Lietuvos Respublikos Vyriausybė
nutarimas
Dėl LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJOS 67, 119, 120, 121, 122, 123, 141, 143 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIP-2305
2015 m. rugpjūčio 12 d. Nr. 851
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2015 m. balandžio 24 d. sprendimo Nr. SV-S-1021 „Dėl įstatymų projektų išvadų“ 6 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Nepritarti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 67, 119, 120, 121, 122, 123, 141, 143 straipsnių pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIP-2305 (toliau – Įstatymo projektas) dėl šių priežasčių:
1. Įstatymo projekte siūloma nustatyti, kad seniūnas tiesiogiai renkamas Lietuvos Respublikos piliečių ir kitų nuolatinių teritorijos administracinio vieneto – savivaldybės – gyventojų ir kad seniūnijos turi teisę turėti savo biudžetą. Pasak Įstatymo projekto rengėjų, tai suteiktų seniūnams ir seniūnijoms konstitucinį statusą ir garantuotų realią savivaldą ir renkamų pareigūnų atskaitomybę bendruomenėms. Būtina pažymėti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 straipsnio 1 dalyje nurodyta – savivaldos teisė laiduojama įstatymo nustatytiems valstybės teritorijos administraciniams vienetams ir įgyvendinama per atitinkamas savivaldybių tarybas. Akivaizdu, kad seniūnas nėra tas savivaldybės viešojo administravimo subjektas, per kurį įgyvendinama savivaldos teisė. Įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodytas pagrindinis Įstatymo projekto tikslas – iš esmės padidinti seniūnų veiklos efektyvumą, perkeliant jų atsakomybės bei atskaitomybės svorio centrą iš savivaldybės administracijos į vietos bendruomenę. Tačiau esminės seniūnijų ir seniūnų funkcijos – organizuoti tinkamą viešųjų paslaugų teikimą gyvenamosios vietovės bendruomenei (pavyzdžiui, savivaldybės kelių, kapinių, želdinių, šaligatvių valymą ir priežiūrą, mokyklinio amžiaus vaikų apskaitą ir panašiai), o ne atstovauti vietos bendruomenės interesams formuojant savarankišką politiką tam tikroje savivaldybės teritorijos dalyje (seniūnijoje). Kad gyvenamosios vietovės bendruomenei būtų teikiamos geresnės paslaugos, nebūtina seniūno įtvirtinti kaip konstitucinio instituto, tačiau tikslinga tobulinti seniūnų veiklos programų rengimą, metinio planavimo procedūras, didinti jų atsakomybę ir atskaitomybę seniūnijos bendruomenei, skatinti bendruomeniškumą ir teikiamų paslaugų prieinamumą visuomenei. Taigi Įstatymo projekte teikiamas pasiūlymas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatyti tiesioginius seniūnų rinkimus nebūtų ta priemonė, kuri leistų veiksmingiausiai ir ekonomiškiausiai pasiekti teisinio reguliavimo tikslą.
2. Vietos savivalda turi būti tobulinama sistemiškai, o ne vien pakeičiant seniūno pareigų įgijimo būdą, nustatant, kad seniūnas yra tiesiogiai renkamas asmuo. Esminis veiksnys, lemiantis tinkamą savivaldybės bendruomenės interesų tenkinimą, – tai už savivaldos teisės įgyvendinimą atsakingų savivaldybės atstovaujamosios ir vykdomosios institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų įgaliojimų, teisių ir pareigų optimalus paskirstymas. Iš Įstatymo projekte pateikto teisinio reguliavimo neaišku, koks būtų išrinktų seniūnų statusas ir santykis su savivaldybės bendruomenės išrinkta savivaldybės taryba ir jos sudarytomis vykdomosiomis institucijomis. Jeigu vienas iš tikslų – nustatyti, kad seniūnas yra tiesiogiai renkamas politikas, būtina pabrėžti, kad situacija, kai politikas (seniūnas) būtų pavaldus valstybės tarnautojui (administracijos direktoriui), neatitiktų konstitucinio atstovaujamųjų ir vykdomųjų institucijų santykio modelio, kai renkami politikai nepavaldūs vykdomajai valdžiai.
3. Vietinių administracinių darinių (seniūnijų), turinčių savarankišką biudžetą, kūrimas iš esmės lemtų dviejų pakopų savivaldos modelio atkūrimą Lietuvoje. Reikėtų pažymėti, kad dviejų pakopų savivaldos modelis nepasiteisino ir panaikintas 1995 m. kovo 26 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymui. Be to, Europos Sąjungos valstybėse narėse pastebima tendencija efektyvinti valdymą – stambinti administracinius vienetus (pavyzdžiui, savivaldybės sustambintos Belgijoje, Danijoje, Jungtinėje Karalystėje, Suomijoje, Latvijoje ir Estijoje). Stambesni administraciniai vienetai turi daugiau finansinių, ekonominių ir žmogiškųjų išteklių, todėl gali suteikti vietos bendruomenei kokybiškesnes viešąsias paslaugas, lengviau įgyvendinti didelės vertės ekonominius projektus, pritraukti finansinių investicijų ir panašiai. Administracinius vienetus stambinti skatina ir Europos Sąjungos valstybių narių demografiniai ir socialiniai pokyčiai – gyventojų skaičiaus mažėjimas, visuomenės senėjimas ir kita. Taigi Įstatymo projekte siūlomas vietos savivaldos modelis neatitiktų Europos Sąjungos valstybėse narėse taikomo valdymo efektyvinimo modelio, be to, šiam modeliui įdiegti reikėtų sukurti papildomą biurokratinį aparatą, o tai prieštarautų Šešioliktosios Vyriausybės 2012–2016 metų programos, kuriai pritarta Lietuvos Respublikos Seimo 2012 m. gruodžio 13 d. nutarimu Nr. XII-51 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos“, 407 punkto nuostatoms („nedidinsime valdymo sąnaudų ir valstybės tarnautojų skaičiaus“).