Lietuvos Respublikos Vyriausybė
nutarimas
Dėl LIETUVOS RESPUBLIKOS VARTOJIMO KREDITO ĮSTATYMO NR. XI-1253 2, 8 IR 21 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR PAPILDYMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIP-2963(2)
2015 m. rugsėjo 10 d. Nr. 979
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2015 m. gegužės 20 d. sprendimo Nr. SV-S-1059 „Dėl įstatymų ir Seimo nutarimo projektų išvadų“ 9 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Nepritarti Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo Nr. XI-1253 2, 8 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIP-2963(2) (toliau – Įstatymo projektas) dėl šių priežasčių:
1. Siekiant iš esmės spręsti neatsakingo skolinimo ir skolinimosi problemas nepažeidžiant konstitucinių teisinės valstybės principų, teisinio reglamentavimo priemonės numatytos Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2014 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu
Nr. SV-S-730 „Dėl darbo grupės vartojimo kredito reglamentavimui tobulinti sudarymo“ sudarytos darbo grupės parengtame ir 2015 m. birželio 30 d. įregistruotame Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo Nr. XI-1253 1, 2, 3, 4, 5, 6, 8, 9, 11, 14, 15, 16, 17, 19, 20, 21, 22, 23, 24, 27, 28, 31, 33, 34, 38, 40 straipsnių pakeitimo, trečiojo skirsnio ir penktojo skirsnio pavadinimų pakeitimo, 1, 2 priedų pakeitimo ir Įstatymo papildymo 111, 141, 211, 221, 222, 231 ir 251 straipsniais, penktuoju1 skirsniu įstatymo projekte Nr. XIIP-3370.
2. Įstatymo projektu keičiamo Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo
(toliau – Vartojimo kredito įstatymas) 2 straipsnio 14 dalyje siūloma nustatyti, kad vartojimo kredito gavėju gali būti tik 21 metų sulaukęs fizinis asmuo, gaunantis realias pajamas ir neįrašytas į priklausomybės ligų ir psichikos sutrikimų turinčių asmenų įskaitas.
Pažymėtina, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – Civilinis kodeksas) 2.5 straipsniu, visiškas fizinio asmens veiksnumas atsiranda asmeniui sulaukus pilnametystės, t. y. 18 metų, todėl Įstatymo projekto siūlymas riboti skolinimosi galimybę pilnamečiams asmenims iki 21 metų neatitinka minėtos Civilinio kodekso nuostatos. Be to, pastebėtina, kad, pritarus siūlomai nuostatai, 21 metų amžiaus riba kredito gavėjui būtų nustatyta tik tada, kai sudaromos vartojimo kredito sutartys, tačiau kitais atvejais, kai sudaromos kredito sutartys, kurioms Vartojimo kredito įstatymas netaikomas, šis ribojimas nebūtų taikomas.
Taip pat atkreiptinas dėmesys į 2015 m. kovo 26 d. Lietuvos Respublikos Seimo priimtus Civilinio kodekso pakeitimus, kuriais greta jau galiojančių asmens neveiksnumą ar ribotą veiksnumą reglamentuojančių nuostatų įtvirtintas ir asmens neveiksnumo ar riboto veiksnumo tam tikroje srityje institutas, numatantis galimybę psichikos sutrikimų turintį asmenį teismo sprendimu pripažinti neveiksniu ar ribotai veiksniu tik tam tikroje srityje (pvz., turtinių sandorių). Kadangi fizinio asmens veiksnumas gali būti apribotas tik teismo tvarka, asmens įrašymas į priklausomybės ligų ir psichikos sutrikimų turinčių asmenų įskaitas jo veiksnumo savaime neriboja.
3. Įstatymo projekto 2 straipsnio 1 dalimi siūloma Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti reikalavimą visuomet tikrinti vartojimo kredito gavėjų kreditingumą registruose ir informacinėse sistemose. Tai prieštarautų 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinančios Tarybos direktyvą 87/102/EEB (OL 2008 L 133, p. 66) (toliau – Direktyva 2008/48/EB) nuostatoms, pagal kurias Vartojimo kredito įstatyme turi būti numatyta galimybė rinktis vertinti kreditingumą remiantis arba iš vartojimo kredito gavėjų gauta pakankama informacija, kuri yra pagrindžiama dokumentais, arba atlikus patikrinimą registruose ir informacinėse sistemose – abiejų patikrinimų nereikalaujama.
4. Įstatymo projektu siūloma Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnį papildyti nauja 2 dalimi, kuria siekiama nustatyti, kad, prieš sudarydamas kitą vartojimo kredito sutartį, vartojimo kredito davėjas atidėtų sutarties pasirašymą 48 valandoms. Iš minėtos Įstatymo projekto nuostatos neaišku, kodėl vadinamojo „atšalimo laikotarpio“ nenumatoma taikyti pirmajai vartojimo kredito sutarčiai, be to, Įstatymo projekte nenustatytas mechanizmas, kaip užtikrinti šio reikalavimo laikymąsi. Pastebėtina ir tai, kad, net ir priėmus siūlomą reguliavimą, vartotojai vis tiek galėtų laisvai, be laiko apribojimo, sudaryti vartojimo kredito sutartis su kitose valstybėse narėse įsisteigusiais ūkio subjektais. Tokiu atveju būtų sukurta situacija, kai Lietuvos Respublikoje įsisteigę ūkio subjektai atsidurtų mažiau palankioje konkurencinėje padėtyje nei kitose valstybėse narėse įsisteigę ūkio subjektai, kuriems netaikomas laiko apribojimas sudarant vartojimo kredito sutartis. Įstatymo projekte siūlomų apribojimų tinkamumas ir proporcingumas nėra išsamiai pagrįsti.
5. Įstatymo projekte bendros vartojimo kredito kainos metinę normą siūloma sumažinti nuo 200 procentų iki 36 procentų. Abejotina, ar toks reikšmingas šio dydžio sumažinimas atitinka siekiamą tikslą. Be to, siūloma Įstatymo projekto nuostata gali būti traktuojama kaip nesuderinama su Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatomis, įtvirtinančiomis laisvę teikti paslaugas. Šiuo siūlymu gali būti iškreipiama kreditorių konkurencija ir sudaromos vidaus rinkos kliūtys, todėl tokia išankstinė kontrolė pateisinama tik dėl svarbių visuomenės interesų, pavyzdžiui, vartotojų apsaugos, tačiau turi būti įsitikinta ir pagrįsta, kad tokia kontrolės sistema yra tinkama ir griežtai proporcinga siekiamam tikslui ir to tikslo neįmanoma pasiekti mažiau ribojančiomis priemonėmis.
6. Įstatymo projekto 4 straipsnio nuostata, kad gali būti skolinama tik tiesiogiai nustačius asmens tapatybę, įtvirtintų draudimą skolinti, vartojimo kredito sutartis sudarant nuotoliniu būdu. Pažymėtina, kad toks ribojimas prieštarautų Direktyvos 2008/48/EB nuostatoms, leidžiančioms vartojimo kredito sutartis sudaryti nuotoliniu būdu, be to, tai sumažintų vartotojų galimybes be diskriminacijos kuo daugiau naudotis Europos Sąjungoje teikiamomis finansinėmis paslaugomis – net ir įtvirtinus siūlomą nuostatą, Lietuvos vartotojai galėtų skolintis tik iš Lietuvoje, bet ne kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse įsisteigusių ūkio subjektų. Priėmus šią įstatymo nuostatą, būtų sudarytos diskriminacinės sąlygos.
Atkreiptinas dėmesys, kad pagrindinės vartotojų teisės sudarant vartojimo kredito sutartis nuotoliniu būdu taip pat yra užtikrinamos 2002 m. rugsėjo 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/65/EB dėl nuotolinės prekybos vartotojams skirtomis finansinėmis paslaugomis ir iš dalies keičiančia Tarybos direktyvą 90/619/EEB ir Direktyvas 97/7/EB ir 98/27/EB (OL 2002 L 271, p. 16) (toliau – Direktyva 2002/65/EB). Direktyvoje 2002/65/EB nustatyti esminiai vartotojų apsaugos standartai, kad vartotojai galėtų finansinių paslaugų sutartis sudaryti nuotoliniu būdu ir taip būtų užtikrinta jų teisė išsirinkti jiems tinkamiausią finansinių paslaugų sutartį. Pažymėtina, kad šios susijusios Direktyvos 2002/65/EB nuostatos dėl informacijos pateikimo vartotojui yra perkeltos į Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymą. Todėl, kai sudarant finansinių paslaugų sutartį vartotojui yra pateikiama Direktyvoje 2008/48/EB ir Direktyvoje 2002/65/EB nurodyta informacija, laikoma, kad jo interesai yra užtikrinami pakankamu lygiu.