Administracinė byla Nr. eA-1391-821/2025
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-09629-2023-6
Procesinio sprendimo kategorija 28.5
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. vasario 12 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės (pranešėja), Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Z. Š. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą atsakovui Z. Š. dėl įmokos priteisimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba, pareiškėjo atstovas), kreipėsi į teismą su prašymu priteisti iš atsakovo Z. Š. (toliau – ir atsakovas) valstybės naudai 690,44 Eur antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidų ir 5,16 Eur valstybės išlaidų, susijusių su antrinės teisinės pagalbos išlaidų išieškojimu, viso 695,60 Eur.
2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:
2.1. Atsakovas 2018 m. lapkričio 22 d. pateikė Tarnybai prašymą, reg. Nr.(2.2)VTP-1-4009, suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje dėl Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarnybos 2018 m. lapkričio 8 d. sprendimo Nr. KT-46 apskundimo (toliau – ir 2018 m. lapkričio 22 d. prašymas), 2019 m. vasario 1 d. – prašymą, reg. Nr.(2.2)VTP-1-419, suteikti antrinę teisinę pagalbą Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmuose nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-517-1014/2019 dėl bendros dalinės nuosavybės teise priklausančio turto naudojimosi tvarkos nustatymo (toliau – ir 2019 m. vasario 1 d. prašymas) ir 2019 m. liepos 17 d. prašymą, reg. Nr. (2.2)VTP-1-2348, suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2A-691-262/2019 apskundimo (toliau – ir 2019 m. liepos 17 d. prašymas) (visi kartu – ir Prašymai). Prašymuose atsakovas nurodė, kad sutinka apmokėti 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, jeigu bus nustatytas antrasis turto ir pajamų lygis.
2.2. Tarnybos 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. 2.2.(NTP-2)-18-T-4009-20517 atsakovui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba administracinėje byloje dėl Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarnybos 2018 m. lapkričio 8 d. sprendimo Nr. KT-46 apskundimo (toliau – ir 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimas), Tarnybos 2019 m. vasario 7 d. sprendimu Nr. 2.2.(NTP-2)-19-T-419-2266 – suteikta antrinė teisinė pagalba Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmuose nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-517-1014/2019 dėl bendros dalinės nuosavybės teise priklausančio turto naudojimosi tvarkos nustatymo (toliau – ir 2019 m. vasario 7 d. sprendimas), Tarnybos 2019 m. liepos 22 d. sprendimu Nr. 2.2.(NTP-2)-19-T-2348-11975 – suteikta antrinė teisinė pagalba dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2A-691-262/2019 apskundimo (toliau – ir 2019 m. liepos 22 d. sprendimas), valstybei garantuojant ir apmokant 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų (toliau visi kartu – ir Sprendimai).
2.3. Advokatas Andrej Tiščenko 2019 m. rugsėjo 20 d. pateikė Tarnybai prašymą, reg. Nr. (3.11)VADV-2-6254, išmokėti užmokestį už suteiktą antrinę teisinę pagalbą atsakovui pagal Tarnybos 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimą. Advokatas prašyme nurodė, kad įrodymams rinkti skyrė 3 val., procesiniams dokumentams rengti – 2 val., pasirengti teismo posėdžiui – 1 val., dalyvauti teismo posėdyje – 0,5 val., kelionei į teismo posėdį ir atgal – 1 val. Advokatui neapmokama už prašyme 2018 m. lapkričio 28 d., 2018 m. lapkričio 30 d., 2018 m. gruodžio 1 d., 2018 m. gruodžio 2 d., 2018 m. gruodžio 4 d. nurodytus veiksmus. Viso advokatas Andrej Tiščenko antrinei teisinei pagalbai teikti atsakovui skyrė 7,5 val.
2.4. Advokatė Jūratė Tamulevičiūtė 2020 m. gegužės 14 d. pateikė Tarnybai prašymą, reg. Nr. (12.12)VAP-2892, išmokėti užmokestį už suteiktą antrinę teisinę pagalbą atsakovui pagal Tarnybos 2019 m. liepos 22 d. sprendimą. Advokatė prašyme nurodė, kad susipažinti su bylos medžiaga skyrė 1 val., procesiniams dokumentams rengti – 23 val., prašymui apskaičiuoti antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydį parengti – 0,5 val. Advokatei užmokestis skaičiuojamas už 12 val., kadangi prašyme nurodytas laikas negali viršyti pusės Už antrinės teisinės pagalbos teikimą, koordinavimą ir mediaciją mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 364, (toliau – ir Taisyklės) bylos stadijai (procesiniam veiksmui) skirto laiko.
2.5. Advokatė Jūratė Tamulevičiūtė 2020 m. birželio 19 d. pateikė Tarnybai prašymą, reg. Nr. (12.12)VAP-3820, išmokėti užmokestį už suteiktą antrinę teisinę pagalbą atsakovui pagal Tarnybos 2019 m. vasario 7 d. sprendimą. Advokatė prašyme nurodė, kad susipažinti su bylos medžiaga skyrė 1 val., įrodymams rinkti ir procesiniams dokumentams rengti – 69,67 val., prašymui apskaičiuoti antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydį parengti – 0,5 val., pasirengti teismo posėdžiams – 4 val., dalyvauti teismo posėdžiuose – 2,5 val., kelionėms į teismo posėdžius ir atgal – 6 val. Viso advokatė Jūratė Tamulevičiūtė antrinės teisinės pagalbos teikimui skyrė 83,67 val.
2.6. Advokato užmokestis už antrinės teisinės pagalbos teikimą yra apmokamas antrinės teisinės pagalbos teikimo laiką dauginant iš vienos profesinio darbo valandos užmokesčio dydžio, kuris antrinės teisinės pagalbos suteikimo metu buvo 13,00 Eur. Taigi, išlaidos už antrinės teisinės pagalbos teikimą pagal Tarnybos 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimą sudaro 97,50 Eur (7,5 val. x 13,00 Eur), pagal Tarnybos 2019 m. liepos 22 d. sprendimą – 156,00 Eur (12 val. x 13,00 Eur) ir pagal Tarnybos 2019 m. vasario 7 d. sprendimą – 1 127,37 Eur ((83,67 val. x 13,00 Eur) + 39,66 kelionei patirtos išlaidos).
2.7. Tarnyba 2020 m. liepos 8 d. raštu Nr. (12.31) FS-2069 informavo atsakovą apie jo pareigą apmokėti antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidų dalį – 48,75 Eur, 2020 m. liepos 8 d. raštu Nr. (12.31) FS-2068 – apie jo pareigą apmokėti 78,00 Eur ir 2020 m. liepos 9 d. raštu Nr. (12.31) FS-2152 – apie jo pareigą apmokėti 563,69 Eur, atitinkamai 2020 m. rugsėjo 28 d. raštu Nr. (12.31) FS-3064, 2020 m. spalio 14 d. raštu Nr. (12.31) FS-3085 ir 2020 m. spalio 14 d. raštu Nr. (12.31) FS-3082 kreipėsi pakartotinai bei paprašė nurodytas sumas sumokėti į vieną iš nurodytų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos surenkamųjų sąskaitų. Atsakovas iki prašymo teismui pateikimo (2023 m. lapkričio 24 d.) dienos nėra apmokėjęs 690,44 Eur antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidų.
3. Atsakovas Z. Š. atsiliepime į prašymą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepimą į prašymą grindė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 88 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 96 straipsniu, 99 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 24 straipsnio 5 dalimi, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 42 straipsniu bei šiais pagrindiniais argumentais:
3.1. Tarnyba neturi jokio teisinio pagrindo reikalauti priteisti iš atsakovo valstybės naudai antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidas, kadangi nepasinaudojo CPK 277 straipsnio 2 dalimi jai suteikta teise dviejose civilinėse bylose kreiptis į teismą dėl papildomo sprendimo priėmimo ir be jokių svarbių priežasčių praleido kreipimosi į teismą terminą.
3.2. Už Tarnybos 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimu atsakovui suteiktą teisinę pagalbą administracinėje byloje Tarnyba reikalauja priteisti iš atsakovo valstybės naudai 48,75 Eur dydžio sumą. Administracinėje byloje teismas išsprendė antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo klausimą, byla baigta priėmus teismo sprendimą, kuris įsiteisėjęs, šis teismo sprendimas turi didesnę įrodomąją galią nei kiti Tarnybos pateikti įrodymai, todėl nėra jokio teisinio pagrindo priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš atsakovo.
3.3. Už Tarnybos 2019 m. liepos 22 d. sprendimu atsakovui suteiktą antrinę teisinę pagalbą Tarnyba nepagrįstai reikalauja priteisti 78 Eur dydžio sumą. Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus apygardos teismas 2021 m. gegužės 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-10-614/2021 priteisė atsakovo naudai 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, teismas išsprendė antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo klausimą, byla baigta priėmus teismo sprendimą dėl bylos esmės, teismo sprendimas įsiteisėjęs bei turi didesnę įrodomąją galią nei kiti Tarnybos pateikti įrodymai, o Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 24 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-691-262/2019 buvo panaikintas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3L-3-43-684/2020, nėra jokio teisinio pagrindo priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš bylą laimėjusios šalies – atsakovo.
3.4. Už Tarnybos 2019 m. vasario 7 d. sprendimu atsakovui suteiktą antrinę teisinę pagalbą Tarnyba nepagrįstai reikalauja priteisti 563,68 Eur dydžio sumą. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. gruodžio 22 d. įsiteisėjusia nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-2855-653/2021 išsprendė bylinėjimosi išlaidų iš ieškovo valstybės naudai priteisimo klausimą, Tarnybos reikalavimas priteisti iš atsakovo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos valstybei išlaidas 563,68 Eur civilinėje byloje Nr. e2-517-1014/2019 yra neteisėtas.
3.5. Tarnybos 2020 m. sausio 23 d. sprendimu Nr. (8.1)TP-19-P-T-419-1120 (toliau – ir 2020 m. sausio 23 d. sprendimas) nuo bylinėjimosi išlaidų, mokėtinų valstybei, atsakovas buvo atleistas ne 50 procentų, o 100 procentų. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. gruodžio 22 d. nutartyje visai nepasisakė dėl Tarnybos 2020 m. birželio 17 d. sprendimo Nr. (8.1)TP-20-T-1212-6450, kuriuo nuo valstybei mokėtinų bylinėjimosi išlaidų atsakovas buvo atleistas irgi 100 procentų. Šis sprendimas dėl valstybės išlaidų apeliacinėje instancijoje, atsakovo apeliacinį skundą patenkinus Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1655-910/2020, jos turėjo būti priteistos iš atsakovės toje byloje, tačiau teismas šio dokumento neanalizavo. Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. birželio 11 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-719-604/2020 nurodytas bylinėjimosi išlaidų dydis yra neteisingas, atsakovas jau pirmame apeliaciniame skunde 2020 m. buvo nurodęs, kad Tarnybos 2020 m. sausio 23 d. sprendimu nuo mokėtinų valstybei bylinėjimosi išlaidų atsakovas buvo atleistas ne 50 procentų, o 100 procentų. Vadinasi, bylos pabaigai pirmoje instancijoje 2020 m. atsakovas nuo bylinėjimosi išlaidų buvo atleistas 100 proc., ir atitinkamai iš atsakovo neturi būti priteistos bylinėjimosi išlaidos, įskaitant ir valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas.
4. Atsakovas papildomuose paaiškinimuose nurodė, kad ši administracinė byla yra rezonansinė, nes apie Tarnybos direktorės Ž. P. veiklą yra paskelbtos trys neigiamos publikacijos „Laisvame laikraštyje“. Todėl pareiškėjo prašymas iš esmės grindžiamas ne teisiniais argumentais, bet Ž. P. emocijomis, prašymas neteisėtas dar ir dėl to, kad jame reiškiama Ž. P. išankstinė neigiama nuostata dėl atsakovo. Atsakovas taip pat teigė, kad pareiškėjas mokesčius apskaičiavo 2020 m., prieš tai gavęs pareiškimą iš antrinę teisinę pagalbą teikiančių advokatų. 2024 m. lapkričio 17 d. suėjo bendrasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) nustatytas trijų metų senaties terminas. Todėl prašymas atmestinas. Nesuprantama, kodėl Tarnyba praleido CPK ir ABTĮ jai suteiktą teisę – dviejose civilinėse bylose ir administracinėje byloje ir nesikreipė dėl papildomo sprendimo priėmimo, be jokių svarbių priežasčių tris kartus praleido kreipimosi į teismą terminus. Tarnyba nepagrįstai šį ginčą vertina kaip mokestinį. Tarnyba, pažeisdama logikos ir ekonomikos dėsnius, išlaidų terminą painioja su pajamų terminu. Atsakovui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba, apmokant 100 procentų išlaidų.
II.
5. Regionų administracinis teismas 2024 m. gruodžio 19 d. sprendimu tenkino pareiškėjo prašymą iš dalies, t. y. priteisė iš atsakovo Z. Š. 690,44 Eur antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidų pareiškėjui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Tarnybos, nurodė, jog suma turi būti sumokėta į vieną iš nurodytų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos surenkamųjų sąskaitų. Teismas atmetė kitą pareiškėjo prašymo dalį.
6. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:
6.1. Tarnybos 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. 2.2.(NTP-2)-18-T-4009-20517 atsakovui buvo teikiama antrinė teisinė pagalba administracinėje byloje dėl Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybos 2018 m. lapkričio 8 d. sprendimo Nr. KT-46 apskundimo.
6.2. Tarnybos 2019 m. vasario 7 d. sprendimu Nr. 2.2.(NTP-2)-19-T-419-2266 (su vėlesniais pakeitimais) atsakovui buvo teikiama antrinė teisinė pagalba Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmuose nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-517-1014/2019 dėl bendros dalinės nuosavybės teise priklausančio turto naudojimosi tvarkos nustatymo.
6.3. Tarnybos 2019 m. liepos 22 d. sprendimu Nr. 2.2.(NTP-2)-19-T-2348-11975 atsakovui buvo teikiama antrinė teisinė pagalba dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2A-691-262/2019 apskundimo.
7. Teismas vadovavosi Įstatymo nuostatomis ir nustatė, kad Tarnybos 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimu atsakovas 50 procentų atleistas nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo, Tarnybos 2019 m. vasario 7 d. sprendimu atsakovas 50 procentų atleistas nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo, su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų ir proceso išlaidų. Tarnybos 2020 m. sausio 23 d. sprendimu 2019 m. vasario 7 d. sprendimas pakeistas, nurodant, jog antrinės teisinės pagalbos teikimas pratęstinas, o valstybės garantuojamos ir apmokamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydis pakeistas, atleidžiant laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 23 d. iki 2021 m. sausio 23 d. 100 procentų nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo, su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų ir proceso išlaidų, Tarnybos 2019 m. liepos 22 d. sprendimu atsakovas 50 procentų atleistas nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo, su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų ir proceso išlaidų.
8. Teismas, aptaręs Įstatymo 19 straipsnio 2 dalį, Taisyklių nuostatas, įvertinęs advokatų Andrei Tiščenko bei Jūratės Tamulevičiūtės prašymus dėl antrinei teisinei pagalbai skirto laiko, advokato užmokesčio už antrinės teisinės pagalbos teikimą skaičiavimo tvarką, priėjo prie išvados, kad išlaidos už antrinės teisinės pagalbos teikimą pagal Tarnybos 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimą sudaro 97,50 Eur (7,5 val. x 13,00 Eur), pagal Tarnybos 2019 m. liepos 22 d. sprendimą – 156,00 Eur (12 val. x 13,00 Eur) ir pagal Tarnybos 2019 m. vasario 7 d. sprendimą – 1 127,37 Eur ((83,67 val. x 13,00 Eur) + 39,66 (kelionei patirtos išlaidos).
9. Pažymėjęs, kad Prašymuose suteikti antrinę teisinę atsakovas nurodė, jog sutinka apmokėti 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, jeigu bus nustatytas antrasis turto ir pajamų lygis, teismas nustatė, kad Tarnyba, įvertinusi atsakovo pateiktus dokumentus, nusprendė, jog jo metinės pajamos neviršija Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. 707 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 27 d. nutarimo Nr. 468 „Dėl asmenų turto ir pajamų lygių antrinei teisinei pagalbai gauti nustatymo“ pakeitimo“ nustatyto pirmojo pajamų lygio, tačiau vadovaujantis Įstatymo 14 straipsnio 5, 7, 8, 9 dalimis, įvertinus ankstesniais Tarnybos sprendimais suteiktą jam antrinę teisinę pagalbą, atsakovas turėjo teisę į 50 procentų apmokamą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Teismas pripažino, kad atsakovui pareiga apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidas kyla iš Įstatymo 19 straipsnio 2 dalies ir 24 straipsnio 5 dalies, taigi atsakovas turi sumokėti į valstybės biudžetą 50 procentų nuo 1 380,87 Eur (97,50 Eur + 156,00 Eur + 1 127,37 Eur) antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Tai sudaro 690,44 Eur. Atsakovas Tarnybos pranešimais buvo tinkamai informuotas apie pareigą sumokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidas, todėl teismas nusprendė, kad Tarnybos nurodyta 690,44 Eur suma yra pagrįsta, ji priteistina iš atsakovo.
10. Teismas atmetė atsakovo argumentus dėl teismų sprendimų bylose, kuriose atsakovui buvo teikiama antrinė teisinė pagalba, dėl išlaidų kaip mokesčio traktavimo, dėl senaties termino Tarnybos reikalavimams, akcentavęs, kad pareiga atsakovui apmokėti atitinkamą Tarnybos apskaičiuotą antrinės teisinės pagalbos išlaidų sumą tenka pagal Įstatymą, o ne pagal MAĮ, todėl MAĮ 68 straipsnyje numatyti senaties terminai šiuo atveju netaikytini. Teismas taip pat nenagrinėjo kitų ginčo šalių argumentų, pripažinęs juos neesminiais ir nesusijusiais su nagrinėjamu ginču.
11. Teismas atmetė pareiškėjo prašymą priteisti 5,16 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su antrinės teisinės pagalbos išlaidų išieškojimu, vadovaudamasis ABTĮ 39 straipsnio 1 dalies 3 punktu bei nustatęs, kad pranešimų siuntimas iki administracinės bylos inicijavimo nepatenka į galimas atlyginti bylos nagrinėjimo išlaidas, kadangi pranešimų apie savo priimtus sprendimus siuntimas patenka į institucijos, administruojančios antrinės teisinės pagalbos teikimą, vykdomas viešojo administravimo funkcijas, kurioms vykdyti gaunamas finansavimas iš valstybės biudžeto. Teismas nurodė, kad pareiškėjo atstovo prašymas priteisti šias išlaidas nėra pakankamai pagrįstas, nes Tarnyba nepateikė įrodymų, jog šias išlaidas patyrė (apmokėjo), ir šios išlaidos patirtos būtent dėl pranešimų siuntimo atsakovui.
III.
12. Atsakovas Z. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir perduoti bylą Regionų administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.
13. Atsakovas apeliaciniame skunde nesutikimą su skundžiamu teismo sprendimu grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
13.1. Teismas pažeidė proceso teisės normas – neatskleidė bylos esmės, sprendimas yra be motyvų, teismas visapusiškai ir nešališkai neištyrė įrodymų, atsakovo pateikti esminiai įrodymai nebuvo ištirti ir atmesti, nenurodant motyvų. Teismas skundžiamo sprendimo motyvuojamoje dalyje pažodžiui atkartojo pareiškėjo atstovo prašymo turinį, neteisingai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas.
13.2. Egzistuoja teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, įtvirtintas ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkte, nes teismo sprendimo aprašomojoje dalyje klaidinančiai pateikiama tik pusės puslapio apimties atsakovo atsiliepimo į prašymą santrauka, o Tarnybos reikalavimų ir argumentų turinys atkartotas pažodžiui. Iš teismo sprendimo be jokios motyvacijos buvo pašalinti rašytiniai įrodymai – įsiteisėję trijų pakopų teismų sprendimai dėl bylos esmės, kuriais jau buvo išspręstas Tarnybos reikalaujamų valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo klausimas. Iš teismo nustatytų aplinkybių buvo pašalinti visi atsakovo teisiniai argumentai: 1) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos valstybei atlyginamos pagal CPK 96 straipsnyje ir ABTĮ 42 straipsnio 1 dalyje nustatytas taisykles; 2) jeigu valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo klausimas nebuvo išspręstas teismo sprendimu dėl bylos esmės, Tarnyba turi teisę kreiptis į teismą dėl papildomo sprendimo priėmimo; 3) Tarnyba nepasinaudojo CPK 277 straipsnio 2 dalyje ir ABTĮ 42 straipsnio 2 dalyje jai suteikta teise ir trijose bylose nesikreipė į teismą dėl papildomo sprendimo priėmimo, praleido kreipimosi į teismą terminą; 4) CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies; 5) nagrinėjama byla yra kvalifikuota kaip mokestinis ginčas, kuriam galioja MAĮ 68 straipsnio nuostata. Tarnyba mokesčius (valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas) apskaičiavo 2019–2020 m., kas daro išvadą, jog suėjo bendrasis MAĮ nustatytas 3 kalendorinių metų senaties terminas.
13.3. Teismas, spręsdamas dėl pareikšto tokio pobūdžio prašymo, vadovaudamasis ABTĮ 78 straipsnio 1 dalimi, 56 straipsniu ir 87 straipsniu ištiria įrodymus bei juos vertina kompleksiškai, atsižvelgdamas į jų reikšmę tiek CPK (konkrečiai – CPK 99 str. 2 d.) ir ABTĮ (konkrečiai – ABTĮ 42 str. 1 d.), tiek Įstatymo teisės normų aspektais. Tačiau teismas vadovavosi vien tik Įstatymu. Tokiu būdu teismas pažeidė procesinės teisės normas. Teismas neištyrė į bylą pateiktų teismų sprendimų, šiuos įrodymus atmetė nemotyvuodamas, tuo būdu dėl ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje, 78 straipsnio 1 dalyje ir 87 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų procesinės teisės normų pažeidimo yra pagrindas panaikinti teismo sprendimą pagal ABTĮ 146 straipsnio 1 dalį.
13.4. Įstatymą vertinant sisteminiu ir lingvistiniu teisės aiškinimo būdais, darytina išvada, jog Įstatymo normos yra aiškinamos ir taikomos vadovaujantis CPK 99 straipsnio 2 dalimi, 277 straipsniu ir ABTĮ 42 straipsnio 1 dalimi, nes Įstatymo 14 straipsnio 12 dalies normos dispozicijoje numatyta sąlyga „jeigu teismas neišsprendė antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo klausimo, (...) antrinę teisinę pagalbą teikiantis advokatas ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo teismo sprendimo priėmimo dienos turi apie tai pranešti tarnybai“; Įstatymo 24 straipsnio 5 dalies normos dispozicijoje numatyta sąlyga „laikantis proceso įstatymų nustatytų terminų ir tvarkos“. Teismas Įstatymo 19 straipsnio 2 dalies pagrindu priteisdamas valstybės naudai iš atsakovo antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidas, susijusias su atsakovo apeliaciniame skunde nurodytomis bylomis, pažeidė CPK 99 straipsnio 2 dalyje ir ABTĮ 42 straipsnio 1 dalyje nustatytą valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo tvarką.
13.5. Tiek Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-10-614/2021, tiek ir Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1655-910/2020 jau buvo išspręstas antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo klausimas, todėl teismo sprendimas priteisti antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidas valstybės naudai iš atsakovo yra neteisėtas.
13.6. Teismas netinkamai pritaikė ir išaiškino Įstatymo 24 straipsnio 5 dalies normą, teismo sprendimu nusprendęs, kad „pareiga apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidas atsakovui kyla iš Įstatymo 24 straipsnio 5 dalies“, nes nagrinėjamo ginčo atveju bylos faktinės aplinkybės visiškai skiriasi nuo tų aplinkybių, kurias reguliuoja Įstatymo 24 straipsnio 5 dalis. Teismas, nusprendęs, kad „MAĮ 68 straipsnyje numatyti senaties terminai šiuo atveju netaikytini“, netinkamai išaiškino ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir MAĮ 68 straipsnį, ir tokiu būdu pažeidė ABTĮ 146 straipsnio 1 dalies ir 147 straipsnio normas.
14. Pareiškėjo atstovas Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Pareiškėjo atstovas atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja prašymo, teikto teismui, argumentus, sutinka su skundžiamu teismo sprendimu ir teigia, kad:
14.1. Įstatymo 14 straipsnis reguliuoja valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų rūšis, išlaidų dalis, atlyginimo tvarką ir kokios išlaidos nėra priskiriamos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidoms. Šio straipsnio nuostatos neeliminuoja asmens, gaunančio iš dalies apmokamą antrinę teisinę pagalbą, pareigos atlyginti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas už jam suteiktą antrinę teisinę pagalbą, prisiimtos prašant suteikti antrinę teisinę pagalbą. Atsakovas buvo atleistas tik nuo 50 proc. jam tenkančios antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies, todėl, vadovaujantis Įstatymu, atsakovas yra įpareigotas apmokėti likusią 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį.
14.2. Asmeniui, sutinkant padengti dalį antrinės teisinės pagalbos išlaidų, tokios išlaidos priskiriamos jo būsimoms asmeninėms išlaidoms (taip kaip savo iniciatyva naudotųsi privačiomis advokato paslaugomis ir įsipareigotų atlyginti privačiam advokatui už suteiktas paslaugas), todėl, net ir sumokėjus į valstybės biudžetą reikalaujamą išlaidų sumą, jam neatima teisės nagrinėjant bylas pareikšti teismui reikalavimą dėl tokių išlaidų priteisimo iš priešingos šalies, kaip tą numato bylų nagrinėjimo procesą reguliuojantys teisės aktai, įtvirtinantys bylinėjimosi išlaidų paskirstymo institutą. Jeigu valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, būtent tų, kurias tiesiogiai patiria valstybė, atlyginimo klausimas nebuvo išspręstas teismo sprendimu dėl bylos esmės, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą organizuojanti institucija turi teisę kreiptis į teismą dėl papildomo sprendimo priėmimo, t. y. Tarnyba turi teisę, bet ne pareigą kreiptis į teismą dėl papildomo sprendimo priėmimo.
14.3. Teismas pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamoje byloje nevertinami atsakovo minimi teismų priimti sprendimai ir bylų procesas, kuriose atsakovui buvo teikiama antrinė teisinė pagalba. Atsakovui pareiga apmokėti atitinkamą Tarnybos apskaičiuotą teisingumo ministro nustatyta tvarka antrinės teisinės pagalbos išlaidų sumą tenka pagal Įstatymą. MAĮ 68 straipsnyje nustatyti senaties terminai netaikytini.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 690,44 Eur antrinės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų ir 5,16 Eur išlaidų, susijusių su antrinės teisinės pagalbos išlaidų išieškojimu, priteisimo pareiškėjui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, iš atsakovo Z. Š..
16. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymo argumentus, atsakovo atsikirtimus į prašymą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pareiškėjo prašymą tenkino iš dalies, konstatavęs, jog yra pagrindas priteisti iš atsakovo valstybės naudai 690,44 Eur antrinės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, kurias sudaro atsakovui suteiktos antrinės teisinės pagalbos 50 procentų išlaidų dalis. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo prašymą priteisti 5,16 Eur išlaidų, susijusių su antrinės teisinės pagalbos išlaidų išieškojimu.
17. Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, vertina jį kaip nepagrįstą ir laikosi pozicijos, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas (Įstatymo 19 str. 2 d., 24 str. 5 d., MAĮ 68 str.), pažeidė procesinės teisės normas (ABTĮ 146 str. 1 d., 2 d. 5 p., 42 str. 1 d., CPK 99 str. 2 d.), netinkamai vertino įrodymus.
18. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
19. Vienas iš teismo sprendimo negaliojimo pagrindų – sprendimas yra be motyvų (ABTĮ 146 str. 2 d. 5 p.). Motyvuojamojoje sprendimo dalyje nurodoma: teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos (ABTĮ 87 str. 4 d. 1–4 p.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad būtinųjų motyvuojamosios dalies elementų, nurodytų ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje, neatskleidimas pirmosios instancijos teismo sprendime suteikia pagrindą konstatuoti, kad teismo sprendimas yra be motyvų, ir jį panaikinti (žr., pvz., 2020 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-295-442/2020; 2020 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4433-662/2020; 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3731-575/2020). Teismo sprendimo motyvų nebuvimas ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto aspektu vertinamas, atsižvelgus į teismo sprendime išdėstytus motyvus, dėl kurių teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje pateikia atitinkamas išvadas. Tai, kad proceso dalyvis, padavęs apeliacinį skundą, nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, dėl kurių netenkintas jo skundas, ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto prasme negali būti prilyginama teismo motyvų nebuvimui ar tapatinama su teismo motyvų nebuvimu. Pirmosios instancijos teismo sprendimas gali būti panaikintas šiuo sprendimo negaliojimo pagrindu, jeigu nustatoma, kad teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius kilusio ginčo aspektus (dėl to nekyla jokių abejonių), tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-715-492/2019; 2020 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-135-552/2020; ir kt.).
20. Atsakovas ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintą teismo sprendimo negaliojimo pagrindą apeliaciniame skunde grindžia aplinkybėmis, susijusiomis su procesinių dokumentų turiniu (klaidinanti, pusės puslapio apimties atsakovo atsiliepimo į prašymą santrauka, Tarnybos reikalavimai ir argumentai pakartoti pažodžiui) bei netinkamu įrodymų vertinimu. Tačiau, kaip matyti iš aukščiau nurodyto teisinio reguliavimo bei teismų praktikos, tokio pobūdžio aplinkybės nesudaro prielaidų spręsti dėl motyvų nebuvimo skundžiamame teismo sprendime. Atsakovas apeliaciniame skunde nenurodo jokių kitų aplinkybių ir argumentų, patvirtinančių prielaidas, kurias nustačius konstatuotinas teismo sprendimo motyvų nebuvimas, todėl nėra visiškai jokio pagrindo teigti, kad teismo sprendimas yra be motyvų.
21. Vertinant atsakovo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su materialiosios teisės normų pažeidimu arba netinkamu jų pritaikymu, pažymėtina, jog kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vadovaujamasi tais teisės aktais, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus reguliuoja Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas ir Taisyklės, todėl atmetami atsakovo apeliacinio skundo argumentai, jog nagrinėjamos bylos atveju būtina vadovautis bendruoju mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties terminu, kurį nustato MAĮ 68 straipsnis.
22. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos nustatytos Įstatymo 14 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, jog, šio įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytiems asmenims [Lietuvos Respublikos piliečiai, kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai, taip pat kiti Lietuvos Respublikoje bei kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse teisėtai gyvenantys fiziniai asmenys, kurių turtas ir metinės pajamos neviršija Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą], atsižvelgiant į asmens turtą ir pajamas, valstybė garantuoja ir apmoka antrinės teisinės pagalbos išlaidų: 1) 100 procentų, – jeigu nustatomas pirmasis asmens turto ir pajamų lygis; 2) 50 procentų, – jeigu nustatomas antrasis asmens turto ir pajamų lygis. Pareiškėjui, kurio turtas ir pajamos atitinka pirmąjį turto ir pajamų lygį teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą arba kuris turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą pagal šio įstatymo 12 straipsnio 2–15 punktus ir kuriam pagal tarnybos sprendimus antrinė teisinė pagalba jau yra teikiama dviejose bylose, už antrinės teisinės pagalbos teikimą kitose bylose valstybė garantuoja ir apmoka 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų (Įstatymo 14 str. 7 d. (2014 m. rugsėjo 25 d. įstatymo Nr. XII-1149 redakcija, galiojusi Tarnybos 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimo priėmimo metu)). Pareiškėjui, kurio turtas ir pajamos atitinka pirmąjį turto ir pajamų lygį teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą arba kuris turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą pagal šio įstatymo 12 straipsnio 2–18 punktus ir kuriam pagal tarnybos sprendimus antrinė teisinė pagalba jau yra teikiama dviejose bylose, už antrinės teisinės pagalbos teikimą kitose bylose valstybė garantuoja ir apmoka 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų (Įstatymo 14 str. 7 d. (2018 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIII-1437 redakcija, galiojusi Tarnybos 2019 m. vasario 7 d. sprendimo ir 2019 m. liepos 22 d. sprendimo priėmimo metu)).
23. Antrinės teisinės pagalbos teikimo ypatumai, kai pareiškėjas apmoka nustatytą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį, yra reglamentuoti Įstatymo 19 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad prašyme suteikti antrinę teisinę pagalbą turi būti nurodytas pareiškėjo sutikimas apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidas, jeigu būtų nustatyta, kad pagal šį įstatymą jis turi apmokėti 50 arba 75 procentus antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Kai prašymą padeda užpildyti ar užpildo valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiantys asmenys, pareiškėjui turi būti išaiškinta jo pareiga šio įstatymo nustatyta tvarka apmokėti 50 arba 75 procentus antrinės teisinės pagalbos išlaidų ir jis supažindintas su galima preliminaria išlaidų suma, apskaičiuojama teisingumo ministro nustatyta tvarka. Įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad pareiškėjas apmoka 50 arba 75 procentus antrinės teisinės pagalbos išlaidų, susijusių su gynyba ir atstovavimu bylose, gavęs tarnybos pranešimą. Tarnyba pranešime pareiškėjui nurodo mokėtiną antrinės teisinės pagalbos išlaidų sumą, sąskaitą, į kurią jis turi šią sumą mokėti, ir mokėjimo terminą. Įstatymo 19 straipsnio 2 dalis (2018 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIII-1437 redakcija) iš esmės nepasikeitė, joje nustatyta, kad „pareiškėjas apmoka 50 arba 75 procentus teisingumo ministro nustatyta tvarka apskaičiuotų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, susijusių su gynyba ir atstovavimu bylose, gavęs tarnybos pranešimą. Tarnyba pranešime pareiškėjui nurodo mokėtiną antrinės teisinės pagalbos išlaidų sumą, sąskaitą, į kurią jis turi šią sumą sumokėti, ir mokėjimo terminą“.
24. Pareiškėjas šio straipsnio 2 dalyje nurodytas išlaidas apmoka per tarnybos nurodytą terminą, bet ne vėliau kaip per mėnesį nuo pranešimo gavimo dienos. Jeigu pareiškėjas šio straipsnio 2 dalyje nurodytų išlaidų neapmoka, jos išieškomos įstatymų nustatyta tvarka. Pareiškėjo prašymu tarnyba priima sprendimą dėl mokėtinos antrinės teisinės pagalbos išlaidų sumos išdėstymo dalimis (Įstatymo 19 str. 3 d.).
25. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinta, jog šiose normose įtvirtinta speciali antrinės teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo tvarka iš pareiškėjų, kurie yra davę sutikimą apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidas, jeigu būtų nustatyta, kad pagal Įstatymą jie turi apmokėti 50 arba 75 procentus antrinės teisinės pagalbos išlaidų (žr., pvz., mutatis mutandis (pakeitus tai, kas keistina) 2024 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1927-1188/2024).
26. Byloje nustatyta ir ginčo dėl šių aplinkybių nėra, kad atsakovas 2018 m. lapkričio 22 d., 2019 m. vasario 1 d. ir 2019 m. liepos 17 d. pateikė Tarnybai Prašymus suteikti antrinę teisinę pagalbą vienoje administracinėje ir dviejose civilinėse bylose, juose pažymėjęs, kad jeigu vadovaujantis Įstatymo 14 straipsniu valstybės garantuojama ir apmokama antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalis sudarys 50 ar 25 procentus, kitą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį (atitinkamai 50 ar 75 procentus) jis sutinka apmokėti. Tarnyba atitinkamai 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimu, 2019 m. vasario 7 d. sprendimu ir 2019 m. liepos 22 d. sprendimu suteikė atsakovui antrinę teisinę pagalbą, valstybei garantuojant ir apmokant 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pažymėtina, kad atsakovui antrinės teisinės pagalbos teikimas pagal Tarnybos 2019 m. vasario 7 d. sprendimą buvo pratęstas Tarnybos 2020 m. sausio 23 d. sprendimu, pakeistas valstybės garantuojamos ir apmokamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydis – atsakovas 100 procentų atleistas nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų (išskyrus CPK 88 str. 1 d. 6 ir 9 p. nurodytas bylinėjimosi išlaidas), su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų ir proceso išlaidų (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 104 str. 2 d. nurodytu atveju) mokėjimo nuo 2020 m. sausio 23 d. iki 2021 m. sausio 23 d. Atsižvelgusi į atsakovui antrinę teisinę pagalbą teikusių advokatų pateiktus prašymus, Tarnyba apskaičiavo išlaidų dalį remdamasi Taisyklėmis ir nustatė, kad išlaidos už antrinės teisinės pagalbos teikimą atsakovui sudaro 690,44 Eur (7,5 val. x 13,00 Eur + 12 val. x 13,00 Eur + 83,67 val. x 13,00 Eur + 39,66 (kelionei patirtos išlaidos). Byloje nėra ginčo dėl to, kad Tarnyba tinkamai ir laiku informavo atsakovą apie mokėtiną antrinės teisinės pagalbos išlaidų sumą, nurodė sąskaitas, į kurias šią sumą reikia pervesti bei mokėjimo terminą.
27. Įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą, teismų formuojamą praktiką, šioje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybes, be kita ko, tai, kad Tarnybos 2020 m. sausio 23 d. sprendimu atsakovas 100 procentų buvo atleistas nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų, ir į tai buvo atsižvelgta Tarnybai apskaičiuojant išlaidų dalį pagal advokatės Jūratės Tamulevičiūtės 2020 m. birželio 19 d. prašymą, reg. Nr. (12.12)VAP-3820, išmokėti užmokestį už suteiktą antrinę teisinę pagalbą atsakovui pagal Tarnybos 2019 m. vasario 7 d. sprendimą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti iš atsakovo 690,44 Eur už suteiktą antrinę teisinę pagalbą yra pagrįstas. Šiuo atveju valstybė įvykdė savo įsipareigojimą ir suteikė atsakovui antrinę teisinę pagalbą tokiomis sąlygomis, kurias numato Įstatymas ir su kuriomis atsakovas sutiko, prašydamas suteikti jam antrinę teisinę pagalbą, todėl atsakovui nevykdant savo pareigos padengti likusią teisinės pagalbos išlaidų dalį, pagrįstai šios išlaidos pirmosios instancijos teismo priteistos iš atsakovo valstybės naudai.
28. Nors pirmosios instancijos teismas atsakovo pareigą apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidas, be kita ko, grindė nagrinėjamu atveju netaikytina Įstatymo 24 straipsnio 5 dalimi [jeigu pareiškėjas turi apmokėti 50 arba 75 procentus antrinės teisinės pagalbos išlaidų, tačiau jis neatlieka pareigos laikantis proceso įstatymų nustatytų terminų ir tvarkos apmokėti 50 arba 75 procentus bylinėjimosi išlaidų civilinio proceso atveju arba 50 arba 75 procentus išlaidų, susijusių su administracinės bylos nagrinėjimu, ir dėl to civilinė arba administracinė byla pasibaigia nepriėmus teismo sprendimo dėl bylos esmės ar nepradedamas išieškojimas, pareiškėjas privalo per tarnybos nustatytą terminą grąžinti suteiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidas į valstybės biudžetą. Jeigu pareiškėjas šių išlaidų negrąžina, jos išieškomos įstatymų nustatyta tvarka], šis teismo sprendimo trūkumas nepaneigia šios nutarties 27 punkte nurodytos išvados pagrįstumo, taisytinas šia nutartimi ir nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamo teismo sprendimo ABTĮ 147 straipsnio pagrindu.
29. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad visuma reikšmingų aplinkybių (teismų sprendimai civilinėse bylose, kuriose bylos išnagrinėtos iš esmės, išspręsti Tarnybos reikalaujamų teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo klausimai, o jeigu ne – išliko Tarnybos teisė kreiptis į teismą CPK 277 str. nustatyta tvarka) buvo pagrindas pirmosios instancijos teismui netenkinti pareiškėjo prašymo.
30. Kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56 str. 7 dalis) turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reguliuojančias teisės normas. ABTĮ 81 straipsnis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pabrėžtina, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas, ginčui spręsti taikytinos įstatymų normos, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012; 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018). Atsižvelgus į bylai reikšmingų aplinkybių visumą, vadovaujantis ABTĮ 56 straipsnyje įtvirtintomis įrodinėjimo taisyklėmis, teisingumo ir protingumo kriterijais, apeliacinio skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo netinkamai atlikto įrodymų vertinimo atmetami. Teisiškai nereikšmingomis šios bylos kontekste pripažintinos atsakovo nurodomos aplinkybės, susijusios su kitų teismų priimtais sprendimais. Vien tai, kad atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas priėjo prie bylos faktais ir galiojančiomis teisės aktų nuostatomis nepagrįstų išvadų, neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai.
31. Atsakovo apeliaciniame skunde akcentuojamos teisės normos (CPK ir ABTĮ) yra bylų nagrinėjimo procesą reguliuojantys teisės aktai, kuriuose, be kita ko, įtvirtintas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo institutas. CPK 99 straipsnio 2 dalis bei ABTĮ 42 straipsnio 1 dalis skirtos spręsti proceso šalių išlaidų atlyginimo klausimus teismui priimant sprendimą dėl bylos esmės, jeigu proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba. Šios proceso teisės normos nepaneigia Įstatyme įtvirtintos specialios antrinės teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo tvarkos iš pareiškėjų, kurie yra davę sutikimą apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidas, nei jų pareigos sumokėti atitinkamą dalį antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidų.
32. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą nereiškia įpareigojimo detaliai atsakyti į kiekvieną ginčo šalių argumentą, likę neaptarti ginčo šalių argumentai ir pirmosios instancijos teismo motyvai neturi esminės reikšmės bylai teisingai išspręsti, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.
33. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, iš esmės tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, skundžiamame sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, objektyviai išanalizavo bei įvertino pateiktus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija