Lietuvos Respublikos Vyriausybė
nutarimas
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ŽEMĖS ĮSTATYMO nr. i-446 2, 7, 8, 9, 10, 12, 13, 22, 23, 31, 32, 45, 46, 47, 48, 49, 51, 52 STRAIPSNIŲ pakeitimo IR PAPILDYMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIIP-401(2)
2017 m. birželio 7 d. Nr. 427
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2017 m. balandžio 12 d. sprendimo Nr. SV-S-194 „Dėl įstatymų projektų išvadų“ 1.4 papunktį, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Nepritarti Lietuvos Respublikos žemės įstatymo Nr. I-446 2, 7, 8, 9, 10, 12, 13, 22, 23, 31, 32, 45, 46, 47, 48, 49, 51, 52 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektui Nr. XIIIP-401(2) (toliau – Įstatymo projektas) dėl šių priežasčių:
1. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) ne kartą savo nutarimuose yra konstatavęs, kad valstybės turtas nėra savitikslis, bet turi duoti naudą visuomenei ir turi būti tausojamas, nešvaistomas, racionaliai tvarkomas; įstatymai turi saugoti visų savininkų nuosavybės teises, taigi ir valstybės, kaip visos visuomenės organizacijos, nuosavybės teises (Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d., 2007 m. liepos 5 d., 2007 m. lapkričio 23 d., 2008 m. birželio 30 d., 2009 m. kovo 2 d. ir 2010 m. vasario 26 d. nutarimai). Valstybinė žemė – tai ilgalaikis materialusis valstybės turtas. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje žemė traktuojama kaip visuotinė vertybė, turinti socialinę funkciją – tarnauti tautos gerovei (Konstitucinio Teismo 1995 m. kovo 8 d. ir 1996 m. rugsėjo 25 d. nutarimai).
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje vietos savivalda yra įtvirtinta kaip savaveiksmiškumo pagrindais veikianti ir valstybės valdžios institucijoms tiesiogiai nepavaldi vietinė viešojo administravimo sistema, t. y. savivaldybės yra savarankiškai veikiančios vietos valdžios institucijos. Atsižvelgiant į tai siūlymas perduoti savivaldybėms funkcijas, susijusias su valstybinės žemės valdymu, naudojimu ar disponavimu ja, sukuria realias prielaidas savivaldybėms priimti tik vietinius poreikius atitinkančius sprendimus dėl valstybinės ar privačios žemės, neatsižvelgiant į bendrąjį valstybės ir visuomenės interesą.
2. Valstybė, atsisakydama valstybinės žemės valdymo, naudojimo ir disponavimo ja, o šias funkcijas perduodama atlikti vietos savivaldos institucijoms, prarastų realią įtaką ir teisę formuoti ir vykdyti nuoseklią, veiksmingą valstybinio turto valdymo politiką, užtikrinti valstybės reikmes, susijusias su valstybine žeme. Tai gali labai neigiamai paveikti žemės reformos eigą ir apsunkinti vis dar besitęsiantį nuosavybės teisių atkūrimo procesą, nes būtų sudaromos sąlygos savivaldybėms savarankiškai, taigi ir nevienodai, spręsti su šiomis reformomis susijusius klausimus. Tuo tarpu Nacionalinėje žemės tarnyboje prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – Nacionalinė žemės tarnyba) taikoma bendra praktika visoje Lietuvoje priimant atitinkamus sprendimus dėl disponavimo žeme klausimų.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Nacionalinei žemės tarnybai perėmus apskričių viršininkų administracijų funkcijas buvo pastebėta, jog neretai skirtingose apskrityse buvo skirtingai interpretuojami ir taikomi teisės aktai, todėl Nacionalinė žemės tarnyba neretai gaudavo asmenų skundų dėl nevienodos teisės aktų taikymo praktikos esant tokioms pat situacijoms skirtingose savivaldybėse. Taigi perdavus valstybinės žemės valdymo, naudojimo ir disponavimo ja funkcijas savivaldybėms, yra rizika, kad asmenys susidurs su tokiomis pat problemomis, su kokiomis susidurdavo, kai šias funkcijas atlikdavo skirtingos apskričių viršininkų administracijos.
3. Įstatymo projektu nėra keičiamos Lietuvos Respublikos žemės įstatymo nuostatos, susijusios su valstybinės žemės sklypų formavimu, valstybinės žemės valdymu, naudojimu ir disponavimu ja, šią žemę parduodant, išnuomojant, perduodant neatlygintinai naudotis ir kita. Todėl vien subjekto, atliekančio šias funkcijas, pakeitimas nesudarys pagrindo kitaip taikyti teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias valstybinės žemės sklypų formavimą, pardavimą, nuomą, perdavimą neatlygintinai naudotis ir kita. Darytina išvada, kad tik dėl to, kad šias funkcijas atliks kitas subjektas – savivaldybė, valstybinės žemės sklypų formavimo, pardavimo ir nuomos sutarčių sudarymo, pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir naudojimo būdo keitimo bei kitos procedūros netaps veiksmingesnės ir operatyvesnės, kadangi savivaldybės turės šias procedūras atlikti vadovaudamosi tais pačiais teisės aktais, kaip ir šiuo metu Nacionalinė žemės tarnyba.
4. Aiškinamajame rašte teigiama, kad „valstybinės žemės tvarkymo, valdymo, naudojimo ir administravimo politiką perdavus savivaldybėms, šie procesai įgautų skaidrumo ir aiškumo. <...> Priėmus įstatymo pakeitimus, galimybės korupcijai akivaizdžiai sumažės.“ Kaip rodo toliau minimi duomenys, savivaldybės savo funkcijas kai kuriais atvejais taip pat atlieka pažeisdamos teisės aktų nuostatas, todėl, perdavus savivaldybėms valstybinės žemės valdymo, naudojimo ir disponavimo ja patikėjimo teise funkcijas, minėti tikslai nebus pasiekti.
2017 m. kovo 14 d. pateiktoje Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių 2016 metų veiklos ataskaitoje Nr. LS-52 nurodyta, kad dėl 9 savivaldybių priimtų sprendimų, veiksmų ar neveikimo buvo gauti 383 skundai, iš kurių pagrįstų – 113, o dėl Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir jai pavaldžių institucijų (iš jų ir Nacionalinės žemės tarnybos) priimtų sprendimų, veiksmų ar neveikimo buvo gauti 228 skundai, iš kurių pagrįstų – 26. Be to, pagal Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos paskelbto korupcijos žemėlapio duomenis, savivaldybės įvardijamos kaip vienos labiausiai korumpuotų institucijų.
5. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad subjektas, kuris, vadovaujantis nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančiais teisės aktais, atsakingas už žemės sklypų formavimą piliečių nuosavybės teisėms į žemę miestuose atkurti, yra savivaldybė. Kaip rodo Nacionalinės žemės tarnybos skelbiami statistiniai duomenys dėl minėtų žemės sklypų formavimo eigos, savivaldybės nepakankamai veiksmingai įgyvendina vieną iš sudėtinių disponavimo žeme proceso dalių, todėl mažai tikėtina, kad jos pajėgtų užtikrinti tinkamą valstybinės žemės naudojimą ir disponavimą ja.
Iki 2017 m. balandžio 1 d. kaimo vietovėse, kuriose žemės sklypų formavimą piliečių nuosavybės teisėms atkurti organizuoja Nacionalinė žemės tarnyba, nuosavybės teisės atkurtos į 99,89 procento piliečių prašymuose nurodyto žemės ploto, o miestuose, kuriuose už žemės sklypų formavimą visą laiką buvo atsakingos savivaldybės, – 90,56 procento (Vilniaus mieste – vos 54,02 procento, Trakų mieste – 83,04 procento, Palangos mieste – 83,11 procento, Kauno mieste – 90,11 procento), nors specialiai šiam tikslui skiriama nemažai lėšų, surinktų už parduotus valstybinės žemės sklypus. Pažymėtina, kad, Nacionalinės žemės tarnybos turimais duomenimis, 2012 metais iš viso Vilniaus miesto savivaldybei pervesta 6,47 mln. litų, 2013 metais – 7,2 mln. litų, 2014 metais – 8,57 mln. litų, 2015 metais – 3,94 mln. eurų, 2016 m. sausio–rugsėjo mėnesiais – 1,8 mln. eurų, tačiau Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2009–2012 metų laikotarpiu Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikė tik 6 detaliuosius planus, kuriuose suplanuoti 77 nauji žemės sklypai individualiai statybai, 2013 metais – nė vieno tokio žemės sklypo, 2014 metais – 118, 2015 metais – 167, o nuo 2016 m. sausio 1 d. iki spalio 1 d. – 16 naujų žemės sklypų individualiai statybai.
6. Aiškinamajame rašte nurodyta, kad „dėl valstybinės žemės patikėtinio subjektų ir jų funkcijų pasikeitimo žemės tvarkymo, naudojimo, disponavimo ir administravimo srityje perskirstymo laikotarpiu tikėtinas pradėtų ir atliekamų žemės tvarkymo funkcijų bei administravimo darbų sulėtėjimas“. Atsižvelgiant į tai tikėtina, kad nebūtų įvykdytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos įgyvendinimo plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. kovo 13 d. nutarimu Nr. 167 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos įgyvendinimo plano patvirtinimo“, numatytas įsipareigojimas 2019 metų III ketvirtį užbaigti žemės grąžinimo procesą, nors tai yra prioritetinis Lietuvos valstybės uždavinys.
7. Aiškinamajame rašte teigiama, kad „įstatymo pakeitimas neabejotinai sudarys stabilias ir patikimas sąlygas vystyti perspektyvius ir ilgalaikius ekonominius projektus“. Pažymėtina, kad šiuo metu galiojantys Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 7 ir 15 straipsniai nustato plačias galimybes savivaldybėms gauti valstybinę žemę neatlygintinai nuosavybėn arba valdyti patikėjimo teise. Šios nuostatos užtikrina savivaldybių galimybes tinkamai įgyvendinti savo funkcijas socialinės ir ekonominės raidos, investicijų plėtros ir kitose srityse. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad siekiant įgyvendinti Septynioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos, kuriai pritarta Lietuvos Respublikos Seimo 2016 m. gruodžio 13 d. nutarimu Nr. XIII-82 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos“, 71.7 papunkčio nuostatą dėl teisės disponuoti valstybine žeme, kaip instrumentu vietos plėtrai skatinti, Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos įgyvendinimo plane numatytas valstybinės žemės perdavimo patikėjimo teise valdyti savivaldybėms tvarkos supaprastinimas.