LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBINĖ KULTŪROS PAVELDO KOMISIJA
SPRENDIMAS
DĖL KILNOJAMŲJŲ KULTŪROS VERTYBIŲ APSAUGOS ĮSTATYMO
2022 m. gruodžio 16 d. Nr. S-7(6.2.-253)
Vilnius
Valstybinė kultūros paveldo komisija, peržiūrėjusi ir įvertinusi Kilnojamųjų kultūros vertybių įstatymo (toliau – KKVAĮ) nuostatas, jose įžvelgia nemažai įvairios reikšmės trūkumų. Svarbiausieji jų – neteisingai apibrėžtas KKVAĮ reguliavimo dalykas ir KKVAĮ nesuderinamumas su Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymu (toliau – NKPAĮ).
Siekiant kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos aiškumo ir skaidrumo, būtina apsispręsti dėl KKVAĮ reguliavimo dalyko. KKVAĮ 1 str. 1 dalyje nurodyta, kad šis įstatymas nustato kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos administravimą, kilnojamųjų kultūros vertybių apskaitą, saugojimą. Įstatymo 2 str. 3 dalyje kilnojamosiomis kultūros vertybėmis pripažįstami pagal paskirtį ir prigimtį kilnojamieji žmogaus veiklos medžiaginiai kūriniai ir kiti kilnojamieji daiktai, turintys kultūrinę vertę ir įtraukti į valstybinę kilnojamųjų kultūros vertybių apskaitą, o 2 str. 16 dalyje nurodyta, kad valstybinė kilnojamųjų kultūros vertybių apskaita, tai kilnojamojo daikto, turinčio kultūrinę vertę, įrašymas į Kultūros vertybių registrą, į muziejų, bibliotekų ir Nacionalinio dokumentų fondų apskaitos dokumentus, kultūros vertybių duomenų tvarkymas ir saugojimas. Pagal aukščiau paminėtas KKVAĮ nuostatas darytina išvada, kad šis įstatymas reguliuoja visų kilnojamųjų kultūros vertybių, įrašytų į Kultūros vertybių registrą, į muziejų, bibliotekų ir Nacionalinio dokumentų fondų apskaitos dokumentus, apsaugą. Praktikoje taip nėra: kilnojamųjų kultūros vertybių, įrašytų į Kultūros vertybių registrą, apsaugos administravimą, apskaitą ir saugojimą reglamentuoja KKVAĮ, kilnojamųjų kultūros vertybių, įrašytų į muziejų fondų apskaitos dokumentus – Muziejų įstatymas, kilnojamųjų kultūros vertybių, įrašytų į bibliotekų fondų apskaitos dokumentus – Bibliotekų įstatymas, kilnojamųjų kultūros vertybių, įrašytų į Nacionalinio dokumentų fondų apskaitos dokumentus – Dokumentų ir archyvų įstatymas. Remiantis šia praktika, būtina tiksliai numatyti kokioms vertybėms KKVAĮ turėtų būti taikomas.
Kultūros paveldo apsaugos bendruomenėje nuolatos kyla diskusijų dėl kilnojamųjų kultūros vertybių statuso. Remiantis NKPAĮ, dalis itin reikšmingų dailės kūrinių (altoriai, sienų tapyba, vitražai), yra savarankiški, originalūs kūriniai, o ne architektūrinės struktūros dalis. Teisės aktuose kilnojamosios kultūros vertybės yra traktuojamos kaip pavienės kilnojamosios kultūros vertybės, nekilnojamojo kultūros objekto vertingosios savybės arba kaip nekilnojamosios kultūros vertybės, kurios pagal savo prigimtį yra akivaizdžiai kilnojamosios. Toks prieštaringas, nesant aiškių kriterijų vertybių skirstymas kelia painiavą ne tik kultūros paveldo apskaitos, bet ir visos kultūros paveldo apsaugos srityje. Be to, NKPAĮ vertingąją savybę apibrėžiant „bruožu“ bei kūrinius priskyrus „vertingosioms savybėms“ yra prieštaraujama ir kalbinei logikai.
KKVAĮ nustatyta, kad kilnojamajai kultūros vertybei, esančiai paskelbtame saugomu kultūros paveldo statinyje ir įrašytai nekilnojamosios kultūros vertybės pase bei Kultūros vertybių registre kaip statinio vertingoji savybė, taikomos KKVAĮ ir NKPAĮ nuostatos. KKVAĮ kai kurias kilnojamąsias kultūros vertybes pripažįsta vertingosiomis savybėmis, bet ne bet kokių nekilnojamųjų kultūros vertybių, o tik tų, kurios paskelbtos saugomomis. Tai reiškia, kad saugomu nepaskelbtoje nekilnojamojoje kultūros vertybėje kilnojamųjų kultūros vertybių kaip vertingųjų savybių būti negali. Tos pačios rūšies dailės kūriniai (pvz., altoriai, sienų tapyba) vienu atveju apskaitomi kaip vertingosios savybės, kitu – kaip kilnojamosios kultūros vertybės. Pagal Civilinio kodekso 4.2 str. 3 dalį kilnojamaisiais daiktais pagal prigimtį pripažįstami daiktai, kurie iš vienos vietos į kitą gali būti perkelti nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus jų vertės, pagal šio straipsnio 4 dalį kilnojamasis daiktas, įeinantis į nekilnojamąjį daiktą ir praradęs savo individualius požymius, pripažįstamas nekilnojamojo daikto dalimi, o pagal Civilinio kodekso to paties straipsnio 5 dalį kilnojamasis daiktas, fiziškai pritvirtintas ar kitaip prijungtas prie nekilnojamojo daikto, taip pat įeinantis į jį, bet nepraradęs savo individualių požymių, nelaikomas nekilnojamojo daikto dalimi. Sistemiškai vertinant Civilinio kodekso nuostatas ir KKVAĮ nuostatas, galima teigti, kad tuo atveju, jei kilnojamas daiktas pagal KKVAĮ nuostatas pripažįstamas kilnojamąja kultūros vertybe, tai jis negali būti laikomas nekilnojamosios kultūros vertybės dalimi, o jei kilnojamasis daiktas pripažįstamas nekilnojamosios kultūros vertybės dalimi, tai jis negali būti skelbiamas kilnojamąja kultūros vertybe ir registruojamas Kultūros vertybių registre kaip atskira kilnojamoji kultūros vertybė.
Paveldo komisija, akcentuodama, jog dėmesys kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugai ir ją reglamentuojančiam pagrindiniam teisės aktui – Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymui –yra nepakankamas, pažymėdama, kad įstatymų suderinamumas turėtų būti kompleksinis procesas bei vadovaudamasi Valstybinės kultūros paveldo komisijos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1, 4 ir 6 punktais n u s p r e n d ž i a rekomenduoti Lietuvos Respublikos Vyriausybei kartu su Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo keitimo projektu parengti ir Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo pataisas siekiant jų suderinamumo.