Administracinė byla Nr. eA-4965-968/2020
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02779-2019-0
Procesinio sprendimo kategorija 52.1.6
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
2020 m. gruodžio 9 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų S. M. A. T. (S. M. A. T.), S. A., taip pat M. I. A. S. (M. I. A. S.) ir A. A., atstovaujamų tėvų S. M. A. T. bei S. A., apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų S. M. A. T., S. A., M. I. A. S. ir A. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
1. Pareiškėjai S. M. A. T., S. A., M. I. A. S. ir A. A. kreipėsi į teismą su skundu, prašydami: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, Migracijos departamentas) 2019 m. liepos 15 d. sprendimus Nr. (15/5-11)50U-1216; 1217(15/4-6)7U-00009 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiams S. M. A. T. ir M. I. A. S., Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje neišdavimo (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiui S. M. A. T.“ ir Nr. (15/5-11)50U-1218; 1219(15/4‑6) 7U-00010 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietėms S. A. ir A. A., ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje neišdavimo (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietei S. A.“ (toliau – ir Sprendimai, ginčijami sprendimai); 2) įpareigoti Departamentą išduoti ilgalaikius leidimus gyventi Europos Sąjungoje pareiškėjams S. M. A. T. ir S. A. pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą.
2. Pareiškėjai skunde nurodė:
2.1. Sprendimų dalys, kuriomis panaikinti pareiškėjų leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, yra neteisėtos, nes pareiškėjai atitinka visus teisės aktų reikalavimus šiems leidimams gauti. Tai konstatavo pats Departamentas pastaruosius penkerius metus periodiškai atnaujindamas pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi. Tik pareiškėjams kreipusis dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo, prasidėjo tikrinimai, vizitai į namus ir darbą, kol galiausiai praleidęs teisės aktuose nustatytą terminą Departamentas atsiuntė ginčijamus sprendimus, kurie pagrįsti objektyvios tikrovės neatitinkančiomis aplinkybėmis.
2.2. UAB „Asijos servisas“ (toliau – ir Bendrovė), kurios akcininkai yra S. M. A. T. ir jo sutuoktinė S. A., komercinę (maitinimo – kavinės) veiklą vykdė nuo 2014 metų, kiekvienais metais deklaravo apyvartą, prie nuomojamų patalpų įrengtos iškabos, Bendrovė yra įregistravusi prekės ženklą („Sweet choise“). Bendrovė maitinimo veiklą 2018 m. spalio 23 d. pardavė, tačiau 2019 m. vasario 18 d. sudarė sutartį dėl tekstilės gaminių importo į Lietuvą, ši sutartis įvykdyta. Be to, 2016–2017 m. Bendrovė įvykdė kelis sėkmingus nekilnojamojo turto sandorius ir ketino toliau užsiimti šia veikla, tam pasamdė darbuotoją A. J., jam mokėjo atlyginimą. Departamento Sprendimuose minėto Bendrovės darbuotojo apklausos ištraukos pateiktos tendencingai, be konteksto. Tai, kad šio darbuotojo darbo funkcijos yra atliekamos ne biure, o važinėjant po nekilnojamojo turto objektus, ieškant naujų nekilnojamojo turto objektų, tikrinant jų duomenis registre ar savivaldybėje, neįrodo darbo nebuvimo. Per visą veiklos laikotarpį Bendrovėje buvo įdarbinta 15 asmenų. Šiuo metu Bendrovės veikla koncentruojasi į buhalterinių paslaugų teikimą (maitinimo veikla parduota kitai įmonei, o nauji nekilnojamojo turto objektų projektai dar nepradėti vykdyti), todėl tiek darbuotojų Bendrovei nebereikia. Visos Bendrovės vykdomos komercinės veiklos sritys yra tinkamai įregistruotos. Su įmonėmis ir fiziniais asmenimis sudarytos vienkartinių ar periodinių paslaugų teikimo sutartys. Tai, kad kai kuriose iš minėtų įmonių dirba su Bendrovės darbuotojais giminystės ryšiais susiję asmenys arba buvę Bendrovės darbuotojai ar kad šios įmonės yra mažos, nėra pažeidimas. Bendrovė negali būti laikoma atsakinga už su ja sutartis sudariusių juridinių asmenų veiklą (komercinės veiklos sričių netinkamą įregistravimą, įdarbintus asmenis ir jų skaičių).
2.3. Departamentas turėjo išankstinį nusistatymą prieš pareiškėjus ir ieškojo priežasčių priimti ginčijamus sprendimus. Atsakovo duomenys yra neišsamūs ir šališki. S. M. A. T. buvo apklausiamas lietuvių kalba, anglų kalbos nemokančių asmenų, nebuvo išleidžiamas į tualetą ar atsigerti, todėl tai, kad apklausos metu jis supainiojo ar neaiškiai pasakė vieno Bedrovės kontrahento UAB „Vivasta“ direktoriaus vardą, negali būti laikoma įrodymu, kad pareiškėjas teikė tikrovės neatitinkančią informaciją. Departamentas neatsižvelgė į tai, kad patikrinus biurą (duomenys neskelbtini), Vilniuje, visus kartus biure buvo S. M. A. T. ir Bendrovės buhalterė J. A., „Sweet root“ iškabos, Bendrovės dokumentai, apklausti greta dirbantys kaimynai taip pat nurodė, kad nuolat mato S. M. A. T. ir J. A.. Departamento darbuotojams nuvykus į pareiškėjų gyvenamąją vietą, kuri nuosavybės teise priklauso pareiškėjams, joje buvo rasta S. A. su mažamečiais vaikais. Patikrinimų metu nepagrįstai buvo reikalaujama įrodyti, kad S. A. buvo išėjusi atostogų ir kad turėjo tam pagrindą. Be to, Departamentas nepagrįstai teigia, kad S. A. nedirba ir neprisideda prie Bendrovės veiklos. Šeima augina mažamečius vaikus, todėl jiems tenka derinti darbą ir vaikų priežiūrą. S. A. galėjo kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu, tačiau pareiškėjai pageidauja, kad S. A. dalyvautų versle, dirbtų Bendrovėje, palaikytų ryšius su klientais, patalpų savininkais – nuomotojais, darbuotojais. Privačiame versle darbuotojai gali dirbti iš namų, ir tai yra paplitusi praktika.
2.4. Sprendimuose melagingai teigiama, kad Bendrovės darbuotojams nebuvo mokamas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas darbo užmokestis. Bendrovė visą laiką mokėjo reikalaujamus darbo užmokesčius ir nuo jų apskaičiuotus mokesčius valstybei. Atostoginiai yra skaičiuojami pagal vidutinį trijų mėnesių atlyginimą už praėjusį laikotarpį, todėl faktiškai darbuotojui yra išmokama kitokia suma, priklausanti nuo atostogų laikotarpio.
2.5. Prašymų išduoti leidimus nuolat gyventi pateikimo dieną pareiškėjai atitiko visus teisės aktų reikalavimus tokiems leidimams gauti. Departamentas ginčijamuose sprendimuose nenurodė nė vieno teisės aktuose įtvirtinto pagrindo, kuriuo vadovaudamasis atsisakė išduoti pareiškėjams minėtus leidimus. Prieš priimdamas Sprendimus, Departamentas privalėjo įvertinti būtinybę po ilgalaikio gyvenimo Lietuvoje, nepadarius jokio visuomenei ar viešajai tvarkai pavojingo pažeidimo, išsiųsti asmenis ir jų nepilnamečius vaikus (vienas jų yra gimęs Lietuvoje, abu kalba lietuvių kalba) iš Lietuvos, taip pat atsižvelgti į pareiškėjų ekonominius, socialinius bei šeimyninius ryšius Lietuvoje.
2.6. Departamentas bet kokį užsieniečio siekį laikytis Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų laiko nelegalios migracijos grėsme. Departamentas užsieniečių prisitaikymą prie nuolat besikeičiančių reikalavimų vertina kaip fiktyvų, nors tai yra susiję ne tik su siekiu neprarasti leidimo gyventi, bet ir su noru neprarasti Lietuvoje investuotų lėšų. Teismų praktika, kurioje teigiama, kad sąlygos verslui yra vienodos, o reikalavimai yra skirti leidimams gyventi gauti, yra diskriminacinio pobūdžio ir turi būti keičiama.
3. Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjų skundą atmesti. Departamentas nurodė, kad vykdant pareiškėjų kontrolę, buvo atlikti Bendrovės patikrinimai, kurių metu buvo apklausti pareiškėjai ir Bendrovės darbuotojai, gretimose patalpose dirbanti darbuotoja, įvertinti pareiškėjų pateikti dokumentai. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad vienas iš dviejų Bendrovėje įdarbintų Lietuvos Respublikos piliečių – A. J. – nedirba visą darbo laiką, kaip yra nurodyta jo darbo sutartyje, o dirba tik turėdamas laisvo laiko, savo individualų verslą laiko savo pagrindiniu darbu, todėl buvo konstatuota, kad Bendrovėje yra tik vienas darbuotojas, kuris atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvius reikalavimus dėl viso darbo laiko. Be to, 2019 m. birželį J. A. išmokėtas darbo užmokestis neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. Departamento teigimu, pareiškėjai siekia piktnaudžiauti nustatytomis migracijos procedūromis, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečių nelegalios migracijos grėsmė. Aplinkybė, jog Departamentas nuo 2014 metų išdavė ir keitė pareiškėjų leidimus laikinai gyventi, nereiškia, kad Departamentas neturi teisės juos panaikinti. Atliekant patikrinimą, A. J. net tris kartus nebuvo rastas darbo vietoje. Apklausos metu A. J. nurodė, kad jo darbo funkcijos Bendrovėje – ieškoti sklypų, butų, remonto darbų, tačiau faktiškai direktoriui jis nėra pasiūlęs nė vieno nekilnojamo turto objekto. A. J. darbo pobūdis ir gaunamas atlyginimas nereikalauja nuolatinio 8 valandų darbo 5 dienas per savaitę. Tuo tarpu Bendrovė buhalterinės apskaitos paslaugas teikia bendrovėms, kurių pačių pagrindinė veikla yra buhalterinės apskaitos paslaugų teikimas. Bendrovė buhalterinės apskaitos paslaugas teikia savo darbuotojos J. A. nuosavoms buhalterinėms bendrovėms, taip pat buvusios darbuotojos R. P. įmonėms. Bendrovės klientai yra įmonės, susijusios su Bendrovės buhalterės J. A. sūnumis, arba yra itin mažos įmonės, todėl yra rimtas pagrindas abejoti Bendrovės nurodoma buhalterinės apskaitos paslaugų teikimo veikla. S. M. A. T. apklausoje dalyvavo anglų kalbą mokanti Departamento valstybės tarnautoja. Byloje nėra pateikta jokių duomenų apie S. A. veiklą Bendrovėje. Bendrovėje nėra kaupiami įsakymai dėl darbuotojų išleidimo atostogų, todėl šių duomenų Departamentas negalėjo patikrinti. Pareiškėjai neatitinka nė vieno iš Įstatymo 53 straipsnio 1 dalyje nustatytų leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindų, todėl tokie leidimai jiems negali būti išduoti. Pareiškėjai, kreipdamiesi dėl leidimo laikinai gyventi, teikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie Bendrovės veiklą, jos darbuotojų darbo sąlygas bei laiką, siekė suklaidinti kompetentingas migracijos institucijas priimant sprendimus dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, siekė piktnaudžiauti migracijos procedūromis, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečių nelegalios migracijos grėsmė.
4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – ir VSD) atsiliepime prašė pareiškėjų skundą atmesti. VSD nurodė, kad S. M. A. T. galbūt siekia gauti sau ir šeimai leidimus nuolat gyventi Lietuvoje bei Lietuvos Respublikos pilietybę, o vėliau planuoja išvykti iš Lietuvos Respublikos ir gyventi kitoje Vakarų Europos valstybėje. S. M. A. T. 2014 metais ieškojo asmenų Pakistane, kurie už piniginį atlygį norėtų imigruoti į Europą verslo pagrindu, ir, pasinaudodamas užmegztais ryšiais, organizavo pakistaniečiams Lenkijos vizas, o vėliau ir leidimus laikinai gyventi Lietuvoje.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. lapkričio 11 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.
6. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2020 m. sausio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2393-552/2020 (toliau – ir LVAT 2020 m. sausio 22 d. nutartis), iš dalies tenkindamas pareiškėjų apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitė, panaikino teismo sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjų skundas dėl ginčijamų sprendimų rezoliucinių dalių 1.2 punktų panaikinimo, ir šiuos pareiškėjų reikalavimus grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą.
III.
7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 16 d. sprendimu pareiškėjų skundą dėl ginčijamų sprendimų rezoliucinių dalių 1.2 punktų panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą.
8. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento Sprendimų rezoliucinių dalių 1.2 punktų, kuriais pareiškėjams S. M. A. T. ir S. A. nebuvo išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimai gyventi Europos Sąjungoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
9. Teismas nustatė, kad LVAT 2020 m. sausio 22 d. nutartyje konstatuota, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjai atitiko formaliuosius Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 3 ir 6 dalių reikalavimus – buvo teisėtai išgyvenę Lietuvos Respublikoje penkerius metus, išlaikę reikalingus egzaminus ir kt., tačiau pirmosios instancijos teismas savo sprendime proceso šalių argumentų ir kontrargumentų dėl pareiškėjų faktinio neatitikimo Įstatymo 26 ir 53 straipsnių nuostatoms neanalizavo ir nevertino, neaptarė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktų taikymo pareiškėjų atžvilgiu teisėtumo ir pagrįstumo, be to, nepasisakė dėl trečiojo suinteresuoto asmens pateiktų duomenų dėl ilgalaikių gyventojų leidimų gyventi Europos Sąjungoje išdavimo. Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria buvo atmesti pareiškėjų skundo reikalavimai dėl Departamento Sprendimų rezoliucinių dalių 1.2 punktų panaikinimo, yra nemotyvuota, todėl LVAT šią teismo sprendimo dalį panaikino ir grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
10. Teismas aptarė Įstatymo 2 straipsnio 15 punkte ir 53 straipsnyje, taip pat Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 patvirtinto Dokumentų Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimui gyventi Europos Sąjungoje gauti pateikimo ir Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimų gyventi Europos Sąjungoje užsieniečiams išdavimo, keitimo ir panaikinimo, pragyvento Lietuvos Respublikoje laikotarpio apskaičiavimo, taip pat fiktyvios santuokos sudarymo, fiktyvios registruotos partnerystės bei fiktyvaus įvaikinimo įvertinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 37 punkto nuostatas. Nustatė, kad pareiškėjai S. M. A. T. ir S. A. 2019 m. kovo 15 d. pateikė prašymus išduoti leidimus nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu. Kartu su prašymu pareiškėjai pateikė galiojančių (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečių pasų kopijas, iki 2020 m. kovo 12 d. galiojančius leidimus laikinai gyventi, pažymėjimus apie išlaikytus valstybinės kalbos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminus, Luminor Bank AS Lietuvos skyriaus sąskaitos ataskaitą, darbo sutartis su priedais, pažymą iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vilkpėdės seniūnijos apie gyvenamosios vietos deklaravimą, rašytinį užsieniečių pareiškimą, kuriame jie nurodė, kad gyvena Lietuvos Respublikoje, taip pat savo išvykų bei gyvenimo užsienio valstybėse datas ir laikotarpius. Departamentas ginčijamų sprendimų rezoliucinių dalių 1.2 punktais nusprendė pareiškėjų prašymų netenkinti ir neišduoti jiems Lietuvos Respublikos ilgalaikių gyventojų leidimų gyventi Europos Sąjungoje.
11. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjai atitiko formaliuosius Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 3 ir 6 dalių įtvirtintus reikalavimus, tai patvirtinta LVAT 2020 m. sausio 22 d. nutartyje. Tačiau pareiškėjai, kreipdamiesi dėl leidimų išdavimo, sąmoningai teikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie Bendrovės vykdomą veiklą, savo ir kitų Bendrovės darbuotojų darbo sąlygas, taip siekdami suklaidinti kompetentingas migracijos institucijas. Teismas nustatė, kad Departamentui teiktose darbo sutartyse užfiksuotos ir apklausų metu nustatytos aplinkybės yra prieštaringos: darbo sutartyse nurodyta, kad Bendrovės darbuotojai dirba visą darbo laiką, o darbuotojų apklausų metu paaiškėjo, jog iš tikrųjų Bendrovėje visą darbo laiko normą išdirba tik vienas darbuotojas, o kitam darbuotojui darbas Bendrovėje yra antraeilis. Akivaizdu, kad pareiškėjai, pateikdami neteisingus duomenis, sąmoningai siekė suklaidinti Departamentą, siekdami jiems palankaus sprendimo dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo, todėl, teismo vertinimu, yra pagrindas daryti išvadą, kad gali kilti užsieniečių nelegalios migracijos grėsmė.
12. Teismas rėmėsi LVAT praktika, pagal kurią būtent pareiškėjas turi pareigą pateikti atsakovui tikrovę atitinkančius duomenis apie realios ūkinės veiklos vykdymą (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016; 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3398-858/2017), taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 patvirtintų Lietuvos migracijos politikos gairių 22.3 punktu, kuriame įtvirtinta, kad Lietuvos teisinė bazė neturi sudaryti galimybių piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu, gyvenimu ir darbu Lietuvoje; siekiant užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių įgyvendinimo mechanizmą, būtina teisiškai užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos kontrolę, mažinti piktnaudžiavimo teisėtais migracijos būdais galimybes.
13. Teismas detalizavo, kad pareiškėjai Departamentui teikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, nes darbo sutartyse Bendrovė nurodydavo pilną darbuotojų darbo laiką, tačiau Departamento vykdytų apklausų metu paaiškėjo, jog realiai Bendrovėje dirba tik vienas asmuo, užimantis buhalterės pareigas, o kitas darbuotojas, kuris tariamai vykdo nekilnojamojo turto paiešką, Bendrovėje dirba retkarčiais. Šias aplinkybes patvirtina Sodros informacinės sistemos duomenys, Departamento pateikti duomenys apie vykdytus patikrinimus darbo vietoje ir apklausas, kurių metu darbuotojas atsakė į klausimus dėl darbo apimties, darbo laiko, atostogų, atlyginimo ir kt. Teismas padarė išvadą, jog pareiškėjai, turėdami tikslą gauti leidimus gyventi Europos Sąjungoje, siekė atitikti formalius Įstatymo reikalavimus. Teismas, įvertinęs visumą atsakovo ir teismo nustatytų aplinkybių, dėl kurių pagrįstumo teismui nekilo jokių abejonių ir kurių nepaneigė pareiškėjai, pažymėjo, jog atsakovo atsisakymas išduoti leidimus nuolat gyventi Europos Sąjungoje, kai užsieniečiai tik formaliai atitinka leidimų išdavimo pagrindus, yra viena iš nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių (žr. pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑4046-756/2015; 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑2005‑662/2016; 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4840-756/2016). Nagrinėjamu atveju surinktų duomenų visuma leido teismui padaryti išvadą, kad pareiškėjai piktnaudžiavo nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, o abejonės dėl pareiškėjų realios ir teisėtos veiklos vykdymo Lietuvoje yra pagrįstos. Teismas konstatavo, kad Departamentas ginčijamais sprendimais pagrįstai nusprendė neišduoti pareiškėjams leidimų gyventi Europos Sąjungoje, nes nustatė, kad jų pateikti duomenys, siekiant gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p.) ir kad gali kilti užsieniečių nelegalios migracijos grėsmė (Įstatymo 35 str. 1 d. 12 p.).
14. Teismas nustatė, kad Departamentas, gavęs pareiškėjo prašymą išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje, 2019 m. kovo 19 d. raštu Nr. (15/4-4)10K-11696 kreipėsi į VSD su prašymu pateikti išvadą, ar jis nekelia grėsmės valstybės saugumui, į kurį atsakydamas VSD 2019 m. balandžio 1 d. rašte Nr. 18-2806 Departamentui nurodė vadovautis informacija apie pareiškėją, kuri pateikta VSD 2017 m. gruodžio 11 d. slaptame rašte Nr. 19-1536. Teismas, įvertinęs trečiojo suinteresuoto asmens pateiktą įslaptintą medžiagą, kiek ji susijusi su ilgalaikių gyventojų leidimų Europos Sąjungoje išdavimu, pažymėjo, kad joje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas keltų grėsmę valstybės saugumui, tačiau pateikti duomenys patvirtina, jog pareiškėjo sąsajos su kitais asmenimis užsiimant atitinkama veikla, nesusijusia su pareiškėjų valdomos Bendrovės vykdyta veikla, taip pat suponuoja išvadą, kad gali kilti užsieniečių nelegalios migracijos grėsmė. Teismas pažymėjo, kad iš neįslaptintos medžiagos, pateiktos Departamentui su VSD 2017 m. gruodžio 11 d. raštu Nr. 19-1536, matyti, kad pagal turimą žvalgybos informaciją pareiškėjo verslas yra tik priedanga, o iš tikrųjų jis siekia gauti sau ir savo šeimai leidimus nuolat gyventi Lietuvoje bei Lietuvos Respublikos pilietybę, o vėliau planuoja išvykti iš Lietuvos ir gyventi kitoje Vakarų Europos valstybėje; pareiškėjas ieškojo asmenų Pakistane, kurie už piniginį atlygį norėtų imigruoti į Europą verslo pagrindu, ir, pasinaudodamas užmegztais ryšiais, organizavo pakistaniečiams Lenkijos vizas, o vėliau ir leidimus laikinai gyventi Lietuvoje.
15. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad Departamentas pagrįstai priėmė Sprendimus, kurių 1.2 punktais atsisakė pareiškėjams išduoti leidimus gyventi Europos Sąjungoje Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktuose numatytais pagrindais, todėl teismas atitinkamą pareiškėjų skundo reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas, netenkinęs šio pareiškėjų skundo reikalavimo, netenkino ir išvestinio skundo reikalavimo įpareigoti Departamentą jiems tokius leidimus išduoti.
IV.
16. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti jų prašymus išduoti leidimus nuolat gyventi Lietuvoje, individualiai įvertinant pareiškėjų šeiminius-socialinius santykius bei jų nepilnamečių vaikų teises ir teisėtus interesus Lietuvoje.
17. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodo šiuos argumentus:
17.1. Skundžiamas teismo sprendimas yra be motyvų, jame tik atkartoti bylos proceso šalių pateiktų procesinių dokumentų argumentai, pacituotos teisės aktų nuostatos, perrašyti ginčijami sprendimai, atkartotas VSD pažymos turinys, tačiau visiškai ignoruojami pareiškėjų mažamečio sūnaus teismo posėdžio metu išdėstyti paaiškinimai, pareiškėjų ir jų atstovo argumentai. Teismas nepasisakė nė dėl vieno ginčo aspekto, neatskleidė bylos esmės, pažeidė pareigą visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą bei įvykdyti teisingumą. Teismas savo sprendime nesivadovavo LVAT 2020 m. sausio 22 d. nutartyje nustatytomis aplinkybėmis, tendencingai ignoravo juridinius faktus, netaikė pareiškėjams palankių teisės normų, todėl priėmė neteisingą ir neteisėtą sprendimą.
17.2. Teismas turėjo nustatyti momentą, nuo kurios datos (nuo kurio momento) pareiškėjai neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalis 1 punkte nustatytų reikalavimų. Tai yra svarbu nustatant, ar egzistuoja Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatyta sąlyga pragyventi Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir visu šiuo laikotarpiu turėti leidimą laikinai gyventi. Pirmosios instancijos teismo ir LVAT procesiniuose sprendimuose konstatuota, kad A. J. UAB „Asijos servisas“ vadybininko pareigose nepilną darbo dieną dirbo nuo 2019 m. birželio, taip pat akcentuota 2019 m. birželį J. A. išmokėta 1 879,26 Eur dydžio darbo užmokesčio suma. Tai reiškia, kad nuo 2019 m. birželio pareiškėjų vykdoma veikla Bendrovėje nebeatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, todėl pareiškėjams ir jų vaikams buvo panaikinti jų turimi leidimai laikinai gyventi. Kartu tai reiškia ir tai, kad pareiškėjai iki 2019 m. birželio atitiko visus Įstatymo reikalavimus dėl Bendrovės vykdomos veiklos, todėl prašymų dėl leidimų nuolat gyventi išdavimo pateikimo dieną – 2019 m. kovo 15 d. – jie tiek formaliai, tiek realiai atitiko Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus.
17.3. Prieš tai išdėstytą pareiškėjų poziciją patvirtina ir tai, kad Departamentui atlikus 2019 m. balandžio 23 d. pradėtą tyrimą ir nenustačius jokių pažeidimų, 2019 m. liepos 8 d. tyrimas buvo pradėtas iš naujo ir 2019 m. liepos 15 d. buvo priimtas sprendimas panaikinti pareiškėjų turimus leidimus laikinai gyventi ir neišduoti leidimų nuolat gyventi, konstatavus Bendrovės vykdytos veiklos trūkumą 2019 m. birželį ir Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą. Tačiau nustatytas pažeidimas neturi jokios teisinės reikšmės Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo prasme, t. y. negali turėti jokios įtakos leidimo nuolat gyventi išdavimui. Teismo sprendimo dalis dėl to, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimų, yra neteisinga, nes Bendrovės ir jos veiklos fiktyvumas laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 14 d. iki 2019 m. kovo 15 d. paneigtas LVAT 2020 m. sausio 22 d. nutartimi. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei Tvarkos aprašo 37.10 punkto yra neteisėtas ir neteisingas.
17.4. Pareiškėjai nesutinka, kad jų atžvilgu buvo pagrindas taikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktą, nes, vadovaujantis teismo sprendimo argumentais, nelegalios migracijos organizavimu būtų galima apkaltinti bet kurį fizinį ar juridinį asmenį, kuris suteikia patarimą, kaip ir kur susitvarkyti dokumentus, norint persikelti gyventi į Lietuvą ar kurią nors kitą Europos Sąjungos šalį. Departamentas 2018 m. kovo 6 d., nors ir turėdamas VSD 2017 m. gruodžio 11 d. pažymą, priėmė sprendimą išduoti pareiškėjams leidimus laikinai gyventi Lietuvoje. Tai reiškia, kad Departamentas tuo metu nevertino pareiškėjo elgesio, kaip galinčio kelti nelegalios migracijos grėsmę. Departamentui dar kartą užklausus VSD, buvo gauta 2019 m. balandžio 1 d. pažyma, kurioje nurodyta, kad nesant nustatytų jokių naujų aplinkybių, susijusių su pareiškėjais, Departamentas turi vadovautis VSD 2017 m. gruodžio 11 d. rašte išdėstyta informacija. Tai reiškia, kad teismas savo išvadas dėl pareiškėjo keliamos nelegalios migracijos grėsmės grindė VSD žvalgybos duomenimis, surinktais 2014–2015 metais, kurie yra pasenę ir nebeaktualūs. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas vėl tariamai organizuoja kitų asmenų nelegalią migraciją nuo 2015 metų.
17.5. Teismo sprendime nevertinti pareiškėjų šeiminiai ir socialiniai ryšiai su Lietuva, o ypač aplinkybės, susijusios su nepilnamečiais vaikais I. A. S. (12 metų) ir A. A. (7 metai). Tiek Departamentas, tiek teismas ignoravo aplinkybę, kad, panaikinus leidimus gyventi tėvams, bus panaikinti ir jų nepilnamečių/mažamečių vaikų leidimai, o kartu bus pažeistos jų teisės ir teisėti interesai. Nepilnamečiams vaikams visą gyvenimą pragyvenus Lietuvoje, dėl formalaus ir mažareikšmio Taisyklių aprašo pažeidimo jie bus išvyti iš jiems įprastos aplinkos, mokymo įstaigos ir atskiriami nuo jiems įprasto socialinio gyvenimo Lietuvoje.
17.6. Pareiškėjai charakterizuojami teigiamai, jokių teisės pažeidimų nei savo kilmės valstybėje, nei Lietuvoje nepadarė, Lietuvoje įsigijo savo namus ir juose gyvena jau 7 metus, užsiėmė teisėta ir pelninga veikla, sąžiningai mokėjo mokesčius, pareiškėjai ir jų vaikai sėkmingai integravosi į Lietuvos kultūrinį ir socialinį gyvenimą: išmoko lietuvių kalbą, sūnus nuo pirmos klasės mokosi Lietuvoje, dukra gimė Lietuvoje.
18. Atsakovas atsiliepime prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas atsiliepime nurodo šiuos argumentus:
18.1. Nei Departamentas, nei teismai nebuvo konstatavę, jog Bendrovė Įstatyme numatytų reikalavimų neatitinka tik nuo 2019 m. birželio. LVAT 2020 m. sausio 22 d. nutartyje konstatuota, kad Bendrovėje nedirbo visą darbo laiką 2 Lietuvos Respublikos piliečiai laikotarpiu, kai pareiškėjai turėjo jiems išduotus leidimus laikinai gyventi, kurių pagrindu pareiškėjai kreipėsi dėl leidimų nuolat gyventi išdavimo. Departamento sprendime nurodyta, kad tyrimo metu buvo nustatyta, jog vienas iš dviejų Bendrovėje įdarbintų Lietuvos Respublikos piliečių – A. J. – nedirba visą darbo laiką, kaip yra nurodyta jo darbo sutartyje, o dirba tik turėdamas laisvo laiko nuo savo verslo vykdymo, kurį laiko savo pagrindiniu darbu (trijų patikrinimų metu A. J. nebuvo rastas savo darbo vietoje, apklausų metu jis nurodė, kad turi savo verslą ir darbas Bendrovėje jam yra papildomas, darbo funkcijas Bendrovėje jis vykdo ne kiekvieną dieną, o tik jeigu kažką naudingo sužino atsitiktinai iš pažįstamų, „prie progos“, „kai laiko yra“, specialiai nekilnojamo turto objektų neieško). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai neatitiko sąlygų dėl leidimų laikinai gyventi išdavimo ir jų leidimai laikinai gyventi buvo pagrįstai panaikinti, ką patvirtino LVAT 2020 m. sausio 22 d. nutartimi, tai vertinant pareiškėjų pragyventą laikotarpį Lietuvos Respublikoje, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 47 ir 48.10 punktus, laikytina, kad pareiškėjai neatitinka ir Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytos sąlygos pragyventi Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir visu šiuo laikotarpiu turėti leidimus laikinai gyventi, todėl vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu (pareiškėjai neatitinka nė vieno iš Įstatymo 53 straipsnio 1 dalyje nustatytų leidimų nuolat gyventi išdavimo pagrindų), jiems negali būti išduoti leidimai nuolat gyventi.
18.2. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjai pateikė prašymus išduoti leidimus nuolat gyventi, turėdami galiojančius leidimus laikinai gyventi, nereiškia, jog leidimai nuolat gyventi jiems bus išduoti. Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjų prašymus išduoti leidimus nuolat gyventi, atliko išsamų vertinimą, ar užsieniečiai atitinka leidimų laikinai gyventi išdavimo sąlygas, nustatytas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte, ir nustatė, kad užsieniečiai formaliai pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus turėdami leidimus laikinai gyventi, tačiau minėti užsieniečiai, kreipdamiesi dėl leidimų laikinai gyventi, teikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo veiklą Bendrovėje.
18.3. Sprendimas išduoti leidimus nuolat gyventi iš esmės reiškia, kad Lietuvos Respublika leidžia užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje neterminuotai, suteikia jam išskirtinį statusą, itin priartinantį šį užsienietį prie Lietuvos Respublikos piliečio teisinio statuso. Todėl išduodant leidimą nuolat gyventi, užsieniečiui keliami aukštesni reikalavimai ir taikomos griežtesnės sąlygos nei išduodant leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
18.4. Pareiškėjai neteisingai interpretuoja LVAT 2020 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3933-624/2018, kurioje teismas neva suformavo praktiką, jog turi būti aiškiai įvardijamas atskaitos taškas (konkreti data), nuo kada užsienietis neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų. Minėtoje byloje buvo sprendžiamas leidimo nuolat gyventi neišdavimo užsieniečiui klausimas dėl tarp jo leidimų laikinai gyventi susidariusios pertraukos, dėl ko užsienietis neatitiko Įstatyme numatytų reikalavimų leidimui nuolat gyventi gauti. Taigi, ši byla ne tik, kad neteisingai interpretuojama, tačiau ir nesusijusi su pareiškėjų atveju.
18.5. Pareiškėjai per siaurai traktuoja nelegalios migracijos grėsmės sampratą. Nagrinėjant pareiškėjų prašymus dėl leidimų nuolat gyventi išdavimo, įvertinus visas nustatytas faktines aplinkybes, buvo nustatyti šie Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2018 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 3K-54 patvirtinto Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, vertinimo tvarkos apraše (toliau – ir Kriterijų aprašas) nustatyti kriterijai, sudarantys rimtą pagrindą manyti, kad gali kilti pareiškėjų nelegalios migracijos grėsmė: užsienietis, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, Migracijos departamentui pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės (6.2 p.), nustatyta, kad įmonė, kurioje užsienietis arba užsiėmė teisėta veikla, susijusi su asmenimis, kurie tarpininkauja užsieniečiams gaunant vizą ar leidimą gyventi steigdami fiktyvias įmones (6.4 p.), nustatyta, kad užsienietis apklausos metu pateikia neišsamius, paviršutiniškus ar dviprasmiškus atsakymus, vengia atsakyti arba neatsako į užduodamus klausimus (6.10 p.), nustatyta, kad užsienietis, kuris pateikė prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi pagal Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą, per pastarųjų 5 metų laikotarpį, turėdamas išduotą leidimą laikinai gyventi, neatitinka imperatyvių Įstatymo reikalavimų, nustatytų šiam konkrečiam leidimo laikinai gyventi gavimo pagrindui, ir tai yra pagrindas panaikinti jam leidimą laikinai gyventi (6.12 p.), taip pat nustatyta, kad užsienietis siekia arba per pastaruosius du metus iki nagrinėjamo užsieniečio prašymo išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi pateikimo dienos arba per pastaruosius 5 metus iki užsieniečiui išduoto ar pakeisto ir galiojančio leidimo laikinai gyventi įforminimo dienos siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, užsieniečio atvykimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslai yra kitokie, negu oficialiai deklaruoti, kyla pagrįstos abejonės dėl užsieniečio atvykimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų, sąžiningo užsieniečio siekio užsiimti darbine veikla, (leidimo nuolat gyventi išdavimo Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu yra vertinamas pastarųjų 5 metų laikotarpis) (7 p.). Nagrinėjamu atveju surinktų duomenų visuma patvirtina, kad kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjų tikslo ir sąlygų, jų sąžiningo siekio plėtoti verslą Lietuvos Respublikoje, t. y. konstatuotina, kad pareiškėjai siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje, o jų tikslas – ne plėtoti verslą ir dirbti Lietuvos Respublikoje, bet tik įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėse.
18.6. Teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Vien formalus Įstatymo 45 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas per se nereiškia, kad užsieniečiui turi būti išduotas atitinkamas leidimas arba kad šis leidimas nebus panaikintas iki pasibaigiant jo galiojimo terminui. Pareiškėjų vaikų teisė gyventi Lietuvos Respublikoje yra išvestinė iš pareiškėjų teisės gyventi Lietuvos Respublikoje, o ne sąlyga išlaikyti jiems leidimus laikinai gyventi, esant imperatyviems leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindams.
19. VSD atsiliepime prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. VSD atsiliepime nurodo, kad teismas sprendė klausimą dėl ginčijamų sprendimų dalių neišduoti pareiškėjams leidimų nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje atitikties teisės aktų reikalavimams ir nustatytoms faktinėms aplinkybės, o ne dėl pareiškėjų integracijos Lietuvoje, atitinkamai, pareiškėjų apeliaciniame skunde dėstoma pozicija dėl jų socialinio įsitvirtinimo Lietuvoje niekaip negali paneigti teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjai savaip interpretuoja Įstatymo nuostatas ir daro nepagrįstas išvadas. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies nuostatos (tiek 2 punkto, tiek 12 punkto), kurias nustačius yra atsisakoma išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui, yra taikomos tiek išduodant (ar keičiant) leidimą laikinai gyventi, tiek išduodant leidimą nuolat gyventi. Pareiškėjų teiginiai apie tai, kad Bendrovės veiklos fiktyvumas laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 14 d. iki 2019 m. kovo 15 d. yra paneigtas, yra atmestini, nes nagrinėjamoje administracinėje byloje surinkti faktiniai duomenys leidžia daryti priešingą išvadą (pvz., Bendrovės darbuotojo A. J. apklausos rezultatai, jo darbo sutartis, Bendrovės deklaruotos ir realiai vykdytos veiklos neatitikimai). Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas yra betarpiškai susijęs su Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkte įtvirtintu kitu atsisakymo išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje pagrindu, t. y. kai yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Nelegalios migracijos grėsmė nėra suprantama tik kaip pagalba užsieniečiams nelegaliai, apeinant teisės aktų reikalavimus, patekti į valstybę (kaip klaidingai mano pareiškėjai), bet ir atvejai, kai piktnaudžiaujama teisės aktų nustatytomis procedūromis, teikiama klaidinanti informacija kompetentingoms institucijoms dėl užsieniečio deklaruojamo atvykimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslo, sąlygų ir kt. VSD žvalgybinė informacija buvo vertinama kaip papildomi, nagrinėjamam klausimui galintys turėti reikšmės duomenys (teismo sprendimo faktinį pagrindą sudarė atsakovo teikta informacija). Atitinkamai pareiškėjų teiginiai, esą VSD teismui teikta informacija negali patvirtinti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkte nurodyto pagrindo buvimo, yra atmestini.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
V.
20. Nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2019 m. liepos 15 d. sprendimų Nr. (15/5-11)50U-1216; 1217(15/4-6)7U-00009 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiams S. M. A. T. ir M. I. A. S., Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje neišdavimo (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiui S. M. A. T.“ ir Nr. (15/5‑11)50U-1218; 1219(15/4-6)7U-00010 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietėms S. A. ir A. A., ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje neišdavimo (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietei S. A.“ rezoliucinių dalių 1.2 punktų, kuriais pareiškėjams atitinkamai S. M. A. T. ir S. A. neišduoti leidimai nuolat gyventi, teisėtumo ir pagrįstumo. Taip pat pareiškėjai S. M. A. T. ir S. A. prašo teismo įpareigoti Departamentą išduoti jiems ilgalaikius leidimus gyventi Europos Sąjungoje pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą.
21. Ginčijamais sprendimais (I t., b. l. 14–31, 132–149), vadovaujantis, be kita ko, Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktais (pagal šį teisinį reguliavimą „išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu: <...> 2) duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės <...>; 12) yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė“), 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais (juose įtvirtinti leidimo laikinai gyventi užsieniečiui panaikinimo pagrindai), pareiškėjams (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiams S. M. A. T. ir S. A. nuspręsta neišduoti leidimų nuolat gyventi (Sprendimų 1.2 punktai). Pareiškėjai prašė išduoti leidimus nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 8 punkto pagrindu, kaip užsieniečiai, kurie pastaruosius 5 metus be pertraukos pragyveno Lietuvos Respublikoje turėdami leidimus laikinai gyventi; jie pateikė tai patvirtinančius dokumentus. Ginčijamos Sprendimų dalys grindžiamos tuo, kad nors pareiškėjai formaliai pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus turėdami leidimus laikinai gyventi, tačiau jie, kreipdamiesi dėl leidimų laikinai gyventi, teikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie UAB „Asijos servisas“ veiklą, UAB „Asijos servisas“ darbuotojų A. J. ir S. A. darbo sąlygas (darbo laiką). Departamentas konstatavo, kad tokiu būdu pareiškėjai siekė piktnaudžiauti migracijos procedūromis, todėl yra rimtas pagrindas matyti, kad gali kilti užsieniečių nelegalios migracijos grėsmė. Taip pat Departamentas, pritaikęs Kriterijų aprašo 6.2, 6.4, 6.10, 6.12 ir 7 punktuose įtvirtintus kriterijus, konstatavo, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti pareiškėjų nelegalios migracijos grėsmė. Visi paminėti pažeidimai konstatuoti įvertinus aplinkybes, nustatytas tuo laikotarpiu, kai pareiškėjai turėjo galiojančius leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
22. Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta, kad „leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu: <...> 8) jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi“. To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad „užsienietis, kuriam išduodamas leidimas nuolat gyventi, turi atitikti šio Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nustatytas sąlygas. Leidimą nuolat gyventi išduodant užsieniečiui šio straipsnio 1 dalies 8 ir 81 punktuose nustatytais pagrindais, pragyventas laikotarpis apskaičiuojamas vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka“. Įstatymo 53 straipsnio 6 dalyje nustatyta kad „leidimas nuolat gyventi, išduodamas šio straipsnio 1 dalies 8 ir 81 punktuose nustatytais pagrindais, gali būti išduotas, jeigu užsienietis išlaikė valstybinės kalbos egzaminą ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminą“.
23. Teisėjų kolegija, įvertinusi paminėtas Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 3 ir 6 dalių nuostatas, prieina prie išvados, kad užsienietis, siekiantis gauti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu, turi atitikti šiuos kriterijus: (1) būti pragyvenęs Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus, turėdamas leidimą laikinai gyventi; (2) atitikti šio Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nustatytas sąlygas (t. y. turi atitikti Šengeno sienų kodekse nustatytas atvykimo sąlygas; turėti galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, kai Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka turi patvirtintą Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio įsipareigojimą apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas; turi turėti pakankamai lėšų ir (ar) gauti reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje); ir (3) turi būti išlaikęs valstybinės kalbos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminus.
24. Teisėjų kolegijos nuomone, Nutarties 23 punkte paminėtas teisės aiškinimas suponuoja išvadą, kad Įstatymo 53 straipsnio 3 dalies nuostata „leidimą nuolat gyventi išduodant užsieniečiui šio straipsnio 1 dalies 8 ir 81 punktuose nustatytais pagrindais, pragyventas laikotarpis apskaičiuojamas vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka“ reiškia, jog vidaus reikalų ministrui įstatymu nėra suteikti įgaliojimai, nustatant pragyvento laikotarpio apskaičiavimo tvarką, įtvirtinti teisinį reguliavimą, sudarantį galimybę, sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu, kvestionuoti užsieniečių, turinčių (turėjusių) galiojančius leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, gyvenimo teisėtumą, remiantis aplinkybėmis, kurios buvo (turėjo būti) įvertintos tokių laikinų leidimų išdavimo ar galiojimo metu.
25. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad pareiškėjai prašymų išduoti leidimus nuolat gyventi pateikimo metu atitiko visus formaliuosius Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 3 ir 6 dalių reikalavimus. Tai konstatuota įsiteisėjusioje LVAT 2020 m. sausio 22 d. nutartyje.
26. Bylos duomenimis nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad ginčijamais sprendimais ilgalaikiai leidimai gyventi pareiškėjams S. M. A. T. ir S. A. neišduoti, be kita ko, panaikinus jiems prieš tai išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Taip pat iš ginčijamų sprendimų turinio matyti, jog Migracijos departamentas tai, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas taikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktus, pagrindė aplinkybėmis, kurias nustatė retrospektyviai įvertinęs informaciją ir duomenis, kurių pagrindu pareiškėjams buvo išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat retrospektyviai įvertinęs pareiškėjų veiklą už laikotarpį, kai jie turėjo galiojančius leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
27. Migracijos departamentas ginčijamais sprendimais atsisakydamas išduoti ilgalaikius leidimus gyventi vadovavosi, inter alia (be kita ko) šiomis ginčui aktualios redakcijos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 patvirtinto Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo nuostatomis:
27.1. Tvarkos aprašo 36 punkto antrąja pastraipa (2018 m. sausio 24 d. įsakymo Nr. 1V-73 redakcija, galiojusi iki 2019 m. birželio 30 d.). Joje buvo nustatyta: „Jeigu leidimą nuolat gyventi gauti siekia užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas turi Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 „Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo, patvirtinimo“, X skyriuje nustatyta tvarka įvertinti, ar nėra leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindų. Jei toks pagrindas nustatomas, sprendimas dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo priimamas kartu su sprendimu neišduoti leidimo nuolat gyventi.“
27.2. Tvarkos aprašo 37 punktu (2016 m. balandžio 13 d. įsakymo Nr. 1V-285 redakcija, galiojusi iki 2019 m. birželio 30 d.) ir 37.10 papunkčiu (2018 m. sausio 24 d. įsakymo Nr. 1V-73 redakcija, galiojusi iki 2019 m. birželio 30 d.). Juose buvo nustatyta: „Apskaičiuojant <...> Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 <...> punkte nurodytą pragyventą laikotarpį <...> įvertinami <...> ir šie duomenys apie užsienietį: <...> 37.10. pateiktų dokumentų duomenys ir kita informacija, migracijos tarnybos ir (ar) Migracijos departamento gauta vykdant savo funkcijas, taip pat atlikus aprašo 36 punkto antrojoje pastraipoje nurodytą įvertinimą nustatyti duomenys apie laikotarpį (-ius), kai užsienietis neatitiko sąlygų, kurios taikomos leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti, ir tai buvo pagrindas panaikinti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje“. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad pagal Tvarkos aprašo 53 punktą (2018 m. sausio 24 d. įsakymo Nr. 1V-73 redakcija, galiojusi iki 2019 m. birželio 30 d.) įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas siūlymą išduoti arba neišduoti užsieniečiui leidimą nuolat gyventi teikdavo, be kita ko, įvertinęs šio aprašo 37 punkte nurodytus duomenis.
28. Migracijos departamentas, atsisakydamas išduoti ilgalaikius leidimus gyventi, vadovavosi ir šiomis Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2018 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 3K-54 patvirtinto Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, vertinimo tvarkos aprašo (aktuali akto redakcija, galiojanti nuo 2018 m. kovo 2 d.) nuostatomis:
(1) „6. Nagrinėjant užsieniečio prašymą išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi, priimant sprendimą panaikinti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi ir nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, atsižvelgiama į šiuos kriterijus: <...> 6.2. nustatoma, kad užsienietis, norėdamas gauti leidimą gyventi, Migracijos departamentui pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės; <...> 6.4. nustatoma, kad įmonė, kurioje užsienietis užsiėmė arba ketino užsiimti teisėta veikla, susijusi su asmenimis, kurie tarpininkauja užsieniečiams gaunant vizą ar leidimą gyventi steigdami fiktyvias įmones ar sudarant fiktyvias santuokas; <...> 6.12. nustatoma, kad užsienietis, kuris pateikė prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi pagal Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą, per pastarųjų 5 metų laikotarpį, turėdamas išduotą leidimą laikinai gyventi, neatitiko imperatyvių Įstatymo reikalavimų, nustatytų šiam konkrečiam leidimo laikinai gyventi gavimo pagrindui, ir tai buvo pagrindas panaikinti jam leidimą laikinai gyventi“;
(2) „7. Nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, gali būti vertinami ir kiti, šiame apraše nenustatyti, kriterijai, kai, atsižvelgiant į konkrečias individualias aplinkybes, nustatoma, kad užsienietis siekia arba per pastaruosius 2 metus iki nagrinėjamo užsieniečio prašymo išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi pateikimo dienos arba per pastaruosius 5 metus iki užsieniečiui išduoto ar pakeisto ir galiojančio leidimo laikinai gyventi įforminimo dienos siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, užsieniečio atvykimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslai yra kitokie, negu oficialiai deklaruoti, kyla pagrįstos abejonės dėl užsieniečio atvykimo ar gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų, sąžiningo užsieniečio siekio užsiimti teisėta veikla, dirbti, mokytis Lietuvos Respublikoje ir kitos aplinkybės (leidimo nuolat gyventi išdavimo Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu yra vertinamas pastarųjų 5 metų laikotarpis)“;
(3) „8. Nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, pagal aprašo 6.2 ir 6.6 papunkčiuose nustatytus kriterijus yra vertinamas pastarųjų 2 metų iki nagrinėjamo užsieniečio prašymo išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi pateikimo dienos laikotarpis arba pastarųjų 2 metų iki užsieniečiui išduoto ar pakeisto ir galiojančio leidimo laikinai gyventi įforminimo dienos laikotarpis. Nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, pagal aprašo 6.4, 6.7 ir 6.10 papunkčiuose nustatytus kriterijus yra vertinamas pastarųjų 5 metų iki nagrinėjamo užsieniečio prašymo išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi pateikimo dienos laikotarpis arba pastarųjų 5 metų iki užsieniečiui išduoto ar pakeisto ir galiojančio leidimo laikinai gyventi įforminimo dienos laikotarpis“;
(4) „9. Įvertinus su konkrečiu užsieniečiu susijusias individualias aplinkybes ir nustačius bent du aprašo 6.2–6.8 papunkčiuose, 7 punkte nurodytus kriterijus arba bent vieną aprašo 6.1, 6.9‑6.12 papunkčiuose nurodytą kriterijų, laikoma, kad yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė“.
29. Teisėjų kolegijos nuomone, paminėtomis Kriterijų aprašo nuostatomis Migracijos departamento direktorius įtvirtino teisinį reglamentavimą, pagal kurį Migracijos departamento tarnautojui, sprendžiančiam dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu, suteikta teisė kvestionuoti užsieniečių, turinčių (turėjusių) galiojančius leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, gyvenimo teisėtumą, remiantis aplinkybėmis, kurios buvo (turėjo būti) įvertintos tokių laikinų leidimų išdavimo ar galiojimo metu.
30. Pabrėžtina, kad Kriterijų aprašą Migracijos departamento direktorius patvirtino, be kita ko, vadovaudamasis Įstatymo 51 straipsnio 2, 3 ir 4 dalimis (Įstatymo 51 straipsnio (redakcija, galiojusi iki 2019 m. liepos 1 d.) 2–4 dalyse buvo nustatyta: „2. Sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo priima Migracijos departamentas, leidimą laikinai gyventi užsieniečiui išduoda vidaus reikalų ministro įgaliotos institucijos. 3. Sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui keitimo priima ir leidimą laikinai gyventi užsieniečiams keičia vidaus reikalų ministro įgaliotos institucijos. 4. Sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui panaikinimo priima Migracijos departamentas“), 55 straipsnio 2 ir 4 dalimis (Įstatymo 55 straipsnio (redakcija, galiojusi iki 2019 m. liepos 1 d.) 2 ir 4 dalyse nustatyta: „2. Sprendimą dėl leidimo nuolat gyventi užsieniečiui išdavimo priima Migracijos departamentas, leidimą nuolat gyventi užsieniečiui išduoda vidaus reikalų ministro įgaliotos institucijos. <...> 4. Sprendimą dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo priima Migracijos departamentas“).
31. Teisėjų kolegijos nuomone, nei paminėtose Įstatymo nuostatose, kuriomis remdamasis Migracijos departamento direktorius patvirtino Kriterijų aprašą, nei kituose teisės aktuose Migracijos departamento direktoriui nebuvo ir nėra suteikti įgaliojimai, nustatant pragyvento laikotarpio apskaičiavimo tvarką, įtvirtinti teisinį reguliavimą, sudarantį galimybę, sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu, kvestionuoti užsieniečių, turinčių (turėjusių) galiojančius leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gyvenimo teisėtumą, remiantis aplinkybėmis, kurios buvo (turėjo būti) įvertintos tokių laikinų leidimų išdavimo ar galiojimo metu.
32. Taigi, pagal aptartas Įstatymą įgyvendinančių teisės aktų nuostatas, Migracijos departamentas, nagrinėdamas užsieniečio prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatytu pagrindu, skaičiuodamas užsieniečio pragyventą laikotarpį Lietuvos Respublikoje, vertina duomenis apie laikotarpį (-ius), kai užsienietis turėjo galiojantį leidimą laikinai gyventi, tačiau neatitiko sąlygų, kurios taikomos leidimui laikinai gyventi tokiu pagrindu gauti, t. y. retrospektyviai vertina ir leidimo laikinai gyventi teisėtumą laikotarpiu (laikotarpiais) iki tokio leidimo panaikinimo, nors Įstatyme expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) tokia teisė jam nėra suteikta. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, jog Įstatyme nėra numatyta, kad užsieniečiui išduotas leidimas laikinai gyventi gali būti panaikintas ir laikotarpiui, kuriuo jis jau yra realizuotas, o leidimo laikinai gyventi negaliojimas siejamas jo galiojimo pasibaigimu, įvykiais (mirtis, įgyjamas leidimas nuolat gyventi, pilietybė ir t. t.) ar jo panaikinimu (Įstatymo 52 str. 1–8 p.). Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad panašios pozicijos dėl analogiško teisinio reguliavimo teisėtumo laikėsi ir LVAT teisėjų kolegija 2020 m. liepos 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4120-624/2020, kurioje nutarė pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą (žr. administracinę bylą Nr. eI-16-575/2020 (teisminio proceso Nr. 3-66-3-00016-2020-9).
33. Pabrėžtina ir tai, kad, kaip minėta, vidaus reikalų ministrui ir Migracijos departamento direktoriui Įstatymu nėra suteikti įgaliojimai įtvirtinti teisinį reguliavimą, sudarantį galimybę, sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu, kvestionuoti užsieniečių, turinčių (turėjusių) galiojančius leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gyvenimo teisėtumą, remiantis aplinkybėmis, kurios buvo (turėjo būti) įvertintos tokių laikinų leidimų išdavimo ar galiojimo metu (žr. Nutarties 24 ir 31 p.).
34. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, jog iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų konstitucinių imperatyvų kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos. Šis reikalavimas inter alia reiškia, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, taip pat kad žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. rugsėjo 15 d., 2005 m. sausio 19 d., 2005 m. rugsėjo 20 d. ir kt. nutarimus). Poįstatyminiu teisės aktu yra realizuojamos įstatymo normos, todėl poįstatyminiu teisės aktu negalima pakeisti įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis, nes taip būtų pažeista Konstitucijoje įtvirtinta įstatymų viršenybė poįstatyminių teisės aktų atžvilgiu (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2002 m. rugpjūčio 21 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimus). Pažymėtina ir tai, kad poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai, jie turi būti priimami remiantis įstatymais, nes poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas nepriklausomai nuo to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimą). Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad tam tikrais – Konstitucijoje tiesiogiai numatytais – atvejais, jeigu atitinkami santykiai nėra sureguliuoti įstatymais (detalizuojančiais ir sukonkretinančiais konstitucinį teisinį reguliavimą), poįstatyminiai teisės aktai, kuriais institucijos įgyvendina savo konkrečius įgaliojimus, expressis verbis nustatytus ir aiškiai apibrėžtus Konstitucijoje, turi būti leidžiami tiesiogiai remiantis Konstitucija (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 5 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimus).
35. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra nurodęs, kad poįstatyminiame teisės akte nustatytas teisinis reglamentavimas turi būti grindžiamas teisiniu reglamentavimu, įtvirtintu įstatymuose, ir gali jį tik detalizuoti, tačiau negali būti sukuriamos naujos bendro pobūdžio normos, konkuruojančios su įstatymo normomis (žr., pvz., 2010 m. liepos 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I444-6/2010). Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat ne kartą yra pabrėžęs būtinybę viešojo administravimo subjektams laikytis įstatymų viršenybės principo, nurodydamas, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, veikla vykdoma tik jiems priskirtos kompetencijos ribose, o bet kokie viešojo administravimo subjektų veiksmai ar sprendimai, priimti viršijant nustatytą kompetenciją, pripažįstami neteisėtais (žr., pvz., 2006 m. liepos 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I1-2/2006; 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I444-4/2008).
36. Pagal Konstituciją su žmogaus teisių ir laisvių turinio apibrėžimu ar jų įgyvendinimo garantijų įtvirtinimu susijusį teisinį reguliavimą galima nustatyti tik įstatymu. Kita vertus, tais atvejais, kai Konstitucija nereikalauja įstatyminio tam tikrų su žmogaus teisėmis, jų įgyvendinimu susijusių santykių reguliavimo, šie santykiai gali būti reguliuojami ir poįstatyminiais aktais – aktais, reglamentuojančiais žmogaus teisių įgyvendinimo procesinius (procedūrinius) santykius, atskirų žmogaus teisių įgyvendinimo tvarką ir pan. (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. gegužės 5 d. nutarimus). Kai kada poreikį įstatymų nustatytą teisinį reguliavimą detalizuoti ir sukonkretinti poįstatyminiuose teisės aktuose gali lemti būtinumas teisėkūroje remtis specialiomis žiniomis ar specialia (profesine) kompetencija (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2005 m. vasario 7 d. nutarimą). Tačiau (tai savo aktuose taip pat ne kartą yra pabrėžęs Konstitucinis Teismas) jokiomis aplinkybėmis poįstatyminiais teisės aktais negalima nustatyti asmens teisės atsiradimo sąlygų, riboti teisės apimties; poįstatyminiais teisės aktais negalima nustatyti ir tokio su žmogaus teisėmis, jų įgyvendinimu susijusių santykių teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 5 d. nutarimą).
37. Apžvelgus aptartą teisinį reglamentavimą ir teismų išaiškinimus, nagrinėjamoje byloje susiklosčiusias aplinkybes, teisėjų kolegijai kyla abejonė, ar Tvarkos aprašo 36 punkto antra pastraipa (2018 m. sausio 24 d. įsakymo Nr. 1V-73 redakcija, galiojusi iki 2019 m. birželio 30 d.), 37 punktas (2016 m. balandžio 13 d. įsakymo Nr. 1V-285 redakcija, galiojusi iki 2019 m. birželio 30 d.) ir 37.10 papunktis (2018 m. sausio 24 d. įsakymo Nr. 1V-73 redakcija, galiojusi iki 2019 m. birželio 30 d.), taip pat Kriterijų aprašo 6.2, 6.4, 6.12 papunkčiai, 7–9 punktai tiek, kiek Migracijos departamentas, nagrinėdamas užsieniečio prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatytu pagrindu, skaičiuodamas užsieniečio pragyventą laikotarpį Lietuvos Respublikoje, vertina duomenis apie laikotarpį (-ius), kai užsienietis turėjo galiojantį leidimą laikinai gyventi, tačiau neatitiko sąlygų, kurios taikomos leidimui laikinai gyventi tokiu pagrindu gauti, teisėtumo, neprieštaravo (neprieštarauja) konstituciniam teisinės valstybės principui.
38. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 113 straipsnio 3 dalis nustato, kad kai nagrinėdamas individualią bylą pats administracinis teismas suabejoja norminio administracinio akto, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, teisėtumu, teismas nutartimi sustabdo individualios bylos nagrinėjimą ir, jeigu tokio akto teisėtumo tyrimas priskirtas jo kompetencijai, nusprendžia pradėti atitinkamą tyrimą. ABTĮ 21 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra vienintelė ir galutinė instancija byloms dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė centriniai valstybinio administravimo subjektai, teisėtumo.
39. Atsižvelgusi į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija nusprendžia atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės ir inicijuoti norminio teisės akto tyrimą nurodyta apimtimi, o nagrinėjamą bylą sustabdyti norminių administracinių aktų tyrimo atlikimo laikotarpiui.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 100 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 101 straipsnio 3 punktu, 113 straipsnio 3 dalimi, 137 straipsniu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės.
Pradėti norminių administracinių aktų teisėtumo tyrimą, siekiant nustatyti, ar:
(1) Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V‑445 patvirtinto Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo (Žin., 2006, Nr. 5-157; 2013, Nr. 56-2810; TAR, 2019 m. birželio 27 d., Nr. 2019-10319) 36 punkto antroji pastraipa (2018 m. sausio 24 d. įsakymo Nr. 1V-73 redakcija, galiojusi iki 2019 m. birželio 30 d.), 37 punktas (2016 m. balandžio 13 d. įsakymo Nr. 1V‑285 redakcija, galiojusi iki 2019 m. birželio 30 d.) ir 37.10 papunktis (2018 m. sausio 24 d. įsakymo Nr. 1V-73 redakcija, galiojusi iki 2019 m. birželio 30 d.) tiek, kiek Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, nagrinėdamas užsieniečio prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatytu pagrindu, skaičiuodamas užsieniečio pragyventą laikotarpį Lietuvos Respublikoje, vertina duomenis apie laikotarpį (-ius), kai užsienietis turėjo galiojantį leidimą laikinai gyventi, tačiau neatitiko sąlygų, kurios taikomos leidimui laikinai gyventi tokiu pagrindu gauti, teisėtumo, neprieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui;
(2) Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2018 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 3K-54 patvirtinto Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, vertinimo tvarkos aprašo (TAR, 2018 m. kovo 1 d., Nr. 2018-03344) 6.2, 6.4, 6.12 papunkčiai, 7‑9 punktai tiek, kiek Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, nagrinėdamas užsieniečio prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatytu pagrindu, skaičiuodamas užsieniečio pragyventą laikotarpį Lietuvos Respublikoje, vertina duomenis apie laikotarpį (-ius), kai užsienietis turėjo galiojantį leidimą laikinai gyventi, tačiau neatitiko sąlygų, kurios taikomos leidimui laikinai gyventi tokiu pagrindu gauti, teisėtumo, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.
Administracinę bylą sustabdyti iki Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išnagrinės šia nutartimi pradėtą norminę bylą.
Nutartis neskundžiama.
| Teisėjai |
Rytis Krasauskas
Ramutė Ruškytė
Skirgailė Žalimienė |