentui pateiktą prašymą išduoti ES leidimo laikinai gyventi kortelę.
20. Migracijos departamentas, nagrinėdamas T. T. prašymą, nustatė, kad Lietuvoje gyvena užsienietės sutuoktinis – Lietuvos Respublikos pilietis S. L., kurio gyvenamoji vieta nuo 1997 metų deklaruota Lietuvoje, išskyrus laikotarpius: nuo 2021 m. lapkričio11 d. iki 2022 m. lapkričio 22 d. ir nuo 2023 m. rugsėjo 20 d. iki 2023 m. rugsėjo 24 d., kai jis buvo deklaravęs išvykimą į Nyderlandus, santuoka sudaryta 2023 m. rugsėjo 7 d. Lietuvoje. Duomenų apie pareiškėjos nepilnamečius vaikus, gyvenančius Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamentas nenustatė. Pareiškėja Lietuvos Respublikos išduotų leidimų gyventi ar nacionalinių vizų neturėjo, taip pat neturėjo ir darbinių santykių Lietuvoje.
21. Pareiškėja Migracijos departamentui pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, kad neregistruota jos ir Lietuvos Respublikos piliečio S. L. partnerystė prasidėjo 2022 metais Nyderlandų Karalystėje, užsienietė gyveno jo nuomojamoje gyvenamoje patalpoje (duomenys neskelbtini). Anot užsienietės, jos sutuoktinis nuo 2021 m. kovo 1 d. iki 2023 m. rugsėjo 25 d. buvo nuolatinis Nyderlandų Karalystės gyventojas, 2023 m. rugsėjo 25 d. deklaravo išvykimą iš Nyderlandų ir deklaravo savo gyvenamąją vietą Lietuvoje. Pareiškėja Migracijos departamentui pateikė papildomus dokumentus: 2022 m. spalio 24 d. terminuotą laikinojo įdarbinimo sutartį, kurioje nurodyta, kad ji sudaryta su S. L. (duomenys neskelbtini); 2021 m. rugsėjo 13 d. gyvenamosios patalpos nuomos sutartį, sutarties sudarymo vieta – (duomenys neskelbtini), sutartis patvirtinta elektroniniais įmonės atstovo ir nuomininko S. L. parašais.
22. Migracijos departamentas vertino, kad Įstatymo 101 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta Europos Sąjungos valstybių narių piliečių šeimos narių, kurie nėra Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai, išvestinė teisė gyventi Lietuvos Respublikoje, kuri, vadovaujantis ESTT praktika, gali būti suteikiama tik tuo atveju, kai Lietuvos Respublikos pilietis pasinaudojo laisvo asmenų judėjimo teise ir faktiškai gyveno kitoje nei jo pilietybės valstybėje narėje santuokos sudarymo metu arba pasinaudojo laisvo asmenų judėjimo teise po santuokos sudarymo.
23. Migracijos departamento vertinimu, aplinkybė, kad T. T. sutuoktinis, užsienietei pateikus prašymą išduoti ES leidimo laikinai gyventi kortelę ir Migracijos departamentui paprašius pateikti dokumentus, patvirtinančius, jog Lietuvos Respublikos pilietis santuokos sudarymo metu ar po santuokos sudarymo naudojosi laisvo judėjimo Europos Sąjungoje teise, 5 dienoms deklaravo išvykimą į Nyderlandų Karalystę, nelaikytinas gyvenimu kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, tai laikytina tik siekiu atitikti nustatytus reikalavimus ES leidimo laikinai gyventi kortelei gauti.
V.
25. Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 101 straipsnio (2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2189 straipsnio redakcija (nuo 2013 m. sausio 1 d.)) 2 dalyje (2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-436 dalies redakcija (nuo 2013 m. liepos 16 d.)) nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečio šeimos nariai, kurie nėra Europos Sąjungos valstybės narės piliečiai, turi teisę gauti Europos Sąjungos leidimo laikinai gyventi kortelę, kai atvyksta gyventi į Lietuvos Respubliką kartu su Lietuvos Respublikos piliečiu, pasinaudojusiu laisvo judėjimo Europos Sąjungoje teise, ar pas jį.
26. Įstatymo 101 straipsnio (2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2189 straipsnio redakcija (nuo 2013 m. sausio 1 d.)) 4 dalies 1 punkte nustatyta, kad šio straipsnio 2 ar 3 dalyje nurodytam Lietuvos Respublikos arba kitos Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos nariui Europos Sąjungos leidimo laikinai gyventi kortelė išduodama kaip sutuoktiniui arba asmeniui, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis.
27. Nagrinėjama byla yra susijusi su 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje (toliau – ir Direktyva 2004/38) aiškinimu.
28. Teisingumo Teismo praktikoje pažymima, kad kiek tai susiję su Direktyva 2004/38, Teisingumo Teismas jau turėjo galimybę konstatuoti, kad ja siekiama supaprastinti naudojimąsi pagrindine ir asmenine teise laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, kuri SESV 21 straipsnio 1 dalimi tiesiogiai suteikiama Sąjungos piliečiams, ir kad ji visų pirma skirta sustiprinti šią teisę (šiuo klausimu žr. 2008 m. liepos 25 d. Sprendimo Metock ir kt., C‑127/08, Rink. p. I‑6241, 59 ir 82 punktus; 2010 m. spalio 7 d. Sprendimo Lassal, C‑162/09, Rink. p. I‑9217, 30 punktą ir minėto Sprendimo McCarthy 28 punktą) (šiuo klausimu žr. 2014 m. kovo 12 d. Sprendimo Raad van State, C-456/12, 35 punktą).
29. SESV 21 straipsnio 1 dalimi ir Direktyvos 2004/38 nuostatomis savarankiškos teisės trečiųjų šalių piliečiams nesuteikiamos (šiuo klausimu žr. 2012 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Iida, C‑40/11, 66 punktą ir 2013 m. gegužės 8 d. Sprendimo Ymeraga ir Ymeraga‑Tafarshiku, C‑87/12, 34 punktą). Iš tiesų Sąjungos teisės nuostatomis, susijusiomis su Sąjungos pilietybe, šiems piliečiams galimos suteikti teisės yra išvestinės, įgyjamos Sąjungos piliečiui įgyvendinant judėjimo laisvę (žr. minėto Sprendimo Iida 67 punktą; minėto Sprendimo Ymeraga ir Ymeraga‑Tafarshiku 35 punktą ir 2013 m. spalio 10 d. Sprendimo Alokpa ir kt., C‑86/12, 22 punktą) (šiuo klausimu žr. 2014 m. kovo 12 d. Sprendimo Raad van State, C-456/12, 36 punktą).
30. Šiuo klausimu primintina, kad tokios išvestinės teisės gyventi šalyje tikslas ir pateisinimas grindžiamas tuo, kad atsisakius ją pripažinti gali būti pažeista Sąjungos piliečio teisė laisvai judėti ir atgrasoma naudotis teise atvykti į priimančiąją valstybę narę ir joje apsigyventi (žr. minėto Sprendimo Iida 68 punktą; minėto Sprendimo Ymeraga ir Ymeraga‑Tafarshiku 35 punktą ir minėto Sprendimo Alokpa ir kt. 22 punktą) (šiuo klausimu žr. 2014 m. kovo 12 d. Sprendimo Raad van State, C-456/12, 45 punktą).
31. Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, kad jei Sąjungos pilietis su savo šeimos nariu trečiosios šalies piliečiu gyveno kitoje nei savo pilietybės valstybėje narėje ilgiau nei atitinkamai dvejus su puse metų ir pusantrų metų ir ten dirbo pagal darbo sutartį, šiam Sąjungos piliečiui grįžus į pilietybės valstybę narę jo šeimos narys trečiosios šalies pilietis pagal Sąjungos teisę turi turėti išvestinę teisę gyventi toje valstybėje narėje (žr. minėto Sprendimo Singh 25 punktą ir minėto Sprendimo Eind 45 punktą). Jei šis trečiosios šalies pilietis tokios teisės neturėtų, darbuotojas, Sąjungos pilietis, galėtų būti atgrasytas palikti pilietybės valstybę narę, kad galėtų pagal darbo sutartį dirbti kitoje valstybėje narėje, nes nebūtų tikras, kad grįžęs į kilmės valstybę narę galės toliau gyventi šeimos gyvenimą, prasidėjusį dėl priimančiojoje valstybėje narėje sukurtos santuokos arba šeimos susijungimo (žr. minėto Sprendimo Eind 35 ir 36 punktus ir minėto Sprendimo Iida 70 punktą) (šiuo klausimu žr. 2014 m. kovo 12 d. Sprendimo Raad van State, C-456/12, 46 punktą).
32. Kliūtis išvykti iš valstybės narės, kurios pilietybę turi darbuotojas, nurodyta minėtuose sprendimuose Singh ir Eind, atsiranda dėl atsisakymo šiam darbuotojui grįžus į kilmės valstybę narę suteikti išvestinę teisę joje gyventi jo šeimos nariams trečiosios šalies piliečiams, kai jis su jais gyveno priimančiojoje valstybėje narėje pagal Sąjungos teisę ir jos laikydamasis (šiuo klausimu žr. 2014 m. kovo 12 d. Sprendimo Raad van State, C-456/12, 47 punktą).
33. Teisingumo Teismo praktikoje pažymima, kad <...> SESV 21 straipsnio 1 dalis aiškintina taip, kad pagal ją valstybė narė, kurios pilietybę turi Sąjungos pilietis, įpareigojama palengvinti leidimo gyventi šalyje neregistruotam partneriui trečiosios valstybės piliečiui, su kuriuo Sąjungos pilietis palaiko ilgalaikius santykius, galinčius būti tinkamai patvirtinamus, kai minėtas Sąjungos pilietis, pasinaudojęs Sutartyje numatyta laisvo judėjimo dirbti kitoje valstybėje narėje teise pagal Direktyvoje 2004/38 numatytas sąlygas, su neregistruotu partneriu grįžta į savo pilietybės valstybę narę ir joje gyvena, suteikimą (šiuo klausimu žr. 2018 m. liepos 12 d. Sprendimo Upper Tribunal (Immigration and Asylum Chamber), C-89/17, 35 punktą).
34. Kaip buvo pažymėta šio sprendimo 31 punkte, pagal Direktyvos 2004/38 3 straipsnio 2 dalį, kuri pagal analogiją taikoma grįžimo atveju, kaip antai nagrinėjamu pagrindinėje byloje, valstybės narės turi pareigą teikti tam tikrą pranašumą prašymams, kuriuos pateikė šioje nuostatoje nurodyti trečiųjų šalių piliečiai, palyginti su kitų trečiųjų šalių piliečių prašymais leisti įvažiuoti į šalį ir joje gyventi (šiuo klausimu žr. 2018 m. liepos 12 d. Sprendimo Upper Tribunal (Immigration and Asylum Chamber), C-89/17, 37 punktą).
35. Teisingumo Teismas nusprendė, kad siekdamos įvykdyti šį įpareigojimą valstybės narės pagal Direktyvos 2004/38 3 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą turi šios direktyvos 3 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje nurodytiems asmenims numatyti galimybę gauti sprendimą dėl jų prašymo, kuris būtų pagrįstas išsamiai išnagrinėtomis jų asmeninėmis aplinkybėmis, o atmetus prašymą – motyvuotas (2012 m. rugsėjo 5 d. Sprendimo Rahman ir kt., C‑83/11, EU:C:2012:519, 22 punktas) (šiuo klausimu žr. 2018 m. liepos 12 d. Sprendimo Upper Tribunal (Immigration and Asylum Chamber), C-89/17, 38 punktą).
36. Aiškinant Direktyvos 2004/38 nuostatas taip, kad jos atitiktų iš Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio kylančius reikalavimus (šiuo klausimu žr. 2013 m. birželio 4 d. Sprendimo ZZ, C‑300/11, EU:C:2013:363, 50 punktą), pagal šią nuostatą tie asmenys turi turėti teisę veiksmingai kreiptis į teismą dėl sprendimo panaikinimo, dėl ko būtų galima vykdyti teisinę ir faktinę to sprendimo teisėtumo pagal Sąjungos teisę kontrolę (šiuo klausimu žr. 2011 m. lapkričio 17 d. Sprendimo Gaydarov, C‑430/10, EU:C:2011:749, 41 punktą) (šiuo klausimu žr. 2018 m. liepos 12 d. Sprendimo Upper Tribunal (Immigration and Asylum Chamber), C-89/17, 48 punktą).
VI.
37. Pareiškėja, kreipdamasi į Migracijos departamentą su prašymu išduoti Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi šalyje kortelę, siekė įgyvendinti savo teisę kaip trečiosios šalies piliečio, kuris yra Sąjungos piliečio šeimos narys, kai Sąjungos pilietis su savo šeimos nariu trečiosios šalies piliečiu gyveno kitoje nei savo pilietybės valstybėje narėje ir ten dirbo, šiam Sąjungos piliečiui grįžus į pilietybės valstybę narę jo šeimos narys trečiosios šalies pilietis pagal Sąjungos teisę turi turėti išvestinę teisę gyventi toje valstybėje narėje.
38. Minėta, kad Teisingumo Teismas, aiškindamas reguliavimą (Direktyva 2004/38, įgyvendinta Įstatymo normose), kuriuo remiantis įgyvendinama trečiosios šalies piliečio teisė (gyventi valstybėje narėje, kurios Sąjungos piliečio šeimos nariu yra trečiosios šalies pilietis), pabrėžia Sąjungos piliečių pagrindinę ir asmeninę teisę laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje. Direktyvos 2004/38 nuostatomis savarankiškos teisės trečiųjų šalių piliečiams nesuteikiamos, Sąjungos teisės nuostatomis, susijusiomis su Sąjungos pilietybe, šiems piliečiams galimos suteikti teisės yra išvestinės, įgyjamos Sąjungos piliečiui įgyvendinant judėjimo laisvę. Tokios išvestinės teisės gyventi šalyje tikslas ir pateisinimas grindžiamas tuo, kad atsisakius ją pripažinti gali būti pažeista Sąjungos piliečio teisė laisvai judėti ir atgrasoma naudotis teise atvykti į priimančiąją valstybę narę ir joje apsigyventi. Jei šis trečiosios šalies pilietis tokios teisės neturėtų, darbuotojas, Sąjungos pilietis, galėtų būti atgrasytas palikti pilietybės valstybę narę, kad galėtų pagal darbo sutartį dirbti kitoje valstybėje narėje, nes nebūtų tikras, kad grįžęs į kilmės valstybę narę galės toliau gyventi šeimos gyvenimą, prasidėjusį dėl priimančiojoje valstybėje narėje sukurtos santuokos arba šeimos susijungimo.
39. Minėta, kad Teisingumo Teismas, aiškindamas reguliavimą (Direktyva 2004/38, įgyvendinta Įstatymo normose), kuriuo remiantis įgyvendinama trečiosios šalies piliečio teisė (gyventi valstybėje narėje, kurios Sąjungos piliečio šeimos nariu yra trečiosios šalies pilietis), pabrėžia pareigą palengvinti leidimo gyventi šalyje neregistruotam partneriui trečiosios valstybės piliečiui, su kuriuo Sąjungos pilietis palaiko ilgalaikius santykius, galinčius būti tinkamai patvirtinamus, kai minėtas Sąjungos pilietis, pasinaudojęs Sutartyje numatyta laisvo judėjimo dirbti kitoje valstybėje narėje teise pagal Direktyvoje 2004/38 numatytas sąlygas, su neregistruotu partneriu grįžta į savo pilietybės valstybę.
40. Nagrinėjamoje byloje pabrėžtina, kad pareiškėja, kreipdamasi į Migracijos departamentą ir į teismą neįrodinėjo ir neįrodė tinkamai aplinkybių, patvirtinančių Sąjungos piliečio (Lietuvos piliečio) pagrindinės ir asmeninės teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, Sąjungos piliečio, palikusio pilietybės valstybę narę, kad galėtų pagal darbo sutartį dirbti kitoje valstybėje narėje, tikrojo ketinimo grįžti į kilmės valstybę narę ir gyventi šeimos gyvenimą, prasidėjusį dėl priimančiojoje valstybėje narėje sukurtos santuokos arba šeimos susijungimo. Byloje nebuvo teikiami Sąjungos piliečio (Lietuvos Respublikos piliečio – S. L.) paaiškinimai dėl minėtų aplinkybių. Nagrinėjant bylą teisme, S. L., kaip trečiajam suinteresuotam asmeniui siųsti dokumentai buvo grąžinami neįteikti, šis asmuo nepateikė teismui jokių procesinių dokumentų, kuriuose būtų paaiškinta apie minėtas bylai svarbias aplinkybes, teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme S. L. nedalyvavo, taigi jokių paaiškinimų neteikė.
41. Nagrinėjamoje byloje pabrėžtina, kad pareiškėja, kuriai savarankiškos teisės kaip trečiosios šalies pilietei nesuteikiamos, Sąjungos teisės nuostatomis, susijusiomis su Sąjungos pilietybe, pareiškėjai galimos suteikti teisės yra išvestinės, įgyjamos Sąjungos piliečiui įgyvendinant judėjimo laisvę, įrodinėjo tik savo išvestinę teisę. Minėta, kad nesant pakankamų ir aiškių duomenų apie Sąjungos piliečio pagrindinės ir asmeninės teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje įgyvendinimą, tokioje situacijoje, kaip susiklostė nagrinėjamoje byloje, negalima laikyti, kad yra įrodyta išvestinė teisė.
42. Šiame kontekste pabrėžtina, kad Migracijos departamentas ir papildomai pirmosios instancijos teismas, Migracijos departamentui pateikus detalesnius paaiškinimus, išsamiai išnagrinėjo pareiškėjos asmenines aplinkybes ir motyvuotai atmetė prašymą. Migracijos departamentas suteikė pareiškėjai procedūrines garantijas, pasiūlė pateikti papildomus įrodymus, pagrindžiančius pareiškėjos prašymą.
43. Migracijos departamentas teisingai sprendė, kad užsienietei pateikus prašymą išduoti ES leidimo laikinai gyventi kortelę ir Migracijos departamentui paprašius pateikti dokumentus, patvirtinančius, jog Lietuvos Respublikos pilietis santuokos sudarymo metu ar po santuokos sudarymo naudojosi laisvo judėjimo Europos Sąjungoje teise, 5 dienoms deklaravo išvykimą į Nyderlandų Karalystę, nelaikytinas gyvenimu kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, tai laikytina tik siekiu atitikti nustatytus reikalavimus ES leidimo laikinai gyventi kortelei gauti. Taigi minėti veiksmai (išvykimo į kitą Sąjungos valstybę deklaravimas labai trumpam laikotarpiui) pagrįstai buvo įvertinti kaip formalūs, atitinkantys piktnaudžiavimą teise turinį, todėl Migracijos departamentas konkrečiu atveju pagrįstai sprendė, kad tokia trečiosios šalies pilietės teisė negali būti įgyvendinta, nes tai būtų nesuderinama su minėtų teisės aktų tikslais.
44. Migracijos departamentas teisingai pabrėžė (nors ir nagrinėjant bylą teisme), kad Migracijos departamento surinkti duomenys (nuomos sutartis, darbo sutartis, nuotraukos, nebuvimas dokumento, patvirtinančio, kad pareiškėja turėjo teisę gyventi Nyderlanduose) nesudarė jokio pagrindo tvirtinti, kad pareiškėja su Lietuvos Respublikos piliečiu gyveno šeimyninį gyvenimą Nyderlanduose ir dėl to įgijo išvestinę teisę Lietuvos Respublikos piliečiui grįžus į Lietuvą, gyventi Lietuvoje ir gauti atitinkamą teisę patvirtinantį dokumentą.
45. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjos skundą dėl Migracijos departamento sprendimo, priėmė iš esmės teisingą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija