Administracinė byla Nr. eI-12-556/2023
Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00037-2023-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 4.1; 14.4.4; 53.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. gruodžio 20 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ivetos Pelienės, Ričardo Piličiausko, Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,
dalyvaujant pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario Antano Matulo atstovams advokatui Vytautui Kalmatavičiui ir advokato padėjėjai Dovilei Šakalienei,
atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atstovei Linai Mikuckienei,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo norminę administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario Antano Matulo pareiškimą dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2022 m. rugsėjo 2 d. įsakymu Nr. D1-293 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 540 „Dėl paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtinto Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarkos aprašo 6, 9.2, 9.3 ir 9.4 punktų teisėtumo.
Išplėstinė teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. balandžio 19 d. nutartimi buvo priimtas nagrinėti pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario Antano Matulo (toliau – ir pareiškėjas) pareiškimas dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2022 m. rugsėjo 2 d. įsakymu Nr. D1-293 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 540 „Dėl paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Įsakymas) patvirtinto Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas):
1.1. 9.2 punkto ta apimtimi, kuria nustatyta, jog „prie 100 km ir ilgesnių upių, prie ežerų, tvenkinių, kurių plotas – 200 ha ir didesnis, pakrantės apsaugos juostos išorinė riba nuo šių paviršinių vandens telkinių: i) į kaimo ir miesto gyvenamąsias vietoves nepatenkančiose teritorijose turi būti nutolusi 30 m (upių ruožuose, kuriuose upės plotis – 5 m ir mažesnis, paviršinio vandens telkinio pakrantės apsaugos juosta turi būti nutolusi 10 m); ii) kaimo gyvenamosiose vietovėse turi būti nutolusi 30 m (upių ruožuose, kuriuose upės plotis – 5 m ir mažesnis, paviršinio vandens telkinio pakrantės apsaugos juosta turi būti nutolusi 10 m); iii) miesto gyvenamosiose vietovėse turi būti nutolusi 10 m; iv) prie miesto gyvenamosiose vietovėse esančių upių, kurios patenka į valstybinius ar savivaldybių draustinius, valstybinius parkus, biosferos stebėsenos teritorijas arba yra nutolusios nuo minėtų saugomų teritorijų ne daugiau kaip 30 m, turi būti nutolusi 30 m (upių ruožuose, kuriuose upės plotis 5 m ir mažesnis, paviršinio vandens telkinio pakrantės apsaugos juosta turi būti nutolusi 10 m)“, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 46 straipsnio 1 daliai ir 23 straipsnio 3 daliai, konstituciniams teisėtų lūkesčių ir atsakingo valdymo principams, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punktui ir 7 straipsniui bei Konstitucijos 33 straipsnio 2 daliai;
1.2. 9.3 punkto ta apimtimi, kuria nustatyta, jog „prie ilgesnių kaip 10 km, bet trumpesnių kaip 100 km upių, prie ežerų ir tvenkinių, kurių plotas yra 10–200 ha, dirbtinių nepratekamų paviršinių vandens telkinių, kurių plotas – 2 ha ir daugiau, ir prie visų kanalų pakrantės apsaugos juostos išorinė riba nuo šių paviršinių vandens telkinių ribos į kaimo ir miesto gyvenamąsias vietoves nepatenkančiose teritorijose, kaimo gyvenamosiose vietovėse, miesto gyvenamosiose vietovėse bei prie miesto gyvenamosiose vietovėse esančių upių, kurios patenka į valstybinius ar savivaldybių draustinius, valstybinius parkus, biosferos stebėsenos teritorijas arba yra nutolusios nuo minėtų saugomų teritorijų ne daugiau kaip 30 m, turi būti nutolusi 10 m“, atitikties Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai ir 23 straipsnio 3 daliai, konstituciniams teisėtų lūkesčių ir atsakingo valdymo principams, Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punktui ir 7 straipsniui bei Konstitucijos 33 straipsnio 2 daliai;
1.3. 9.4 punkto ta apimtimi, kuria nustatyta, jog „prie 10 km ir trumpesnių upių, ežerų ir tvenkinių, kurių plotas – iki 10 ha, dirbtinių nepratekamų paviršinių vandens telkinių, kurių plotas – iki 2 ha, pakrantės apsaugos juostos išorinė riba nuo šių paviršinių vandens telkinių ribos į kaimo ir miesto gyvenamąsias vietoves nepatenkančiose teritorijose, kaimo gyvenamosiose vietovėse, miesto gyvenamosiose vietovėse bei prie miesto gyvenamosiose vietovėse esančių upių, kurios patenka į valstybinius ar savivaldybių draustinius, valstybinius parkus, biosferos stebėsenos teritorijas arba yra nutolusios nuo minėtų saugomų teritorijų ne daugiau kaip 30 m, turi būti nutolusi 5 m“, atitikties Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai ir 23 straipsnio 3 daliai, konstituciniams teisėtų lūkesčių ir atsakingo valdymo principams, Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punktui ir 7 straipsniui bei Konstitucijos 33 straipsnio 2 daliai;
1.4. 6 punkto ta apimtimi, kuria jame nenustatyta, jog „į miesto gyvenamąsias teritorijas nepatenkančiose trumpesnėse kaip 5 km upėse, prie jose esamų sureguliuotų ilgesnių kaip 100 m ilgio ruožų ir tarp jų įsiterpusių nesureguliuotų ruožų, trumpesnių kaip 100 m ilgio telkinių (išskyrus prie miesto gyvenamosiose vietovėse esančias upes, kurios patenka į valstybinius ar savivaldybių draustinius, valstybinius parkus, biosferos stebėsenos teritorijas arba nutolusias nuo minėtų saugomų teritorijų ne daugiau kaip 30 m), apsaugos zonų plotis lygus pagal šio Tvarkos aprašo III skyriaus nuostatas nustatomų apsaugos juostų pločiui“, atitikties Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai ir 23 straipsnio 3 daliai, konstituciniams teisėtų lūkesčių ir atsakingo valdymo principams.
2. Pareiškėjas nurodo, kad Įsakymu buvo patvirtintas naujos redakcijos Aprašas, kuriuo iš esmės pakeisti paviršinių vandens telkinių pakrančių apsaugos juostų ir zonų dydžiai, juos daugeliu atvejų reikšmingai padidinant, nors kai kuriais atvejais šie dydžiai ir sumažėjo. Pareiškėjo teigimu, paviršinių vandens telkinių pakrančių apsaugos juostų ir zonų padidėjimas reikšmingai paveikia Lietuvos žemės ūkį ir daro tiesioginę įtaką žemės ūkio veiklą vykdančių subjektų teisei verstis žemės ūkio veikla, kadangi didžiausias ir reikšmingiausias pakrančių apsaugos juostų ir zonų dydžio pokytis nustatytas būtent prie tų paviršinių vandens telkinių, kurie ribojasi su Lietuvos ūkininkų dirbamais žemės laukais. Šiuo aspektu pareiškėjas paaiškina, kad Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 99 straipsnis nustato, jog paviršinių vandens telkinių apsaugos zonose, be kita ko, draudžiama barstyti ar purkšti iš lėktuvų ar kitų skraidančių aparatų augalų apsaugos produktus ir mineralines trąšas (3 p.), tręšiant per metus į vieną hektarą dirvos įterpti daugiau kaip 80 kg azoto ir 15 kg fosforo veikliosios medžiagos (4 p.). Toks trąšų ir kitų produktų ribojimas, taigi ir pakrančių apsaugos zonų pločio didinimas, turi tiesioginę įtaką žemės ūkio veiklai bei jos metu gaunamos žemės ūkio produkcijos kiekiui ir kokybei. Be to, Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 100 straipsnio 2 punkte nustatyta, jog paviršinių vandens telkinių pakrančių apsaugos juostose draudžiama dirbti žemę, naudoti trąšas, cheminius augalų apsaugos produktus, kitas chemines medžiagas ir jų mišinius. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 339 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2019 m. gruodžio 11 d. nutarimo Nr. 1248 „Dėl Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo įgyvendinimo“ pakeitimo“ patvirtintos Kompensacijos dėl specialiųjų žemės naudojimo sąlygų taikymo Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme nurodytose teritorijose, nustatytose tenkinant viešąjį interesą, apskaičiavimo ir išmokėjimo metodikos (toliau – ir Kompensacijos metodika) 2 priedo lentelėje „Didžiausių koeficiento Kn dydžių parinkimo pagal taikomų apribojimų apimtis lentelė“ patikslinta, jog į paviršinių vandens telkinių pakrančių apsaugos juostų teritoriją patenkančiose teritorijose draudžiama: sodinti želdinius (išskyrus žolinius augalus), įveisti miškus, parkus, medelynus, pramoninius sodus, kirsti medžius ar krūmus, įrengti gyvūnų laikymo aikšteles, vielines užtvaras ir metalines tvoras, mechanizuotai laistyti žemės ūkio kultūras, tręšti organinėmis ir mineralinėmis trąšomis, naudoti augalų apsaugos produktus, barstyti iš lėktuvų chemines augalų apsaugos priemones ir mineralines trąšas, naudoti skystąsias trąšas, atlikti melioravimo darbus, vykdyti žemės darbus ar požeminius darbus, keisti žemės paviršiaus altitudes daugiau kaip 0,3 m (kasti gruntą arba užpilti papildomą grunto sluoksnį) (2 p.); statyti fermas (3 p.); suarti, sausinti arba kitaip keisti natūralių pievų ir ganyklų žolynų būklę ir sudėtį, arti ar kitaip dirbti žemę (5 p.). Taigi, paviršinių vandens telkinių apsaugos zonose yra reikšmingai ribojamas trąšų naudojimas, o pakrančių apsaugos juostose apskritai yra draudžiama visa su pasėliais susijusi žemės ūkio veikla. Atsižvelgiant į tai, paviršinių vandens telkinių pakrančių apsaugos juostų ir zonų dydis daro tiesioginį poveikį Lietuvos ūkininkams, nes didėjant pakrančių apsaugos juostos ir zonos dydžiui (atitinkamai – faktiniam šių teritorijų plotui) ūkininkai veiklos prasme praranda dalį žemės ūkio paskirties dirbamų žemės sklypų. Šis pokytis paliečia labai didelę dalį Lietuvos ūkininkų, nes pagal paties atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas) 2022 m. birželio 7 d. Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės aktų informacinėje sistemoje (toliau – ir TAIS) registruoto Įsakymo projekto dėl naujos redakcijos Aprašo patvirtinimo lydraštyje (toliau – ir Lydraštis) nurodytus duomenis net 411 807 vnt. Lietuvos žemės ūkio paskirties žemės sklypų, kuriuose deklaruoti pasėliai, ribojasi su paviršiniais vandens telkiniais, prie kurių nustatomos pakrančių apsaugos zonos, iš kurių net 202 818 vnt. patenka į pakrančių apsaugos juostų teritoriją.
3. Pareiškėjas mano, kad prašomos ištirti Aprašo nuostatos prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtinai ūkinės veiklos laisvei bei pareigai šią laisvę riboti proporcingai. Pažymi, kad Įsakyme nurodyta, jog Aprašas parengtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 2 dalimi, kurioje įtvirtinta, kad paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarką nustato Vyriausybės įgaliota institucija. Atitinkamai Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tikslas – kad į vandens telkinius nepatektų pavojingų medžiagų, vandens telkinių krantai būtų apsaugoti nuo erozijos, būtų užtikrintas vandens telkinių pakrančių ekosistemų stabilumas, išsaugota migracinių koridorių funkcija, saugomas vandens telkinių pakrančių gamtinis kraštovaizdis ir jo estetinės vertybės, sudarytos palankios sąlygos rekreacijai, užtikrinta visuomenės teisė naudotis vandens telkiniais ir eiti jų pakrantėmis. Taigi, paviršinių vandens telkinių pakrančių apsaugos juostos ir zonos nustatomos siekiant su aplinkosauga susijusių tikslų, kurie patenka į viešojo intereso sritį. Nors paviršinių vandens telkinių pakrančių apsaugos juostų ir zonų nustatymas prisideda prie šių telkinių apaugos ir yra būtini, pareiškėjui kyla abejonių, ar Aprašo 6, 9.2, 9.3 ir 9.4 punktuose nustatyti pakrančių apsaugos juostų ir zonų dydžiai yra minimaliai būtini, norint pasiekti Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nustatytus tikslus. Pareiškėjas abejoja, ar prašomose ištirti nuostatose įtvirtinti paviršinių vandens telkinių pakrančių apsaugos juostų ir zonų dydžiai yra nustatyti išlaikant teisingą pusiausvyrą tarp aplinkosauginių tikslų bei asmenų teisės verstis žemės ūkio veikla. Šiuo aspektu pareiškėjas pabrėžia, kad atsakovo Lydraštyje dėl Įsakymo ir naujos redakcijos Aprašo yra nurodyti paviršinių vandens telkinių pakrančių apsaugos juostų ir zonų dydžio pokyčio motyvai. Lydraštyje nurodoma, jog poreikį pakeisti esamą pakrančių apsaugos juostų ir zonų nustatymo tvarką (įskaitant ir pačius dydžius), be kita ko, lėmė aplinkybė, jog anksčiau galioję pakrančių apsaugos juostų bei zonų dydžiai buvo per maži ir neužtikrino vandens telkinių apsaugos nuo taršos. Atsakovas šį teiginį grindė Lietuvos žemės ūkio universiteto Vandens ūkio instituto 2009 metais parengtos ataskaitos „Apsauginių juostų bei zonų įrengimo / tvarkymo priemonių ir priemonių sausinamuose žemės plotuose taikymo, siekiant sumažinti vandens telkinių taršą, galimybių analizės atlikimas ir rekomendacijų priemonėms taikyti parengimas. 9 dalis“ (toliau – ir Ataskaita) išvadomis. Remiantis minėta Ataskaita, Lydraštyje nurodyta, jog „Lietuvoje minimalus siektinas pakrantės apsaugos juostos plotis vandens tėkmėms turėtų būti ne mažiau kaip 10 m. Šiuo metu minimalūs pakrantės apsaugos juostos dydžiai (2,5 m ir 5 m) neužtikrina veiksmingo azoto sulaikymo“. Tačiau susipažinus su Ataskaitos turiniu matyti, kad: pirma, Ataskaitoje be atsakovo Lydraštyje minėto 10 m pločio pakrančių apsaugos juostų dydžio taip pat buvo siūloma nustatyti ir 3 m pločio pakrančių apsaugos juostų dydį prie 10 km ir trumpesnių upių (ir sureguliuotų), ežerų ir tvenkinių, kurių plotas ne didesnis kaip 0,5 ha, dirbtinių nepratekamų paviršinių vandens telkinių, kurių plotas 0,12 ha, bei prie visų magistralinių griovių ir kanalų (Ataskaitos 38 psl.); antra, priešingai nei įtvirtinta Aprašo 9.2 punkte (nustatančiame 30 m pločio pakrančių apsaugos juostų dydį), Ataskaitoje apskritai nesiūlyta nustatyti didesnį nei 10 m pločio pakrančių apsaugos juostų dydį.
4. Atsakovas nepateikė jokio paaiškinimo, kodėl nukrypo nuo nurodytų Ataskaitos rekomendacijų, visiškai nemotyvuodamas, kodėl ir kuo remiantis nustatomos didesnės nei 10 m pločio pakrančių apsaugos juostos, kodėl atsisakyta prie kai kurių paviršinių vandens telkinių nustatyti Ataskaitos rengėjo siūlytą 3 m pločio pakrančių apsaugos juostą. Lydraštyje nesiremiama jokiu kitu moksliniu šaltiniu. Pareiškėjo manymu, atsakovas, grįsdamas teisinio reguliavimo pokytį, remiasi savarankiška Ataskaitos interpretacija, o ne tiksliais Ataskaitos duomenimis. Be to, Ataskaita publikuota dar 2009 metais, o Lydraštyje nėra jokių argumentų, kurie pagrįstų, jog daugiau nei prieš 13 metų parengtos Atskaitos rekomendacijos yra vis dar aktualios. Žemės ūkio veikla ir joje naudojamos techninės priemonės per 13 metų gerokai pasikeitė. Lietuvos ūkininkai šiuo metu naudoja naują žemės ūkio techniką, leidžiančią tiksliau ir optimaliau nustatyti tiek tręšimo perimetrą, tiek pačius tręšimo algoritmus. Todėl pareiškėjas abejoja, jog daugiau nei prieš 13 metų Ataskaitos rengėjo atlikta analizė ir rekomendacijos yra aktualios ir šiuo metu siūlančios optimaliausią sprendimą, užtikrinantį teisingą bei teisėtą pusiausvyrą tarp siekio garantuoti paviršinių vandens telkinių švarą bei šalia jų žemės ūkio veiklą vykdančių ūkio subjektų teisę netrukdomai verstis ūkine veikla. Nors atsakovas, grįsdamas paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų dydžio pokytį, Lydraštyje nurodo, jog paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų dydžiai išlieka tokie pat, kaip nustatyta ankstesnės redakcijos Apraše, tik patikslinti atvejai, kai paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos plotis gali būti prilyginamas pakrantės apsaugos juostos pločiui, aktualios redakcijos Aprašo 6 punkte nebėra nustatyta, jog upių, nepatenkančių į miestų teritorijas, apsaugos zonų dydis yra lygus pakrantės apsaugos juostos dydžiui, todėl faktiškai tokių upių apsaugos zonos dydis padidėja net iki keturiasdešimties kartų. Taigi, atsakovas Lydraštyje pateikia ir klaidinančią informaciją.
5. Pareiškėjas taip pat mano, kad prašomos ištirti Aprašo nuostatos pažeidžia Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą pareigą teisingai atlyginti už ribojamą nuosavybę, kadangi įtvirtinus naujus paviršinių vandens telkinių pakrančių apsaugos juostų ir zonų dydžius (juos padidinus) nebuvo nustatytas į šias teritorijas patenkančių žemės sklypų savininkų / naudotojų nuostolių, kylančių dėl ribojamos teisės verstis žemės ūkio veikla, kompensavimo mechanizmas. Nors Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 13 straipsnyje įtvirtinta, jog žemės sklypo savininkas, kurio žemėje viešojo intereso tenkinimui nustatoma specialioji žemės naudojimo sąlyga, turi teisę gauti kompensaciją, pakrančių apsaugos juostoms bei zonoms, kaip specialiosioms žemės naudojimo sąlygoms, kompensacija netaikoma. Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 13 straipsnio 5 dalies 2 punkte nustatyta, jog kompensacijos nemokamos „kitais įstatymų nustatytais atvejais“, analogiška išimtis įtvirtinta ir Kompensacijos metodikos 6.3.2 punkte. Pagal Saugomų teritorijų įstatymo 321 straipsnio 4 dalies 2 punktą kompensacijos nemokamos už veiklos apribojimus, nustatytus bendrosios ekologinės apsaugos zonose, kurios šio įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje apibrėžiamos kaip teritorijos, kuriose nustatomi veiklos apribojimai norint apsaugoti gretimas teritorijas ar objektus, taip pat aplinką nuo galimo neigiamo veiklos poveikio. Atitinkamai Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 99 ir 100 straipsniai, nustatantys veiklos draudimus, taikomus paviršinių vandens telkinių pakrančių apsaugos juostose ir zonose, yra išdėstyti šio įstatymo VI skyriuje „Ekologinės apsaugos zonos, gamtos ištekliai“. Taigi, sistemiškai aiškinant minėtas nuostatas, matyti, jog paviršinių vandens telkinių pakrančių apsaugos juostos ir zonos patenka į ekologinės apsaugos zonas, o įstatymų leidėjas Saugomų teritorijų įstatymo 321 straipsnio 4 dalies 2 punkte expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) įtvirtino, jog kompensacijos už veiklos apribojimus, nustatytus šiose teritorijose, nemokamos.
6. Pareiškėjas nurodo, kad pirmoji Aprašo redakcija buvo patvirtina dar 2001 metais, o vėliau, priimant Aprašo pakeitimus, nebuvo daromi esminiai paviršinių vandens telkinių pakrančių apsaugos juostų ir zonų dydžių pakeitimai, todėl Lietuvos ūkininkams per 22 metus susiformavo pagrįstas lūkestis ne tik dėl paviršinių vandens telkinių pakrančių apsaugos juostų ir zonų dydžių, bet ir dėl galimybės žemės ūkio paskirties žemės sklypus, esančius greta šių teritorijų, naudoti pagal tikslinę jų paskirtį. Šio lūkesčio vedini Lietuvos ūkininkai pirko žemės ūkio paskirties žemės sklypus, kurie buvo greta paviršinių vandens telkinių (ar juos nuomojosi), ir turėjo pagrįstą lūkestį ūkinei veiklai naudoti visą žemės sklypo dalį, nepatenkančią į ankstesnės redakcijos Aprašu nustatytą pakrančių apsaugos juostos ir zonos plotą. Šiuose sklypuose ūkininkai vykdė ūkinę veiklą, sėjo pasėlius, juos tręšė ir tikėjosi iš šių žemės sklypų gauti derlių, o jį pardavus – gauti pajamas. Tačiau dėl prašomų ištirti Aprašo nuostatų įsigaliojimo, padidinus paviršinių vandens telkinių pakrančių apsaugos juostų ir zonų dydžius, nepaisant Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) formuojamos žemės ūkio paskirties žemės, kaip išskirtinės vertės riboto gamtos ištekliaus, doktrinos, sumažėja ūkinei veiklai galimo naudoti žemės sklypo plotas, kartu mažėjant ir iš ūkinės veiklos galimoms gauti pajamoms. Todėl, pareiškėjo teigimu, prašomos ištirti Aprašo nuostatos taip pat pažeidžia konstitucinį teisėtų lūkesčių principą.
7. Pagal kompetenciją reglamentuojant paviršinių vandens telkinių pakrančių apsaugos juostas ir zonas, Aplinkos ministerijai kyla pareiga ne tik nustatyti tokį poįstatyminį teisinį reguliavimą, kuris atitiktų iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančius reikalavimus, inter alia (be kita ko) būtų proporcingas (tinkamas ir būtinas teisėtiems tikslams pasiekti), nepažeistų teisėtų lūkesčių, bet ir priimant teisės aktus, nustatant konkrečias teisės normas (įtvirtinant pakrančių apsaugos juostų ir zonų dydžius), gebėti tinkamai, adekvačiai, aiškiai jas paaiškinti, taip pat konkrečių duomenų, aplinkybių pagrindu pagrįsti inter alia jų proporcingumą, atitikimą kitiems principams taip, kad vykdant teisminę nustatytų pakrančių apsaugos juostų ir zonų nustatymo / joms keliamų reikalavimų kontrolę būtų aiškūs priimamo teisinio reguliavimo motyvai, tikslai, faktinės, teisinės prielaidos, pateiktas numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimas, ir teismas, remdamasis šiais duomenimis, galėtų patikrinti, ar nustatytasis teisinis reguliavimas atitinka siekiamus tikslus, yra tinkamas, būtinas, taigi galėtų patikrinti, ar Aplinkos ministerija tinkamai įgyvendino savo diskreciją. Nors šiuo atveju atsakovas, grįsdamas prašomą ištirti teisinį reguliavimą, Lydraštyje rėmėsi Ataskaitos išvadomis, tačiau kartu nuo jų reikšmingai nukrypo, be to, nei Lydraštyje, nei kitame teisėkūros dokumente nepagrindė šios prieš 13 metų rengtos Ataskaitos aktualumo bei neįrodinėjo, kad joje pateiktos rekomendacijos praėjus tokiam laikui vis dar siūlo optimaliausią sprendimą, užtikrinantį teisingą ir teisėtą pusiausvyrą tarp siekio garantuoti paviršinių vandens telkinių švarą bei šalia jų žemės ūkio veiklą vykdančių ūkio subjektų teisę netrukdomai verstis ūkine veikla. Taigi, atsakovui objektyviais duomenimis nepagrindus kvestionuojamo teisinio reguliavimo, pareiškėjas abejoja, ar prašomos ištirti nuostatos neprieštarauja konstituciniam atsakingo valdymo principui.
8. Pareiškėjas pabrėžia, kad Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punktas nustato, jog teisėkūros procese, be kita ko, vadovaujamasi atvirumo ir skaidrumo principais, reikšiančiais, kad teisėkūra turi būti vieša, su bendraisiais interesais susiję teisėkūros sprendimai negali būti priimami visuomenei nežinant ir neturint galimybių dalyvauti, valstybės politikos tikslai, teisinio reguliavimo poreikis ir teisėkūroje dalyvaujantys subjektai turi būti žinomi, visuomenei ir interesų grupėms sudarytos sąlygos teikti pasiūlymus dėl teisinio reguliavimo visose teisėkūros stadijose, taip pat turi būti žinomi teisės aktų projektų rengimą inicijavę, teisės aktų projektus parengę, numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimą atlikę subjektai ir galiojančio teisinio reguliavimo poveikio ex post (paskesnįjį) vertinimą atliekantys subjektai. Teisėkūros pagrindų įstatymo 7 straipsnyje, reglamentuojančiame konsultavimosi su visuomene procedūrą, yra akcentuojama, jog konsultavimosi su visuomene tikslas – užtikrinti teisėkūros atvirumą, skaidrumą, sužinoti visuomenės nuomonę apie teisinio reguliavimo problemas ir jų sprendimo būdus, sudaryti visuomenei galimybę daryti įtaką teisės akto projekto turiniui, geriau įvertinti numatomo teisinio reguliavimo teigiamas ir neigiamas pasekmes (1 d.); su visuomene turi būti konsultuojamasi laiku ir dėl esminių klausimų (konsultavimosi efektyvumas), taip pat tiek, kiek yra būtina (konsultavimosi proporcingumas) (2 d.). Pareiškėjo teigimu, iš šių nuostatų darytina išvada, jog konsultavimosi procedūra gali būti įgyvendinta tik paskelbus teisės akto projektą.
9. Pareiškėjas nurodo, kad iš TAIS matyti, jog naujos redakcijos Aprašo projektas buvo registruotas 2022 m. birželio 7 d. ir tą pačia dieną pateiktas derinti suinteresuotoms institucijoms bei visuomenei: Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai, Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijai, Lietuvos savivaldybių asociacijai, Valstybinei miškų tarnybai, Lietuvos matininkų asociacijai, Lietuvos geodezininkų ir matininkų sąjungai, Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmams ir Aplinkosaugos koalicijai (toliau visos kartu – Suinteresuotos institucijos). TAIS tarp Suinteresuotų institucijų pateiktų išvadų nėra Žemės ūkio rūmų išvados. Nors Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. rugpjūčio 11 d. nutarimu Nr. 728 patvirtinto Vyriausybės darbo reglamento, kuris taikomas ir atsakovui, 30 punktas nustato, jog tuo atveju, jeigu išvadas teikiantis subjektas nustatytu laiku išvadų nepateikia, laikoma, kad jis teisės akto projektui pritaria ir ministerijų atstovų pasitarime dėl šio teisės akto projekto pastabų nebeteikia, šiame punkte nurodoma, jog minėta taisyklė netaikoma tais atvejais, jeigu po derinimo su suinteresuotomis institucijomis teisės akto projektas pasikeitė iš esmės ar buvo papildytas nuostatomis, kurių derinimo metu nebuvo. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog Aprašo projekto 9 punkte, išdėstytame lentelės forma, įtvirtinti paviršinių vandens telkinių pakrančių apsaugos juostų dydžiai buvo nustatyti tiems vandens telkiniams, kurių geografinė buvimo vieta: i) kaimo gyvenamosiose vietovėse; ii) miesto gyvenamosiose vietovėse; iii) prie miesto gyvenamosiose vietovėse esančių upių, kurios patenka į valstybinius ar savivaldybių draustinius, valstybinius parkus, biosferos stebėsenos teritorijas, arba jos yra nutolusios nuo minėtų saugomų teritorijų ne toliau kaip 30 m. Tačiau galiojančios redakcijos Aprašo 9 punkte įtvirtinti pakrančių apsaugos juostų dydžiai yra nustatyti tiems vandens telkiniams, kurių geografinė buvimo vieta: i) į kaimo ir miesto gyvenamąsias vietoves nepatenkančiose teritorijose; ii) kaimo gyvenamosiose vietovėse; iii) miesto gyvenamosiose vietovėse; iv) prie miesto gyvenamosiose vietovėse esančių upių, kurios patenka į valstybinius ar savivaldybių draustinius, valstybinius parkus, biosferos stebėsenos teritorijas arba yra nutolusios nuo minėtų saugomų teritorijų ne daugiau kaip 30 m. Taigi, teikiant Suinteresuotoms institucijoms susipažinti Aprašo projektą pakrančių apsaugos juostos nebuvo nustatytos tiems paviršiniams vandens telkiniams, kurie nepateko į kaimo ir miesto gyvenamąsias vietoves, o šis kvestionuojamo teisės akto pokytis nebuvo tik techninio / redakcinio pobūdžio. Juo buvo įtraukta papildoma paviršinių vandens telkinių geografinė teritorija, kurioje esantiems telkiniams nustatomas pakrančių apsaugos juostos režimas. Tokiu būdu po Įsakymo ir Aprašo projekto išsiuntimo Suinteresuotoms institucijoms Aprašo 9 punktas, išdėstytas lentelės forma, buvo papildytas papildoma grafa, tačiau šis pokytis nebuvo derintas nei su Suinteresuotomis institucijomis, nei su kitais visuomenės atstovais. Tai lėmė suinteresuotos visuomenės įtraukimo į sprendimų, susijusių su viešaisiais interesais, priėmimo proceso apribojimą, inter alia jiems nebuvo sudaryta galimybė susipažinti su visu rengiamu teisės akto projektu ir kita su juo susijusia informacija. Tokiu būdu jiems buvo sutrukdyta įgyvendinti Konstitucijos 33 straipsnyje įtvirtintą piliečių teisę dalyvauti valdant savo šalį, kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus. Pareiškėjo manymu, aptarti teisės akto priėmimo procedūros pažeidimai ir jų poveikis teisėkūros procedūrai vertintini kaip esminiai teisėkūros procedūros pažeidimai.
II.
11. Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepime į pareiškimą prašo pripažinti, kad Aprašo 6, 9.2, 9.3, 9.4 punktai neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai ir 23 straipsnio 3 daliai, konstituciniams teisėtų lūkesčių ir atsakingo valdymo principams, Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punktui ir 7 straipsniui bei Konstitucijos 33 straipsnio 2 daliai.
12. Atsakovas pažymi, kad iki 2022 m. rugsėjo 2 d. galiojusi Aprašo redakcija nesudarė veiksmingų sąlygų nustatyti pakrančių apsaugos juostų plotį nei žemės savininkui ar naudotojui, nei priežiūros institucijoms dėl ypatingai sudėtingų matavimo ir nustatymo būdų. Įgyvendinant minėtos Aprašo redakcijos nuostatas privalėjo būti naudojami geodeziniai žemės matavimo metodai, pavyzdžiui, nustatomas žemės paviršiaus vidutinis polinkio kampas, o pakrantės juostos plotis matuojamas alternatyviai – arba nuo vandens ir sausumos sąlyčio linijos, arba nuo pakrantės šlaito briaunos, jeigu tokia yra susidariusi dėl krantuose dažnai esančių peraukštėjimų. Toks nustatymo būdas sudarydavo galimybes skirtingai interpretuoti apsaugos juostų plotį, be to, matavimus atlikdavo žemės savininko ar naudotojo samdomas asmuo, o tai didino ne tik administracinę naštą, bet ir korupcijos riziką. Visa tai lėmė situaciją, kad didžiojoje dalyje žemės ūkio paskirties teritorijų pakrančių apsaugos juostos ribos individualiais dokumentais nėra nustatytos ir ilgus metus reikalavimai, taikomi veiklai apsaugos juostose, buvo ignoruojami. Nuo 2022 m. rugsėjo 2 d. galiojančioje Aprašo redakcijoje buvo iš esmės pakeistas pakrančių apsaugos juostų nustatymo principas – atsisakyta pakrančių apsaugos juostų dydžio diferencijavimo pagal pakrantės žemės paviršiaus vidutinį polinkio kampą, poreikio atpažinti pakrantės šlaitą ir jo briauną, t. y., siekiant teisinio aiškumo, Apraše atsisakyta poreikio taikyti geodezinio matavimo metodus ir iš esmės remiamasi egzistuojančiais Georeferencinio pagrindo kadastro duomenimis apie vandens telkinių krantų linijas bei, atsižvelgiant į vandens telkinio dydį, įvesti fiksuoti pakrančių apsaugos juostų pločiai, matuojami nuo kranto linijos. Apraše nustačius aiškius pakrančių apsaugos juostų dydžių matavimo ir nustatymo principus, užtikrinamas teisėtų lūkesčių apsaugos principo įgyvendinimas bei pusiausvyra tarp viešojo intereso (efektyvios aplinkos apsaugos) ir privačios nuosavybės.
13. Poreikį keisti pakrančių apsaugos juostų nustatymo principus, be jau paminėtų, lėmė ir tai, kad Vyriausybės 2019 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1248 „Dėl specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo įgyvendinimo“ Aplinkos ministerijai pavaldžiai institucijai (Aplinkos apsaugos agentūrai) keliamas uždavinys visai šalies teritorijai patvirtinti žemėlapį su aiškiai nustatytomis paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų ribomis. Pagal buvusį teisinį reguliavimą, kai pakrančių apsaugos juostų nustatymas reikalauja ištisinio vandens telkinių krantų polinkio kampų permatavimo, tokio žemėlapio parengimas pareikalautų nepagrįstai didelių investicijų (preliminariais skaičiavimais būtų prireikę apie 87 mln. Eur).
14. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo teiginiai, jog pakrančių apsaugos juostų dydžiai buvo reikšmingai padidinti, nėra pagrįsti. Pareiškėjo pateiktas pavyzdys, kad prie 101 km ilgio upės, nepatenkančios į miestų ir miestelių teritoriją, kurios pakrantės žemės paviršiaus vidutinis nuolydžio / polinkio kampas siekė iki 5°, buvo nustatytas 5 m pločio pakrantės apsaugos juostos dydis, o dabar tokiai upei taikoma 30 m pločio juosta, yra suformuluotas panaudojant kraštutinį siaurą pakrantės juostos variantą. Iki 2022 m. rugsėjo 2 d. galiojusios Aprašo redakcijos taikymo metu prie tos pačios 101 km ilgio upės esant didesniam kranto polinkiui (pvz., 10° ar didesniam) ir esant specifiniam teritorijos teisiniam režimui pakrantės juosta buvo nustatoma ne 5 m, kaip teigia pareiškėjas, o 25 m, kai ši upė prateka pro valstybinį parką – 50 m, kai pro pramonės ir sandėliavimo teritorijas – 75 m. Taigi, negalima vienareikšmiškai teigti, kad pakrantės apsaugos juostos buvo padidintos, nes tam tikrose situacijose jos susiaurėjo iki 2,5 karto, o pareiškėjo teiginiai, kad pakeistas teisinis reguliavimas nepagrįstai pablogina asmenų teisinę padėtį, taip pat laikytini nepagrįstais ir neįrodytais.
15. Nuo 2022 m. rugsėjo 2 d. galiojančioje Aprašo redakcijoje įtvirtinta nuostata, kad paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrančių apsaugos juostos nustatomos tik tiems vandens telkiniams, kurie yra įregistruoti Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastre (toliau – ir UETK). Kriterijai, pagal kuriuos vandens telkiniai įtraukiami į šį kadastrą, yra nustatyti Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 131 straipsnio 3 dalyje. Tokiu būdu įtvirtinta, kad prie dalies vandens telkinių (mažiausių) pakrančių apsaugos juostos iš viso nebebus nustatomos (į UETK neįtraukiami ežerai ir tvenkiniai, kurių vandens paviršiaus plotas mažesnis kaip 0,5 ha; upės, kurių ilgis mažesnis kaip 3 km arba baseino plotas mažesnis kaip 5 kv. km). Ši nuostata įtvirtinta dėl didesnio teisinio aiškumo (sudėtinga pagrįsti vandens telkinio parametrus, kai jis neįregistruotas UETK) ir dėl nedidelės aplinkosauginės rizikos, potencialiai galinčios kilti prie mažų vandens telkinių (pvz., juose nevyksta didesni pavasario potvyniai).
16. Pagal Aprašo nuostatas šiuo metu prie visų 100 km ir ilgesnių upių, prie ežerų, tvenkinių, kurių plotas – 200 ha ir didesnis, nustatoma didžiausia 30 m pakrantės apsaugos juosta. Toks juostos dydis prie didžiųjų vandens telkinių nustatytas įvertinus jų krantų charakteristikas ir pakrančių atliekamas funkcijas (UETK registruota 18 upių, ilgesnių kaip 100 km, jų bendras ilgis – 3 334 km; taip pat 11 tvenkinių ir 86 ežerai, kurių plotas didesnis kaip 200 ha). Pirmiausia, nustatant 30 m pakrantės apsaugos juostos dydį, buvo įvertinta, kad šalies vandens telkiniai formuoja gamtinio karkaso struktūras. Gamtinis karkasas, kaip ekologinį kraštovaizdžio stabilumą garantuojanti sistema, įteisintas Saugomų teritorijų įstatyme ir nustatomas teritorijų planavimo dokumentais. Didieji vandens telkiniai priskiriami nacionalinės ir regioninės svarbos gamtinio karkaso teritorijoms, todėl ekologinių funkcijų užtikrinimui pakrantės apsaugos juostos turi būti nustatomos platesnės, siekiant užtikrinti tinkamą jų būklę. Taigi, pakrantės apsaugos juostos nustatomos ne vien dėl vandens telkinių apsaugos nuo taršos priežasčių, bet ir dėl daug platesnių uždavinių, keliamų gamtinio karkaso teritorijoms, pavyzdžiui, užtikrinti kraštovaizdžio geoekologinę pusiausvyrą, sudaryti prielaidas biologinei įvairovei išsaugoti, saugoti gamtinį kraštovaizdį ir gamtinius rekreacinius išteklius. Pagal Aplinkos apsaugos agentūros užsakymu 2009 metais Žemės ūkio universiteto ir Vandens ūkio instituto parengtos Ataskaitos duomenis, laukinės faunos ir floros arealams praplėsti rekomenduojama taikyti didesnį nei 23 m pakrantės apsaugos juostos plotį.
17. Kita svarbi aplinkybė, kuri buvo vertinta keičiant Aprašą ir prie didžiųjų Lietuvos upių nustatant 30 m pakrantės apsaugos juostos plotį – reljefo pobūdis. Šlaitų statumas, krantų erozijos procesai, potvynio tikimybė yra svarbūs kraštovaizdžio naudojimą ir apsaugą lemiantys veiksniai. Atsisakius pakrantės apsaugos juostos dydžio diferencijavimo pagal polinkio kampą, buvo ieškoma sprendimo, kaip užtikrinti stačių, eroduojamų šlaitų apsaugą. Šiuo aspektu atsakovas pažymi, kad pagal iki 2022 m. rugsėjo 2 d. galiojusios redakcijos Aprašo nuostatas (5.1.3 p.) prie ilgesnių kaip 10 km upių ir ant tokių upių įrengtų tvenkinių bei prie ežerų ir tvenkinių, kurių plotas didesnis kaip 0,5 ha, dirbtinių nepratekamų paviršinių vandens telkinių, kurių plotas didesnis kaip 2 ha, kai pakrantės žemės paviršiaus vidutinis nuolydžio / polinkio kampas 10° ir didesnis, buvo taikoma 25 m pakrantės apsaugos juosta (saugomose teritorijose šis dydis dvigubėjo, t. y. buvo 50 m). Ataskaitoje, kuria buvo remiamasi nustatant naujus pakrančių apsaugos juostų dydžius, rekomenduojama, kad prie mažesnių upelių šlaitų apsaugai turėtų būti nustatoma 15–20 m pločio juosta, o stačiuose (20–35°) eroduojamuose šlaituose, taip pat griovių ir nuošliaužinės erozijos paveiktuose šlaituose apsauginių juostų plotis turi būti didžiausias – 50 m. Taigi, pareiškėjas subjektyviai ir tendencingai nurodo, kad Ataskaitoje buvo siūlomi mažesni dydžiai, nei nustatyti Apraše. Ataskaitoje nurodoma, kad palikti platesnes nei 30 m pakrantės apsaugos juostas ūkiniu požiūriu yra neracionalu. Todėl vertinant tai, kad upės kerta skirtingo morfologinio tipo kraštovaizdžio teritorijas ir atskiri upių ruožų krantai išsiskiria skirtingais morfologiniais parametrais (skiriasi šlaitų nuolydžiai, vagos plotis, dirvožemių sudėtis), naujos redakcijos Aprašu prie didžiųjų vandens telkinių krantų erozijos ir potvynių sukeliamų grėsmių rizikos prevencijai nustatyta 30 m pakrantės apsaugos juosta, t. y. ne didžiausio Ataskaitoje siūlyto pločio. Tokiu būdu Apraše įtvirtintas pakrantės apsaugos juostos plotis minimaliai užtikrina tiek vandenų apsaugą nuo taršos biogeninėmis medžiagomis ir dirvožemio dalelėmis iš žemės ūkio plotų, tiek šlaitų apsaugą nuo fizinio suardymo atliekant darbus ir sumažina riziką prarasti pakrančių teritorijose esančias gyvosios gamtos vertybes, jei iki teisės akto pakeitimo prie vandens telkinio buvo nustatyta didesnė pakrantės apsaugos juosta (iki 50 m). Atsakovas atkreipia dėmesį, kad, siekiant užtikrinti racionalų žemės naudojimą, siauresnė 10 m pakrantės apsaugos juosta taikoma, kai ilgesnės kaip 100 km upės vagos plotis pagal georeferencinio pagrindo duomenis yra 5 m ir mažesnis (aukštupys, o upių aukštupiuose potvynių rizika yra palyginti nedidelė).
18. Pagal Aprašo nuostatas prie 10–100 km ilgio upių, prie ežerų ir tvenkinių, kurių plotas nuo 10 iki 200 ha, dirbtinių nepratekamų paviršinių vandens telkinių, kurių plotas – didesnis kaip 2 ha, ir prie visų kanalų nustatoma 10 m pakrantės apsaugos juosta. Šis dydis nustatytas atsižvelgiant į Ataskaitoje pateiktą rekomendaciją, kad Lietuvoje minimalus siektinas pakrantės apsaugos juostos plotis vandens tėkmėms tūrėtų būti ne mažesnis kaip 10 m. Ataskaitoje pagrįsta, kad esant tokiam juostos pločiui, net ir tik žoline augalija apaugęs pakrančių juostų paviršius geba sulaikyti 29–65 proc. paviršinio azoto nuotėkio ir apsaugoti vandens telkinius. Ataskaitoje pateikti eksperimentiniai duomenys rodo, kad apsauginių juostų efektyvumas sulaikant nešmenis kinta priklausomai nuo apaugimo tipo, juostos pločio ir šlaitų nuolydžio. Kuo augalija tankesnė, tuo didesnis paviršiaus šiurkštumas, nulemiantis tėkmės greitį, o mažėjant paviršinio nuotėkio greičiui, nešmenų sedimentacija vyksta greičiau. Ataskaitoje pateikiamas toks biogeninių medžiagų sulaikymo efektyvumas priklausomai nuo apželdinimo tipo: miško želdiniai – apie 90 proc., miško šlapžemis – 85 proc., krūmuota pieva – 80 proc., šlapžemis, apaugęs žoline augalija – 72 proc., žolė – 53 proc.
19. Nuolat blogėjanti vandens telkinių būklė paskatino nustatyti Ataskaitoje rekomenduoto fiksuoto dydžio pakrantės apsaugos juostas prie vidutinio dydžio vandens telkinių. Aplinkos apsaugos agentūros 2022 metais parengtos Apibendrintos Lietuvos aplinkos būklės ir jos pokyčių ataskaitos (toliau – ir Aplinkos būklės ataskaita) duomenimis, Lietuvoje 63 proc. upių ir 64 proc. ežerų priskirti rizikos vandens telkiniams ir neatitinka geros būklės kriterijų (Aplinkos būklės ataskaitos 27 psl.). Palyginus šiuos duomenis su 2016–2021 metais, matyti, kad per pastaruosius šešerius metus geros būklės neatitinkančių vandens telkinių padaugėjo 16 proc. Azoto junginių koncentracija paviršiniuose vandens telkiniuose yra vienas iš pagrindinių žemės ūkio veiklos poveikio paviršiniams vandens telkiniams indikatorių. Didžioji taršos iš Lietuvos teritorijos dalis (daugiau kaip 85 proc.) su upių vandenimis patenka į centrinę Baltijos jūros dalį, kita dalis – į Rygos įlanką. Remiantis Aplinkos būklės ataskaita, bendrojo azoto prietaka iš Lietuvos į centrinę Baltijos jūros dalį ir Rygos įlanką yra beveik dvigubai didesnė už siektinas vertes, ir pastaruoju dešimtmečiu stebima prietakos didėjimo tendencija. Lyginant 2011–2020 metų duomenis su ankstesniais 2001–2010 metų duomenimis, paskaičiuota, kad bendrojo azoto prietaka į centrinę Baltijos jūros dalį su upių vandenimis iš Lietuvos žemyninės dalies vidutiniškai padidėjo 56 proc. (Aplinkos būklės ataskaitos 44 psl.). Lietuvos teritorija yra paskelbta jautria teritorija pagal 1991 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 91/676/EEB dėl vandenų apsaugos nuo taršos nitratais iš žemės ūkio šaltinių ir turi būti taikomos griežtesnės priemonės bei reikalavimai taršai iš žemės ūkio sektoriaus sumažinti. Padidintos maistinių medžiagų koncentracijos yra pagrindinis veiksnys, skatinantis eutrofikaciją – spartų upių vagų, ežerų užžėlimą ir uždumblėjimą, dažnus ežerų, Kauno ir Kuršių marių bei Baltijos jūros vandens žydėjimo, deguonies lygio sumažėjimo reiškinius, žuvų kritimo atvejus. Šylant klimatui (fiksuojamos aukštesnės oro temperatūros, mažiau sniego, dažnesni atodrėkiai ir daugiau tirpsmo vandenų, daugiau skystos fazės kritulių ir kt.) lengviau ir sparčiau į vandens telkinius migruoja nitratai, todėl ateityje eutrofikacijos procesai tik spartės, kartu su didele tarša paversdami šalies vandens telkinius vis mažiau tinkamais naudotis žmonėms ir nuskurdindami juos biologinės įvairovės požiūriu. Eutrofikacijai pažengus, atstatyti vandens telkinio ekosistemą į ankstesnę stadiją yra arba neįmanoma, arba pernelyg brangu. Pakrančių apsaugos juostų platinimas yra viena iš priemonių, galinčių reikšmingai teigiamai paveikti upių ir ežerų vandens kokybę. Be to, pakrančių apsaugos juostos Lietuvos teisinėje sistemoje efektyviai prisideda prie reljefo apsaugos, nes pagal Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 100 straipsnio 3 punktą pakrančių apsaugos juostose draudžiama vykdyti žemės darbus, keisti kranto liniją, reljefą ir žemės paviršių. Kitų specialių teisinių nuostatų, skirtų bendrajai reljefo apsaugai, teisės aktuose nėra (išskyrus saugomas teritorijas ir saugomus objektus), todėl, pakeitus pakrantės apsaugos juostų nustatymo metodiką, 10 m pločio juostos taip pat užtikrina krantų reljefo stabilumą ir prisideda prie taršos mažinimo.
20. Pagal iki 2022 m. rugsėjo 2 d. galiojusią Aprašo redakciją prie iki 10 km ilgio upių, ežerų ir tvenkinių, kurių plotas ne didesnis kaip 0,5 ha, galėjo būti nustatoma 2,5 m, 5 m arba 12,5 m (atsiliepime atsakovas nurodė 14,5 m, tačiau tai laikytina rašymo apsirikimu) pakrantės apsaugos juosta. Nors Ataskaitoje rekomenduotas 10 m juostos dydis, įvertinus tai, kad prie mažų vandens telkinių yra mažesnė erozijos, krantų nestabilumo ir potvynių rizika, Apraše šis dydis susiaurintas ir nustatyta, kad prie mažiausių vandens telkinių (prie 10 km ir trumpesnių upių, ežerų ir tvenkinių, kurių plotas – iki 10 ha, dirbtinių nepratekamų paviršinių vandens telkinių, kurių plotas – iki 2 ha) taikoma 5 m pakrantės apsaugos juosta, taip sumažinant teritorijų kiekį, kuriose galiotų apribojimai ūkinei veiklai. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad Aprašas parengtas netinkamai interpretuojant Ataskaitos duomenis ir neatsižvelgta į pateiktą pasiūlymą nustatyti 3 m pločio pakrančių apsaugos juostų dydį prie 10 km ir trumpesnių upių (ir sureguliuotų), ežerų ir tvenkinių, kurių plotas ne didesnis kaip 0,5 ha, dirbtinių nepratekamų paviršinių vandens telkinių, kurių plotas 0,1–2 ha, bei prie visų magistralinių griovių ir kanalų. Šiuo aspektu atsakovas pabrėžia, jog, apsisprendus pakeisti pakrančių apsaugos juostų nustatymo metodus, vandens telkiniams nustatyti vienodi pakrančių juostų dydžiai, nediferencijuojant jų pagal šlaito polinkio kampą, taip pat atsisakyta pakrantės apsaugos juostos dvigubinimo saugomose teritorijose. Apsaugos juostos tarnauja ne tik apsaugos nuo taršos iš žemės ūkio teritorijų mažinimui, bet ir augalijos bei gyvūnijos buveinių, migracijos kelių apsaugos, žmogaus rekreacinių poreikių tenkinimo ir kitiems uždaviniams spręsti (Saugomų teritorijų įstatymo 20 str. 1 d.), todėl sprendimas dėl juostų pločio priimtas įvertinant daugelį aplinkosauginių aspektų. Pagal Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 99 straipsnio 8 dalį pakrančių apsaugos juostos dydis, be kita ko, vertinamas planuojant statybas – leidžiamas pastatų statybos atstumas nuo pakrantės apsaugos juostos yra 50 m. Todėl per daug susiaurinus pakrantės apsaugos juostas prie visų mažųjų vandens telkinių kyla naujos rizikos – statybos ir jų sukeliamas neigiamas poveikis priartėtų prie vandens telkinių. Be to, minimalus 5 m pakrantės apsaugos juostos plotis nustatytas atsižvelgiant ir į Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 99 straipsnio 12 dalies nuostatą, nustatančią draudimą kliudyti pakrante praeiti asmenims paviršinio vandens telkinio apsaugos zonos dalyje, apimančioje 5 metrus nuo vandens (kranto) linijos. Taip pat nepagrįsti pareiškėjo argumentai dėl mažesnių pakrančių juostų nustatymo magistraliniams grioviams, kadangi tais atvejais, kai magistraliniai grioviai pagal UETK nėra registruoti kaip upės, jiems netaikomos Saugomų teritorijų įstatymo nuostatos ir prie tokių griovių paviršinių vandens telkinių pakrančių apsaugos juostos nenustatomos, o melioracijos grioviams ir kitiems melioracijos paskirties inžineriniams statiniams dėl jų eksploatavimo saugumo priežasčių nustatomos specialios apsaugos zonos pagal Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 91–94 straipsnius. Kadangi šios apsaugos zonos pagal joms keliamus uždavinius iš esmės skiriasi nuo paviršinių vandens telkinių apsaugos zonoms ir pakrantės apsaugos juostoms keliamų uždavinių, šios zonos negali būti mechaniškai sutapatinamos.
21. Apsaugos zonų dydžiai Apraše nebuvo keisti, tačiau buvo atsisakyta išimties, leidžiančios trumpesnėse kaip 5 km upėse, prie jose esamų sureguliuotų ilgesnių kaip 100 m ilgio ruožų ir tarp jų įsiterpusių nesureguliuotų ruožų, trumpesnių kaip 100 m ilgio, apsaugos zonos plotį prilyginti pakrantės apsaugos juostos pločiui. Atsakovas paaiškina, kad paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos nustatomos platesnės nei pakrančių apsaugos juostos, jų pagrindinė paskirtis apsaugoti vandens telkinius nuo kenksmingų medžiagų. Lietuvoje ištiesinta beveik 80 proc. upių. Ištiesintos upės taip pat yra teršiamos biogeninėmis medžiagomis iš greta esančių melioruotų žemės ūkio teritorijų. Iš dirbamų žemės ūkio plotų maistingosios medžiagos į upes patenka per melioracijos griovius. Remiantis Ataskaitos duomenimis, biogeninių medžiagų koncentracijos nuotėkyje iš žemės ūkio naudmenų yra 2–4 kartus didesnės už koncentracijas nuotėkio vandenyje iš grioviais sausinamų miškų. Apsaugos zonose nėra draudžiama ariminė žemdirbystė ir dirbamos žemės plotas nesumažinamas, tačiau Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme yra nustatytas ribojimas trąšų naudojimui (tręšiant per metus į vieną hektarą dirvos draudžiama įterpti daugiau kaip 80 kg azoto ir 15 kg fosforo veikliosios medžiagos). Aplinkos apsaugos agentūros užsakymu atliktos analizės „Ariama žemė ir nitratai Lietuvos upėse – sąryšių analizė“ išvadose nurodyta, kad be kitų gamtinių veiksnių itin svarbią įtaką nitratų išsiplovimams į vandens telkinius gali turėti veiklų ariamos žemės plotuose pobūdis, intensyvumas ir tvarumas. Žemės ūkio ministerijos parengtame Gerosios žemės ūkio praktikos kodekse, kurio taikymas mažintų neigiamą žemės ūkio poveikį dirvožemiui, orui, vandeniui ir klimatui (toliau – ir Gerosios praktikos kodeksas) taip pat nurodoma, kad azotinių trąšų ribojimas (neviršijant 100 kg N/ha per metus) užtikrina mažesnę azoto išplovą. Tokia išvada leidžia daryti prielaidą, kad tvariai ūkininkaujant arba labiau diversifikuojant sektorių ir tam tikrose teritorijose mažinant trąšų naudojimą žemės ūkio sukeliamą vandens telkinių taršą galima realiai sumažinti iki aplinkosauginiu atžvilgiu priimtino lygio.
22. Pagal Aplinkos apsaugos agentūros 2020 metais parengtą Žemės ūkio vandens taršos mažinimo priemonių sąvadą (toliau – ir Sąvadas), kaštų požiūriu efektyviausios priemonės mažinant azoto ir fosforo taršą yra sumažintas tręšimas rizikos vandens telkinių baseinuose (rizikos vandens telkiniams priskiriami tokie vandens telkiniai, kurie neatitinka nustatytų geros vandens telkinių būklės kriterijų). Kaip minėta, šiuo metu Lietuvoje geros būklės neatitinka 63 proc. upių ir 64 proc. ežerų. Vandens telkinio dydis šiuo atveju nėra reikšmingas faktorius ir neturi įtakos azoto junginių išplovimui per sausinimo tinklą iš greta vandens telkinio esančios dirvos ploto vieneto. Tankiausias upių tinklas būdingas Žemaičių aukštumos pietvakarinei daliai, kur iškrinta daugiausia kritulių, ir Vidurio Lietuvos žemumai, kur žemės ūkis vystomas intensyviausiai. UETK yra registruota 2 981 upė, kurios ilgis iki 5 km, bendras tokių upių ilgis – 9 799 km, taigi jų baseinai užima reikšmingą šalies teritorijos dalį. Todėl, siekiant efektyvesnių rezultatų vandenų apsaugos srityje, atsisakyta išimčių taikymo dėl apsaugos zonos nustatymo, nes didžiausias apsauginių juostų ir zonų efektyvumas pasireiškia jas įrengiant upių baseinuose, kuriuose intensyviai vystoma žemės ūkio gamyba, yra dideli ariamos žemės plotai ir formuojasi agrarinių dykrų plotai.
23. Be to, paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrančių apsaugos juostos prisideda prie platesnių aplinkosauginių tikslų realizavimo – jos yra svarbios siekiant gamtinio karkaso teritorijoms keliamų tikslų. Apie prastėjančią šių teritorijų būklę indikuoja Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo plano esamos būklės analizės ataskaitos duomenys (II dalies „Sektorinė analizė“, 2 skyriaus „Vertybių ir ekosistemų apsauga“, 2.2 poskyris „Gamtos vertybių ir ekosistemų apsauga“), pagal kuriuos atskiruose rajonuose pažeistas gamtinis karkasas sudaro nuo 40 proc. iki 70 proc. ir didesnioji dalis gamtiniam karkasui priskirtų teritorijų neatlieka jam priskirtos ekologinio kompensavimo funkcijos. Pastaroji situacija yra stipriai agrariškai įsisavintuose teritoriniuose vienetuose, kuriuose bendra gamtinio karkaso teritorijų dalis yra žemesnė už vidutinę Lietuvai būdingą reikšmę. Remiantis Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos teikiamais duomenimis apie žemės naudmenas, Lietuvoje pastaruosius metus stebimas ariamos žemės plotų didėjimas: 2019 metų duomenimis iš viso buvo 2 976 278 ha ariamosios žemės; 2020 metais jos padidėjo beveik 12 tūkst. ha (iš viso 2 988 240 ha); 2021 metais padidėjo daugiau kaip 12 tūkst. ha (iš viso 3 001 081 ha); 2022 metais padidėjo daugiau kaip 1 400 ha (iš viso 3 002 532 ha). Iš viso per paskutinius 3 metus ariamosios žemės plotas išaugo 26,2 tūkst. ha (0,9 proc. prieaugis lyginant su 2019 metų situacija). Remiantis Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo plano esamos būklės analizės duomenimis (II dalies „Sektorinė analizė“, 2 skyriaus „Vertybių ir ekosistemų apsauga“, 2.1 poskyris „Kraštovaizdžio naudojimas ir apsauga“), ariamos žemės plotai augo natūralių pievų ir ganyklų sąskaita. Todėl vandens telkinių apsaugos zonų ir tręšimo normų jose nustatymas prisideda ne tik prie vandens telkinių taršos mažinimo, bet ir skatina laukinės augalijos bei gyvūnijos biotopų ir kraštovaizdžio įvairovės didėjimą žemės ūkio intensyviai paveiktose teritorijose.
24. Atsakovas teigia, kad Aplinkos ministerija, kaip institucija, atsakinga už valstybės politikos aplinkos apsaugos ir taršos prevencijos srityje formavimą, visapusiškai įvertino esamą vandens telkinių būklę, pakrančių apsaugos juostų įtaką taršos mažinimui ir ekologinio stabilumo palaikymui, visus susijusius aspektus, rėmėsi moksliniais tyrimais ir priėmė objektyviais duomenimis pagrįstus sprendimus dėl pakrančių apsaugos juostų pločio pakeitimo. Aplinkos ministerija, rengdama Aprašo projektą, įvertino visas galimas teisinio reguliavimo alternatyvas ir pasirinko geriausią iš jų, Apraše įtvirtindama veiksmingiausiai ir ekonomiškiausiai teisinio reguliavimo tikslą leisiančias pasiekti priemones, o pareiškime dėstomi argumentai grindžiami tik subjektyvia pareiškėjo nuomone, kad 22 metus galiojęs teisinis reguliavimas suponuoja, jog jis buvo tinkamas, bei sukėlė lūkesčius, jog nebus keičiamas.
25. Atsiliepime atkreipiamas dėmesys, kad nuosavybės turėtojui tenka ir tam tikra atsakomybė dėl vertingų vietovių išsaugojimo. Paviršinių vandens telkinių pakrantės ir jose išskiriamos paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos yra ekologiniu požiūriu reikšmingos ir jautrios teritorijos, kurios prisideda prie bendros ekologinės kraštovaizdžio pusiausvyros palaikymo, gamtinio ir kultūrinio kraštovaizdžio kompleksų bei objektų aplinkos išsaugojimo, padeda sumažinti neigiamą ūkinės veiklos objektų poveikį aplinkai. Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų nustatymo tikslai yra nurodyti Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje, o pakrančių ekologinė svarba ir jų socialinė vertė pažymima Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 straipsnio 4 ir 10 dalyse, kurios įpareigoja žemės savininkus įgyvendinti teisės aktų nustatytas žemės, miško ir vandenų apsaugos nuo užteršimo, dirvožemio apsaugos nuo erozijos ir nualinimo, aplinkos apsaugos priemones, kad neblogėtų aplinkos ekologinė būklė, taip pat įtvirtina prievolę leisti kitiems asmenims prieiti prie paviršinio vandens telkinių nustatytomis pakrantės apsaugos juostomis, lankyti gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus bei objektus ir bendro naudojimo rekreacinius objektus (teritorijas). Pagal Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymą paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrančių apsaugos juostos priskiriamos viešojo intereso teritorijoms. Konstitucijoje ar kituose teisės aktuose nėra įtvirtinta žemės savininko teisė teršti vandenis ir nepalikti gyvybinės erdvės laukinei faunai ir florai. Šiuo atveju ūkinė veikla nėra uždraudžiama, o reguliuojama taip, kad žemės savininko ar naudotojo veiksmais nebūtų sukelta grėsmė prarasti švarius vandens telkinius, laukinės augalijos ir gyvūnijos buveines, kitas visai visuomenei svarbias vertybes. Tai galėtų įvykti, jeigu nesant vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų vykdant ūkinę veiklą būtų neišlaikomi minimalūs atstumai iki vandens telkinių. Suariant natūralios augalijos plotus, gausiai naudojant trąšas ir augalų apsaugos produktus, natūralios augalijos plotai, atliekantys paviršiumi iš žemės ūkio plotų nutekančių teršalų sulaikymo ir neutralizavimo vaidmenį bei suteikiantys minimalias buveines augalijai ir gyvūnijai, būtų paverčiami ariama žeme, todėl vandens telkiniai būtų užteršiami, augalija ir gyvūnija nuskurdinama.
26. Dėl pareiškime išdėstytų abejonių, kad prieš 13 metų parengtos Ataskaitos rekomendacijos gali būti nebeaktualios, nes žemės ūkio veikla ir joje naudojamos techninės priemonės per 13 metų gerokai pasikeitė, atsakovas pažymi, kad Ataskaitoje pasiūlyti būdai taršai mažinti nesikeičia priklausomai nuo to, kokios technologijos naudojamos. Ataskaitoje pateikti pasiūlymai iš esmės yra paremti natūralios augalijos gebėjimu Lietuvos gamtos sąlygomis atlikti buferinį teršalų sulaikymo vaidmenį. Nagrinėjamu atveju nėra prielaidų teigti, kad vandens telkinių pakrančių augalijos pobūdis ir jos gebėjimas sulaikyti paviršiniu nuotėkiu keliaujančias biogenines medžiagas per pastaruosius 13 metų pasikeitė ar sumažėjo laukinės augalijos ir gyvūnijos poreikiai išlikimo erdvei, migracijai ir pan. Pareiškėjas taip pat nepagrindžia, kad žemės ūkio veiklos subjektai sunaudoja mažiau trąšų ar augalų apsaugos produktų dirbdami žemę prie vandens telkinių. Priešingai, Aplinkos būklės ataskaitos duomenys apie vandenų būklę įrodo, kad vandenų kokybė ir toliau blogėja dėl taršos iš žemės ūkio plotų.
27. Atsakovas taip pat pabrėžia, kad kompensavimo mechanizmo nustatymas dėl galbūt pažeidžiamų Lietuvos žemės ūkio subjektų lūkesčių gauti pajamas iš ilgą laiką vykdomos žemės ūkio veiklos nėra Aprašu nustatomo teisinio reguliavimo dalykas. Atvejus, kada mokamos kompensacijos už teritorijas, kuriose nustatytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, nustato Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymas, Saugomų teritorijų įstatymas ir kiti įstatymai. Saugomų teritorijų įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos priskiriamos prie bendrosios ekologinės apsaugos zonų, o 321 straipsnio 4 dalies 2 punkte nustatyta, kad kompensacijos nemokamos už veiklos apribojimus, nustatytus bendrosios ekologinės apsaugos zonose (išskyrus numatytas išimtis, t. y., kai šiose teritorijose nustatomi papildomi apribojimai, viršijantys reikalavimus, keliamus tokiomis pačiomis sąlygomis bendrosios ekologinės apsaugos zonose kitose vietovėse). Įstatymų leidėjas tuo norėjo pabrėžti, kad kompensacijos nemokamos už tokius bendruosius reikalavimus veiklai, kurie laikytini standartiniais ekologiniais veiklos vykdymo reikalavimais, nes nuosavybės teisių turinys neapima teisės teršti vandens telkinius, taigi už šio reikalavimo įvykdymą viešosios lėšos kompensacijų forma nėra skiriamos. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad žemės naudojimas pakrantės apsaugos juostose nėra visiškai draudžiamas, jose pagal Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymą negalima žemės arti, tačiau kitoks žemės naudojimas (pvz., gyvulių ganymui, pievų šienavimui) nėra draudžiamas. Už šiuos plotus yra mokamos Europos Sąjungos tiesioginės išmokos. Be to, pagal Žemės mokesčio įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 5 punktą, į pakrantės apsaugos juostą patenkanti žemė neapmokestinama žemės mokesčiu. Atsižvelgiant į tai, negalima sutikti su subjektyviais pareiškėjo teiginiais, jog pakrančių apsaugos juostų ir zonų dydžio pakeitimai lems žemės ūkio subjektų pajamų sumažėjimą, be to, pareiškėjas nepateikė jokios objektyvios ir duomenimis pagrįstos informacijos apie iki Aprašo pakeitimo priėmimo vykdytą žemės ūkio veiklą, jos apimtis, gautas pajamas ir kt., kurios pagrįstų šiuos pareiškėjo teiginius.
28. Aprašas nustato esminius pakrančių juostų ir apsaugos zonų nustatymo principus ir jų pločius. Pagal Aprašo 2 punktą, jo nuostatomis turi būti vadovaujamasi rengiant Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytą paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų žemėlapį. Priėmus Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymą pasikeitė teritorijų, kuriose taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, nustatymo, jų registravimo teisinė tvarka. Nuo 2023 m. sausio 1 d. šios teritorijos turi būti registruojamos Nekilnojamojo turto registre. Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrančių apsaugos juostos, nustatytos pagal nuo 2022 m. rugsėjo 2 d. galiojančio Aprašo reikalavimus, įsigalios, kai Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo nustatyta tvarka bus patvirtinti paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų žemėlapiai, atliktos įstatyme numatytos viešinimo ir savininkų informavimo procedūros bei žemėlapio duomenys bus užregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Šiuo metu žemėlapiai dar nėra patvirtinti. Pereinamuoju laikotarpiu, kol pagal nuo 2022 m. rugsėjo 2 d. galiojančio Aprašo reikalavimus parengti žemėlapiai dar nepatvirtinti, vadovaujantis Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 141 straipsnio 14 dalimi, Vyriausybės 2022 m. lapkričio 30 d. nutarimo Nr. 1190 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimo Nr. 534 „Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“ 3.2 punktu, teritorijose lieka galioti žemės sklypo Nekilnojamojo turto kadastro duomenyse įrašytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos (nustatytų apribojimų galiojimas nenutrūksta). Taigi, pareiškėjas klaidingai vertina pakeisto Aprašo taikymą.
29. Atsakovas teigia, kad Įsakymo dėl Aprašo pakeitimo projektas buvo parengtas laikantis atsakingo valdymo ir Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintų teisėkūros atvirumo bei skaidrumo principų, taip pat Teisėkūros pagrindų įstatymo 5 straipsnio reikalavimų. Šiuo aspektu nurodo, kad Įsakymo projektas 2022 m. birželio 7 d. TAIS buvo paskelbtas viešai visuomenei susipažinti ir suinteresuotoms institucijoms derinti. Laikantis Vyriausybės darbo reglamento, suinteresuotų asmenų pastaboms ir pasiūlymams dėl šio teisės akto projekto pateikti buvo numatytas 10 darbo dienų terminas. Kartu su projektu viešai paskelbta ir numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo pažyma, parengta pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 276 patvirtintos Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo metodikos reikalavimus, taip pat lydraštis, aiškinamasis raštas bei projekto lyginamasis variantas. Atsižvelgiant į pokyčių svarbą pakrančių apsaugos srityje, Aplinkos ministerija papildomai nuo 2022 m. sausio 31 d. viešino informaciją apie planuojamą teisės akto pakeitimą ir esminius keitimo siūlymus savo interneto svetainėje (naujienų skiltyje). Buvo skelbta informacija ir apie parengtą bei pateiktą derinti ir visuomenei susipažinti Įsakymo projektą, taip pat apie priimtą teisės aktą. Įsakymo projekto derinimo metu buvo gautos pastabos, pasiūlymai iš suinteresuotų institucijų (Ekonomikos ir inovacijų ministerijos, Žemės ūkio ministerijos, Klaipėdos rajono savivaldybės, Aplinkosaugos koalicijos, Lietuvos geodezininkų ir matininkų sąjungos, Lietuvos savivaldybių asociacijos). Projektas buvo teiktas derinimui ir žemės ūkio subjektams atstovaujančių organizacijų susivienijimui – Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmams, tačiau ši institucija pastabų nepateikė. Teisės akto projektas buvo tikslinamas pagal gautas pastabas.
30. Lietuvos savivaldybių asociacija 2022 m. birželio 20 d. raštu Nr. (18)-SD-407 pateikė pastebėjimą, jog neaiškiai apibrėžtas pakrantės apsaugos juostų ir zonų nustatymas miško žemėje. Atsižvelgiant į tai, Aprašo 9 punkto lentelė buvo papildyta nauja skiltimi, nurodant juostos dydį teritorijose, kurios nepatenka nei į miesto, nei į kaimo gyvenamąsias vietoves (tokia situacija susidaro, kadangi ne visos kaimo vietovės turi patvirtintas ribas). Patikslinus 9 punkto lentelę, atitinkamai buvo patikslinti ir 9.2, 9.3 bei 9.4 punktai, kurie buvo papildyti nuostatomis dėl paviršinio vandens telkinio pakrantės apsaugos juostos dydžio nustatymo į kaimo ir miesto gyvenamąsias vietoves nepatenkančiose teritorijose: 9.2 punkte įtvirtintas pakrantės apsaugos juostos dydis buvo nustatytas analogiškai kaip kaimo gyvenamosiose vietovėse ir prie miesto gyvenamosiose vietovėse esančių upių, kurios patenka į valstybinius ar savivaldybių draustinius, valstybinius parkus, biosferos stebėsenos teritorijas arba yra nutolusios nuo minėtų saugomų teritorijų ne daugiau kaip 30 m, o 9.3 ir 9.4 punktuose įtvirtinti pakrantės apsaugos juostos dydžiai nustatyti analogiškai kaip visose kitose vietovėse. Taigi, patikslinta nuostata laikytina techninio pobūdžio papildymu ir iš esmės nepakeitė teisinio reguliavimo, o tik jį patikslino, nustatydama analogišką paviršinio vandens telkinio pakrantės apsaugos juostos dydį kaip ir kitose teritorijose.
31. Be to, priimant Aprašą buvo laikomasi Teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto reikalavimo, jog teisės aktai, keičiantys ar nustatantys naują ūkio subjektų veiklos ar jos priežiūros teisinį reguliavimą, įsigaliotų ne anksčiau kaip po trijų mėnesių nuo jų oficialaus paskelbimo dienos. Šiuo atveju naujos redakcijos Aprašas buvo paskelbtas 2022 m. rugsėjo 2 d., tačiau jo įsigaliojimas buvo nukeltas iki 2023 m. sausio 1 d., taip pat nustatytos pareinamosios nuostatos – iki Įsakymo įsigaliojimo teisės aktų nustatyta tvarka pradėti rengti Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodyti dokumentai baigiami rengti pagal iki šio Įsakymo įsigaliojimo dienos galiojusį paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo teisinį reguliavimą. Taip pat buvo paviešintas pagal Aprašo nuostatas parengtas paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų žemėlapio projektas, kad suinteresuoti subjektai galėtų iš anksto identifikuoti žemėlapio trūkumus ar klaidas.
Išplėstinė teisėjų kolegija
konstatuoja:
III.
32. Nagrinėjamoje byloje prašoma ištirti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2022 m. rugsėjo 2 d. įsakymu Nr. D1-293 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 540 „Dėl paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtinto Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarkos aprašo 6, 9.2, 9.3 ir 9.4 punktų teisėtumą. Pareiškėjas abejoja nurodytų Aprašo punktų atitiktimi Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai ir 23 straipsnio 3 daliai, konstituciniams teisėtų lūkesčių bei atsakingo valdymo principams, taip pat Aprašo 9.2, 9.3 ir 9.4 punktų atitiktimi Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punktui ir 7 straipsniui bei Konstitucijos 33 straipsnio 2 daliai:
32.1. 9.2 punkto ta apimtimi, kuria jame nustatyta, jog „prie 100 km ir ilgesnių upių, prie ežerų, tvenkinių, kurių plotas – 200 ha ir didesnis, pakrantės apsaugos juostos išorinė riba nuo šių paviršinių vandens telkinių: i) į kaimo ir miesto gyvenamąsias vietoves nepatenkančiose teritorijose turi būti nutolusi 30 m (upių ruožuose, kuriuose upės plotis – 5 m ir mažesnis, paviršinio vandens telkinio pakrantės apsaugos juosta turi būti nutolusi 10 m); ii) kaimo gyvenamosiose vietovėse turi būti nutolusi 30 m (upių ruožuose, kuriuose upės plotis – 5 m ir mažesnis, paviršinio vandens telkinio pakrantės apsaugos juosta turi būti nutolusi 10 m); iii) miesto gyvenamosiose vietovėse turi būti nutolusi 10 m; iv) prie miesto gyvenamosiose vietovėse esančių upių, kurios patenka į valstybinius ar savivaldybių draustinius, valstybinius parkus, biosferos stebėsenos teritorijas arba yra nutolusios nuo minėtų saugomų teritorijų ne daugiau kaip 30 m, turi būti nutolusi 30 m (upių ruožuose, kuriuose upės plotis 5 m ir mažesnis, paviršinio vandens telkinio pakrantės apsaugos juosta turi būti nutolusi 10 m)“;
32.2. 9.3 punkto ta apimtimi, kuria jame nustatyta, jog „prie ilgesnių kaip 10 km, bet trumpesnių kaip 100 km upių, prie ežerų ir tvenkinių, kurių plotas yra 10–200 ha, dirbtinių nepratekamų paviršinių vandens telkinių, kurių plotas – 2 ha ir daugiau, ir prie visų kanalų pakrantės apsaugos juostos išorinė riba nuo šių paviršinių vandens telkinių ribos į kaimo ir miesto gyvenamąsias vietoves nepatenkančiose teritorijose, kaimo gyvenamosiose vietovėse, miesto gyvenamosiose vietovėse bei prie miesto gyvenamosiose vietovėse esančių upių, kurios patenka į valstybinius ar savivaldybių draustinius, valstybinius parkus, biosferos stebėsenos teritorijas arba yra nutolusios nuo minėtų saugomų teritorijų ne daugiau kaip 30 m, turi būti nutolusi 10 m“;
32.3. 9.4 punkto ta apimtimi, kuria jame nustatyta, jog „prie 10 km ir trumpesnių upių, ežerų ir tvenkinių, kurių plotas – iki 10 ha, dirbtinių nepratekamų paviršinių vandens telkinių, kurių plotas – iki 2 ha, pakrantės apsaugos juostos išorinė riba nuo šių paviršinių vandens telkinių ribos į kaimo ir miesto gyvenamąsias vietoves nepatenkančiose teritorijose, kaimo gyvenamosiose vietovėse, miesto gyvenamosiose vietovėse bei prie miesto gyvenamosiose vietovėse esančių upių, kurios patenka į valstybinius ar savivaldybių draustinius, valstybinius parkus, biosferos stebėsenos teritorijas arba yra nutolusios nuo minėtų saugomų teritorijų ne daugiau kaip 30 m, turi būti nutolusi 5 m“;
32.4. 6 punkto ta apimtimi, kuria jame nenustatyta, jog „į miesto gyvenamąsias teritorijas nepatenkančiose trumpesnėse kaip 5 km upėse, prie jose esamų sureguliuotų ilgesnių kaip 100 m ilgio ruožų ir tarp jų įsiterpusių nesureguliuotų ruožų, trumpesnių kaip 100 m ilgio telkinių (išskyrus prie miesto gyvenamosiose vietovėse esančias upes, kurios patenka į valstybinius ar savivaldybių draustinius, valstybinius parkus, biosferos stebėsenos teritorijas arba nutolusias nuo minėtų saugomų teritorijų ne daugiau kaip 30 m), apsaugos zonų plotis lygus pagal šio Tvarkos aprašo III skyriaus nuostatas nustatomų apsaugos juostų pločiui“.
33. Pareiškėjas prašomų ištirti nuostatų teisėtumu iš esmės abejoja tuo aspektu, kad: i) jos neproporcingai riboja ūkinės veiklos laisvę; ii) atsakovui objektyviais duomenimis nepagrindus kvestionuojamo teisinio reguliavimo, pažeidžiamas konstitucinis atsakingo valdymo principas; iii) šiomis nuostatomis pažeidžiamas žemės ūkio veiklą vykdančių subjektų pagrįstas lūkestis dėl paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų dydžių (jų pastovumo) bei galimybės žemės ūkio paskirties žemės sklypus, esančius greta šių teritorijų, naudoti pagal tikslinę paskirtį; iv) nėra nustatytas į paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų ribas patenkančių žemės sklypų savininkų / naudotojų nuostolių, kylančių dėl šiose teritorijose ribojamos teisės verstis žemės ūkio veikla, kompensavimo mechanizmas; v) priimant šias nuostatas buvo pažeistos teisėkūros procedūros, konkrečiai – konsultavimosi su visuomene procedūra.
Dėl atsakovo pareigos tinkamai pagrįsti nustatomą teisinį reguliavimą ir ūkinės veiklos laisvės ribojimo proporcingumo
34. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas abejoja, ar Aprašo 6, 9.2, 9.3 ir 9.4 punktuose nustatyti paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų dydžiai yra minimaliai būtini, norint pasiekti Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus tikslus, ar šie dydžiai nustatyti išlaikant teisingą pusiausvyrą tarp aplinkosauginių tikslų bei asmenų teisės verstis žemės ūkio veikla. Pareiškėjas teigia, kad atsakovas, Apraše nustatydamas konkrečius pakrančių apsaugos juostų dydžius, nepagrįstai nukrypo nuo 2009 metų Ataskaitos rekomendacijų, be to, ši Ataskaita parengta daugiau nei prieš 13 metų, todėl pareiškėjas abejoja, ar joje pateiktos rekomendacijos vis dar yra aktualios. Šios pareiškėjo abejonės glaudžiai susijusios su kita jo pareiškime dėstomų argumentų grupe, jog, atsakovui objektyviais duomenimis nepagrindus kvestionuojamo teisinio reguliavimo, pažeidžiamas konstitucinis atsakingo valdymo principas. Pastaruoju aspektu pareiškėjas mano, kad Aplinkos ministerija neįvykdė jai tenkančios pareigos tinkamai, adekvačiai ir aiškiai paaiškinti priimtas teisės normas (įtvirtintus paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrantės apsaugos juostų dydžius) bei konkrečių duomenų, aplinkybių pagrindu pagrįsti jų proporcingumą.
35. Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje, kuriai Aprašo 6, 9.2, 9.3 ir 9.4 punktų atitiktį pareiškėjas prašo patikrinti, įtvirtinta, jog Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad su šia nuostata tiesiogiai yra susijusi ir Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalis, nustatanti, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Konstitucinis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad Konstitucijos 46 straipsnio visų dalių nuostatos yra tarpusavyje susijusios ir viena kitą papildo (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d., 2000 m. spalio 18 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimus), Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinti principai sudaro vieną visumą – šalies ūkio konstitucinį pagrindą (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d., 2000 m. gruodžio 6 d., 2003 m. kovo 17 d. nutarimus).
36. Aiškindamas Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje konstatavo, kad įgyvendinant asmens ūkinės veiklos laisvę (kuri nėra absoliuti) įvairiais atžvilgiais yra paliečiami visuomenės interesai, todėl valstybė reguliuoja ūkinę veiklą (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimą). Ūkinės veiklos reguliavimas paprastai yra susijęs su ūkinės veiklos sąlygų nustatymu, tam tikrų procedūrų reglamentavimu, ūkinės veiklos kontrole, taip pat su tam tikrais šios veiklos ribojimais ar draudimais. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymima, kad Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies nuostatoje yra įtvirtintas konstitucinis principas, nubrėžiantis ūkinės veiklos reguliavimo tikslus, kryptis, būdus, ribas (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimą).
37. Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje nustatyto konstitucinio imperatyvo, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, privalu paisyti ir teisės aktais reglamentuojant santykius, susijusius su žemės, miškų, vandens telkinių, taip pat ir esančių ypač vertingose vietovėse, nuosavybe, naudojimu, kita veikla šiose vietovėse (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimą). Žemė, miškai, parkai, vandens telkiniai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes žemės, miškų, parkų, vandens telkinių tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas. Pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės. Jų tinkamas, racionalus naudojimas ir apsauga – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus).
38. Konstitucijos 54 straipsnyje nustatyta, kad valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai (1 dalis), kad įstatymu draudžiama niokoti žemę, jos gelmes, vandenis, teršti vandenis ir orą, daryti radiacinį poveikį aplinkai bei skurdinti augaliją ir gyvūniją (2 dalis). Pagal Konstitucijos 53 straipsnio 3 dalį valstybė ir kiekvienas asmuo privalo saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių. Iš Konstitucijos kylančias nuostatas, kad nuosavybė įpareigoja ir kad nuosavybės teisė nėra absoliuti, aiškindamas kartu su Konstitucijos 54 straipsniu, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad visi žemės sklypų, miškų, vandens telkinių savininkai, valdytojai, naudotojai privalo paisyti konstitucinio natūralios gamtinės aplinkos apsaugos imperatyvo, saugoti gamtinę aplinką, nepabloginti jos būklės, nedaryti žalos gamtinei aplinkai (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimą).
39. Pagal Konstituciją turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris įtvirtintų ir savininkų priedermę prisidėti prie Konstitucijoje įtvirtinto viešojo intereso – natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsaugos bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo, atkūrimo ir gausinimo – užtikrinimo tokiu būdu, kad jiems nuosavybės teise priklausantys žemė, miškai, vandens telkiniai būtų naudojami tik tinkamai, racionaliai, kad nebūtų daroma žala jiems kaip žmogaus ir visuomenės egzistavimo terpei, vienai iš būtinų žmogaus ir visuomenės išlikimo ir raidos sąlygų. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad, siekdama užtikrinti natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų apsaugą bei gamtos išteklių racionalų naudojimą, atkūrimą ir gausinimą, valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, gali nustatyti specifines ūkinės veiklos sąlygas, procedūras, kontrolės priemones, taip pat tam tikrus ūkinės veiklos, susijusios su atitinkamų gamtos išteklių naudojimu, ribojimus ir draudimus. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje konstatuota: ypač vertingų vietovių įvairovė gali lemti jų teisinio režimo ypatumus, jose esančių objektų apsaugos būdus, veiklos tose vietovėse sąlygas, ribojimus, draudimus; tokie ribojimai, draudimai gali būti taikomi inter alia ūkinei veiklai, statyboms tose vietovėse, taip pat bet kokiai kitai veiklai, dėl kurios gali būti pakeistas kraštovaizdis, atskiri atitinkamose vietovėse esantys objektai ir pan.; ribojimai, draudimai, kuriais siekiama užtikrinti ypač vertingų vietovių apsaugą – viešąjį interesą, gali ir turi būti nustatomi visiems tokių objektų savininkams bei naudotojams; gali būti nustatyti ir tokie ribojimai, draudimai, kuriais tam tikra apimtimi yra įsiterpiama į visų, taip pat ir privačių žemės sklypų, miškų, parkų, vandens telkinių savininkų, nuosavybės teises (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus).
40. Tačiau, sistemiškai aiškindamas Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą (inter alia siedamas jį su teisiniu reguliavimu, įtvirtintu šio straipsnio 1 dalyje), Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto), ir visuomenės interesus (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2000 m. spalio 18 d., 2002 m. balandžio 9 d., 2003 m. kovo 17 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimus). Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymima, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja reikalavimą užtikrinti konstitucinių vertybių pusiausvyrą: Konstitucijos saugomų vertybių sandūroje būtina rasti sprendimus, užtikrinančius, kad nė viena iš tokių vertybių nebus paneigta ar nepagrįstai apribota, kitaip būtų pažeista Konstitucijos saugomų vertybių pusiausvyra, konstitucinis atviros, darnios pilietinės visuomenės imperatyvas, konstitucinis teisinės valstybės principas (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2002 m. spalio 23 d., 2003 m. kovo 4 d., 2018 m. gegužės 4 d. nutarimus, 2017 m. gruodžio 19 d. išvadą). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog proporcingumo principas, kaip vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, reiškia, kad tam tikros numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), kad jos neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. gruodžio 11 d., 2012 m. spalio 31 d., 2014 m. balandžio 14 d. nutarimus).
41. Aptartų nuostatų kontekste pažymėtina, kad saugomų teritorijų sistemą sudaro įvairios saugomų teritorijų kategorijos, tarp jų – ekologinės apsaugos prioriteto teritorijos, kurioms priskiriamos ekologinės apsaugos zonos (Saugomų teritorijų įstatymo 4 str. 1 d. 3 p.). Vadovaujantis Saugomų teritorijų įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punktu, pagal apsaugos pobūdį bendrosios ekologinės apsaugos zonoms, be kita ko, priskiriamos paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos. Ekologinės apsaugos zonų nustatymo tikslai: 1) užtikrinti bendrąją ekologinę kraštovaizdžio pusiausvyrą; 2) išsaugoti saugomų bei geoekologiškai svarbių gamtinio ir kultūrinio kraštovaizdžio kompleksų ar objektų (vertybių) aplinką, izoliuoti juos nuo neigiamo veiklos poveikio; 3) sumažinti neigiamą ūkinės veiklos objektų poveikį žmogui ir aplinkai (Saugomų teritorijų įstatymo 18 str. 1 d.).
42. Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje detalizuoti tikslai, kurių siekiant prie paviršinių vandens telkinių išskiriamos apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos. Šioje dalyje įtvirtinta, jog tam, kad į vandens telkinius nepatektų pavojingų medžiagų, vandens telkinių krantai būtų apsaugoti nuo erozijos, būtų užtikrintas vandens telkinių pakrančių ekosistemų stabilumas, išsaugota migracinių koridorių funkcija, saugomas vandens telkinių pakrančių gamtinis kraštovaizdis ir jo estetinės vertybės, sudarytos palankios sąlygos rekreacijai, užtikrinta visuomenės teisė naudotis vandens telkiniais ir eiti jų pakrantėmis, išskiriamos paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos, o paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos dalyje prie vandens telkinio nustatoma pakrantės apsaugos juosta. Saugomose teritorijose žemės ir kito nekilnojamojo turto savininkai, naudotojai bei valdytojai, kiti asmenys privalo laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų, teritorijų planavimo dokumentuose toms teritorijoms nustatytų, taip pat nekilnojamojo turto registre įregistruotų veiklos apribojimų ir reikalavimų (Saugomų teritorijų įstatymo 32 str. 9 d.).
43. Žemės įstatymo 21 straipsnis nustato, kad žemės savininkai ir kiti naudotojai, be kita ko, privalo: laikytis žemės sklypui Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, teritorijų planavimo dokumentuose ir žemės valdos projektuose nustatytų reikalavimų (2 p.); racionaliai naudoti ir tausoti žemę, mišką, vandenį, įstatymų nustatyta tvarka leistas eksploatuoti naudingąsias iškasenas ir kitus gamtos bei rekreacinius išteklius (3 p.); įgyvendinti teisės aktų nustatytas žemės, miško ir vandenų apsaugos nuo užteršimo, dirvožemio apsaugos nuo erozijos ir nualinimo, aplinkos apsaugos priemones, kad neblogėtų aplinkos ekologinė būklė (4 p.); savo naudojamuose žemės sklypuose vykdydami ūkinę ir kitą veiklą, nepažeisti gretimų žemės sklypų savininkų ar naudotojų ir gyventojų teisių ir įstatymų saugomų interesų (7 p.); leisti kitiems asmenims prieiti prie paviršinio vandens telkinių nustatytomis pakrantės apsaugos juostomis, lankyti gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus bei objektus ir bendro naudojimo rekreacinius objektus (teritorijas) (10 p.).
44. Pagrindinis specialiąsias žemės naudojimo sąlygas, jų nustatymo tvarką ir kitus su tuo susijusius klausimus reglamentuojantis teisės aktas yra Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymas. Šio įstatymo tikslas – užtikrinti visuomenės sveikatos saugą, šiame įstatyme nurodytų objektų ar veiklos apsaugą nuo neigiamų veiksnių ar poveikio, valstybės saugumą, aplinkos ir viešojo intereso apsaugą šiame įstatyme nurodytose teritorijose (Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 1 str.). Pagal Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 2 straipsnio 41 dalį, specialiosios žemės naudojimo sąlygos – šiame įstatyme nustatyti nurodytose teritorijose taikomi ūkinės ir (ar) kitokios veiklos apribojimai, priklausantys nuo geografinės padėties, gretimybių, pagrindinės žemės naudojimo paskirties, žemės sklypo naudojimo būdo, vykdomos konkrečios veiklos, statinių, nekilnojamojo kultūros paveldo ir aplinkos apsaugos, visuomenės sveikatos saugos, valstybės saugumo ir viešojo intereso poreikių.
45. Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo VI skyriuje „Ekologinės apsaugos zonos, gamtos ištekliai“ įtvirtintas 99 straipsnis nustato, kad paviršinių vandens telkinių apsaugos zonose inter alia draudžiama: lieti srutas arba skystą mėšlą, neįterpiant jų į gruntą, statyti tvartus, fermas, įrengti srutų ir mėšlo sandėliavimo vietas ir įrenginius ir (ar) tirštojo mėšlo rietuves ne prie esamų tvartų ir (ar) fermų (1 p.);barstyti ar purkšti iš lėktuvų ar kitų skraidančių aparatų augalų apsaugos produktus ir mineralines trąšas (3 p.); tręšiant per metus į vieną hektarą dirvos įterpti daugiau kaip 80 kilogramų azoto ir 15 kilogramų fosforo veikliosios medžiagos (4 p.); plynai kirsti medžius ir krūmus šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 15 laipsnių, išskyrus atvejus, kai piliakalnių, pilkapių, gamtos paveldo objektų ir kiti šlaitai tvarkomi pagal kultūros paveldo objekto tvarkymo projektus, saugomų teritorijų planavimo dokumentus, saugomų rūšių apsaugos planus, aplinkos ministro nustatyta tvarka patvirtintus invazinių rūšių populiacijų gausos reguliavimo veiksmų planus (5 p.); auginti ir dauginti genetiškai modifikuotus organizmus, augalus ir jų sėklas (6 p.); tverti tvoras, kitais statiniais, įrenginiais ir (ar) įveisiamais želdiniais, medžių ir krūmų liekanomis kliudyti pakrante praeiti asmenims (toliau šiame punkte – užtvėrimai) paviršinio vandens telkinio apsaugos zonos dalyje, apimančioje 5 metrus nuo vandens (kranto) linijos (esant vidutiniam vandens lygiui), o jeigu žemė pirmuosius 5 metrus nuo vandens telkinio kranto linijos yra užpelkėjusi arba yra stačiame šlaite (skardyje), nurodytas užtvėrimų draudimas taikomas didesniu atstumu nuo vandens taip, kad bent vieno metro pločio žemės juosta būtų tinkama asmenims praeiti vandens telkinio pakrante (12 p.). Vadovaujantis tame pačiame Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo skyriuje įtvirtintu 100 straipsniu, paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juostose inter alia draudžiama: atlikti darbus ir veiksmus, draudžiamus paviršinių vandens telkinių apsaugos zonose pagal šio įstatymo 99 straipsnio nuostatas (1 p.); dirbti žemę, naudoti trąšas, cheminius augalų apsaugos produktus, kitas chemines medžiagas ir jų mišinius, jeigu jie gali patekti į vandenį ir sukelti vandens ekosistemų pakenkimus (2 p.); vykdyti žemės darbus, keisti kranto liniją, reljefą ir žemės paviršių, išskyrus šiame punkte numatytus atvejus (3 p.).
46. Taigi, pareiškėjo nurodomi ūkinės veiklos ribojimai, su kuriais siejamos pareiškime dėstomos abejonės dėl prašomų ištirti Aprašo nuostatų teisėtumo, kyla iš įstatymų ir jais siekiama konstituciškai pagrįstų, visų pirma – aplinkosauginių, tikslų. Tai, kad šiais ribojimais įsiterpiama į asmens ūkinės veiklos laisvę, iš dalies patvirtina ir Apraše įtvirtinti paviršinio vandens telkinio apsaugos zonos bei paviršinio vandens telkinio pakrantės apsaugos juostos apibrėžimai. Pagal Aprašo 3.1 punktą, paviršinio vandens telkinio apsaugos zona – su paviršiniu vandens telkiniu besiribojantis palei paviršinio vandens telkinio ribą einantis nustatyto pločio sausumos ruožas, kuriame ribojama ūkinė veikla, galinti neigiamai paveikti vandens telkinio ir jo pakrančių ekosistemų stabilumą, pakeisti gamtinį kraštovaizdį ir jo estetines vertybes, pažeisti migracinių koridorių funkciją ir visuomenės teisę naudotis vandens telkiniais ir jų pakrantėmis. Aprašo 3.2 punkte paviršinio vandens telkinio pakrantės apsaugos juosta apibrėžiama kaip paviršinio vandens telkinio apsaugos zonos dalis, apimanti arčiausiai paviršinio vandens telkinio ribos esantį nustatyto pločio sausumos ruožą, kuriame užtikrinama visuomenės teisė naudotis vandens telkiniais, eiti jų pakrantėmis, sudaromos palankios sąlygos rekreacijai ir kitoms visuomenės reikmėms plėtoti, tačiau ribojama ūkinė veikla, galinti neigiamai paveikti vandens telkinio ir jo pakrančių ekosistemų stabilumą, pakeisti pakrančių gamtinį kraštovaizdį ir jo estetines vertybes, pažeisti migracinių koridorių funkciją. Iš šių apibrėžimų taip pat matyti, kad juose įtvirtinti paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrantės apsaugos juostų nustatymo tikslai iš esmės atitinka įtvirtintus Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje.
47. Pagal Aprašo 2 punktą šiuo Aprašu vadovaujamasi nustatant paviršinių vandens telkinių apsaugos zonas ir paviršinių vandens telkinių pakrančių apsaugos juostas Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytame plane, žemėlapyje ir (ar) schemoje, nerengiant teritorijų planavimo dokumento ar žemės valdos projekto. Atitinkamai Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 6 punktas įtvirtina, kad šiame įstatyme nurodytos teritorijos, be kita ko, nustatomos įstatymų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka Vyriausybės, įstatymų ar Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtintuose planuose, žemėlapiuose ir (ar) schemose nerengiant teritorijų planavimo dokumento ar žemės valdos projekto, kai šiame įstatyme nurodytos teritorijos nustatomos tenkinant viešąjį interesą. Šuo aspektu pabrėžtina, kad pats pareiškėjas pripažįsta, jog paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymas prisideda prie paviršinių vandens telkinių apaugos, t. y. šios teritorijos nustatomos siekiant su aplinkosauga susijusių tikslų, kurie patenka į viešojo intereso sritį ir konstituciškai pateisina įsiterpimą į ūkinės veiklos laisvę. Todėl nagrinėjamoje byloje iš esmės nekyla klausimas dėl aptariamų ribojimų būtinumo ir jų tinkamumo siekiamiems tikslams.
48. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad nors patys ribojimai, taikomi paviršinių vandens telkinių apsaugos zonose ir pakrantės apsaugos juostose, kyla iš įstatymų, jų taikymo apimtis tiesiogiai priklauso nuo paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrantės apsaugos juostų nustatymo atitinkamoms teritorijoms. Savo ruožtu konkrečios teritorijos (jų dydis), kurios patenka į paviršinių vandens telkinių apsaugos zonas ir pakrantės apsaugos juostas, t. y. kuriose taikomos minėtos specialiosios žemės naudojimo sąlygos (atitinkami veiklos ribojimai), reglamentuojamos aplinkos ministro Įsakymu patvirtintame Apraše. Kaip matyti iš Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2022 m. rugsėjo 2 d. įsakymo Nr. D1-293 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 540 „Dėl paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“, Aprašas buvo patvirtintas vadovaujantis Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 2 dalimi ir Vyriausybės 2017 m. liepos 12 d. nutarimo Nr. 597 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymą“ 1.5 punktu. Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarką nustato Vyriausybės įgaliota institucija, o minėto Vyriausybės nutarimo 1.5 punktu būtent Aplinkos ministerija įgaliota nustatyti paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarką.
49. Šiuo aspektu paminėtinas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2022 m. birželio 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-7-552/2022, kurioje buvo tirtas tam tikrų ankstesnės redakcijos Aprašo nuostatų teisėtumas. Nurodytoje byloje išplėstinė teisėjų kolegija, sistemiškai įvertinusi aktualias teisės aktų nuostatas, pažymėjo, kad įstatymai įtvirtina pagrindinius (esminius) reikalavimus paviršinių vandens telkinių apsaugos zonoms ir pakrantės apsaugos juostoms. Nors įstatymai nereglamentuoja paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrantės apsaugos juostų dydžio nustatymo tvarkos, išplėstinei teisėjų kolegijai nekilo abejonių, jog pagal Konstituciją nėra reikalaujama (nekyla imperatyvus įpareigojimas) šiuos klausimus reglamentuoti įstatymo lygmens teisės akte. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, iš Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 2 dalies ir remiantis ja Vyriausybės 2002 m. balandžio 10 d. nutarimo Nr. 503 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Saugomų teritorijų įstatymą“ 1.14 punktu (nuo 2017 m. liepos 22 d. – Vyriausybės 2017 m. liepos 12 d. nutarimo Nr. 597 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymą“ 1.5 punktu) Aplinkos ministerijai expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) deleguotos kompetencijos, t. y. suteiktų įgaliojimų parengti ir patvirtinti (nustatyti) paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarką, be kita ko, kyla aplinkos ministro kompetencija reglamentuoti paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrantės apsaugos juostų konkrečių dydžių nustatymo tvarką, kuri šiuo atveju vertintina kaip paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrantės apsaugos juostų nustatymo procedūros dalis ir atitinkamai detalizuota Apraše. Iš Konstitucijos nekyla, kad tokie reikalavimai (ypač detalūs) būtų nustatomi būtent įstatymu, juolab kad šie klausimai lemia būtinumą teisėkūroje remtis specialiomis žiniomis ir specialia (profesine) kompetencija, o prašomose ištirti teisės normose įtvirtintas teisinis reguliavimas nėra priskirtas kitų valstybės valdžią vykdančių institucijų išimtinei kompetencijai. Kita vertus, nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nekelia klausimo dėl atsakovo kompetencijos nustatyti kvestionuojamą teisinį reguliavimą, tačiau, kaip minėta, laikosi pozicijos, kad atsakovas šią kompetenciją įgyvendino netinkamai, kadangi objektyviais duomenimis nepagrindė prašomose ištirti nuostatose įtvirtintų paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrantės apsaugos juostų dydžių, jų proporcingumo.
50. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teisėkūros subjekto diskrecija, kad ir esanti labai plati, negali būti aiškinama, kaip paneigianti viešojo administravimo subjekto pareigą apskritai pagrįsti savo priimamus sprendimus, todėl, priimant konkretų norminį administracinį aktą (nustatant konkrečias teisės normas), turi būti aiškūs faktai, argumentai, teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi. Nustatomo teisinio reguliavimo pagrindimas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Vykdant reglamentavimo veiklą teisės aktuose yra įtvirtintos procedūrinės galimybės teisėkūros subjektui nustatyti priimamo teisinio reguliavimo prielaidas (faktines situacijos aplinkybes, šias aplinkybes patvirtinančius tam tikrus duomenis), visapusiškai įvertinti priimamų teisės normų (teisės akto projekto) teigiamas ir neigiamas pasekmes, ir tai pateikti teisės akto projekto lydimuosiuose dokumentuose ar pačiame teisės akte (jo prieduose). Šių procedūrinių galimybių išnaudojimas teisėkūros procese, atsižvelgiant į konkrečią reglamentavimo sritį ir nustatomų teisės normų pobūdį, sudaro prielaidas ne tik priimti teisėtus inter alia proporcingus, objektyvius ir aiškius norminius administracinius aktus, bet ir užtikrina, jog, atsižvelgiant į teisėkūros subjekto pateiktą priimamo teisinio reguliavimo pagrindimą, bus galima tinkamai atlikti priimtų teisinio reguliavimo nuostatų teisėtumo teisminę patikrą. Tokio pagrindimo stoka apsunkina administracinio teismo atliekamą tokių aktų teisėtumo patikrą, ypač kai administracinis aktas, kurio teisėtumas yra tiriamas, reglamentuoja specialiųjų žinių reikalaujančią sritį. Viešojo administravimo subjektui tenkanti pareiga pagrįsti savo priimamus sprendimus negali būti perkelta teisingumą vykdančiai institucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-6-502/2017; išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-8-520/2019; išplėstinės teisėjų kolegijos 2022 m. birželio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-7-552/2022). Todėl nagrinėjamoje norminėje administracinėje byloje būtent atsakovui Aplinkos ministerijai, kaip viešojo administravimo institucijai, veikiančiai administracinio reglamentavimo srityje, tenka pareiga pagrįsti ir įrodyti, kad prašomose ištirti Aprašo nuostatose įtvirtintas teisinis reguliavimas atitinka aukštesnės galios teisės aktų reikalavimus. Šios bylos kontekste tai reiškia, kad Aplinkos ministerija turėjo pateikti pakankamai aiškių faktų ir argumentų, pagrindžiančių, jog kvestionuojamos Aprašo nuostatos, be kita ko, atitinka proporcingumo principo reikalavimus.
51. Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad teisėkūros proceso metu kartu su Įsakymo projektu dėl Aprašo išdėstymo nauja redakcija buvo pateiktas Aplinkos ministerijos lydraštis (toliau – ir Lydraštis), kuriame nurodyta, jog Įsakymo projekto tikslas – supaprastinti pakrančių apsaugos juostų nustatymo teisinį reguliavimą, užtikrinti efektyvesnę paviršinių vandens telkinių apsaugą nuo taršos, pakrančių ekosistemų stabilumą ir kartu sumažinti administracinę naštą. Lydraštyje nurodytos šios poreikį keisti tuo metu galiojusią paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarką lėmusios priežastys:
51.1. Galiojantis sudėtingas pakrantės apsaugos juostų nustatymo mechanizmas žemės savininkui ar kitam ūkinės veiklos vykdytojui neleidžia pačiam be klaidų įvertinti, koks juostos plotis konkrečioje vietoje yra taikomas, su tokiomis pat problemomis susiduria aplinkosaugos ir žemės naudojimo valstybinę kontrolę vykdantys pareigūnai. Šiuo aspektu Lydraštyje paaiškinta, kad pagal tuo metu galiojusį Aprašą pakrantės apsaugos juostos dydis buvo diferencijuojamas atsižvelgiant į kelis kriterijus – paviršinio vandens telkinio dydį, pakrantės šlaitą, pakrantės žemės paviršiaus vidutinį polinkio kampą. Pastarojo dydis turėjo lemiamą įtaką pakrantės apsaugos juostos pločiui, todėl jo nustatymas reikalavo tikslumo ir aiškumo, kadangi ir 1 laipsnis galėjo lemti dvigubai ar net trigubai mažesnį pakrantės apsaugos juostos dydį.
51.2. Pakrantės apsaugos juostos dydžiai buvo per maži ir neužtikrino vandens telkinių apsaugos nuo taršos. Lydraštyje pabrėžiama, kad vienas iš pakrančių apsaugos juostų nustatymo tikslų, nurodytų Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje, – apsaugoti vandens telkinius nuo galimos taršos. Remiantis Aplinkos apsaugos agentūros 2018 metų ataskaita „Žemės ūkis ir Lietuvos vandenys“ (toliau – ir Žemės ūkio poveikio vandens taršai ataskaita), būtent vandens užterštumas šiuo metu yra itin aktuali problema. Atlikus vandens telkinių būklės įvertinimą rengiant Nemuno, Lielupės, Ventos ir Dauguvos upių baseinų rajonų valdymo planus 2022–2027 metams, nustatyta, kad Lietuvoje 63 proc. upių ir 64 proc. ežerų priskirti rizikos vandens telkiniams ir neatitinka geros būklės kriterijų. Palyginus šiuos duomenis su 2016–2021 metų upių baseinų rajonų valdymo planų duomenimis, stebima, kad per pastaruosius 6 metus geros būklės neatitinkančių vandens telkinių padaugėjo 16 proc. Upių baseinų rajonų priemonių programų projektuose, siekiant sumažinti pasklidosios taršos iš žemės ūkio neigiamą poveikį vandens telkiniams, siūloma sudaryti teisinį pagrindą paviršinių vandens telkinių apsauginių juostų pločiui padidinti.
51.3. Aprašo (tuo metu galiojusios redakcijos) nuostatos nesudaro sąlygų įgyvendinti Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymą. Lydraštyje nurodyta, kad Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje išvardyti dokumentai, kuriais remiantis nustatomos šiame įstatyme nurodytos teritorijos. Viena iš dokumentų rūšių – Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtinti planai, žemėlapiai ir (ar) schemos nerengiant teritorijų planavimo dokumento ar žemės valdos projekto, kai šiame įstatyme nurodytos teritorijos nustatomos tenkinant viešąjį interesą. Šios teritorijos, vadovaujantis Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 141 straipsnio 16 dalimi, nuo 2023 m. sausio 1 d. laikytinos Nekilnojamojo turto registro objektais ir Aplinkos ministerijai keliamas uždavinys parengti skaitmeninį duomenų sluoksnį su aiškiai nustatytomis visos šalies teritorijos paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų ribomis. Pagal teisinį reguliavimą, kai pakrančių apsaugos juostų nustatymas reikalauja individualaus vietovės situacijos įvertinimo (matavimo geodeziniais metodais), tokio duomenų sluoksnio parengimas (kaip ir vėlesnis šio sluoksnio atnaujinimas) pareikalautų nepagrįstai didelių investicijų. Projektu buvo siūloma įvesti fiksuotus minimalius pakrantės apsaugos juostų dydžius, matuojamus nuo kranto linijos, kad pakrantės apsaugos juostų nustatymo procesas taptų daug paprastesnis.
51.4. Siekiama mažinti administracinę naštą. Lydraštyje pažymėta, kad pagal tuo metu galiojusį reguliavimą pakrančių apsaugos juostų nustatymo įgyvendinimas reikalavo iš žemės naudotojų, vykdančių ar planuojančių vykdyti ūkinę veiklą, nemažai laiko ir finansinių išlaidų (turėjo būti atlikti pakrantės žemės paviršiaus polinkio kampo skaičiavimai, buvo reikalingi kvalifikuoti specialistai, gebantys naudotis geodezinių matavimų prietaisais ir kt.), todėl reikėjo spręsti, kaip mažinti administracinę naštą projektuotojams, matininkams, žemės naudotojams.
52. Be to, Lydraštyje nurodyta, kad Įsakymo projektu siūloma paviršinių vandens telkinių apsaugos zonas ir pakrančių apsaugos juostas nustatyti toms upėms, ežerams, tvenkiniams, kanalams, nepratekamiems dirbtiniams vandens telkiniams, kurie registruoti UETK, taip pat Kuršių marių rytinei pakrantei nuo Klaipėdos valstybinio jūrų uosto pietinės ribos iki Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos valstybės sienos. Susieti paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymą su UETK objektais buvo siūloma atsižvelgiant į tai, kad apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos dydis priklauso nuo paviršinio vandens telkinio parametrų. Lietuvoje registruojami Aplinkos apsaugos įstatymo 131 straipsnio 3 dalyje nurodyti paviršiniai vandens telkiniai, kaupiami duomenys apie paviršinio vandens telkinio dydį (upių ilgį, ežerų, tvenkinių plotą), kategoriją (ežeras, tvenkinys, upė, kanalas) ir kt. Iki tol galiojusio Aprašo nuostatos taikytos nustatant apsaugos zonas ir pakrantės apsaugos juostas visiems paviršinio vandens telkiniams (išskyrus keletą išimčių), tačiau praktiškai nustatant šias zonas ir juostas prie vandens telkinių, kurie nėra UETK objektai, buvo susiduriama su duomenų apie šiuos vandens telkinius trūkumo problema, kildavo ginčų dėl apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos dydžio.
53. Lydraštyje taip pat paaiškinta, kad Įsakymo projektu siūloma pakeisti galiojantį pakrančių apsaugos juostų pločio diferencijavimą atsižvelgiant į pakrantės žemės paviršiaus polinkio kampą ir įvesti fiksuotus pakrančių juostų dydžius, kurie, įvertinus vandens telkinio dydį, būtų matuojami nuo kranto linijos, nustatomos pagal Lietuvos teritorijos georeferencinio pagrindo žemėlapio duomenis ir vadovaujantis Georeferencinio pagrindo kadastro (toliau – ir GRPK) erdvinių duomenų rinkinio specifikacija, patvirtinta žemės ūkio ministro 2017 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 3D-850, pagal kurią realūs krantai nustatomi ežerams, tvenkiniams, dirbtiniams vandens telkiniams ir upėms, kanalams, kurie yra platesni nei 12 metrų, o prie siauresnių vandens tėkmių (upių, kanalų), taikant tam tikro dydžio atstumus (buferius) nuo vandens tėkmių ašinių linijų, nustatomi menami krantai. GRPK yra pagrindinis oficialus informacijos apie erdvinius duomenis šaltinis. Šiuo aspektu Lydraštyje paaiškinta, kad GRPK erdvinius duomenų rinkinius šio kadastro tvarkytojas nuolat atnaujina ir taiso netikslumus, todėl paviršinio vandens telkinio apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos nustatymą susiejus su GRPK duomenimis (kranto linija) bus užtikrinta galimybė pagrįsti poreikį tikslinti nustatytą paviršinio vandens telkinio apsaugos zoną ir pakrantės apsaugos juostą dėl pasikeitusių GRPK duomenų.
54. Dėl siūlomų nustatyti paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų dydžių Lydraštyje pabrėžta, kad Įsakymo projektu siūloma numatyti minimalų 7 m (priėmus Įsakymą šis dydis Apraše buvo sumažintas iki 5 m) pakrantės apsaugos juostų dydį, kuris būtų taikomas prie iki 10 km upių, ežerų ir tvenkinių, kurių plotas – iki 10 ha, dirbtinių nepratekamų paviršinių vandens telkinių, kurių plotas – iki 2 ha. Šis siūlymas paremtas Aplinkos apsaugos agentūros užsakymu 2009 metais parengtos Ataskaitos duomenimis, kurioje nurodyta, kad Lietuvoje minimalus siektinas pakrantės apsaugos juostos plotis vandens tėkmėms tūrėtų būti ne mažiau kaip 10 m. Esant tokiam juostos pločiui, net ir tik žoline augalija apaugęs pakrančių juostų paviršius gebėtų pakankamai veiksmingai sulaikyti paviršinį azoto nuotėkį. Lydraštyje nurodyta, kad tuo metu galioję minimalūs pakrantės apsaugos juostos dydžiai (2,5 m ir 5 m) neužtikrino veiksmingo azoto sulaikymo. Ataskaitoje rekomenduotą dydį buvo siūloma sumažinti iki 7 m atsižvelgiant į tai, kad pagal GRPK duomenis nustatant mažesnių upių kranto linijas taikomi skirtingo dydžio buferiai ir fiksuojama kranto linija dažnu atveju yra keliais metrais (1–3 m) atitraukta į sausumos pusę nuo faktiškai vietovėje esančio kranto.
55. Prie 10–100 km ilgio upių, prie ežerų ir tvenkinių, kurių plotas 10–200 ha, dirbtinių nepratekamų paviršinių vandens telkinių, kurių plotas – didesnis kaip 2 ha, ir prie visų kanalų buvo siūloma taikyti 10 m pakrantės apsaugos juostos dydį. Lydraštyje paaiškinta, kad pagal siūlomą naują tvarką nebus individualiai atsižvelgiama į pakrantės nuolydžio kampą – bus nustatomas tik fiksuotas atstumas, todėl kyla rizika, kad statūs šlaitai nepateks į pakrantės apsaugos juostą ir liks neapsaugoti. Siekiant sumažinti šią riziką, buvo siūloma taikyti atsargumo principą ir nustatyti didesnę pakrantės apsaugos juostą – padidinus pakrantės apsaugos juostos plotį reikšmingai sumažėtų atvejų, kai statūs šlaitai lieka neapsaugoti.
56. Prie ilgesnių kaip 100 km upių (tokių upių Lietuvoje yra 17), ežerų ir tvenkinių, kurių plotas yra didesnis kaip 200 ha, buvo siūloma nustatyti didesnes – 30 m – pakrantės apsaugos juostas (miesto gyvenamosiose vietovėse – 10 m). Šiuo aspektu Lydraštyje pabrėžiama, kad didesni vandens telkiniai atlieka nacionalinės ir regioninės svarbos migracijos koridorių funkcijas, pasižymi statesniais (>10°) šlaitais (ypač upės), todėl prie šių vandens telkinių didesnes pakrantės apsaugos juostas buvo siūloma nustatyti erozijos prevencijai, siekiant sudaryti palankias sąlygas intensyviai medžiagų, energijos, gamtinės informacijos srautų apykaitai, augalų ir gyvūnų migracijai, Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 1 dalies nuostatoms įgyvendinti. Siekiant užtikrinti, kad būtų racionaliai naudojamos pakrančių apsaugos juostos, numatoma galimybė nustatyti siauresnę (10 m) pakrantės apsaugos juostą, kai upės plotis yra 5 m ir siauresnis.
57. Iš Lydraščio taip pat matyti, kad Įsakymo projekte buvo siūloma atsisakyti nuostatų, įpareigojančių dvigubinti pakrantės apsaugos juostas saugomose teritorijose, kadangi siūlomi fiksuoti juostų dydžiai yra didesni už galiojančius ir, palikus reikalavimą dvigubinti juostą prie paviršinių vandens telkinių, esančių saugomose teritorijose, juostos dydis būtų nepagrįstai didelis, ypač prie tų vandens telkinių, kurie turi lėkštus šlaitus. Didesnes juostas buvo siūloma taikyti tik prie miestuose esančių upių, kurios patenka į valstybinius ar savivaldybių draustinius, valstybinius parkus, biosferos stebėsenos teritorijas arba yra nutolusios nuo minėtų saugomų teritorijų ne toliau kaip 30 metrų, taip siekiant apsaugoti ekologiškai jautrias ir lengvai pažeidžiamas pakrančių teritorijas nuo urbanizacijos.
58. Dėl paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų Lydraštyje nurodyta, kad jų dydžiai išlieka tokie pat, kaip nustatyta iki tol galiojusios redakcijos Apraše, tačiau patikslinti atvejai, kai paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos plotis gali būti prilyginamas pakrantės apsaugos juostos pločiui.
59. Įsakymo projekto derinimo metu, be kita ko, buvo gauta Aplinkosaugos koalicijos 2022 m. birželio 21 d. išvada Nr. ANVOK-187, kurioje pritariama Įsakymo projektui dėl naujos redakcijos Aprašo patvirtinimo ir pažymima, jog vienas iš pakrančių apsaugos juostų nustatymo tikslų – apsaugoti vandens telkinius nuo taršos. Aplinkos apsaugos agentūros duomenimis, rengiant 3-iuosius Nemuno, Lielupės, Ventos ir Dauguvos upių baseinų rajonų (toliau – ir UBR) valdymo planus (2022–2027 m.) nustatyta, kad Lietuvoje 63 proc. upių ir 64 proc. ežerų bei visi tarpinių ir priekrantės kategorijų vandens telkiniai neatitinka geros būklės kriterijų ir yra priskirti rizikos vandens telkiniams. Paviršinių vandens telkinių būklę labiausia neigiamai veikia pasklidoji tarša, daugiausia iš žemės ūkio veiklos (42 proc. reikšmingai neigiamai paveiktų vandens telkinių). Lyginant šio ir ankstesnio periodo (2-ųjų ir 3-ųjų UBR valdymo planų) vandens telkinių būklės pokyčius, nustatyta, kad Lietuvoje 76 proc. upių kategorijos vandens telkinių būklė nepasikeitė ir 18 proc. – pablogėjo, ežerų kategorijos 70 proc. vandens telkinių būklė nepasikeitė, 27 proc. – pablogėjo. Tokią situaciją itin lemia nemažėjanti ir net didėjanti pasklidoji tarša, daugiausia iš žemės ūkio veiklos. Žemės ūkio taršos didėjimą nulėmė didėjantys dirbamų pasėlių plotai ir atitinkamai didesnis mineralinių azoto trąšų naudojimas 2016–2020 metų periodu, lyginant su ankstesniu laikotarpiu. Išvadoje pažymėta, kad įgyvendinant Bendrąją vandens politikos direktyvą, Lietuva turi parengti ir įgyvendinti visas būtinas priemones, siekiant geros vandens telkinių būklės iki 2027 metų. Neįgyvendinus nustatytų vandensaugos tikslų, šaliai gresia didelės sankcijos. Be to, dėl maistinių medžiagų (azoto ir fosforo) pertekliaus Baltijos jūra kenčia nuo eutrofikacijos, kai intensyviau vystosi fitoplanktono organizmai, pradeda žydėti dumbliai, trūksta deguonies, mažėja vandens skaidrumas. Pagal žmogaus sukeltos eutrofikacijos kokybinį rodiklį Lietuvoje jūros aplinkos būklė – bloga. Siekiant geros jūros aplinkos būklės, Helsinkio komisijos (HELCOM) Baltijos jūros veiksmų plane šalims numatyti azoto ir fosforo prietakos į jūrą mažinimo tikslai. Šie tikslai nėra pasiekti, ir 2012–2017 metų laikotarpiu į Baltijos jūrą su upių nuotėkiu iš Lietuvos žemyninės dalies, lyginant su 2006–2011 metų periodu, bendrojo azoto prietaka į jūrą net padidėjo – vidutiniškai 18 proc. Iš Lietuvos teritorijos į Baltijos jūrą daugiausia taršos azotu ir fosforu patenka su Nemuno upės nuotėkiu. Siekiant vandensaugos tikslų ir geros jūros būklės, būtina įgyvendinti efektyvias priemones, skirtas mažinti žemės ūkio taršą, patenkančią į vandens telkinius. Apsauginės juostos – viena efektyviausių priemonių sulaikyti iš žemės ūkio patenkančią taršą, todėl 3-iųjų UBR priemonių programų projektuose siūloma sudaryti teisinį pagrindą paviršinių vandens telkinių apsaugos juostų pločiui padidinti. Atsižvelgiant į visa tai, išvadoje pritariama Įsakymo projekte numatytiems pakeitimams dėl pakrantės apsaugos juostos pločio nustatymo ir siūloma svarstyti Aprašo 9.4 punkte padidinti pakrantės apsaugos juostą iki minimalių 10 m prie vandens telkinių, priskirtų rizikos grupei nepasiekti geros būklės dėl žemės ūkio taršos. Taip pat pritariama Įsakymo projekte siūlomam pakrantės apsaugos juostų nustatymo mechanizmui, kadangi iki tol galiojęs pakrantės apsaugos juostų nustatymo mechanizmas buvo sudėtingas, neleido tiek pačiam žemės savininkui ar kitam ūkinės veiklos vykdytojui, tiek aplinkosaugos ir žemės naudojimo valstybinę kontrolę vykdantiems pareigūnams teisingai įvertinti, koks turi būti juostos plotis konkrečioje vietoje. Išvadoje pabrėžiama, kad Įsakymo projektu siūlomi apsaugos juostų nustatymo pakeitimai yra racionalūs ir pagrįsti, siūlomas mechanizmas sudarys galimybes sukurti realiai veikiančią apsaugos juostų sistemą ir taip mažinti į vandens telkinius patenkančią taršą.
60. Atsiliepime atsakovas taip pat gana plačiai išdėstė prašomo ištirti teisinio reguliavimo pagrindimą ir atskirai pateikė argumentus dėl konkretaus dydžio (diferencijuoto) pakrantės apsaugos juostų nustatymo prie skirtingo dydžio paviršinių vandens telkinių bei dėl pareiškėjo nurodytos išimties, kai apsaugos zonos dydis gali būti prilyginamas apsaugos juostos dydžiui, atsisakymo naujos redakcijos Apraše (žr. šio sprendimo 12–26 punktus). Nagrinėjamu atveju atsakovas, grįsdamas kvestionuojamą teisinį reguliavimą (inter alia jo proporcingumą), remiasi ne tik pareiškėjo nurodoma daugiau nei 13 metų senumo Ataskaita, bet ir Lydraštyje cituojamos 2018 metų Žemės ūkio poveikio vandens taršai ataskaitos duomenimis, taip pat pateikė kitus už minėtą Ataskaitą naujesniuose dokumentuose nurodytus specialiomis žiniomis ir specialia (profesine) kompetencija pagrįstus (objektyvius) duomenis – atsiliepime į pareiškimą atsakovas prašomą ištirti teisinį reguliavimą papildomai grindžia Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo plano esamos būklės analizės ataskaita, Aplinkos apsaugos agentūros 2018 metų analize „Ariama žemė ir nitratai Lietuvos upėse – sąryšių analizė“, Žemės ūkio ministerijos parengtu Gerosios žemės ūkio praktikos kodeksu, kurio taikymas mažintų neigiamą žemės ūkio poveikį dirvožemiui, orui, vandeniui ir klimatui, Aplinkos apsaugos agentūros 2020 metų Žemės ūkio vandens taršos mažinimo priemonių sąvadu, Aplinkos apsaugos agentūros 2022 metų Apibendrinta Lietuvos aplinkos būklės ir jos pokyčių ataskaita. Nors Lydraštyje tiesiogiai nurodyti ne visi šie dokumentai, tačiau jie yra viešai prieinami, be to, pavyzdžiui, 2022 metų Apibendrintoje Lietuvos aplinkos būklės ataskaitoje nurodytiems duomenims analogiški duomenys teisėkūros proceso metu buvo pateikti jau minėtoje Aplinkosaugos koalicijos 2022 m. birželio 21 d. išvadoje Nr. ANVOK-187.
61. Išplėstinė teisėjų kolegija nenustatė pagrindo abejoti nurodytais kompetentingų institucijų parengtais ir mokslo žiniomis grįstais dokumentais, o pareiškėjas, dėstydamas abejones dėl prašomų ištirti nuostatų teisėtumo, nepateikė kitų, specialiomis žiniomis ir specialia (profesine) kompetencija grįstų objektyvių duomenų, kurie leistų spręsti, jog Apraše nustatyti paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų dydžiai yra akivaizdžiai neproporcingi siekiamiems tikslams. Pareiškėjo dėstomi argumentai ir jiems pagrįsti pateikti dokumentai iš esmės susiję išimtinai tik su paviršinių vandens telkinių tarša iš žemės ūkio veiklos, neįvertinant ir nei pareiškime, nei papildomuose paaiškinimuose plačiau nepasisakant dėl kitų įstatyme įtvirtintų visuotinai reikšmingų tikslų, kurių siekiama nustatant paviršinių vandens telkinių apsaugos zonas ir pakrančių apsaugos juostas. Iš tiesų, vienas pagrindinių paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrantės apsaugos juostų nustatymo tikslų yra apsaugoti vandens telkinius, kad į juos nepatektų pavojingų medžiagų, tačiau iš Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 1 dalies aiškiai matyti, jog nustatant šias teritorijas kompleksiškai siekiama ir kitų visuomeniškai svarbių tikslų, tarp jų – apsaugoti vandens telkinių krantus nuo erozijos, užtikrinti vandens telkinių pakrančių ekosistemų stabilumą, išsaugoti migracinių koridorių funkciją, saugoti vandens telkinių pakrančių gamtinį kraštovaizdį ir jo estetines vertybes, sudaryti palankias sąlygas rekreacijai, taip pat užtikrinti visuomenės teisę naudotis vandens telkiniais ir eiti jų pakrantėmis.
62. Šiame kontekste išplėstinė teisėjų kolegija papildomai atkreipia dėmesį, jog Aprašo 1 punktas nustato, kad šis Aprašas reglamentuoja paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir paviršinių vandens telkinių pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarką ir paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir paviršinių vandens telkinių pakrančių apsaugos juostų dydį prie upių, ežerų, tvenkinių, kanalų, nepratekamų dirbtinių vandens telkinių, kurie registruoti UETK (išskyrus paviršinius vandens telkinius, priskirtus akvakultūros tvenkiniams), taip pat prie Kuršių marių rytinės pakrantės (nuo Klaipėdos valstybinio jūrų uosto pietinės ribos iki Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos valstybės sienos). Todėl, naujos redakcijos Apraše paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymą susiejus su vandens telkinių įregistravimu UETK, prie dalies jų (neįregistruotų UETK) paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos apskritai nebenustatomos. Atitinkamai paviršiniai vandens telkiniai, kurie registruojami UETK, yra išvardyti Aplinkos apsaugos įstatymo 131 straipsnio 3 dalyje, tai: 1) upės, kurių ilgis ne mažesnis kaip 3 kilometrai arba baseino plotas ne mažesnis kaip 5 kvadratiniai kilometrai; 2) ežerai ir tvenkiniai, kurių vandens paviršiaus plotas ne mažesnis kaip 0,5 hektaro; 3) upės, ežerai, tvenkiniai, kanalai ir dirbtiniai nepratekami paviršiniai vandens telkiniai, priskirti valstybinės reikšmės vidaus vandens telkiniams arba kuriuose vykdomas valstybinis aplinkos monitoringas; 4) paviršiniai vandens telkiniai, jungiantys UETK objektus, nurodytus šios dalies 1–3 punktuose. Taigi šiuo atveju įstatyme taip pat iš esmės įtvirtinti kriterijai, prie kokių vandens telkinių yra nustatomos paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrančių apsaugos juostos.
63. Be to, priėmus naujos redakcijos Aprašą, pakrančių apsaugos juostos buvo ne tik padidintos, tačiau prie atitinkamų paviršinių vandens telkinių jos ir sumažėjo – Aprašo 9.2, 9.3 ir 9.4 punktuose prie upių, ežerų, tvenkinių bei dirbtinių nepratekamų paviršinių vandens telkinių nustatyti atstumai (metrais), kuriais turi būti nutolusi paviršinio vandens telkinio pakrantės apsaugos juostos išorinė riba nuo paviršinio vandens telkinio ribos, svyruoja nuo 5 m iki 30 m, kai pagal ankstesnės redakcijos Aprašą paviršinio vandens telkinio pakrantės apsaugos juostos dydis svyravo nuo 2,5 m iki 75 m. Tuo tarpu paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų dydžiai naujos redakcijos Apraše nesikeitė, bet patikslintos išimtys, kai apsaugos zonų dydžiai gali būti prilyginami pakrantės apsaugos juostų dydžiui, be kita ko, atsisakant pareiškėjo nurodytos išimties dėl į miesto gyvenamąsias teritorijas nepatenkančių trumpesnių kaip 5 km upių, prie jose esamų sureguliuotų ilgesnių kaip 100 m ilgio ruožų ir tarp jų įsiterpusių nesureguliuotų ruožų, trumpesnių kaip 100 m ilgio telkinių (išskyrus prie miesto gyvenamosiose vietovėse esančias upes, kurios patenka į valstybinius ar savivaldybių draustinius, valstybinius parkus, biosferos stebėsenos teritorijas arba nutolusias nuo minėtų saugomų teritorijų ne daugiau kaip 30 m). Tačiau, kaip minėta, UETK registruojamos ir atitinkamai įsigaliojus naujos redakcijos Aprašui nustatomos paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos bei pakrančių apsaugos juostos tik prie tų upių, kurių ilgis ne mažesnis kaip 3 kilometrai arba baseino plotas ne mažesnis kaip 5 kvadratiniai kilometrai, taip pat upių ir kanalų, priskirtų valstybinės reikšmės vidaus vandens telkiniams arba kuriuose vykdomas valstybinis aplinkos monitoringas, bei paviršinių vandens telkinių, jungiančių Aplinkos apsaugos įstatyme nurodytus UETK objektus (Aprašo 1 p; Aplinkos apsaugos įstatymo 131 straipsnio 3 dalis).
64. Apskritai, naujos redakcijos Apraše atsisakyta ankstesnio pakrančių apsaugos juostų nustatymo mechanizmo, kuris buvo grindžiamas žemės paviršiaus vidutiniu nuolydžio / polinkio kampu vandens telkinio pakrantėje, vietoj to nustatant fiksuotus apsaugos juostų dydžius paviršiniams vandens telkiniams atsižvelgiant į pačių vandens telkinių dydį ir jų geografinę vietovę. Savo ruožtu pareiškėjas gana tendencingai akcentuoja būtent didesnių paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymą prie tam tikrų vandens telkinių bei selektyviai remiasi 2009 metų Ataskaitos rekomendacijomis, parinkdamas jo poziciją pagrindžiančius (sau palankius) iliustratyvius pavyzdžius, tačiau nepateikia kompleksinio teisinio vertinimo dėl Aprašu nustatyto naujo paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo mechanizmo bei tais pačiais pakeitimais, be kita ko, nustatytų mažesnių pakrančių apsaugos juostų dydžių ar jų nebenustatymo prie atitinkamų vandens telkinių, kaip visuminio paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų teisinio režimo.
65. Pastebėtina ir tai, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalį teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama, kad ši nuostata, reglamentuojanti ginčų dėl teisės nagrinėjimo ypatumus, mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikoma nagrinėjant abstrakčius pareiškimus ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, o politinis ar ekonominis tikslingumas reiškia viešojo administravimo subjekto diskreciją pasirinkti visuomeninių santykių raidos prioritetus, nustatyti raidos strategiją, nepažeidžiant aukštesnių teisės aktų reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2023 m. gegužės 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-1-968/2023).
66. Kaip minėta, byloje nėra ginčo, kad prašomomis ištirti nuostatomis, be kita ko, siekiama aplinkosauginių tikslų, kurių įgyvendinamas grindžiamas Konstitucijos nuostatomis, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, o ši nuostata aiškintina inter alia kartu su Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata, ir 3 dalimi, pagal kurią valstybė ir kiekvienas asmuo privalo saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje šiuo aspektu pažymėta, kad tokio pobūdžio tikslas yra politinio tikslingumo klausimas, ir teisės aktų leidėjo pasirinkimas, kokiu būdu jį įgyvendinti, administraciniuose teismuose gali būti vertinamas rezervuotai – atitinkamas politiniu tikslingumu grindžiamas teisinis reguliavimas gali būti pripažįstamas neteisėtu tik nustačius imperatyvių aukštesnės galios teisės aktų reikalavimų pažeidimą, kai galima iš karto akivaizdžiai matyti, kad akte nustatytas teisinis reguliavimas užkirs galimybę tikslo įgyvendinimui, ir tai akivaizdžiai prieštarauja tautos gerovei, Lietuvos visuomenės ir valstybės interesams, akivaizdžiai paneigia Konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtintas, jų ginamas ir saugomas vertybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2023 m. vasario 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-8-520/2022). Tačiau nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nepateikė duomenų, ir išplėstinė teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima daryti tokią išvadą.
67. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad šiuo atveju atsakovas tinkamai ir išsamiai, remdamasis objektyviais duomenimis, pagrindė kvestionuojamą teisinį reguliavimą, ir nėra pagrindo spręsti, jog pareiškėjo ginčijamos Aprašo nuostatos prašoma ištirti apimtimi akivaizdžiai pažeistų pareiškėjo nurodytas imperatyvias aukštesnės galios teisės aktų nuostatas ir (ar) užkirstų galimybę siekiamų tikslų įgyvendinimui, būtų akivaizdžiai neproporcingos šiems visuotinai svarbiems tikslams ar prieštarautų tautos gerovei, Lietuvos visuomenės ir valstybės interesams, paneigtų Konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtintas, jų ginamas ir saugomas vertybes. Todėl pareiškėjo abejonės dėl Aprašo 6, 9.2, 9.3 ir 9.4 punktų atitikties Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam atsakingo valdymo principui yra nepagrįstos.
Dėl žemės ūkio veiklą vykdančių subjektų lūkesčių dėl paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų dydžių, kad jie nebus keičiami
68. Minėta, jog pareiškėjas ginčijamų Aprašo nuostatų teisėtumu taip pat abejoja tuo aspektu, kad jomis pažeidžiamas žemės ūkio veiklą vykdančių subjektų pagrįstas lūkestis dėl paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų dydžių pastovumo bei su tuo susijusios galimybės žemės ūkio paskirties žemės sklypus, esančius greta šių teritorijų, naudoti pagal tikslinę jų paskirtį. Pareiškėjas nurodo, kad Aprašas buvo patvirtintas 2001 metais ir vėliau nebuvo daromi esminiai paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų dydžių pakeitimai, todėl Lietuvos ūkininkams per 22 metus susiformavo pagrįstas lūkestis dėl jų dydžių bei galimybės visą žemės ūkio paskirties žemės sklypų dalį, nepatenkančią į ankstesnės redakcijos Aprašu nustatytą paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos plotą, naudoti pagal tikslinę paskirtį. Tačiau, pasak pareiškėjo, dėl prašomų ištirti Aprašo nuostatų įsigaliojimo, padidinus paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų dydžius, nepaisant Konstitucinio Teismo formuojamos žemės ūkio paskirties žemės, kaip išskirtinės vertės riboto gamtos ištekliaus, doktrinos, sumažėja ūkinei veiklai galimo naudoti žemės sklypo plotas, kartu mažėjant ir iš ūkinės veiklos galimoms gauti pajamoms, todėl šios nuostatos pažeidžia konstitucinį teisėtų lūkesčių principą.
69. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pabrėžiama, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Neužtikrinus teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. Valstybė privalo vykdyti savo įsipareigojimus asmeniui (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimą). Teisėtų lūkesčių apsauga inter alia suponuoja tai, kad valstybė turi pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, gerbti teisėtus interesus. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimą). Pagal šį principą teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Konstitucijos principų bei normų, be kita ko, būtina laikytis principo lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios), teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2001 m. gruodžio 18 d. nutarimus).
70. Atsižvelgiant į visa tai, teisinio reguliavimo pakeitimai turėtų būti daromi taip, kad asmenims, kurių teisinei padėčiai jie turi įtakos, būtų užtikrinta reali galimybė prisitaikyti prie naujos teisinės situacijos. Todėl, siekiant sudaryti sąlygas asmenims ne tik susipažinti su nauju teisiniu reguliavimu anksčiau, nei jis pradės galioti, bet ir tinkamai pasirengti numatomiems pakeitimams, gali būti būtina nustatyti vėlesnę jo įsigaliojimo datą (taikymo pradžią). Taigi tam tikrais atvejais įstatymų leidėjas privalo numatyti pakankamą vacatio legis, t. y. laikotarpį nuo įstatymo oficialaus paskelbimo iki jo įsigaliojimo (taikymo pradžios), per kurį suinteresuoti asmenys galėtų pasirengti įgyvendinti iš jo kylančius reikalavimus. Darant esminius galiojančio teisinio reguliavimo pakeitimus, lemiančius asmenų teisinei padėčiai nepalankius padarinius, gali būti reikalinga numatyti ne tik pakankamą vacatio legis, bet ir tam tikrą pereinamąjį teisinį reguliavimą. Asmenų, kuriems taikytinas naujas teisinis reguliavimas, teisinė padėtis pereinamosiomis nuostatomis turėtų būti sureguliuota taip, kad jiems būtų suteikta pakankamai laiko užbaigti pradėtus veiksmus, kurių jie ėmėsi ankstesnio teisinio reguliavimo pagrindu, tikėdamiesi, kad jis bus stabilus, ir įgyvendinti pagal ankstesnį teisinį reguliavimą įgytas teises (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 15 d. nutarimą).
71. Remdamasis nurodytais Konstitucinio Teismo išaiškinimais, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat pažymi, jog neatsiejami teisinės valstybės elementai – teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas – suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui; asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos; teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos; teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių; neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. Vis dėlto, teisinė asmens lūkesčių apsauga nėra suteikiama visais atvejais. Kitaip tariant, ne visi asmenų lūkesčiai (viltys) yra saugomi teisės. Teisėkūros subjektas, keisdamas teisinį reguliavimą, paprastai apsisprendžia tam tikriems asmenų lūkesčiams, atsiradusiems keičiamo teisinio reguliavimo pagrindu, suteikti teisinę apsaugą ir įtvirtinti šių lūkesčių apsaugą užtikrinančias nuostatas teisės aktuose. Taigi, vertinant, ar tam tikras asmens lūkestis yra pagrįstas teise, pirmiausia būtina atsižvelgti į tokią expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) išreikštą teisėkūros subjekto valią, pavyzdžiui, įtvirtintas pereinamojo laikotarpio nuostatas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2466-492/2016).
72. Teisės doktrinoje taip pat pabrėžiama, kad pareiga paisyti teisėtų lūkesčių apsaugos principo reikalavimų nereiškia, jog iš įstatymų leidėjo ar kitų teisėkūros subjektų visais atvejais yra reikalaujama išlaikyti status quo (padėtis, kuri yra). Kitaip tariant, teisėtų lūkesčių apsaugos principas negarantuoja, kad nustatytas teisinis reguliavimas apskritai nebus koreguojamas. Valstybės institucijos privalo įgyvendinti valstybės politiką veiksmingiausiu būdu, todėl, siekiant šių tikslų, tam tikri teisinio reguliavimo pakeitimai neišvengiami. Visuomeniniai santykiai gali būti sureguliuojami kitaip, nei anksčiau galiojusiame teisiniame reguliavime, ypač tose srityse, kuriose įstatymų leidėjas turi diskreciją. Kita vertus, nors ir netrukdydamas principinei teisėkūros raidai, teisėtų lūkesčių apsaugos principas iš esmės gali riboti teisės aktų leidėjo laisvę bet kuriuo metu keisti nustatytą teisinį reguliavimą. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas draudžia keisti teisinį reguliavimą taip, kad įstatymų leidėjas nesilaikytų prisiimtų įsipareigojimų, ir naujas teisinis reguliavimas nepagrįstai pablogintų asmens teisinę padėtį. Teisėkūros subjektai, keisdami teisinį reguliavimą, yra saistomi labai konkrečių teisėtų lūkesčių apsaugą užtikrinančių reikalavimų. Visų pirma, tai viešosios valdžios institucijų prisiimtų įsipareigojimų tęstinumo užtikrinimas, prireikus – teisingo kompensavimo mechanizmo įtvirtinimas. Prie teisėtų lūkesčių apsaugos principo suponuojamų reikalavimų taip pat priskirtinas pereinamųjų teisės nuostatų priėmimas ar pakankamo vacatio legis laikotarpio nustatymas. Taigi, teisėtų lūkesčių apsaugos principas riboja ne įstatymų leidėjo konstitucinius įgaliojimus pakeisti tam tikrą teisinį reguliavimą apskritai, bet įstatymų leidėjo pasirinkimą (būdus), kada ir kaip tai bus daroma (žr. Gedmintaitė, A. (2016). Teisėtų lūkesčių apsaugos principas viešojoje teisėje. Daktaro disertacija. Vilnius: Vilniaus universitetas).
73. Šiomis aplinkybėmis nesutiktina su pareiškėjo teiginiais, kad Lietuvos ūkininkams galėjo susiformuoti pagrįsti lūkesčiai dėl paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrantės apsaugos juostų konkrečių dydžių, jog šie dydžiai niekada nebus keičiami. Savo ruožtu atsakovas nagrinėjamoje byloje išsamiai motyvavo, kodėl nurodytus dydžius buvo būtina keisti, ir pagrindė pareiškėjo kvestionuojamose Aprašo nuostatose įtvirtintus konkrečius jų dydžius. Be to, priimant Įsakymą, kuriuo Aprašas išdėstytas nauja redakcija, buvo įtvirtintos tam tikros pereinamojo laikotarpio nuostatos (Įsakymo 2.1–2.2 p.) ir numatytas vacatio legis, t. y. laikotarpis nuo Įsakymo oficialaus paskelbimo iki jo įsigaliojimo (naujos redakcijos Aprašo taikymo pradžios) (Įsakymo 2.3 p.). Įsakymo 2.1 punkte įtvirtinta, jog iki šio Įsakymo įsigaliojimo teisės aktų nustatyta tvarka pradėti rengti Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodyti dokumentai baigiami rengti pagal iki šio Įsakymo įsigaliojimo dienos galiojusį paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo teisinį reguliavimą (2.1 p.). Iki 2023 m. sausio 1 d. patvirtintų Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytų dokumentų sprendiniai, susiję su veiklos reglamentavimu paviršinių vandens telkinių apsaugos zonose ir paviršinių vandens telkinių pakrančių apsaugos juostose galioja ir nuo šio Įsakymo įsigaliojimo, šie sprendiniai teisės aktų nustatyta tvarka gali būti keičiami atsižvelgus į Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyto plano, žemėlapio ir (ar) schemos, kuriuose nustatomos paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos ir paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juostos, duomenis (Įsakymo 2.2 p.). Nors Įsakymas priimtas ir Teisės aktų registre paskelbtas 2022 m. rugsėjo 2 d. (TAR, Nr. 18253), Įsakymo 2.3 punktu buvo nustatyta, kad jis įsigalioja tik 2023 m. sausio 1 d., t. y. beveik po 4 mėnesių. Taigi, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju atsakovas, keisdamas Apraše įtvirtintą teisinį reguliavimą, nepažeidė iš Konstitucijos kylančio teisėtų lūkesčių apsaugos principo.
74. Išplėstinė teisėjų kolegija papildomai atkreipia dėmesį, kad žemės ūkio paskirties sklypuose, patenkančiuose į paviršinių vandens telkinių apsaugos zonas ir pakrantės apsaugos juostas, žemės ūkio veikla nėra visiškai draudžiama, o tik ribojama, todėl į minėtas teritorijas patenkantys sklypai, priešingai, nei tvirtina pareiškėjas, gali būti naudojami pagal jų paskirtį. Be to, išskirtinai sureikšmindamas būtent padidėjusius paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų dydžius, pareiškėjas iš esmės nutyli kitą reikšmingą aplinkybę, kad tuo pačiu Įsakymu patvirtinus naujos redakcijos Aprašą prie dalies paviršinių vandens telkinių šie dydžiai buvo sumažinti, o prie dalies jų (neįregistruotų UETK) paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos apskritai nebenustatomos. Taigi, vadovaujantis pareiškėjo dėstomų argumentų logika, būtų galima teigti, kad prie tokių vandens telkinių esančiuose žemės sklypuose ūkinei veiklai galimas naudoti sklypo plotas netgi padidėjo (ribojimų taikymo apimtis sumažėjo).
75. Kita vertus, šiame kontekste pabrėžtina, jog tiriant norminio administracinio akto teisėtumą nėra sprendžiamas pažeistų subjektinių teisių gynimo klausimas, o tik siekiama išsiaiškinti, ar norminis administracinis aktas neprieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui. Bylų dėl norminių administracinių aktų nagrinėjimo proceso paskirtis yra ne pažeistų subjektinių teisių apsauga, o abstrakti viešojo administravimo subjektų veiklos, priimant norminius administracinius aktus, teisėtumo kontrolė. Administracinių teismų kompetencija nagrinėjant bylas dėl norminių administracinių aktų teisėtumo yra aiškiai apibrėžta įstatyme ir plečiamai neaiškintina (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019). Todėl išplėstinė teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl pareiškėjo dėstomų argumentų, susijusių su ūkininkų galbūt patiriamais praradimais dėl nagrinėjamoje byloje kvestionuojamų Aprašo nuostatų taikymo.
Dėl žemės sklypų, patenkančių į paviršinių vandens telkinių apsaugos zonas ir pakrančių apsaugos juostas, savininkų (naudotojų) nuostolių, kylančių dėl ribojimų juose verstis žemės ūkio veikla, kompensavimo mechanizmo
76. Pareiškėjas prašomų ištirti Aprašo nuostatų teisėtumu, be kita ko, abejoja tuo aspektu kad nėra nustatytas į paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų ribas patenkančių žemės sklypų savininkų (naudotojų) nuostolių, kylančių dėl šiose teritorijose ribojamos teisės verstis žemės ūkio veikla, kompensavimo mechanizmas. Šia prasme pareiškėjas iš esmės kelia legislatyvinės omisijos klausimą, kadangi laikosi pozicijos, jog atsakovui Įsakymu patvirtinus naujos redakcijos Aprašą, kuriame įtvirtinti nauji pakrančių apsaugos juostų ir zonų dydžiai, t. y. juos padidinus, turėjo būti nustatytas į šias teritorijas patenkančių žemės sklypų savininkų (naudotojų) nuostolių, kylančių dėl ribojamos teisės verstis žemės ūkio veikla, kompensavimo mechanizmas, o to nepadarius prašomos ištirti Aprašo nuostatos pažeidžia Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą pareigą teisingai atlyginti už ribojamą nuosavybę.
77. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje šiuo aspektu pažymima, kad sprendžiant dėl legislatyvinės omisijos buvimo tiriamu atveju atsižvelgtina į oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-6-822/2018). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog teisės spraga, inter alia legislatyvinė omisija, visuomet reiškia, kad atitinkamų visuomeninių santykių teisinis reguliavimas apskritai nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatytas nei tame teisės akte (jo dalyje), nei kuriuose nors kituose teisės aktuose, tačiau poreikis tuos visuomeninius santykius teisiškai sureguliuoti yra, o legislatyvinės omisijos atveju tas teisinis reguliavimas, paisant iš Konstitucijos kylančių teisės sistemos nuoseklumo, vidinio neprieštaringumo imperatyvų ir atsižvelgiant į tų visuomeninių santykių turinį, turi būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje), nes to reikalauja kuris nors aukštesnės galios teisės aktas, inter alia pati Konstitucija (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. lapkričio 5 d. sprendimus, 2009 m. birželio 22 d., 2010 m. rugsėjo 29 d. nutarimus).
78. Tai, kad konkrečiame įstatyme (jo dalyje) nėra nustatyta specialaus tam tikriems santykiams reguliuoti skirto teisinio reguliavimo, anaiptol nereiškia, kad šioje srityje esama teisės spragos, inter alia legislatyvinės omisijos, nes šie santykiai gali būti sureguliuoti bendrosiomis eksplicitinėmis arba implicitiškai nustatytomis eksplicitinį teisinį reguliavimą papildančiomis ir pratęsiančiomis normomis (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2016 m. sausio 25 d. nutarimą). Konstitucinis Teismas gali savo nutarimu pripažinti teisės spragą, inter alia legislatyvinę omisiją, prieštaraujančia aukštesnės galios teisės aktams, inter alia Konstitucijai, tik jeigu dėl to, kad tam tikras teisinis reguliavimas nėra nustatytas būtent tiriamuosiuose įstatymuose (būtent tiriamosiose jų dalyse) ar kituose teisės aktuose, gali būti pažeidžiami Konstitucijos principai ir (arba) normos, kitų aukštesnės galios teisės aktų nuostatos; tačiau, jeigu pareiškėjo ginčijamame įstatyme ar kitame teisės akte (jo dalyje) nėra nustatytas tam tikras teisinis reguliavimas, kuris pagal Konstituciją (o jeigu yra ginčijamas Seimo, Vyriausybės, Respublikos Prezidento poįstatyminis teisės aktas (jo dalis) – ir pagal įstatymus) neprivalo būti nustatytas būtent tame tiriamame teisės akte (būtent toje tiriamoje jo dalyje), Konstitucinis Teismas konstatuoja, kad byloje dėl pareiškėjo prašymo nėra tyrimo dalyko – tai yra pagrindas teiseną byloje arba bylą nutraukti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą).
79. Atsižvelgiant į tai, nurodytų pareiškėjo argumentų kontekste pabrėžtina, kad kompensacijų dėl specialiųjų žemės naudojimo sąlygų taikymo klausimus, be kita ko, reglamentuoja Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymas. Pagal šio įstatymo 13 straipsnio 5 dalies 2 punktą, kompensacijos nemokamos kitų įstatymų nustatytais atvejais. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Vyriausybės 2020 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 339 patvirtintos Kompensacijos metodikos 6.3.2 punkte. Atitinkamai Saugomų teritorijų įstatymo 321 straipsnio 4 dalies 2 punkte įtvirtinta, kad kompensacijos nemokamos už veiklos apribojimus, nustatytus bendrosios ekologinės apsaugos zonose, išskyrus atvejus, kai, įsteigus konservacinės apsaugos prioriteto, atkuriamosios apsaugos prioriteto arba kompleksinę saugomą teritoriją, žemės sklypuose, patenkančiuose į bendrosios ekologinės apsaugos zoną, nustatomi papildomi veiklos apribojimai (viršijantys reikalavimus, keliamus tokiomis pačiomis sąlygomis bendrosios ekologinės apsaugos zonose kitose vietovėse), kasmetinė kompensacija mokama už šiuos papildomus veiklos apribojimus. Vadovaujantis Saugomų teritorijų įstatymo 18 straipsnio 2 dalimi, paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos priskiriamos prie bendrosios ekologinės apsaugos zonų, o paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos dalyje prie vandens telkinio nustatoma pakrantės apsaugos juosta (Saugomų teritorijų įstatymo 20 str. 1 d.), t. y. pakrantės apsaugos juosta yra paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos dalis.
80. Taigi, kompensacijų dėl specialiųjų žemės naudojimo sąlygų taikymo paviršinių vandens telkinių apsaugos zonose ir pakrantės apsaugos juostose teisinis reguliavimas yra nustatytas kituose teisės aktuose. Pareiškėjas nenurodė jokių teisinių argumentų, kad atitinkamas teisinis reguliavimas dėl kompensacijų (ir konkrečiai koks) privalo būti įtvirtintas būtent Apraše, juo labiau pareiškėjo prašomose ištirti Aprašo nuostatose. Tai, kad pareiškėjo galbūt netenkina įstatymų leidėjo kituose nurodytuose teisės aktuose (Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme, Saugomų teritorijų įstatyme, Vyriausybės nutarimu patvirtintoje Kompensacijos metodikoje) įtvirtintas kompensavimo mechanizmas dėl specialiųjų žemės naudojimo sąlygų taikymo, nepatenka į nagrinėjamos norminės administracinės bylos dalyką ir nesudaro pagrindo spręsti, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja teisės spraga, inter alia legislatyvinė omisija. Šiame kontekste kartu primintina, kad administraciniai teismai, be kita ko, nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai (ABTĮ 18 str. 1 d.), o pagal Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalį būtent Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams.
81. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju dalyje dėl pareiškėjo reikalavimo ištirti Aprašo 6, 9.2, 9.3 ir 9.4 punktų atitiktį Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai nėra tyrimo dalyko, todėl egzistuoja pagrindas šią norminės administracinės bylos dalį nutraukti (ABTĮ 103 str. 1 p., 116 str. 1 d.).
Dėl konsultavimosi su visuomene procedūros
82. Pareiškėjas taip pat prašo ištirti Aprašo 9.2, 9.3 ir 9.4 punktų atitiktį Konstitucijos 33 straipsnio 2 daliai ir Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punktui bei 7 straipsniui. Pareiškėjas mano, jog priimant nurodytas Aprašo nuostatas buvo pažeistos teisėkūros procedūros, konkrečiai – konsultavimosi su visuomene procedūra, kadangi po pirminio Įsakymo projekto derinimo į Aprašą buvo įtraukta papildoma paviršinių vandens telkinių geografinė teritorija, kurioje esantiems paviršiniams vandens telkiniams nustatomas pakrančių apsaugos juostos režimas, tačiau šis pokytis nebuvo derintas su suinteresuotomis institucijomis ir kitais visuomenės atstovais. Pasak pareiškėjo, teikiant derinti pirminį Įsakymo projektą Apraše nebuvo nustatytos pakrančių apsaugos juostos paviršiniams vandens telkiniams, kurie nepateko į kaimo ir miesto gyvenamąsias vietoves, o po pirminio Įsakymo projekto derinimo su suinteresuotomis institucijomis Aprašo 9 punkto lentelė buvo papildyta nauja nuostata – papildomai išskirta grafa „Į kaimo ir miesto gyvenamąsias vietoves nepatenkančios teritorijos“. Pareiškėjo vertinimu, tai laikytina esminiu teisėkūros procedūros pažeidimu, sutrukdžiusiu įgyvendinti Konstitucijos 33 straipsnyje įtvirtintą piliečių teisę dalyvauti valdant savo šalį, kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus. Šiuo aspektu pareiškėjas, be kita ko, remiasi Vyriausybės 1994 m. rugpjūčio 11 d. nutarimu Nr. 728 patvirtinto Vyriausybės darbo reglamento 30 punktu, pagal kurį tuo atveju, jeigu išvadas teikiantis subjektas nustatytu laiku išvadų nepateikia, laikoma, kad jis teisės akto projektui pritaria ir ministerijų atstovų (viceministrų, ministerijų kanclerių) pasitarime dėl šio teisės akto projekto pastabų nebeteikia, išskyrus atvejus, jeigu po derinimo su suinteresuotomis institucijomis teisės akto projektas pasikeitė iš esmės ar buvo papildytas nuostatomis, kurių derinimo metu nebuvo.
83. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad konstitucinis atsakingo valdymo principas, aiškinamas kartu su Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu valdžios įstaigų tarnavimo žmonėms imperatyvu, suponuoja teisėkūros procedūrų viešumo ir skaidrumo reikalavimus, kurių privalo laikytis inter alia valstybės valdžią įgyvendinančios institucijos. Tokių reikalavimų paisymas priimant teisės aktus yra būtina visuomenės pasitikėjimo valstybe ir teise bei valdžios atsakomybės visuomenei sąlyga; jis sudaro prielaidas įtraukti visuomenę į sprendimų, susijusių su viešaisiais interesais, priėmimo procesą, inter alia sudarant galimybę susipažinti su rengiamais teisės aktų projektais ir kita su jais susijusia informacija, taip įgyvendinant inter alia Konstitucijos 33 straipsnyje įtvirtintas piliečių teises dalyvauti valdant savo šalį, kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2016 m. liepos 8 d. nutarimą).
84. Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte, kuriam Aprašo 9.2, 9.3 ir 9.4 punktų atitiktį pareiškėjas prašo patikrinti, įtvirtintas teisėkūros atvirumo ir skaidrumo principas, reiškiantis, kad teisėkūra turi būti vieša, su bendraisiais interesais susiję teisėkūros sprendimai negali būti priimami visuomenei nežinant ir neturint galimybių dalyvauti, valstybės politikos tikslai, teisinio reguliavimo poreikis ir teisėkūroje dalyvaujantys subjektai turi būti žinomi, visuomenei ir interesų grupėms sudarytos sąlygos teikti pasiūlymus dėl teisinio reguliavimo visose teisėkūros stadijose, taip pat turi būti žinomi teisės aktų projektų rengimą inicijavę, teisės aktų projektus parengę, numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimą atlikę subjektai ir galiojančio teisinio reguliavimo poveikio ex post vertinimą atliekantys subjektai. Teisėkūros pagrindų įstatymo 7 straipsnio, reglamentuojančio konsultavimąsi su visuomene, 1 dalyje įtvirtinta, kad konsultavimosi su visuomene tikslas – užtikrinti teisėkūros atvirumą, skaidrumą, sužinoti visuomenės nuomonę apie teisinio reguliavimo problemas ir jų sprendimo būdus, sudaryti visuomenei galimybę daryti įtaką teisės akto projekto turiniui, geriau įvertinti numatomo ir galiojančio teisinio reguliavimo teigiamas ir neigiamas pasekmes, jo įgyvendinimo sąnaudas, teikti pasiūlymus dėl Teisės aktų informacinėje sistemoje paskelbtų teisėkūros iniciatyvų ir teisės aktų projektų, taip pat dėl galiojančio teisinio reguliavimo, kurio poveikio ex post vertinimas atliekamas. Su visuomene turi būti konsultuojamasi laiku ir dėl esminių klausimų (konsultavimosi efektyvumas), taip pat tiek, kiek yra būtina (konsultavimosi proporcingumas) (Teisėkūros pagrindų įstatymo 7 str. 2 d.). Pagal Teisėkūros pagrindų įstatymo 7 straipsnio 3 dalį, konsultavimosi su visuomene būdus ir rezultatų įforminimo būdus pasirenka konsultavimąsi su visuomene inicijuojantys subjektai. Informacija apie konsultavimosi su visuomene rezultatus turi būti teikiama teisės aktą priimančiam subjektui ir skelbiama viešai Teisės aktų informacinėje sistemoje.
85. Teisėkūros procedūrų laikymosi aspektu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad norminis administracinis aktas gali būti pripažįstamas neteisėtu dėl procedūrinių pažeidimų atsižvelgiant į šių pažeidimų visumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-4-602/2019). Šiuo atžvilgiu pagal analogiją subsidiariai taikoma ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata, pagal kurią skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2023 m. vasario 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-8-520/2022; 2023 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1122-821/2023).
86. Aptartų nuostatų kontekste pabrėžtina, kad iš Teisės aktų informacinės sistemos matyti, jog Įsakymo projektas kartu su Lydraščiu, Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo pažyma, Teisės aktu sukeliamų arba teisės akto projektu galimų sukelti ūkio subjektų prisitaikymo prie reguliavimo išlaidų apskaičiavimo ataskaita bei Teisės akto projekto antikorupcinio vertinimo pažyma šioje sistemoje buvo paskelbtas 2022 m. birželio 7 d. ir tą pačią dieną pateiktas derinti suinteresuotoms institucijoms, tarp jų ir žemės ūkio produkcijos gamintojų, perdirbėjų, prekiautojų šiais produktais ir gamybinių bei intelektinių paslaugų žemės ūkiui teikėjų interesams atstovaujančias ne pelno žemdirbių organizacijas vienijantiems Žemės ūkio rūmams (Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmų įstatymo 1 str. 2 d., 2 str. 1 d.), kurie pastabų dėl Įsakymo projekto nepateikė. Tai, kad Įsakymo projektas tiesiogiai nebuvo siunčiamas derinti kitiems ūkininkus vienijantiems juridiniams asmenims, įskaitant pareiškėjo papildomuose paaiškinimuose nurodytą Lietuvos žemės ūkio tarybą, savaime nesudaro pagrindo spręsti, jog padarytas esminis teisėkūros procedūros pažeidimas.
87. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad Įsakymo projektas su lydinčiaisiais dokumentais, kaip minėta, buvo viešai skelbiamas Teisės aktų informacinėje sistemoje. Be to, Aplinkos ministerija papildomai nuo 2022 m. sausio 31 d. viešino informaciją apie planuojamą teisės akto pakeitimą ir esminius keitimo siūlymus savo interneto svetainės naujienų skiltyje, o 2022 m. birželio 7 d. joje taip pat buvo paskelbta informacija apie parengtą bei pateiktą derinti ir visuomenei susipažinti Įsakymo projektą. Taigi, visi suinteresuoti asmenys, įskaitant pareiškėjo nurodytą Lietuvos žemės ūkio tarybą, galėjo laisvai susipažinti su parengtu Įsakymo projektu ir jį lydinčiais dokumentais bei, esant poreikiui, teikti dėl šio projekto pastabas. Įsakymo projekto derinimo metu iš suinteresuotų institucijų – Ekonomikos ir inovacijų ministerijos, Žemės ūkio ministerijos, Klaipėdos rajono savivaldybės, Aplinkosaugos koalicijos, Lietuvos geodezininkų ir matininkų sąjungos, Lietuvos savivaldybių asociacijos – gautos pastabos ir pasiūlymai patvirtina procedūros viešumą bei skaidrumą.
88. Pasak atsakovo, po pirminio Įsakymo projekto derinimo Aprašo 9 punkto lentelė grafa „Į kaimo ir miesto gyvenamąsias vietoves nepatenkančiose teritorijose“ buvo papildyta atsižvelgiant į Lietuvos savivaldybių asociacijos 2022 m. birželio 20 d. rašte Nr. (18)-SD-407 pateiktą pastebėjimą, jog neaiškiai apibrėžtas pakrantės apsaugos juostų ir zonų nustatymas miško žemėje. Atsakovas paaiškina, kad tokia situacija susidaro, t. y. dalis teritorijų nepatenka nei į miesto, nei į kaimo gyvenamąsias vietoves, kadangi ne visos kaimo vietovės turi patvirtintas ribas. Pagal gautą pastabą patikslinus Aprašo 9 punkto lentelę, 9.2 punkte įtvirtintas pakrantės apsaugos juostos dydis buvo nustatytas analogiškai kaip kaimo gyvenamosiose vietovėse ir prie miesto gyvenamosiose vietovėse esančių upių, kurios patenka į valstybinius ar savivaldybių draustinius, valstybinius parkus, biosferos stebėsenos teritorijas arba yra nutolusios nuo minėtų saugomų teritorijų ne daugiau kaip 30 m, o 9.3 ir 9.4 punktuose įtvirtinti pakrantės apsaugos juostos dydžiai nustatyti analogiškai kaip visose kitose vietovėse. Taigi, Aprašo 9.2, 9.3 ir 9.4 punktų grafoje „Į kaimo ir miesto gyvenamąsias vietoves nepatenkančiose teritorijose“ nustatyti pakrantės apsaugos juostos dydžiai sutampa su kitose šių punktų grafose nustatytais dydžiais ir skiriasi tik miesto gyvenamosiose vietovėse prie 100 km ir ilgesnių upių, prie ežerų, tvenkinių, kurių plotas – 200 ha ir didesnis, išskyrus upių ruožuose, kuriuose upės plotis – 5 m ir mažesnis. Tuo tarpu, kaip jau buvo minėta, pačių pakrantės apsaugos juostų (ne)nustatymas pagal Įsakymu patvirtintą naujos redakcijos Aprašą yra siejamas ne su paviršinių vandens telkinių buvimu konkrečiose Aprašo 9 punkto lentelėje nurodytose geografinėse teritorijose, o su šių vandens telkinių įregistravimu UETK (žr. šio sprendimo 62 p.).
89. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, šiomis aplinkybėmis Aprašo 9 punkto papildymas grafa „Į kaimo ir miesto gyvenamąsias vietoves nepatenkančiose teritorijose“ negali būti laikomas esminiu pirminio Įsakymo projekto pakeitimu, įtvirtinančiu visiškai naujas nuostatas. Savo ruožtu pareiškėjas nenurodo jokios imperatyvios įstatymo normos, kuri įpareigotų atlikus neesmines aplinkos ministro įsakymo projekto korekcijas iš naujo atlikti visus derinimo, konsultavimosi, poveikio vertinimo ir kitus susijusius veiksmus, kai tokie veiksmai teisėkūros proceso metu jau buvo atlikti. Todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti, kad priimant Aprašo 9.2, 9.3 ir 9.4 punktus buvo padarytas teisėkūros procedūros pažeidimas, turėjęs esminės įtakos objektyviam visų aplinkybių įvertinimui ir priimto teisinio reguliavimo pagrįstumui.
90. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo abejonės dėl Aprašo 9.2, 9.3 ir 9.4 punktų atitikties Konstitucijos 33 straipsnio 2 daliai ir Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punktui bei 7 straipsniui taip pat yra nepagrįstos.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 1 punktu, 116 straipsnio 1 dalimi.ir 117 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2022 m. rugsėjo 2 d. įsakymu Nr. D1-293 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 540 „Dėl paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtinto Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarkos aprašo:
9.2 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, jog „prie 100 km ir ilgesnių upių, prie ežerų, tvenkinių, kurių plotas – 200 ha ir didesnis, pakrantės apsaugos juostos išorinė riba nuo šių paviršinių vandens telkinių: i) į kaimo ir miesto gyvenamąsias vietoves nepatenkančiose teritorijose turi būti nutolusi 30 m (upių ruožuose, kuriuose upės plotis – 5 m ir mažesnis, paviršinio vandens telkinio pakrantės apsaugos juosta turi būti nutolusi 10 m); ii) kaimo gyvenamosiose vietovėse turi būti nutolusi 30 m (upių ruožuose, kuriuose upės plotis – 5 m ir mažesnis, paviršinio vandens telkinio pakrantės apsaugos juosta turi būti nutolusi 10 m); iii) miesto gyvenamosiose vietovėse turi būti nutolusi 10 m; iv) prie miesto gyvenamosiose vietovėse esančių upių, kurios patenka į valstybinius ar savivaldybių draustinius, valstybinius parkus, biosferos stebėsenos teritorijas arba yra nutolusios nuo minėtų saugomų teritorijų ne daugiau kaip 30 m, turi būti nutolusi 30 m (upių ruožuose, kuriuose upės plotis 5 m ir mažesnis, paviršinio vandens telkinio pakrantės apsaugos juosta turi būti nutolusi 10 m)“, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnio 2 daliai ir 46 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisėtų lūkesčių bei atsakingo valdymo principams, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punktui ir 7 straipsniui;
9.3 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, jog „prie ilgesnių kaip 10 km, bet trumpesnių kaip 100 km upių, prie ežerų ir tvenkinių, kurių plotas yra 10–200 ha, dirbtinių nepratekamų paviršinių vandens telkinių, kurių plotas – 2 ha ir daugiau, ir prie visų kanalų pakrantės apsaugos juostos išorinė riba nuo šių paviršinių vandens telkinių ribos į kaimo ir miesto gyvenamąsias vietoves nepatenkančiose teritorijose, kaimo gyvenamosiose vietovėse, miesto gyvenamosiose vietovėse bei prie miesto gyvenamosiose vietovėse esančių upių, kurios patenka į valstybinius ar savivaldybių draustinius, valstybinius parkus, biosferos stebėsenos teritorijas arba yra nutolusios nuo minėtų saugomų teritorijų ne daugiau kaip 30 m, turi būti nutolusi 10 m“, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnio 2 daliai ir 46 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisėtų lūkesčių bei atsakingo valdymo principams, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punktui ir 7 straipsniui;
9.4 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, jog „prie 10 km ir trumpesnių upių, ežerų ir tvenkinių, kurių plotas – iki 10 ha, dirbtinių nepratekamų paviršinių vandens telkinių, kurių plotas – iki 2 ha, pakrantės apsaugos juostos išorinė riba nuo šių paviršinių vandens telkinių ribos į kaimo ir miesto gyvenamąsias vietoves nepatenkančiose teritorijose, kaimo gyvenamosiose vietovėse, miesto gyvenamosiose vietovėse bei prie miesto gyvenamosiose vietovėse esančių upių, kurios patenka į valstybinius ar savivaldybių draustinius, valstybinius parkus, biosferos stebėsenos teritorijas arba yra nutolusios nuo minėtų saugomų teritorijų ne daugiau kaip 30 m, turi būti nutolusi 5 m“, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnio 2 daliai ir 46 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisėtų lūkesčių bei atsakingo valdymo principams, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punktui ir 7 straipsniui;
6 punktas ta apimtimi, kuria jame nenustatyta, jog „į miesto gyvenamąsias teritorijas nepatenkančiose trumpesnėse kaip 5 km upėse, prie jose esamų sureguliuotų ilgesnių kaip 100 m ilgio ruožų ir tarp jų įsiterpusių nesureguliuotų ruožų, trumpesnių kaip 100 m ilgio telkinių (išskyrus prie miesto gyvenamosiose vietovėse esančias upes, kurios patenka į valstybinius ar savivaldybių draustinius, valstybinius parkus, biosferos stebėsenos teritorijas arba nutolusias nuo minėtų saugomų teritorijų ne daugiau kaip 30 m), apsaugos zonų plotis lygus pagal šio Tvarkos aprašo III skyriaus nuostatas nustatomų apsaugos juostų pločiui“, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisėtų lūkesčių bei atsakingo valdymo principams.
Nutraukti norminės administracinės bylos dalį pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario Antano Matulo pareiškimą dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2022 m. rugsėjo 2 d. įsakymu Nr. D1-293 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 540 „Dėl paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtinto Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarkos aprašo 6, 9.2, 9.3 ir 9.4 punktų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Ramūnas Gadliauskas
Iveta Pelienė
Ričardas Piličiauskas
Arūnas Sutkevičius
Skirgailė Žalimienė