Lietuvos Respublikos Vyriausybė
nutarimas
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ĮSTATYMO „DĖL UŽSIENIEČIŲ TEISINĖS PADĖTIES“ NR. IX-2206 133 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIIP-533
2017 m. birželio 14 d. Nr. 435
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2017 m. balandžio 28 d. sprendimo Nr. SV-S-229 „Dėl įstatymų projektų išvadų“ 8 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Iš esmės pritarti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 133 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIIP-533“ (toliau – įstatymo projektas) ir pasiūlyti Lietuvos Respublikos Seimui jį tikslinti pagal pateiktas pastabas ir pasiūlymus.
1. Įstatymo projekte siūloma Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – keičiamas įstatymas) 133 straipsnio 3 dalyje nustatyti naują draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui pagrindą – jeigu užsienietis gali kelti grėsmę kitos Europos Sąjungos ar Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos valstybės narės saugumui ar viešajai tvarkai, jeigu yra informacijos arba pagrindas įtarti, kad užsienietis vykdė stambaus masto korupcijos operaciją ar pinigų plovimą, juose dalyvavo ar kitaip prie jų prisidėjo, arba jeigu yra informacijos arba pagrindas įtarti, kad užsienietis padarė žmogaus teisių pažeidimą, dalyvavo jį darant ar kitaip prie jo prisidėjo, ir dėl to asmuo, kurio teisės buvo pažeistos, mirė arba patyrė didelių sužalojimų, buvo nepagrįstai nuteistas dėl politinių motyvų arba patyrė kitų rimtų padarinių.
Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 „Dėl Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“, 1 punkte nustatyta, kad apribojimus tam tikriems asmenims vykti į Lietuvos Respubliką arba keliauti per ją tranzitu nustatančiuose Europos Sąjungos sprendimuose arba kituose pagal Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus privalomuose tarptautinių organizacijų sprendimuose, kurie nėra įgyvendinami Europos Sąjungos sprendimais, nurodytų asmenų duomenys įrašomi į sąrašą, keičiami ar išbraukiami, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 639 „Dėl politinių sankcijų, kuriomis draudžiama asmenims atvykti ar keliauti tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją, įgyvendinimo“ (toliau – Nutarimas). Nutarimo 2.2 papunktyje Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) pavesta per 3 darbo dienas nuo informacijos iš Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos gavimo įtraukti duomenis apie tarptautinės organizacijos sprendime nurodytus asmenis į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą (toliau – sąrašas), juos pakeisti ar išbraukti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos ekonominių ir kitų tarptautinių sankcijų įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, jog tarptautinių sankcijų trukmė nustatoma atsižvelgiant į tarptautines sankcijas nustačiusių tarptautinių organizacijų sprendimuose ar Europos Sąjungos teisės aktuose nurodytą jų trukmę; tarptautinių sankcijų įgyvendinimo Lietuvos Respublikoje trukmė nenustatoma, jeigu jas nustačiusi tarptautinė organizacija ar Europos Sąjunga numato galimybę pratęsti tarptautinių sankcijų įgyvendinimą po peržiūros, kuri atliekama pasibaigus sankcijų įgyvendinimo laikotarpiui. Taigi, kai asmenys į sąrašą įtraukiami vadovaujantis Nutarimo nuostatomis, draudimo trukmė nustatoma vadovaujantis ne keičiamo įstatymo 133 straipsniu, o Europos Sąjungos Tarybos ar tarptautinės organizacijos sprendimu. Vadovaujantis keičiamo įstatymo 5, 8 ir 9 straipsniais, užsieniečių neįleidimo į Lietuvos Respubliką sąlygos nustatomos vadovaujantis 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodeksu (Šengeno sienų kodeksu) (kodifikuota redakcija) (OL 2016 L 77, p. 1) (toliau – Šengeno sienų kodeksas), o Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareigūnai, įleisdami užsienietį į Lietuvos Respubliką, turi nustatyti, ar jis atitinka Šengeno sienų kodekse nustatytas sąlygas ir ar nėra priežasčių, nustatytų Šengeno sienų kodekse, dėl kurių užsienietis negali būti įleidžiamas į Lietuvos Respubliką. Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 1 dalies d punkte nustatyta, kad viena iš trečiųjų šalių piliečių atvykimo sąlygų – jie nėra asmenys, dėl kurių į atnaujintą Centrinę Šengeno informacinę sistemą (toliau – C.SIS II) yra įtrauktas įspėjimas neįsileisti, kita iš trečiųjų šalių piliečių atvykimo sąlygų yra nustatyta Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 1 dalies e punkte, – jie nelaikomi keliančiais grėsmę nė vienos iš valstybių narių viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai ar tarptautiniams santykiams, pirmiausia – valstybių narių duomenų bazėse nėra įtrauktas įspėjimas neįsileisti jų dėl išvardytų priežasčių. Taigi vadovaujantis keičiamo įstatymo ir Šengeno sienų kodekso nuostatomis, priėmus Europos Sąjungos Tarybos sprendimą dėl ribojamųjų priemonių taikymo konkretiems asmenims, į Europos Sąjungos Tarybos sprendimus įtraukti asmenys įtraukiami į visų Europos Sąjungos valstybių narių nacionalinius nepageidaujamų asmenų sąrašus ir į C.SIS II, o tokie asmenys į Lietuvos Respubliką neįleidžiami (išskyrus Šengeno sienų kodekse ar pačiame Europos Sąjungos Tarybos sprendime nustatytas išimtis). Pažymėtina, kad pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (OL 2006 L 381, p. 4) 24 straipsnio 2 dalį perspėjimas apie draudimą atvykti ar apsigyventi nustatomas, kai to paties straipsnio 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas grėsme viešajai tvarkai, visuomenės saugumui arba nacionaliniam saugumui, kuri gali kilti dėl trečiosios šalies piliečio buvimo valstybės narės teritorijoje. Jeigu kita Šengeno valstybė į C.SIS II įtraukia įspėjimą dėl užsieniečio neįsileidimo, vadovaujantis pirmiau nurodytomis Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio ir keičiamo įstatymo 5, 8 ir 9 straipsnių nuostatomis, tokie užsieniečiai į Lietuvos Respubliką neįleidžiami net ir tuo atveju, jeigu nėra įtraukti į sąrašą.
Taigi šiuo metu galiojančių teisės aktų nuostatos sudaro sąlygas užtikrinti, kad į Lietuvos Respubliką neatvyktų užsieniečiai, keliantys grėsmę Europos Sąjungos bei Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos valstybės narės saugumui ir viešajai tvarkai, jeigu kita Europos Sąjungos valstybės narė ar Europos Sąjungos Taryba yra priėmusi sprendimą dėl tokių užsieniečių keliamos grėsmės. Pažymėtina, kad jeigu kita Europos Sąjungos valstybė narė ar Europos Sąjungos Taryba nėra priėmusi tokių sprendimų, iš įstatymo projekto ir aiškinamojo rašto neaišku, kokiomis kitomis priemonėmis Lietuvos institucijos galėtų gauti informaciją apie užsieniečio grėsmę kitos Europos Sąjungos ar Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Atsižvelgiant į tai, siūlytina atsisakyti naujo draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindo dalies ta apimtimi, kuria būtina sąlyga, norint priimti sprendimą uždrausti atvykti, yra užsieniečio grėsmės kitos Europos Sąjungos ar Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos valstybės saugumui ar viešajai tvarkai vertinimas.
2. Įstatymo projekte dėstomas naujas keičiamo įstatymo 133 straipsnio 3 dalyje siūlomas nustatyti draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui pagrindas taip, kaip jis išdėstytas, siaurina šiuo metu galiojančią nuostatą, kad užsieniečiui gali būti uždrausta atvykti, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, t. y. gali būti suprantama taip, kad šiam pagrindui taikoma papildoma sąlyga: jeigu yra informacijos ar rimtas pagrindas įtarti, kad užsienietis vykdė stambaus masto korupcijos operaciją ar pinigų plovimą arba žmogaus teisių pažeidimą, juose dalyvavo ar kitaip prie jų prisidėjo, ir dėl to asmuo, kurio teisės buvo pažeistos, mirė arba patyrė didelių sužalojimų, buvo nepagrįstai nuteistas dėl politinių motyvų arba patyrė kitų rimtų padarinių. Tokia nuostata neatitiktų 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (OL 2008 L 348, p. 98) (toliau – Direktyva 2008/115/EB) 11 straipsnio 2 dalies, pagal kurią draudimui atvykti dėl grėsmės viešajai tvarkai, valstybės saugumui ar nacionaliniam saugumui papildomų sąlygų nenustatyta. Tad siekiant nustatyti naują draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindą ir jį siejant su konkrečiomis nusikalstamomis veikomis ar teisės pažeidimais, kurie nebūtų priskirti grėsmei valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, kaip numatyta šiuo metu keičiamo įstatymo 133 straipsnio 3 dalyje, siūlytina šį pagrindą dėstyti atskiroje keičiamo įstatymo 133 straipsnio dalyje nurodant nusikalstamų veikų ar teisės pažeidimų formuluotes, atitinkančias Lietuvos Respublikos teisės aktus, nes iš dabartinės įstatymo projekto formuluotės nėra aišku, kokios konkrečios nusikalstamos veikos turimos minty nurodant sąvokas „stambaus masto korupcija“, „pinigų plovimas“ ar „žmogaus teisių pažeidimas“, nes Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas tokių nusikalstamų veikų nenumato. Pažymėtina, kad nustatant naują draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindą taip pat reikėtų nustatyti išimtį, kad jis netaikomas Europos Sąjungos valstybės narės piliečiams ir jų šeimos nariams, kuriems pagal 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančios Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir naikinančios direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (OL 2004 m. specialusis leidimas, 19 skyrius, 5 tomas, p. 46), 27 straipsnio 1 dalies nuostatą judėjimo ir gyvenimo šalyje laisvė gali būti apribota tik dėl valstybinės politikos, visuomenės saugumo ar sveikatos apsaugos priežasčių. Be to, atsižvelgiant į Direktyvos 2008/115/EB 11 straipsnio 2 dalies nuostatą, siūlomo nustatyti naujo draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindo terminas negali būti ilgesnis nei 5 metai, nes draudimo atvykti trečiųjų šalių piliečiams trukmė gali viršyti 5 metus tik tuo atveju, jeigu trečiosios šalies pilietis kelia rimtą grėsmę viešajai tvarkai, valstybės saugumui ar nacionaliniam saugumui.
3. Nei įstatymo projekte, nei jo aiškinamajame rašte nenurodyta, kokia institucija teiktų draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindą patvirtinančius dokumentus ir (arba) motyvuotas išvadas ar informaciją Migracijos departamentui, todėl neaišku, iš kur Migracijos departamentas tokią informaciją gautų. Atsižvelgiant į tai, siūlytina įstatymo projekte nurodyti, kokia (kokios) institucija (institucijos) siūlomu nustatyti nauju draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindu teiktų dokumentus ir (arba) motyvuotas išvadas ar informaciją, kuria remdamasis Migracijos departamentas tokį sprendimą priimtų.
4. Atsižvelgiant į tai, kad reikės priimti keičiamo įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus, įvertinus šių teisės aktų parengimui ir patvirtinimui būtiną laiką, įstatymo projektą reikėtų papildyti nauju straipsniu dėl keičiamo įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo, nustatyti įsigaliojimo datą – 2018 m. sausio 1 d. ir pavedimą atitinkamoms valstybės institucijoms iki 2017 m. gruodžio 31 d. priimti įgyvendinamuosius teisės aktus.