Administracinė byla Nr. A-617-525/2019
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00378-2016-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 18.4.2; 18.6.1.4; 18.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. liepos 10 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Audriaus Bakavecko ir Ramūno Gadliausko,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų R. J., Z. S., A. P. ir E. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. J., Z. S., A. P., E. R. skundą atsakovams Panevėžio miesto savivaldybės administracijai ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Viktauga“ dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjai R. J., Z. S., A. P. ir E. R. (toliau - ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydami: 1) panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriaus administracinį sprendimą, įformintą 2016 m. liepos 15 d. raštu Nr. 19-1669 (4.5.) (toliau – ir Sprendimas, Raštas); 2) įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktorių suformuoti bei patvirtinti ginčo teritorijos schemoje nurodytą sklypą (teritorija pagal (duomenys neskelbtini) II-ojo mikrorajono komercinės zonos detaliojo plano korektūrą, patvirtintą 2000 m. balandžio 26 d. Panevėžio miesto tarybos sprendimu Nr. 4-8, numatytą automobilių stovėjimo aikštelei, esančiai pietinėje pusėje šalia sklypo (duomenys neskelbtini) mieste) (toliau – ir Teritorija, Ginčo teritorija) nuosavybės teisių į žemę natūra atkūrimui; 3) įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, Tarnyba) į ginčo teritoriją po žemės sklypo suformavimo atkurti nuosavybės teises pretendentams (po mirties) į nuosavybės teisių atkūrimą L. J., G. J. M., E. P. natūra.
2. Pareiškėjai skunde nurodė, kad R. J., atstovaujantis pareiškėjų interesus, 2016 m. birželio 23 d. bei 2016 m. birželio 30 d. su prašymais kreipėsi į Administracijos direktorių dėl Ginčo teritorijos ribų formavimo pareiškėjams nuosavybės teisių natūra atkūrimui. Administracijos direktorius 2016 m. liepos 15 d. raštu Nr. 19-1669 (4.5.) jį informavo, jog 2016 m. birželio 28 d. teritorijų planavimo ir žemėtvarkos planavimo dokumentų rengimo klausimais spręsti darbo grupės posėdyje buvo nutarta nesiūlyti grąžinti natūra buvusiems žemės savininkams teritorijos, esančios į pietus nuo žemės sklypo (duomenys neskelbtini). Sprendimu be teisinio pagrindo atsisakoma laisvą neužstatytą žemę formuoti pareiškėjams grąžinimui natūra.
3. Pažymėjo, kad Panevėžio apygardos teismo 2009 m. balandžio 14 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-87-280/2009, Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr.2A-131/2010, Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-67-279-2015, kurį paliko galioti Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2148-520/2015, buvo nustatytas visuomenės poreikis į Ginčo teritoriją, tačiau remiantis Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimo nuostatomis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 9 d. nutartyje pateiktu teisės išaiškinimu civilinėje byloje Nr. 3K-3-489/2011, dėl visuomenės poreikių, kai šiuo pagrindu paimama nuosavybė, kiekvienu atveju turi būti sprendžiama individualiai, nes visuomenės poreikiai per tam tikrą laiką kinta, įsiteisėję teismų sprendimai išnagrinėtoje administracinėje byloje gali būti peržiūrėti, atsižvelgus į laiko faktorių, praėjusį nuo sprendimo priėmimo, valstybės įsipareigojimų įgyvendinimą, išperkant visuomenės poreikiams priskirtą žemę, pasikeitus aplinkybėms. Atkreipė dėmesį į tai, kad iki šiol pretendentams dėl Ginčo teritorijos nuosavybės teisių atkūrimas neišspręstas.
4. Pareiškėjas nurodė, kad Teritorija nėra formuojama nuosavybės teisių atkūrimui, nes pagal 2005 m. rugpjūčio 16 d. Susisiekimo komunikacijų statybos ir naudojimo sutartį perduota naudoti uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Viktauga“, kuri buvo įpareigota įrengti automobilių stovėjimo aikštelę visuomenės poreikių įgyvendinimui, tačiau Teritorija iki šiol nesuformuota, Statybos leidimas, kuris buvo išduotas 2007 m. lapkričio 5 d. Nr. 45-400 UAB „Viktauga“, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2148-520/2015 yra panaikintas, Generalinės prokuratūros 2016 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 13.12.-31 atsisakyta taikyti viešojo intereso gynimo priemones, 2016 m. liepos 28 d. minėtos institucijos nutarimu Nr. 13.12.-55 pagal Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 3 dalies 8 punktą, buvo taikytas įspėjimas, kad būtų laikomasi teisės aktų reikalavimų išduodant naują statybos leidimą. Prokuratūra nustatė, kad 2006 m. rugpjūčio 16 d. sutartis neatitinka Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimu Nr. 1-322 patvirtinto Panevėžio miesto susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų įrengimo ar išplėtimo, kai šiuos darbus savo lėšomis atlieka fiziniai ar juridiniai asmenys, Tvarkos aprašo keliamų reikalavimų tokiai sutarčiai, todėl negali būti vertinamas kaip tinkamas dokumentas, suteikiantis statytojui - UAB „Viktauga“ teisę įrengti automobilių stovėjimo ir saugojimo aikštelę laisvoje valstybinėje žemėje prie jai priklausančiame žemės sklype statomo pastato. Tvirtino, kad 2016 m. lapkričio 3 d. susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų statybos (rekonstravimo) pritaikant jas statomo objekto reikmėms sutarties Nr. 22-1607, sudarytos tarp Administracijos ir UAB „Viktauga“, dalykas, nėra sietinas su ginčo teritorija.
5. Pareiškėjų nuomone, aplinkybės po nurodytų teismų sprendimų įsiteisėjimo pasikeitė, visuomenės poreikio į minėtą teritoriją nebeliko, todėl prašymas dėl sklypo suformavimo nuosavybės teisių atkūrimui Ginčo teritorijoje turėjo būti patenkintas.
6. Atsakovas Administracija atsiliepime su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
7. Atsiliepime nurodė, kad teritorija, į kurią siekia pareiškėjai atkurti nuosavybės teises natūra, suplanuota Detaliuoju planu, plano sprendiniais numatytos automobilių parkavimo aikštelės reikalingos tenkinti visuomenės poreikiams - bendroms gyventojų reikmėms. Šie sklypai atitinka Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 12 straipsnio valstybės išperkamos žemės apibrėžimą, reikalingi viešojo intereso tenkinimui, todėl natūra negali būti grąžinami. Aplinkybė, kad ginčo teritorijai pagrįstai Detaliuoju planu nustatytas visuomenės poreikis, buvo konstatuota įsiteisėjusiais teismo sprendimais. Administracijos direktoriaus 2016 m. liepos 15 d. raštas Nr. 19-1669 (4.5.) teisėtas ir pagrįstas, paremtas teismų sprendimais ir nėra jokio pagrindo jį naikinti ir įpareigoti Administracijos direktorių suformuoti bei patvirtinti ginčo teritorijos schemoje nurodytą sklypą nuosavybės teisių į žemę natūra atkūrimui. Atsakovo nuomone, visuomenės poreikis įrengti automobilių stovėjimo aikštelę bendroms gyventojų reikmėms nėra išnykęs. Tai, kad visuomenės poreikis neįgyvendintas, lemia pačių pareiškėjų inicijuoti teismų procesai, kurie tęsiasi apie 10 metų. Prašė administracinę bylą nutraukti, nes dėl tapataus reikalavimo pareiškėjai jau yra kreipęsi į teismą arba skundą atmesti kaip nepagrįstą.
9. Atsakovas Tarnyba nurodė, kad Atkūrimo įstatymo 5 straipsnyje nustatyta, jog grąžinamų natūra turėtoje vietoje žemės sklypų formavimą ir jų planų rengimą Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis organizuoja ir planus tvirtina savivaldybės administracijos direktorius. Tarnybos veiksmai yra išvestiniai iš Administracijos direktoriaus veiksmų ir tik direktoriui atlikus savo funkcijas, Tarnyba įgyja galimybę spręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimą, grąžinant žemę natūra. Konkrečiu atveju nėra pagrindo įpareigoti Tarnybą ateityje vykdyti įstatymą, nes, savivaldybei perdavus žemės sklypų planus, savaime Tarnyba įstatymo bus įpareigota vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo grąžinant žemę natūra procedūrą.
10. Nurodė, kad iš Administracijos gavus nustatyta tvarka patvirtintus 25 žemės sklypų planus L. J., G. J. M. bei E. P. buvo atkurtos nuosavybės teisės, grąžinant žemę natūra. Pareiškėjų argumentai dėl neatkūrimo nuosavybės teisių į Ginčo teritoriją nepagrįsti, nes iš jų pateiktos Schemos, parengtos ant detaliojo plano pagrindinio brėžinio, aiškiai matyti, kad prašoma grąžinti tą teritoriją, kuri detaliajame plane pažymėta kaip automobilių stovėjimo zonos (parkavimo aikštelės) ir dėl kurios įsiteisėjusiais teismų sprendimais ginčas išspręstas, konstatuojant, jog žemės sklypai (0,5995 ha bendro ploto), numatyti automobilių parkavimo aikštelėms pagal Detaliojo plano korektūrą, reikalingi tenkinti visuomenės poreikiams – bendroms gyventojų reikmėms, todėl natūra negrąžintini. Pažymėjo, jog pretendentai yra pareiškę valią į šią teritoriją atkurti nuosavybės teises natūra, į Tarnybos raštus pakeisti valią nereaguoja, todėl vykstant teisminiams ginčams, dėl Ginčo teritorijos nuosavybės teisių atkūrimas nesprendžiamas.
II.
12. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.
13. Teismas nustatė, kad pareiškėjas R. J. 2016 m. birželio 23 d. pateikė prašymą Administracijos direktoriui, prašydamas suformuoti L. J. turto paveldėtojams pateiktoje teritorijos schemoje nurodytą teritoriją Nr. 1, detaliuoju planu numatytą automobilių parkavimo aikštelei prie sklypo (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisių atkūrimui natūra. Pareiškėjas 2016 m. birželio 30 d. papildydamas prašymą, Administracijai pateikė Generalinės prokuratūros 2016 m. balandžio 26 d. nutarimo Nr. 13.12.-31 kopiją, nurodydamas, kad šis nutarimas, kuriuo buvo panaikintas Panevėžio apygardos prokuratūros 2016 m. vasario 25 d. nutarimas, įrodo, jog visuomenės poreikis turėti automobilių stovėjimo aikštelę ginčo žemės sklype nustatytas nepagrįstai.
14. Administracijos direktorius šioje byloje skundžiamu raštu Nr. 19-1669 (4.5-) atsakė į pareiškėjo prašymą informuodamas, kad jo prašymas buvo nagrinėtas Darbo grupės posėdyje, kuriame 2016 m. birželio 28 d. atsisakyta siūlyti grąžinti natūra buvusiems žemės savininkams teritoriją, esančią į pietus nuo žemės sklypo (duomenys neskelbtini), nes joje pagal parengtą ir galiojantį detalųjį planą numatyta automobilių parkavimo aikštelė, skirta bendroms visuomenės reikmėms. Administracijos direktorius 2016 m. liepos 15 d. rašte nurodė, kad Ginčo teritorijai yra visuomenės poreikis, kuris konstatuotas įsiteisėjusiais teismų sprendimais, todėl joje formuoti grąžinamo natūra žemės sklypo nėra pagrindo.
15. Teismas nurodė, kad pareiškėjas R. J. teismo posėdžio metu pažymėjo, jog pareiškėjai patikslintu skundu reiškia reikalavimą dėl žemės sklypo suformavimo nuosavybės teisių atkūrimui natūra į detaliuoju planu suplanuotą teritoriją automobilių parkavimo aikštelei iki (duomenys neskelbtini) gatvės raudonųjų linijų, prašo vadovautis jų patikslinta Ginčo teritorijos schema, t. y. nebekelia ginčo dėl teritorijos, kurią užima gatvė.
16. Teismas nustatė, kad Teritorija patenka į (duomenys neskelbtini) II mikrorajono komercinės zonos detaliojo plano, parengto ir patvirtinto Panevėžio miesto tarybos 2000 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. 4-8 „Dėl (duomenys neskelbtini) II mikrorajono komercinės zonos detaliojo plano korektūros tvirtinimo“ (toliau – ir Detalusis planas) ribas. Pagal Detalųjį planą, šioje teritorijoje numatyta įrengti automobilių parkavimo aikštelę prie sklypo (duomenys neskelbtini), kuris nuosavybės teise priklauso UAB „Viktauga“, su kuria dėl minimos automobilių parkavimo aikštelės įrengimo Administracija buvo sudariusi susisiekimo komunikacijų statybos ir naudojimo sutartį. Dėl šios Ginčo teritorijos statuso sklypo suformavimo nuosavybės teisių atkūrimui galimumo ginčas buvo spręstas teismuose.
17. Teismas nurodė, kad iš esmės analogiško pobūdžio pareiškėjų reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus (įpareigoti Administraciją vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procedūras ir įstatymų nustatyta tvarka per 3 mėnesius suformuoti bei patvirtinti nuosavybės teisėms atkurti natūra L. J., D., įpėdiniams L. J. (po mirties), E. P. (po mirties) bei G. J. M. (po mirties) žemės sklypą, esantį šalia sklypo (duomenys neskelbtini), pagal teismui pateiktą ginčo teritorijos schemą M1:500 buvo pareikštas Panevėžio apygardos administracinio teismo byloje Nr. I-67-279-2015, kuris 2015 m. kovo 2 d. teismo sprendimu buvo atmestas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2148-520/2015 šią dalį Panevėžio apygardos teismo sprendimą paliko galioti, tačiau buvo tenkintas pareiškėjų reikalavimas dėl Administracijos 2007 m. lapkričio 5 d. UAB „Viktauga“ išduoto statybos leidimo Nr. 45.400 panaikinimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje nurodė, kad Ginčo teritorijoje egzistuoja Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytos aplinkybės, dėl kurių nuosavybės teisių atkūrimas natūra negalimas. Darydamas šią išvadą, teismas atkreipė dėmesį, jog dėl šių aplinkybių anksčiau ginčas buvo nagrinėtas bendrosios teismuose ir įsiteisėjusiais teismo sprendimais Panevėžio apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-87-280/2009, Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. 2A-131/2010 konstatuota, kad Ginčo teritorijai pagrįstai Detaliuoju planu nustatytas visuomenės poreikis. Teismas pabrėžė, jog nagrinėjamu atveju yra svarbi jau bendrosios kompetencijos teismų nustatyta teisiškai reikšminga prejudicinė aplinkybė (ši aplinkybė yra esminė sprendžiant šioje byloje pareikštą pareiškėjų reikalavimą dėl įpareigojimo Panevėžio miesto savivaldybės administraciją suformuoti pareiškėjams žemės sklypą, esantį šalia sklypo (duomenys neskelbtini)), kad žemės sklypui, esančiam šalia žemės sklypo (duomenys neskelbtini), yra nustatytas būtinasis visuomenės poreikis ir šis poreikis yra išlikęs, pareiškėjai civilinėje byloje buvo pareiškę reikalavimą dėl Detaliojo plano sprendinių pripažinimo negaliojančiais, tačiau šis reikalavimas buvo atmestas įsiteisėjusiu Panevėžio apygardos teismo 2009 m. balandžio 14 d. sprendimu. Taigi teismas akcentavo anksčiau priimtų sprendimų dėl Ginčo teritorijos prejudicinę galią. Aukščiau nurodytais įsiteisėjusiais teismo sprendimais konstatuota, kad (duomenys neskelbtini) II mikrorajono komercinės zonos detaliojo plano sprendiniai galioja neterminuotai. Teismo posėdžio metu pareiškėjas R. J. patvirtino, jog Ginčo teritorijos detalusis planas yra nepanaikintas, galiojantis.
18. Teismas pažymėjo, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatytos aplinkybės nebegali būti vertinamos kitaip, nes tokiu būdu būtų pažeisti imperatyvūs ABTĮ 58 straipsnio 2 dalies, Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies reikalavimai, Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatos, pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, kuris suponuoja jurisprudencijos tęstinumą.
19. Pareiškėjų tvirtinimu, aplinkybės po minėtų teismų sprendimų priėmimo pasikeitė ir Ginčo teritorijai visuomenės poreikio nebeliko. Pagal skundo turinį ir pateiktus byloje duomenis teismas sprendė, kad šias aplinkybes pareiškėjai įrodinėja Generalinės prokuratūros priimtais nutarimais (2016 m. balandžio 26 d. nutarimu Nr. 13.12.-31, 2016 m. liepos 28 d. minėtos institucijos nutarimu Nr. 13.12.-55), iš esmės kvestionuodami UAB „Viktauga“ statybos darbų teisėtumą tuo požiūriu, kad teismo buvo panaikintas statybos leidimas, prokuratūra atsakingoms institucijoms nurodė laikytis statybos reikalavimų. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A-2148-520/2015 panaikino Administracijos 2007 m. lapkričio 5 d. UAB „Viktauga“ išduotą statybos leidimą Nr. 45.400, tačiau ši aplinkybė nebuvo vertinta kaip reikšminga nagrinėjant pareiškėjų reikalavimą toje byloje dėl įpareigojimo suformuoti Ginčo teritorijoje žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui natūra.
20. Teismas nurodė, kad pareiškėjas R. J., iš esmės siekdamas privataus pobūdžio tikslų, 2016 m. sausio 26 d. kreipėsi į Panevėžio apygardos prokuratūrą, prašydamas, kad prokuroras, gindamas viešąjį interesą, inicijuotų teisminį procesą dėl 2005 m. rugpjūčio 16 d. Susisiekimo komunikacijų statybos ir naudojimo sutarties, sudarytos tarp Administracijos ir UAB „Viktauga“ (toliau – ir Sutartis) panaikinimo. Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorės 2016 m. vasario 25 d. nutarimu Nr. VI-4 pareiškėjo prašymas buvo atmestas. Pareiškėjas dėl minėto nutarimo panaikinimo kreipėsi su skundu į Generalinę prokuratūrą. Generalinės prokuratūros 2016 m. balandžio 26 d. nutarimu Nr. 13.12.-31 Panevėžio apygardos prokurorė L. B. buvo įpareigota iš naujo atlikti pareiškėjo skunde išdėstytų aplinkybių tyrimą dėl 2006 m. liepos 31 d. sutarties galimo neteisėtumo ir Administracijos 2016 m. balandžio 18 d. rašte Nr. 19-909 ( 11.22.) išdėstytų argumentų tyrimą, tačiau pažymėjo, kad 2016 m. sausio 26 d. R. J. skundas dėl viešojo intereso gynimo buvo atmestas.
21. Generalinės prokuratūros 2016 m. liepos 28 d. nutarimu Nr. 13.12.-55 pagal Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 3 dalies 8 punktą buvo taikyta viešojo intereso gynimo priemonė, kad būtų laikomasi teisės aktų reikalavimų išduodant naują statybos leidimą, iš esmės atsižvelgiant į tai, jog teismo sprendimu UAB „Viktauga“ buvo panaikintas statybos leidimas. Minėto nutarimo pagrindu 2016 m. rugpjūčio 23 d. Administracijoje buvo gautas Panevėžio apygardos prokuratūros viešojo intereso gynimo skyriaus raštas, kuriuo įspėti Administracijos tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, atsakingi už statybos leidimų išdavimą, nedaryti teisės aktų pažeidimų ir išduodant naują statybos leidimą statinio, esančio žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini), statybai, nesivadovauti 2005 m. rugpjūčio 16 d. Administracijos ir UAB „Viktauga“ sudaryta sutartimi. Teismas pažymėjo, kad minėta sutartis ginčui neaktuali, nes 2016 m. lapkričio 3 d. tarp Administracijos ir UAB „Viktauga“ buvo sudaryta kita Susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų statybos (rekonstravimo) pritaikant jas statomo objekto reikmėms sutartis Nr. 22-1607, pagal kurią Savivaldybė suteikia teisę statytojui savo lėšomis, laikantis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo ir statybas reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų ir šios sutarties sąlygų suprojektuoti ir įrengti (pastatyti) šalia UAB „Viktauga“ priklausančio žemės sklypo (duomenys neskelbtini) – automobilių stovėjimo aikštelę valstybinėje žemėje, kaip nurodyta Priede Nr. 1. Laikoma, kad suprojektavus ir įrengus statinį šioje Sutartyje numatyta tvarka statytojo lėšomis bus pagerintas savivaldybei priklausantis statinys, skirtas visuomenės poreikiams tenkinti nesuteikiant viršenybės juo naudotis statytojui (Sutarties 3p.). Sutartyje nurodyta, jog statytojas įsipareigoja savo lėšomis parengti atitinkamą teritorijų planavimo dokumentą, o Savivaldybė įsipareigoja išduoti statytojui reikiamus leidimus ir sutikimus, jei šie neprieštarauja teisės aktams ir yra būtini planavimo dokumentams parengti (Sutarties 10 p.). Iš Sutarties sąlygų ir jos Priedo, kuriame nurodytas Ginčo teritorijos brėžinys (numatyta 30 vietų automobilių stovėjimo aikštelė), matyti, kad minėtais sutartiniais įsipareigojimais siekiama įgyvendinti visuomenės poreikį Ginčo teritorijoje įrengti automobilių parkavimo aikštelę Detaliojo plano sprendinių realizavimui, todėl atsižvelgiant į aukščiau nustatytas aplinkybes, pareiškėjo argumentus dėl to, kad minėtos sutarties dalykas nesusijęs su Ginčo teritorija, kad visuomenės poreikis nebeišlikęs, teismas vertino kaip nepagrįstus.
22. Teismas vertino, kad ta aplinkybė, jog automobilių parkavimo aikštelė Ginčo teritorijoje iki šiol neįrengta, t. y. priemonės, skirtos visuomenės poreikio realizavimui šiuo tikslu nėra įgyvendintos dėl tam tikrų aplinkybių, taip pat ir dėl pretendentų į nuosavybės atkūrimą aktyvių veiksmų (skundų teismams ir kitoms institucijoms), nepaneigia visuomenės poreikio į šią teritoriją, tuo pačiu nepatvirtina pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog visuomenės poreikis į šią teritoriją nebeegzistuoja.
23. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir jas patvirtinančius įrodymus, atsižvelgdamas į ginčo santykių teisinį reglamentavimą, į įsiteisėjusiais teismo sprendimais nustatytus prejudicinius faktus, teismas sprendė, kad Administracija 2016 m. liepos 15 d. raštu Nr. 19-1669 (4.5.) teisėtai, pagrįstai ir pakankamai motyvuotai atsisakė tenkinti pareiškėjo R. J. prašymą dėl žemės sklypo suformavimo Ginčo teritorijoje nuosavybės teisių atkūrimui natūra.
24. Teismas pažymėjo, kad Atkūrimo įstatymo 5 straipsnyje nustatyta, jog grąžinamų natūra turėtoje vietoje žemės sklypų formavimą ir jų planų rengimą Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis organizuoja ir planus tvirtina savivaldybės administracijos direktorius, todėl tik savivaldybės administracijos direktoriui atlikus savo funkcijas, Tarnyba įgyja galimybę spręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimą, grąžinant žemę natūra, taigi atsakovui Tarnybai pareikštas reikalavimas yra išankstinio pobūdžio. Teismas, netenkinęs reikalavimo dėl Rašto panaikinimo, netenkino ir išvestinių reikalavimų dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
III.
25. Pareiškėjai apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimą ir išspręsti ginčą iš esmės arba grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
26. Pareiškėjai nurodo, kad skundo reikalavimai galutinai suformuluoti 2017 m. gegužės 23 d. bei sutikslintas ginčo dalykas. Skundo reikalavimai sietini su atsiradusia nauja aplinkybe, kad Ginčo teritorijoje Detaliuoju planu nustatytas ir anksčiau teismų konstatuotas konkretus visuomenės poreikis negali būti įgyvendintas 2005 m. rugpjūčio 16 d. (2006 m. rugpjūčio 16 d.) susiekimo komunikacijų statybos ir naudojimo sutartimi bei, kad sutartis neatitinka jai keliamų reikalavimų (su tuo susijusios aplinkybės nustatytos Generalinės prokuratūros 2016 m. liepos 28 d. nutarimu Nr. 13.12.-55), o sudaryta 2016 m. lapkričio 3 d. Susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų statybos (rekonstravimo) pritaikant jas statomo objekto reikmėms sutartis Nr. 22-1607 (toliau – ir 2016 m. lapkričio 3 d. komunikacijų statybos sutartis) neapima ginčo teritorijos (su tuo susijusios aplinkybės nustatytos Generalinės prokuratūros 2017 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 13.12.-28), kad per protingą terminą atsakovas nesiėmė veiksmų, sietinų su detaliojo plano sprendiniais priskirtais visuomenės poreikio, įgyvendinimui. Mano, kad civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui, teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių pareiga. Todėl nesuprantami ir nepagrįsti teismo veiksmai nustatant aplinkybę, kad pareiškėjai šioje byloje siekia įrodyti, jog visuomenės poreikio į ginčo teritoriją po detaliojo plano patvirtinimo neliko.
27. Akcentuoja, kad detaliojo plano sprendiniai galioja neterminuotai, tai nustatyta Teritorijų planavimo įstatyme. Akivaizdu, kad paminėta aplinkybė buvo seniai visiems žinoma, todėl ji teismuose nebuvo įrodinėjama bei jos įrodinėti nereikia. Minėta aplinkybė niekada nebuvo ginčijama teisme, kaip ir šioje nagrinėjamoje byloje, ką patvirtina ir teismo nurodyti motyvai, kad Ginčo teritorijos detalusis planas yra nepanaikintas ir galiojantis. Pažymi, kad anksčiau priimtais ir įsiteisėjusiais teismų sprendimais administracinėse bei civilinėse bylose, atmetant pareikštą reikalavimą dėl nuosavybės teisių į Ginčo teritoriją atkūrimo pareiškėjams natūra, buvo nustatinėjama aplinkybė, ar automobilių stovėjimo aikštelėms detaliuoju planu numatyti ir visuomenės poreikius atspindintys sprendiniai realiai yra įgyvendinti ar bus įgyvendinti ateityje. Visais atvejais nustačius, jog sudaryta Sutartis, kuria ginčo teritorijoje bus įgyvendinti detaliuoju planu numatyti automobilių stovėjimo aikštelėms sprendiniai, teismų sprendimais pagrindinis pareiškėjų reikalavimas atkurti jiems nuosavybės teises į ginčo teritoriją natūra buvo atmetamas. Tai atitiko Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo tuo klausimu nustatytam teisės aiškinimui bei taikymui, kad galimybė grąžinti laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje turi būti siejama su realaus ir pagrįsto visuomenės poreikio konkrečiai žemei buvimu ar nebuvimu.
28. Pareiškėjų nuomone, aplinkybė, kad Detaliojo plano sprendiniais nustatyta Ginčo teritorijos naudojimosi paskirtis - automobilių stovėjimo aikštelė pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatas atitinka valstybės reikmėms priskiriamos žemės statusą nėra visą lemianti, priskiriant šią žemę valstybės išperkamai ir negrąžinamai savininkui turėtoje vietoje natūra, nes kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas sprendime, kad visose anksčiau teismų išnagrinėtose bylose, pasisakant dėl pagrindinio skundo reikalavimo, papildomai buvo nustatinėjamas minėtų detaliojo plano sprendinių įgyvendinimo galimumo klausimas.
29. Teismų anksčiau išnagrinėtose bylose nebuvo nustatinėjamos aplinkybės, susijusios su 2016 m. lapkričio 3 d. komunikacijų statybos sutarties apimtimi, jos teisėtumu bei įgyvendinimo galimumu. Pirmosios instancijos teismas ginčytinu sprendimu konstatavo, kad sudaryta nauja 2016 m. lapkričio 3 d. sutartis, kuri pagal jos priedą Nr. l apima visą ginčo teritoriją, todėl 2005 m. rugpjūčio 16 d. (2006 m. rugpjūčio 16 d.) komunikacijų statybos sutartis neaktuali, t. y. nebus įgyvendinta. Mano, kad 2016 m. lapkričio 3 d. komunikacijų statybos sutarties priedas Nr. l savivaldybės nebuvo teikiamas byloje, o teismas jo nereikalavo savo iniciatyva iki kol nebuvo išreikalautas ir pateiktas byloje pareiškėjų prašymu, nagrinėjant teisme bylą iš esmės, patvirtina, jog nei teismas nei atsakovė nelaikė, kad sutarties priede numatyti duomenys yra daugiau reikšmingi nei sutarties dalykas. Akivaizdu, kad sutartyje apie ginčo teritorijoje numatomų įrengti automobilių stovėjimo vietų skaičių nėra užsiminta, sutarties dalyku nurodomas įrengiamas statinys už ginčo teritorijos ribų, ką patvirtina sutarties priede Nr. 1 nurodytos užstatomos teritorijos dangos. Pareiškėjų nuomone, sutarties priedu teikiami sprendiniai įgyvendintini tiek, kiek jie sietini su sutartimi aptartais pagrindais. Šią aplinkybę patvirtina Generalinės prokuratūros nutarimuose nurodyti išaiškinimai, bet teismas, darydamas išvadas ginčijamame sprendime, jais nesivadovavo bei nenurodė motyvų, nepagrįstai nurodydamas, kad motyvą, jog pareiškėjai neįrodinėja aplinkybės, kad Sutartis neatitinka Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimu Nr. 1-322 patvirtintomis nuostatomis keliamų reikalavimų.
30. Generalinės prokuratūros nutarimais nustatytos aplinkybės patvirtina, kad Sutartis galiojo tik tiek, kiek tai susiję su 2016 m. lapkričio 3 d. sutarties dalyku, kuris nėra sietinas su ginčo teritorija. Todėl anksčiau teismuose nustatyta aplinkybė, kad galioja Sutartis, pirmosios instancijos teismo sprendimu negalėjo būti pripažįstama kaip prejudicinė, nes, kaip konstatavo teismas, ši sutartis neteko aktualumo sudarius 2016 m. lapkričio 3 d. komunikacijų statybos sutartį. Generalinės prokuratūros 2016 m. liepos 28 d. nutarimu Nr. 13.12.-55 ne tik buvo taikytos viešojo intereso gynimo priemonės, numatytos Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 3 dalyje 8 punkte įspėti valstybės pareigūną, valstybės tarnautoją ar jiems prilygintiną asmenį, kad nedarytų teisės aktų pažeidimo, taikymo, kad būtų laikomasi teisės aktų reikalavimų ir išduodant naują statybos leidimą, statinio esančio adresu (duomenys neskelbtini) mieste statybai, nesivadovauti Sutartimi, kuri vertintina galiojančių teisės aktų kontekste, įvertinant, ar statytojas turi teisę pasinaudoti 2014 m. birželio 17 d. aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-533 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 2.06.04:2014 107 punkte nustatyto reikalavimo, kad statinio ar statinių grupės automobilių saugojimo vietos būtų įrengtos statinio ar statinių grupės žemės sklypo ribose, išimtimis. Tai reiškia, kad turėjo būti iš naujo įvertinta, ar statytojas turi teisę statomo komercinio pastato automobilių saugojimo ir stovėjimo vietas įrengti už žemės sklypo ribų.
31. Be to, Generalines prokuratūros 2016 m. liepos 28 d. nutarimu Nr. 13.12.55 bei 2017 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 13.12.-28 buvo nustatyta, kad Sutartis neatitinka Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimu Nr.1-322 patvirtinto Panevėžio miesto susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų įrengimo ar išplėtimo, kai šiuos darbus savo lėšomis atlieka fiziniai ar juridiniai asmenys, tvarkos aprašu keliamų reikalavimų tokiai sutarčiai, todėl negali būti vertinamas kaip tinkamas dokumentas, suteikiantis statytojui - UAB „Viktauga“ teisę įrengti automobilių stovėjimo ir saugojimo aikštelę laisvoje valstybinėje žemėje prie jai priklausančiame žemės sklype statomo pastato.
32. Pareiškėjai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, kad Generalinė prokuratūra minėtuose nutarimuose vertindama 2016 m. lapkričio 3 d. komunikacijų statybos sutarties atitikimo įstatymų nuostatoms bei Generalinės prokuratūros 2016 m. liepos 28 d. nutarimu Nr. 13.12.-55 sutarties šalims nustatytų įpareigojimų vykdymą, pažeidimų nenustatė, dėl to nepasisakė, todėl mano, kad padarė netinkamas išvadas, taikė netinkamas teisės normas atsakydamas į pagrindinį skundo reikalavimą dėl įpareigojimo atsakovus suformuoti bei atkurti nuosavybės teises pareiškėjams į ginčo teritoriją natūra.
33. Pareiškėjai nurodo, kad akivaizdu, jog ginčo teritorija nėra 2016 m. lapkričio 3 d. sutarties dalykas, nes sutarties 3 punktu yra aptarta, jog savivaldybė suteikia teisę statytojui - UAB „Viktauga“ savo lėšomis laikantis įstatymų ir šios sutarties sąlygų suprojektuoti ir įrengti (pastatyti) šalia UAB „Viktauga“ priklausančio žemės sklypo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), susisiekimo ir inžinerines komunikacijas - automobilių stovėjimo aikštelę valstybinėje žemėje kaip parodyta pridėtame priede Nr. 1., bei laikoma, kad suprojektavus ir įrengus statinį šioje sutartyje numatyta tvarka statytojo lėšomis bus pagerintas savivaldybei priklausantis statinys, skirtas visuomenės poreikiams tenkinti nesuteikiant viršenybės juo naudotis statytojui. Pažymi, kad ginčo teritorijoje jokių statinių ar pastatų nėra, išskyrus po žeme pravestas šilumos tinklų bei vandentiekio ir nutekamųjų tinklų inžinerinius statinius. Taigi pirmosios instancijos teisimas sprendime neatskleidė ginčo esmės.
34. Atsakovas Administracija atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
35. Atsiliepime nurodo, kad nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad Teismas ginčijamu sprendimu neatskleidė ginčo esmės. Teritorija, kurią siekią pareiškėjai atkurti natūra, suplanuota detaliuoju planu, patvirtintu Panevėžio miesto tarybos 2000 m. balandžio 25 d. sprendimu Nr. 4-8 „Dėl (duomenys neskelbtini) II mikrorajono komercinės zonos detaliojo plano korektūros tvirtinimo". Plano sprendiniais numatytos automobilių parkavimo aikštelės reikalingos tenkinti visuomenės poreikius - bendras gyventojų reikmes, todėl natūra negrąžintini. Šie sklypai atitinka Atkūrimo įstatymas 12 straipsnio valstybės išperkamos žemės apibrėžimą, yra numatyti nustatyta tvarka parengtame detaliajame plane, ir tai yra pakankamas įrodymas, kad žemės sklypas reikalingas visuomenei, viešojo intereso tenkinimui.
36. Panevėžio apygardos administraciniame teisme administracinėje byloje Nr. 1-25-552-2008 pagal pareiškėjų skundą buvo nagrinėjama byla dėl įpareigojimo parengti detaliojo plano korektūrą ir 2008 m. sausio 18 d. teismo sprendimu pareiškėjų skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A325-1820/2008 Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teismas nutartyje konstatavo <...> Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. sausio 18 d. sprendime nurodyta, jog nuosavybės teisių atkūrimo klausimas ginčo teritorijoje yra išspręstas įsiteisėjusiu Panevėžio apygardos teismo 2003 m. sausio 25 d. sprendimu bei Lietuvos administracinio teismo 2003 m. liepos 5 d. nutartimi, kuriuose pasisakyta, kad žemės sklypai, numatyti automobilių parkavimo aikštelėms pagal Detaliojo plano korektūrą, reikalingi tenkinti visuomenės poreikiams - bendras gyventojų reikmes, todėl natūra negrąžintini <...>. Teismas taip pat nurodė, kad tai, jog kitų sklypų savininkai (naudotojai), vykdydami statybas, įrengia bendro naudojimo automobilių stovėjimo aikšteles, taip pat nepažeidžia pareiškėjų teisių, nes šiomis aikštelėmis gali naudotis ir pats pareiškėjas, ir bet koks asmuo, atvykęs į šią teritoriją.
37. Pažymi, kad pareiškėjų prašymai grąžinti natūra teritoriją schemoje pažymėta spalva jau buvo nagrinėti teismuose. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 2 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-67-279-2015 nusprendė, kad nėra pagrindo įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybės administraciją šioje vietoje suformuoti pareiškėjams natūra grąžintiną žemės sklypą ir pareiškėjų skundą atmetė, kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2148-520/2015 Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimo dėl įpareigojimo suformuoti žemės sklypą ir gražinti natūra nepakeitė. LVAT nurodė, kad egzistuoja visos sąlygos pripažinti tiek civilinėje byloje (Panevėžio apygardos teismo civilinės bylos Nr. 2-87-280/2009, tiek Lietuvos apeliacinio teismo civilinės bylos Nr. 2A-131/2010), nustatytus faktus prejudiciniais nagrinėjamoje administracinėje byloje. Taip pat, kad ginčo teritorijai pagrįstai Detaliuoju planu nustatytas visuomenės poreikis, matyti iš teismų sprendimų (Panevėžio apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-87-280/2009, Lietuvos apeliacinio teismo civilinės byloje Nr. 2A-131/2010 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-2148-520/2015). Generalinė prokuratūra 2016 m. liepos 28 d. nutarime Nr. 13.12-55, nurodė, kad <...> teritorijos prie žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) visuomenės poreikis įrengti automobilių stovėjimo aikštelę yra neginčijamai konstatuotas įsiteisėjusiais teismų sprendimais <...>.
38. Atsakovas nurodo, kad ginčijamame sprendime atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, teismas nustatė ir konstatavo turinčias reikšmės bylai aplinkybes, būtent, kad iš esmės analogiško pobūdžio pareiškėjų reikalavimai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus (įpareigoti Administraciją vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procedūras ir įstatymų nustatyta tvarka per 3 mėnesius suformuoti bei patvirtinti nuosavybės teisėms atkurti natūra pareiškėjams žemės sklypą pagal teismui pateiktą ginčo teritorijos schemą) buvo pareikšti tiek administracinės kompetencijos teismuose tiek bendrosios kompetencijos teisme. Be to, teismas sprendime aptarė ir Generalinės prokuratūros priimtus nutarimus bei nurodė motyvus, patvirtinančius jų atmetimo pagrįstumą.
39. Teismas visapusiškai ir nešališkai išnagrinėjo administracinės bylos medžiagą ir, atmesdamas skundą, savo sprendimą išsamiai motyvavo byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei jų teisine analize, ir šių išvadų teisingumo nepaneigia vien tik subjektyvus pareiškėjų vertinimas, nesutikimas su priimtu sprendimu. Akivaizdu, kad pareiškėjai skundu iš esmės kvestionuoja teismų nustatytas aplinkybes, abejoja teismų sprendimų pagrįstumu bei tokiu būdu siekia naujo ginčo susijusio su žemės sklypo atkūrimo natūra.
41. Tarnyba atsiliepimą grindžia argumentais, nurodytais Administracijos atsiliepime į apeliacinį skundą. Papildomai nurodo, kad pareiškėjų schema parengta ant Detaliojo plano pagrindinio brėžinio ir aiškiai matosi, jog prašoma grąžinti tą teritoriją, kurios Detaliajame plane pažymėtos kaip automobilių stovėjimo zonos (parkavimo aikštelės). (duomenys neskelbtini) II mikrorajono komercinės zonos detalusis planas nustatyta tvarka parengtas ir patvirtintas Panevėžio miesto tarybos 2000 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. 4-8 „Dėl (duomenys neskelbtini) II mikrorajono komercinės zonos detaliojo plano korektūros tvirtinimo“. Panevėžio apygardos administraciniame teisme administracinėje byloje Nr. 1-25-552-2008 pagal pareiškėjų skundą buvo nagrinėjama byla dėl įpareigojimo parengti detaliojo plano korektūrą ir 2008 m. sausio 18 d. teismo sprendimu skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (administracinėje byloje Nr. A525-1820/2008) 2008 m. lapkričio 7 d. nutartimi Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. sausio 18 d. sprendimą paliko nepakeistą.
42. Pareiškėjo reikalavimai gražinti žemę natūra susiję su automobilių stovėjimo aikštelėmis (duomenys neskelbtini) II jame mikrorajone esančiose teritorijose, kuriose aiškiai išreiškiamas visuomenės poreikis, kuris atsispindi detaliajame plane. Atkreipia dėmesį, kad detaliuoju planu yra nustatytos tik automobilių stovėjimo zonos, tačiau šios teritorijos nesuformuotos atskirais žemės sklypais.
43. Prie patikslinto skundo pareiškėjai pateikė Generalinės prokuratūros 2017 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 13.12.-28 kopiją. Nutarimu atsisakyta taikyti viešojo intereso gynimo priemones, nurodyta, kad pareiškėjas R. J. kreipdamasis į prokurorą dėl viešojo intereso gynimo, siekia išimtinai privačių interesų, jog būtų atkurtos nuosavybės teisės į Panevėžio miesto tarybos 2000 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. 4-8 „Dėl (duomenys neskelbtini) II mikrorajono komercinės zonos detaliojo plano korektūros tvirtinimo“ suplanuotą teritoriją, kurioje numatyta automobilių stovėjimo zona (parkavimo aikštelė) ir kuri reikalinga visuomenei, viešojo intereso tenkinimui.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
44. Byloje ginčas vyksta dėl galimybės atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą, esantį teritorijoje pagal (duomenys neskelbtini) miesto (duomenys neskelbtini) II-ojo mikrorajono komercinės zonos detaliojo plano korektūrą, patvirtintą 2000 m. balandžio 26 d. Panevėžio miesto tarybos sprendimu Nr. 4-8, numatytą automobilių stovėjimo aikštelei, esančiai pietinėje pusėje šalia sklypo (duomenys neskelbtini) mieste.
45. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji: iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų; kitų naudojamų ar naujų infrastruktūros objektų – įvairių veiklos sričių, aptarnaujančių ūkį ir gyventojus, užtikrinančių krašto, gyventojų saugumą, gamtos ir kultūros vertybių apsaugą, komplekso (energetika, transportas, ryšiai, statyba, švietimas, sveikatos apsauga, rekreacija bei turizmas, gamtos ir kultūros vertybių apsauga bei atliekų sutvarkymas, krašto, civilinė ir priešgaisrinė sauga) teritorijų; [...] bendroms gyventojų reikmėms, visuomeninei statybai bei rekreacijai [...].
46. Byloje pateiktas (duomenys neskelbtini) II-ojo mikrorajono komercinės zonos detaliojo plano korektūros brėžinys patvirtina, kad ginčas vyksta dėl teritorijos, kuri detaliajame plane yra skirta automobilių stovėjimui šalia komercinės paskirties pastatų. Byloje duomenų, kad šis detaliojo plano sprendinys būtų pakeistas, koreguotas ar pan., nėra. Todėl konstatuotina, kad ginčo žemė LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu priskirtina valstybės išperkamai žemei, nes ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintame detaliajame plane yra užimta naujo infrastruktūros objekto, aptarnaujančio ūkį ir gyventojus, komplekso (transportas) teritorijos. Todėl nuosavybės teisių atkūrimas į aptartą ginčo žemę nėra galimas.
47. Pareiškėjai tiek skunde, tiek apeliaciniame skunde teikia argumentus, kad detaliojo plano sprendinys, kuriuos ginčo žemė skirta automobilių stovėjimui, nebėra aktualus ir nepatvirtina visuomenės intereso į šią žemę, nes aptariamas detaliojo plano sprendinys daug metų nėra įgyvendintas, kad sandoriai, tame tarpe statybos leidimas, kuriais buvo numatoma įrengti automobilių stovėjimo aikštelę yra neteisėti, panaikinti.
48. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjų skunde bei apeliaciniame skunde pateikiami argumentai dėl negaliojimo bei neteisėtumo sandorių, susijusių su ginčo teritorijos naudojimu, automobilių stovėjimo aikštelės įrengimu joje, iš esmės nėra aktualūs nagrinėjamoje byloje ir nepaneigia 2000 m. balandžio 26 d. Panevėžio miesto tarybos sprendimu Nr. 4-8 patvirtinto detaliojo plano sprendinio, numatančio ginčo teritorijoje įrengti automobilių stovėjimo aikštelę, o tuo pačiu nepaneigia minėtame detaliajame plane įtvirtinto visuomenės intereso ginčo teritorijoje turėti būtent automobilių aikštelę. Nes visuomenės interesą šiuo atveju apsprendžia ir apibrėžia galiojančio detaliojo plano sprendiniai, kurie kaip ir visas detalusis planas galioja neterminuotai. Tuo tarpu viešojo administravimo institucijų bei kitų asmenų sandoriai, kuriais buvo ketinama įrengti ginčo teritorijoje numatytą automobilių stovėjimo aikštelę, vertintini kaip suinteresuotų asmenų veiksmai, siekiant įgyvendinti aptariamą detaliojo plano sprendinį, t. y. įrengti ginčo teritorijoje numatytą automobilių stovėjimo aikštelę. Aplinkybė, kad šie suinteresuotų asmenų veiksmai buvo atliekami, atskirais atvejais, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, niekaip nepaneigia detaliajame plane įtvirtinto visuomenės intereso.
49. Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pilnai ir visapusiškai, teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pagrindo nėra.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija