Administracinė byla Nr. I-13-822/2022
Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00077-2022-8
Procesinio sprendimo kategorija 4.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. gruodžio 8 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ivetos Pelienės, Ričardo Piličiausko, Dalios Višinskienės, Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,
dalyvaujant pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario Algirdo Syso atstovui advokato padėjėjui Liudvikui Ragauskiui,
atsakovo Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovėms Irmai Mituzienei, Ramintai Zakarevičiūtei-Šiugždinienei,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo norminę administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario Algirdo Syso pareiškimą ištirti Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2008 m. sausio 4 d. įsakymu Nr. A1-2 „Dėl Ginčų komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Ginčų komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatų (2022 m. birželio 27 d. įsakymo Nr. A1-433 redakcija) 12 punkto dalies ir 15 punkto teisėtumą.
Išplėstinė teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos Seimo narys Algirdas Sysas (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydamas pripažinti, kad Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2022 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. A1-433 „Dėl Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2008 m. sausio 4 d. įsakymo Nr. A1-2 „Dėl Ginčų komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“ pakeistų Ginčų komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 12 punkto dalis, kurioje nustatyta, kad „Atostogos Komisijos pirmininkui ir Komisijos nariams suteikiamos vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodeksu“ prieštarauja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) 6 straipsnio 1 daliai, 42 straipsniui, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 3 straipsnio 4 punktui. Pareiškėjas taip pat prašo pripažinti, kad Nuostatų 15 punktas prieštarauja Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniui, 6 straipsnio 1 daliai, 9 straipsniui, 10 straipsnio 5 daliai, 47, 48, 49 ir 51 straipsniams, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 punktui.
2. Pareiškėjas nurodo, kad Ginčų komisija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Komisija) yra sudaroma specialiu įstatymu – Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo (toliau – ir Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas) 23 straipsniu, kuriame nustatyti specialieji kvalifikaciniai, dalykiniai ir etiniai reikalavimai, taip pat darbo ir veiklos ribojimai, ir šie reikalavimai savo turiniu atitinka Valstybės tarnybos įstatyme valstybės tarnautojams nustatomus reikalavimus ir ribojimus. Komisijos pirmininko ir narių statusas, veiklos ribojimai yra apibrėžti ir Nuostatų 12 punkte, kuriame nurodyta, kad Komisijos pirmininkas ir Komisijos nariai yra valstybės pareigūnai, jų darbas Komisijoje laikytinas darbu pagrindinėje darbovietėje. Komisijos pirmininkui ir Komisijos nariams draudžiama eiti kitas pareigas, išskyrus dirbti mokslinį ar pedagoginį darbą. Taigi, šios nuostatos suponuoja išvadą, kad Komisijos pirmininkas ir nariai yra valstybės pareigūnai, kuriuos su darbdaviu sieja išimtinai valstybės tarnybos teisiniai santykiai. Darbo kodekso normos šiems asmenims gali būti taikomos tik tiek, kiek tiesiogiai numato specialus Valstybės tarnybos įstatymas, ir tiek, kiek nereglamentuojama specialiame, t. y. Valstybės tarnybos įstatyme ar kituose specialiuose įstatymuose.
3. Pareiškėjas remiasi Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 23 straipsnio 2, 3, 5 ir 6 dalimis ir teigia, kad visi šie specialieji reikalavimai, apribojimai, darbo apmokėjimo pagrindai savo turiniu atitinka Valstybės tarnybos įstatymo normose apibrėžtus ir valstybės tarnautojams nustatomus reikalavimus bei apribojimus. Taigi, remiantis sisteminiu ir loginiu teisės normų aiškinimu, pirmiau nurodytos nuostatos taip pat suponuoja išvadą, kad Komisijos pirmininkas ir nariai yra valstybės pareigūnai.
4. Pareiškėjas nurodo, kad, atsižvelgiant į tai, kad Komisijos pirmininkas ir nariai yra valstybės pareigūnai, jų socialinės garantijos (taip pat atostogų suteikimo pagrindai) yra nustatomos ir aiškiai apibrėžtos Valstybės tarnybos įstatymo 42 straipsnyje, todėl žemesnės galios norminiais aktais šis klausimas apskritai negali būti reguliuojamas, kaip šiuo atveju – Nuostatų 12 punktu, juolab kad 12 punkto nuostata dalyje dėl atostogų suteikimo Komisijos pirmininkui ir nariams akivaizdžiai prieštarauja Valstybės tarnybos įstatymo 42 straipsniui, taip pat Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintam įstatymo viršenybės principui.
5. Pasak pareiškėjo, Nuostatų 15 punktas nesuderinamas su Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir Darbo kodeksas) 1 straipsnio 1 dalimi, taip pat prieštarauja Valstybės tarnybos įstatymo 10 straipsnio 5 daliai, kurioje nustatyta, kad su valstybės tarnautojais darbo sutartys nesudaromos. Taip pat Nuostatų 15 punktas sistemiškai prieštarauja Valstybės tarnybos įstatymo 6 straipsnio 1 daliai, 9 straipsnio 4 daliai, 10 straipsnio 5 daliai, 47, 48, 49 straipsniams. Remiantis lingvistiniu teisės normų aiškinimu, Nuostatų 15 punktas tiesiogiai ir akivaizdžiai prieštarauja Valstybės tarnybos įstatymo 51 straipsniui, kuriame yra tiksliai ir aiškiai reglamentuoti valstybės tarnautojo, šiuo atveju – Komisijos pirmininko ir narių atleidimo / atsistatydinimo iš tarnybos pagrindai ir tvarka.
6. Pareiškėjas pažymi, kad, sistemiškai aiškinant ginčijamo teisės akto nuostatų sąsajas su aptariamais aukštesnės galios teisės aktais, atkreiptinas dėmesys, jog Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad „Ginčai dėl valstybės tarnautojų tarnybinės ir materialinės atsakomybės nagrinėjami Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka“, ir tai reiškia, kad šiems ginčams negali būti taikomas Darbo kodeksas, nes ginčai sprendžiami visiškai kita tvarka nei individualūs darbo ginčai.
7. Pareiškėjas nurodo, jog Valstybės tarnybos įstatymo 6 straipsnio l dalyje nustatyta, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis įstatymas. Apibendrindamas pirmiau nurodytą teisinį reguliavimą ir sistemiškai aiškindamas pirmiau nurodytas teisės normas, pareiškėjas daro išvadą, kad Komisijos primininko ir narių statusas, priėmimas ir atleidimas iš pareigų, jų socialinės garantijos yra visiškai sureguliuotos Valstybės tarnybos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies, 9 straipsnio, 10 straipsnio 5 dalies, 47, 48, 49 ir 51 straipsnių nuostatomis, todėl kitoks šių visuomeninių santykių reguliavimas norminiu administraciniu aktu yra apskritai negalimas. Pareiškėjo teigimu, tai sudaro pagrindą skundžiamą norminį administracinį aktą pripažinti prieštaraujančiu įstatymams.
II.
8. Atsakovas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija (toliau – ir atsakovas) atsiliepime į pareiškimą prašo Nuostatų 12 ir 15 punktus pripažinti teisėtais. Atsakovas remiasi Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnio 1 ir 3 dalimis, 42 straipsniu, Darbo kodekso 125 straipsnio 1 dalimi, taip pat pažymi, kad Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas atostogų suteikimo tvarkos Komisijos pirmininkui ir nariams nereglamentuoja. Pareiškėjas pažymi, kad, sistemiškai žvelgiant į galiojantį teisinį reglamentavimą, nei Valstybės tarnybos įstatymas, nei Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas nereglamentuoja tam tikrų rūšių (pavyzdžiui, tokių kaip tikslinės) atostogų suteikimo.
9. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Valstybės tarnybos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos interneto puslapyje viešai skelbiamoje 2022 m. vasario 1 d. Valstybės tarnybos departamento rekomendacijoje „Dėl valstybės tarnautojų atostogas reglamentuojančių teisės aktų nuostatų taikymo“ nurodoma, kad kasmetinių atostogų trukmę reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo 42 straipsnis, o jų suteikimo, apmokėjimo tvarką ir kitus klausimus, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi, – Darbo kodekso 126–130 straipsniai. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta ir į tai, kad Valstybės tarnybos įstatymo 42 straipsnyje, taikomame valstybės pareigūnams, reglamentuotas tik kasmetinių minimalių ir kasmetinių papildomų atostogų suteikimas, o teisės aktas, reglamentuojantis kitų rūšių atostogas, yra Darbo kodeksas, vertindamas sistemiškai atsakovas mano, kad kitų rūšių atostogos, t. y. tikslinės atostogos Komisijos pirmininkui ir nariams turi būti suteikiamos vadovaujantis Darbo kodeksu.
10. Atsakovas pažymi, kad supranta ir nekvestionuoja įstatymo viršenybės principo. Minėta ginčijama nuostata dėl atostogų suteikimo tvarkos buvo skirta sureglamentuoti teisinius santykius, kurių nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo 42 straipsnis, t. y. numatyti, kad tais atvejais, kai netaikomas Valstybės tarnybos įstatymas, o būtent dėl tikslinių atostogų suteikimo, bus vadovaujamasi Darbo kodeksu. Kasmetinės atostogos Komisijos pirmininkui ir nariams suteikiamos tiesiogiai taikant Valstybės tarnybos įstatymo 42 straipsnį. Taigi, atsakovas sutinka su pareiškėjo teiginiu, kad Darbo kodekso normos Komisijos pirmininkui ir nariams gali būti taikomos tik tiek ir tik ta apimtimi, kiek to tiesiogiai nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas ar kiti specialūs įstatymai. Įvertinus tai, kad ginčijama nuostata gali būti suprasta dviprasmiškai, siekiant teisinio aiškumo buvo pakoreguotas Nuostatų 12 punktas. Socialinės apsaugos ir darbo ministras 2022 m. rugpjūčio 30 d. įsakymu Nr. A1-569 „Dėl Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2008 m. sausio 4 d. įsakymo Nr. Al-2 „Dėl Ginčų komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtino Nuostatų 12 punkto pakeitimą.
11. Atsakovas daro išvadą, kad Nuostatų 12 punktas neprieštarauja Valstybės tarnybos įstatymo 6 straipsnio 1 daliai, 42 straipsniui ir Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 punktui, o pakeitus ginčijamą nuostatą neliko pareiškimo dalyko.
12. Dėl Nuostatų 15 punkto atsakovas atkreipia dėmesį, kad Biudžetinių įstaigų įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje imperatyviai nurodyta, kas turi būti numatyta biudžetinės įstaigos nuostatuose. Ginčo atveju aktualus Biudžetinių įstaigų įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 7 punktas, kuriame nustatyta, kad biudžetinės įstaigos nuostatuose turi būti nurodyta biudžetinės įstaigos vadovo kompetencija, skyrimo ir atleidimo tvarka. Atsižvelgiant į tai, kad iki tol galiojusiuose Nuostatuose nebuvo nurodyta pirmininko ar narių atleidimo tvarka, Nuostatų 15 punkte numatyta, kad „Komisijos pirmininkas ir komisijos nariai iš pareigų atleidžiami vadovaujantis Darbo kodeksu“.
13. Nuostatų 14 punkte numatyta, kad „Komisijos pirmininkas ir Komisijos narys gali būti atleisti iš pareigų prieš terminą Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 23 straipsnio 4 dalyje nustatytais pagrindais“. Atsakovas atkreipia dėmesį, jog, atsižvelgiant į tai, kad pačios atleidimo tvarkos (procedūrų, pasiaiškinimų, atsiskaitymų ir kt.) nereglamentuoja specialus įstatymas, t. y. Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas, o Biudžetinių įstaigų įstatymas įpareigoja nuostatuose nustatyti atleidimo tvarką, sistemiškai vertinant Nuostatų 14 ir 15 punktus traktuotina, kad atleidimo iš pareigų pagrindai pagal Nuostatų 14 punktą nustatomi vadovaujantis Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymu, o atleidimo tvarka ir procedūros pagal Nuostatų 15 punktą nustatomi pagal Darbo kodeksą, t. y. Darbo kodekso nuostatos šiuo atveju nėra aiškinamos ir taikomos plečiamai, nustatant atleidimo iš pareigų pagrindus nesivadovaujama Darbo kodekse apibrėžtais pagrindais.
14. Atsakovas pažymi, kad Komisijos pirmininkas ir nariai yra valstybės pareigūnai, o jų statusą reglamentuoja Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas. Tačiau, kaip jau minėta, šis įstatymas nereglamentuoja Komisijos pirmininko ir narių atleidimo iš pareigų tvarkos, taip pat nenumato, ar tokiu atveju reikėtų vadovautis Darbo kodekso ar Valstybės tarnybos įstatymo nuostatomis. Atsakovas nurodo, kad Komisijos pirmininko ir Komisijos narių pareigybės plačiąja prasme laikytinos valstybės tarnybos sistemos dalimi, tačiau sistemiškai vertinant teisinį reglamentavimą, valstybės pareigūno sąvoka negali būti prilyginta valstybės tarnautojo pareigoms, kaip teigia pareiškėjas.
15. Pasak atsakovo, Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 23 straipsnio 4 dalies 5 punkte nustatyta, kad Komisijos pirmininkas ir narys gali būti atleistas prieš terminą, kai šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas, kas suponuotų Darbo kodekso, o ne Valstybės tarnybos įstatymo nuostatų taikymą. Be kita ko, šių pareigūnų darbo apmokėjimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatos. Šio įstatymo 1 straipsnyje nurodyta, kad šis įstatymas nustato Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų, kuriems netaikomas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas, darbo užmokesčio dydžius ir apmokėjimo sąlygas (pareigūnų apibrėžimo vienas iš kriterijų – „kuriems netaikomas Valstybės tarnybos įstatymas“). Kaip jau buvo minėta, Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnio 1 ir 3 dalyse atitinkamai nustatyta, kad šis įstatymas be išlygų taikomas valstybės tarnautojams, išskyrus šiame straipsnyje nustatytas išimtis; Seimo ar Respublikos Prezidento paskirtiems valstybinių (nuolatinių) komisijų ir tarybų pirmininkams, jų pavaduotojams ir nariams, taip pat pagal specialius įstatymus įsteigtų komisijų, tarybų, fondų valdybų pirmininkams ir nariams taikomi šio įstatymo 4, 38 ir 39 straipsniai. Šioje dalyje nurodytiems valstybės pareigūnams, išskyrus tuos, kurie tik periodiškai dalyvauja šioje dalyje nurodytų komisijų, tarybų, fondų valdybų posėdžiuose, ir tuos, kurių kasmetines atostogas reglamentuoja specialūs įstatymai, taip pat taikomas šio įstatymo 42 straipsnis. Šioje dalyje nurodytiems valstybės pareigūnams, kurie savo noru (prašymu) atsistatydina (atleidžiami) iš pareigų dėl 65 metų sukakties, išskyrus tuos, kurie tik periodiškai dalyvauja šioje dalyje nurodytų komisijų, tarybų, fondų valdybų posėdžiuose, mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikomos šio įstatymo 48 straipsnio 1 dalies nuostatos dėl išeitinių išmokų mokėjimo valstybės tarnautojams, sukakusiems 65 metus, jeigu specialūs įstatymai nenustato kitaip.
16. Atsakovo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad Komisija yra įsteigta vadovaujantis Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymu ir tai yra vienintelis įstatymas, apibrėžiantis Komisijos teisinį statusą, Komisija turėtų būti laikoma specialiu įstatymu įsteigta komisija. Iš to išplaukia, kad Komisijoje dirbantiems pareigūnams taikomi tik konkretūs Valstybės tarnybos įstatymo straipsniai, t. y. 4, 38, 39, 42 ir 48 straipsnio 1 dalis. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kaip nepagrįsti atmestini pareiškėjo teiginiai, kad ginčijamas Nuostatų 15 punktas prieštarauja Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsniui, 10 straipsnio 5 daliai, 47, 49 ir 51 straipsnių nuostatoms, nes šios Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos Komisijoje dirbantiems pareigūnams netaikytinos vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnio 3 dalimi.
17. Pasak atsakovo, kaip nepagrįstas atmestinas pareiškėjo teiginys, kad Nuostatų 15 punktas prieštarauja Valstybės tarnybos įstatymo 48 straipsniui. Atsakovas pažymi, kad Valstybės tarnybos įstatymo 48 straipsnio 1 dalis Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nurodytiems pareigūnams taikoma išimtinai tik tuo atveju, kai jie savo noru (prašymu) atsistatydina (atleidžiami) iš pareigų dėl 65 metų sukakties. Taigi visais kitais atvejais dėl atleidimo iš pareigų minėtiems pareigūnams netaikomas Valstybės tarnybos įstatymo 48 straipsnis.
18. Atsakovas pažymi, kad Nuostatuose įtvirtinant Komisijos pirmininko ir narių atleidimo tvarką, įvertintos ir Darbo kodekso 1 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatos. Atsakovas taip pat remiasi Darbo kodekso 4 straipsnio 1 dalimi ir pažymi, kad, kadangi Komisijos pirmininko ir narių, kaip išskirtinį teisinį statusą turinčių valstybės pareigūnų atleidimo iš pareigų klausimo nereglamentuoja nei Valstybės tarnybos įstatymas, nei Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas, nei joks kitas specialus teisės aktas, atsakovo vertinimu, įgyvendinant pareigą Nuostatuose nustatyti Komisijos pirmininko ir narių atleidimo tvarką buvo objektyviai nuspręsta atleidimo pagrindus taikyti pagal Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo nuostatas, o atleidimo iš pareigų tvarkai ir procedūroms taikyti Darbo kodekso nuostatas, todėl pareiškėjo teiginys, kad Nuostatų 15 punktas prieštarauja Valstybės tarnybos įstatymo 6 straipsnio 1 daliai atmestinas kaip nepagrįstas. Atsakovas daro išvadą, kad Nuostatų 15 punktas neprieštarauja Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniui, 6 straipsnio 1 daliai, 9 straipsniui, 10 straipsnio 5 daliai, 47, 48, 49 ir 51 straipsnių nuostatoms, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 punktui.
Išplėstinė teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
III.
19. Pareiškėjas nagrinėjamoje norminėje byloje prašo pripažinti, kad Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2022 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. A1-433 „Dėl Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2008 m. sausio 4 d. įsakymo Nr. A1-2 „Dėl Ginčų komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“ pakeistų Ginčų komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatų 12 punkto dalis, kurioje nustatyta, kad „Atostogos Komisijos pirmininkui ir Komisijos nariams suteikiamos vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodeksu“, prieštarauja Valstybės tarnybos įstatymo 6 straipsnio 1 daliai, 42 straipsniui, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 punktui. Pareiškėjas taip pat prašo pripažinti, kad Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2022 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. A1-433 „Dėl Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2008 m. sausio 4 d. įsakymo Nr. A1-2 „Dėl Ginčų komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“ pakeistų Ginčų komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatų 15 punktas, kuriame nurodyta, jog „Komisijos pirmininkas ir komisijos nariai iš pareigų atleidžiami vadovaujantis Darbo kodeksu“, prieštarauja Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniui, 6 straipsnio 1 daliai, 9 straipsniui, 10 straipsnio 5 daliai, 47, 48, 49 ir 51 straipsniams, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 punktui.
20. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2022 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. A1-433 buvo pakeistas ir nauja redakcija išdėstytas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2008 m. sausio 4 d. įsakymas Nr. A1-2 „Dėl Ginčų komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatų patvirtinimo“. Taigi pareiškėjas prašo ištirti Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2008 m. sausio 4 d. įsakymu Nr. A1-2 „Dėl Ginčų komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Ginčų komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatų (2022 m. birželio 27 d. įsakymo Nr. A1-433 redakcija) 12 punkto dalies ir 15 punkto teisėtumą.
21. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas iš Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (inter alia jo 116 str. 1 d., 112 str. 1 ir 2 d. įtvirtinto teisinio reguliavimo) kylančius reikalavimus abstraktaus pareiškimo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą turiniui, yra konstatavęs, kad tokiame pareiškime pareiškėjo pozicija dėl norminio administracinio akto (jo dalies) atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui turi būti nurodyta aiškiai, nedviprasmiškai. Pareiškime turi būti išdėstyti argumentai ir motyvai, pagrindžiantys abejonę, kad teisės aktas (jo dalis) prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui. Pareiškėjas negali apsiriboti vien bendro pobūdžio teiginiais, taip pat vien tik tvirtinimu, kad norminis administracinis aktas, jo manymu, prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijamo norminio administracinio akto punktai (jų pastraipos ar punktų papunkčiai), kokia apimtimi prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, ir savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamo norminio administracinio akto (jo dalies) nuostatos atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Pareiškėjas, formuluodamas teisinius argumentus, keliančius abejonių norminio administracinio akto teisėtumu, turi išnagrinėti tiek atitinkamo norminio administracinio akto (jo dalies) turinį, tiek aukštesnės galios teisės akto (įstatymo ar Vyriausybės norminio akto) turinį ir pateikti savo konkrečią nuomonę dėl prieštaravimų tarp šių aktų. Aptariamame prašyme neturėtų būti ir nutylėtų motyvų, neįvertintų reikšmingų teisinio reguliavimo aspektų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1503/2012, 2018 m. birželio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1256-442/2018, 2019 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3016-968/2019). Minėti trūkumai gali būti pagrindas atsisakyti priimti pareiškimą (prašymą) (tiek abstraktų, tiek, kai tai susiję su individualiąja byla) ištirti norminio administracinio akto teisėtumą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str. 2 d. 1 p., 116 str. 1 d.), o jei jis jau buvo priimtas – bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 str. 1 p.; 116 str. 1 d.) (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I575-3/2009; 2012 m. kovo 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I525-4/2012; 2021 m. gegužės 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-14-629/2021 Administracinė jurisprudencija. 2021, 41, p. 205-220).
22. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo pateiktas patikslintas pareiškimas nagrinėjamoje byloje neatitinka išdėstytų reikalavimų abstraktaus pareiškimo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą turiniui.
23. Kaip minėta, pareiškėjas pateiktame patikslintame pareiškime prašo pripažinti, kad Nuostatų 12 punkto dalis prieštarauja Valstybės tarnybos įstatymo 6 straipsnio 1 daliai, 42 straipsniui, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 punktui; pareiškėjas taip pat prašo pripažinti, kad Nuostatų 15 punktas prieštarauja Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniui, 6 straipsnio 1 daliai, 9 straipsniui, 10 straipsnio 5 daliai, 47, 48, 49 ir 51 straipsniams, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 punktui. Nors pareiškėjas nurodo įstatymų straipsnius, kuriems, jo nuomone, galimai prieštarauja Nuostatų 12 punkto dalis ir 15 punktas, tačiau savo pareiškime nenagrinėja ir neatskleidžia nurodytų įstatymų straipsnių turinio, tik dalį jų pacituoja, taip pat nepateikia aiškiai suformuluotų teisinių argumentų dėl Nuostatų 12 punkto dalies ir 15 punkto galimo prieštaravimo kiekvienam iš nurodytų įstatymų konkrečių straipsnių (ar jų dalių).
24. Atskirai paminėtina, kad pareiškėjas iš esmės abstrakčiai teigia, jog Komisijos pirmininko ir narių teisinę padėtį reguliuoja Valstybės tarnybos įstatymas (pareiškėjas nurodo, jog Komisijos pirmininko ir narių statusas, priėmimas ir atleidimas iš pareigų, jų socialinės garantijos yra visiškai sureguliuotos Valstybės tarnybos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies, 9 straipsnio, 10 straipsnio 5 dalies, 47, 48, 49 ir 51 straipsnių nuostatomis, todėl kitoks šių visuomeninių santykių reguliavimas norminiu administraciniu aktu yra apskritai negalimas). Vis dėlto pareiškėjas savo patikslintame pareiškime neaptaria ir nepateikia teisinių argumentų dėl Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnyje, kuriame reglamentuojamas šio įstatymo taikymas, įtvirtintų teisės normų. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog „Šis įstatymas be išlygų taikomas valstybės tarnautojams, išskyrus šiame straipsnyje nustatytas išimtis.“ To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog „Seimo ar Respublikos Prezidento paskirtiems valstybinių (nuolatinių) komisijų ir tarybų pirmininkams, jų pavaduotojams ir nariams, taip pat pagal specialius įstatymus įsteigtų komisijų, tarybų, fondų valdybų pirmininkams ir nariams taikomi šio įstatymo 4, 38 ir 39 straipsniai. Šioje dalyje nurodytiems valstybės pareigūnams, išskyrus tuos, kurie tik periodiškai dalyvauja šioje dalyje nurodytų komisijų, tarybų, fondų valdybų posėdžiuose, ir tuos, kurių kasmetines atostogas reglamentuoja specialūs įstatymai, taip pat taikomas šio įstatymo 42 straipsnis. Šioje dalyje nurodytiems valstybės pareigūnams, kurie savo noru (prašymu) atsistatydina (atleidžiami) iš pareigų dėl 65 metų sukakties, išskyrus tuos, kurie tik periodiškai dalyvauja šioje dalyje nurodytų komisijų, tarybų, fondų valdybų posėdžiuose, mutatis mutandis taikomos šio įstatymo 48 straipsnio 1 dalies nuostatos dėl išeitinių išmokų mokėjimo valstybės tarnautojams, sukakusiems 65 metus, jeigu specialūs įstatymai nenustato kitaip.“ Taigi Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog pagal specialius įstatymus įsteigtų komisijų pirmininkams ir nariams taikomi tam tikri Valstybės tarnybos įstatymo straipsniai. Pažymėtina, kad pateiktame patikslintame pareiškime pareiškėjas tiek Valstybės tarnybos įstatymą, tiek Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymą įvardija kaip specialius įstatymus, ir nepateikia savo argumentuotos pozicijos tuo klausimu, ar Ginčų komisija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos turėtų būti laikoma pagal specialų įstatymą įsteigta komisija Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies prasme; iš pareiškime išdėstytų argumentų nėra aiški pareiškėjo pozicija dėl Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo nagrinėjamoje byloje.
25. Taigi pareiškimas, pateiktas nagrinėjamoje byloje, neatitinka reikalavimų, keliamų abstraktaus pareiškimo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą teisiniams argumentams, be kita ko, reikalavimo abstrakčiame pareiškime išnagrinėti tiek atitinkamo norminio administracinio akto (jo dalies) turinį, tiek aukštesnės galios teisės akto (įstatymo ar Vyriausybės norminio akto) turinį ir pateikti savo konkrečią nuomonę dėl prieštaravimų tarp šių aktų, taip pat reikalavimo, kad abstrakčiame pareiškime ištirti norminio administracinio akto teisėtumą neturėtų būti ir nutylėtų motyvų, neįvertintų reikšmingų teisinio reguliavimo aspektų.
26. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyti abstraktaus pareiškimo, pateikto nagrinėjamoje norminėje byloje, trūkumai yra pagrindas teismui norminę administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str. 2 d. 1 p., 103 str. 1 p.) (žr., pvz., 2015 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-2-438/2015; 2016 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1391-756/2016; 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-53-415/2018; 2018 m. birželio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1256-442/2018; 2019 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3016-968/2019). Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, norminė administracinė byla nutraukiama.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 116 straipsnio 1 dalimi ir 103 straipsnio 1 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Nutraukti norminę administracinę bylą pagal Lietuvos Respublikos Seimo nario Algirdo Syso pareiškimą ištirti, ar Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2008 m. sausio 4 d. įsakymu Nr. A1-2 „Dėl Ginčų komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Ginčų komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatų (2022 m. birželio 27 d. įsakymo Nr. A1-433 redakcija) 12 punkto dalis, kurioje nustatyta, kad „Atostogos Komisijos pirmininkui ir Komisijos nariams suteikiamos vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodeksu“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 6 straipsnio 1 daliai, 42 straipsniui, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 punktui, ar Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2008 m. sausio 4 d. įsakymu Nr. A1-2 „Dėl Ginčų komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Ginčų komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatų (2022 m. birželio 27 d. įsakymo Nr. A1-433 redakcija) 15 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniui, 6 straipsnio 1 daliai, 9 straipsniui, 10 straipsnio 5 daliai, 47, 48, 49 ir 51 straipsniams, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 punktui.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Arūnas Dirvonas
Iveta Pelienė
Ričardas Piličiauskas
Dalia Višinskienė
Skirgailė Žalimienė