Administracinė byla Nr. eI-9-602/2024
Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00004-2024-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 4.1; 6.4.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. birželio 12 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja), Arūno Sutkevičiaus ir Egidijaus Šileikio,
sekretoriaujant Laisvidai Versekienei,
dalyvaujant pareiškėjui Lietuvos Respublikos Seimo nariui Aurelijui Verygai,
pareiškėjo atstovui advokatui Evaldui Valčiukui,
atsakovo atstovėms Danguolei Milkevičiūtei, Editai Laurinavičienei, Vilmai Srogei,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario Aurelijaus Verygos pareiškimą ištirti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2023 m. rugpjūčio 1 d. įsakymu Nr. V-879 „Dėl regioniniu bendradarbiavimo modeliu pagrįsto asmens sveikatos priežiūros įstaigų modernizavimo veiksmų plano patvirtinimo“ patvirtinto Regioniniu bendradarbiavimo modeliu pagrįsto asmens sveikatos priežiūros įstaigų modernizavimo veiksmų plano 31.1.4.1, 49.1.4.1, 67.1.4.1, 85.1.4.1, 103.1.4.1 papunkčių atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 6 punkte įtvirtintam lygiateisiškumo ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 9 punkte įtvirtintam objektyvumo principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 4 daliai ir Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsniui, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 3 punktui.
Išplėstinė teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Lietuvos Respublikos Seimo narys Aurelijus Veryga (toliau – ir pareiškėjas, Seimo narys) su pareiškimu kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydamas ištirti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2023 m. rugpjūčio 1 d. įsakymu Nr. V-879 „Dėl regioniniu bendradarbiavimo modeliu pagrįsto asmens sveikatos priežiūros įstaigų modernizavimo veiksmų plano patvirtinimo“ patvirtinto Regioniniu bendradarbiavimo modeliu pagrįsto asmens sveikatos priežiūros įstaigų modernizavimo veiksmų plano (toliau – ir Modernizavimo planas) 31.1.4.1, 49.1.4.1, 67.1.4.1, 85.1.4.1, 103.1.4.1 papunkčių atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 6 ir 9 punktuose įtvirtintiems lygiateisiškumo ir objektyvumo principams, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 4 daliai ir Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsniui, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 3 punktui.
2. Seimo narys pareiškimą grindžia šiais argumentais:
2.1. Seimui pakeitus Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymą, savivaldybių ir valstybės asmens sveikatos priežiūros viešųjų įstaigų nomenklatūra buvo papildyta nauju subjektu – sveikatos centru (39 str. 1 d. 7 p.).
2.2. Sveikatos apsaugos ministras 2023 m. gegužės 22 d. priėmė įsakymą Nr. V-589 „Dėl sveikatos centrui priskiriamų sveikatos priežiūros paslaugų teikimo organizavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, kurio 1 punktu buvo patvirtintas Sveikatos centrui priskiriamų sveikatos priežiūros paslaugų teikimo organizavimo aprašas (toliau – ir Aprašas). Minėtas įsakymas buvo pakeistas sveikatos apsaugos ministro 2023 m. rugsėjo 14 d. įsakymu Nr. V-1001 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2023 m. gegužės 22 d. įsakymo Nr. V-589 „Dėl sveikatos centrui priskiriamų sveikatos priežiūros paslaugų teikimo organizavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“.
2.3. Aprašo 2.2 papunktyje apibrėžta, kad sveikatos centras – tai savivaldybės sprendimu įkurtas asmens sveikatos priežiūros centras, užtikrinantis sveikatos apsaugos ministro sveikatos centrui nustatyto sąrašo sveikatos priežiūros paslaugų teikimą funkcinio ir (ar) struktūrinio bendradarbiavimo būdais. Funkcinis bendradarbiavimas – darbo organizavimo forma, kai sveikatos apsaugos ministro sveikatos centrui nustatyto sveikatos priežiūros paslaugų sąrašo ir kitos sveikatos centrui priskirtos sveikatos priežiūros paslaugos teikiamos bendradarbiavimo sutarčių pagrindu skirtinguose juridiniuose asmenyse (Aprašo 2.1 p.). Struktūrinis bendradarbiavimas – darbo organizavimo forma, kai sveikatos apsaugos ministro sveikatos centrui nustatyto sveikatos priežiūros paslaugų sąrašo ir kitos sveikatos centrui priskirtos sveikatos priežiūros paslaugos (išskyrus visuomenės sveikatos priežiūros paslaugas) teikiamos viename juridiniame asmenyje (Aprašo 2.3 p.).
2.4. Sveikatos apsaugos ministras 2023 m. rugpjūčio 1 d. priėmė įsakymą Nr. V-879 „Dėl regioniniu bendradarbiavimo modeliu pagrįsto asmens sveikatos priežiūros įstaigų modernizavimo veiksmų plano patvirtinimo“, kurio 1 punktu buvo patvirtintas Modernizavimo planas. Šis planas nustato sveikatos priežiūros įstaigų infrastruktūros modernizavimo ir plėtros tikslą, uždavinius, laukiamus rezultatus, įgyvendinimą ir finansavimą. Modernizavimo planas skirtas kiekvienam funkcinės sveikatos priežiūros regionui (8 p.), kurie yra nagrinėjami atskiruose šio plano skyriuose.
2.5. Modernizavimo plano III–VII skyriuose, kur nagrinėjami atitinkamai Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių ir Vilniaus regionai, konkrečiai Modernizavimo plano 31.1.4.1, 49.1.4.1, 67.1.4.1, 85.1.4.1, 103.1.4.1 papunkčiuose, įtvirtinta taisyklė (dėl sveikatos centrui priskiriamoms sveikatos priežiūros paslaugoms teikti reikiamos infrastruktūros modernizavimui skiriamo finansavimo (investicijų) paskirstymo), kad pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros paslaugai vystyti iš viso numatyta skirti iki 48,00 mln. Eur. Suma paskirstoma į dvi dalis. Viena dalis – 32,00 mln. Eur (apie 70 proc.) (bazinė lėšų suma, kuri pagal prognozuojamą prisirašiusių prie pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros įstaigos (toliau – ir PAASPĮ) gyventojų skaičių 2030 metais paskirstoma penkiems regionams (Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio). <...>. Kita dalis – 16,00 mln. Eur (apie 30 proc.) – papildomai paskirstoma toms regionų savivaldybėms (proporcingai pagal prognozuojamą prisirašiusiųjų skaičių 2030 metais), kurios steigs sveikatos centrus ir atitinka nors vieną iš šių kriterijų: savivaldybėje yra pirminės sveikatos priežiūros įstaiga ir monoprofilinė ligoninė, kurioje teikiamos aktyviojo gydymo paslaugos, kai prisirašiusių gyventojų skaičius 2030 metais neviršys 21 tūkst.; savivaldybės, kurios oficialiai raštu yra informavusios Sveikatos apsaugos ministeriją apie planuojamą steigti sveikatos centrą, kurio darbo organizavimo forma – struktūrinis bendradarbiavimas, tačiau jų prisirašiusių gyventojų skaičius 2030 metais viršys 21 tūkst.
2.6. Modernizavimo plano 31.1.4.1, 49.1.4.1, 67.1.4.1, 85.1.4.1, 103.1.4.1 papunkčiai pažeidžia VAĮ 3 straipsnio 1 dalies 6 ir 9 punktuose įtvirtintus lygiateisiškumo ir objektyvumo principus bei Konstitucijos 29 straipsnį:
2.6.1. Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinta, jog įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų. Oficialioje konstitucinėje doktrinoje konstatuota, jog lygybės principas pažeidžiamas, kai tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, yra kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisintinas. Lygiateisiškumo principas viešajame administravime įtvirtintas ir VAĮ 3 straipsnio 1 dalies 9 punkte.
2.6.2. Modernizavimo plane (ginčijamuose punktuose) nustatytas teisinis reguliavimas iš esmės pažeidžia konstitucinį lygiateisiškumo principą, ir toks skirtingas teisinis reguliavimas nėra pagrįstas jokiais objektyviais kriterijais. Minėta, jog sveikatos centras savo veiklą gali organizuoti struktūriniu arba funkciniu bendradarbiavimo būdais. Sveikatos centrai vienas nuo kito skiriasi savo pasirinkta darbo organizavimo forma – jei savivaldybės sprendimu yra įkuriamas asmens sveikatos centras struktūrinio bendradarbiavimo pagrindu, paslaugos teikiamos viename juridiniame asmenyje, t. y. vykdoma reorganizacija ir į vieną juridinį asmenį jungiami Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 39 straipsnio 4 dalies 3 punkte numatyti galimi jungti nomenklatūros subjektai. Nusprendus bendradarbiauti funkciniu būdu, sudaromos bendradarbiavimo sutartys (Aprašo 14 p.).
2.6.3. Nors sveikatos centrai gali jungtis keliais skirtingais bendradarbiavimo būdais, tačiau Modernizavimo plane numatyta, jog papildomą finansavimą pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros paslaugai vystyti gali gauti tie sveikatos centrai, kurie jungsis tik struktūriniu bendradarbiavimo būdu. Sveikatos centras, įsikūręs funkcinio bendradarbiavimo būdu, gauti papildomą finansavimą neturi galimybės.
2.6.4. Modernizavimo plane nėra nurodyta jokių aiškių kriterijų ir (ar) priežasčių, kodėl papildomas lėšų skyrimas infrastruktūros modernizavimui bei paslaugų vystymui yra objektyviai galimas ir būtinas tik struktūrinį bendradarbiavimo modelį pasirinkusiam sveikatos centrui, t. y. toks teisinis reguliavimas yra ydingas. Norint gyventojams teikti kokybiškas sveikatos paslaugas, visi sveikatos centrai, nepaisant jų pasirinkto bendradarbiavimo būdo, turi vystyti bei išlaikyti savo infrastruktūrą, modernizuoti turimą medicininę įrangą, gerinti paslaugų kokybę ir pan. Visiems šiems procesams yra reikalingos lėšos, tačiau Modernizavimo plane be jokių objektyvių ir paaiškinamų kriterijų nustatytu reguliavimu tokias lėšas gauti gali tik struktūrinio bendradarbiavimo modeliu įsteigtas sveikatos centras.
2.6.5. Nepaisant lėšų poreikio bet kuriam sveikatos centrui, steigiant vieną juridinį asmenį (t. y. pasirinkus struktūrinio bendradarbiavimo modelį), jo išlaikymo kaštai, palyginus su sveikatos centru, kurio darbo organizavimo forma yra funkcinis bendradarbiavimas, turėtų mažėti, t. y. sujungus kelis juridinius asmenis į vieną, sumažėja vadovų skaičius, administracinio personalo poreikis. Todėl nėra suprantama, kodėl papildomos lėšos yra skiriamos tik tiems sveikatos centrams, kurie pasirinko struktūrinį bendradarbiavimo modelį.
2.6.6. Šiuo aspektu toks skirtingas subjektų traktavimas yra akivaizdus lygiateisiškumo pažeidimas, kadangi Modernizavimo plane nustatyta finansinių lėšų skirstymo tvarka nustatė nevienodą teisinį reguliavimą, kuriuo nepagrįstai vienai grupei suteikė prioritetą kitos grupės atžvilgiu, ši tvarka laikytina diskriminacine, t. y. pažeidžiančia lygiateisiškumo principą (Konstitucijos 29 str., VAĮ 3 str. 9 p.).
2.6.7. Modernizavimo plane įtvirtintas teisinis reguliavimas pažeidžia ir objektyvumo principą (VAĮ 3 str. 9 p.), kuris lemia viešojo administravimo subjekto pareigą priimant sprendimus veikti pagal teisės aktuose jiems nustatytas teises ir pareigas bei savo sprendimą pagrįsti tokiu būdu, jog nekiltų abejonių dėl šio sprendimo rezultato.
2.6.8. Sveikatos apsaugos ministras Modernizavimo plane nustatė galimybę sveikatos centrams gauti papildomą finansavimą, tačiau įtvirtinto, jog šių lėšų gavimas galimas tik tokiu atveju, jei sveikatos centro veikla bus pagrįsta struktūrinio bendradarbiavimo modeliu. Taigi sveikatos apsaugos ministras, įtvirtindamas šį kriterijų, kuriam esant atsiranda galimybė gauti papildomas lėšas, elgėsi neobjektyviai, kadangi tokio savo sprendimo nepagrindė nei teisiškai, nei faktiškai. Modernizavimo plane nėra nurodyta objektyviais duomenimis pagrįstų priežasčių, kodėl papildomų lėšų skyrimas galimas tik pasirenkant struktūrinį bendradarbiavimo modelį.
2.6.9. Minėta, kad teisės aktai nustato du pagrindinius bendradarbiavimo būdus, kurių pagrindu gali steigtis sveikatos centrai, tačiau sveikatos apsaugos ministras, nepateikdamas jokių argumentų, nepaaiškindamas visuomenei savo elgesio motyvų, skatina savivaldybes steigti sveikatos centrus renkantis struktūrinį bendradarbiavimą. Tam, kaip matyti iš Modernizavimo plano, yra skiriamas net papildomas finansavimas, tačiau nėra aišku, kodėl finansavimas nėra skiriamas sveikatos centrui, pasirinkusiam kitą bendradarbiavimo modelį. Aptartas teisinis reguliavimas yra nepagrįstas bei pažeidžiantis VAĮ įtvirtintus teisėtumo ir objektyvumo principus.
2.7. Dėl Konstitucijos 46 straipsnyje ir Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje įtvirtinto teisinio reguliavimo pažeidimo pažymėtina, kad:
2.7.1. Konstitucijos 46 straipsnyje, be kita ko, yra nustatyta, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Pagal Konstituciją valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, privalo paisyti konstitucinio ūkio subjektų lygiateisiškumo reikalavimo, tiesiogiai susijusio su Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintu visų asmenų lygiateisiškumo principu.
2.7.2. Konstitucinė sąžiningos konkurencijos apsaugos garantija suponuoja draudimą ūkinę veiklą reguliuojančioms valstybės valdžios, savivaldybių institucijoms priimti sprendimus, kuriais yra ar gali būti iškreipiama sąžininga konkurencija, ir įpareigoja valstybės valdžios, savivaldybių institucijas teisinėmis priemonėmis užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę. Vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 4 straipsniu, valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus nustatytas išimtis. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, vertinant teisės akto atitiktį Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatoms, be kita ko, turi būti nustatyta, kad dėl ginčijamo teisės akto atitinkamoje rinkoje atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų.
2.7.3. Nagrinėjamu atveju viena subjektų grupė, teikianti tokias pačias paslaugas kaip ir kita grupė, yra privilegijuojama suteikiant jai papildomą finansavimą. Tai lemia, kad atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams. Gavus papildomą finansavimą, atsiranda galimybė šias lėšas įsisavinti ir jų dėka pasigerinti savo teikiamas paslaugas, infrastruktūrą, gydymo priemones ir pan., t. y. keičiasi galimybė konkuruoti, nes subjektai, gavę papildomas lėšas, atsiduria palankesnėje padėtyje nei toje pačioje rinkoje veikiantys subjektai.
2.7.4. Nustatytas teisinis reguliavimas gali nepalankiai paveikti tuos sveikatos centrus, kurie renkasi funkcinio bendradarbiavimo modelį, ir sukuria neteisingą aplinką rinkoje, nes tie sveikatos centrai, kurie pasirenka minėtą bendradarbiavimo būdą, yra diskriminuojami. Nustatytas teisinis reguliavimas iškreipia sąžiningą konkurenciją sveikatos sektoriuje.
2.8. Dėl Modernizavimo plano ginčijamų punktų atitikimo Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 3 punktui pažymėtina, kad teisėkūroje, be kita ko, turi būti vadovaujamasi pagarbos asmens teisėms ir laisvėms principu, reiškiančiu, kad teisės aktų nuostatos turi užtikrinti ir negali paneigti Konstitucijoje, Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės aktuose, Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse, Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytų asmens teisių ir laisvių, teisėtų interesų. Pareiškime išanalizuotas Modernizavimo plano neatitikimas ir prieštaravimas konstitucinėms ir įstatymo lygmeniu įtvirtintoms nuostatoms, todėl akivaizdu, kad atsakovas, patvirtindamas Modernizavimo planą, taip pat pažeidė ir Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtintą pagarbos asmens teisėms ir laisvėms principą.
II.
3. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija (toliau – ir Sveikatos apsaugos ministerija, atsakovas) atsiliepime į pareiškėjo pareiškimą prašo jį atmesti, o ginčijamą teisinį reguliavimą pripažinti teisėtu. Sveikatos apsaugos ministerija atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
3.1. Analizuojant šioje byloje svarstomo norminio teisės akto, t. y. Modernizavimo plano, nuostatų teisėtumo klausimą, atkreiptinas dėmesys į ginčijamo teisinio reguliavimo priėmimo faktines aplinkybes ir jo priėmimo teisinius pagrindus (Modernizavimo plano 4 p.), Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo pakeitimus lėmusias aplinkybes, Sveikatos apsaugos ministerijos funkcijas ir kompetenciją, įtvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 926 patvirtintuose Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nuostatuose (toliau – ir Nuostatai) bei kituose teisės aktuose.
3.2. Sveikatos centras yra viena iš galiojančioje savivaldybių sveikatos priežiūros įstaigų nomenklatūroje esančių įstaigų, kurios tikslas – įtraukiant savivaldybę, savivaldybei pavaldžias ir privačias sveikatos priežiūros įstaigas, užtikrinti bazinį sveikatos priežiūros paslaugų teikimą savivaldybės teritorijoje ir rūpintis, kad paslaugų kokybė ir prieinamumas gyventojams gerėtų. Sveikatos centrai yra nauja sveikatos paslaugų organizavimo forma, kuri bendradarbiavimo pagrindu į vieną tinklą savivaldybėje telkia veikiančias sveikatos priežiūras įstaigas, užtikrinant vietos gyventojams sveikatos priežiūros paslaugas jų gyvenamojoje teritorijoje. Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 39 straipsnyje (redakcija, galiojanti nuo 2023 m. rugpjūčio 1 d.) nurodyta, kad sveikatos centras yra vienas iš Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos (toliau – LNSS) savivaldybių asmens sveikatos priežiūros viešųjų įstaigų nomenklatūros subjektų.
3.3. Modernizavimo plano 9 punkte nurodyta, kad investicijos buvo skaičiuotos taikant ribotų finansinių išteklių pasiūlos principą – turimos lėšos paskirstytos regionams, savivaldybėms ar atskiroms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms remiantis atitinkamais investicijų paskirstymo kriterijais. Modernizavimo planui įgyvendinti skirtos lėšos (viešosios investicijos ir jų finansavimo šaltiniai) numatytos 2022–2030 metų plėtros programos valdytojos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos sveikatos priežiūros kokybės ir efektyvumo didinimo plėtros programos pažangos priemonėje Nr. 11-002-02-11-01 „Gerinti sveikatos priežiūros paslaugų kokybę ir prieinamumą“ (toliau – ir Pažangos priemonė); už Modernizavimo plano įgyvendinimą ir stebėseną atsakinga Sveikatos apsaugos ministerija (Modernizavimo plano 25 ir 28 p.).
3.4. Nesutiktina, kad Seimo nario ginčijamos Modernizavimo plano nuostatos pažeidžia Konstitucijos 29 straipsnį ir VAĮ 3 straipsnio 6 ir 9 punktus:
3.4.1. Vadovaujantis Aprašo 6 punktu, sveikatos centro steigimą inicijuoja savivaldybės taryba, kuri, įvertinusi sveikatos priežiūros paslaugų teikimo savivaldybėje specifiką, gyventojų sveikatos rodiklius, atsižvelgdama į savivaldybės gyventojų poreikius ir perspektyvas užtikrinti paslaugų paketą, priima sprendimus dėl sveikatos centro, kuris užtikrintų būtiniausių ir dažniausiai naudojamų sveikatos priežiūros paslaugų teikimą, steigimo, ir sprendimus dėl to, kokios konkrečios formos sveikatos centrą steigti. Savivaldybės taryba sprendimus priima savanoriškai ir savarankiškai, t. y. sveikatos centrų steigimas nėra privalomas. Tuo atveju, jei savivaldybė priima sprendimą sveikatos centrą steigti vadovaudamasi Modernizavimo plano nuostatomis (šio plano 31.1.4.1, 49.1.4.1, 67.1.4.1, 85.1.4.1, 103.1.4.1 papunkčiais), gali pretenduoti į tam skiriamą finansavimą Pažangos priemonės investicijų lėšomis (70+30 proc.), skirtomis sveikatos sistemos pokyčiams įgyvendinti. Modernizavimo plane numatytas orientacinis investicijų lėšų paskirstymas regionui ir (ar) jame esančioms savivaldybėms bazinių pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros paslaugų vystymui, sveikatos centrui priskiriamoms sveikatos priežiūros paslaugoms teikti reikiamos infrastruktūros modernizavimui yra nustatomas pagal tuos pačius, vieningus visoms savivaldybėms taikytinus kriterijus ir tokios pačios apimties: bazinė lėšų suma (apie 70 proc.), kuri pagal prognozuojamą prisirašiusių prie PAASPĮ gyventojų skaičių 2030 m. paskirstoma penkiems regionams (Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio), paskirstoma visoms savivaldybėms proporcingai pagal jose prognozuojamą prirašytų prie PAASPĮ gyventojų skaičių 2030 m., o likusi papildoma dalis lėšų (30 proc.) paskirstoma tik toms regionų savivaldybėms (proporcingai pagal prognozuojamą prisirašiusiųjų skaičių 2030 m.), kurios steigs sveikatos centrus Aprašo 2.3 papunktyje nurodyta struktūrinio bendradarbiavimo forma.
3.4.2. Pagal teisės aktus Sveikatos apsaugos ministerija formuoja politiką sveikatos apsaugos srityje bei vykdo jai pavestas funkcijas investicijų įgyvendinimo srityje, todėl Sveikatos apsaugos ministerijos kompetencijai priklauso priimti sprendimus ir nustatyti reikiamą finansavimą kuriamam naujam sveikatos priežiūros paslaugų organizavimo ir teikimo gyventojams modeliui tose savivaldybėse, kuriose, vykdant paslaugų pertvarką, nebelieka aktyvaus gydymo stacionarines paslaugas teikiančių įstaigų – ligoninių. Struktūrinis sveikatos centras – tai naujas modelis ir sprendimas savivaldybių ligoninėms persitvarkyti į naujos paslaugų struktūros įstaigą, pertvarkant paslaugų infrastruktūrą, žmogiškuosius išteklius.
3.4.3. Pažymėtina, kad sveikatos centro paslaugas organizuojant struktūrinio bendradarbiavimo būdu, yra reorganizuojamos asmens sveikatos priežiūros įstaigos, ligoninės ir kiti Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 39 straipsnio 1 dalyje išvardinti subjektai, kuriuos reorganizavus bazinis sveikatos centro paslaugų paketas teikiamas viename juridiniame asmenyje. Kadangi reorganizavime dalyvauja ligoninės, poliklinikos, pirminės sveikatos priežiūros centrai, siekiant užtikrinti tinkamą sveikatos centrui numatytų bazinių paslaugų teikimą, atsisakyti tam tikrų paslaugų, t. y. transformuoti stacionarinių paslaugų teikimą į dienos stacionaro ir dienos paslaugas, vystyti ambulatorinių paslaugų teikimą, struktūrinio centro sukūrimas objektyviai reikalauja didesnių infrastruktūrinių pertvarkymų ir būtinų investicijų. Papildomos lėšos skiriamos vystyti efektyvesnes dienos stacionaro, dienos chirurgijos, specializuotas ambulatorines paslaugas, todėl visiškai nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, kad reorganizavus įstaigas, sumažėja poreikis investicijoms.
3.4.4. Funkcinio bendradarbiavimo pagrindu steigiamame sveikatos centre asmens sveikatos priežiūros įstaigos dalyvauja sutartiniais pagrindais, įsipareigojama tam tikras paslaugas teikti atskiruose juridiniuose asmenyse. Taigi, nors įstaigos yra įtraukiamos į funkcinius sveikatos centrus ir sudaro bendradarbiavimo (vadybines) sutartis (žr. Aprašo 4 p.), jos savo veiklos nesujungia, joms nekyla poreikio transformuoti ar atsisakyti tam tikrų paslaugų, jos ir toliau gali teikti tas pačias anksčiau teiktas pasaugas, dėl ko poreikis infrastruktūrai yra objektyviai mažesnis. Modernizavimo plane pateikta Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio regionų asmens sveikatos priežiūros paslaugų vartojimo analizė ir prognozuojami (2030 metų) Lietuvos savivaldybių gyventojų demografiniai pokyčiai, aprašytos ambulatorinių, įskaitant dienos paslaugas, ir stacionarinių atitinkamo profilio aktyviojo gydymo paslaugų apimtys, jų kitimo dinamika, šių paslaugų vartojimo, atsižvelgiant į demografinius rodiklius, poreikio prognozės iki 2030 metų savivaldybių ir regiono lygiais, šeimos gydytojų, gydytojų specialistų poreikio prognozė ir sveikatos priežiūros įstaigų teikiamų paslaugų atitiktis sveikatos priežiūros reformai (žr. Modernizavimo plano II–VII skyrių).
3.4.5. Aptariamo teisės akto skundžiamuose papunkčiuose nėra jokių nuostatų, pažeidžiančių lygiateisiškumo principą, nes visoms savivaldybėms nustatomos vienodos sąlygos į investicijų lėšų dalį. Papildoma šių lėšų dalimi yra skatinama steigti struktūrinius sveikatos centrus siekiant užtikrinti esminių asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo prieinamumą, patogumą pacientams visas reikiamas sveikatos centro bazines paslaugas gauti vienoje vietoje. Be to, ES struktūrinių fondų lėšų finansavimas numatytas savivaldybėse steigiamų sveikatos centrų infrastruktūrai modernizuoti nepriklausomai nuo to, kokia steigiamo sveikatos centro darbo organizavimo forma, t. y. struktūrinis bendradarbiavimas ar funkcinis bendradarbiavimas. Modernizavimo plane lėšos paskirstytos visoms savivaldybėms sveikatos centrų paslaugų infrastruktūrai modernizuoti. Finansinę paramą gali gauti ir viešosios, ir privačios asmens sveikatos priežiūros įstaigos, sudariusios bendradarbiavimo sutartį tų paslaugų, kurios nurodytos Modernizavimo plane ir konkrečiuose projektų finansavimo sąlygų aprašuose, infrastruktūrai modernizuoti.
3.4.6. Visoms savivaldybėms sveikatos centrų teikiamų paslaugų infrastruktūrai modernizuoti skiriama: 1) bazinė dalis pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros paslaugoms vystyti. Lėšos skiriamos penkiems regionams (Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio), lėšų sumas paskirstant savivaldybėms proporcingai pagal jose prognozuojamą prirašytų prie PAASPĮ gyventojų skaičių 2030 m.; 2) bazinė dalis antrinio lygio ambulatorinės specializuotos asmens sveikatos priežiūros paslaugoms, įskaitant ambulatorinę chirurgiją, dienos chirurgiją, dienos stacionarą, skubiąją pagalbą, teikiamą savivaldybės sveikatos centre.
3.4.7. Papildoma finansavimo dalis taip pat gali būti skiriama visoms savivaldybėms, jei jų priimti sprendimai dėl sveikatos centro steigimo atitinka Modernizavimo plane nurodytus kriterijus. Papildomas finansavimas gali būti skiriamas: a) regionų savivaldybėms (proporcingai pagal prognozuojamą prisirašiusiųjų skaičių 2030 m.), vykdančioms transformaciją į struktūrinius sveikatos centrus ir atitinkančioms nors vieną iš šių kriterijų: i) savivaldybėje yra pirminės sveikatos priežiūros įstaiga ir monoprofilinė ligoninė, kurioje teikiamos aktyvaus gydymo paslaugos, kada prisirašiusių gyventojų skaičius 2030 metais neviršys 21 tūkst.; ii) savivaldybės, kurios oficialiai raštu yra informavusios Sveikatos apsaugos ministeriją apie planuojamą steigti sveikatos centrą, kurio darbo organizavimo forma – struktūrinis bendradarbiavimas, tačiau jų prisirašiusių gyventojų skaičius 2030 metais viršys 21 tūkst. Taigi papildoma dalis skiriama, jei vykdoma / įvykdyta reorganizacija apjungiant sveikatos priežiūros įstaigas (viena jų – ligoninė), kurių savininkė yra savivaldybė, į vieną juridinį asmenį su pirmines sveikatos priežiūros paslaugas teikiančiomis įstaigomis; b) proporcingai penkiems regionams pagal juose numatomą sumažinti / transformuoti stacionaro lovų skaičių (vertinti chirurgijos, akušerijos ir pediatrijos stacionaro profiliai bei daroma prielaida, kad lova funkcionuoja 300 d./m.). Modernizavimo plane regionui numatyta suma paskirstyta savivaldybėms pagal jose numatomų atsisakyti / transformuoti lovų dalį regiono lygiu. Papildomos lėšos skiriamos vystyti efektyvesnes dienos stacionaro, dienos chirurgijos, specializuotas ambulatorines paslaugas.
3.4.8. Dėl objektyvumo pricipo laikymosi atkreiptinas dėmesys, kad Sveikatos apsaugos ministerijos parengti penkių regionų funkcinės sveikatos priežiūros modernizavimo planų projektai, kurie pateikiami viename dokumente – Modernizavimo plane – 2023 m. kovo 29, 30 ir 31 dienomis projektų forma buvo išsamiai pristatyti savivaldybių administracijų bei gydymo įstaigų atstovams penkiuose regionuose vykusiuose informaciniuose renginiuose, visa informacija buvo viešai paskelbta Sveikatos apsaugos ministerijos interneto svetainėje. Sveikatos apsaugos ministerija 2023 m. balandžio 7 d. raštu Nr. 10-1628 „Dėl šalies regionų funkcinės sveikatos priežiūros modernizavimo planų projektų derinimo“, adresuotu visoms 60 šalies savivaldybių, pakvietė savivaldybes dar kartą susipažinti su informacinių renginių metu pateikta informacija, penkių regionų funkcinės sveikatos priežiūros modernizavimo planų projektais, ir šia informacija pasidalinti su savivaldybėje esančiomis asmens sveikatos priežiūros įstaigomis bei pateikti konkrečias pastabas ir (ar) pasiūlymus pateiktiems regionų funkcinės sveikatos priežiūros modernizavimo planų projektams. Modernizavimo plano projektas buvo skelbiamas Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos teisės aktų informacinėje sistemoje, derinimo metu gauti pasiūlymai ir pastebėjimai užfiksuoti derinimo pažymoje, išnagrinėti, pateikti paaiškinimai dėl atsižvelgimo / neatsižvelgimo.
3.4.9. Nesutiktina, kad skirtingų subjektų, t. y. savivaldybių, atžvilgiu, Modernizavimo planu nustatytas teisinis reguliavimas būtų taikomas skirtingai, pažeidžiant lygiateisiškumo ir objektyvumo principus. Akivaizdu, kad visos savivaldybės, steigiančios sveikatos centrus, turi teisę į skirtą bazinį paslaugų finansavimą, visoms savivaldybėms yra taikomi tie patys finansavimo kriterijai. Papildomo finansavimo apimtis taip pat visoms savivaldybėms nustatyta remiantis bendrais kriterijais ir vienodai, tačiau teisė pretenduoti į šį finansavimą priklauso jau nuo pačių savivaldybių priimtų sprendimų dėl sveikatos centrų įkūrimo / steigimo formos. Atsižvelgiant į tai, skundžiamos Modernizavimo plano nuostatos jokia forma nepažeidžia VAĮ 3 straipsnio 1 dalies 6 ir 9 punktuose įtvirtintų lygiateisiškumo ir objektyvumo principų bei Konstitucijos 29 straipsnio.
3.5. Modernizavimo planas atitinka Konstitucijos 46 straipsnį ir Konkurencijos 4 straipsnio nuostatas, kadangi:
3.5.1. Sprendimą Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 39 straipsnyje numatytą LNSS savivaldybių asmens sveikatos priežiūros viešųjų įstaigų nomenklatūrą papildyti nauja savivaldybės pavaldumo nomenklatūros įstaigų grupe – sveikatos centrais, nulėmė tai, jog buvo neefektyvus ligoninių tinklas, esminių (ypač viešųjų) paslaugų teikėjų tinklas Lietuvoje buvo pakankamai tankus ir dažnai vadinamas pertekline infrastruktūra. Todėl minėtais Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo pakeitimais buvo siekiama ne tik užtikrinti sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą ir pasiekiamumą, bet ir optimizuoti tam tikrų sveikatos priežiūros paslaugų tinklą. Dėl savivaldybės sveikatos centro steigimo ar veikimo formos (struktūriniu ar funkciniu (bendradarbiavimo sutarties) pagrindu) savivaldybės sprendžia pačios, privalomas savivaldybių sveikatos centrų steigimas nėra nustatytas. Savo ruožtu, Sveikatos apsaugos ministerija, vykdydama Nuostatų 12.8 papunktyje įtvirtiną funkciją planuoti Sveikatos apsaugos ministerijai priskirtas priemones, finansuojamas iš ES struktūrinių fondų ir bendrojo finansavimo lėšų, organizuoti ir koordinuoti jų įgyvendinimą ir priežiūrą, pagal kompetenciją priima sprendimus ir nustato reikiamą finansavimą kuriamam naujam sveikatos priežiūros paslaugų organizavimo ir teikimo gyventojams modeliui tose savivaldybėse, kuriose, vykdant paslaugų pertvarką, nebelieka aktyvaus gydymo stacionarines paslaugas teikiančių įstaigų – ligoninių.
3.5.2. Apraše įtvirtintos sveikatos centro darbo organizavimo formos – funkcinis ir struktūrinis bendradarbiavimas – nors ir yra vienodai sutelktos į Apraše 3 punkte nurodytus tikslus (užtikrinti savivaldybėje gyvenantiems pacientams prieinamas ir kokybiškas Apraše nurodytas sveikatos priežiūros paslaugas ir jų tęstinumą, gerinti savivaldybės gyventojų sveikatos rodiklius), tačiau savivaldybės pasirinktam sveikatos centro struktūrinio organizavimo modeliui įgyvendinti, ypatingai atsisakant ligoninių teikiamų aktyvaus gydymo stacionarinių paslaugų ir jas keičiant į sveikatos centrui priskiriamas teikti ambulatorines paslaugas, objektyviai reikalingas didesnis investicijų poreikis infrastruktūrai ir organizaciniams pokyčiams atlikti, nei renkantis iš esmės vadybinį sveikatos centro funkcinio bendradarbiavimo modelį (kai jau teikiamos paslaugos yra toliau teikiamos įstaigoms bendradarbiaujant tarpusavyje).
3.5.3. ES struktūrinių fondų lėšų finansavimas numatytas savivaldybėse steigiamų sveikatos centrų infrastruktūrai modernizuoti nepriklausomai nuo to, kokia steigiamo sveikatos centro darbo organizavimo forma, t. y. struktūrinis ar funkcinis bendradarbiavimas, tačiau struktūrinis sveikatos centras – tai naujas modelis, reikalaujantis pertvarkyti esamą paslaugų infrastruktūrą ir žmogiškuosius išteklius, todėl yra skatinamas ir remiamas, skiriant tam būtiną finansavimą ES struktūrinių fondų lėšomis.
3.5.4. Atsižvelgiant į tai, nesutiktina su pareiškimo teiginiais, kad dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, dėl ko būtų galima spręsti, kad Modernizavimo plano nuostatomis galėjo būti pažeistas Konstitucijos 46 straipsnis ir Konkurencijos įstatymo 4 straipsnis.
3.6. Pareiškime nėra detalizuota, kokiais konkrečiais teisiniais argumentais pareiškėjas grindžia Modernizavimo plano nuostatų prieštaravimą būtent Teisėkūros pagrindų įstatymo nuostatoms, o apsiribota tik nuorodomis į galimus Konstitucijoje įtvirtintų asmenų teisių ir Konkurencijos įstatymo bei VAĮ nuostatų pažeidimus. Todėl atsakovas neturi galimybės atsikirsti į juos ir pateikti paaiškinimus. Pareiškime nurodyti tik subjektyvūs ir deklaratyvūs teiginiai, nėra pateikta jokių duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo argumentus.
Išplėstinė teisėjų kolegija
konstatuoja:
III.
Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme nagrinėjamas Seimo nario Aurelijaus Verygos pareiškimas, kuriuo prašoma ištirti sveikatos apsaugos ministro 2023 m. rugpjūčio 1 d. įsakymu Nr. V-879 „Dėl Regioniniu bendradarbiavimo modeliu pagrįsto asmens sveikatos priežiūros įstaigų modernizavimo veiksmų plano patvirtinimo“ patvirtinto Regioniniu bendradarbiavimo modeliu pagrįsto asmens sveikatos priežiūros įstaigų modernizavimo veiksmų plano (Modernizavimo planas) 31.1.4.1, 49.1.4.1, 67.1.4.1, 85.1.4.1, 103.1.4.1 papunkčių atitiktį Konstitucijos 29 straipsnyje ir Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 6 punkte įtvirtintam lygiateisiškumo ir Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 9 punkte įtvirtintam objektyvumo principui, Konstitucijos 46 straipsnio 4 daliai ir Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui, Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 3 punktui.
Dėl ginčijamų Modernizavimo plano nuostatų ir bylos nagrinėjimo ribų
4. Aštuonioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos nuostatų įgyvendinimo plano, patvirtinto Vyriausybės 2021 m. kovo 10 d. nutarimu Nr. 155 „Dėl Aštuonioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos nuostatų įgyvendinimo plano patvirtinimo“ (originali redakcija), II skyriuje „Vyriausybės programos nuostatų įgyvendinimo veiksmai ir įgyvendinimo rodikliai“ V misijos (prioriteto) „Ilgas ir visavertis sveiko žmogaus gyvenimas“ 4.2.8 papunktyje prie misiją įgyvendinančių Vyriausybės programos projektų (darbų), iniciatyvų (priemonių) ir veiksmų numatyta: „Parengti ir patvirtinti asmens sveikatos priežiūros įstaigų modernizavimo veiksmų planą, pagrįstą regioniniu bendradarbiavimo modeliu, ir pradėti jį įgyvendinti“. Už šio suplanuoto veiksmo įgyvendinimą pagal kompetenciją atsakinga Sveikatos apsaugos ministerija.
5. Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nuostatus, patvirtintus Vyriausybės 1998 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 926 (2019 m. gegužės 29 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 526 redakcija), Sveikatos apsaugos ministerija, be kita ko, atlieka šias funkcijas: nustato asmens sveikatos priežiūros veiklos poreikius, sveikatos priežiūros išteklius, sveikatos priežiūros prieinamumo, kokybės (tinkamumo ir priimtinumo) reikalavimus, įstatymų numatytais atvejais organizuoja asmens sveikatos priežiūrą (Nuostatų 8.1 p.). Nuostatų 12 punkte, be kita ko, nustatyta, kad Sveikatos apsaugos ministerija planuoja Sveikatos apsaugos ministerijai priskirtas priemones, finansuojamas iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir bendrojo finansavimo lėšų, organizuoja ir koordinuoja jų įgyvendinimą ir priežiūrą (Nuostatų 12.8 p.).
6. Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo (1998 m. gruodžio 1 d. įstatymo Nr. VIII-946 redakcija) 61 straipsnis nustato Sveikatos apsaugos ministerijos pagrindinius įgaliojimus sveikatinimo reikalams tvarkyti. Sveikatos apsaugos ministerija, be kita ko: analizuoja gyventojų sveikatos būklę ir jos raidos prognozę, dalyvauja rengiant Nacionalinį pažangos planą dėl nacionalinės sveikatinimo veiklos strateginių tikslų ir (arba) pažangos uždavinių, valstybės siekiamo sveikatos lygio rodiklių nustatymo (2 p. (2020 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XIII-3100 redakcija); Vyriausybės pavedimu kartu su savivaldybėmis nustato pirminės sveikatos priežiūros plėtojimo pagrindines kryptis (4 p.); rengia ir priima pagal kompetenciją teisės aktus sveikatinimo veiklos rūšių, išvardytų šiame straipsnyje, įgyvendinimo klausimais (7 p.).
7. Kartu su pareiškėjo ginčijamu Regioniniu bendradarbiavimo modeliu pagrįsto asmens sveikatos priežiūros įstaigų modernizavimo veiksmų planu, patvirtintu sveikatos apsaugos ministro 2023 m. rugpjūčio 1 d. įsakymu Nr. V-879, buvo parengti ir kiti teisės aktų pakeitimai. Sveikatos apsaugos ministerija parengė Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo Nr. I-1367 2, 10, 11, 151, 39 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 461 straipsniu įstatymą (2022 m. birželio 30 d. Nr. XIV-1278, įsigaliojo nuo 2023 m. rugpjūčio 1 d.). Sveikatos apsaugos ministro 2023 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. V-589 patvirtintas Sveikatos centrui priskiriamų sveikatos priežiūros paslaugų teikimo organizavimo tvarkos aprašas (Aprašas).
8. Aptartais teisinio reguliavimo pakeitimais Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 39 straipsnio 1 dalis papildyta nauju savivaldybių asmens sveikatos priežiūros viešųjų įstaigų nomenklatūros subjektu – sveikatos centrais.
9. Pagal Aprašo 2.2 papunktį sveikatos centras – savivaldybės sprendimu įkurtas asmens sveikatos priežiūros centras, užtikrinantis sveikatos apsaugos ministro sveikatos centrui nustatyto sąrašo sveikatos priežiūros paslaugų teikimą funkcinio ir (ar) struktūrinio bendradarbiavimo būdais. Aprašo 3 punkte įtvirtintas sveikatos centro tikslas – bendradarbiaujant savivaldybėje ir Aprašo nustatytais atvejais besiribojančioje savivaldybėje veikiančioms sveikatos priežiūros įstaigoms užtikrinti savivaldybėje gyvenantiems pacientams prieinamas ir kokybiškas Apraše nurodytas sveikatos priežiūros paslaugas ir jų tęstinumą, gerinti savivaldybės gyventojų sveikatos rodiklius.
10. Aprašo 6 punkte (sveikatos apsaugos ministro 2023 m. rugsėjo 14 d. įsakymo Nr. V-1001 redakcija) nurodyta, kad savivaldybės taryba inicijuoja sveikatos centro sukūrimą ir steigti sveikatos centrą paveda savivaldybės institucijai pagal kompetenciją. Pagal Aprašo 2.1 papunktį funkcinis bendradarbiavimas apibrėžtas kaip darbo organizavimo forma, kai sveikatos apsaugos ministro sveikatos centrui nustatyto sveikatos priežiūros paslaugų sąrašo ir kitos sveikatos centrui priskirtos sveikatos priežiūros paslaugos teikiamos bendradarbiavimo sutarčių pagrindu skirtinguose juridiniuose asmenyse. Aprašo 4 punkte (sveikatos apsaugos ministro 2023 m. rugsėjo 14 d. įsakymo Nr. V-1001 redakcija), be kita ko, numatyta, kad bendradarbiavimo sutartis yra vadybinė sutartis, kurios tikslas – užtikrinti, kad būtų pasiekti Aprašo 3 punkte nurodyti tikslai. Asmenys, ketinantys sudaryti bendradarbiavimo sutartį (būsimos šios sutarties šalys), bendru sutarimu (konsensuso būdu) turi teisę papildyti, patikslinti bendradarbiavimo sutarties sąlygas, nekeičiant sutarties esmės ir pritaikant jas konkretaus funkcinio sveikatos centro efektyviam veiklos organizavimui bei vykdymui užtikrinti. Sveikatos centro veikloje dalyvaujančioms sveikatos priežiūros įstaigoms kylant abejonių dėl Aprašo nuostatų taikymo atitikties Konkurencijos įstatymo nuostatoms, sveikatos centro paslaugų teikimą koordinuojanti asmens sveikatos priežiūros įstaiga bendradarbiavimo sutarties nustatyta tvarka kreipiasi į Konkurencijos tarybą dėl Aprašo nuostatų taikymo. Bendradarbiavimo sutarties šalių atitinkami veiksmai, dėl kurių buvo kreiptasi į Konkurencijos tarybą, gali būti atliekami tik gavus Konkurencijos tarybos paaiškinimus.
11. Aprašo 2.3 papunktyje įtvirtinta, kad struktūrinis bendradarbiavimas – darbo organizavimo forma, kai sveikatos apsaugos ministro sveikatos centrui nustatyto sveikatos priežiūros paslaugų sąrašo ir kitos sveikatos centrui priskirtos sveikatos priežiūros paslaugos (išskyrus visuomenės sveikatos priežiūros paslaugas) teikiamos viename juridiniame asmenyje. Pagal Aprašo 8 punktą sveikatos centro paslaugų teikimą organizuojant struktūrinio bendradarbiavimo būdu, sveikatos centro paslaugos (išskyrus sveikatos priežiūros paslaugas, dėl kurių su visuomenės sveikatos biuru sudaroma Aprašo 14 punkte nurodyta bendradarbiavimo sutartis), teikiamos viename juridiniame asmenyje, atitinkančiame Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 39 straipsnio 4 dalies 3 punkte numatytus galimų jungti į vieną juridinį asmenį subjektų nomenklatūros reikalavimus.
12. Modernizavimo planas, kurio nuostatas nagrinėjamu atveju ginčija pareiškėjas, nustato sveikatos priežiūros įstaigų infrastruktūros modernizavimo ir plėtros tikslą, uždavinius, laukiamus rezultatus, įgyvendinimą ir finansavimą (Modernizavimo plano 1 p.). Plano tikslas – pagerinti sveikatos priežiūros paslaugų kokybę ir prieinamumą šalies gyventojams (Modernizavimo plano 2 p.). Plano uždavinys – užtikrinti būtiną, teisės aktų reikalavimus atitinkančią sveikatos priežiūros įstaigų, vykdančių regioninę funkcinę sveikatos priežiūrą, infrastruktūrą (Modernizavimo plano 3 p.).
13. Rengiant Modernizavimo planą įvertinti šie pagrindiniai aspektai: faktiniai (2022 m.) ir prognozuojami (2030 m.) Lietuvos savivaldybių gyventojų (prisirašiusių prie PAASPĮ) demografiniai pokyčiai, aprašytos ambulatorinių, įskaitant dienos paslaugas, ir stacionarinių atitinkamo profilio aktyviojo gydymo paslaugų apimtys, jų kitimo dinamika, šių paslaugų vartojimo, atsižvelgiant į demografinius rodiklius, poreikio prognozės iki 2030 m. savivaldybių ir regiono lygiais, šeimos gydytojų, gydytojų specialistų poreikio prognozė ir sveikatos priežiūros įstaigų teikiamų paslaugų atitiktis reformai (įgyvendinant Lietuvos Respublikos Seimo 2020 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. XIV-72 patvirtintą Aštuonioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės programą Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos vykdoma regioninio bendradarbiavimo modeliu pagrįsta asmens sveikatos priežiūros įstaigų tinklo pertvarka) (Modernizavimo plano 7 p.).
14. Modernizavimo planas skirtas kiekvienam funkcinės sveikatos priežiūros regionui: Vilniaus; Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio (Modernizavimo plano 8 p.). Atlikta kiekvieno regiono (Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio) prisirašiusių prie PAASPĮ skaičiaus iki 2030 m. prognozės, įvertintos bazinių ir regiono lygmens paslaugų poreikio prognozės regione ir kiekvienoje regiono savivaldybėje atskirai. Projektuojant galimus gyventojų srautus, paslaugų plėtrą ir investicijas į bazinių ir regiono lygmens paslaugų infrastruktūrą orientuojamasi į tai, kokia 2030 m. bus demografinė gyventojų sudėtis ir prognozuojamas prisirašiusių prie PAASPĮ skaičius (Modernizavimo plano 9 p.).
15. Pertvarkant sveikatos priežiūros įstaigų tinklą numatoma plėtoti šiuolaikiškus, integruotus ir į bendruomenę orientuotus savivaldybių sveikatos centrus, teikiančius bazines paslaugas savivaldybių gyventojams. Savivaldybės sveikatos centras (-ai) sujungs savivaldybėje esančių sveikatos priežiūros įstaigų bazinių paslaugų pajėgumus ir veiks arba kaip atskiras juridinis asmuo, arba sudarys bendradarbiavimo sutartis su kitomis nomenklatūroje nurodytomis įstaigomis ar su kitomis savivaldybės paskirtomis asmens sveikatos priežiūros įstaigomis, panaudodamos turimus įstaigų išteklius (infrastruktūrą, žmogiškuosius išteklius) (Modernizavimo plano 10 p.).
16. Modernizavimo planui įgyvendinti skirtos lėšos (viešosios investicijos ir jų finansavimo šaltiniai) numatytos 2022–2030 metų plėtros programos valdytojos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos sveikatos priežiūros kokybės ir efektyvumo didinimo plėtros programos pažangos priemonėje Nr. 11-002-02-11-01 „Gerinti sveikatos priežiūros paslaugų kokybę ir prieinamumą“ (Pažangos priemonė) (Modernizavimo plano 25 p.). Investicijos skaičiuotos taikant ribotų finansinių išteklių pasiūlos principą – turimos lėšos paskirstytos regionams, savivaldybėms ar atskiroms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms remiantis atitinkamais investicijų paskirstymo kriterijais (Modernizavimo plano 9.5 p.).
17. Modernizavimo plano 31, 49, 67, 85, 103 papunkčiuose pateikiamas Pažangos priemonės investicijų lėšų, skirtų sveikatos sistemos pokyčiams įgyvendinti, orientacinis paskirstymas regionui ir (ar) jame esančioms savivaldybėms. Pareiškėjo ginčijamose Modernizavimo plano nuostatose (Modernizavimo plano 31.1.4.1, 49.1.4.1, 67.1.4.1, 85.1.4.1, 103.1.4.1 papunkčiuose) numatytos lėšos sveikatos centrui priskiriamoms sveikatos priežiūros paslaugoms teikti reikiamos infrastruktūros modernizavimui: pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros paslaugai vystyti iš viso numatyta skirti iki 48,00 mln. Eur. Suma paskirstoma į dvi dalis. Viena dalis – 32,00 mln. Eur (apie 70 proc.) – bazinė lėšų suma, kuri pagal prognozuojamą prisirašiusių prie PAASPĮ gyventojų skaičių 2030 m. paskirstoma penkiems regionams (Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio). Kiekvienam regionui apskaičiuota suma paskirstoma visoms savivaldybėms proporcingai pagal jose prognozuojamą prirašytų prie PAASPĮ gyventojų skaičių 2030 m. Kita dalis – 16,00 mln. Eur (apie 30 proc.) – papildomai paskirstoma toms regionų savivaldybėms (proporcingai pagal prognozuojamą prisirašiusiųjų skaičių 2030 m.), kurios steigs sveikatos centrus ir atitinka nors vieną iš šių kriterijų: savivaldybėje yra pirminės sveikatos priežiūros įstaiga ir monoprofilinė ligoninė, kurioje teikiamos aktyviojo gydymo paslaugos, kai prisirašiusių gyventojų skaičius 2030 m. neviršys 21 tūkst.; savivaldybės, kurios oficialiai raštu yra informavusios Sveikatos apsaugos ministeriją apie planuojamą steigti sveikatos centrą, kurio darbo organizavimo forma – struktūrinis bendradarbiavimas, tačiau jų prisirašiusių gyventojų skaičius 2030 m. viršys 21 tūkst.
18. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką būtent pareiškėjai, teikdami pareiškimą ištirti norminio administracinio akto atitiktį įstatymui ar (ir) Vyriausybės norminiam aktui, apibrėžia administracinės bylos dėl šio akto teisėtumo ribas. Tik aiškūs ir teisiškai motyvuoti pareiškėjų argumentai paprastai leidžia proceso šalims bei bylą nagrinėjančiam administraciniam teismui identifikuoti, kokia apimtimi kvestionuojama norminio administracinio akto nuostatos (jos dalies) atitiktis įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, ir, atitinkamai, apibrėžia norminio akto (jo dalies) teisėtumo tyrimo ribas. Su individualia byla nesusijusį pareiškimą (prašymą) nagrinėjantis administracinis teismas neturi teisės savo iniciatyva keisti norminės administracinės bylos nagrinėjimo ribų (dalyko) (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-17-756/2018; išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019).
19. Nagrinėjamu atveju iš pareiškime dėstomų argumentų matyti, kad pareiškėjas ginčija tas Modernizavimo plano 31.1.4.1, 49.1.4.1, 67.1.4.1, 85.1.4.1, 103.1.4.1 papunkčių dalis, kuriose yra kalbama ne apie bazinę finansavimo lėšų sumą, bet tik apie papildomą finansavimo dalį (apie 30 proc.), nes būtent ši lėšų dalis paskirstoma, atsižvelgiant, be kita ko, į tai, kokia darbo organizavimo forma (funkcinio ar struktūrinio) remiantis yra steigiamas sveikatos centras. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, aptartas aspektas apibrėžia šios norminės administracinės bylos nagrinėjimo ribas ir toliau bus vertinamas Modernizavimo plano 31.1.4.1, 49.1.4.1, 67.1.4.1, 85.1.4.1, 103.1.4.1 papunkčių teisėtumas tiek, kiek minėtose nuostatose yra įtvirtintas papildomai regionų savivaldybėms paskirstomas finansavimas pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros paslaugai vystyti.
Dėl ginčijamų nuostatų atitikties lygiateisiškumo ir objektyvumo principams (Konstitucijos 29 straipsnis, VAĮ 3 straipsnio 6 ir 9 punktai)
20. Kaip minėta, pareiškėjas šioje byloje prašo ištirti Modernizavimo plano 31.1.4.1, 49.1.4.1, 67.1.4.1, 85.1.4.1, 103.1.4.1 papunkčių atitiktį Konstitucijos 29 straipsnyje ir VAĮ 3 straipsnio 6 punkte įtvirtintam lygiateisiškumo principui ir VAĮ 3 straipsnio 9 punkte įtvirtintam objektyvumo principui.
21. Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Pagal VAĮ 3 straipsnio 6 punktą viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi lygiateisiškumo, o pagal 9 punktą – objektyvumo principais.
22. Remiantis oficialiąja konstitucine doktrina, konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams principas įpareigoja valstybę vienodai veiksmingomis priemonėmis ginti kiekvieno asmens teises ir laisves (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 nutarimas). Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta formali visų asmenų lygybė. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad šio principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant. Nurodytas principas įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, jog konstitucinis visų asmenų lygybės principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas (diferencijuotas) teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu; socialinio gyvenimo įvairovė gali lemti teisinio reguliavimo būdą ir turinį. Konstitucinis asmenų lygybės principas nepaneigia pačios galimybės skirtingai traktuoti asmenis atsižvelgiant į jų statusą ar padėtį (be kita ko, žr. Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 22 d., 2013 m. gegužės 9 d. nutarimus).
23. Konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (be kita ko, žr. 2022 m. balandžio 27 d., 2023 m. spalio 4 d. nutarimus). Diferencijuotas teisinis reguliavimas, taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, savaime nelaikytinas diskriminaciniu (be kita ko, žr. Konstitucinio Teismo 2022 m. spalio 12 d., 2024 m. sausio 24 d. nutarimai). Vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes; pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai (be kita ko, žr. Konstitucinio Teismo 2021 m. gegužės 13 d., 2024 m. gegužės 20 d. nutarimus).
24. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis konstitucine jurisprudencija, yra nurodęs, jog vertinant, ar tam tikru teisiniu reguliavimu nėra pažeidžiamas asmenų lygiateisiškumo principas, pirmiausia būtina identifikuoti tam tikrų subjektų (jų grupių) nevienodą (diferencijuotą) teisinį reguliavimą, o tai identifikavus – vertinti, ar toks skirtingas teisinis reguliavimas yra nustatytas pagrįstai (t. y. ar asmenys ar objektai, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, pasižymi tokiais teisinės padėties skirtumais, dėl ko toks diferencijuotas teisinis reguliavimas būtų objektyviai pateisinamas, ar tokiu skirtingu teisiniu reguliavimu siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų, ar tai susiję su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais) (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1544-552/2015; išplėstinės teisėjų kolegijos 2021 m. balandžio 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-10-624/2021).
25. Pareiškėjas prašomo ištirti teisinio reguliavimo (Modernizavimo plano 31.1.4.1, 49.1.4.1, 67.1.4.1, 85.1.4.1, 103.1.4.1 p.) teisėtumu abejoja tuo aspektu, kad Modernizavimo plane numatyta Pažangos priemonės investicijų lėšų, skirtų pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros paslaugai vystyti, papildomo finansavimo dalis nepagrįstai vienai grupei suteikia prioritetą kitos grupės atžvilgiu. Pareiškėjas akcentuoja, kad, nors sveikatos centrai gali jungtis keliais skirtingais bendradarbiavimo būdais, tačiau Modernizavimo plane yra numatyta, jog papildomą finansavimą pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros paslaugai vystyti gali gauti tik tie sveikatos centrai, kurie jungiasi struktūrinio bendradarbiavimo būdu. Galimas objektyvumo principo pažeidimas siejamas su tuo, kad Modernizavimo plane nėra nurodyta priežasčių, pagrįstų objektyviais duomenimis, kodėl papildomų lėšų skyrimas galimas tik pasirenkant struktūrinį bendradarbiavimo modelį.
26. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip jau buvo minėta aptariant aktualų teisinį reguliavimą, sveikatos centras savo veiklą gali organizuoti pasirinkta darbo organizavimo forma – struktūriniu arba funkciniu bendradarbiavimo būdais. Jei savivaldybės apsisprendžia įkurti sveikatos centrą struktūrinio bendradarbiavimo pagrindu, pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos teikiamos viename juridiniame asmenyje, t. y. vykdoma reorganizacija ir į vieną juridinį asmenį jungiami Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 39 straipsnio 4 dalies 3 punkte numatyti galimi jungti nomenklatūros subjektai. Tuo tarpu savivaldybei nusprendus kurti sveikatos centrą funkcinio bendradarbiavimo būdu, yra sudaromos bendradarbiavimo sutartys (Aprašo 14 str.), o aktualios paslaugos teikiamos skirtinguose juridiniuose asmenyse. Pagal ginčijamas Modernizavimo plano nuostatas, Pažangos priemonės investicijų lėšų, skirtų pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros paslaugai vystyti, papildoma finansavimo dalis (apie 30 proc.) paskirstoma, atsižvelgiant, be kita ko, į tai, kokia darbo organizavimo forma (funkcinio ar struktūrinio) remiantis yra steigiamas sveikatos centras.
27. Išplėstinė teisėjų kolegija, remdamasi aptarta konstitucine jurisprudencija, vertindama, ar ginčijamu teisiniu reguliavimu nėra pažeidžiamas asmenų lygiateisiškumo principas, pirmiausia pažymi, kad pareiškėjo ginčijamose Modernizavimo plano nuostatose skirtingai yra vertinami subjektai, teikiantys pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros paslaugas, kurie sveikatos centrą kuria funkcinio bendradarbiavimo pagrindu, ir tie, kurie į sveikatos centrą jungiasi struktūrinio bendradarbiavimo pagrindu, nes jiems yra numatytas skirtingo dydžio finansavimas – pirmu atveju yra pretenduojama gauti Pažangos priemonės investicijų lėšų bazinę finansavimo sumą, o antruoju – be bazinės finansavimo sumos numatyta galimybė gauti dar ir papildomą finansavimo lėšų dalį. Atsakovas Sveikatos apsaugos ministerija ir pats pabrėžia, jog aptariamu teisiniu reguliavimu yra siekiama skatinti savivaldybes kurti sveikatos centrus struktūrinio bendradarbiavimo pagrindu.
28. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju turi būti atliktas vertinimas, ar toks skirtingas teisinis reguliavimas yra nustatytas pagrįstai, t. y. ar subjektai, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, pasižymi tokiais teisinės padėties skirtumais, dėl ko toks diferencijuotas teisinis reguliavimas būtų objektyviai pateisinamas, ar tokiu skirtingu teisiniu reguliavimu siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų, ar jis susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais.
29. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas Sveikatos apsaugos ministerija atsiliepime į pareiškimą ir teismo posėdžio metu detalizavo, kad, savivaldybei pasirinkus sveikatos centro paslaugas organizuoti struktūrinio bendradarbiavimo būdu, yra reorganizuojami savivaldybių pavaldumo asmens sveikatos priežiūros viešųjų įstaigų nomenklatūros subjektai (pirminės sveikatos priežiūros centrai, poliklinikos, ambulatorijos, psichikos sveikatos centrai, šeimos gydytojų kabinetai, palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės, ligoninės, reabilitacijos centrai ir sanatorijos), kuriuos reorganizavus bazinis sveikatos centro paslaugų paketas teikiamas viename juridiniame asmenyje. Kadangi reorganizavime dalyvauja pirmiau išvardyti skirtingi subjektai, siekiant užtikrinti tinkamą sveikatos centrui numatytų bazinių paslaugų teikimą, atsisakyti tam tikrų paslaugų, t. y. iš esmės transformuoti stacionarinių paslaugų teikimą į dienos stacionaro ir dienos paslaugas, vystyti ambulatorinių paslaugų teikimą, struktūrinio centro sukūrimas objektyviai reikalauja didesnių infrastruktūrinių pertvarkymų ir būtinų investicijų. Papildomos lėšos turi būti skiriamos vystyti efektyvesnes dienos stacionaro, specializuotas ambulatorines paslaugas, todėl poreikis investicijoms didėja. Kita vertus, sveikatos centrą steigiant funkcinio bendradarbiavimo pagrindu, asmens sveikatos priežiūros įstaigos dalyvauja sutartiniais pagrindais ir įsipareigoja tam tikras paslaugas teikti atskiruose juridiniuose asmenyse. Taigi, nors asmens sveikatos priežiūros įstaigos įtraukiamos į funkcinius sveikatos centrus bendradarbiavimo (vadybinės) sutarties pagrindu, jų veikla nėra jungiama ir joms nekyla poreikio transformuoti ar atsisakyti tam tikrų paslaugų, jos toliau teikia anksčiau teiktas paslaugas, dėl ko poreikis infrastruktūrai yra objektyviai mažesnis.
30. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nėra objektyvaus pagrindo nesutikti su atsakovo procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžio metu išdėstytais argumentais, kad subjektai, kuriems taikomas diferencijuotas teisinis reguliavimas (nagrinėjamu atveju – asmens sveikatos priežiūros įstaigos, kurios jungiasi į sveikatos centrus struktūrinio ir funkcinio bendradarbiavimo pagrindais), pasižymi teisinės padėties skirtumais, dėl ko aptartas diferencijuotas teisinis reguliavimas yra objektyviai pateisintinas – skiriasi aptartų skirtingos rūšies sveikatos centrų steigimui objektyviai reikalingų investicijų (patirtinų steigimo sąnaudų) dydžiai (poreikis).
31. Nors pareiškėjas pareiškime teigia, kad steigiant vieną juridinį asmenį (t. y. pasirinkus struktūrinio bendradarbiavimo modelį), jo išlaikymo kaštai, palyginus su sveikatos centru, kurio darbo organizavimo forma yra funkcinis bendradarbiavimas, turėtų mažėti, nes sumažėja vadovų skaičius, administracinio personalo darbuotojų poreikis, išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžia, kad ginčijamomis Modernizavimo plano nuostatomis finansavimas yra numatytas būtent sveikatos centrų steigimui. Objektyvus poreikis didesniam finansavimui struktūrinio sveikatos centro steigimo atveju yra siejamas su didesniais jo steigimo kaštais, be kita ko, reorganizuojant iki tol veikusias asmens sveikatos priežiūros įstaigas, pertvarkant infrastruktūrą ir žmogiškuosius išteklius. Taigi tai, kad sveikatos centras, veikiantis struktūrinio bendradarbiavimo pagrindu, ateityje gali sutaupyti lėšų dėl mažesnio vadovų ir administracinio personalo skaičiaus, nagrinėjamu atveju nėra aktualu, nes vertinamas būtent steigimosi etapas.
32. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad pagal ginčijamas Modernizavimo plano nuostatas visoms savivaldybėms sveikatos centrų teikiamų paslaugų infrastruktūrai modernizuoti skiriama bazinė dalis lėšų, skirtų pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros paslaugoms vystyti. Taigi sutiktina su pareiškėjo argumentu, kad norint gyventojams teikti kokybiškas sveikatos paslaugas, visi sveikatos centrai, nepaisant jų pasirinkto bendradarbiavimo būdo, turi vystyti bei išlaikyti savo infrastruktūrą, modernizuoti turimą medicininę įrangą, gerinti paslaugų kokybę, tačiau tam ir yra numatyta bazinė lėšų dalis.
33. Nagrinėjamu atveju ginčijamas teisinis reguliavimas atsakovo yra grindžiamas ir tuo, kad juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų. Prašomomis ištirti Modernizavimo plano nuostatomis, be kita ko, yra skatinama steigti struktūrinius sveikatos centrus siekiant užtikrinti esminių asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo prieinamumą, patogumą pacientams visas reikiamas sveikatos centro bazines paslaugas gauti vienoje vietoje, o šių tikslų įgyvendinamas grindžiamas, be kita ko, valstybės pareiga rūpintis žmonių sveikata (tokia pareiga, be kita ko, yra įtvirtinta Konstitucijos 53 str. 1 d.).
34. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad sveikatos priežiūros įstaigų veikla susijusi su vienos svarbiausių prigimtinių žmogaus teisių įgyvendinimu, todėl ji turi būti valstybės reguliuojama ir prižiūrima. Pagal Konstituciją valstybė privalo ūkinę veiklą šioje srityje reguliuoti taip, kad, nepaneigdama konstitucinių vertybių, kuriomis grindžiamas tautos ūkis, – privačios nuosavybės teisės, asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos, – užtikrintų deramą savo konstitucinės funkcijos rūpintis žmonių sveikata vykdymą ir tinkamą prigimtinės žmogaus teisės į kuo geresnę sveikatą ir teisės į sveikatos priežiūrą įgyvendinimą. Kaip minėta, vykdydamos šią konstitucinę funkciją valstybės sveikatos politiką formuojančios ir įgyvendinančios valstybės institucijos turi pareigą užtikrinti, kad valstybėje nuolat veiktų pakankamas tinklas tinkamai paskirstytų įvairias sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių įstaigų, tarp jų – Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalyje expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) nurodytų valstybinių gydymo įstaigų. Valstybė taip pat privalo prižiūrėti visų sveikatos priežiūros įstaigų veiklą ir kontroliuoti jų teikiamų paslaugų kokybę (2013 m. gegužės 16 d. nutarimas).
35. Nagrinėjamu atveju atsakovas atsiliepime nurodė, kad aptartų teisės aktų pakeitimų (savivaldybių asmens sveikatos priežiūros viešųjų įstaigų nomenklatūrą papildant nauju subjektu – sveikatos centrais, ir reglamentuojant su jų veikla ir steigimo finansavimu susijusius aspektus) rengimo procese buvo atlikta Lietuvos gyventojų sveikatos būklės esamos padėties analizė (įvertinta gyventojų vidutinė gyvenimo trukmė, mirtingumo rodikliai ir mirtingumo priežastys, duomenys apie gydymo priemonėmis išvengiamo mirtingumo rodiklius, hospitalizacijos rodikliai, paslaugų prieinamumas geografiniu, komunikaciniu, organizaciniu ir ekonominiu atžvilgiu bei kt.), dėl ko prieita prie išvadų dėl neefektyvios pirminės sveikatos priežiūros. Ankstesnė planavimo sistema nulėmė, kad esminių (ypač viešųjų) paslaugų teikėjų tinklas Lietuvoje pakankamai tankus ir dažnai vadinamas pertekline infrastruktūra, todėl nutarta, kad būtina ne tik užtikrinti sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą ir pasiekiamumą, bet ir optimizuoti tam tikrų sveikatos priežiūros paslaugų tinklą, gerinant paslaugų kokybę. Lietuvos ligoninių tinklas pagal bendrą ligoninių lovų skaičių, tenkantį 100 000 gyventojų, nurodytas kaip vienas neefektyviausių tarp ES šalių ir beveik 18 proc. viršijo šių lovų vidurkį ES šalyse. Rengiant Modernizavimo planą, įvertinti šie pagrindiniai aspektai: faktiniai (2022 m.) ir prognozuojami (2030 m.) Lietuvos savivaldybių gyventojų (prisirašiusių prie pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros įstaigos (PAASPĮ) demografiniai pokyčiai, aprašytos ambulatorinių, įskaitant dienos paslaugas, ir stacionarinių atitinkamo profilio aktyviojo gydymo paslaugų apimtys, jų kitimo dinamika, šių paslaugų vartojimo, atsižvelgiant į demografinius rodiklius, poreikio prognozės iki 2030 m. savivaldybių ir regiono lygiais, šeimos gydytojų, gydytojų specialistų poreikio prognozė ir sveikatos priežiūros įstaigų teikiamų paslaugų atitiktis reformai. Projektuojant galimus gyventojų srautus, paslaugų plėtrą ir investicijas į bazinių ir regiono lygmens paslaugų infrastruktūrą orientuotasi į tai, kokia 2030 m. bus demografinė gyventojų sudėtis ir prognozuojamas prisirašiusių prie PAASPĮ skaičius. Sveikatos apsaugos ministerija akcentavo, jog ji formuoja politiką sveikatos apsaugos srityje bei vykdo jai pavestas funkcijas investicijų įgyvendinimo srityje, todėl jos kompetencijai priklauso priimti sprendimus ir nustatyti reikiamą finansavimą kuriamam naujam sveikatos priežiūros paslaugų organizavimo ir teikimo gyventojams modeliui tose savivaldybėse, kuriose, vykdant paslaugų pertvarką, nebelieka aktyvaus gydymo stacionarines paslaugas teikiančių įstaigų – ligoninių.
36. Pastebėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalį teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus.
37. Šiuo aspektu Konstitucinis Teismas laikosi pozicijos, jog valstybės ekonominės politikos turinio (inter alia (be kita ko) prioritetų), priemonių bei metodų vertinimas (kad ir kas juos vertintų), taip pat ir pagrįstumo bei tikslingumo aspektu, net jeigu laikui bėgant paaiškėja, kad buvo ir geresnių jos pasirinktos ekonominės politikos alternatyvų (taigi ir tai, jog ši, anksčiau suformuota ir vykdyta, ekonominė politika pagrįstumo bei tikslingumo aspektu pagrįstai vertintina neigiamai), savaime negali būti dingstis kvestionuoti tą (anksčiau suformuotą ir vykdytą) ekonominę politiką atitikusio ūkinės veiklos teisinio reguliavimo atitiktį aukštesnės galios teisės aktams, inter alia Konstitucijai (taip pat ir Konstituciniame Teisme inicijuojant konstitucinės justicijos bylas), nebent tas teisinis reguliavimas jau jį nustatant teisės aktuose būtų akivaizdžiai priešingas tautos gerovei, Lietuvos visuomenės ir valstybės interesams, akivaizdžiai paneigtų Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes (be kita ko, žr. 2006 m. gegužės 31 d., 2015 m. rugsėjo 22 d. nutarimus).
38. Išplėstinė teisėjų kolegija, be kita ko, atsižvelgdama į ABTĮ 3 straipsnio 2 dalies nuostatas ir aptartą aktualią Konstitucinio Teismo praktiką, nagrinėjamu atveju vertina tik Seimo nario pareiškime nurodytus teisinius argumentus, bet ne valstybės ekonominės politikos turinį (be kita ko, prioritetus), priemones bei metodus. Šiuo aspektu konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nepateikė duomenų ir išplėstinė teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, suponuojančių imperatyvių aukštesnės galios teisės aktų reikalavimų pažeidimą, kai galima iš karto akivaizdžiai matyti, kad ginčijamame akte nustatytas teisinis reguliavimas užkirs galimybę nurodytų Sveikatos apsaugos ministerijos tikslų sveikatos apsaugos sistemos modernizavimo srityje įgyvendinimui, ir tai akivaizdžiai prieštarauja tautos gerovei, Lietuvos visuomenės ir valstybės interesams, akivaizdžiai paneigia Konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtintas, jų ginamas ir saugomas vertybes.
39. Pažymėtina ir tai, kad tikrinamose Modernizavimo plano nuostatose galimybė gauti papildomą finansavimą pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros paslaugai vystyti ir papildomo finansavimo apimtis visoms savivaldybėms nustatyta remiantis bendrais kriterijais ir vienodai, o teisė pretenduoti į šią finansavimo dalį priklauso nuo savivaldybių sprendimų dėl pasirinktos sveikatos centrų bendradarbiavimo formos.
40. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra jokio pagrindo teigti, kad pareiškėjo ginčijamos Modernizavimo plano 31.1.4.1, 49.1.4.1, 67.1.4.1, 85.1.4.1, 103.1.4.1 papunkčių nuostatos prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam asmenų lygybės principui. Vadovaujantis analogiškais argumentais, atmestinos ir pareiškėjo abejonės dėl ginčo teisinio reguliavimo atitikties VAĮ 3 straipsnio 6 punkte įtvirtintam lygiateisiškumo principui.
41. Pažymėtina, kad pareiškėjas galimą ginčijamų Modernizavimo plano nuostatų prieštaravimą objektyvumo principui sieja išimtinai su aplinkybe, jog ginčijamame norminiame administraciniame akte nėra išdėstytos jo priėmimą nulėmusios priežastys bei motyvai (Modernizavimo plane nėra nurodyta priežasčių, pagrįstų objektyviais duomenimis, kodėl papildomų lėšų skyrimas galimas tik pasirenkant struktūrinį bendradarbiavimo modelį).
42. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas byloje nepateikė jokių pagrįstų argumentų, jog Sveikatos apsaugos ministerija, ginčijamomis Modernizavimo plano nuostatomis numatydama galimybę gauti papildomą finansavimą, neveikė objektyviai ir nešališkai. Priežastys dėl papildomų lėšų skyrimo kriterijų jau buvo plačiai aptartos ir, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, yra pakankamai aiškios. Pareiškėjo pateikti argumentai nesudaro pagrindo pagrįstai kelti abejonę dėl objektyvumo principo laikymosi atsakovui priimant ginčijamas Modernizavimo planas nuostatas. Iš to, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, jog nėra pagrindo pripažinti, kad ginčijamos Modernizavimo plano 31.1.4.1, 49.1.4.1, 67.1.4.1, 85.1.4.1, 103.1.4.1 papunkčių nuostatos, yra neteisėtos ir prieštaraujančios VAĮ nustatytam objektyvumo principui.
Dėl ginčijamų nuostatų atitikties Konstitucijos 46 straipsnio 4 daliai ir Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui
43. Konstitucijos 46 straipsnyje, be kita ko, yra nustatyta, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (1 d.), įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę (4 d.).
44. Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje yra reglamentuojama viešojo administravimo subjektų pareiga užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę. Vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, viešojo administravimo subjektai, įgyvendindami pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje, privalo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad viešojo administravimo subjektams draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant įstatymų reikalavimus.
45. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog pagal Konstituciją, inter alia (be kita ko) jos 46 straipsnį, valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, privalo paisyti konstitucinio ūkio subjektų lygiateisiškumo reikalavimo, tiesiogiai susijusio su Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintu visų asmenų lygiateisiškumo principu; priešingu atveju ūkinės veiklos teisinis reguliavimas būtų nelaikytinas tarnaujančiu bendrai tautos gerovei (be kita ko, žr. 2005 m. gegužės 13 d., 2021 m. gegužės 13 d. nutarimus).
46. Sąžiningos konkurencijos apsauga yra pagrindinis būdas užtikrinti asmens ir visuomenės interesų darną reguliuojant ūkinę veiklą, sukurti ūkio, kaip sistemos, savireguliaciją, skatinančią optimaliai paskirstyti ekonominius išteklius, veiksmingai juos panaudoti, didinti ekonominį augimą ir kelti vartotojų gerovę; nuostata, kad įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos laisvę, reiškia įpareigojimą įstatymų leidėjui įstatymais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad nebūtų monopolizuojama gamyba ir rinka, būtų užtikrinta sąžiningos konkurencijos laisvė ir būtų numatytos priemonės ir būdai jai apsaugoti; konstitucinė sąžiningos konkurencijos apsaugos garantija suponuoja draudimą ūkinę veiklą reguliuojančioms valstybės valdžios, savivaldybių institucijoms priimti sprendimus, kuriais yra ar gali būti iškreipiama sąžininga konkurencija, ir įpareigoja valstybės valdžios, savivaldybių institucijas teisinėmis priemonėmis užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę (be kita ko, žr. Konstitucinio Teismo 2015 m. kovo 5 d., 2022 m. gegužės 5 d. nutarimus).
47. Sąžininga konkurencija yra viena didžiausių demokratinės visuomenės vertybių. Sąžininga konkurencija užtikrina rinkoje teisingumą, apsaugo vartotojų interesus už paslaugą ar prekę mokėti tiek, kiek ji pagrįstai atitinka konkrečios paslaugos ar prekės vertę, apsaugo mažas ir vidutines įmones. Sąžiningos konkurencijos laisvė yra konstitucinė vertybė, Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintos sąžiningos konkurencijos laisvės saugojimo nuostatos. Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nurodo pareigą valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę vykdant joms pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu. Taigi ūkinės veiklos reguliavimas turi būti pagrįstas sąžiningos konkurencijos laisvės principu. Tai yra Konstitucijoje įtvirtintas principas, sudarantis ne tik Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio, bet ir viso Konkurencijos įstatymo pagrindą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-749/2003).
48. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, kad Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatos dėl veikų, kurios yra draudžiamos viešojo administravimo subjektui vykdant pareigą užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, aiškintinos kaip įtvirtinančios tiek draudimą priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie tiesiogiai teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus, tiek draudimą priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie dėl nuostatų, užtikrinančių sąžiningos konkurencijos laisvę, nebuvimo netiesiogiai teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant įstatymų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2961-624/2019).
49. Pareiškėjas pareiškime dėsto argumentus, kad ginčijamomis Modernizavimo plano nuostatomis viena subjektų grupė (sveikatos centrai, kurie jungiasi struktūrinio bendradarbiavimo pagrindu), teikianti tokias pačias paslaugas, kaip ir kita grupė (sveikatos centrai, besijungiantys funkcinio bendradarbiavimo pagrindu), yra privilegijuojama suteikiant jai papildomą finansavimą. Toks teisinis reguliavimas, pareiškėjo vertinimu, gali nepalankiai paveikti sveikatos centrus, kurie renkasi funkcinio bendradarbiavimo modelį, ir iškreipia sąžiningą konkurenciją sveikatos sektoriuje.
50. Kadangi, kaip minėta, būtent pareiškėjas, teikdamas pareiškimą ištirti norminio administracinio akto atitiktį įstatymui, apibrėžia administracinės bylos dėl šio akto teisėtumo ribas, išplėstinė teisėjų kolegija akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas Modernizavimo plano 31.1.4.1, 49.1.4.1, 67.1.4.1, 85.1.4.1, 103.1.4.1 papunkčių nuostatų atitiktį Konstitucijos 46 straipsnio 4 daliai ir Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui ginčija tik tuo aspektu, kad jos, pareiškėjo vertinimu, neužtikrina sąžiningos konkurencijos tarp sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių subjektų (nagrinėjamu atveju – sveikatos centrų), papildomą finansavimą numačius tik funkcinio bendradarbiavimo pagrindu veikiantiems sveikatos centrams. Nors pareiškėjas prašo ištirti Modernizavimo plano nuostatų atitiktį Konstitucijos 46 straipsnio 4 daliai ir Konstitucijos 4 straipsniui, iš pareiškimo matyti, kad jis abejoja aptartų Modernizavimo plano nuostatų atitiktimi ne visai Konstitucijos 46 straipsnio 4 daliai ir Konkurencijos 4 straipsniui, o tik nuostatoms dėl sąžiningos konkurencijos laisvės užtikrinimo. Be to, pareiškėjas ginčija tik Modernizavimo plane numatytą bendrą principą dėl papildomo finansavimo pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros paslaugai vystyti nurodytus kriterijus atitinkančioms regionų savivaldybėms, tačiau ne tokio finansavimo dydį ar konkrečią jo paskirstymo tvarką. Šie aspektai, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, apibrėžia šios norminės administracinės bylos dalies nagrinėjimo ribas.
51. Vertindama, ar ginčijamas teisinis reguliavimas minėta apimtimi nustato sąžiningos konkurencijos sąlygų neatitinkančius ūkinės veiklos apribojimus veikti toje pačioje rinkoje ūkine veikla užsiimantiems subjektams, išplėstinė teisėjų kolegija pirmiausia akcentuoja, kad pareiškėjo ginčijamos Modernizavimo plano 31.1.4.1, 49.1.4.1, 67.1.4.1, 85.1.4.1, 103.1.4.1 papunkčių nuostatos iš esmės nustato tik bendrą numatomų paskirstyti papildomo finansavimo lėšų dydį ir bendrus tokio finansavimo skyrimo kriterijus (savivaldybėms, kurios steigs sveikatos centrus ir atitinka nurodytus kriterijus), tačiau nedetalizuoja nei konkrečios jo paskirstymo tvarkos, nei sąlygų. Jokių kitų nuostatų, susijusių su šių lėšų paskirstymu (taip pat ir numatytų paskirstyti lėšų dydžio), pareiškėjas nekvestionuoja. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo argumentai dėl ginčijamų Modernizavimo plano nuostatų neatitikties sąžiningos konkurencijos principui siejami su tuo, kad papildomo finansavimo numatymas struktūriniu bendradarbiavimo modeliu besijungiantiems sveikatos centrams pats savaime vertintinas kaip sąžiningos konkurencijos neužtikrinimas. Tuo tarpu, pasisakant dėl galimo ginčijamų Modernizavimo plano nuostatų neatitikimo lygiateisiškumo ir objektyvumo principams, jau buvo įvertinta, kad struktūrinio bendradarbiavimo pagrindu pagrįsto sveikatos centro sukūrimas objektyviai reikalauja didesnių investicijų, nes, be kita ko, yra reorganizuojamos sveikatos priežiūros įstaigos, pertvarkoma esama paslaugų infrastruktūra ir žmogiškieji ištekliai.
52. Savo ruožtu, atsižvelgiant į šio sprendimo 29 punkte aptartas aplinkybes (be kita ko, tai, kad papildomas lėšų poreikis yra nulemtas objektyviai didesnių struktūrinio bendradarbiavimo pagrindu pasirinkusių jungtis sveikatos centrų patiriamų sąnaudų, kurių nepatiria funkcinio bendradarbiavimo pagrindu besijungiantys sveikatos centrai) ir paties pareiškėjo pareiškimu apibrėžtas šios norminės administracinės bylos nagrinėjimo ribas (žr. šio sprendimo 50 p.), nėra pakankamo pagrindo konstatuoti, kad vien ginčijamose Modernizavimo plano nuostatose įtvirtintas reguliavimas galėtų būti vertinamas kaip savaime suteikiantis privilegijas sveikatos centrams, kurie jungiasi struktūrinio bendradarbiavimo pagrindu ar diskriminuojantis tuos sveikatos centrus, kurie jungiasi funkcinio bendradarbiavimo pagrindu, Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies taikymo prasme.
53. Išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžia, kad priešingas vertinimas (toks, koks yra išdėstytas pareiškėjo pateiktame pareiškime) galėtų lemti situaciją, kai struktūrinio bendradarbiavimo pagrindu besijungiantys sveikatos centrai galėtų atsidurti blogesnėje situacijoje (jiems nenumatant papildomo finansavimo) nei tie sveikatos centrai, kurie jungtųsi funkcinio bendradarbiavimo pagrindu ir kurie objektyviai patirtų mažesnes išlaidas jungimosi procese, nors gautų tokį patį finansavimą infrastruktūros modernizavimui, kaip ir pirmiau paminėti sveikatos centrai. Išplėstinė teisėjų kolegija dar kartą atkreipia dėmesį, kad, pareiškėjo manymu, papildomo finansavimo numatymas struktūriniu bendradarbiavimo modeliu besijungiantiems sveikatos centrams pats savaime vertintinas kaip sąžiningos konkurencijos neužtikrinimas, tačiau jis neginčija tikrinamuose papunkčiuose nurodyto (preliminaraus) papildomo finansavimo dydžio, taip pat nepateikia jokių papildomų argumentų bei nekvestionuoja jokių kitų Modernizavimo plano ir su juo susijusių norminių administracinių aktų nuostatų, reguliuojančių šių lėšų paskirstymo konkretiems struktūriniu bendradarbiavimo modeliu besijungiantiems sveikatos centrams sąlygas ir tvarką. Tai reiškia, kad pastarieji aspektai nėra šios norminės administracinės bylos nagrinėjimo dalykas.
54. Pabrėžtina ir tai, kad tiriamas teisinis reguliavimas (išdėstytas Modernizavimo plano 31.1.4.1, 49.1.4.1, 67.1.4.1, 85.1.4.1, 103.1.4.1 papunkčiuose) neapibrėžia subjektų, galinčių vykdyti tam tikrą sveikatos priežiūros veiklą, visos savivaldybės (būtent joms yra numatyta teisė pasirinkti ir priimti sprendimą, ar steigti sveikatos centrus ir kokia bendradarbiavimo forma pagrįstą centrą steigti) gali pasirinkti, kaip jos teiks pirminės sveikatos priežiūros paslaugas, be kita ko, pasirenkant tokį sveikatos centro modelį, kuriam numatytas papildomas finansavimas.
55. Nagrinėjamu atveju, įvertinus pareiškime išdėstytus argumentus ir konstatavus, kad nėra pagrindo ginčijamose Modernizavimo plano 31.1.4.1, 49.1.4.1, 67.1.4.1, 85.1.4.1, 103.1.4.1 papunkčiuose įtvirtintą reguliavimą vertinti kaip suteikiantį privilegijas sveikatos centrams, kurie jungiasi struktūriniu bendradarbiavimo pagrindu ar diskriminuojantį tuos sveikatos centrus, kurie jungiasi funkcinio bendradarbiavimo pagrindu, Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies taikymo prasme, nėra pagrindo jo vertinti ir kaip nesuderinamo su sąžiningos konkurencijos laisve, t. y. kaip neatitinkančio Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalies ir Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio.
Dėl ginčijamų nuostatų atitikties Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 3 punktui
56. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad neatitikimas Teisėkūros pagrindų įstatyme įtvirtintam pagarbos asmens teisėms ir laisvėms principui pareiškime siejamas išimtinai su tuo, kad ginčijamos Modernizavimo plano nuostatos neatitinka anksčiau aptartų Konstitucijos ir įstatymų nuostatų, dėl kurių šiame teismo sprendime jau buvo pasisakyta. Įvertinus ginčijamų nuostatų atitiktį pareiškėjo nurodytiems aukštesnės galios teisės aktams ir nenustačius jų neatitikimo, nėra pagrindo pripažinti ir tai, kad Modernizavimo plano 31.1.4.1, 49.1.4.1, 67.1.4.1, 85.1.4.1, 103.1.4.1 papunkčiai neatitinka Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinto pagarbos asmens teisėms ir laisvėms principo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 117 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2023 m. rugpjūčio 1 d. įsakymu Nr. V-879 „Dėl regioniniu bendradarbiavimo modeliu pagrįsto asmens sveikatos priežiūros įstaigų modernizavimo veiksmų plano patvirtinimo“ patvirtinto Regioniniu bendradarbiavimo modeliu pagrįsto asmens sveikatos priežiūros įstaigų modernizavimo veiksmų plano 31.1.4.1, 49.1.4.1, 67.1.4.1, 85.1.4.1, 103.1.4.1 papunkčiai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 6 punkte įtvirtintam lygiateisiškumo ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 9 punkte įtvirtintam objektyvumo principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 4 daliai ir Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsniui, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 3 punktui.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Artūras Drigotas
Ričardas Piličiauskas
Veslava Ruskan
Arūnas Sutkevičius
Egidijus Šileikis