Administracinė byla Nr. eI-19-552/2021
Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00021-2021-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 4.1; 53.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. birželio 2 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,
sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,
dalyvaujant pareiškėjų Lietuvos Respublikos Seimo narių Jurgitos Sejonienės, Astos Kubilienės ir Aurelijaus Verygos atstovui advokatui Arvydui Aranauskui,
atsakovo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos atstovei Danguolei Milkevičiūtei,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų Lietuvos Respublikos Seimo narių Jurgitos Sejonienės, Astos Kubilienės ir Aurelijaus Verygos pareiškimą ištirti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. V-469 „Dėl Medicinos praktikos profesinių kvalifikacijų rūšių sąrašo patvirtinimo“ 2.12 papunkčio (2021 m. sausio 6 d. įsakymo Nr. V-15 redakcija) teisėtumą.
Išplėstinė teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė pareiškėjų Lietuvos Respublikos Seimo narių Jurgitos Sejonienės, Astos Kubilienės ir Aurelijaus Verygos (toliau – ir pareiškėjai) pareiškimą ištirti, ar Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. V-469 „Dėl Medicinos praktikos profesinių kvalifikacijų rūšių sąrašo patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-469) 2.12 papunktis (2021 m. sausio 6 d. įsakymo Nr. V-15 redakcija) neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, suponuojančiam teisės aktų hierarchiją, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintam įstatymo viršenybės principui ir Lietuvos Respublikos medicinos praktikos įstatymo 4 straipsnio 4 daliai. Pareiškimas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Sveikatos apsaugos ministras 2021 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. V-15 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. V-469 „Dėl Medicinos praktikos profesinių kvalifikacijų rūšių sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“ (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. sausio 7 d.) pakeitė Įsakymą Nr. V-469 ir 2.12 papunkčiu nustatė ginčijamą teisinį reguliavimą. Kaip matyti iš kvestionuojamo Įsakymo Nr. V-469 pakeitimo projekto aiškinamojo rašto, projekto tikslas – panaikinti tarp dviejų teisės aktų nuostatų – Įsakymo Nr. V-469 2.12 papunkčio (redakcija, galiojusi nuo 2019 m. sausio 16 d. iki 2021 sausio 7 d.) ir Lietuvos medicinos normos MN 158:2016 „Gydytojas klinikinis farmakologas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2016 m. lapkričio 16 d. įsakymu Nr. V-1276 (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. lapkričio 26 d.), (toliau – ir Lietuvos medicinos norma) 6 punkto – esančią koliziją. Projektu siekiama atsisakyti reikalavimo asmenims, siekiantiems būti pripažintiems įgijusiais gydytojo klinikinio farmakologo profesinę kvalifikaciją, turėti gydytojo klinikinio farmakologo praktikos.
1.2. Įstatyminiame lygmenyje yra nustatytos trys gydytojo profesinių kvalifikacijų rūšys, iš kurių šeimos gydytojo ir gydytojo specialisto profesinių kvalifikacijų įgijimas siejamas su universitetinių medicinos krypties studijų – medicinos rezidentūros – baigimu. Aptariamas įstatyminis reguliavimas detalizuojamas Medicinos rezidentūros studijų ir odontologijos rezidentūros studijų programų vykdymo reikalavimų ir priežiūros tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2019 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 144 „Dėl Medicinos rezidentūros studijų ir odontologijos rezidentūros studijų programų vykdymo reikalavimų ir priežiūros tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas). Aprašo 3 punkte nustatyta, kad šeimos gydytojo ir gydytojų specialistų rengimo medicinos rezidentūros studijų programos trukmė nustatyta Aprašo 1 priede. Šio priedo 4.25 papunktyje nustatyta gydytojo specialisto klinikinės farmakologijos rezidentūros studijų trukmė.
1.3. Sveikatos apsaugos ministras, įgyvendindamas įstatymų leidėjo nustatytą kompetenciją, į poįstatyminį aktą perkėlė įstatyminę nuostatą, reiškiančią, kad gydytojas klinikinis farmakologas yra medicinos gydytojas, įgijęs gydytojo klinikinio farmakologo profesinę kvalifikaciją, t. y. jis yra gydytojas specialistas, kurio profesinė kvalifikacija siejama išimtinai su klinikinės farmakologijos rezidentūra. Visgi, palyginus Lietuvos medicinos normą ir Įsakymo Nr. V-469 2.4, 2.12 papunkčius bei Įsakymo Nr. V-469 1 punktu patvirtinto Medicinos praktikos profesinių kvalifikacijų rūšių sąrašo 59 punktą, akivaizdu, kad sveikatos apsaugos ministro įsakymai tiek, kiek jie reglamentuoja gydytojo klinikinio farmakologo profesinės kvalifikacijos įgijimo sąlygas, yra tarpusavyje nesuderinti ir prieštaringi. Iš esmės, įvertinus Įsakymo 2.12 papunkčio priėmimo aplinkybes, matyti, kad sveikatos apsaugos ministras, siekdamas sureguliuoti gydytojo klinikinio farmakologo profesinės kvalifikacijos įgijimo sąlygas, šalindamas poįstatyminių aktų galimą teisinę koliziją, sukūrė poįstatyminės ir įstatyminės normų kolizijos situaciją. Atsižvelgiant į tai, kad Medicinos praktikos įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi įstatymų leidėjas sveikatos apsaugos ministrą įgaliojo nustatyti tik medicinos praktikos profesinių kvalifikacijų rūšis, įvertinus Įsakymo 2.12 papunkčio reguliavimo apimtį, akivaizdu, kad sveikatos apsaugos ministras, priimdamas kvestionuojamą normą ir nustatydamas gydytojo klinikinio farmakologo profesinės kvalifikacijos įgijimo sąlygas, įgyvendino savo kompetencijai nepriskirtinas funkcijas.
1.4. Ginčijamo Įsakymo Nr. V-469 2.12 papunkčio teisėtumo įvertinimui aktualios sveikatos apsaugos ministro kompetenciją gydytojo profesinės kvalifikacijos srityje reguliuojančios Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo nuostatos (1 str., 3 str. 8 d.). Nurodytame įstatyme, kaip ir Medicinos praktikos įstatyme, nuostatų, expressis verbis nustatančių sveikatos apsaugos ministro teisę nustatyti gydytojo profesinės kvalifikacijos įgijimo sąlygas ar nustatyti tvarką, kuria vadovaujantis asmuo būtų prilyginamas kaip gijęs atitinkamą gydytojo profesinę kvalifikaciją, nėra įtvirtinta.
1.5. Palyginus Medicinos praktikos įstatymo 3 straipsnį, nustatantį gydytojo rengimo ir profesinių kvalifikacijų įgijimo sąlygas, 4 straipsnį, nustatantį teisės verstis medicinos praktika įgijimo ir įgyvendinimo sąlygas bei aptariamo reguliavimo aiškumui nurodytas reikšmingas Medicinos praktikos įstatymo 2 straipsnyje įtvirtintas sąvokas ir Įsakymo Nr. V-469 2.12 papunktį, matyti, kad sveikatos apsaugos ministro poįstatyminiu teisės aktu yra reglamentuotos gydytojo profesinės kvalifikacijos įgijimo sąlygos, kurios pagal savo esmę ir turinį yra nustatytos aptartu įstatyminiu reguliavimu. Sistemiškai aiškinant Medicinos praktikos įstatymo nuostatas, matyti, kad šiuo įstatymu imperatyviai nustatyta, jog gydytojo profesinė kvalifikacija įgyjama šio įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis. Įvertinus Įsakymo Nr. V-469 2.12 papunktį Medicinos praktikos įstatymo kontekste, akivaizdu, kad sveikatos apsaugos ministras, nustatydamas, kad įgijusiais gydytojo klinikinio farmakologo profesinę kvalifikaciją laikomi ir kreiptis į licencijas išduodančią instituciją dėl medicinos praktikos licencijos verstis medicinos praktika pagal gydytojo klinikinio farmakologo profesinę kvalifikaciją išdavimo iki 2021 m. gegužės 1 d. turi teisę asmenys, kurie turi galiojančią medicinos praktikos licenciją verstis medicinos praktika ir kurie per pastaruosius 5 metus ne mažiau kaip 3 metus vertėsi medicinos praktika ir turi vieno iš universitetų, rengiančių gydytojus, išduotą pažymą, patvirtinančią vieną iš šių sąlygų: jie yra išlaikę egzaminą, analogišką klinikinio farmakologo rezidentūros baigiamajam egzaminui (2.12.1 p.) arba jie yra apgynę mokslinę disertaciją klinikinės farmakologijos tema ir jiems yra suteiktas biomedicinos mokslų daktaro laipsnis (2.12.2 p.), iš esmės nustatė, kad gydytojo klinikinio farmakologo profesinė kvalifikacija gali būti įgyjama neįgijus medicinos praktikos specializacijos universitete (nebaigus gydytojo klinikinio farmakologo profesinę kvalifikaciją suteikiančios rezidentūros studijų programos), o tai reiškia, kad sveikatos apsaugos ministras nustatė naujas klinikinio farmakologo profesinės kvalifikacijos įgijimo sąlygas, išplečiančias ir netgi pakeičiančias Medicinos praktikos įstatymo normas.
1.6. Įvertinus tai, kad, vadovaujantis Sveikatos sistemos įstatymo 3 straipsnio 8 punktu, gydytojo profesinės kvalifikacijos įgijimo teisiniai pagrindai gali būti reguliuojami tik įstatymu, šie pagrindai ir sąlygos nustatyti Medicinos praktikos įstatymo 3 straipsnio 1-3 dalyse, o Medicinos praktikos įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi sveikatos apsaugos ministrui pavesta nustatyti tik gydytojo profesinės kvalifikacijos rūšis, aiškinti sveikatos apsaugos ministro kompetenciją gydytojo klinikinio farmakologo profesinės kvalifikacijos srityje plečiamai, t. y. kaip sveikatos apsaugos ministro teisę nustatyti sąlygas, kurioms esant laikoma, kad asmuo yra įgijęs gydytojo klinikinio farmakologo profesinę kvalifikaciją, ar prilyginamas tokiam asmeniui, nėra pagrindo.
1.7. Gydytojo profesinės kvalifikacijos įgijimo atveju aiškaus ir konkretaus įstatyminio pavedimo, nustatančio sveikatos apsaugos ministro teisę nustatyti gydytojo klinikinio farmakologo profesinės kvalifikacijos įgijimo sąlygas, ar sąlygas, kurioms esant laikoma, kas asmuo yra įgijęs gydytojo klinikinio farmakologo profesinę kvalifikaciją, nėra įtvirtinta, nepaisydamas to, sveikatos apsaugos ministras, Įsakymo Nr. V-469 2.12 punktu poįstatyminiame akte įtvirtino naują savarankišką gydytojo klinikinio farmakologo profesinės kvalifikacijos įgijimo teisinį pagrindą, kuris neišplaukia iš aukštesnės galios teisės aktų, t. y. Medicinos praktikos ar Sveikatos sistemos įstatymų, taigi sveikatos apsaugos ministras viršijo savo įgaliojimus ir kompetenciją (veikė ultra vires).
II.
2. Atsakovas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija atsiliepime į pareiškimą prašo bylą nutraukti, o šio prašymo netenkinus, pripažinti, kad ginčijamas reguliavimas neprieštarauja pareiškėjų nurodomoms aukštesnės galios teisės aktų normoms ir principams. Išdėsto tokius argumentus:
2.1. Sveikatos apsaugos ministro 2021 m. sausio 6 d. įsakyme Nr. V-15 buvo numatyta, kad Įsakymo Nr. V-469 2.12 papunktyje įtvirtina nuostata galios terminuotai – iki 2021 m. gegužės 1 d. Atsižvelgiant į tai, kad nuo 2020 m. vasario 26 d. paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija visoje šalyje dėl COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) plitimo grėsmės nuo 2020 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbtas karantinas, ir į tai, kad užtruko Įsakymo Nr. V-469 2.12 punkto pakeitimo projekto derinimas, buvo koreguojamas projekte nurodytas terminas, per kurį asmenys gali kreiptis dėl medicinos praktikos licencijos pagal gydytojo klinikinio farmakologo profesinę kvalifikaciją išdavimo: iš 2021 m. kovo 1 d. terminas buvo perkeltas į 2021 m. gegužės 1 d. Tik iki nurodytos datos asmenims, atitinkantiems Įsakymo Nr. V-469 2.12 papunktyje įtvirtintus reikalavimus, buvo pratęstas terminas kreiptis į licencijas išduodančią instituciją dėl medicinos praktikos licencijos verstis medicinos praktika pagal gydytojo klinikinio farmakologo profesinę kvalifikaciją išdavimo. Siekdama aiškiau reglamentuoti Įsakymo Nr. V-469 2.12 papunkčio įtvirtinto pereinamojo laikotarpio reglamentavimo taikymą ir jo galiojimo terminą, Sveikatos apsaugos ministerija parengė ir 2021 m. kovo 16 d. Teisės aktų informacinėje sistemoje viešai paskelbė derinimui Įsakymo Nr. V-469 2.12 papunkčio pakeitimą, kuriuo nuspręsta pripažinti netekusiu galios Įsakymo Nr. V-469 2.12 papunktį. Sveikatos apsaugos ministro 2021 m. balandžio 6 d. įsakymas Nr. V-726 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. V-469 „Dėl Medicinos praktikos profesinių kvalifikacijų rūšių sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“, kuriuo pripažįstamas netekusiu galios Įsakymo Nr. V-469 2.12 papunktis, įsigalios 2021 m. birželio 1 d. Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bei į tai, kad pareiškėjų ginčijamas Įsakymo Nr. V-469 2.12 papunktis (sveikatos apsaugos ministro 2021 m. sausio 6 d. įsakymo Nr. V-15 redakcija) bus taikomas iki 2021 m. gegužės 1 d., o 2021 m. birželio 1 d. įsigalios sveikatos apsaugos ministro 2021 m. balandžio 6 d. įsakymas Nr. V-726, kuriuo Įsakymo Nr. V-469 2.12 papunktis pripažįstamas netekusiu galios, ši norminio administracinio akto teisėtumo byla praranda savo objektą, todėl yra nutrauktina kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai.
2.2. Atsakovas pateikia Įsakymo Nr. V-469 2.12 papunkčio priėmimą nulėmusias priežastis ir nurodo faktines aplinkybes. Paaiškina, jog tiek anksčiau galiojusioje Įsakymo Nr. V-469 2.12 papunkčio redakcijoje, tiek ir šiuo metu galiojančioje yra įtvirtinta nuostata, kad laikoma, jog gydytojo klinikinio farmakologo profesinė kvalifikacija yra įgyjama tik išlaikius egzaminą, analogišką klinikinio farmakologo rezidentūros baigiamajam egzaminui, arba tik apgynus mokslinę disertaciją klinikinės farmakologijos tema. Patikslinta buvo tik nuostata dėl reikalaujamos teisėtos praktikos, kuri, vadovaujantis Medicinos praktikos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, gali būti tinkamai įgyta verčiantis gydytojo praktika pagal turimą profesinę kvalifikaciją ir galiojančią licenciją. Priešingu atveju, t. y. nepatikslinus Įsakymo Nr. V-469 2.12 papunkčio, susidarė situacija, kad asmenims, pageidaujantiems, kad būtų pripažinta jų, kaip gydytojų klinikinių farmakologų kvalifikacija, Įsakymo Nr. V-469 2.12 papunktyje (sveikatos apsaugos ministro 2019 m. sausio 10 d. įsakymo Nr. V-37 redakcija) buvo nustatyti nelogiški ir net neįgyvendinami reikalavimai pateikti dokumentus, kad jie tą kvalifikaciją bei ją atitinkančią licenciją verstis tokia praktika jau turi ir yra praktikavę ją ne mažiau kaip 3 metus.
2.3. Medicinos praktikos įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje reglamentuojama, kad gydytojo rezidento kompetencija įgyjama baigus rezidentūros programą ar jos dalį, tačiau taip pat numatyta, kad gydytojų kompetenciją ir medicinos praktikos profesinių kvalifikacijų rūšis nustato sveikatos apsaugos ministras. Įstatymų leidėjas yra suteikęs teisę sveikatos apsaugos ministrui priimti sprendimus dėl naujų profesinės kvalifikacijos rūšių nustatymo, bet vien šiuo pagrindu sveikatos apsaugos ministrui nėra suteikta teisė apriboti iki naujos profesinės kvalifikacijos patvirtinimo teisėtai veiklą vykdžiusių gydytojų specialistų teisės užsiimti ta pačia veikla arba dirbtinai riboti ją reikalavimu baigti dar vieną rezidentūros programą, jei pastarieji atitinka gydytojo klinikinio farmakologo veiklai keliamus reikalavimus: turi gydytojo specialisto parengimą, turi galiojančią medicinos praktikos pagal turimą kvalifikaciją licenciją, yra įgiję per 5 metus reikiamos trukmės profesinę darbinę patirtį ir turi reikiamų žinių patvirtinimą liudijantį akademinį įvertinimą: išlaikytas egzaminas, analogiškas klinikinio farmakologo rezidentūros baigiamajam egzaminui, arba apginta mokslinė disertacija klinikinės farmakologijos tema. Sveikatos apsaugos ministrui suteikta teisė ne tik gydytojų kompetencijos nustatymo srityje, bet, vadovaujantis Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 10 straipsnio 6 punktu, Sveikatos apsaugos ministerija nustato reikalavimus sveikatos priežiūros tinkamumui ir priimtinumui. Byloje nėra pagrindo pripažinti, kad Įsakymo Nr. V-469 2.12 papunktis prieštarauja nurodytiems aukštesnės galios teisės aktams ir principams.
Išplėstinė teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
III.
3. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjai Lietuvos Respublikos Seimo nariai abstrakčiu pareiškimu kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, keldami klausimą, ar Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. V-469 „Dėl Medicinos praktikos profesinių kvalifikacijų rūšių sąrašo patvirtinimo“ 2.12 papunktis (2021 m. sausio 6 d. įsakymo Nr. V-15 redakcija) neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, suponuojančiam teisės aktų hierarchiją, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintam įstatymo viršenybės principui ir Lietuvos Respublikos medicinos praktikos įstatymo 4 straipsnio 4 daliai.
4. Nustatyta, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2021 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. V-726 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. V-469 „Dėl Medicinos praktikos profesinių kvalifikacijų rūšių sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“ (TAR, 2021-04-06, Nr. 2021-07131) Įsakymas Nr. V-469 buvo pakeistas ir 2.12 papunktis pripažintas netekusiu galios. Minėtas sveikatos apsaugos ministro 2021 m. balandžio 6 d. įsakymas Nr. V-726 įsigaliojo 2021 m. birželio 1 d.
5. Taigi išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje ginčijamas Įsakymo Nr. V-469 2.12 papunktis nuo 2021 m. birželio 1 d. yra panaikintas (pripažintas netekusiu galios), nebegalioja ir negali būti taikomas.
6. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad kai dėl norminio administracinio akto teisėtumo patikros į administracinį teismą kreipiamasi su abstrakčiu pareiškimu (Administracinių bylų teisenos įstatymo 112 str.), administraciniams teismams priskiriama tirti tik galiojančių norminių administracinių aktų ar jų dalių atitiktį aukštesnės galios teisės aktams. Todėl ginčijamo norminio administracinio akto ar jo dalies panaikinimas iki sprendimo byloje priėmimo reiškia, jog tais atvejais, kai į administracinį teismą dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo kreipiasi ne teismai, o Administracinių bylų teisenos įstatymo 112 straipsnyje nurodyti subjektai, norminio administracinio akto teisėtumo byla praranda savo objektą. Taigi, kai teisme nagrinėjama norminė administracinė byla pagal abstraktų pareiškimą ištirti norminio administracinio akto ar jo dalies teisėtumą, prašomo ištirti (ginčijamo) norminio administracinio akto ar jo dalies panaikinimas iki sprendimo byloje priėmimo tokiais atvejais yra pagrindas nutraukti bylą kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gegužės 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I444-1/2006, 2013 m. birželio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I444-3/2013, 2015 m. sausio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I438-1/2014, 2017 m. vasario 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I-2-261/2017, 2021 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eI-6-556/2021).
12. Pažymėtina, kad jeigu dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo ginčijamos norminio administracinio teisės akto nuostatos nebegalioja, pripažinimas, kad nebegaliojantis norminis administracinis aktas ar jo dalis prieštaravo aukštesnės galios teisės aktams, nebetenka prasmės, nes neturėtų poveikio visuomeniniams santykiams. Toks poveikis būtų tik tada, jei teisme būtų nagrinėjama individuali byla, susijusi su pažeistų subjektinių teisių gynimu, ir norminio administracinio akto teisėtumo bylą inicijuotų individualią bylą nagrinėjantis teismas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I756-19/2012, 2012 m. liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1767/2012).
13. Nagrinėjamu atveju į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, inicijuodami norminio administracinio akto nuostatų teisėtumo patikros procesą, kreipėsi Lietuvos Respublikos Seimo nariai, paduodami abstraktų pareiškimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 112 str. 1 d.). Jų abstrakčiu pareiškimu prašomas tirti Įsakymo Nr. V-469 2.12 papunktis ir jame nustatytas teisinis reguliavimas nuo 2021 m. birželio 1 d. neteko galios. Tai reiškia, kad tyrimo dalykas šioje norminėje administracinėje byloje yra išnykęs, ir nebegaliojančios teisės nuostatos pripažinimas prieštaraujančia ar neprieštaraujančia aukštesnės galios teisės aktams netenka prasmės.
14. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas norminę administracinę bylą pagal pareiškėjų Lietuvos Respublikos Seimo narių Jurgitos Sejonienės, Astos Kubilienės ir Aurelijaus Verygos pareiškimą ištirti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. V-469 „Dėl Medicinos praktikos profesinių kvalifikacijų rūšių sąrašo patvirtinimo“ 2.12 papunkčio (2021 m. sausio 6 d. įsakymo Nr. V-15 redakcija) teisėtumą nutraukti kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 str. 1 p.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 1 punktu, 116 straipsnio 1 dalimi, išplėstinė teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Nutraukti norminę administracinę bylą pagal pareiškėjų Lietuvos Respublikos Seimo narių Jurgitos Sejonienės, Astos Kubilienės ir Aurelijaus Verygos pareiškimą ištirti, ar Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. V-469 „Dėl Medicinos praktikos profesinių kvalifikacijų rūšių sąrašo patvirtinimo“ 2.12 papunktis (2021 m. sausio 6 d. įsakymo Nr. V-15 redakcija) neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, suponuojančiam teisės aktų hierarchiją, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintam įstatymo viršenybės principui ir Lietuvos Respublikos medicinos praktikos įstatymo 4 straipsnio 4 daliai.
Nutartis neskundžiama.