| Baudžiamoji byla Nr. 2K-12-511/2025 Teisminio proceso Nr. 1-04-5-00287-2022-3 Procesinio sprendimo kategorija 1.2.28.2.2 |
(S)
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. vasario 13 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Aleno Piesliako ir Eligijaus Gladučio (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. V. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2023 m. lapkričio 17 d. nuosprendžio, kuriuo P. V. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 292 straipsnio 1 dalį nuteistas 5000 Eur (100 MGL) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 65, 66 straipsniais, į paskirtą bausmę įskaitytas sulaikymo laikas – viena para, ir galutinė bausmė P. V. paskirta 4900 Eur (98 MGL) dydžio bauda.
Taip pat skundžiamas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 22 d. nuosprendis, kuriuo Kauno apygardos teismo 2023 m. lapkričio 17 d. nuosprendis pakeistas: nuteistojo P. V. nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 292 straipsnio 1 dalies į BK 292 straipsnio 2 dalį ir, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, jam paskirta 300 MGL (15 000 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 65, 66 straipsniais, į paskirtą bausmę įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas – viena para, ir galutinė bausmė P. V. nustatyta 298 MGL (14 900 Eur) dydžio bauda.
Kita nuosprendžio dalis nepakeista.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. P. V. nuteistas už tai, kad jis, atlikdamas pavežėjo darbines funkcijas, 2022 m. spalio 8 d. apie 15.20 val. dėl savanaudiškų paskatų, iš anksto susitaręs su tyrimo metu nenustatytu asmeniu už piniginį 500 Eur atlygį nuvežti asmenis iki Berlyno, Vilniuje, prie „Iki“ parduotuvės esančioje aikštelėje autobusų stotyje, įsodino keturis Lietuvos Respublikos valstybės sieną neteisėtai perėjusius ir nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius užsieniečius – Kongo Demokratinės Respublikos pilietį K. L., Togo Respublikos pilietį E. A. (E. A.), Kamerūno Respublikos piliečius J. M. (J. M.) ir E. M. – į automobilį „Toyota Avensis“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir neteisėtai juos gabeno Lietuvos Respublikos teritorija iki Kalvarijos r. Salaperaugio kaimo, per valstybės sieną iš Lietuvos Respublikos į Lenkijos Respubliką, kol 2022 m. spalio 8 d. 15.20 val. Kalvarijos r. Salaperaugio kaime, pasienio ruože, likus apie 300 metrų iki valstybės sienos, jį sulaikė Valstybės sienos apsaugos tarnybos (toliau – VSAT) Varėnos pasienio rinktinės Kalvarijos pasienio užkardos pareigūnai.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
2. P. V. buvo kaltinamas pagal BK 292 straipsnio 2 dalį dėl neteisėto užsieniečių gabenimo per valstybės sieną iš savanaudiškų paskatų. Byloje nustatyta, kad P. V. dirba pavežėju-taksistu. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atlygis, gautas vykdant darbines pavežėjo funkcijas, negali būti vertinamas kaip savanaudiškos paskatos, todėl iš kaltinimo pašalino savanaudiškas paskatas ir P. V. nusikalstamą veiką perkvalifikavo iš BK 292 straipsnio 2 dalies į BK 292 straipsnio 1 dalį.
3. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad byloje neginčijamai nustatyta, jog P. V. nusikalstamą veiką padarė už iš anksto pažadėtą piniginį atlygį, kurio dalį (500 Eur) gavo. Teisėjų kolegijos nuomone, ta aplinkybė, ar P. V. užsieniečius gabeno kaip „Bolt“ įmonės darbuotojas pavežėjas, ar tai jis darė tik kaip privatus asmuo už jam sumokėtą atlygį, jo nusikalstamą veiką kvalifikuojančiam požymiui – savanaudiškoms paskatoms – nustatyti neturi jokios reikšmės. Asmuo, suprasdamas, kad žmones per valstybės sieną gabena neteisėtai, tai darė už piniginį atlygį, gavo už tai pinigus ir turėjo iš to turtinės naudos. Teisėjų kolegija pažymėjo ir tai, kad, pagal galiojančią praktiką, pavežėjais dirbančių įmonių vairuotojai, už piniginį atlygį neteisėtai gabenę žmones per valstybės sieną, pripažįstami padarę tas veikas dėl savanaudiškų paskatų ir kitose bylose. Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad P. V. neteisėtai žmones gabeno per valstybės sieną dėl savanaudiškų paskatų, ir jo nusikalstamą veiką perkvalifikavo iš BK 292 straipsnio 1 dalies į BK 292 straipsnio 2 dalį.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
4. Kasaciniu skundu nuteistasis P. V. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:
4.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai taikė BK 292 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, nes neteisingai aiškino objektyviuosius ir subjektyviuosius šių veikų požymius, turinčius įtakos situacijos vertinimui. Teismai iš esmės pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nepašalino atsiradusių prieštaravimų ir abejonių (lot. in dubio pro reo), susijusių su kasatoriaus veiksmų vertinimu, netinkamai aiškino ir taikė BK 2 straipsnio 3 dalies nuostatas, griežtai draudžiančias baudžiamojoje byloje vadovautis objektyvaus pakaltinimo taisykle, nesivadovavo kasacinės instancijos teismo praktika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-433-507/2016, 2K-7-47-895/2016), kurioje nurodyta, kad asmens kaltė baudžiamojoje teisėje negali būti preziumuojama. Teismai netinkamai aiškino ir taikė BK 292 straipsnio dispoziciją, kuri yra blanketinė, ir sistemiškai neaiškino kitų susijusių teisės aktų – Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties, Lietuvos Respublikos valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo atitinkamų nuostatų.
4.2. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 292 straipsnį kilti būtina nustatyti ne tik pačią veiką – neteisėtą užsieniečių gabenimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, bet ir kitus du būtinuosius objektyviai egzistuojančius požymius – neteisėtai gabenamo užsieniečio statusą Lietuvoje, t. y. kad a) šis užsienietis neturi nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvoje; b) šis užsienietis į Lietuvą pateko neteisėtai pereidamas valstybės sieną ir būtina atskleisti tai, kad kasatorius galėjo ir turėjo žinoti minėtas aplinkybes. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepašalino šių abejonių. Tai, kad asmuo, užsiimantis pavežėjo paslaugomis, nepaisant to, ar tai daro pagal reikalavimus (registruodamas (fiksuodamas) pavėžėjimo paslaugą, tinkamai įtraukdamas į apskaitą už paslaugą gaunamus pinigus ir pan.), suvokia, jog gabena tamsaus gymio asmenis ir pan., savaime neleidžia daryti išvados apie P. V. kaltės – tiesioginės tyčios intelektinio elemento buvimą. Nagrinėjamu atveju, darant išvadą dėl nusikalstamos veikos sudėties subjektyviųjų požymių buvimo P. V. veiksmuose, turi būti nustatytas toks tyčinės kaltės turinys, iš kurio būtų galima vienareikšmiškai matyti, kad kasatorius suprato (turėjo ir galėjo žinoti), jog gabena ir per Lietuvos Respublikos valstybės sieną siekia gabenti Lietuvos Respublikoje nuolatinės gyvenamosios vietos neturinčius užsieniečius, kurie į Lietuvą pateko neteisėtai pereidami valstybės sieną. Užsieniečių atvykimo į Lietuvos Respubliką, buvimo joje ir išvykimo iš jos sąlygas reglamentuoja Įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties.
4.3. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje tik padaryta išvada, kad P. V. žinojo, jog gabenami užsieniečiai neteisėtai perėjo Lietuvos valstybės sieną; dėl to, kad nuteistasis žinojo ir tai, jog užsieniečiai neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, minėtame nuosprendyje nepasisakoma (tai klaidingai nurodoma apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 7 punkte). Konstatuodamas, kad iš aplinkybių (iš to, kad ne patys užsieniečiai bendravo dėl jų nuvežimo į Vokietijos Federacinę Respubliką, o bendravo per kitą asmenį, kuris juos ir atvedė prie nuteistojo automobilio; šie asmenys į sutartą paėmimo vietą atvyko iš Pabradės, kur įsikūręs pabėgėlių centras; iš užsieniečių išorės požymių ir jų kalbos) nuteistasis P. V. suprato, jog šie užsieniečiai Lietuvos Respublikos teritorijoje neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos teisinį reguliavimą šiuo klausimu. Kaip matyti iš Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.12 straipsnio nuostatų, asmens nuolatinės gyvenamosios vietos požymiais Lietuvoje laikoma tai, kad: a) asmenį ir valstybę ar jos teritorijos dalį sieja teisinis santykis; b) tai gyvenamoji vieta, kurioje asmuo nuolat arba daugiausia gyvena; c) asmuo valstybę ar jos dalį laiko savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai nevertino šių teisingam baudžiamajam teisiniam aiškinimui reikšmingų požymių: a) nuo kada kasatoriaus P. V. gabenti užsieniečiai gyvena Lietuvoje; b) ar gabenami užsieniečiai turėjo tikslą grįžti į Lietuvą (ar jų išvažiavimas į Vokietiją buvo laikinas); c) ar gabenami užsieniečiai Lietuvoje tenkino kuriuos nors interesus – asmeninius, socialinius arba ekonominius ir pan. Tai, kad P. V. buvo informuotas apie tai, jog užsieniečiai atvyko iš Pabradės, dar savaime, be išsamesnės analizės, neleidžia daryti išvados, kad Pabradės Užsieniečių registracijos centras negali būti laikomas tokia vieta, kuri atitinka CK 2.12 straipsnio 1–3 dalyse nustatytus nuolatinės gyvenamosios vietos požymius.
4.4. Apeliacinės instancijos teismas (nuosprendžio 11 punktas) P. V. žinojimą, kad užsieniečiai į Lietuvą yra patekę neteisėtai perėję valstybės sieną, grindžia tais pačiais argumentais kaip ir dėl požymio, kad užsieniečiai neturi nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvoje. Tie patys motyvai negali patvirtinti abiejų P. V. baudžiamajai atsakomybei būtinų požymių. Tai kokybiškai netapatūs požymiai, nes jų turinį gali atskleisti skirtingos faktinės aplinkybės. Vien tai, kad užsienietis neturi Lietuvoje nuolatinės gyvenamosios vietos, dar neleidžia daryti išvados, kad toks užsienietis į Lietuvą pateko neteisėtai pereidamas valstybės sieną. Kita vertus, duomenys apie tai, kad užsienietis neteisėtai perėjo valstybės sieną, savaime nereiškia, kad toks užsienietis po atitinkamų administracinių migracijos procedūrų negali turėti Lietuvoje nuolatinės gyvenamosios vietos, tai patvirtina ir baudžiamojoje byloje nustatyti duomenys, jog kai kurie kasatoriaus gabenti užsieniečiai yra prieglobsčio prašytojai (Togo Respublikos pilietis E. A. yra prieglobsčio prašytojas, 2022 m. liepos 21 d. Migracijos departamento sprendimu jam suteikta teisė laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje; Kamerūno Respublikos pilietis J. M. yra prieglobsčio prašytojas, 2022 m. rugpjūčio 31 d. Vilniaus regiono apylinkės teismas paskyrė jam alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinimą VSAT ar kitoje tam pritaikytoje vietoje, netaikant judėjimo laisvės apribojimų iki 2023 m. vasario 28 d. ir pan.).
4.5. Reikalavimus užsieniečių buvimui Lietuvos Respublikoje ir kelionei per išorinę ar vidinę Europos Sąjungos sieną nustato Įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties bei Reglamentas (ES) 2018/1806. Siekiant tinkamai taikyti BK 292 straipsnį, būtina teisingai aiškinti tai, iš kokių požymių kaltininkas gali suvokti, kad neteisėtai gabenami užsieniečiai neturi nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvoje ir šie užsieniečiai į Lietuvą pateko neteisėtai pereidami valstybės sieną.
4.6. Pirmosios instancijos teismo motyvai liudija apie neteisingą BK 292 straipsnyje įtvirtintų požymių suvokimą. Šią bylą nagrinėjęs teismas iki šiol vadovaujasi kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-451/2011, kuri nebeatitinka nūdienos realijų kalbant apie tai, jog apie užsieniečio neteisėtą patekimą per Lietuvos valstybės sieną liudija jo tamsus gymis ir pan. Skundžiamus nuosprendžius priėmę teismai, akcentuodami tai, kad gabenami užsieniečiai buvo tamsaus gymio, kad jie atvyko iš Pabradės ir pan., tarsi savaime leidžia preziumuoti, jog kasatorius P. V. turėjo ir galėjo suprasti dvinarę gabentų užsieniečių teisinę padėtį – tai, kad jie neturi nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvoje ir į Lietuvą pateko neteisėtai pereidami valstybės sieną. Teismai, aiškindami baudžiamąjį įstatymą šioje konkrečioje byloje, neatsižvelgė į visuomeninių ir baudžiamųjų teisinių santykių dinamiką, tendencijas, geopolitines, laisvo asmenų judėjimo Europos Sąjungos viduje realijas.
4.7. Negalima sutikti su tuo, kad BK 292 straipsnio dispozicijos turinio aiškinimas esą lemia pavežėjo pareigą pasiteirauti asmenų, ar jie turi asmens dokumentus, ir įsitikinti, ar šių asmenų vežimas į Vokietijos Federacinę Respubliką bus teisėtas. Nors apeliacinės instancijos teismas tokios pareigos buvimą paneigė (sutiko su tuo, kad įprastai, kai sutinkama pavėžėti asmenis, jų asmens dokumentai nėra tikrinami), tačiau nurodė, kad dėl kitų aplinkybių P. V. suprato, jog jis neteisėtai gabena asmenis per valstybės sieną. Taip abiejų instancijų teismai nukrypo nuo teismų praktikos, kad teismai, aiškindami teisės normas, negali kurti naujų konkrečius elgesio modelius išreiškiančių teisės normų, kaip tai daro įstatymų leidėjas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-225-1073/2021). Apeliacinės instancijos teismo argumentai prieštaringi. Viena vertus, teismas sutinka su tuo, kad kasatorius kaip vežėjas neturi pareigos kiekvieno kliento prašyti parodyti asmens dokumentus. Kita vertus, kaip pažymėjo teismas, P. V. nagrinėjamu atveju turėjo įsitikinti šių užsieniečių galimybe teisėtai kirsti valstybės sieną, pasidomint jų turimais asmens dokumentais. Taigi abiejų instancijų teismai, atskleisdami P. V. intelektinio momento – suvokimo, kad užsieniečiai neturi nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvoje ir užsieniečiai į Lietuvą pateko neteisėtai pereidami valstybės sieną, turinį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
4.8. P. V. nuteistas dėl baigtos BK 292 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos padarymo. Valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikos valstybės siena – tai linija ir šia linija einantis vertikalus paviršius, apibrėžiantis Lietuvos Respublikos teritorijos ribas sausumoje, žemės gelmėse, oro erdvėje, pasienio vandenyse, teritorinėje jūroje ir jos gelmėse. To paties straipsnio 24 dalyje nustatyta, kad valstybės sienos kirtimas – tai asmenų, transporto priemonių vykimas, daiktų, krovinių gabenimas per valstybės sieną. Iš to išplaukia, kad neteisėtas užsieniečių gabenimas per Lietuvos valstybės sieną laikomas baigta nusikalstama veika tik tuo atveju, jeigu toks asmenų gabenimas pasibaigia valstybės sienos, t. y. linijos ir šia linija einančio vertikalaus paviršiaus, kirtimu ir patekimu į gretimos valstybės teritoriją visiškai ar iš dalies.
4.9. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad P. V. VSAT Varėnos pasienio rinktinės Kalvarijos pasienio užkardos pareigūnų buvo sulaikytas likus apie 300 metrų iki valstybės sienos, t. y. linijos dar nekirtęs, ir tokie asmens veiksmai nepriklausomai nuo jo valios nutrūko dar Lietuvos Respublikos teritorijoje. Taigi, P. V. inkriminuojamos nusikalstamos veikos aprašymas, bent jau teoriškai, neatitinka baigtos nusikalstamos veikos požymių.
4.10. Su neteisinga veikos kvalifikacija stadijų požiūriu susijusi ir kita teisės taikymo klaida – P. V. veiksmų kvalifikavimas kaip padarytų dėl savanaudiškų paskatų. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 20 punkte nurodoma, kad P. V., suprasdamas, jog žmones per valstybės sieną gabena neteisėtai, tai darė už piniginį atlygį, gavo už tai pinigus (500 Eur) ir turėjo iš to turtinės naudos. Tačiau skundžiamais nuosprendžiais nustatyta tai, kad P. V. nusikalstama veika apėmė neteisėtai Lietuvos valstybės sieną perėjusių ir Lietuvoje nuolatinės gyvenamosios vietos neturinčių užsieniečių neteisėtą gabenimą per Lietuvos valstybės sieną. P. V. kaltinimas neapima neteisėto valstybės sieną perėjusio užsieniečio gabenimo Lietuvos Respublikoje. P. V. nusikalstama veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje, t. y. jam nepavyko kirsti valstybės sienos, taigi, P. V. užsieniečius gabeno Lietuvos Respublikos teritorijoje – dėl šios veikos P. V. nebuvo nei kaltinamas, nei pripažintas kaltu, t. y. kad jis Lietuvos Respublikos teritorijoje gabeno neteisėtai valstybės sieną perėjusius užsieniečius. Jeigu tokie veiksmai nebuvo laikomi neteisėtais, vadinasi, ir P. V. gauta pinigų dalis – 500 Eur – negali būti laikoma kaip savanaudiškų paskatų kriterijus.
4.11. Teismai šioje byloje nesivadovavo ir tinkamo teisinio argumentavimo reikalavimu, pagal kurį iš teismo baigiamojo akto turinio turi būti aišku, kokias faktines aplinkybes ir kokiomis įrodinėjimo priemonėmis teismas nustatė prieš padarydamas išvadas dėl konkrečioje byloje sprendžiamų klausimų. Taip pat teismai tinkamai nesilaikė BPK nuostatų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą (BPK 20 straipsnio 5 dalis).
4.12. P. V. gabenti keturi užsieniečiai buvo apklausti tik ikiteisminio tyrimo metu, prokuroras nerodė jokios iniciatyvos šiuos užsieniečius apklausti pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Šiems užsieniečiams buvo leista išvykti, suvokiant, kad taip bus suvaržytos kaltininko gynybos teisės ir galimybės apklausti šiuos keleivius toliau vykstančio baudžiamojo proceso metu. Šis ikiteisminio tyrimo organizavimo fragmentas parodo, kad ikiteisminio tyrimo institucijos nebuvo suinteresuotos išsamiu ir objektyviu tyrimu, nešališku teisminiu bylos nagrinėjimu. Nuteistajam buvo iš esmės užkirstas kelias ne tik užduoti klausimų potencialiems kaltinimo liudytojams, bet kartu ir vadovautis tokiais šių liudytojų parodymų teiginiais, kurie gali būti itin svarūs gynybos argumentams patvirtinti. Šioje byloje atliktas ikiteisminis tyrimas užkirto kelią teisingam procesui teisminėse stadijose. Tiek iš P. V. apeliacinio skundo, tiek iš jo gynėjo baigiamosios kalbos motyvų matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausti kai kurie užsieniečiai, be kita ko, nurodė aplinkybes, kurios patvirtina gynybos teiginius. Tačiau šių užsieniečių parodymai netgi nebuvo pagarsinti bylą nagrinėjant teisme (BPK 276 straipsnio 4 dalis). Taigi, P. V. bylą nagrinėję teismai nebuvo aktyvūs, siekdami tiesiogiai ištirti užsieniečių ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kurių dalis teiginių itin reikšmingi P. V. gynybai (pvz., kai kurie užsieniečiai nurodė bendravimo su P. V., kelionės, jų turimų dokumentų pateikimo ir kitas aplinkybes, kas galėjo turėti esminę įtaką gynybos teiginių formavimui).
4.13. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, kad nuteistasis P. V., vėlesnių apklausų metu nurodydamas, jog žinojo tik tai, kad užsieniečiai atvyks iš Pabradės, bet nežinojo, kad atvyks iš ten esančio Užsieniečių registracijos centro, siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės, šių duomenų nepatikrino gretindamas juos su kitais duomenimis, nebuvo aktyvus. Apeliacinės instancijos teismo pozicija, kad nuteistojo P. V. parodymais negalima tikėti, nes jo pozicija vertinama kaip gynybinė versija, prasilenkia su kasacine praktika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-262-489/2022, 2K-138-489/2022). Tiek teismų praktikoje, tiek ir pagal BPK esančias įrodymų vertinimo taisykles yra įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas, reiškiantis, kad visos įrodymų rūšys yra vienodos, jokie teismui pateikti duomenys neturi iš anksto nustatytos galios ir nė viena įrodymų rūšis neturi pranašumo prieš kitą. P. V. parodymus teismai galėjo atmesti tik vieninteliu pagrindu – BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta tvarka, tačiau tai nebuvo padaryta.
4.14. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas visapusiškai patikrinti P. V. parodymų teisingumą ir patikimumą, privalėjo vadovautis BPK 276 straipsnio 4 dalyje nurodyta galimybe kviesti ir apklausti įtariamojo apklausą atlikusį ikiteisminio tyrimo pareigūną. Tai daryti šioje baudžiamojoje byloje buvo itin tikslinga dėl kelių priežasčių. Pirma, P. V. nurodytų teiginių teisingumas, patikimumas nebuvo tinkamai patikrinti, nors faktinės aplinkybės ir jų vertinimas liudija apie tokio poreikio objektyvumą. Antra, kasatorius P. V., kuris neneigė jam inkriminuojamos veikos faktinių aplinkybių, nurodė, kad jis sąžiningai klydo dėl gabenamų užsieniečių teisinio statuso Lietuvoje. Šiuo atveju teismai privalėjo imtis visų būtinų priemonių kasatoriaus P. V. psichikos būklei konkrečioje situacijoje patikrinti – apklausti visus pareigūnus, kuriems, dar nepradėjus ikiteisminio tyrimo, P. V. atskleidė savo suvokimą, reakciją į tai, dėl kokios priežasties buvo sulaikytas jis ir jo keleiviai, ir t. t. Tai būtų leidę išvengti preziumavimo, kad P. V. apie užsieniečių teisinį statusą Lietuvoje galėjo ir turėjo suprasti iš bylos duomenų, liudijančių apie objektyvų pakaltinimą, kurį imperatyviai draudžia BK 2 straipsnio 3 dalis. Tokiu elgesiu teismai pademonstravo procesinį pasyvumą ir abejingumą.
4.15. Skundžiamus nuosprendžius priėmę teismai tinkamai teisiškai neargumentavo savo išvadų. Visi šie duomenys leidžia daryti išvadą, kad baudžiamojoje byloje teismai nesilaikė įrodymams vertinti keliamų reikalavimų. Tokiu būdu pažeidus pavienių duomenų vertinimo reikalavimus, buvo pažeisti ir duomenų visumos vertinimo reikalavimai, o tai privedė prie klaidingai apibendrinančių išvadų, kurios nėra vienareikšmės, tikslios ir logiškos. Atitinkamai Lietuvos apeliacinis teismas, perkvalifikuodamas kasatoriaus P. V. veiką iš BK 292 straipsnio 1 dalies į 2 dalį, ne tik netinkamai aiškino baudžiamąjį įstatymą, bet ir, neištaisydamas pirmosios instancijos teismo padarytų procesinės teisės pažeidimų, padarė esminius BPK pažeidimus, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.
5. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Mindaugas Gylys atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
5.1. Nėra pagrindo sutikti su kasacinio skundo teiginiais, kad nebuvo surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių nuteistojo veikimą tiesiogine tyčia. Priešingai nei teigia kasatorius, apie jo tyčios kryptingumą bei jo siekį vykdyti BK 292 straipsnyje nurodytą nusikalstamą veiką teismai pagrįstai sprendė ištyrę ir įvertinę įrodymais pripažintų duomenų visumą byloje. Šios kategorijos bylų teisminio nagrinėjimo praktikoje apie tyčios kryptingumą teismai sprendžia įvertinę ne vien kaltininko parodymus, bet ir vertindami objektyvias bylos aplinkybes, tokias kaip užsieniečių išorės požymiai, jų kalba, užsakymo gabenti gavimo, jų gabenimo ir kitos aplinkybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-451/2011, 2K-55-628/2024). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo skundą, dar kartą ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus tiek atskirai, tiek kaip visumą, išdėstė aiškius įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės byloje nustatytos ir kokie duomenys jas pagrindžia. Teismas išsamiai ir motyvuotai pasisakė dėl P. V. kaltės turinio. Konstatuodamas, kad P. V. galėjo suprasti bei suprato pavojingą veikos pobūdį ir norėjo taip veikti, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistasis neneigė, jog suprato, kad K. L., E. A., J. M. ir E. M. yra užsieniečiai, suprato, kad jie atvyko iš Pabradės Užsieniečių registracijos centro, kuriame yra apgyvendinti užsieniečiai, neteisėtai kirtę Lietuvos Respublikos sieną, gyvenantys ne bet kur, o būtent pabėgėlių centre. Nuteistasis P. V., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, jog dėl užsieniečių gabenimo į Vokietiją su juo telefonu tarėsi jam nepažįstamas asmuo, pastarasis nurodė, kad šie asmenys atvyks iš Pabradės Užsieniečių registracijos centro. Tokie nuteistojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, leido teismui susiformuoti nuomonę apie jo supratimą ir žinojimą, kad jis gabena neteisėtai į Lietuvą patekusius asmenis, kurie gyvena Užsieniečių registracijos centre, t. y. neturi nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje. P. V. gabentus asmenis apibūdino kaip ne lietuvius, užsieniečius, kurių tikslas buvo išvykti iš Lietuvos į Vokietiją. Nors nuteistasis pavėžėjimo paslaugas, kurios buvo užsakomos per specialią programėlę, teikė Lietuvoje, nagrinėjamu atveju nepažįstamas asmuo asmenų pervežimą užsakė telefonu ir pinigų dalį, kuri ženkliai viršijo įprastos kelionės (autobusu ar net lėktuvu) išlaidas, sumokėjo iš anksto grynaisiais, o kitą dalį žadėjo sumokėti nugabenus į Varšuvą. Tai parodo, kad šiuo atveju P. V. jokių pavėžėjimo paslaugų neteikė, taigi gabendamas užsieniečius neveikė kaip įprastos teisėtos pavėžėjimo paslaugos teikėjas, o už kelionę gautina didelė pinigų suma rodo, jog jam buvo mokama ne už paprastą pavėžėjimą, bet už riziką, kurią jis prisiima gabendamas nelegalius migrantus. Taigi išvadą, kad nuteistasis, veždamas užsieniečius, suprato, jog toks veikimo pobūdis yra pažeidžiantis įstatymus, apeliacinės instancijos teismas padarė įvertinęs visas anksčiau paminėtas aplinkybes ir į jas atsižvelgdamas, šios aplinkybės suteikia pakankamą pagrindą teigti, jog P. V. veikė tiesioginės tyčios kaltės forma.
5.2. Pagal kasacinio teismo praktiką, reikšminga aplinkybė, pagrindžianti nuteistojo kaltę, yra ir tai, kad nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog nuteistojo veikimas buvo grįstas savanaudiškomis paskatomis. Nustatyta, kad nuteistasis už nelegalių migrantų pervežimą iš Lietuvos į Varšuvą (Lenkijos Respubliką) gavo 500 Eur, šie pinigai pagrįstai pripažinti byloje inkriminuotos nusikalstamos veikos rezultatu ir konfiskuoti. Apeliacinės instancijos teismas pagal byloje nustatytas aplinkybes P. V. veiksmus pagal BK 292 straipsnio 2 dalį įvertino ir kvalifikavo teisingai.
5.3. Kasatorius taip pat nesutinka, kad buvo padaryta baigta veika, nurodyta BK 292 straipsnio dispozicijoje, kadangi nuteistasis ir jo gabenti asmenys buvo sulaikyti nekirtę Lietuvos Respublikos sienos. BK 292 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėtis nustato baudžiamąją atsakomybę ne už nelegalių migrantų pergabenimą, o už jų gabenimą per sieną, t. y. nusikalstamos veikos baigtumui konstatuoti nereikia nustatyti, kad asmenys realiai buvo pergabenti per Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Apie kaltininko siekį gabenti nelegalius migrantus per Lietuvos Respublikos valstybės sieną bylą nagrinėjantis teismas sprendžia ne tik pagal faktiškai atliktus kaltininko veiksmus, bet ir pagal jo tyčios kryptingumą. Iš byloje esančių duomenų, taip pat ir paties nuteistojo parodymų matyti, kad jis už atlygį buvo sutaręs nugabenti ir gabeno į jo automobilį įsėdusius užsieniečius į Varšuvą, t. y. turėjo juos pergabenti per valstybės sieną, už tai buvo gavęs ir priėmęs 500 Eur atlygį. Be to, byloje nustatyta, kad iš Varšuvos tuo pačiu automobiliu už papildomą 1200 Eur užmokestį minėtus asmenis P. V. buvo sutaręs nugabenti į Vokietiją, tai jis ir darė, kai buvo sulaikytas netoli Lietuvos Respublikos valstybės sienos su Lenkijos Respublika. Iš bylos duomenų (liudytojo D. K. parodymų) matyti, kad nuteistasis buvo sulaikytas pasienio ruože, apie 200 metrų iki valstybės sienos, vietoje, kurioje jau negalima apsisukti ir grįžti į Lietuvą, nekirtus Lenkijos Respublikos sienos. Taigi bylos duomenys vienareikšmiškai patvirtina, kad P. V. nelegalius migrantus iš Vilniaus gabeno į Lenkiją, po to į Vokietiją, tuo tikslu turėjo juos pergabenti per Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir tai darė veždamas juos automobiliu link valstybės sienos. Taigi gabenimas per valstybės sieną, kaip baigtinė nusikalstama veika, jam inkriminuotas pagrįstai ir jo veiksmai kvalifikuoti teisingai.
5.4. Kasatorius nepagrįstai nurodo, kad jo nusikalstama veika nutrūko Lietuvos Respublikos teritorijoje, už gabenimą per sieną jis negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, todėl nėra ir savanaudiškų paskatų, nes 500 Eur jis gavo už pervežimą per sieną. P. V. veiksmai, kaip baigtas nusikaltimas, kvalifikuoti teisingai, o nustačius, jog už nusikalstamus veiksmus buvo gautas atlygis, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad veikos buvo padarytos dėl savanaudiškų paskatų, ir tinkamai P. V. veiksmus perkvalifikavo. Kasatorius skunde taip pat nepagrįstai nurodo, kad jis nebuvo kaltinamas ir nuteistas už tai, jog gabeno nelegalius migrantus per Lietuvos Respublikos teritoriją. Kaip matyti iš skundžiamų nuosprendžių, kasatorius buvo pripažintas kaltu ir nuteistas už abiejų alternatyvių nusikalstamų veikų, nustatytų BK 292 straipsnio dispozicijoje, padarymą. Todėl atitinkami skundo teiginiai atmestini kaip prieštaraujantys bylos duomenims.
5.5. Nėra pagrindo sutikti su skundo teiginiais, kad įrodymai byloje buvo įvertinti pažeidžiant BPK 20 straipsnio nuostatas. Žemesnės instancijos teismų atliktas bylos duomenų tyrimas ir vertinimas atitinka BPK reikalavimus. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, visos bylos aplinkybės, kiek tai buvo objektyviai įmanoma, išsamiai išnagrinėtos nepažeidžiant rungimosi principo (BPK 7 straipsnis), nesuvaržant kaltinamajam įstatymų garantuotų gynybos teisių (BPK 22 straipsnio 3 dalis). Pirmosios instancijos teismas ištyrė ikiteisminio tyrimo metu surinktus įrodymus (kaltinamojo, liudytojų parodymus, apžiūros protokolus, kratos protokolus, tarnybinius pranešimus ir kt.), taip pat ėmėsi priemonių užsieniečių K. L., E. A., J. M. ir E. M. buvimo vietai nustatyti, tačiau prokurorui pateikus duomenis, kad visi keturi užsieniečiai pasišalino iš Užsieniečių registracijos centro, šie asmenys teisme apklausti nebuvo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo pareigūnei, nelaikė įrodymais ir pagrįstai jais nesivadovavo priimdamas skundžiamą nuosprendį. Su tokiu minėtų asmenų parodymų vertinimu pagrįstai sutiko ir apeliacinės instancijos teismas. Be to, apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad jokių nepašalintų abejonių, kurios turėtų būti vertinamos nuteistojo P. V. naudai, byloje nėra. Kitokios išvados neleidžia daryti ir aplinkybė, kad teisminio nagrinėjimo metu byloje kaip liudytojai nebuvo apklausti minėti užsieniečiai. Nors kasaciniame skunde nurodoma, kad šie parodymai tariamai patvirtina nuteistojo nekaltumą ar įneša kokių nors abejonių, kurios galėtų būti vertinamos nuteistojo naudai, iš byloje esančių apklausos protokolų matyti, kad, priešingai nei teigia kasatorius, minėtų asmenų parodymai patvirtina jo žinojimą ir siekį gabenti neteisėtus migrantus. Tačiau, nepavykus šių duomenų ištirti BPK nustatyta tvarka, bylą nagrinėję teismai pagrįstai jų nelaikė įrodymais ir jais nesivadovavo, priimdami skundžiamus nuosprendžius. Taigi, nėra pagrindo teigti, jog, atlikdami įrodymų tyrimą byloje, teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Teismai, nustatydami faktines bylos aplinkybes, savo išvadas grindė BPK nustatytais proceso veiksmais gautais, teismo posėdyje išnagrinėtais ir patikrintais įrodymais, todėl kasacinio skundo teiginiai dėl esminių BPK pažeidimų atmestini kaip nepagrįsti.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
6. Nuteistojo P. V. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl kasatoriaus argumentų dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimo
7. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.
8. Iš bylos matyti, kad užsieniečiai K. L., E. A., J. M. ir E. M. 2022 m. spalio 11 d. buvo apklausti kaip liudytojai ikiteisminio tyrimo metu. Teismo posėdyje šie asmenys nebuvo apklausti. Gynėjui pateikus atitinkamą prašymą (iškviesti ir apklausti šiuos liudytojus teisme), teismas įpareigojo prokurorą pateikti duomenis apie K. L., E. A., J. M. ir E. M. buvimo vietą, tačiau byloje buvo gautas Valstybės sienos apsaugos tarnybos Varėnos pasienio rinktinės Ikiteisminio tyrimo skyriaus 2023 m. rugsėjo 22 d. raštas, kuriame nurodyta, kad minėti keturi asmenys iš Užsieniečių registracijos centro pasišalino 2022 m. spalio 8 d. ir 2022 m. spalio 25 d. ir į jį nebesugrįžo. Byloje nėra kitų duomenų apie galimą šių asmenų buvimo vietą. Taigi, nors teismas ėmėsi pakankamų priemonių, tačiau apklausti šiuos asmenis teismo posėdyje dėl objektyvių priežasčių nebuvo galimybės.
9. BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, taip pat perklausomi ir peržiūrimi tokių apklausų garso ir vaizdo įrašai. Apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikęs pareigūnas teisme gali būti apklaustas kaip liudytojas. Pagal kasacinio teismo nuosekliai formuojamą praktiką, teisiamajame posėdyje BPK 276 straipsnio 4 dalies pagrindu perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, jie gali būti reikšmingi teismui tikrinant ir vertinant teisiamajame posėdyje gautus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus, ekspertizės aktą ir specialisto išvadą, byloje esančius dokumentus.
10. Pagal šias nuostatas, minėtų parodymų perskaitymas ir apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikusio pareigūno apklausa teismui nėra privalomi. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva – bylą nagrinėjantis teismas turi išimtinę kompetenciją nuspręsti dėl įrodymų patikimumo ir pakankamumo, o šiame kontekste – ir dėl reikalingumo patikrinti byloje surinktus įrodymus BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatytais procesiniais veiksmais. Tačiau, spręsdamas šį klausimą, teismas turi atsižvelgti ir į byloje dalyvaujančių asmenų prašymus.
11. Iš bylos matyti, kad 2023 m. spalio 6 d. teismo posėdyje, prokurorui pateikus informaciją, kad minėti užsieniečiai pasišalino iš Užsieniečių registracijos centro, nei P. V., nei jo gynėjas perskaityti šių liudytojų ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotų parodymų teismo neprašė, toks prašymas nebuvo pateiktas ir atliekant įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme. Liudytojų K. L., E. A., J. M. ir E. M. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, teismo posėdžio metu nebuvo perskaityti, o darydami išvadas byloje nagrinėjamais klausimais, teismai šiais parodymais kaip įrodymais nesivadovavo. Nustatydami bylai reikšmingas aplinkybes, teismai rėmėsi kitais byloje ištirtais ir įvertintais įrodymais, kurių visumą pripažino pakankama savo išvadoms pagrįsti. Teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo spręsti, kad papildomų duomenų (minėtų užsieniečių apklausų protokolų) perskaitymas ir juose užfiksuotų duomenų įvertinimas būtų galėję iš esmės pakeisti teismų šioje byloje padarytas išvadas. Tai neišplaukia ir iš kasacinio skundo argumentų – nors nuteistasis skunde nurodo, kad dalis minėtų liudytojų parodymų itin reikšmingi jo gynybai (pvz., kai kurie užsieniečiai nurodė bendravimo su P. V., kelionės, jų turimų dokumentų pateikimo ir kitas aplinkybes), tačiau skunde nenurodoma, kokią būtent įtaką šių liudytojų parodymai galėjo turėti nuteistojo gynybai ar teismų išvadoms.
12. Atmestinas kasatoriaus argumentas, kad teismai neapklausė P. V. ikiteisminio tyrimo metu apklaususių pareigūnų, kuriems jis atskleidė savo suvokimą dėl gabenamų užsieniečių teisinio statuso. Iš bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismo posėdyje kaip liudytojas buvo apklaustas Valstybės sienos apsaugos tarnybos Varėnos pasienio rinktinės Kalvarijos pasienio užkardos jaunesnysis specialistas D. K., kuris 2022 m. spalio 8 d. sulaikė iš Lietuvos Respublikos į Lenkijos Respubliką išvykstantį P. V. vairuojamą automobilį su keturiais keleiviais, neturinčiais galiojančių kelionės dokumentų. Pareigūnas davė parodymus apie sulaikymo aplinkybes, bendravimą su P. V. ir jo keleiviais, kitų pareigūnų nei P. V., nei jo gynėjas teismuose apklausti neprašė.
13. Pažymėtina ir tai, kad kasacinio skundo argumentai dėl būtinumo apklausti P. V. apklaususius pareigūnus prieštarauja anksčiau procese išreikštai gynybos pozicijai. 2024 m. gegužės 8 d. apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė atnaujinti įrodymų tyrimą ir apklausti P. V. apklausą 2022 m. spalio 9 d. atlikusią pareigūnę. Tačiau tiek pats nuteistasis P. V., tiek jo gynėjas tokiam prokuroro prašymui apeliacinės instancijos teisme prieštaravo; šį prokuroro prašymą teismas atmetė, tačiau nusprendė atlikti tyrimą – papildomai apklausė nuteistąjį P. V., be kita ko, ir apie jo apklausos ikiteisminio tyrimo metu aplinkybes, perskaitė jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu.
14. Kasatorius nurodo, kad teismai tinkamai neįvertino jo parodymų apie tai, kad jis nesuvokė, jog per Lietuvos Respublikos sieną neteisėtai gabena asmenis, neturinčius teisės ją kirsti, šiuos parodymus atmetė pažeisdami laisvo įrodymų vertinimo principą (įvardydami juos kaip gynybinę poziciją) ir pažeisdami kasacinės instancijos teismo suformuotą praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-262-489/2022, 2K-138-489/2022). Minėtose nutartyse kasacinės instancijos teismas, akcentuodamas laisvo įrodymų vertinimo principą, nepritarė teismų praktikai, kai kaltinamojo (įtariamojo, nuteistojo) parodymų įrodomoji galia apibrėžiama iš anksto, remiantis jo procesiniu statusu (pvz., nurodant, kad „asmuo, gindamasis nuo jam pareikšto kaltinimo ir taip siekdamas išvengti jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės, neatskleis tikrųjų tiriamo nusikaltimo aplinkybių“ ir pan.). Tačiau situacija šioje byloje nėra tapati situacijoms, dėl kurių buvo suformuluotos minėtos taisyklės, o aptartas kasacinės instancijos teismo išaiškinimas nereiškia, kad nuteistojo (įtariamojo, kaltinamojo) parodymai, įvertinus pagal BPK nustatytas taisykles, negali būti atmesti. Byloje teismai nuteistojo P. V. parodymus tinkamai vertino atsižvelgdami į kitų byloje ištirtų įrodymų visumą, be kita ko, palygindami šiuos parodymus ir su paties nuteistojo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, atkreipdami dėmesį ir į nuteistojo parodymų vėlesnį keitimą. Toks įrodymų (nuteistojo parodymų) vertinimas nepažeidžia BPK nuostatų ir atitinkamų kasacinės instancijos teismo praktikoje suformuluotų taisyklių.
15. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad bylą išnagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas kasatoriaus nurodomų BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų nepadarė.
Dėl kasatoriaus argumentų dėl BK 292 straipsnio 2 dalies taikymo
16. Pagal BK 292 straipsnio 2 dalį, baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas dėl savanaudiškų paskatų neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturintį užsienietį arba neteisėtai valstybės sieną perėjusį tokį užsienietį gabeno ar slėpė Lietuvos Respublikos teritorijoje. Neteisėto žmonių gabenimo per valstybės sieną nusikaltimo sudėtis gali pasireikšti keliais alternatyviais veikimo būdas ir gabenamų subjektų statuso požymiais. Gabenami gali būti du skirtingus teisinius statusus turintys asmenys: 1) per Lietuvos Respublikos valstybės sieną – nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturintis asmuo; 2) Lietuvos Respublikos teritorijoje – neteisėtai valstybės sieną perėjęs užsienietis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-55-628/2024). BK 292 straipsnyje nurodyto nusikaltimo sudėtis yra formalioji, todėl šis nusikaltimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia. BK 15 straipsnyje nustatyta, kad nusikaltimas laikomas padarytu tiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti.
17. Nagrinėjamoje byloje P. V. nuteistas pagal du BK 292 straipsnyje nustatytus alternatyvius veikos požymius, t. y. už tai, kad neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius užsieniečius ir Lietuvos Respublikos teritorijoje gabeno neteisėtai valstybės sieną perėjusius nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius užsieniečius. Byloje nustatyta, kad P. V. 2022 m. spalio 8 d. automobiliu per Lietuvos Respublikos teritoriją (nuo Vilniaus autobusų stoties iki pasienio ruožo Kalvarijos r., Salaperaugio k.) į Lenkijos Respubliką gabeno keturis užsieniečius – Kongo Demokratinės Respublikos pilietį K. L., Togo Respublikos pilietį E. A., Kamerūno Respublikos piliečius J. M. ir E. M. – pagal susitarimą su nenustatytu asmeniu ir gavęs iš jo 500 Eur dydžio užmokestį, ketindamas minėtus užsieniečius nuvežti į Vokietiją (Berlyną). Tokias aplinkybes teismai nustatė remdamiesi byloje ištirtais įrodymais; šių aplinkybių neginčija ir kasatorius. Byloje taip pat nustatyta, kad K. L., E. A., J. M. ir E. M. į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai (Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 10 straipsnis), jie buvo sulaikyti ir apgyvendinti Užsieniečių registracijos centre.
18. Iš bylos matyti, kad dėl K. L. ir E. M. veikos padarymo metu buvo įsiteisėję sprendimai nesuteikti jiems prieglobsčio, o E. A. ir J. M. turėjo prieglobsčio prašytojo statusą, tačiau visiems jiems buvo paskirtos ir galiojo alternatyvios sulaikymui priemonės, dėl to jie ir buvo laikinai (iki kiekvienam nustatyto termino) apgyvendinti Užsieniečių registracijos centre, o tai reiškia, jog nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje jie neturėjo. Šie asmenys neturėjo galiojančių kelionės dokumentų, suteikiančių teisę kirsti vidinę ar išorinę Europos Sąjungos sieną (Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 6 straipsnis). Tačiau, sprendžiant dėl subjektyviųjų BK 292 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos požymių buvimo asmens veikoje, nėra būtina nustatyti, kad šis asmuo detaliai žinojo atitinkamas teisės normas. Baudžiamosios atsakomybės pagal BK 292 straipsnį prasme svarbu nustatyti tai, kad asmuo, gabenantis užsieniečius Lietuvos Respublikos teritorijoje ar per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, suvokia, jog tai daro neteisėtai, ir nori taip veikti.
19. Nagrinėjamoje byloje apie P. V. padarytos veikos subjektyviuosius požymius teismai sprendė iš byloje esančių įrodymų visumos, įvertinę juos pagal BPK nustatytas taisykles. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad K. L., E. A., J. M. ir E. M. neturėjo teisės kirsti Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Tai, kad P. V. suvokė, jog šių asmenų gabenimas per Lietuvos Respublikos sieną yra neteisėtas, patvirtina teismų šioje byloje nustatytos aplinkybės: nugabenti užsieniečius į Vokietijos Federacinę Respubliką P. V. už atlygį pasiūlė nepažįstamas asmuo, kuris nurodė, kad minimi užsieniečiai bus iš „Pabradės pabėgėlių centro“ (Užsieniečių registracijos centro); nors P. V. teikė pavežėjo paslaugas, užsakymas buvo pateiktas ne per oficialią programėlę, o susitarta asmeniškai; už tokį asmenų pervežimą buvo pasiūlyta suma (iš viso 1700 Eur), žymiai viršijanti įprastines kelionės į Vokietijos Federacinę Respubliką kainas kitu transportu (t. y. esant galimybei pasirinkti alternatyvius būdus pasiekti tą patį kelionės tikslą). Šios aplinkybės rodo, kad P. V. galėjo suvokti ir suvokė, jog nurodyti užsieniečiai neturi teisės kirsti Lietuvos Respublikos valstybės sieną, taigi, jų gabenimas iš Lietuvos Respublikos į Lenkijos Respubliką (ir iš ten į Vokietijos Federacinę Respubliką) yra neteisėtas, tačiau sąmoningai pasirinko taip veikti.
20. Pasisakant dėl neteisėto užsieniečių gabenimo Lietuvos Respublikos teritorijoje, atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš byloje esančių duomenų (Valstybės sienos apsaugos tarnybos Užsieniečių registracijos centro Tyrimų skyriaus vyresniosios specialistės 2021 m. lapkričio 30 d. tarnybinio pranešimo; užsieniečio registracijos pažymėjimų ir užsieniečio laikinojo apgyvendinimo Užsieniečių registracijos centre kortelių) matyti, jog užsieniečiams K. L., E. A., J. M. ir E. M. nebuvo apribota teisė būti ir judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tad įprastai šių asmenų pavėžėjimas Lietuvos Respublikos teritorijos viduje baudžiamosios atsakomybės neužtrauktų. Tačiau šiuo atveju svarbu vertinti su minėtų asmenų gabenimu susijusių aplinkybių visumą. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad, įsodinęs juos į savo automobilį Vilniaus autobusų stoties teritorijoje ir veždamas juos iki Kalvarijos r., Salaperaugio k., P. V. ketino šiuos užsieniečius neteisėtai išgabenti per Lietuvos Respublikos valstybės sieną į Lenkijos Respublikos teritoriją. Taigi, jau gabendamas K. L., E. A., J. M. ir E. M. per Lietuvos Respublikos teritoriją, nuteistasis P. V. žinojo, kad juos neteisėtai gabena į kitą valstybę, ir šį savo sumanymą vykdė, kol prie valstybės sienos buvo sulaikytas pasienio pareigūnų. Todėl kasatoriui pagrįstai inkriminuotos abi šios BK 292 straipsnyje įtvirtintos alternatyvios veikos.
21. Atmestini kasatoriaus argumentai, kad jam nepagrįstai buvo inkriminuota baigta nusikalstama veika, nors jis jos nebaigė – iš Lietuvos Respublikos neišvyko, nes buvo sulaikytas pasienio pareigūnų. Kaip minėta, BK 292 straipsnyje nustatytos alternatyvios veikos, t. y. baudžiamąją atsakomybę užtraukia neteisėtai valstybės sieną perėjusio užsieniečio gabenimas ar slėpimas Lietuvos Respublikos teritorijoje ir neteisėtas nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčio užsieniečio gabenimas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną. BK 292 straipsnyje nustatyta veika laikoma baigta, jei konstatuojamas bent vienos iš alternatyvių į jos sudėtį įtrauktų veikų baigtumas. Šiuo atveju nėra būtina nustatyti, kad buvo pasiektas vienoks ar kitoks rezultatas (asmenys nugabenti į atitinkamą paskirties vietą ar pan.). Nors P. V. vairuotas automobilis buvo sustabdytas pasienio ruože, apie 300 metrų atstumu iki Lietuvos Respublikos valstybės sienos su Lenkijos Respublika, ir jos nekirto, tačiau nagrinėjamu atveju baigtai BK 292 straipsnyje nustatytai veikai konstatuoti pakanka nustatyti atitinkamų asmenų neteisėto gabenimo Lietuvos Respublikos teritorijoje faktą, tai teismų ir buvo nustatyta.
22. Nepagrįstas kasatoriaus teiginys, kad savanaudiškų paskatų požymis jam inkriminuotas nepagrįstai, nes jo veika – neteisėtas užsieniečių gabenimas per valstybės sieną – nutrūko pasikėsinimo stadijoje. Visų pirma, kaip jau aptarta, P. V. padaryta veika pagrįstai kvalifikuota kaip baigtas nusikaltimas. Antra, savanaudiškų paskatų požymis nėra sietinas su nusikalstamos veikos stadija – nepriklausomai nuo to, ar nusikalstama veika buvo baigta, ar nutrūko pasikėsinimo stadijoje, savaime ši aplinkybė nelemia sprendimo dėl savanaudiškų paskatų. Pagal byloje nustatytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas tinkamai P. V. nusikalstamą veiką kvalifikavo kaip padarytą dėl savanaudiškų paskatų. Sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ta aplinkybė, ar P. V. užsieniečius gabeno kaip „Bolt“ įmonės darbuotojas pavežėjas, ar tai jis darė kaip privatus asmuo už jam sumokėtą atlygį, jo nusikalstamą veiką kvalifikuojančiam požymiui – savanaudiškoms paskatoms – nustatyti neturi jokios reikšmės. Byloje nustatyta, kad P. V. susitarė dėl tam tikro atlygio ir dalį jo priėmė už neteisėtų veiksmų atlikimą. Tai atitinka savanaudiškų paskatų požymį.
23. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, kvalifikuodamas P. V. veiką pagal BK 292 straipsnio 2 dalį.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,