Administracinė byla Nr. eI-2-756/2020
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00089-2019-7
Procesinio sprendimo kategorija 4.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. lapkričio 25 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Veslavos Ruskan, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), Mildos Vainienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Elektroninių nedarbingumo pažymėjimų bei elektroninių nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų išdavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. V-533/A1-189, (2017 gruodžio 21 d. įsakymo Nr. V-1482/A1-640 redakcija) 59 punkto dalis, kurioje nustatyta, jog jeigu vieno šeimos nario slaugos metu suserga kiti šeimos nariai, elektroninis pažymėjimas jiems slaugyti ambulatoriškai išduodamas tik vienam slaugančiam asmeniui, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam asmenų lygybės principui, konstituciniam teisinės valstybės principui ir Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktui.
Išplėstinė teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydamas ištirti, ar Elektroninių nedarbingumo pažymėjimų bei elektroninių nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų išdavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. V-533/A1-189 (toliau – ir Taisyklės), (2017 gruodžio 21 d. įsakymo Nr. V-1482/A1-640 redakcija) 59 punkto dalis, kurioje nustatyta, jog jeigu vieno šeimos nario slaugos metu suserga kiti šeimos nariai, elektroninis pažymėjimas jiems slaugyti ambulatoriškai išduodamas tik vienam slaugančiam asmeniui, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinam asmenų lygybės principui, konstituciniam teisinės valstybės principui ir Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 5 straipsnio 2 dalies 2 punktui.
2. Pareiškėjas nurodė, kad individualioje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo teisės į ligos išmoką. Pareiškėjas individualioje byloje, vadovaujantis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktu, turi teisę į ligos sergantiems šeimos nariams slaugyti išmoką. Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad ši išmoka skiriama, jeigu gydytojo nurodymu būtina slaugyti susirgusį apdraustojo asmens šeimos narį. Kitų išlygų ir apribojimų gauti šią išmoką Įstatyme nenumatyta. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje yra įtvirtinta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą lygiateisiškumo principą, ne vieną kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 29 straipsnio nuostata, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs, reikalauja, jog šalies teisėje būtų įtvirtintos pagrindinės teisės ir pareigos kiekvienam asmeniui lygiai su kitais, be jokių išimčių; šioje nuostatoje skelbiama formali visų asmenų lygybė (Konstitucinio Teismo 1996 m. kovo 15 d. ir kiti nutarimai). Konstitucinis Teismas taip pat yra pabrėžęs, kad konstitucinis asmenų lygybės principas savaime nepaneigia to, kad įstatymu gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu (Konstitucinio Teismo 1996 m. vasario 28 d. ir kiti nutarimai). Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę (Konstitucijos 38 str. 2 d.). Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybė globoja šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikia joms paramą. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 22 straipsnis nustato, kad valstybė remia šeimas (ypač gausias), auginančias ir auklėjančias vaikus, įstatymų nustatyta tvarka skirdama išmokas vaikams ir pašalpas, suteikdama tėvams tikslines atostogas, teikdama kitokią pagalbą ir lengvatas. Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkte yra įtvirtinta valstybės parama šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, t. y. vaikams susirgus, juos slaugyti ir gauti už tai ligos išmoką. Pagal Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktą, sprendimą ir nurodymą dėl būtinybės slaugyti susirgusį apdraustojo asmens šeimos narį priima gydytojas. Taigi teisė nuspręsti, ar sergančiam asmeniui reikalinga slauga ir apdraustajam turi būti išduodamas nedarbingumo pažymėjimas, įstatymu suteikta sergantįjį gydančiam gydytojui. Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatos nenumato draudimo keliems šeimos nariams slaugyti vienu metu susirgusių kelių šeimos narių.
3. Taisyklių 59 punkto pirmojoje pastraipoje įtvirtintas reguliavimas, nustatantis, jog, jeigu vieno šeimos nario slaugos metu suserga kiti šeimos nariai, elektroninis pažymėjimas jiems slaugyti ambulatoriškai išduodamas tik vienam slaugančiam asmeniui, suponuoja tokią situaciją, kad sutuoktiniams, auginantiems du ir daugiau nepilnamečių vaikų, negali būti išduoti elektroniniai nedarbingumo pažymėjai nepilnamečių vaikų slaugai, kai du ir daugiau nepilnamečių vaikų serga vienu metu. Tokiu būdu vienas iš sutuoktinių privalo slaugyti kelis vienu metu sergančius nepilnamečius vaikus, visiškai neatsižvelgiant į slaugos poreikio apimtį kiekvienam nepilnamečiui vaikui, ligų pobūdį, jų eigą, sergančiųjų sveikatos būklę. Tokiu teisiniu reguliavimu suponuojama situacija, jog visiškai yra neatsižvelgiama ir į tai, ar vienas šeimos narys tuo pačiu metu realiai gali slaugyti du ir daugiau sergančių šeimos narių, užtikrinti visiems nepilnamečiams vaikams deramą, tinkamą ir kokybišką slaugą.
4. Konstitucijoje garantuojama valstybės globa ir parama šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose (39 str. 1 d.), bei nustatyta, kad įstatymui visi asmenys yra lygūs (29 str.). Konstitucijos preambulėje yra įtvirtintas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis. Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios bei kitos valstybės institucijos turi veikti remdamosi teise ir paklusdamos teisei, kad Konstitucija turi aukščiausią juridinę galią ir kad įstatymai, Vyriausybės nutarimai bei kiti teisės aktai turi atitikti Konstituciją. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas mano, kad Taisyklių 59 punkto pirmosios pastraipos nuostata, kad: „jeigu vieno šeimos nario slaugos metu suserga kiti šeimos nariai, elektroninis pažymėjimas jiems slaugyti ambulatoriškai išduodamas tik vienam slaugančiam asmeniui“, visiškai neatsižvelgiant į gydytojo nurodymą dėl būtinybės slaugyti susirgusį apdraustojo asmens šeimos narį, įtvirtintą Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkte, suponuoja nevienodą sergančių šeimos narių padėtį ir pažeidžia jų teisę į tinkamą slaugą. Ši nuostata suponuoja nevienodas vaikų slaugos sąlygas šeimoms, auginančioms daugiau nei vieną vaiką, lyginant jas su šeimomis, auginančiomis vieną vaiką. Be to, Taisyklių 59 punkto pirmosios pastraipos nuostata, apribojanti visų vienu metu sergančiųjų šeimos narių teisę į slaugą, įtvirtinta ne įstatymu, o poįstatyminiu teisės aktu.
II.
5. Atsakovas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija (toliau – ir atsakovas) atsiliepime į pareiškėjo prašymą su juo nesutinka ir prašo kvestionuojamą normą pripažinti teisėta.
6. Atsakovas dėl Taisyklių 59 punkto dalies atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinam asmenų lygybės principui nurodo, kad pareiškėjas netinkamai interpretuoja Taisyklių 59 punkto pirmąją pastraipą. Atsakovo nuomone, minėtą nuostatą reikia vertinti kartu su Taisyklių 59 punkto antrojoje pastraipoje nurodyta išimtimi, kai nedarbingumo pažymėjimas slaugyti keletui sergančių šeimos narių gali būti išduodamas ne vienam, o keliems apdraustiesiems, kai vienas (ar keli) iš sergančių šeimos narių slaugomas (slaugomi) stacionare ar medicininės reabilitacijos ir sanatorinio gydymo įstaigoje. Taisyklių 59 punkto teisinis reguliavimas nustatytas atsižvelgiant į slaugomų asmenų sveikatos būklę ir dėl to reikalingą slaugos sergančiam asmeniui poreikį. Tuo atveju, kai tos pačios šeimos nariai slaugomi ambulatoriškai, t. y. namuose, kas suponuoja, kad jų sveikatos sutrikimo lygis / ligos eiga nėra sunki, juos slaugyti nedarbingumo pažymėjimas gali būti išduodamas vienam šeimos nariui. Šiame kontekste pažymėta ir tai, kad jei slaugomi šeimos nariai pilnamečiai ir atitinka Įstatyme nustatytas sąlygas ligos išmokai gauti, jiems taip pat bus išduotas nedarbingumo pažymėjimas ir mokama ligos išmoka. Tuo atveju, kai vieno iš sergančių šeimos narių sveikatos būklė yra sunki ir (ar) jis slaugomas ne namuose, t. y. jis slaugomas stacionare, medicininės reabilitacijos ir sanatorinio gydymo įstaigoje, įvertinant, kad vienam apdraustajam gali būti sudėtinga prižiūrėti sergančius šeimos narius, nedarbingumo pažymėjimas gali būti išduodamas keliems (skirtingiems) šeimos nariams. Taisyklių 59 punkto antroji pastraipa neriboja teisės keliems šeimos nariams išduoti nedarbingumo pažymėjimus. Atsakovas laikosi pozicijos, kad nedarbingumo pažymėjimai turi būti išduodami remiantis objektyviais kriterijais, t. y. atsižvelgiant į asmens sveikatos būklės sutrikimo laipsnį, kuris ir lemia jam būtinąjį slaugos poreikį.
7. Atsakovas mano, kad nebūtų teisinga ir objektyviai pateisinama praktika, kai nedarbingumo pažymėjimai būtų išduodami asmenims dėl jų statuso (buvimo sergančio asmens šeimos nariu), taip sudarant prielaidas teisei gauti ligos išmoką tapti privilegija bei prioritetą teikiant ne asmens sveikatos būklės įvertinimui ir realiam slaugos poreikio įvertinimui. Šiame kontekste atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad jei būtų pritarta pareiškėjo nutartyje pateiktam svarstymui, kad Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytu atveju nedarbingumo pažymėjimas būtų išduodamas ir ligos išmoka būtų mokama už kiekvieną sergantį šeimos narį, tokiu atveju neaišku, kaip būtų taikoma minėta nuostata, kai, pvz., susirgtų visi daugiavaikės (pvz., 10 vaikų) šeimos vaikai, kurie būtų gydomi ambulatoriškai (namuose) ir neužtektų šeimos narių, kaip jie apibrėžti Įstatyme, kurie galėtų slaugyti sergančius vaikus, arba susirgtų 2 vaikai, turintys tik vieną šeimos narį, galintį juos slaugyti. Aptartą situaciją vertinant pareiškėjo nutartyje išdėstytų svarstymų aspektu, visais šiais atvejais nebūtų užtikrinta „asmenų teisė į slaugą“. Nustatant Taisyklių 59 punkte ginčijamą teisinį reguliavimą, pasirinktas nedarbingumo pažymėjimų išdavimo kriterijus – slaugos poreikio lygis, atsižvelgiant į sergantiems ir slaugos reikalaujantiems šeimos nariams taikomą gydymą, yra protingas, proporcingas ir objektyviai pateisinamas.
8. Atsakovas vadovaujasi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimu ir teigia, kad svarbu pažymėti, jog Įstatyme, siekiant sudaryti palankesnes sąlygas slaugyti sergantį vaiką, nustatyti papildomi pagrindai apdraustiesiems asmenims gauti ligos išmoką. Taigi Įstatyme, taip pat ir Taisyklių 55 punkte, atliepiant Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintus valstybės įsipareigojimus, nustatytas šeimoms, auginančioms vaikus, palankesnis teisinis reguliavimas, palyginus su šeimomis, neauginančiomis vaikų. Pagal Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktą, apdraustasis turi teisę gauti ligos išmoką slaugyti savo šeimos narį, kuriais pagal Įstatymo 3 straipsnio 8 dalį laikomi sutuoktinis, vaikas (įvaikis), motina (tėvas), įmotė (įtėvis). Visgi Įstatymo 2 straipsnyje ir 10 straipsnio 4 ir 5 dalyje įtvirtintos specialiosios teisės normos Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkto atžvilgiu, kai teisę sergantį vaiką slaugyti turi ne tik jo šeimos nariai, bet ir papildomi subjektai (vaiko senelis (senelė), budintis globotojas, globėjas ar rūpintojas). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atsakovo nuomone, konstatuotina, kad įstatymų leidėjas ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdamas užtikrinti tiek vaikus auginančių šeimų, tiek jose slaugomų sergančių vaikų slaugos užtikrinimą, išplečiant juos galinčių slaugyti asmenų, kuriems mokama ligos išmoka, subjektų ratą.
9. Atsakovas vadovaujasi Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimu ir Konstitucijos 52 straipsniu bei teigia, jog Konstitucija garantuoja tik susirgusio piliečio teisę gauti socialinę paramą jam pačiam susirgus, kuri, vadovaujantis Įstatymu, yra teikiama. Svarbu pažymėti ir tai, jog pagal Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktą, ligos išmoka apdraustajam asmeniui mokama ne dėl jo paties ligos, o dėl jo statuso (buvimo šeimos nariu) ir tik esant gydytojo nurodymui dėl sergančio šeimos nario (-ių) slaugos poreikio. Atsakovas laikosi pozicijos, kad Konstitucijos 52 straipsnis, Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktas neturi būti aiškinami plečiamai. Tai, kad Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta apdraustųjų teisė gauti ligos išmoką slaugyti šeimos narį, anaiptol nereiškia, esą iš valstybės biudžeto lėšų turi būti besąlygiškai, neatsižvelgiant į valstybės finansines galimybes, netaikant objektyvių kriterijų, susijusių su sergančio asmens sveikatos būkle ir slaugos poreikiu, o ne jį slaugančio asmens statusu ar sergančių asmenų kiekiu, mokama ligos išmoka. Priešingu atveju valstybės biudžetui būtų užkrauta valstybės finansinių galimybių neatitinkanti našta, dėl kurios valstybė negalėtų įgyvendinti kitų savo funkcijų arba jai taptų daug sunkiau jas vykdyti. Kadangi Konstitucijos 52 straipsnyje expressis verbis nenurodyta valstybės laiduojama parama šeimai, kai vienas ar daugiau jos narių suserga, įstatymų leidėjas turi platesnę diskreciją reguliuoti su minėtos paramos teikimu susijusius visuomeninius teisinius santykius.
10. Atsakovas nurodo, kad pagal Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalį, tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti. Atsakovas mano, kad tėvai turi pareigą rūpintis sergančiu savo vaiku nepriklausomai nuo to, ar jam (vienam iš tėvų) mokama ligos išmoka vaikui slaugyti, ar ne. Valstybė, atsižvelgdama į savo ribotas finansines galimybes, pagal išgales prisideda prie šeimos patiriamų išlaidų kompensavimo, kai vienas iš tėvų prižiūri sergantį (-ius) vaiką (-us), kuriam (-iems) taikomas ambulatorinis gydymas, jam mokėdama ligos išmoką. Atsakovas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, priėjo prie išvados, kad Taisyklių 59 punkte nustatytas teisinis reguliavimas yra teisėtas, nes nustatytas vadovaujantis objektyviais kriterijais, todėl pareiškėjo teiginiai dėl tariamo Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto asmenų lygybės principo pažeidimo atmestini kaip nepagrįsti.
11. Dėl Taisyklių atitikties Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktui ir konstituciniam teisinės valstybės principui nurodo, jog teisinis pagrindas – įstatymų leidėjo aiškiai ir nedviprasmiškai išreikštas įpareigojimas sveikatos apsaugos ministrui ir socialinės apsaugos ministrui patvirtinti Taisykles (Įstatymo 8 str. 7 d.). Todėl, atsakovo nuomone, valstybės institucijos, patvirtindamos Taisykles ir jose nustatydamos su nedarbingumo pažymėjimų išdavimu susijusias procedūras, veikė nepažeisdamos konstitucinio teisinės valstybės principo, nes Taisyklės patvirtintos kompetentingiems subjektams turint įstatymo suteiktus įgaliojimus. Atsakovas mano, kad pareiškėjas netinkamai interpretuoja Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatą, nes nei minėtame punkte, nei kitose Įstatymo nuostatose nėra įtvirtinta „visų vienu metu sergančiųjų šeimos narių teisė į slaugą“. Priešingai – minėtoje Įstatymo nuostatoje įtvirtintas ribojimas gauti ligos išmoką – ji mokama tik esant gydytojo nurodymui. Atsakovo nuomone, Įstatyme nesant įtvirtintos visų vienu metu sergančiųjų šeimos narių teisės į slaugą, negalima konstatuoti „vienu metu sergančių asmenų“ tariamo teisių pažeidimo.
12. Įstatyme apibrėžta, koks yra ligos išmokos mokėjimo tikslas (Įstatymo 2 str.), nurodyti atvejai, kuriems esant mokama ligos išmoka (Įstatymo 5 str. 2 d.), asmenys, turintys teisę gauti ligos išmoką (Įstatymo 8 str.), nustatyti ligos išmokos skyrimo ir mokėjimo pagrindai, sąlygos (taip pat – ir sąlyga mokėti ligos išmoką – nedarbingumo pažymėjimo išdavimo faktas) ir dydžiai (Įstatymo II sk.). Atsakovo nuomone, tiek Įstatyme reguliuojant su ligos išmoka susijusius aspektus, tiek Taisyklių 59 punkte nustatant su nedarbingumo pažymėjimo išdavimu susijusį teisinį reguliavimą, buvo užtikrintas konstitucinio teisinės valstybės principo laikymasis ir neapribota Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta gydytojo diskrecijos teisė. Atsakovo nuomone, vadovaujantis Įstatymo 8 straipsnio 7 dalimi, nedarbingumo pažymėjimo išdavimas yra viena iš sąlygų gauti ligos išmoką. Vien faktas, kad asmuo patenka į Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytą atvejų ratą, nesuponuoja, kad jis turi absoliučią ir nekvestionuojamą teisę gauti ligos išmoką. Atsakovo nuomone, visos Įstatymo nuostatos turi būti vertinamos ir taikomos sistemiškai, nė viena įstatymo nuostata neturi prioriteto prieš kitą nuostatą.
13. Atsakovas mano, kad, siekiant visapusiškai ir objektyviai įvertinti ginčijamą teisinį reguliavimą, svarbu įvertinti, kokius visuomeninius teisinius santykius reguliuoja Įstatymas. Šiuo atveju Įstatymu reguliuojami santykiai, kai asmuo teisę gauti atitinkamą išmoką įgyja dėl atitinkamo sveikatos sutrikimo (ligos) ar būklės (nėštumas). Atsakovas pažymi, kad būtent Įstatymu reguliuojamų visuomeninių teisinių santykių ypatumai lemia, kad Įstatyme yra įtvirtintos pagrindinės teisės gauti atitinkamas išmokas nuostatos ir sąlygos, o itin didelė dalis su Įstatymo įgyvendinimu susijusių nuostatų, kurios reikalauja specialiųjų žinių, atsižvelgiant į teisės aktuose nustatytą valstybės institucijų kompetenciją, įtvirtintos ne Įstatyme, o valstybės institucijų patvirtintuose poįstatyminiuose teisės aktuose. Atsakovas taip pat pažymi, kad išanalizavus Taisyklių turinį, akivaizdu, kad tai teisės aktas, kuriam tiek parengti, tiek taikyti reikia specialiųjų žinių medicinos srityje, todėl Taisyklėse nustatytos su nedarbingumo pažymėjimo išdavimu susijusios nuostatos poįstatyminiu teisės aktu įtvirtintos atsižvelgiant į Įstatyme įtvirtintas nuostatas bei esant objektyviai būtinybei.
14. Taisyklėse su nedarbingumo pažymėjimų išdavimu susijusios nuostatos diferencijuotos atsižvelgiant į jo išdavimo priežastį (pvz., dėl ligos ar nelaimingo atsitikimo, gydant ambulatoriškai, stacionare). Taisyklių VIII skyriuje išdėstytos nuostatos (taip pat ir pareiškėjo ginčijama Taisyklių 59 punkto pirmoji pastraipa) skirtos detalizuoti Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkto įgyvendinimą, nustatant bendras nedarbingumo pažymėjimo išdavimo taisykles, kurias tiek parengti, tiek taikyti reikia specialiųjų žinių medicinos srityje. Atsakovas pažymi, kad, vadovaujantis galiojančiu teisiniu reguliavimu, Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintą nurodymą, kad apdraustojo sergančiam šeimos nariui būtina slauga, gydytojas formalizuoja viena forma – išduodamas apdraustajam asmeniui nedarbingumo pažymėjimą. Tiek Taisyklės, tiek jų 59 punkto pirmoji pastraipa neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, neapriboja Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytos gydytojo diskrecijos teisės, todėl pareiškėjo nutartyje nurodyti teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.
15. Atsakovas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija atsiliepime į pareiškėjo prašymą prašė jį atmesti.
16. Sveikatos apsaugos ministerija dėl Taisyklių 59 punkto atitikties Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktui bei atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinam asmenų lygybės principui nurodė, kad Įstatymo 8 straipsnyje reglamentuojami asmenys, turintys teisę gauti ligos pašalpą, šios teisės įgijimo pagrindai bei jos įgyvendinimo tvarka. Sveikatos apsaugos ministerijai ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai įstatymų leidėjas yra suteikęs teisę patvirtinti Taisykles.
17. Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta, kad ligos išmokos skiriamos turintiems teisę jas gauti asmenims sergantiems šeimos nariams slaugyti ir ši išmoka skiriama, jeigu gydytojo nurodymu būtina slaugyti susirgusį apdraustojo asmens šeimos narį. Pažymėtina, jog Įstatyme nurodyta, kad gydytojas priima sprendimą dėl slaugos būtinumo, bet ne dėl to, kiek šeimos narių ir / ar kokiu režimu turi slaugyti sergantį asmenį. Įstatyme taip pat nenurodyta, jog skyrus slaugą, kiekvienas sergantis šeimos narys turi būti slaugomas individualiai. Įstatymų leidėjas Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkte yra suformulavęs bendrą taisyklę, kad ligos atveju šeimoje ir gydytojui priėmus sprendimą, kad susirgusiajam reikalinga slauga, gydytojas priima sprendimą dėl slaugos būtinumo, dėl ko apdraustas slaugantysis asmuo teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę į ligos išmoką. Ši taisyklė suformuluota ir galioja visoms šeimoms vienodai, nepriklausomai nuo to, kiek šeimos narių serga ir kiek šeimos narių gali juos slaugyti, t. y. ši teisės norma galioja ir toms šeimoms, kurios augina vieną vaiką, ir toms, kurios augina du, tris, keturis ar daugiau vaikų. Atsižvelgiant į tai, kad Taisyklių 55 punkte numatyta, jog šeimos nariais laikomi ir motina (įmotė), bei tėvas (įtėvis), ta pati taisyklė taikoma slaugant tėvus (įtėvius), ir visai nepriklausomai nuo to, kiek jie turi vaikų (įvaikių).
18. Taisyklių 59 punkte reglamentuojama bendra ir visiems apdraustiesiems vienodai taikoma tvarka, kuria vadovaujantis išduodami elektroniniai pažymėjimai tais atvejais, kai vienu metu serga keli šeimos nariai: jeigu vieno šeimos nario slaugos metu suserga kiti šeimos nariai, elektroninis pažymėjimas jiems slaugyti ambulatoriškai išduodamas tik vienam slaugančiam asmeniui, o jei tuo pačiu metu serga keli šeimos nariai, elektroniniai pažymėjimai skirtingiems sergantiems šeimos nariams slaugyti gali būti išduodami keliems (skirtingiems) šeimos nariams tik tada, kai vienas (ar keli) iš sergančių šeimos narių slaugomas (slaugomi) stacionare ar medicininės reabilitacijos ir sanatorinio gydymo įstaigoje. Vadovaujantis Taisyklių 52 punktu, jei asmuo, kuriam išduotas elektroninis nedarbingumo pažymėjimas sergančiam šeimos nariui slaugyti ar vaikui prižiūrėti, neslaugo šeimos nario ar neprižiūri vaiko arba elgiasi taip, kad jo veiksmai galėjo užtęsti (užtęsė) šeimos nario slaugos trukmę, tai laikoma elgesio nedarbingumo metu taisyklių pažeidimu. Sergantį šeimos narį slaugantis apdraustas asmuo turi ne tik teisę gauti ligos išmoką Taisyklių nustatyta tvarka, bet kartu ir pareigą slaugyti sergantį asmenį bei laikytis nustatyto slaugos režimo, todėl Taisyklių 59 punkto antrojoje pastraipoje reglamentuojama išimtis, kai dėl objektyvių aplinkybių, t. y. dėl poreikio vieną ar kelis sergančius šeimos narius slaugyti ne ambulatoriškai, o jam (jiems) esant sveikatos priežiūros įstaigoje, sudarytos sąlygos elektroninius pažymėjimus skirtingiems sergantiems šeimos nariams slaugyti gali būti išduoti keliems (skirtingiems) šeimos nariams. Mano, kad Taisykles patvirtinę subjektai neviršijo savo įgaliojimų ir kompetencijos sveikatos apsaugos ir socialinio draudimo reglamentavimo srityse.
19. Dėl Taisyklių 59 punkto atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui nurodo, jog Taisyklės buvo patvirtintos vykdant Įstatymo 8 straipsnio 7 dalyje nurodytą pavedimą bei vadovaujantis Taisyklių 1 punkte nurodytais teisės aktais. Todėl nėra pagrindo teigti, kad Taisyklių 59 punktas prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.
Išplėstinė teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
III.
20. Nagrinėjamoje administracinėje byloje keliamas klausimas, ar Elektroninių nedarbingumo pažymėjimų bei elektroninių nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų išdavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. V-533/A1-189 (toliau – ir Taisyklės), 59 punkto dalis, kurioje nustatyta, jog jeigu vieno šeimos nario slaugos metu suserga kiti šeimos nariai, elektroninis pažymėjimas jiems slaugyti ambulatoriškai išduodamas tik vienam slaugančiam asmeniui, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinam asmenų lygybės principui, konstituciniam teisinės valstybės principui ir Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 5 straipsnio 2 dalies 2 punktui.
21. Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas individualią bylą dėl pareiškėjo teisės į ligos išmoką, nustatė, jog individualioje byloje nagrinėjamu atveju pareiškėjui buvo atsisakyta išmokėti ligos išmoką dėl to, kad gydytoja, išdavusi pareiškėjui elektroninius nedarbingumo pažymėjimus sūnaus slaugai nuo 2018 m. lapkričio 14 d. iki 2018 m. lapkričio 23 d., pažeidė Taisyklių 59 punkto reikalavimus, nes šiuo laikotarpiu abu sergančius pareiškėjo vaikus turėjo slaugyti tik vienas iš pareiškėjo šeimos narių.
22. Pareiškėjas šioje norminėje administracinėje byloje kvestionuoja Taisyklių 59 punkto reguliavimą teigdamas, jog teisė nuspręsti, ar sergančiam asmeniui reikalinga slauga ir apdraustajam turi būti išduodamas nedarbingumo pažymėjimas, įstatymu suteikta sergantįjį gydančiam gydytojui. Įstatymo nuostatos nenumato draudimo keliems šeimos nariams slaugyti vienu metu susirgusių kelių šeimos narių, dėl to Taisyklių 59 punkto pirmosios pastraipos nuostata suponuoja, jog yra neatsižvelgiama į gydytojo nurodymą dėl būtinybės slaugyti susirgusį apdraustojo asmens šeimos narį, tai lemia nevienodą sergančių šeimos narių padėtį ir pažeidžia jų teisę į tinkamą slaugą.
23. Išplėstinė teisėjų kolegija primena, kad norminio akto (jo dalies) teisėtumo tyrimo ribos paprastai yra identifikuojamos pagal pareiškimą (prašymą) pateikusių pareiškėjų nurodytas konkrečias aplinkybes (argumentus) (šiuo klausimu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2096-502/2015; 2018 m. sausio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-21-438/2017; 2018 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-17-756/2018 ir kt.).
24. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad Taisyklių 59 punkte nurodyta, jog jeigu vieno šeimos nario slaugos metu suserga kiti šeimos nariai, elektroninis pažymėjimas jiems slaugyti ambulatoriškai išduodamas tik vienam slaugančiam asmeniui. Nepertraukiamos slaugos laikotarpiu elektroninis pažymėjimas slaugyti gali būti išduotas ir kitam šeimos nariui, tačiau bendra slaugos trukmė negali viršyti slaugomų asmenų amžių atitinkančiai šių Taisyklių 56–57 punktuose nurodytai trukmei (1 d.).
25. Nagrinėjamu atveju aktualus Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas nurodo asmenis, draudžiamus ligos socialiniu draudimu ir motinystės socialiniu draudimu, nustato teisę į šių draudimo rūšių išmokas, jų skyrimo, apskaičiavimo ir mokėjimo sąlygas (1 str.). Įstatymo 2 straipsnyje (nuo 2017 m. sausio 1 d. galiojusi įstatymo Nr. 2016-20641 redakcija) nustatyta, jog ligos socialinis draudimas įstatymų nustatytais atvejais kompensuoja šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims dėl jų pačių arba šeimos narių ligos ar dėl dalyvavimo profesinės reabilitacijos programoje prarastas ar negautas pajamas arba jų dalį. Taigi, kaip matyti iš šios normos, ligos socialinio draudimo tikslas yra kompensacinis.
26. Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog pagal šį įstatymą skiriamos ir mokamos ligos, profesinės reabilitacijos, motinystės, tėvystės, vaiko priežiūros išmokos. Iš Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies formuluotės matyti, jog ligos išmoka šioje dalyje išvardytais atvejais skiriama, kai asmenys turi teisę tokią išmoką gauti. To paties įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta, jog ligos išmokos skiriamos turintiems teisę jas gauti asmenims – sergantiems šeimos nariams slaugyti. Ši išmoka skiriama, jeigu gydytojo nurodymu būtina slaugyti susirgusį apdraustojo asmens šeimos narį. Taigi, nors pareiškėjas nurodo, jog kitų išlygų ir apribojimų gauti ligos išmoką Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkte nenumatyta, iš Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies formuluotės matyti, jog ligos išmokos skyrimui yra keliamos tokios sąlygos: ji skiriama ne tik tada, kai gydytojo nurodymu būtina slaugyti susirgusį apdraustojo asmens šeimos narį, bet ir tiems asmenims, kurie turi teisę gauti ligos išmoką.
27. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog Įstatymo nuostatas reikia aiškinti sistemiškai: 5 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostata yra įtvirtinta I skyriuje, nustatančiame bendrąsias Įstatymo nuostatas, ir straipsnyje, kuriame nustatoma, kokios išmokos yra skiriamos pagal šį Įstatymą. Įstatymo 8 straipsnyje yra reglamentuojami atvejai, kada asmenys laikomi turintys teisę gauti ligos išmoką: 1 dalyje nustatyta, jog teisę gauti ligos išmoką šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nurodytais atvejais turi asmenys, jeigu jie yra apdrausti ligos socialiniu draudimu (1 p.); tampa laikinai nedarbingi ir dėl to praranda darbo pajamų (išskyrus šio įstatymo 14 straipsnio 6 ir 7 dalyse nurodytus atvejus), taip pat jeigu tuo laikotarpiu jie negauna ligos išmokos pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą (2 p.); iki laikinojo nedarbingumo pradžios dienos turi ne trumpesnį kaip 3 mėnesių per paskutinius 12 mėnesių arba ne trumpesnį kaip 6 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos socialinio draudimo stažą, išskyrus atvejus, numatytus šio straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse (3 p.). Pagal to paties straipsnio 7 dalį, pagrindas skirti ligos išmoką yra nedarbingumo pažymėjimas, išduotas pagal sveikatos apsaugos ministro ir socialinės apsaugos ir darbo ministro tvirtinamas Elektroninių nedarbingumo pažymėjimų bei elektroninių nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų išdavimo taisykles. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministras, vadovaudamiesi, be kita ko, Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymu, patvirtino Elektroninių nedarbingumo pažymėjimų bei elektroninių nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų išdavimo taisykles. Taisyklių 2 punkte įtvirtinta, jog elektroniniai nedarbingumo pažymėjimai bei elektroniniai nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimai, išduoti Elektroninių nedarbingumo pažymėjimų bei elektroninių nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų tvarkymo sistemoje, pateisina neatvykimą į darbą (tarnybą) ir yra pagrindas skirti ligos socialinio draudimo išmoką arba motinystės socialinio draudimo išmoką, taip pat yra pagrindas pratęsti nedarbo socialinio draudimo išmokų mokėjimą. Taigi nedarbingumo pažymėjimas yra teisę gauti ligos išmoką patvirtinantis dokumentas, kuris išduodamas pagal Įstatymo ir Taisyklių nuostatas, o ne vien tik gydytojo nurodymu, kai sergančiam šeimos nariui reikalinga slauga.
28. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija vertina, jog Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkte nėra įtvirtinta tokio reguliavimo, kokį nurodo pareiškėjas, t. y. jog teisė nuspręsti, ar sergančiam asmeniui ne tik reikalinga slauga, bet ir tai, ar apdraustajam turi būti išduodamas nedarbingumo pažymėjimas, suteikta sergantįjį gydančiam gydytojui. Nors gydytojams pavesta išduoti elektroninius nedarbingumo pažymėjimus (Taisyklių 6 p.: „Elektroninius pažymėjimus gali išduoti tik <…> asmenis gydantys gydytojai ar gydytojų konsultacinės komisijos pirmininkas”), tai jie daro vadovaudamiesi Įstatymu ir Taisyklėmis, t. y. nustatęs, jog būtina slaugyti susirgusį apdraustojo asmens šeimos narį, gydytojas vertina, ar apdraustasis turi teisę gauti ligos išmoką ir jam turi būti išduodamas elektroninis nedarbingumo pažymėjimas. Be to, ligos išmoka sergantiems šeimos nariams slaugyti siekiama kompensuoti šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims dėl jų pačių arba šeimos narių ligos ar dėl dalyvavimo profesinės reabilitacijos programoje prarastas ar negautas pajamas arba jų dalį (Įstatymo 2 str.), o teisės į tinkamą ar kokybišką slaugą Taisyklių 59 punkto pirmoji pastraipa ar Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktas expressis verbis nereguliuoja.
29. Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, jog tais atvejais, kai nėra nustatyta tokio teisinio reguliavimo, kurį pareiškėjai teigia esant nustatytą ir kuriuo remdamiesi kvestionuoja norminio administracinio akto nuostatų teisėtumą, laikytina, kad prašyme nėra tyrimo dalyko. Tokie prašymai Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme inter alia Administracinių bylų teisenos įstatymo II skyriaus pirmame skirsnyje reglamentuojama pareiškimų (prašymų) ištirti norminių administracinių teisės aktų teisėtumą tvarka nenagrinėjami ir byla nutraukiama (žr. 2018 m. sausio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-21-438/2017; 2018 m. spalio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-23-556/2018; 2018 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I-17-756/2018 ir kt.). Anksčiau išdėstyti argumentai sudaro pagrindą bylos dalį pagal pareiškėjo prašymą dėl Taisyklių 59 punkto dalies atitikties Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktui dėl tyrimo dalyko nebuvimo nutraukti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 str. 1 p., 116 str. 1 d.).
30. Išplėstinė teisėjų kolegija primena, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo 115 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 114 straipsnį bendrosios kompetencijos ar specializuoto teismo priimamoje nutartyje turi būti nurodyta, be kita ko, kokiais teisiniais argumentais teismas, kuris kreipiasi, grindžia savo abejonę dėl ginčijamo norminio administracinio akto (ar jo dalies) teisėtumo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nagrinėjant normines administracines bylas nuosekliai laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamo norminio administracinio akto (jo dalies) nuostatos atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais; neturėtų būti ir nutylėtų motyvų, neįvertintų reikšmingų teisinio reguliavimo aspektų (pvz., žr. 2018 m. sausio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-21-438/2017). Kreipiantis į administracinį teismą su pareiškimu ar prašymu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ir argumentuojant savo nuomonę dėl atitinkamo norminio administracinio akto prieštaravimo įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, negalima apsiriboti vien bendro pobūdžio teiginiais ar teigimu, kad norminis administracinis aktas gali prieštarauti įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui. Turi būti aiškiai nurodyta ne tik kurie ginčijamo administracinio akto punktai (kurios jo nuostatos), kokia apimtimi prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, bet ir pati pozicija dėl kiekvienos ginčijamo norminio administracinio akto (jo dalies) nuostatos atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui turi būti pagrįsta aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais (pvz., žr. 2009 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I442-20/2009; 2011 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-3553/2011; 2012 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I261-48/2012). Minėti trūkumai gali būti pagrindas, priėmus pareiškimą (prašymą), bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 str. 1 p.; 116 str. 1 d.) (pvz., žr. 2009 m. vasario 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I575‑3/2009; 2012 m. kovo 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I525-4/2012).
31. Pareiškėjas, motyvuodamas Taisyklių 59 punkto dalies prieštaravimą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam asmenų lygybės principui, nurodo, jog kvestionuojama nuostata suponuoja nevienodas vaikų slaugos sąlygas šeimoms, auginančioms daugiau nei vieną vaiką, lyginant jas su šeimomis, auginančiomis vieną vaiką.
32. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą asmenų lygiateisiškumo principą, ne kartą yra konstatavęs, jog pagal šį konstitucinį principą reikalaujama, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai; šis principas reiškia žmogaus teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai; konstitucinis asmenų lygybės principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (inter alia 2013 m. vasario 22 d., 2017 m. sausio 25 d., 2020 m. vasario 10 d. nutarimai); vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas teisinis reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes; pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai (inter alia 2015 m. rugsėjo 22 d., 2018 m. gruodžio 19 d., 2020 m. vasario 10 d. nutarimai).
33. Išplėstinė teisėjų kolegija vertina, jog pareiškėjas neanalizavo ir neatskleidė tarp jo nurodytų asmenų (tarp šeimų, auginančių vieną ir daugiau nei vieną vaiką) esančių skirtumų pobūdžio ir apimties. Taip pat nepateikta argumentų, kodėl, pareiškėjo nuomone, nevienodas traktavimas tarp šeimų, auginančių vieną ir daugiau nei vieną vaiką, esant Taisyklių 59 punkto pirmosios pastraipos situacijai ir daugiau nei du vaikus auginantiems tėvams objektyviai negalint slaugyti ambulatoriškai kiekvieno vaiko atskirai (kai serga daugiau nei du vaikai), yra nepateisinamas ar kodėl jų teisinės padėties skirtumai nesudaro pagrindo pateisinti tokį traktavimą. Išsamių argumentų ir motyvų, sudarančių tyrimo dalyką, trūkumas yra pagrindas šią bylos dalį nutraukti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 str. 1 p., 116 str. 1 d.).
34. Pareiškėjas, motyvuodamas Taisyklių 59 punkto prieštaravimą konstituciniam teisinės valstybės principui, nurodo, jog Taisyklių 59 punkto pirmosios pastraipos nuostata, apribojanti visų vienu metu sergančiųjų šeimos narių teisę į slaugą, įtvirtinta ne įstatymu, o poįstatyminiu aktu. Pareiškėjas nurodo, jog Įstatymo nuostatos nenumato draudimo keliems šeimos nariams slaugyti vienu metu susirgusių kelių šeimos narių, o Taisyklių 59 punkto pirmosios pastraipos nuostata suponuoja, kad sutuoktiniams, auginantiems du ir daugiau nepilnamečių vaikų, negali būti išduoti elektroniniai nedarbingumo pažymėjai nepilnamečių vaikų slaugai, kai du ir daugiau nepilnamečių vaikų serga vienu metu.
35. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymų leidėjas yra pavedęs sveikatos apsaugos ministrui ir socialinės apsaugos ir darbo ministrui patvirtinti Elektroninių nedarbingumo pažymėjimų bei elektroninių nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų išdavimo taisykles, kas apima ir elektroninių pažymėjimų skirtingiems sergantiems šeimos nariams slaugyti išdavimo nuostatas (Įstatymo 8 str. 7 d.). Kaip jau minėta, Taisyklių 59 punktas numato taisykles ne dėl slaugos teikimo, o dėl elektroninio nedarbingumo pažymėjimo šeimos nariams slaugyti išdavimo. Be to, iš Taisyklių 59 punkto antrosios pastraipos matyti, jog sutuoktiniams, auginantiems du ir daugiau nepilnamečių vaikų, gali būti išduoti elektroniniai nedarbingumo pažymėjimai nepilnamečių vaikų slaugai, „jei tuo pačiu metu serga keli šeimos nariai“, ir tam yra numatyta sąlyga – „kai vienas (ar keli) iš sergančių šeimos narių slaugomas (slaugomi) stacionare ar medicininės reabilitacijos ir sanatorinio gydymo įstaigoje“. Taigi Taisyklių 59 punkte nėra numatyto absoliutaus ribojimo išduoti elektroninius pažymėjimus skirtingiems sergantiems šeimos nariams slaugyti, o Taisyklių 59 punkto pirmosios pastraipos nėra pagrindo aiškinti atskirai nuo viso Taisyklių 59 punkte numatyto teisinio reguliavimo. Taisyklių 59 punkte numatyta išimtis nesudaro pagrindo tvirtinti, jog nėra galimybės išduoti elektroninių nedarbingumo pažymėjimų keliems (skirtingiems) šeimos nariams slaugyti, kai tuo pačiu metu serga keli šeimos nariai. Pareiškėjas nekelia Taisyklių 59 punkto teisėtumo klausimo tuo aspektu, jog jame yra numatyta nepakankamai išimčių, kada turėtų būti išduodamas elektroninis nedarbingumo pažymėjimas, kai tuo pačiu metu serga keli šeimos nariai, įtraukiant į juos ir ambulatorinio slaugymo atvejus, ar kad individualioje byloje nagrinėjamai pareiškėjo situacijai turėtų būti numatyta išimtis, todėl nėra pagrindo vertinti šių aspektų. Išdėstyti motyvai sudaro pagrindą spręsti, jog pareiškėjas nepateikė pakankamų argumentų dėl Taisyklių 59 punkto prieštaravimo teisinės valstybės principui ar argumentų, sudarančių pagrindą spręsti dėl Taisyklių 59 punkto pirmoje pastraipoje įtvirtinto teisinio reguliavimo prieštaravimo aukštesnės teisinės galios aktuose įtvirtintam reguliavimui, dėl to yra pagrindas nutraukti bylos dalį dėl Taisyklių 59 punkto dalies atitikties teisinės valstybės principui (Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 str. 1 d. 1 p., 116 str. 1 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 116 straipsnio 1 dalimi ir 103 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Nutraukti administracinę bylą pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Elektroninių nedarbingumo pažymėjimų bei elektroninių nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų išdavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. V-533/A1-189, (2017 gruodžio 21 d. įsakymo Nr. V-1482/A1-640 redakcija) 59 punkto dalis, kurioje nustatyta, jog jeigu vieno šeimos nario slaugos metu suserga kiti šeimos nariai, elektroninis pažymėjimas jiems slaugyti ambulatoriškai išduodamas tik vienam slaugančiam asmeniui, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam asmenų lygybės principui, konstituciniam teisinės valstybės principui ir Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktui.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Veslava Ruskan
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
Milda Vainienė
Skirgailė Žalimienė