Baudžiamoji byla Nr. 2K-9-387/2025
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-27954-2020-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.9.7; 2.1.7.1; 2.1.7.5; 2.1.16.2.19; 2.1.16.2.20
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. vasario 13 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas), Dariaus Kantaravičiaus ir Algimanto Valantino (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. L. gynėjo advokato Andriejaus Melkovo kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 3 d. nuosprendžio, kuriuo S. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu aštuoneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas jo laikinojo sulaikymo laikotarpis nuo 2020 m. spalio 9 d. 2.00 val. iki 2020 m. spalio 9 d. 13.44 val. (viena diena). Bausmės pradžia skaičiuojama nuo faktinio S. L. atvykimo ar pristatymo į laisvės atėmimo vietų įstaigą atlikti bausmės, vykdant šį įsiteisėjusį teismo nuosprendį, dienos. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 94 straipsnio 1 dalies 1 punktu, BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu ir 72 straipsniu, S. L. paskirtas lėšų (1050 Eur) konfiskavimas.
Taip pat skundžiamas Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 16 d. nuosprendis, kuriuo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 3 d. nuosprendis pakeistas: panaikinta S. L. ir A. N. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikalstamą veiką jie padarė būdami apsvaigę nuo narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Kita Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 3 d. nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Šioje byloje taip pat nuteista A. N., bet dėl jos kasacinis skundas nepaduotas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. S. L. nuteistas už tai, kad neteisėtai laikė didelį kiekį narkotinės medžiagos, turėdamas tikslą ją platinti, ir platino, t. y.: jis, turėdamas tikslą platinti narkotinę medžiagą, 2020 m. spalio 8 d. iš savo mobiliojo ryšio telefono, susirašinėdamas SMS pranešimais su A. N., su ja susitarė dėl narkotinių medžiagų perdavimo ir 2020 m. spalio 8 d. apie 23.38 val. name, esančiame (duomenys neskelbtini), 0,00019 g karfentanilio, sudėto į 11 vnt. folijos lankstinukų, perdavė A. N., taip ją išplatino, taip pat didelį kiekį narkotinės medžiagos – karfentanilio, kurio masė 0,00132 g, neteisėtai laikė tame pačiame name, kol 2020 m. spalio 9 d., laikotarpiu nuo 0.30 val. iki 1.20 val., atliktos kratos metu policijos pareigūnai šias narkotines medžiagas surado ir paėmė. Be to, S. L. neteisėtai laikė nedidelį kiekį narkotinės ir psichotropinės medžiagos, neturėdamas tikslo jas platinti, būtent: jis neteisėtai laikė psichotropinę medžiagą – Δ-9-tetrahidrokanabinolio, kurio masė yra 0,011 g, name, esančiame (duomenys neskelbtini), kol 2020 m. spalio 9 d., laikotarpiu nuo 0.30 val. iki 1.20 val., atliktos kratos metu pareigūnai šią psichotropinę medžiagą surado ir paėmė, taip pat 0,00002 g narkotinės medžiagos – karfentanilio – 2020 m. spalio 9 d., laikotarpiu nuo 2.57 val. iki 3.11 val., laikė prie savęs, kol policijos pareigūnai rado ir paėmė Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 3-iojo policijos komisariato patalpose atliktos jo asmens kratos metu.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas surinktus duomenis pagrįstai pripažino įrodymais ir jais rėmėsi pripažindamas S. L. kaltu dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo. Tačiau dėl antrojo epizodo įvertinęs tai, kad S. L. laikė narkotines ir psichotropines medžiagas, kurių kiekis pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintas Rekomendacijas dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo atitinka nedidelį kiekį, nesant duomenų, galinčių pagrįsti siekį minėtas medžiagas platinti, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad jo veiksmai atitinka nusikalstamą veiką, nurodytą BK 259 straipsnio 2 dalyje. Atsižvelgdamas į tai, kad apeliacinis skundas paduotas S. L. procesinę padėtį švelninančiais pagrindais ir nėra paduoto prokuroro ar nukentėjusiojo skundo, o šių S. L. veiksmų perkvalifikavimas pagal BK 259 straipsnio 2 dalį nepagrįstai sunkintų jo procesinę padėtį (tokiu atveju jis būtų laikomas padaręs dvi nusikalstamas veikas), apeliacinės instancijos teismas patikslino nustatytas S. L. padarytos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, pašalindamas tikslą platinti dėl nedidelio kiekio narkotinės ir psichotropinės medžiagos.
3. Apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatavo, kad S. L. nepagrįstai nustatyta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, nurodyta BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte. Kaip pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, pirmosios instancijos teismas tik formaliai nurodė, kad S. L. nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo narkotinių ar psichotropinių medžiagų, tačiau nevertino, ar ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, S. L. apsvaigimas nuo narkotinių ar psichotropinių medžiagų neturėjo įtakos nusikalstamos veikos, nurodytos BK 260 straipsnio 2 dalyje, padarymui. Ši baudžiamojo įstatymo taikymo klaida ištaisyta panaikinant nurodytą aplinkybę kaip sunkinančią S. L. atsakomybę. Net ir panaikinus BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu S. L. paskirta bausmė palikta nepakeista.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
4. Kasaciniu skundu nuteistojo S. L. gynėjas advokatas A. Melkovas prašo nusikalstamos veikos dalį dėl 0,00002 g karfentanilio laikymo neturint tikslo platinti perkvalifikuoti iš BK 260 straipsnio 2 dalies į BK 259 straipsnio 2 dalį, o kitą baudžiamosios bylos dalį nutraukti pripažinus neįrodyta, kad S. L. veiksmai turi BK 260 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo požymių, arba pakeisti jam paskirtą bausmę skiriant su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, taip pat panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria konfiskuotas S. L. ir jo sutuoktinei priklausantis turtas – lėšos; arba panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasatorius skunde nurodo:
4.1. Abiejų instancijų teismai netinkamai taikė BK 72 straipsnio nuostatas dėl turto – S. L. gyvenamojoje vietoje atliktos kratos metu rastų 1050 Eur – konfiskavimo. Pirmiausia pažymėtina, kad S. L. niekuomet nebuvo nuteistas už tai, jog pardavė narkotines medžiagas. Be to, ikiteisminio tyrimo metu jis paaiškino, kad šie pinigai gauti pagal teisėtą automobilio pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą 2020 m. spalio 5 d., ir pateikė šią sutartį (6 t., b. l. 164–175). Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių apskritai nevertino, o apeliacinės instancijos teismas tai nepagrįstai įvertino kaip gynybinę versiją, atsiradusią tik bylos nagrinėjimo metu. Teismai jokiais duomenimis nepagrindė, kad šias lėšas S. L. įgijo pelnydamasis iš nusikalstamų veikų, už kurias jis nuteistas šioje byloje, priešingai – teismai, nesilaikydami įrodinėjimo taisyklių, ignoravo faktą, pagrindžiantį turėtų lėšų teisėtumą, ir iškraipė faktus, kad versija apie pinigų kilmę atsirado tik bylą nagrinėjant teisme.
4.2. Apeliacinės instancijos teismas, surašydamas skundžiamą nuosprendį, nesilaikė BPK 305, 320, 331 straipsniuose nustatytų reikalavimų (nuosprendyje yra neargumentuotai atsakyta į esminius apeliacinio skundo argumentus ir nėra motyvuotai paaiškinta, kodėl apeliacinių skundų argumentai dėl įrodymų vertinimo ir kitų ginčijamų bylos aplinkybių atmetami), buvo šališkas, pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, nes teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų neišdėstė, jų viseto neanalizavo, taip pat nenurodė motyvų, kuriais vadovaudamasis jis atmetė S. L. teisinančius įrodymus (pagrindinis teismo argumentas – tai neva gynybinė versija, nuosprendžio 20.3, 40 punktai), prioritetą teikė nesutampantiems ikiteisminio tyrimo pareigūnų parodymams, neteisėtą kratą ir nesankcionuotą sekimą pripažino leistinais įrodymais, o išvadas apie jo kaltumą grindė prielaidomis, negana to, faktines aplinkybes savarankiškai pakeitė ir motyvuojamojoje dalyje pakeitė kaltinimo faktines aplinkybes (kurias kartą jau keitė pirmosios instancijos teismas, šalindamas dalį kaltinimo). Be to, nenustatyti visi privalomi nusikaltimo, nurodyto BK 260 straipsnio 2 dalyje, požymiai, išskyrus objektą (dalyką).
4.3. Apeliaciniame skunde buvo nurodyta, kad šioje byloje buvo atliekamas nesankcionuotas S. L. sekimas: policijos pareigūnai, neturėdami teisinio pagrindo, dvi dienas stebėjo S. L. namus, ateinančius ir išeinančius asmenis, vaikščiojo aplink namo teritoriją, delsė atlikti kratą. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad tokie policijos pareigūnų veiksmai buvo atliekami, tačiau nepagrįstai jų nepripažino slaptu sekimu BPK 160 straipsnio prasme konstatuodamas, esą tokiais veiksmais nebuvo renkama informacija apie privatų S. L., jo sutuoktinės gyvenimą, nepažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje saugomos vertybės. BPK 160 straipsnyje aiškiai apibrėžti slapto sekimo pagrindai ir atlikimo tvarka. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2012 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. I-383 patvirtintose Rekomendacijose dėl Kriminalinės žvalgybos įstatymo, Baudžiamojo proceso kodekso normų taikymo ir kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo baudžiamajame procese aiškiai išdėstyta, kad baudžiamojo proceso metu asmens teisės į jo ir jo šeimos privatų gyvenimą, taip pat teisė į būsto neliečiamybę, susirašinėjimo, telefoninių pokalbių ir kitokio susižinojimo slaptumą gali būti apribotos tik BPK nustatytais atvejais ir tvarka. Šių rekomendacijų 67 punkte nustatyta, kad paprastai asmenų, judančių transporto priemonių ar objektų slaptas sekimas atliekamas per atstumą (tiesiogiai nekontaktuojant su sekamu asmeniu) ir neįrengiant techninių priemonių patalpų ar transporto priemonių viduje (pvz., transporto priemonės viduje įrengiant globalios padėties nustatymo sistemos (GPS) imtuvą). Tai faktiškai atitinka analizuojamą situaciją. Aplinkybę, kad neformaliai buvo atliekamas slaptas sekimas, patvirtina ir tai, kad kartu buvo vykdoma elektroninių ryšių kontrolė, derinant sekimo strateginius veiksmus. Taigi faktiškai vykdytos BPK 154 ir 160 straipsniuose nurodytos prievartos priemonės: buvo klausomasi A. N. telefoninių pokalbių ir šalia neteisėtai vykdytas asmens fizinis sekimas, kuris, siekiant pateisinti tokios organizuotos veiklos neteisėtumą, įvardijamas kaip „aplinkos stebėjimas“. Iš policijos pareigūnų E. P., V. S., A. J., E. V., N. R. parodymų akivaizdu, kad pareigūnai turėjo išankstinės informacijos apie tariamai A. R.-L. vykdomą nusikaltimą, todėl privalėjo kreiptis į teismą ir gauti teismo leidimą sekti šį asmenį ar namą, stebėti, tinkamai įformindami BPK 160 straipsnio pagrindu. Dėl to įrodymų rinkimo procesas šioje byloje buvo neteisėtas, tačiau apeliacinės instancijos teismas į šiuos apeliacinio skundo argumentus motyvuotai neatsakė. Kartu pažymėtina, kad jei duomenų rinkimo procesas nuo pat pradžių buvo neteisėtas, jo metu gauta informacija neturi jokios įrodomosios vertės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-141/2008). Šiuo atveju byloje faktinių duomenų rinkimo procesas vykdytas pažeidžiant BPK 160 straipsnio nuostatas, todėl tiek sekimo, tiek kratos metu gauta informacija teisiškai neturi įrodomosios vertės.
4.4. Tiek pagal nacionalinių teismų praktiką (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d., 2002 m. spalio 23 d., 2003 m. kovo 24 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2019 m. balandžio 18 d. ir kt. nutarimai), tiek pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojamą praktiką (2001 m. rugsėjo 25 d. sprendimas byloje P. G. ir J. H. prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 44787/98; 1983 m. kovo 25 d. sprendimas byloje Silver ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, peticijų Nr. 5947/72, 6205/73, 7052/75, 7061/75, 7107/75, 7113/75, 7136/75; 2007 m. birželio 28 d. sprendimas byloje Europos integracijos ir žmogaus teisių asociacija ir Ekimdzhiev prieš Bulgariją, peticijos Nr. 62540/00; Didžiosios kolegijos 2000 m. vasario 16 d. sprendimas byloje Amann prieš Šveicariją, peticijos Nr. 27798/95, 56–58 punktai; 2015 m. sausio 15 d. sprendimas byloje Dragojevič prieš Kroatiją, peticijos Nr. 68955/11, 83 punktas; 2014 m. balandžio 8 d. sprendimas byloje Blaj prieš Rumuniją, peticijos Nr. 36259/04; 1978 m. rugsėjo 6 d. sprendimas byloje Klass ir kiti prieš Vokietiją, peticijos Nr. 5029/71, 27, 58 punktai; 2006 m. birželio 29 d. nutarimas dėl priimtinumo byloje Weber ir Saravia prieš Vokietiją, peticijos Nr. 54934/00, 135, 137–138 punktai), siekiant išvengti galimo valstybės institucijų ir pareigūnų piktnaudžiavimo taikant slapto asmenų sekimo priemones, slaptas sekimas yra aiškiai apibrėžtas ir privalo būti teisiškai reglamentuotas, o asmenims, kuriems buvo taikomi slapti veiksmai (tarp jų ir informacijos kontrolė), privalo būti pranešama apie tokių priemonių taikymą. Taigi „aplinkos stebėjimo“ kaip naujos teisinės sąvokos kildinimas sudaro prielaidas pareigūnams piktnaudžiauti, pažeisti žmogaus teises, o tai suponuoja ir provokacijas, neteisėtą duomenų rinkimą, atima galimybę asmeniui gintis tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygiu. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas „aplinkos stebėjimą“ laiko normalia praktika.
4.5. Dar vienas BPK pažeidimas šioje byloje padarytas atliekant kratą nakties metu, taip pažeista BPK 149 straipsnio 5 dalis. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio nuostatas, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus dėl kratos nakties metu neteisėtumo, jokių konkrečių, bylos duomenimis pagrįstų teisinių motyvų neišdėstė, nurodė tik bendro pobūdžio teiginius, esą pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė ir tinkamai įvertino bylos įrodymus, ir lakoniškai pažymėjo, kad kratos teisėtumo nekvestionuoja, „nes tokia tyrimo taktika“. Toks argumentavimas negali būti laikomas tinkamai motyvuotomis teismo išvadomis dėl apeliacinio skundo. Pagal bylos faktines aplinkybes akivaizdu, kad pareigūnai, nors turėjo nutarimą atlikti kratą ir ją sėkmingai galėjo atlikti dienos metu, akivaizdžiai delsė tai padaryti, vykdė nesankcionuotą slaptą sekimą ir rengė provokaciją. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje visiškai nepasisakyta ir dėl pareigūnų veiksmų atliekant kratą neatidėliotinumo, ypač įvertinant tai, kad pats nutarimas daryti kratą buvo priimtas darbo dienos metu, kai buvo galimybė kreiptis tiek į prokurorą, tiek ir į ikiteisminio tyrimo teisėją. Nagrinėjamu atveju tai, kad nepaisoma imperatyvaus draudimo nakties metu atlikti kratą, nepateikiant motyvų, aiškinama tiesiog taktiniu ėjimu. Nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo metu nebuvo paaiškinta, dėl kokių priežasčių buvo laukiama nakties meto, kad būtų atlikta „neatidėliotina“ krata, kurią nuspręsta atlikti dar darbo dienos metu. Krata atlikta pažeidžiant BPK 149 straipsnio 5 dalį, be tam egzistuojančio objektyvaus pagrindo, tačiau teismams nesukėlė abejonių jos atlikimo ir rezultatų teisėtumas, o tai laikytina BPK 20 straipsnio pažeidimu, pripažįstant, tikėtina, neteisėtai atliekamos kratos metu surinktus duomenis leistinais įrodymais.
4.6. Apeliacinės instancijos teismas ignoravo apeliacinio skundo argumentus dėl asmens, besivadinančio „Mamulia“, netinkamo identifikavimo, formaliai preziumavo, kad tai yra S. L. slapyvardis. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi liudytojos I. L. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, esą ji ir A. N. narkotinių medžiagų įsigyja iš S. L., kurį ji telefone yra užsirašiusi pavadinimu „Mamulia“. Liudytoja šių parodymų teisiamajame posėdyje atsisakė ir nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo susipykusi su S. L. ir pavartojusi narkotikų, todėl per apklausą melavo. Be to, šie liudytojos I. L. parodymai nesiejami su jokiu kitu objektyviai nustatytu faktu, kurį patvirtintų bylos medžiaga, taigi abiejų instancijų teismai, nevertinę gynybos nurodytų duomenų, iš nepatikimų I. L. parodymų nutarė, kad „Mamulia“ yra S. L.. Teismai konstatavo, kad S. L. ir A. R.-L. naudojasi telefono Nr. (duomenys neskelbtini) (šį numerį kaip narkotinių medžiagų tiekėjo kontaktą nurodė I. L.), tačiau toks telefonas, į kurį įdėta kortelė su šiuo numeriu, nei pas S. L., nei pas jo sutuoktinę rastas nebuvo. Be to, iš 2021 m. liepos 2 d. daiktų apžiūros protokolo matyti, kad, apžiūrėjus iš A. R. paimtus mobiliojo ryšio telefonus ir nuskaičius nuo SIM kortelės, buvo nustatyta, jog SIM kortelėje išsaugotas adresato „Mamulia“ telefono numeris (duomenys neskelbtini), kuris nesutampa su liudytojos I. L. nurodytu numeriu (duomenys neskelbtini). Šie S. L. teisinantys duomenys teismų nebuvo vertinami. Pažymėtina, kad, atliekant telefono Nr. (duomenys neskelbtini) elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę, buvo surašytas informacijos kontrolės protokolas, tačiau teismai šių duomenų neanalizavo, nes tai S. L. teisinantys duomenys, pavyzdžiui, iš susirašinėjimų šiuo numeriu matyti, kad rašoma moteriška gimine. Taigi abejonės, kad S. L. nėra „Mamulia“, besinaudojanti pirmiau nurodytais telefono numeriais, byloje nebuvo pašalintos ir nebuvo įvertintos kaltinamojo naudai.
4.7. Iš bylos duomenų matyti, kad S. L. susitarimas ir 0,00019 g karfentanilio, sudėto į 11 vnt. lankstinukų, perdavimas A. N. pripažinti tik iš netiesioginių įrodymų – pareigūnų liudijimų, išvestinių įrodymų, kildinamų iš prielaidų, spėliojimų ir interpretacijų. Šių duomenų nepatvirtino nei A. N., nurodžiusi, kad sau vartoti ji turėjo 11 lankstinukų, įsigytų tabore, nei S. L., nei jokie kiti objektyvūs duomenys. Dėl selektyvaus pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimo, o apeliacinės instancijos teismo abejingumo A. N. parodymai visiškai nepagrįstai atmesti kaip „gynybos versija“, nors realiai tai yra vienintelis objektyvus įrodymas dėl karfentanilio atsiradimo pas A. N..
4.8. Dar vienas S. L. teisinantis įrodymas yra 2020 m. gruodžio 10 d. specialisto išvada (3 t., b. l. 68–75), patvirtinanti, kad S. L. prie savęs turėto 0,00002 g narkotinės medžiagos – karfentanilio – koncentracija (0, 02 proc.) skiriasi nuo rastų šulinyje (0,03 proc.). Taigi galima daryti išvadą, kad skiriasi jų kilmė ir jos yra iš skirtingų šaltinių, tačiau teismai į tai neatkreipė dėmesio ir šių aplinkybių neanalizavo, o šie duomenys patvirtina gynybos versiją, kad S. L. pats vartojo narkotines medžiagas, nedidelį jų kiekį laikė pas save savo reikmėms, pas jį lankėsi A. N., vartojanti narkotines medžiagas ir su savimi jau turėjusi 11 lankstinukų su kitokios koncentracijos karfentaniliu. Dėl to S. L. veiksmai turėtų būti kvalifikuojami tik pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, o ne BK 260 straipsnio 2 dalį. Šiuo atveju tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai pažeidė in dubio pro reo principą, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai.
4.9. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BK 41, 54 straipsnių nuostatas ir BPK 331 straipsnio 4 dalį, nes, pašalinęs S. L. pirmosios instancijos teismo neteisėtai nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir pakeitęs veikos faktines aplinkybes, jis nevertino padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo, kaltės formos ir rūšies, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, o savo sprendimo dėl skirtinos bausmės nemotyvavo ir neindividualizavo, palikdamas tą pačią bausmę, skirtą pirmosios instancijos teismo. Pasikeitus veikos pavojingumui ir panaikinus atsakomybę sunkinančią aplinkybę, apeliacinės instancijos teismas turėjo pagrindą spręsti dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo, tačiau rezoliucinėje dalyje tiesiog nukopijavo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl bausmės skyrimo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje itin lakoniškai ir formaliai išdėstė skiriamos griežtos laisvės atėmimo bausmės motyvus, bausmės dydžio tinkamai neindividualizavo, o apeliacinės instancijos teismas nors ir nustatė esmines klaidas, tačiau taip pat suklydo, motyvuotai iš naujo nepasisakydamas dėl bausmės skyrimo. Teismai, skirdami S. L. ilgalaikę itin griežtą laisvės atėmimo bausmę, neatsižvelgė arba nepakankamai atsižvelgė į reikšmingas aplinkybes, individualizuojančias bausmę.
5. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotoja Vaida Andriulaitienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
5.1. Kasaciniame skunde išdėstyti argumentai ir prašymai nepagrįsti. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami baudžiamąją bylą, esminių BPK pažeidimų nepadarė ir tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.
5.2. Visų pirma pažymėtina, kad kasacinis skundas grindžiamas iš esmės atkartojant esminius apeliacinio skundo argumentus, tačiau iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad šis teismas detaliai pasisakė dėl galimų procesinių pažeidimų ir įrodymų leistinumo (dėl galimai neteisėto slapto sekimo, BPK 145, 149 straipsnių), in dubio pro reo principo, S. L. veiksmų kvalifikavimo, jam paskirtos bausmės ir dėl jam pritaikyto turto konfiskavimo. Taigi, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nuteistojo gynėjo dabar jau kasaciniame skunde nurodytos aplinkybės buvo patikrintos, argumentai įvertinti ir dėl jų teismas motyvuotai pasisakė. Be to, didžiąja dalimi skundo argumentų išreiškiamas nesutikimas su byloje atliktu įrodymų vertinimu, teismų nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, nors nėra tai pagrindžiančių teisinių argumentų, kurie leistų konstatuoti, kad buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai. Kasacinio skundo argumentai, pagal gynybinę poziciją interpretuojant įrodymus ir tuo pagrindu ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas.
5.3. Šiuo konkrečiu atveju pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai patikrino ir įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą byloje nustatytas faktines aplinkybes, surinktus įrodymus. Nekyla abejonių, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, teisiamuosiuose posėdžiuose patikrino byloje esančius teisėtais būdais gautus duomenis. Ir nors S. L. iš dalies pripažino savo kaltę dėl pas jį namuose ir asmens kratos metu rastų narkotinių medžiagų laikymo, t. y. pripažino, kad, neturėdamas tikslo platinti, sau vartoti laikė tik 0,00002 g narkotinės medžiagos – karfentanilio, rasto policijos komisariate jo asmens kratos metu, tačiau jo kaltę dėl visų pas jį namuose ir asmens kratos metu rastų narkotinių ir psichotropinių medžiagų laikymo, turint tikslą jas platinti, ir jų platinimo pagrindžia byloje surinktų ir teisiamuosiuose posėdžiuose ištirtų duomenų visuma.
5.4. Teismų nuosprendžiuose išdėstyti faktai ir jų vertinimo argumentai patvirtina, jog A. N. 2020 m. spalio 8 d. susisiekė telefonu su S. L., sutarė dėl narkotinių medžiagų kiekio (11 folijos lankstinukų) ir susitikimo, atvyko į jo gyvenamąją vietą, įsigijo narkotinių medžiagų, o kai buvo sulaikyta, prie jos buvo rastas toks pat narkotinių medžiagų kiekis, dėl kurio ir buvo tartasi. Analogiška narkotinė medžiaga buvo rasta tiek prie kaltinamojo S. L. atliekant jo asmens kratą, tiek nuotekų šulinyje atliekant jo gyvenamosios vietos kratą. Byloje nustatytos aplinkybės, kad pas S. L. gyvenamojoje vietoje, prie A. N. ir prie S. L. rastos analogiškos narkotinės medžiagos (karfentanilis), jos buvo panašiai supakuotos – kvadrato ar stačiakampio formos, nedideliuose blizgančiuose folijos lankstinukuose (pagal J. K. parodymus), bendras pas S. L. rastų narkotinių medžiagų kiekis (paruoštų dozių skaičius) buvo didelis, jų radimo aplinkybės ir vieta, iki 2020 m. spalio 8 d. ir tą dieną užfiksuotų S. L. naudojamo telefono numerio pokalbių ir tekstinių pranešimų turinys (intensyvus bendravimas ir tarimasis dėl narkotinių medžiagų įsigijimo, jų kiekio, susitikimo vietos) paneigia S. L. teiginius, kad jis narkotinių (psichotropinių) medžiagų neplatino ir jų šiuo tikslu nelaikė. Nors kasatorius pažymi, kad narkotines medžiagas, kurias buvo įgijęs asmeniškai vartoti, jis vartojo pats ir tai, kaip jis teigia, patvirtina, kad jis neturėjo tikslo jų platinti, ši aplinkybė nepanaikina išvados, kad buvo tikslas platinti narkotinę medžiagą. Taigi, kasaciniame skunde išdėstyti teiginiai, kuriais ginčijamas tikslo platinti narkotines medžiagas buvimas jo veikoje, yra nepagrįsti.
5.5. Kasaciniame skunde išdėstyti teiginiai, kuriais ginčijamas įrodymų vertinimas, yra nepagrįsti. Šiuo konkrečiu atveju teismai atliko išsamią, visapusišką ir objektyvią byloje surinktų įrodymų – nuteistojo S. L. parodymų, kitos nuteistosios ir kaip liudytojų apklaustų asmenų parodymų, atliktų ikiteisminio tyrimo veiksmų protokolų, specialisto išvadų – analizę, ši analizė patvirtina, kad nuteistasis S. L. turėjo tikslą platinti narkotines medžiagas. Priešingai nei teigia kasatorius, teismai teisingai nustatė narkotinių medžiagų įgijimo motyvus ir tikslus, S. L. veikos kvalifikavimą pagal BK 260 straipsnį jie grindė išsamiai išanalizuotais įrodymais, o ne prielaidomis. Taip pat, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, teismai nenukrypo nuo teismų praktikos, teisingai vadovavosi byloje surinktų įrodymų visumos analize ir atskleidė kasatoriaus padarytų nusikalstamų veikų subjektyvųjį požymį – tiesioginę tyčią platinti narkotinę medžiagą. Atsižvelgiant į tai, pagrįstai teigtina, kad teismai laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotų įrodymų vertinimo reikalavimų.
5.6. Nepagrįstai kasaciniame skunde teigiama, kad žemesnės instancijos teismai ignoravo įrodymų leistinumo, patikimumo ir pakankamumo principus, ignoravo prieš S. L. atliekamus veiksmus kaip neteisėtus BPK 160 straipsnio prasme. Iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad šiuo klausimu buvo argumentuotai ir detaliai pasisakyta, pasiremiant aktualia teismų praktika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-169-689/2018, 2K-6-1073/2020, 2K-233-654/2023). Šiuo atveju policijos pareigūnai, atlikdami sankcionuotą elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę, buvo gavę duomenų apie galimai atliekamą nusikalstamą veiką. Kaip teigė ikiteisminio tyrimo metu ir teisme apklausti pareigūnai savo parodymuose, jie stebėjo aplink namą (duomenys neskelbtini), esančią teritoriją, vaikščiojo joje nedideliu atstumu nuo namo, automobilyje stebėjo nurodyto namo teritoriją, stebėjo ateinančius ir išeinančius asmenis, gaudavo informacijos iš kitų pareigūnų. Kaip teisingai pažymėta apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, tokiu būdu nebuvo renkama informacija apie privatų S. L., jo sutuoktinės ar A. N. gyvenimą, taip pat nebuvo renkama informacija apie kokias kitas Konstitucijoje saugomas vertybes. Šie veiksmai nebuvo fiksuoti naudojant, pavyzdžiui, vaizdo įrangą. Pareigūnai stebėjo aplinką viešoje vietoje, t. y. gatvėje, o pareigūnų tikslas buvo nustatyti, ar minėtame name yra prekiaujama narkotinėmis medžiagomis, taip pat nustatyti asmenis, kurie galimai jomis prekiauja. Vien ta aplinkybė, kad prieš tai buvo atlikta elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolė, nesudaro pagrindo manyti, kad bylai aktualiu laiku buvo atliekamas S. L. ir kitų asmenų slaptas sekimas. Darytina išvada, kad tokiais pareigūnų veiksmais nebuvo peržengtos policijos pareigūnų įgaliojimų, kuriuos apibrėžia policijos pareigūnų veiklą reglamentuojantys dokumentai, ribos ir šie veiksmai negali būti vertinami kaip slaptas sekimas BPK 160 straipsnio prasme. Taigi, manytina, kad BPK 20 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas įrodymų leistinumo principas šioje baudžiamojoje byloje nebuvo pažeistas, nes visi įrodymai šioje byloje buvo gauti teisėtu būdu, jų patikimumas buvo tikrinamas ir jų teisingumas buvo vertinamas teismo posėdžių metu.
5.7. Nesutiktina ir su kasacinio skundo argumentais dėl BK 72 straipsnio taikymo. Remiantis baudžiamosios bylos duomenimis, iš tikrųjų 2020 m. spalio 5 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis buvo pateikta ikiteisminio tyrimo metu, nagrinėjant nuteistojo gynėjo 2021 m. spalio 20 d. skundą dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo pratęsimo. Tačiau ši aplinkybė savaime nepatvirtina, kad rasti pinigai yra gauti būtent šios pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu S. L. nebuvo nurodęs tokių aplinkybių, tik abstrakčiai pažymėjo, kad kratos metu rasti pinigai tikrai nėra gauti nusikalstamu būdu. Duomenų, patvirtinančių, kad nuteistasis minėtą sutartį rodė policijos pareigūnams, baudžiamojoje byloje nėra. Versija apie lėšų gavimą pardavus automobilį buvo pateikta tik 2021 m. spalio 20 d., t. y. praėjus metams nuo minėtos kratos atlikimo. Be to, S. L. nei veikos padarymo metu, nei po to niekur oficialiai nedirbo, legalių pajamų neturėjo. Įvertinus šias aplinkybes, rastų kupiūrų nominalą, skaičių (buvo rasti 6 vnt. 5 Eur popierinių kupiūrų, 26 vnt. 10 Eur popierinių kupiūrų, 13 vnt. 20 Eur popierinių kupiūrų, 10 vnt. 50 Eur popierinių kupiūrų) ir tai, kad šioje byloje yra įrodyta S. L. kaltė dėl didelio kiekio narkotinių medžiagų platinimo, nėra pagrindo abejoti teismų išvada, kad pas S. L. rasti 1050 Eur yra narkotinių medžiagų platinimo rezultatas.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
6. Nuteistojo S. L. gynėjo advokato A. Melkovo kasacinis skundas atmestinas.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
7. Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį, kasacinės instancijos teismas skundžiamus nuosprendžius ir (ar) nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, patikrina tik teisės taikymo aspektu. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiama apeliacinės instancijos teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-27-746/2015, 2K-P-135-648/2016, 2K-7-8-788/2018, 2K-50-489/2025 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-82-699/2018, 2K-7-104-719/2021, 2K-50-489/2025 ir kt.). Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
8. Iš kasacinio skundo matyti, kad jame daug dėmesio skiriama bylos faktinių aplinkybių ir įrodymų analizei, pateikiamos savos byloje tirtų faktų ir įrodymų interpretacijos bei nuomonės dėl atskirų bylos duomenų (liudytojų parodymų, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės protokolų ir kt.) vertinimo, jų įrodomosios reikšmės nustatant byloje įrodinėtinas aplinkybes. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas kasacinės instancijos teismo kompetencijos ribas, tokio pobūdžio kasacinių skundų argumentai nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas ir bus nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.
Dėl kasacinio skundo teiginių apie slaptą sekimą (BPK 160 straipsnis)
9. Nuteistojo S. L. gynėjas kasaciniame skunde teigia, kad apkaltinamasis nuosprendis S. L. grįstas neleistinais įrodymais, gautais policijos pareigūnams atliekant slapto sekimo (BPK 160 straipsnis) veiksmus (stebint aplinką aplink jo gyvenamąją vietą, įeinančius ir išeinančius asmenis, paraleliai atliekant elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę), nors teismo sankcija atlikti tokius veiksmus nebuvo gauta.
10. Kasacinės instancijos teismo praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, ne kartą konstatuota, kad įstatymas, kuriuo reglamentuojamas slapto sekimo (stebėjimo) priemonių taikymas, susijęs su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje įtvirtintų teisių, tokių kaip teisė į privatų ir šeimos gyvenimą, būsto neliečiamybę ir susirašinėjimo slaptumą, apribojimu. Todėl tam, kad asmuo nepatirtų savavališko ir nepagrįsto teisės į privatumą suvaržymo, slaptos informacijos apie rengiamą, daromą, padarytą nusikalstamą veiką rinkimo priemonės, taip pat ir nurodytos Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatyme, kuriomis įsiterpiama į žmogaus privatų gyvenimą, gali būti skiriamos tik įstatyme nurodytais pagrindais, laikantis įstatyme įtvirtintos tvarkos, tik motyvuotu teismo sprendimu, paisant proporcingumo reikalavimų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-94-895/2015, 2K-7-8-788/2018, 2K-6-1073/2020, 2K-8-1073/2021). BPK 20 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įrodymais pripažįstami duomenys, gauti įstatymų nustatyta tvarka, tačiau šios normos nereikia suprasti tiesiogiai. Praktikoje pasitaiko atvejų, kai tam tikri duomenys yra gaunami ne tik įstatymų, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos policijos įstatymo Nr. VIII-2048, bet ir žemesnės teisinės galios aktų nustatyta tvarka. Šiuo atveju svarbu, kad žemesnės teisinės galios aktai būtų priimti vadovaujantis įstatymu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-475/2006). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad duomenys buvo renkami įstatyme nenurodytu būdu ar kad jų rinkimui reikėtų taikyti specialią rinkimo tvarką.
11. Šioje byloje kaip liudytojų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme apklaustų policijos pareigūnų duotais parodymais nustatyta, kad, gavę informacijos apie galimai vykstantį narkotinių medžiagų platinimą, pareigūnai stebėjo aplink namą (duomenys neskelbtini), esančią teritoriją, vaikščiojo nedideliu atstumu nuo namo, iš automobilio stebėjo nurodyto namo teritoriją, ateinančius ir išeinančius asmenis, gaudavo informaciją iš kitų pareigūnų. Per šį stebėjimą apie 23.38 val. buvo pastebėta moteris, ji įėjo į nurodyto namo kiemą ir po kelių minučių iš ten išėjo, ją sulaikius paaiškėjo, kad tai A. N. (kita nuteistoji šioje byloje; atlikus jos asmens kratą, rasta 11 suktinukų su narkotine medžiaga). Neilgai trukus po to policijos pareigūnai atliko neatidėliotiną kratą nurodytame name, kuriame gyvena nuteistasis S. L.. Kratos metu rasti folijos lankstinukai su gelsvos spalvos medžiaga (131 vnt.) ir grynieji pinigai (1050 Eur).
12. Pirmiau aptarti policijos pareigūnų veiksmai, kuriuos jie atliko, nustatydami nusikalstamą veiką padariusį asmenį, buvo panašūs į BPK reglamentuojamą slaptą sekimą, tačiau teismų praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-169-689/2018, 2K-6-1073/2020, 2K-6-1073/2020, 2K-8-1073/2021) yra išaiškinta, kad pats savaime kokio nors objekto stebėjimas yra bendrasis pažinimo metodas ir, jeigu juo nepažeidžiamos pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės, nėra draudžiamas veiksmas. Jeigu stebint objektą renkama informacija apie Konstitucijos ir įstatymų saugomas vertybes, tai toks stebėjimas turi būti atliekamas įstatymų nustatyta tvarka, pavyzdžiui, informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą (BPK 160, 1601 straipsniai). Šiuo atveju nebuvo renkama informacija apie privatų S. L., jo sutuoktinės ar A. N. gyvenimą, taip pat nebuvo renkama informacija apie kokias kitas Konstitucijoje saugomas vertybes, todėl nurodyti policijos pareigūnų veiksmai teisėtai ir pagrįstai nelaikyti slaptu sekimu. Policijos pareigūnai realizavo jų veiklą reglamentuojančių norminių aktų nustatytą teisę ir pareigą imtis visų priemonių, kad būtų išaiškinta nusikalstama veika ir būtų nustatyti ją įvykdę asmenys (BPK 1 straipsnio 1 dalis, 164 straipsnio 1 dalis, 165 straipsnio 1 dalis, 171, 172 straipsniai, Policijos įstatymo 5, 6, 21, 22, 25, 26 ir kt. straipsniai). Taigi teisėjų kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad pareigūnų surinkti duomenys gauti įstatymų nustatyta tvarka.
Dėl kratos teisėtumo
13. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad įrodymais byloje buvo pripažinti duomenys, gauti pažeidžiant ir BPK 149 straipsnio 5 dalies reikalavimus, t. y. kratą S. L. gyvenamojoje vietoje atliekant nakties metu. Teisėjų kolegija su tokiais kasacinio skundo teiginiais nesutinka.
14. Pagal BPK 145 straipsnio 1 dalį, kai yra pagrindas manyti, kad kokioje nors patalpoje ar kitokioje vietoje yra nusikalstamos veikos įrankių, nusikalstamu būdu gautų ar įgytų daiktų bei vertybių, taip pat daiktų ar dokumentų, galinčių turėti reikšmės nusikalstamai veikai tirti, arba kad koks nors asmuo jų turi, ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras jiems surasti ir paimti gali daryti kratą. Krata daroma motyvuota ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi (BPK 145 straipsnio 3 dalis). BPK 149 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad daryti kratas nakties metu, išskyrus neatidėliotinus atvejus, draudžiama. Pagal BPK 1601 straipsnio 1 dalį, neatidėliotinais atvejais krata gali būti daroma ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimu, tačiau per tris dienas nuo nutarimo priėmimo turi būti gauta ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis, patvirtinanti kratos teisėtumą.
15. Byloje nustatyta, kad 2020 m. spalio 8 d. 19.19 val. ikiteisminio tyrimo pareigūnė J. K., turėdama duomenų apie A. R.-L. ir S. L. daromas nusikalstamas veikas (narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimą), priėmė nutarimą daryti kratą jų gyvenamajame name ir pagalbinėse patalpose, kad būtų surastos ir paimtos narkotinės ir psichotropinės medžiagos bei kiti daiktai, galintys turėti reikšmės nusikalstamai veikai tirti. Pagal BPK 149 straipsnio 1 dalį, pareigūnas, pradėdamas kratą, privalo paskelbti nutartį ar nutarimą dėl kratos ar poėmio, po to pareikalauti atiduoti nutarime nurodytus daiktus. Iš byloje esančio kratos protokolo matyti, kad visi BPK 149 straipsnio 1 dalies reikalavimai buvo įvykdyti. Atliekant kratą dalyvavo ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir S. L. bei jo žmona A. R.-L., jie pasirašė kratos protokolą, dėl kratos darymo eigos pastabų nepareiškė, jiems įteiktas kratos protokolo nuorašas. Nutarimas daryti kratą laikantis BPK 1601 straipsnio 1 dalies reikalavimų buvo patvirtintas Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2020 m. spalio 9 d. nutartimi. Šioje nutartyje, be kita ko, akcentuota, kad, pagal bylos duomenis, delsimas atlikti šią kratą galėjo pakenkti ikiteisminiam tyrimui, nes egzistavo galimybė, kad ieškomi daiktai gali būti sunaikinti ar paslėpti. Pažymėtina, kad tiek nutarimą daryti kratą, tiek ikiteisminio tyrimo teisėjo 2020 m. spalio 9 d. nutartį S. L. turėjo teisę apskųsti BPK 62–65 straipsniuose nustatyta tvarka, tačiau šia galimybe nepasinaudojo.
16. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad baudžiamojo proceso nuostatos, reglamentuojančios kratos atlikimą, šioje byloje nebuvo pažeistos, o taikant aptariamą procesinę prievartos priemonę rezultatai buvo užfiksuoti tinkamai ir laiku, todėl laikytini teisėtu būdu gautais įrodymais. Kartu pritartina apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad būtent pasirinkta tyrimo taktika suponavo būtinybę atlikti kratą nakties metu (po to, kai stebint aplinką buvo pastebėtas galimas narkotinių medžiagų platinimo atvejis ir sulaikyta galimai narkotines medžiagas iš S. L. įsigijusi A. N.), siekiant surasti tyrimui reikšmingus daiktus ir kartu nustatyti nusikalstamas veikas darančius asmenis.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio 1 dalies reikalavimų
17. Kasaciniame skunde teigiama, kad byloje buvo padaryti esminiai BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio 1 dalies pažeidimai, nes teismų išvados grindžiamos ne byloje surinktais ir išsamiai bei nešališkai įvertintais neginčijamais įrodymais, o selektyviu įrodymų vertinimu, teismai nuteistojo nenaudai įvertino byloje surinktus įrodymus, ignoruodami įrodymus, paneigiančius S. L. kaltumą, o apeliacinės instancijos teismas neatsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais kasacinio skundo teiginiais.
18. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Taigi, bylą nagrinėjančio teismo kompetencija yra nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų laikytini įrodymais, kokios išvados jais remiantis darytinos, ar byloje surinktų įrodymų pakanka išvadai, kad inkriminuojama nusikalstama veika (ne)turi baudžiamajame įstatyme nustatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius.
19. Esminiu įrodymų vertinimo nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-121-697/2020, 2K-113-697/2022, 2K-167-719/2023 ir kt.). Tokių pažeidimų šioje byloje nenustatyta.
20. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl S. L. kaltumo padarius BK 260 straipsnio 2 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką, kartu ir dėl tikslo platinti narkotines medžiagas, ir dėl jo slapyvardžio nustatymo grindžiamos paties nuteistojo S. L. parodymais, kad jis vartojo narkotines medžiagas ir nedidelį jų kiekį turėjo, nuteistosios A. N. parodymais, kad įvykio dieną ji įsigijo 11 folijos lankstinukų su narkotine medžiaga (bet ne iš S. L.), liudytojų – ikiteisminį tyrimą atlikusių pareigūnų parodymais, kad ikiteisminis tyrimas buvo šioje byloje pradėtas gavus informaciją apie tai, kad I. L. platina narkotines medžiagas, tyrimo metu buvo atliekama I. L. telefono numerio elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolė, jos metu nustatyta, kad I. L. galimai narkotines medžiagas įsigyja iš asmens, kurį pokalbių, susirašinėjimų metu vadina „Mamulia“, pokalbių ir susirašinėjimų metu taip pat buvo minimi A. ir S., o kriminalinės žvalgybos pareigūnai nustatė, kad asmuo, kurį I. L. įvardija kaip „Mamulia“, galimai yra A. R.-L. arba jos vyras S. L., kurie gyvena (duomenys neskelbtini); atliekant šiems asmenims priklausančio telefono numerio elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę, buvo nustatyta, kad I. L. ir kiti asmenys beveik kasdien kreipiasi skambindami ar rašydami tekstinius pranešimus minėtu numeriu, kuriuo naudojasi asmuo, vadinamas „Mamulia“, ir iš pastarojo įsigyja galimai narkotinių medžiagų; pokalbių metu buvo vartojamos tos pačios užuominos, minimas tas pats skaičius ir vieta; telefonu, kuriuo naudojosi asmuo, vadinamas „Mamulia“, atsiliepdavo vyriškos lyties asmuo, kartais pokalbio metu fone girdėdavosi ir moteriškas balsas, ne kartą buvo girdima, kaip vyras moterį vadina Adelės vardu; galiausiai, vykdant elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę, 2020 m. spalio 8 d. apie 23.00 val. asmeniui, vadinamam „Mamulia“, buvo atsiųstas SMS pranešimas, jame buvo paklausta, ar galima atvykti, o kitame pranešime buvo nurodytas skaičius „11“; tikrindami šią informaciją, pareigūnai sulaikė iš (duomenys neskelbtini) namo teritorijos išėjusią A. N., jos asmens kratos metu vėliau ir buvo rasta 11 folijos lankstinukų su narkotine medžiaga; po to buvo nuspręsta atlikti kratą (duomenys neskelbtini) name ir kratos metu buvo rastas 131 lankstinukas su narkotine medžiaga. Taip pat pirmosios instancijos teismas rėmėsi teisiamajame posėdyje ištirta rašytine bylos medžiaga: ikiteisminio tyrimo pareigūnų surašytais tarnybiniais pranešimais, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolais, kuriuose aprašyti tarp S. L. ir A. N. užfiksuoti telefoniniai susirašinėjimai; kratos S. L. gyvenamojoje vietoje ir A. N. asmens kratos protokolais, Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2020 m. gruodžio 10 d. specialisto išvadoje užfiksuotais duomenimis apie narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekį, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Toksikologijos laboratorijos specialisto išvadose nustatytomis aplinkybėmis apie S. L. ir A. N. organizme aptiktas medžiagas ir kitais duomenimis. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje taip pat daug dėmesio skirta nuteistųjų S. L. ir A. N. bei liudytojų A. R.-L. bei I. L. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, analizei, iš kurios matyti šių asmenų parodymų nenuoseklumas ir neatitikimai tarpusavyje. Nuteistojo S. L. iškelta versija, esą „Mamulia“ yra moteris vardu „S.“, pirmosios instancijos teismo objektyviai paneigta ištirtais byloje įrodymais. Byloje negauta jokių duomenų, galinčių bent iš dalies patvirtinti šiuos S. L. parodymus, todėl tokiais nuteistojo parodymais pagrįstai nesivadovauta. Skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti pirmiau nurodytų įrodymų vertinimo motyvai, padarytos įrodymais pagrįstos išvados, nurodant, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie įrodymai patvirtina, kad nuteistasis S. L. neteisėtai laikė didelį kiekį narkotinės medžiagos, turėdamas tikslą ją platinti, ir platino (nuosprendžio 44–53 lapai). Toks nuosprendžio turinys atitinka įstatymo keliamus reikalavimus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai).
21. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą pagal nuteistųjų gynėjų apeliacinius skundus, atlikęs dalies įrodymų tyrimą (išsireikalavęs duomenis apie S. L. nurodytą asmenį, galimai besinaudojantį slapyvardžiu „Mamulia“) ir dar kartą įvertinęs pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, pateikė argumentuotas išvadas ir motyvus, paaiškinančius, kodėl paduotų apeliacinių skundų argumentai dėl įrodymų vertinimo ir ginčijamų bylos aplinkybių atmetami, o pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl S. L. kaltumo padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje, yra pagrįstos ir teisingos (BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalys). Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs gautus duomenis apie S. L. nurodytą asmenį, galimai besinaudojantį slapyvardžiu „Mamulia“, dar kartą motyvuotai paneigė šią gynybos versiją (nuosprendžio 20.3 punktas). Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada, esą 0,00002 g narkotinės medžiagos – karfentanilio, kurį S. L. laikė prie savęs, kol policijos pareigūnai ją rado ir paėmė, ir 0,011 g psichotropinės medžiagos – Δ-9-tetrahidrokanabinolio S. L. laikė turėdamas tikslą šias medžiagas platinti, apeliacinės instancijos teismas pašalino tikslą platinti dėl nedidelio kiekio narkotinės ir psichotropinės medžiagos ir patikslino nustatytas S. L. padarytos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes. Toks atliktas apeliacinės instancijos teismo įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus: įrodymai buvo įvertinti laikantis įstatymo reikalavimų, tiek kiekvienas atskirai, tiek lyginant tarpusavyje, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikiant išskirtinės reikšmės. Priešingai nei nurodoma S. L. gynėjo kasaciniame skunde, skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje buvo atsakyta į visus esminius apeliacinio skundo argumentus, susijusius su įrodymų teisėtumu (galimybe remtis kratos metu ir prieš kratą atlikto aplinkos stebėjimo metu užfiksuotais duomenimis), patikimumu (dėl nuteistųjų, liudytojos I. L., taip pat policijos pareigūnų parodymų) ir pakankamumu (konstatuojant nuteistojo S. L. kaltumą dėl didelio kiekio narkotinės medžiagos laikymo, turint tikslą ją platinti), šie argumentai motyvuotai atmesti, gynybos keliamos versijos paneigtos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų.
22. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentais, kad nuteistojo S. L. kaltė padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje, pagrįsta ne byloje surinktais ir išsamiai bei nešališkai įvertintais neginčijamais įrodymais, o selektyviu įrodymų vertinimu, prielaidomis. Byloje abiejų instancijų teismų išsamiai įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, pateiktos motyvuotos įrodymų vertinimo išvados. Dėl to teisėjų kolegija daro išvadą, kad panaikinti skundžiamus teismų nuosprendžius nuteistojo S. L. gynėjo kasaciniame skunde nurodytais argumentais dėl tariamai padarytų esminių BPK pažeidimų nėra teisinio pagrindo.
Dėl bausmės
23. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BK 41, 54 straipsnių nuostatas ir BPK 331 straipsnio 4 dalį, nes, pašalinęs S. L. pirmosios instancijos teismo neteisėtai nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir pakeitęs veikos faktines aplinkybes, paliko tą pačią bausmę, skirtą pirmosios instancijos teismo, nors turėjo pagrindą spręsti dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo.
24. Pagal baudžiamąjį įstatymą, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys).
25. BK 54 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad jeigu straipsnio sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Teismų praktikoje išaiškinta, kad, pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, kitokia bausmė, nei nustatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, jei yra išimtinių aplinkybių ir nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo nustatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo nustatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei ir kitoms bylos aplinkybėms. Taigi, šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-412/2014, 2K-383-895/2015, 2K-126-693/2018, 2K-233-976/2021, 2K-179-719/2022, 2K-218-628/2024 ir kt.).
26. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatoms taikyti paprastai turi būti nustatyta, kad padaryto nusikaltimo pavojingumas, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo stadiją, nusikaltimo padarymo vietą, laiką, būdą, kilusius padarinius, yra žymiai mažesnis negu rūšinis tos nusikalstamos veikos pavojingumas, įvertintas įstatymo leidėjo baudžiamojo įstatymo už padarytą nusikaltimą sankcijoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, 2K-169-458/2020, 2K-125-689/2021, 2K-250-976/2023 ir kt.). Taip pat turi būti nustatyta, kad kaltininko asmenybė yra mažiau pavojinga, veika atsitiktinio pobūdžio ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-348/2013, 2K-150/2014, 2K-419-746/2015, 2K-161-303/2023, 2K-266-719/2023 ir kt.). Iš esmės turi būti nustatyta visuma aptartų aplinkybių, dėl kurių bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba, atvirkščiai, pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-18-648/2016, 2K-235-648/2017, 2K-233-976/2021, 2K-218-628/2024 ir kt.).
27. Taigi, BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu. Individualizuojant bausmę, aptartoms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, t. y. nė vienai iš pirmiau paminėtų aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė, dominuojanti reikšmė. Nuteistojo S. L. gynėjas nenurodo jokių išimtinių aplinkybių švelnesnei, negu nustatyta įstatymo, bausmei skirti, iš esmės nesutinka su paskirta bausme vien dėl to, kad apeliacinės instancijos teismas pašalino pirmosios instancijos teismo nustatytą S. L. atsakomybę sunkinančią aplinkybę (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), tačiau bausmės nesumažino.
28. Teisėjų kolegija, patikrinusi nagrinėjamą bylą bausmės skyrimą reglamentuojančių teisės normų taikymo aspektu, konstatuoja, kad tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas laikėsi baudžiamojo įstatymo reikalavimų. Kaip matyti iš skundžiamų teismų nuosprendžių, juose padarytos išvados dėl bausmės nuteistajam S. L. paskyrimo išsamiai motyvuotos, jam bausmė paskirta atsižvelgus į visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes (padarė vieną tyčinį baigtą sunkų nusikaltimą; nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių; yra vedęs, nedirbantis, registruotas Užimtumo tarnyboje; praeityje teistas už disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti; baustas administracine tvarka, jam paskirtos baudos yra sumokėtos) ir baudžiamojo įstatymo bendrosios dalies (BK 41 straipsnio 2 dalies, 54 straipsnio 1–3 dalių) nuostatos nepažeistos. Pagal BK 260 straipsnio 2 dalį nuteistajam paskirta artima minimaliai laisvės atėmimo bausmė, ji atitinka šios normos sankcijoje nustatytą bausmės dydį, yra tinkamai individualizuota. Teisėjų kolegija pažymi, kad šios išvados nekeičia ir BK bendrosios dalies 2024 m. balandžio 25 d. įstatymu Nr. XIV-2573 padaryti pakeitimai, galiojantys nuo 2025 m. vasario 1 d. Todėl naikinti ar keisti skundžiamus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus kasaciniame skunde nurodytais argumentais dėl bausmės skyrimo nėra teisinio pagrindo.
Dėl turto konfiskavimo
29. Kasatorius nesutinka ir su abiejų instancijų teismų sprendimu konfiskuoti S. L. gyvenamojoje vietoje per atliktą kratą rastus pinigus (1050 Eur), atkreipdamas dėmesį, kad S. L. nebuvo nuteistas už tai, jog pardavė narkotines medžiagas, be to, byloje yra automobilio pirkimo–pardavimo sutartis, patvirtinanti, kad šie pinigai buvo gauti teisėtu būdu.
30. Pagal baudžiamąjį įstatymą, baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, jei yra pagrindas, privalomai skiriama kaltininkui kartu su bausme. Pagal BK 72 straipsnio 1, 2 dalis, konfiskuotinas, t. y. priverstinai neatlygintinai paimamas valstybės nuosavybėn, tik tas turtas, kuris buvo nusikaltimo įrankis, priemonė ar nusikalstamos veikos rezultatas. Nusikalstamos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas. Iš nusikalstamos veikos gautas turtas suprantamas kaip turtinė nauda, kurią kaltininkas gauna padaręs nusikalstamą veiką, jo pasipelnymas iš nusikalstamos veikos. Be to, turto konfiskavimu siekiama panaikinti galimybę kaltininkui ar kitiems asmenims iš nusikalstamos veikos gauti turtinės naudos, t. y. padaryti nusikalstamą veiką ekonomiškai nenaudingą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-38-1073/2023).
31. Kaltininko iš nusikalstamos veikos gauta turtinė nauda (taip pat ir iš nusikalstamos veikos gauti pinigai) bei jos dydis visais atvejais yra baudžiamojoje byloje įrodinėtinos aplinkybės, kurios nustatomos pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles. BPK nenustatyta specialių, būtent turto konfiskavimui taikomų, įrodinėjimo būdų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-304-976/2016, 2K-143-976/2019, 2K-91-976/2023). Nusikalstamos turtinės naudos gavimą patvirtinantys įrodymai turi būti gauti įstatymo nustatyta tvarka ir teismo nuosprendyje tinkamai įvertinti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-245-1073/2018, 2K-62-495/2022).
32. Nagrinėjamoje byloje S. L. nuteistas už nusikalstamos veikos, nustatytos BK 260 straipsnio 2 dalyje, padarymą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad narkotinės medžiagos buvo platinamos ir už pinigus, vieno lankstinuko kaina buvo 6 Eur, susitarimo dėl pardavimo atvejų buvo ne vienas, tai truko tiriamu laikotarpiu keletą mėnesių, kad nei veikos padarymo metu, nei iki nuosprendžio priėmimo S. L. niekur oficialiai nedirbo, legalių pajamų neturėjo, konstatavo, kad vien gynybos pateikta 2020 m. spalio 5 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią S. L. šią transporto priemonę pardavė kitam asmeniui už 1650 Eur, nepaneigia išvados apie nusikalstamą kratos metu rastų ir paimtų pinigų kilmę. Apeliacinės instancijos teismas papildomai atkreipė dėmesį ir į tai, kad pas S. L. rasti pinigai buvo smulkiomis kupiūromis (6 vnt. po 5 Eur, 26 vnt. po 10 Eur, 13 vnt. po 20 Eur, 10 vnt. po 50 Eur), o tai kartu su kitais byloje esančiais duomenimis sudaro pagrįstą pagrindą daryti išvadą, kad šie pinigai buvo prekiavimo narkotinėmis medžiagomis rezultatas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti šiomis teismų išvadomis. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, abiejų instancijų teismai pasisakė dėl gynybos iškeltos versijos, kad lėšos buvo gautos pardavus automobilį, ir šią versiją motyvuotai atmetė, remdamiesi byloje nustatytomis aplinkybėmis (jis laikė narkotines medžiagas, turėdamas tikslą jas platinti, ir jas platino, jų kaina, užfiksuotais susitarimais dėl narkotinių medžiagų įsigijimo, taip pat tuo, kad S. L. oficialių pajamų neturėjo, pas jį rastų pinigų kupiūrų nominalu ir skaičiumi).
33. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad abiejų instancijų teismai tinkamai aiškino BK 72 straipsnio nuostatas pripažindami, kad pas S. L. rasti pinigai (1050 Eur) yra BK 260 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo rezultatas, ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,