LIETUVOS RESPUBLIKOS APLINKOS MINISTRAS
ĮSAKYMAS
DĖL Plačiažnyplio vėžio (Astacus astacus) APSAUGOS PLAnO PATVIRTINIMO
2017 m. liepos 11 d. Nr. D1-596
Vilnius
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių įstatymo 9 straipsnio 3 dalimi ir Saugomų rūšių apsaugos planų rengimo ir tvirtinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. D1-463 „Dėl Saugomų rūšių apsaugos planų rengimo ir tvirtinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, 3 punktu,
patvirtinta
Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2017 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. D1-596
Plačiažnyplio vėžio (Astacus astacus)
APSAUGOS PLANas
I SKYRIUS
PLAČIAŽNYPLIO VĖŽIO, JO POPULIACIJOS, BUVEINĖS APRAŠYMAS
Plačiažnyplio vėžio apibūdinimas
1. Plačiažnyplis vėžys (Astacus astacus Linnaeus, 1758) priklauso nariuotakojų (Arthropoda) tipui, aukštesniųjų vėžiagyvių (Malacostraca) klasei, dešimtkojų vėžių (Decapoda) būriui, Astacidae šeimai, Astacus genčiai. Tai stambiausias vandens bestuburis Lietuvoje. Plačiažnypliai vėžiai gali užaugti iki 20 cm ilgio ir sverti iki 300–350 g. Plačiažnyplių vėžių kūno spalva net ir tame pačiame vandens telkinyje gali būti įvairi – tamsiai ruda, pilka, rausva, tamsiai raudona, pilkai žalsva ar mėlyna, apatinė žnyplių pusė dažniausiai būna ryškiai raudona.
Plačiažnyplio vėžio buveinės aprašymas
2. Plačiažnyplių vėžių buveinės Lietuvoje išsamiai neištirtos.
Plačiažnypliai vėžiai tiek Lietuvoje, tiek ir visame paplitimo areale gyvena švariuose gėluose vandens telkiniuose: ežeruose, upėse, vandens saugyklose. Viena iš svarbiausių sąlygų pačiažnypliui vėžiui išgyventi – ištirpusio deguonies kiekis vandenyje turi būti ne mažesnis nei 3–4 mg/l. Geriausios sąlygos plačiažnypliams vėžiams yra tokiuose vandens telkiniuose, kuriuose yra aiškiai išreikštas, tačiau ne per daug status dugno šlaitas, kuriame gausu akmenų, privirtusių medžių, dugnas smėlėtas su moliu. Tokiuose vandens telkiniuose nesusikaupia gausesnės organinės nuosėdos dugno šlaite, todėl plačiažnypliai vėžiai turi didesnį plotą, kuriame neatsiranda deguonies trūkumo, o akmenys ir privirtę medžiai tarnauja kaip natūralios slėptuvės. Smėlėtas dugnas su moliu plačiažnypliams vėžiams leidžia nesunkiai išsirausti urvus, kuriuose jie slepiasi. Esant pakankamam vandenyje ištirpusio deguonies kiekiui, plačiažnypliai vėžiai sutinkami ir kitokiuose vandens telkiniuose – su lėkštu dugno šlaitu, kurį dengia gausi organinė medžiaga, miško ežeruose, kur dugną formuoja stambios organinės nuosėdos (įvirtę medžiai, jų kelmai, šakos, nukritusių lapų sluoksnis), tačiau paprastai tokiuose vandens telkiniuose plačiažnyplių vėžių populiacijos nebūna labai gausios. Plačiažnyplių vėžių gyvenamoji aplinka nėra tiesiogiai susijusi su povandenine augalija, tačiau dažniau jų gyvenamose vietose auga plūdenos, menturdumbliai, nimfeidai. Veisiasi plačiažnypliai vėžiai toje pačioje teritorijoje, kurioje ir gyvena, nenutoldami nuo įprastinių buveinių. Buveinėse plačiažnypliai vėžiai konkuruoja tik tarpusavyje, kitų konkurentų nei dėl maisto resursų, nei dėl buveinių praktiškai nėra.
Plačiažnyplio vėžio paplitimas, populiacijos dydis, buveinių užimamas plotas ir pokyčiai Lietuvoje
3. Saugomų rūšių informacinės sistemos (toliau – SRIS) duomenimis, pavienės plačiažnyplio vėžio populiacijos[1] pasitaiko beveik visoje šalies teritorijoje esančiuose vandens telkiniuose (1 pav.). Daugiausia plačiažnyplių vėžių populiacijų dabar žinoma šiaurės rytų Lietuvoje. Šiuo metu daugiausia plačiažnyplių vėžių populiacijų žinoma Zarasų ir Utenos rajonuose – po 13, Rokiškio rajone – 11, Švenčionių rajone – 10, Ignalinos rajone – 9, Trakų rajone – 6, Molėtų rajone – 5. Po kelias populiacijas žinoma Vilkaviškio, Varėnos, Prienų, Marijampolės, Lazdijų, Alytaus rajonuose. Iš kitų Lietuvos rajonų patikimų duomenų nėra.
Patikimi duomenys apie plačiažnyplių vėžių populiacijas yra iš 102 vandens telkinių (1 pav.). Tiksliniai plačiažnyplio vėžio inventorizaciniai tyrimai Lietuvoje nebuvo atliekami, todėl šiuo metu turima patikima informacija apie rūšies paplitimą apima tik 5–6 proc. visų Lietuvos vandens telkinių. Turimi duomenys gauti atliekant kitus tyrimus, pavyzdžiui, tiriant vėžių populiacijas vandens telkiniuose, įžuvinamuose unguriais; atliekant stebėsenos tyrimus 21 vandens telkinyje (Anykščių r., Biržų r., Druskininkų sav., Ignalinos r., Lazdijų r., Plungės r., Prienų r., Rokiškio r., Širvintų r., Švenčionių r., Trakų r., Utenos r., Varėnos r., Vilniaus r., Zarasų r.) vykdant projektus „Europos Bendrijos svarbos moliuskų rūšių, kurių apsaugai būtina steigti teritorijas, ir plačiažnyplio vėžio populiacijų būklės įvertinimas. Plačiažnyplio vėžio populiacijų būklės įvertinimas“ (2008 m.) ir „2014 metais įvertinti ir prognozuoti Europos Bendrijos svarbos moliuskų rūšių, kurių apsaugai būtina steigti teritorijas, ir jų buveinių būklės pokyčius, taip pat plačiažnyplių vėžių populiacijos ir buveinių būklės pokyčius bei natūralių ir antropogeninių veiksnių poveikį jiems“ (2015 m.); rengiant žuvų ir vėžiagyvių išteklių atkūrimo valstybiniuose vandens telkiniuose rekomendacijas ir pan.
1 pav. Plačiažnyplio vėžio (Astacus astacus) populiacijos Lietuvoje. Tikėtina populiacija – informacija gauta iš aplinkosaugininkų, žvejų, vietinių gyventojų, tačiau rūšies nepatvirtino specialistai.
4. XIX amžiaus pabaigoje–XX amžiaus pradžioje plačiažnypliai vėžiai buvo paplitę visoje Lietuvos teritorijoje. Lietuva eksportuodavo iki 2500 tonų vėžių per metus. Pasitaikančios vėžių maro epizootijos pažeisdavo dalį populiacijų, tačiau jos gana greitai atsistatydavo. Praeito amžiaus viduryje plačiažnypliai vėžiai pradėjo sparčiai nykti. Pagrindinės to priežastys – intensyvus žemės ūkis, iš dalies ir melioracija, kurios metu buvo paveikiami atskiri upių ruožai, sunaikinant plačiažnyplių vėžių buveines. Praeito amžiaus 9–10 dešimtmečiais, sumažėjus dirbamos žemės plotams ir ūkininkavimo intensyvumui, plačiažnyplių vėžių populiacijos buvo pradėjusios atsistatyti, tačiau 1994 m. prasidėjo invazinio rainuotojo vėžio (Orconectes limosus Rafinesque, 1817) plitimas Lietuvos vandenyse. Dėl rainuotųjų vėžių ekologinio agresyvumo, pernešamų ligų daugumoje vandens telkinių, į kuriuos pateko šie invaziniai vėžiai, plačiažnypliai vėžiai išnyko. Žymėtieji vėžiai išstumia visas kitas vėžių rūšis, sutinkamas Lietuvoje. Trūkstant senesnių duomenų, tikslių plačiažnyplių vėžių populiacijų pažeidimo mastų nustatyti beveik neįmanoma, žinoma tik tai, kad tik nedaugelyje vandens telkinių plačiažnypliai vėžiai išnyko dėl natūralios eutrofikacijos. Duomenų apie populiacijų dydžius Lietuvoje nėra.
Apie plačiažnyplių vėžių populiacijų kaitos tendencijas galima spręsti lyginant istorinius duomenis su dabartiniais. Palyginimui pasirinkti 96 vandens telkiniai, kuriuose buvo plačiažnyplių vėžių populiacijos XX a. pradžioje, ir yra vėlesni duomenys iš šių telkinių: 1940 m. plačiažnypliai vėžiai buvo likę 88 vandens telkiniuose, 1969 m. – 68, o 2015 m. – 45.
Plačiažnyplio vėžio paplitimas, populiacijos dydis, buveinių užimamas plotas ir pokyčiai Europoje ir visame areale
5. Plačiažnypliai vėžiai yra aborigeninė plačiai Europoje paplitusi rūšis. Anksčiau jie buvo aptinkami visoje Europoje, o šiuo metu plačiažnypliai vėžiai aptinkami šiose šalyse: Andoroje, Austrijoje, Baltarusijoje, Belgijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje, Bulgarijoje, Čekijos Respublikoje, Danijoje, Estijoje, Graikijoje, Gruzijoje, Italijoje, Jungtinėje Karalystėje, Juodkalnijoje, Kipre, Kroatijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Lichtenšteine, Lietuvoje, Liuksemburge, Makedonijoje, Maroke, Moldovoje, Nyderlanduose, Norvegijoje, Prancūzijoje, Rumunijoje, Rusijos Federacijoje (vakarinėje dalyje, taip pat Kaliningrado srityje), Serbijoje, Slovakijoje, Slovėnijoje, Suomijoje, Švedijoje, Šveicarijoje, Ukrainoje, Vengrijoje, Vokietijoje. Lietuva yra plačiažnyplių vėžių arealo viduryje ir sudaro apie 1,16 proc. viso arealo ploto. Nors ši rūšis plačiai paplitusi, tačiau duomenys apie plačiažnyplių vėžių paplitimą Europoje yra labai nevienodi, dažniausiai tik nurodomas faktas, kad plačiažnyplių vėžių yra, nenurodant vandens telkinių skaičiaus ir dydžio, iš kai kurių šalių yra tik 20–30 metų senumo duomenys. Trūksta duomenų ir apie Lietuvoje esančių populiacijų skaičių. Dėl šių priežasčių negalima tiksliai nustatyti, kokią dalį visų plačiažnyplių vėžių populiacijų sudaro jų populiacijos Lietuvoje.
Plačiažnypliai vėžiai introdukuoti į dalį vandens telkinių šiose šalyse: Kipre, Lichtenšteine, Liuksemburge, Maroke, Norvegijoje, Švedijoje, Ukrainoje, Didžiojoje Britanijoje, Italijoje, Juodkalnijoje.
6. Visame plačiažnyplių vėžių paplitimo areale stebimas jų populiacijų skaičiaus mažėjimas. Iš didelės plačiažnyplių vėžių arealo dalies duomenys yra labai fragmentiški arba seni. Plačiažnyplių vėžių populiacijos dydis gana sparčiai kinta dėl vykdomų jų reintrodukcijos darbų ir invazinių vėžių rūšių skverbimosi. Tokiose šalyse, kaip Moldova, Gruzija, yra tik seni duomenys, bet beveik visoje vakarų Europoje stebimas spartus plačiažnyplių vėžių populiacijų mažėjimas, o Vokietijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje, Baltarusijoje plačiažnypliai vėžiai beveik išnykę. Daugiausia populiacijų yra Švedijoje (apie 1000). Pagrindinės plačiažnyplių vėžių nykimo priežastys visame areale yra panašios – vėžių maro epizootijos, invazinių vėžių rūšių skverbimasis, natūrali ar žemės ūkio veiklos sukelta vandens telkinių eutrofikacija, per didelis plačiažnyplių vėžių išgaudymas.
Europos šalyse vykdoma nemažai plačiažnyplių vėžių reintrodukcijos darbų, dėl kurių plačiažnyplių vėžių populiacijų skaičius gali padidėti. Dalyje šalių yra tik senesni arba nepatvirtinti duomenys, todėl tikslus populiacijų nykimo greitis nenustatytas. Kaimyninėse šalyse – Baltarusijoje, Lenkijoje, Latvijoje – pažymimas plačiažnyplių populiacijų skaičiaus mažėjimas, tačiau konkrečių apibendrintų duomenų nėra.
Plačiažnyplio vėžio biologija
7. Daugumoje vandens telkinių plačiažnypliai vėžiai aktyvūs tik naktį, keletą valandų po saulėlydžio, tačiau nedaugelyje vandens telkinių stebimas aktyvumas visą parą. Žiemą jų aktyvumas sumažėja ir aktyvūs būna tik pavieniai individai. Plačiažnypliai vėžiai Lietuvoje poruojasi spalio pradžioje, kai vandens temperatūra nukrenta iki +5–6 °C. Po poravimosi praėjus 7–14 dienų patelės išleidžia ikrus, ištirpus spermatoforams ikrai apvaisinami ir priklijuojami prie pleopodų. Patelė išleidžia iki 400 ikrelių (dažniausiai 100–200), kuriuos nešioja iki birželio mėnesio. Birželio mėnesį iš ikrų išsiritę plačiažnypliai vėžiukai dar apie savaitę laikosi prikibę prie patelės pleopodų, po to atsiskiria ir pradeda savarankišką gyvenimą. Iki išneršusių tėvų amžiaus išgyvena 2 vėžiai. Pirmaisiais gyvenimo metais plačiažnypliai vėžiai greitai auga, neriasi iki 6 kartų, vėliau augimo greitis lėtėja. Suaugę plačiažnypliai vėžiai neriasi 1–2 kartus per metus.
Daugintis plačiažnypliai vėžiai pradeda 3–4 metų amžiaus, būdami 6–8 cm ilgio. Stambesnės patelės nešioja daugiau ikrų nei smulkios, tačiau jos neršia ne kiekvienais metais. Paprastai populiacijoje būna 3–8 proc. neapvaisintų patelių. Plačiažnypliai vėžiai gyvena daugiau nei 10 metų, tačiau dėl maksimalios gyvenimo trukmės tyrėjai nesutaria – vieni teigia, kad jie gali gyventi iki 20–24 metų, kiti mano, kad jų gyvenimo trukmė tik nedaug viršija 10 metų. Tai susiję su tuo, kad nėra jokių patikimų vėžio amžiaus nustatymo būdų. Per nėrimąsi suaugę vėžiai paauga apie 0,5–1,03 cm (patinai) ar 0,2–0,86 cm (patelės). Suaugę vėžiai neriasi 1–2 kartus per metus, todėl, pvz., priklausomai nuo aplinkos sąlygų, 6 metų vėžys gali būti nuo 7 cm iki 17 cm ilgio.
Plačiažnyplių vėžių jaunikliais minta dauguma bentofaginių žuvų, laumžirgių lervos, vandens vabalai, suaugusiais vėžiais minta dauguma vandens paukščių, ešeriai, vėgėlės, unguriai, ūdros, ondatros. Pagrindinis plačiažnyplių vėžių priešas – ungurys. Unguriai geba sugauti vėžius jų slėptuvėse, todėl įveisus ungurius, plačiažnyplių vėžių populiacijos sumažėja iki minimumo, o dažniausiai visai išnyksta.
Plačiažnyplio vėžio mityba, žiemojimas ir migracija
8. Plačiažnypliai vėžiai yra visaėdžiai gyvūnai, tačiau didžiąją jų maisto dalį (iki 90 proc.) sudaro augalinės kilmės maistas (nukritę lapai, detritas, irstančios augalų liekanos, dumbliai ir pan.). Plačiažnyplių vėžių konkurencijos dėl maisto nei su kitomis vėžių rūšimis, nei su kitais vandens gyvūnais nepastebėta. Plačiažnypliai vėžiai maitinasi netoli savo slėptuvių, retai nukeliauja maitintis toliau nei 30–40 metrų nuo slėptuvės. Dauguma plačiažnyplių vėžių per parą maitinasi tik keletą valandų po saulėlydžio (3–4 valandas).
Žiemos metu plačiažnyplių vėžių aktyvumas smarkiai sumažėja ir didžiąją laiko dalį jie praleidžia slėptuvėse tik retkarčiais išlįsdami iš jų. Vasario–kovo mėnesiais ne slėptuvėse randami tik pavieniai plačiažnypliai vėžiai, dažniausiai patinai.
9. Natūraliai plačiažnypliai vėžiai yra sėslūs gyvūnai. Esant pakankamam slėptuvių kiekiui, jie beveik nemigruoja. Natūralus jų plitimas iš vieno vandens telkinio į kitą vyksta labai lėtai, tačiau gana spartus plačiažnyplių vėžių jauniklių plitimas sąlygoja tai, kad tame pačiame vandens telkinyje plačiažnypliai vėžiai geba paplisti per keletą metų.
Plačiažnyplio vėžio tarptautinis ir nacionalinis teisinis statusas
10. Plačiažnyplių vėžių statusas skirtingose šalyse apibrėžiamas intervale nuo „pažeidžiama, reikalinga globos“ iki „išnykstanti“ rūšis. Plačiažnyplis vėžys yra saugomas pagal tarptautinius ir nacionalinius teisės aktus. Ši rūšis įtraukta į Tarptautinės gamtos apsaugos sąjungos saugomų rūšių sąrašą (The IUCN Red List of Threatened Species. Version 2016-1), kaip pažeidžiama rūšis, kai kuriose šalyse ši rūšis įrašyta į nacionalines raudonąsias knygas.
Plačiažnyplis vėžys įrašytas į Europos laukinės gamtos ir gamtinės aplinkos apsaugos konvencijos (Berno konvencijos) (toliau – Konvencija) III priedėlį – „Globojamos faunos rūšys“. Konvencijos 7 straipsnyje nustatyta, kad Konvenciją pasirašiusios šalys imasi įstatyminių ir reglamentuotų priemonių, nukreiptų ir reikalingų globoti laukinės faunos rūšims, išvardintoms III priedėlyje.
Plačiažnyplis vėžys, kaip Europos Bendrijos svarbos rūšis, yra įrašytas į 1992 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyvos 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos (OL 2004 m. specialusis leidimas, 15 skyrius, 2 tomas, p.102) su paskutiniais pakeitimas, padarytais 2013 m. gegužės 13 d. Tarybos direktyva 2013/17/ES (OL 2013 L 158, p. 193) (toliau – Buveinių direktyva), V priedą „Bendrijos svarbos gyvūnų ir augalų rūšys, kurių ėmimui iš gamtos ir naudojimui gali būti taikomos tvarkymo priemonės“.
Lietuvoje plačiažnyplis vėžys, kaip Europos Bendrijos svarbos rūšis, saugomas Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių įstatymu, kuriuo reglamentuojama veikla, susijusi su Europos Bendrijos svarbos rūšimis, kurių ėmimui iš gamtos ir naudojimui gali būti taikomos tvarkymo priemonės. Plačiažnyplis vėžys įrašytas į Europos Bendrijos svarbos gyvūnų ir augalų rūšių, kurių ėmimui iš gamtos ir naudojimui gali būti taikomos tvarkymo priemonės, sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. 592 „Dėl Europos Bendrijos svarbos gyvūnų ir augalų rūšių, kurioms reikalinga griežta apsauga, ir Europos Bendrijos svarbos gyvūnų ir augalų rūšių, kurių ėmimui iš gamtos ir naudojimui gali būti taikomos tvarkymo priemonės, sąrašų patvirtinimo, apsaugos priemonių nustatymo ir duomenų kaupimo apie šias rūšis“, kuriuo įgyvendinama Buveinių direktyva, ir į Globojamų žuvų ir vėžių rūšių sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 84 „Dėl Globojamų žuvų ir vėžių rūšių sąrašo“. Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. sausio 4 d. įsakymu Nr. D1-14 „Dėl mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklės), Mėgėjiškos žūklės ir žuvų išteklių apsaugos taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1995 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. 152 „Dėl Mėgėjiškos žūklės ir žuvų išteklių apsaugos taisyklių patvirtinimo“, plačiažnyplių vėžių žvejyba yra ribojama. Padarytos žalos žuvų ištekliams apskaičiavimo baziniuose įkainiuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2017 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. D1-27 „Dėl vidaus vandenyse padarytos žalos žuvų ištekliams apskaičiavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, nustatytas padarytos žalos plačiažnypliui vėžiui apskaičiavimo bazinis įkainis lygus 9,00 Eur/vnt.
II SKYRIUS
PLAČIAŽNYPLIŲ VĖŽIŲ BUVEINIŲ, RADAVIEČIŲ IR POPULIACIJOS BŪKLĖS LIETUVOJE ĮVERTINIMAS
Plačiažnyplio vėžio buveinių, populiacijų apsaugos būklė
11. Apie 70 proc. žinomų plačiažnyplių vėžių populiacijų yra saugomose teritorijose (Aukštaitijos, Dzūkijos nacionaliniuose parkuose, Aukštadvario, Gražutės, Labanoro, Sartų, Vištyčio regioniniuose parkuose, Kumpuolio hidrografiniame draustinyje, Junkūnų geomorfologiniame draustinyje ir kt.). Žinomos vertingiausios plačiažnyplių vėžių populiacijos saugomose teritorijose yra Kumpuolio, Ilgio (Rokiškio r.), Ūsto, Keležerio, Verniejaus ežeruose.
Šiuo metu galiojantys saugomų teritorijų apsaugą reglamentuojantys teisės aktai nedaro didelės įtakos plačiažnyplių vėžių rūšies apsaugai. Lietuvoje reikalinga minimali plačiažnyplių vėžių populiacijų apsauga, kurios pagrindinis tikslas – nepabloginti esančių sąlygų plačiažnyplių vėžių buveinėse.
Įvertinus turimus duomenis, galima teigti, kad plačiažnyplių vėžių populiacijų būklė Lietuvoje blogėja.
Plačiažnyplio vėžio populiacijos būklė
12. Lietuvoje plačiažnyplių vėžių populiacijos būklė mažai ištirta, todėl nežinoma. 2013–2016 m. duomenimis, yra tiksliai žinomos 102 ežerų populiacijos (1 lentelė), tačiau tai sudaro tik maždaug 5–6 proc. visų vandens telkinių, be to, situacija gali greitai keistis dėl plintančio invazinio rainuotojo vėžio. Taip pat yra duomenų apie 31 tikėtiną populiaciją, t.y. duomenys gauti iš aplinkosaugininkų, žvejų, vietinių gyventojų, tačiau dažnai žmonės neskiria vėžių rūšių, todėl tokios informacijos negalima laikyti patikima. Šiuo metu esančių duomenų nepakanka, kad būtų galima tiksliai įvertinti plačiažnyplių vėžių populiacijų būklę Lietuvoje.
1 lentelė. Žinomose populiacijose esančių plačiažnyplių vėžių būklė
| Vandens telkinys |
Populiacijos būklė |
| Ančia, Ašva, Ažubalių, Balčių ež., Beržinis, Dumblis (Duobulis), Dysna, Gackų ež., Gilutis, Goniūnų, Ilgai, Ilgys, Kampuolaitis, Karotys, Kerotis, Knytys, Lamėstas, Liedaitis, Liminas, Matlaukio, Monaitis, Pravalas, Rausvės, Ritinių, Sartai, Šustis, Šventas, Švėtė, Šylių, Ūstas, Utenykštis, Vartišys, Veršiukas, Virbalio, Žakas, Žemaičių Naumiesčio, Žiežulinis (Savičiūnų) |
Nežinoma. Trūksta informacijos, žinoma tik tai, kad 2012–2016 m. buvo plačiažnypliai vėžiai |
| Seirijis, Rūžis, Guostus |
Blogėjanti. Didelė grėsmė plačiažnyplių vėžių populiacijoms, nes kartu aptiktas ir rainuotasis vėžys |
| Dringis, Stirniai, Pakasas, Asalnai, Utenas, Vasaknas, Vazajis, Žiezdras, Klykių ež. |
Pažeista. Rasti pavieniai plačiažnypliai vėžiai ar negausios jų populiacijos. Santykinis gausumo indeksas (toliau SGI) – iki 0,5 plačiažnyplio vėžio gaudymo pastangai. Šioms populiacijoms pakenkė įžuvinimas unguriais, jų atsistatymas artimiausiu metu mažai tikėtinas. |
| Želvos, Kumpuolaitis, Šamukas, Šiurpys, Svaitingis, Ilgaitis, Pravalas, Veršiukas, Vygris |
Stabili. Rasti pavieniai plačiažnypliai vėžiai ar negausios jų populiacijos. SGI – iki 0,5 plačiažnyplio vėžio gaudymo pastangai. Nors šios populiacijos negausios, tačiau jos stabilios, jei nepateks invaziniai vėžiai, gali išlikti gyvybingos ilgą laiką. |
| Mominys, Aviris, Baltelis (Baltelė), Baltis (Molėtų r.), Baltis (Ignalinos r.), Epušė, Kerotis, Paštys, Siaurys Didysai, Siaurys Mažasai, Ilgys, Baltas, Baltys (Prie Veprio), Galnakis I, Žilmas, Liškiavis, Miškinis, Vidinkstas, Ūstas, Dviragis (Salų ežeras), Baltys (Ignalinos r.), Politiškių ež., Gelužis |
Stabili. Vidutinio gausumo populiacijos. SGI – 0,5–2 plačiažnypliai vėžiai gaudymo pastangai. Stabilios populiacijos, jei nepateks invaziniai vėžiai, gali išlikti gyvybingos ilgą laiką. |
| Žiegas, Dumblys, Kumpuolis, Verniejus, Purvis, Liedis, Pažemėlis Didysai, Šapelių, Vėlys, Ilgis, Aknystėlis, Skaistinės ež., Dirdų, Sulpys, Keležeris, Kukninis, Vencavas, Ilgis (Utenos r.) |
Stabili. Gausios populiacijos. SGI – daugiau nei 2 plačiažnypliai vėžiai gaudymo pastangai. Stabilios populiacijos, jei nepateks invaziniai vėžiai, gali išlikti gyvybingos ilgą laiką. Būtų tikslinga plačiažnyplių vėžių gausumo kontrolė, jei jų populiacija viršytų SGI 10 – reikėtų išgaudyti dalį plačiažnyplių vėžių. |
| Ilmėdas |
Išnyko. 2016 m. plačiažnyplių vėžių nerasta – tikėtina, kad išnyko. |
Dalis plačiažnyplio vėžio populiacijų Lietuvoje yra mažai pratekančiuose ar visai uždaruose vandens telkiniuose. Juose plačiažnyplių vėžių populiacijos yra gana saugios ir gali išlikti ilgą laiką, joms poveikį darytų tik vandens telkinių eutrofikacija arba neatsakinga žmogaus veikla. Pratekančiuose vandens telkiniuose yra daugiau grėsmių plačiažnypliui vėžiui – pagrindinės iš jų – rainuotojo vėžio invazija ir ungurių pagausėjimas.
Iki šiol nėra tirta, ar gali gyventi plačiažnypliai vėžiai tuose vandens telkiniuose, iš kurių jie išnyko prasidėjus rainuotųjų vėžių invazijai. Rainuotieji ir plačiažnypliai vėžiai gali gyventi viename vandens telkinyje gana ilgą laiką. Nors teigiama, kad rainuotieji vėžiai perneša vėžių marą, tačiau, atlikus genetinius tyrimus, Lietuvoje kol kas to nustatyti nepavyko. Dažniausiai Lietuvoje stebima tokia invazijos eiga: atsiradus rainuotiesiems vėžiams, vandens telkinyje iš pradžių gyvena abi rūšys. Po keleto metų stebimas didžiulis rainuotųjų vėžių gausumo padidėjimas, po kurio masiškai rainuotieji vėžiai išmiršta. Šiuo metu žūna plačiažnypliai vėžiai ir didžioji dalis rainuotųjų vėžių. Lietuvoje nėra pastebėta, kad po masinio išmirimo atsikurtų gausios rainuotųjų vėžių populiacijos, nors taip pat nėra fiksuota atvejų, kad rainuotieji vėžiai visiškai išmirtų, lieka labai negausios jų populiacijos. Reikėtų ištirti, ar tokiuose vandens telkiniuose gali gyventi abi šios rūšys. Gavus teigiamus rezultatus, galima būtų atlikti plačiažnyplių vėžių reintrodukciją.
Per paskutinįjį šimtmetį plačiažnyplių vėžių populiacijų skaičius sumažėjo daugiau nei perpus ir, jei tendencijos nesikeis, plačiažnypliai vėžiai Lietuvoje gali išnykti per ateinančius 100 metų. Plačiažnyplių vėžių populiacijų apsaugos ir atkūrimo darbai turėtų būti vykdomi uždaruose (nepratekančiuose) vandens telkiniuose.
Grėsmę keliantys veiksniai
13. Pagrindiniai plačiažnypliams vėžiams ir jų išsaugojimui grėsmę keliantys veiksniai pateikti 2 lentelėje.
2 lentelė. Plačiažnypliams vėžiams grėsmę keliantys veiksniai
| Grėsmė |
Svarba* |
Aprašymas |
Poveikio sumažinimo galimybės |
| 1. Plačiažnyplių vėžių individus tiesiogiai ar netiesiogiai veikiantys neigiami veiksniai: |
|||
| 1.1. invazinės vėžių rūšys |
Labai didelė |
Plintantys invaziniai rainuotieji ir žymėtieji vėžiai dėl jų ekologinio agresyvumo ir pernešamų ligų sąlygoja plačiažnyplių vėžių išnykimą. |
Kitų vėžių rūšių invazijos sumažinimo galimybės labai ribotos, tačiau gali būti veiksmingas dirbtinių vandens telkinių izoliavimas neįrengiant žuvų praėjimo takų, taip pat labai intensyvus invazinių vėžių gaudymas vandens telkinių susisiekimo vietose. |
| 1.2. neteisėtos vėžių introdukcijos |
Labai didelė |
Žmonės neteisėtai perkelia vėžius iš vieno vandens telkinio į kitą. Dažniausiai invaziniai vėžiai perkeliami sąmoningai arba dėl nežinojimo, nes dažniausiai žmonės neskiria vėžių rūšių ir perkelia rainuotuosius, kartais ir žymėtuosius vėžius. |
Kuo platesnis visuomenės švietimas visomis įmanomomis priemonėmis: spauda, informaciniai stendai, plakatai, lankstukai, televizija, radijas, paskaitos visuomenei. Svarbiausi akcentai: žalos aiškinimas ir mokymas, kaip atskirti vėžių rūšis. |
| 1.3. plėšrūnai |
Didelė |
Vėžiais minta nemažai plėšrūnų: ūdros, ešeriai, vėgėlės, šamai, tačiau jie nesunaikina vėžių populiacijų, jas gali tik sumažinti. Pagrindinis plėšrūnas, galintis visiškai išnaikinti plačiažnyplius vėžius, yra ungurys. Unguriai vieninteliai sugeba sumedžioti vėžius jų slėptuvėse, todėl vandens telkinyje padaugėjus ungurių kiekiui vėžiai čia gali visiškai išnykti. |
Negalima įžuvinti unguriais vandens telkinių, kuriuose gyvena plačiažnypliai vėžiai. Taip pat nereikėtų įžuvinti unguriais ir netoliese esančių susisiekiančių vandens telkinių. |
| 1.4. ligų plitimas per žvejybos įrankius |
Didelė |
Esant dideliam žvejų mėgėjų mobilumui, galimas įvairių ligų pernešimas su žvejybos įrankiais iš vieno vandens telkinio į kitą. |
Po žvejybos, įrankius reikia dezinfekuoti ir išdžiovinti. Taip pat reikia šviesti visuomenę aiškinant vėžių ligų pernešimo grėsmes. |
| 1.5. per didelis plačiažnyplių vėžių populiacijų eksploatavimas |
Vidutinė |
Esant daug žvejų, intensyviai gaudančių vėžius, galimas plačiažnyplių vėžių populiacijų pažeidimas. Tai nesunaikina vėžių populiacijų, bet gali jas pažeisti, sumažėti subrendusių vėžių, kas atsiliepia ir bendram populiacijos gausumui. |
Dažnesnė žvejų kontrolė, ypač tuose vandens telkiniuose, kurie intensyviai naudojami rekreacijai. |
| 2. Plačiažnyplių vėžių buveinėms grėsmę keliantys veiksniai: |
|||
| 2.1. vandens telkinių eutrofikacija |
Maža |
Natūraliai senstant vandens telkiniams, keičiasi aplinkos sąlygos – didėja uždumblėjimas, vandens telkinio užaugimas makrofitais. Sumažėjus ištirpusio vandenyje deguonies kiekiui, sąlygos plačiažnypliams vėžiams išgyventi tampa netinkamos. |
Poveikio sumažinimo galimybės labai ribotos, galimas tik žemės ūkio veiklos ribojimas dirbamuose laukuose, esančiuose prie pat vandens telkinio. |
| 2.2. vandens telkinių valymas |
Maža |
Valant vandens telkinius, ypač pavojingas vandens lygio sumažinimas, dėl ko plačiažnyplių vėžių slėptuvės atsidurtų prie pat kranto ar net patektų į sausumą. Taip pat didelę žalą gali padaryti radikalus vandens telkinio išvalymas pašalinant visus paskendusius medžius, jų šakas, pašalinant akmenis. Atliekant tokius darbus gali būti sunaikintos potencialios vėžių slėptuvės ar labai sumažintas jų kiekis, o šie veiksniai gali neigiamai paveikti plačiažnyplių vėžių populiaciją – jų gausumas gali stipriai sumažėti arba jie gali visiškai išnykti. |
Valymo darbai praktiškai neatliekami vandens telkiniuose, kuriuose gyvena plačiažnypliai vėžiai, tačiau, jei būtų planuojami tokie darbai, turėtų būti nustatyta, ar jie nepakenktų plačiažnyplių vėžių populiacijoms. |
* Grėsmių svarbos vertinimo kriterijai:
Labai didelė – tikėtinas visiškas plačiažnyplių vėžių išnykimas.
Didelė – tikėtinas visiškas plačiažnyplių vėžių išnykimas, susidarius atitinkamoms sąlygoms.
Vidutinė – plačiažnyplių vėžių populiacijų stabilumas gali būti pažeistas, tačiau išnykimo tikimybė nedidelė.
Maža – mažai tikėtinos grėsmės susidarymo sąlygos arba ilgalaikis procesas, kurį įtakoti galimybės minimalios.
Inventorizacijos ir moksliniai tyrimai
14. Lietuvoje plačiažnypliai vėžiai buvo tyrinėti ilgą laiką, tačiau paplitimo ir inventorizacinių duomenų yra nedaug. Daugiausia detalių duomenų pateikta 1963 m. J. Šeštoko disertacijoje, kurioje apžvelgiama virš 400 plačiažnyplių ir siauražnyplių vėžių populiacijų. Vėlesniu metu didesnės apimties plačiažnyplių vėžių paplitimo tyrimai nebuvo vykdomi, yra tik pavieniai duomenys apie jų paplitimą kai kuriuose vandens telkiniuose. Paskutinįjį dešimtmetį tyrimai buvo daugiausia susiję su rainuotojo vėžio invazija, tačiau kai kurie darbai suteikia duomenų ir apie vietinių vėžių paplitimą. 2006–2016 m. buvo vykdyti šie tyrimai:
– 2008 m. vykdytas „Europos Bendrijos svarbos moliuskų rūšių, kurių apsaugai būtina steigti teritorijas, ir plačiažnyplio vėžio populiacijų būklės įvertinimas. Plačiažnyplio vėžio populiacijų būklės įvertinimas“. Atlikus šį tyrimą pateikti patikimi duomenys apie vėžių populiacijas iš 21 Lietuvos vandens telkinio (Aviris, Drūkšiai, Gilšė, Keležeris, Liškiavis, Pakasas, Plateliai, Šamukas, Seirijis, Ūkojas, Verniejus, Vidinkstas, Viešintas, Žeimenys, Apaščia, Kamoja, Musė, Peršėkė, Svyla, Tatula, Klovinių (Utenos) vandens saugykla). Tyrimus atliko Gamtos tyrimų centras. Vėžiai gaudyti aktyviais ir pasyviais gaudymo metodais. Plačiažnyplių vėžių populiacijos aptiktos 12 vandens telkinių, rainuotųjų vėžių – 2, vėžių nerasta – 7;
– 2012 m. vykdytas tyrimas Lietuvos žuvininkystės sektoriaus 2007–2013 metų veiksmų programos trečiosios prioritetinės krypties „Bendro intereso priemonės“ priemonės „Kolektyviniai veiksmai“ veiklos srities „Parama bendro intereso priemonėms“ projektas „Sugaunamų vėžių laimikių vidaus vandenyse apskaitos sistemos ir priemonių įdiegimas, reguliuojant invazinės rūšies rainuotojo vėžio (Orconectus limosus) gausumo dinamiką ir plitimą Lietuvos vidaus vandenyse, saugojant natūralias plačiažnyplio (Astacus astacus L.) bei siauražnyplio (Astacus leptodactylus L.) vėžių populiacijas“. Tyrimus atliko kooperatinė bendrovė „Tarptautinis akvakultūros centras“. Pateikiami duomenys iš daugiau nei 300 vandens telkinių visoje Lietuvos teritorijoje, tačiau darbas daugiausia rėmėsi žvejų ir vietinių gyventojų apklausomis. Kadangi žmonės dažniausiai neskiria vėžių rūšių, gauti duomenys nepatikimi;
– 2013–2014 m. vykdytas tyrimas „Plačiažnyplių ir siauražnyplių vėžių populiacijų būklės kai kuriuose rytų Lietuvos ežeruose tyrimai“. Tyrimus atliko Lietuvos hidrobiologų draugija. Tyrimams naudoti aktyvūs ir pasyvūs vėžių gaudymo metodai. Pateikti patikimi duomenys iš 29 rytų Lietuvos ežerų (Aisetas, Alaušas, Almajas, Alnis, Asalnai, Asavas, Baltas, Baluošas, Dringis, Dviragis, Erzvetas, Gavys, Grabuostas, Ilgys, Lakaja, Ligajai, Lūšiai, Makys, Malkėstas, Parsvėtas, Peršokšnai, Rašia, Rūžas, Samavas, Stirniai, Tauragnas, Ūkojas, Ūsiai, Vievis, Zaduojis, Žasliai, Žeimenys, Žiezdras). Plačiažnypliai vėžiai rasti 11 ežerų, siauražnypliai – 3, rainuotieji – 4, vėžių nerasta – 16;
– 2015 m. vykdytas Europos Bendrijos svarbos rūšių būklės ir invazinių augalų ir gyvūnų rūšių tyrimų atlikimo paslaugos, techninės specifikacijos IV dalies „2014 metais įvertinti ir prognozuoti Europos Bendrijos svarbos moliuskų rūšių, kurių apsaugai būtina steigti teritorijas, ir jų buveinių būklės pokyčius, taip pat plačiažnyplių vėžių populiacijos ir buveinių būklės pokyčius bei natūralių ir antropogeninių veiksnių poveikį jiems“ tyrimas. Tyrimą atliko Gamtos tyrimų centras. Pateikti patikimi monitoringo duomenys iš 21 Lietuvos vandens telkinio. Tyrimai atlikti tuose pačiuose vandens telkiniuose, kaip ir 2008 metais (Aviris, Drūkšiai, Gilšė, Keležeris, Liškiavis, Pakasas, Plateliai, Šamukas, Seirijis, Ūkojas, Verniejus, Vidinkstas, Viešintas, Žeimenys, Apaščia, Kamoja, Musė, Peršėkė, Svyla, Tatula, Klovinių (Utenos) vandens saugykla). Vėžiai gaudyti aktyviais ir pasyviais gaudymo metodais. Plačiažnyplių vėžių populiacijos aptiktos 8 vandens telkiniuose, rainuotųjų vėžių – 4, vėžių nerasta – 9;
– 2015 m. vykdytas tyrimas „Žuvų (išskyrus lašišines) ir vėžiagyvių išteklių atkūrimo valstybiniuose vandens telkiniuose 2016–2020 metais galimybių studija.“ Tyrimą atliko Lietuvos hidrobiologų draugija. Tyrimui naudoti aktyvūs ir pasyvūs vėžių gaudymo metodai, taip pat gretutinių tyrimų duomenys. Pateikti patikimi duomenys apie įvairių vėžių rūšių būklę 39 Lietuvos ežeruose (Aisetas, Alaušai, Almajas, Asalnai, Balsys, Baluošas, Dringis, Drūkšiai, Dūriai, Gauštvinis, Ilmėdas, Južintas, Karklėnų ež., Kauno marios, Klykių ež., Labanoras, Lakajai Baltieji, Lakajai Juodieji, Lakajos, Liedis, Luodis, Lūšiai, Makys, Pailgis, Pakasas, Platelių, Salinis, Stirniai, Šiemetis, Ūkojas, Ungurinis, Ūpartas, Ūsiai, Utenas, Utenykštis, Utenos (Klovinių) tvenkinys, Vazajis, Žiezdras, Žvernas). Plačiažnyplių vėžių populiacijos aptiktos 11 vandens telkinių, siauražnyplių – 1, rainuotųjų vėžių – 11, vėžių nerasta – 17;
– 2015–2016 m. vykdytas tyrimas „Vėžių įveisimo į natūralius vandens telkinius rekomendacijų parengimas“. Tyrimą atliko Lietuvos hidrobiologų draugija. Tyrimui naudoti aktyvūs ir pasyvūs vėžių gaudymo metodai. Pateikti patikimi duomenys iš 40 Lietuvos ežerų (Alsakys, Antakmenių, Atesys, Aviris, Baltis (Ignalinos r.), Baltis (Molėtų r.), Baltys (Ignalinos r.), Gailintas, Galuonas, Gėlių, Gelužis, Gilūtas, Gruodys, Grūtas, Guostus, Ilgutis, Kania, Kavalys, Kerotis, Kiementas, Labanoras, Lazdinių, Liedis, Lielius, Liškiavis, Lukštynas, Margis, Miškinis, Monis, Neveigas, Paštys, Salotis, Širvinas, Spalis (Dūdėnų), Stirna, Vastapas, Veršiukas, Viesai (Vėsys), Vilnoja, Virintai). Atliktas eksperimentinis plačiažnyplių vėžių perkėlimas į 6 ežerus (Antakmenių, Gailintas, Gruodys, Lukštynas, Miškinis, Salotis). Plačiažnyplių vėžių populiacijos aptiktos 9 vandens telkiniuose, rainuotųjų vėžių – 9, vėžių nerasta – 23;
– 2016 m. vykdytas tyrimas „Utenos rajono savivaldybės aplinkos monitoringas 2015–2020. Invazinis rainuotasis vėžys (Orconectes limosus).“ Tyrimą atliko Gamtos tyrimų centras. Pateikti patikimi duomenys iš 10 Utenos rajono ežerų (Kavolių, Dusynas, Aknystėlis, Kermėžys, Versmynas, Mominys, Lydekis, Luknas, Vidinkstas, Utenaitis). Plačiažnyplių vėžių populiacijos aptiktos 3 vandens telkiniuose, rainuotųjų vėžių – 1, vėžių nerasta – 6.
15. Lietuvoje reikėtų atlikti didesnio masto inventorizacinius plačiažnyplio vėžio tyrimus. Gausesnės šių vėžių populiacijos lengvai aptinkamos įvairiais gaudymo būdais – tiek aktyviais (aktyvi paieška, gaudymas rankiniu tralu, naktinis stebėjimas), tiek pasyviais (gaudant bučiukais, viliojant masalu). Kai plačiažnyplių vėžių populiacijos yra negausios ar sutinkami tik pavieniai vėžiai, nė vienas iš metodų negarantuoja patikimo rezultato, t.y. tokios populiacijos, kuriose yra išlikę pavieniai individai, gali būti neaptinkamos net ir taikant įvairius tyrimo metodus. Tuomet tokias populiacijas dažnai padeda išsiaiškinti ūdros ekskrementų apžiūra, tačiau šis metodas dažniausiai neleidžia tiksliai nustatyti vėžių rūšies. Tinkamai organizavus darbus per metus galima atlikti ir didelio vandens telkinių skaičiaus (300–500) inventorizaciją. Tokiu būdu per 5–6 metus butų galima patikrinti didžiąją dalį vandens telkinių ir nustatyti tikrąją plačiažnyplių vėžių populiacijų būklę. Detalesni tyrimai turėtų būti atliekami tuose vandens telkiniuose, kurie yra uždari ar silpnai pratekami. Tokiuose vandens telkiniuose neradus plačiažnyplių vėžių, reikėtų įvertinti jų reintrodukcijos galimybes. Tam reikėtų ištirti vandens telkinio dugną, nustatyti potencialių slėptuvių skaičių, galimo plačiažnyplių vėžių išleidimo vietas.
Reikia atlikti vėžių ligų tyrimus. Lietuvoje šiame amžiuje nėra aptikta vėžių maro židinių, tačiau tai buvo tik pavieniai tyrimai, neatspindintys visos plačiažnyplių vėžių populiacijos padėties. Taip pat preliminariais tyrimais nustatyta, kad masinius tiek invazinių, tiek ir vietinių rūšių vėžių išmirimus gali sąlygoti kitos ligos, sukeliamos grybelių, bakterijų, tačiau atlikti tyrimai kol kas neleido identifikuoti konkrečių ligų sukėlėjų. Nėra žinoma, ar gali plačiažnypliai vėžiai gyventi kartu su rainuotaisiais tuose vandens telkiniuose, kuriuose rainuotųjų vėžių gausumas sumažėjęs iki minimumo. Žinoma, kad plačiažnypliai ir rainuotieji vėžiai kurį laiką gali gyventi kartu, tačiau vėliau rainuotųjų vėžių gausumui pasiekus didžiausias reikšmes, prasideda masinis rainuotųjų vėžių išmirimas, kurio metu žūsta ir plačiažnypliai vėžiai. Rainuotieji vėžiai visiškai neišmiršta – išlieka pavieniai individai. Lietuvoje neužfiksuotas didelis pakartotinio rainuotųjų vėžių gausumo padidėjimas, todėl, tikėtina, kad į tokius vandens telkinius būtų galima reintrodukuoti plačiažnyplius vėžius, tačiau prieš atliekant tokius darbus būtini detalūs kelių metų eksperimentiniai tyrimai.
III SKYRIUS
APSAUGOS PLANO TIKSLAI, UŽDAVINIAI, PRIEMONĖS IR FINANSAVIMO ŠALTINIAI
17. Plačiažnyplio vėžio (Astacus astacus) apsaugos plano (toliau – Apsaugos planas) tikslas – išsaugoti žinomų plačiažnyplių vėžių populiacijų palankią[2] apsaugos būklę Lietuvoje.
18. Apsaugos plano tikslui pasiekti numatyti uždaviniai ir jų įgyvendinimui numatytos priemonės pateiktos 3 lentelėje.
19. Apsaugos plano uždavinių įgyvendinimas gali būti finansuojamas iš Europos Sąjungos fondų, Lietuvos Respublikos biudžeto, privačių ir/ ar kitų lėšų.
3 lentelė. Apsaugos plano uždaviniai ir priemonės
| Uždaviniai |
Priemonės |
| 1. Informuoti visuomenę apie invazinių vėžių grėsmes |
1.1. išleisti lankstinuką, padėkliuką ir informacinį plakatą apie Lietuvoje esančius vėžius. Juose turėtų būti lengvai suprantamas, tačiau tikslus vėžių atpažinimo raktas, taip pat nurodytos pagrindinės invazinių vėžių keliamos grėsmės bei paneigti mitai, kad invazinių vėžių patekimas į vandens telkinius gali būti nekenksmingas; 1.2. vietinėje spaudoje, žurnaluose, skirtuose žvejams, ir pan. parašyti informacinius straipsnius apie invazinių vėžių rūšių keliamas grėsmes; 1.3. parengti radijo ir televizijos laidas apie invazinių vėžių rūšių keliamas grėsmes, plačiažnyplių vėžių nykimo priežastis. |
| 2. Apsaugoti žinomas plačiažnyplių vėžių populiacijas |
parengti, suderinti ir patvirtinti vandens telkinių, kuriuose draužiama vykdyti įžuvinimą unguriais, sąrašą. |
| 3. Padidinti plačiažnyplių vėžių populiacijų skaičių |
parengti ir įgyvendinti plačiažnyplių vėžių introdukcijos, reintrodukcijos programą.
|
| 4. Vykdyti plačiažnyplių vėžių mokslinius ir taikomuosius gamtosauginius tyrimus |
4.1. parengti ir įgyvendinti plačiažnyplio vėžio stebėsenos programą; 4.2. atlikti naujų plačiažnyplio vėžio populiacijų paiešką, didžiausią dėmesį skiriant uždariems ar silpnai pratekamiems vandens telkiniams, kuriuose yra mažiausia invazinių vėžių bei migruojančių ungurių patekimo tikimybė; 4.3. nustatyti Lietuvoje gyvenančių vėžių rūšių masinių žūčių sukėlėjus, jų veikimo mechanizmą; 4.4. atlikti papildomų slėptuvių įrengimo poveikio plačiažnyplių vėžių populiacijoms tyrimus; 4.5. atlikti tyrimus ežeruose, kuriuose 2015–2016 m. vykdyti plačiažnyplių vėžių perkėlimo eksperimentai (Antakmenių, Gailinto, Gruodžio, Lukštyno, Miškinio ir Saločio ežeruose). |
| 5. Esamų populiacijų pagausinimas ir reguliavimas |
5.1. vandens telkiniuose, kuriuose yra nedidelis potencialių slėptuvių plačiažnypliams vėžiams skaičius, įrengti papildomas slėptuves; 5.2. tikslinga rengti limituotą plačiažnyplių vėžių populiacijų eksploataciją, licencinį vėžių gaudymą. |