Byla Nr. 1/2012
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
NUTARIMAS
Dėl lietuvos respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai
2014 m. spalio 8 d. Nr. KT43-N11/2014
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Elvyros Baltutytės, Vytauto Greičiaus, Danutės Jočienės, Gedimino Mesonio, Vyto Miliaus, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Dainiaus Žalimo,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 531 straipsniais, Teismo posėdyje 2014 m. spalio 3 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 1/2012 pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą (Nr. 1B-2/2012) ištirti, ar Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis (1999 m. gegužės 13 d., 2003 m. spalio 14 d. redakcijos) tiek, kiek joje nenustatyta, kad nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą vienodomis sąlygomis atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, kuriems turtas perleistas paveldint tiek pagal įstatymą, tiek pagal testamentą, neprieštarauja (-avo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas grindžiamas šiais argumentais.
1. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 2 straipsnio 1 dalyje (1999 m. gegužės 13 d., 2003 m. spalio 14 d. redakcijos) įtvirtinta, kad nuosavybės teisės yra atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, paveldėjusiems buvusio savininko turtą pagal testamentą (nors testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą), piliečiams, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymais nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis, taip pat piliečiams, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą, tačiau nenustatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos pagal įstatymą turtą paveldėjusiems įpėdiniams, išskyrus asmenis, kurie iš esmės yra pirmos bei antros eilės įpėdiniai paveldint pagal įstatymą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 5.11 straipsnis). Tokiu teisiniu reguliavimu be jokio objektyvaus pagrindo paneigiamos dalies įpėdinių, paveldėjusių turtą pagal įstatymą, nuosavybės teisės, nepaisoma konstitucinių nuosavybės teisės apsaugos principų, t. y. nepagrįstai ribojama dalies įpėdinių paveldėjimo teisė, todėl šis teisinis reguliavimas gali prieštarauti Konstitucijos 23 straipsniui.
2. Tarp asmenų, kurie paveldi pagal įstatymą, ir tų, kurie paveldi pagal testamentą (Civilinio kodekso 5.2, 5.5 straipsniai), nėra tokių skirtumų, kurie leistų šiuos įpėdinius laikyti asmenimis, priklausančiais skirtingoms asmenų kategorijoms, todėl objektyviai negali būti pateisinamas šių asmenų visiškai skirtingas traktavimas ginčijamoje nuostatoje nenustatant turtą pagal įstatymą paveldėjusių įpėdinių teisės atkurti nuosavybės teises, o įpėdiniams pagal testamentą įstatymu netgi darant išimtis – suteikiant teisę atkurti nuosavybės teises ir tais atvejais, kai testamente nėra nurodyta žemė ar kitas nekilnojamasis turtas, taip pat kai testamentas sudarytas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos. Tarp nurodytų asmenų nėra skirtumo ir jų paveldėtų nekilnojamojo turto objektų aspektu, nes sovietinės okupacijos laikotarpiu paveldint tiek pagal įstatymą, tiek pagal testamentą negalėjo būti nurodomi objektai, kurių civilinė apyvarta tuo laikotarpiu buvo draudžiama. Dėl šių priežasčių kyla abejonių dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai.
3. Ginčijamu teisiniu reguliavimu neproporcingai ribojant įpėdinių pagal įstatymą teises, nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procese neužtikrinama teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas, neapsaugomos teisinių santykių subjektų teisės, taip pat ir įgytosios paveldint turtą. Todėl kyla abejonių dėl šio teisinio reguliavimo atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui.
II
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovo tuometinio Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininko Edmundo Pupinio rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai. Suinteresuoto asmens atstovo pozicija grindžiama šiais argumentais.
1. Pareiškėjas neatsižvelgė į visą oficialiąją konstitucinę nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo doktriną, suformuotą Konstitucinio Teismo nutarimuose. Teisės aktuose, reguliuojančiuose teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo santykius, kaip ne kartą yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, įtvirtinta, kad Lietuvoje vykdoma ribota restitucija, taigi pažeistos nuosavybės teisės ginamos įstatymų nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Šioje byloje aktualios ir oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos, kad įstatymas, kuriame nustatytos nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo sąlygos ir tvarka, yra specialus (ad hoc) įstatymas, taikomas ne visiems turtiniams santykiams, taip pat ne visiems buvusiems savininkams ir jų palikuonims; mirus buvusiam savininkui, nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriama ne pagal bendras paveldėjimo teisės normas, o tik specialia tvarka; tik kai specialaus įstatymo pagrindu yra atkuriamos nuosavybės teisės, jų gynybai visa apimtimi taikomos Konstitucijos 23 straipsnio ir Civilinio kodekso normos (inter alia Konstitucinio Teismo 1995 m. birželio 20 d. nutarimas).
2. Asmenys, kurie pagal Įstatymą yra tinkami pretendentai atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, ir asmenys, neatitinkantys Įstatyme nustatytų specialiųjų sąlygų, priklauso skirtingoms asmenų kategorijoms, todėl negalima teigti, kad jiems turi būti suteiktos tos pačios teisės ir pareigos ar kad jiems nepagrįstai taikomas diferencijuotas teisinis reguliavimas.
Asmuo, kuris neatitinka ir iki šiol neatitiko Įstatyme nustatytų specialiųjų sąlygų, būtinų norint atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, nėra ir nebuvo subjektas, kuriam Įstatymas taikomas, neįgijo teisės į nuosavybę ar jos konstitucinę apsaugą, jo padėtis nebuvo pabloginta, jis neturi teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių, kad nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą jam bus atkurtos.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
1. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies (1999 m. gegužės 13 d., 2003 m. spalio 14 d. redakcijos), kurioje nustatyti asmenys, turintys teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, atitiktis Konstitucijai. Iš pareiškėjo argumentų matyti, kad jis abejoja Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies (1999 m. gegužės 13 d., 2003 m. spalio 14 d. redakcijos) tiek, kiek joje, nustačius visų Lietuvos Respublikos piliečių, buvusių savininkų įpėdinių pagal testamentą, teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, tokia teisė nesuteikta visiems Lietuvos Respublikos piliečiams, buvusių savininkų įpėdiniams pagal įstatymą, atitiktimi Konstitucijai.
2. Nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą Lietuvoje buvo pradėtos atkurti pagal Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo 1991 m. birželio 18 d. priimtą Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, įsigaliojusį 1991 m. rugpjūčio 1 d. Pažymėtina, kad pagal šį įstatymą (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) teisė atkurti nuosavybės teises buvo suteikta inter alia mirusio savininko vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams) ir sutuoktiniui, kurie paprastai yra vieni iš paveldėjimo santykius reguliuojančiose teisės normose nurodomų įpėdinių (t. y. įpėdiniai pagal įstatymą).
2.1. Seimas 1997 m. liepos 1 d. priėmė Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, įsigaliojusį 1997 m. liepos 9 d. Įsigaliojus šiam įstatymui, įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ neteko galios.
Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio „Piliečiai, turintys teisę į nuosavybės teisių atkūrimą“ 1 dalį teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą suteikta ir Lietuvos Respublikos piliečiams, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, o nesant pareikštos mirusio turto savininko valios dėl jo turto paveldėjimo, teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą suteikta jo sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) ar šių asmenų sutuoktiniui bei vaikams.
2.2. Seimas 1999 m. gegužės 13 d. priėmė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 4, 5, 10, 12, 13, 15, 16, 18, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą, įsigaliojusį 1999 m. birželio 2 d., kurio 1 straipsnio 1 dalimi buvo pakeista Įstatymo 2 straipsnio 1 dalis.
Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje (1999 m. gegužės 13 d. redakcija), kurios atitiktį Konstitucijai ginčija pareiškėjas, buvo nustatyta:
„1. Nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams:
1) turto savininkui;
2) asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, o šiems mirus, – jų sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) ar šių asmenų sutuoktiniui bei vaikams;
3) turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento ar okupacijos metais (1939–1990 metais) emigravo į užsienį ir ten, netekdamas Lietuvos Respublikos pilietybės, priėmė kitos šalies pilietybę, sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), jei šie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai;
4) turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams);
5) piliečiams, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo-pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat piliečiams, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą. Šie piliečiai (norintys atkurti nuosavybės teises) turi kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.“
Įstatymo 2 straipsnio 1 dalis (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) buvo ne kartą keičiama ir (ar) papildoma, inter alia Seimo 2003 m. spalio 14 d. priimtu Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 10, 12, 15, 17, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu, įsigaliojusiu 2003 m. spalio 29 d. Pažymėtina, kad 1999 m. gegužės 13 d. ir 2003 m. spalio 14 d. redakcijų Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas ginčijamu aspektu yra tapatus, t. y. nustatyta ne visų Lietuvos Respublikos piliečių, buvusių savininkų įpėdinių pagal įstatymą, teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą.
Pagal Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies (1999 m. gegužės 13 d., 2003 m. spalio 14 d. redakcijos) 2 punktą teisė atkurti nuosavybės teises nustatyta ne tik Lietuvos Respublikos piliečiams, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, bet, šiems mirus, – ir jų sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) ar šių asmenų sutuoktiniui bei vaikams.
Šios dalies 5 punkte taip pat įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį teisė atkurti nuosavybės teises suteikta Lietuvos Respublikos piliečiams, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo–pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat Lietuvos Respublikos piliečiams, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą. Taigi nustatydamas tokį teisinį reguliavimą įstatymų leidėjas atsižvelgė į neteisėtai nacionalizuoto ar kitais neteisėtais būdais nusavinto turto savininkų valią dėl neteisėtai nusavinto turto likimo.
Pažymėtina, kad pagal ginčijamą Įstatymo 2 straipsnio 1 dalį (1999 m. gegužės 13 d., 2003 m. spalio 14 d. redakcijos), nesant pareikštos palikėjo (nacionalizuoto ar kitais neteisėtais būdais nusavinto turto savininko) valios dėl jo turto paveldėjimo, teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą suteikta jo sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) (3 punktas), turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) (4 punktas).
2.3. Apibendrinant pažymėtina, kad nuo pat nuosavybės teisių atkūrimo proceso pradžios šiuos santykius reguliuojančiuose įstatymuose visą laiką buvo nustatyta mirusio savininko vaikų (įvaikių), tėvų (įtėvių) ir sutuoktinio (t. y. asmenų, kurie pagal paveldėjimo santykius reguliuojančias teisės normas paprastai yra pirmųjų eilių įpėdiniai pagal įstatymą) teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą; tokia subjektų kategorija, kaip mirusio savininko įpėdiniai pagal įstatymą, apibrėžiant asmenų, turinčių teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, ratą niekada nebuvo numatyta.
3. Minėta, kad pareiškėjas prašo ištirti Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje (1999 m. gegužės 13 d., 2003 m. spalio 14 d. redakcijos) įtvirtinto teisinio reguliavimo, kuriuo nustatyti nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo subjektai, atitiktį Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, kuriose įtvirtintas nuosavybės teisių apsaugos principas, 29 straipsnio 1 daliai, garantuojančiai asmenų lygiateisiškumą, konstituciniam teisinės valstybės principui, kurių, kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, įstatymų leidėjas yra saistomas nustatydamas nuosavybės teisių atkūrimo būdus, sąlygas ir tvarką (inter alia Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 22 d., 2013 m. gegužės 30 d. nutarimai).
3.1. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad nuosavybės teisė Konstitucijos 23 straipsnio požiūriu nėra tapati Lietuvos Respublikos piliečio teisei įstatymo nustatyta tvarka atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą (Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 22 d., 2013 m. rugsėjo 11 d., 2013 m. spalio 9 d. nutarimai); kol atitinkamos valstybės institucijos nėra priėmusios sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, asmenys, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, realiai neturi subjektinių nuosavybės teisių į turėtąjį turtą (Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 18 d., 2003 m. kovo 4 d., 2008 m. gegužės 20 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2012 m. birželio 19 d. nutarimai); tik valstybės įgaliotai institucijai priėmus sprendimą atkurti asmeniui nuosavybės teises, tas asmuo įgyja nuosavybės teises, kurios saugomos ir ginamos pagal Konstitucijos 23 straipsnį (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2012 m. birželio 19 d., 2013 m. spalio 10 d. nutarimai).
3.2. Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas inter alia reiškia, kad įstatymų leidėjas, įstatymu reguliuodamas nuosavybės teisių atkūrimo teisinius santykius, negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmenys, turintys teisę atkurti nuosavybės teises, būtų traktuojami nevienodai, jeigu tarp tų asmenų nėra tokių skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d. nutarimas).
3.3. Kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, įstatymų leidėjas, reguliuodamas paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą, turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2012 m. birželio 19 d., 2013 m. gegužės 30 d., 2013 m. rugsėjo 11 d., 2013 m. spalio 9 d., 2013 m. spalio 10 d. nutarimai). Šią diskreciją objektyviai lemia tai, kad per laikotarpį, praėjusį nuo neteisėto turto nusavinimo, iš esmės pasikeitė nuosavybės santykių sistema (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarimai); įstatymais nustatant nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką būtina atsižvelgti į pakitusias socialines, ekonomines bei kitas sąlygas (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas).
3.4. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas; šie konstituciniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Pagal Konstituciją yra saugomi ir ginami ne visi iš bet kurio įstatymo ar kito teisės akto kylantys lūkesčiai, bet tik tie, kurie kyla iš pačios Konstitucijos ar iš įstatymų bei kitų teisės aktų, neprieštaraujančių Konstitucijai; tik tokie lūkesčiai gali būti laikomi teisėtais, tik tokie teisėti lūkesčiai yra saugomi ir ginami Konstitucijos (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas).
4. Šiame kontekste paminėtina, kad ir Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis, kuriame įtvirtinta teisė į nuosavybės apsaugą, pats savaime negarantuoja teisės atkurti nuosavybę; jis taip pat negali būti aiškinamas kaip sukuriantis bendrą pareigą susitariančiosioms valstybėms atkurti nuosavybę, kuri buvo nusavinta iki šios konvencijos ratifikavimo, arba kaip nors ribojantis jų laisvę nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo apimtį ir sąlygas buvusiems savininkams (be daugelio kitų, 2009 m. liepos 21 d. sprendimas byloje Aleksa prieš Lietuvą, peticijos Nr. 27576/05). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad, susitariančioms valstybėms pasinaudojus savo turima plačia diskrecija nesuteikti teisės atkurti nuosavybės teises tam tikrų kategorijų buvusiems savininkams, šių asmenų reikalavimai atkurti nuosavybę negali būti grindžiami „teisėtais lūkesčiais“, kurių apsauga numatyta Pirmojo protokolo 1 straipsnyje (be kitų šio teismo aktų, Didžiosios kolegijos 2002 m. liepos 10 d. nutarimas dėl priimtinumo byloje Gratzinger ir Gratzingerova prieš Čekijos Respubliką, peticijos Nr. 39794/98, 2009 m. birželio 30 d. nutarimas dėl priimtinumo byloje Shub prieš Lietuvą, peticijos Nr. 17064/06).
5. Sprendžiant, ar Įstatymo 2 straipsnio 1 dalis (1999 m. gegužės 13 d., 2003 m. spalio 14 d. redakcijos) tiek, kiek joje, nustačius visų Lietuvos Respublikos piliečių, buvusių savininkų įpėdinių pagal testamentą, teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, tokia teisė nesuteikta visiems Lietuvos Respublikos piliečiams, buvusių savininkų įpėdiniams pagal įstatymą, neprieštarauja (-avo) Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad iš pareiškėjo prašyme išdėstytų argumentų matyti, jog teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą jis iš esmės tapatina su teise paveldėti nuosavybę.
5.1. Šiame kontekste paminėtina, jog Konstitucinis Teismas, aiškindamas su nuosavybės teisių atkūrimu susijusį teisinį reguliavimą, yra pažymėjęs, kad:
– Aukščiausiajai Tarybai-Atkuriamajam Seimui 1990 m. lapkričio 15 d. priėmus principinį sprendimą, jog būtina atkurti nuosavybės teises, buvo inter alia konstatuota, kad Lietuvos piliečiai turi teisę susigrąžinti pagal įstatymo apibrėžtas ribas ir tvarką jiems priklausiusį turtą natūra, o nesant galimybės jo susigrąžinti – gauti kompensaciją (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimai);
– Lietuvos valstybė, siekdama atkurti pažeistas nuosavybės teises, pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2012 m. spalio 11 d., 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarimai); tokį pasirinkimą lėmė nuosavybės teisių atkūrimo mastas ir ribotos materialinės bei finansinės valstybės galimybės; okupacijos metais susiformavo kiti turtiniai, socialiniai ir ekonominiai žmonių santykiai, atsirado kitos objektyvios aplinkybės, dėl kurių buvo neįmanoma visiškai atkurti nuosavybės teisių (grįžti į pirminę padėtį) (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2007 m. liepos 5 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2012 m. birželio 19 d., 2013 m. spalio 9 d. nutarimai);
– įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), pagal kurį buvo pradėta atkurti nuosavybės teises, buvo taikomas ne visiems turtiniams santykiams, o tik tiems, kurie atsirado dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo; jis buvo taikomas ne visiems buvusiems savininkams ir jų teisių paveldėtojams, o tik tiems, kurie atitinka šiame įstatyme nustatytas sąlygas; nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą buvo atkuriamos ne pagal bendras civilinės teisės normas, o tik šio įstatymo nustatyta tvarka (Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d., 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimai); pagal šį įstatymą nuosavybės teisės atstatomos ne visiems buvusiems savininkams ir ne į visą turėtą turtą (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarimas); mirus buvusiam savininkui, nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatoma ne pagal bendras paveldėjimo teisės normas, o tik specialia tvarka; įstatymų leidėjas nerado galimybių taikyti visiškos restitucijos, t. y. vykdyti visuotinio pažeistų nuosavybės teisių atstatymo (Konstitucinio Teismo 1995 m. birželio 20 d. nutarimas).
5.2. Pareiškėjas kilusias abejones dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties inter alia Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai grindė tuo, kad, ginčijamu teisiniu reguliavimu nustačius dalies įpėdinių teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, nepagrįstai paneigiamos kitų įpėdinių nuosavybės teisės, ribojama jų paveldėjimo teisė; pareiškėjo teigimu, tarp įpėdinių pagal įstatymą ir pagal testamentą nėra tokių skirtumų, kurie leistų šiuos įpėdinius laikyti asmenimis, priklausančiais skirtingoms asmenų kategorijoms, todėl šiuo aspektu skirtingas šių asmenų traktavimas nepateisinamas.
5.2.1. Kaip minėta, nuosavybės teisė Konstitucijos 23 straipsnio požiūriu nėra tapati Lietuvos Respublikos piliečio teisei įstatymo nustatyta tvarka atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą; tik asmenys, kuriems nuosavybės teisės yra atkurtos, įgyja nuosavybės teises, saugomas ir ginamas pagal Konstitucijos 23 straipsnį.
Vadinasi, pagal Konstituciją ir teisė paveldėti nuosavybę nėra tapati Lietuvos Respublikos piliečio teisei įstatymo nustatyta tvarka atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą; asmenys, kurie turi teisę paveldėti mirusio buvusio savininko turtą, neprivalo būti tapatinami su asmenimis, turinčiais teisę įstatymo nustatyta tvarka atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą.
5.2.2. Pažymėtina, kad, atsižvelgiant į nuosavybės teisių atkūrimo santykių specifiką, įstatymų leidėjo diskrecija nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką apima jo diskreciją apibrėžti inter alia nuosavybės teisių atkūrimo subjektų ratą, t. y. nustatyti asmenis, turinčius teisę atkurti nuosavybės teises. Įgyvendindamas šią diskreciją įstatymų leidėjas gali nustatyti, kad nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos ne pagal paveldėjimo santykius reguliuojančias teisės normas, o tik specialia įstatymo nustatyta tvarka, ne visiems buvusiems savininkams ir ne visiems buvusių savininkų įpėdiniams, o tik tiems, kurie atitinka įstatyme nustatytas sąlygas.
5.2.3. Taigi konstatuotina, kad ginčijamas teisinis reguliavimas, kuriuo, įgyvendinant įstatymų leidėjo diskreciją apibrėžti nuosavybės teisių atkūrimo subjektų ratą, teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą suteikta ne visiems buvusių savininkų įpėdiniams, yra konstituciškai pateisinamas, juo nepažeisti Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtinti nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių apsaugos principai, taip pat Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas.
5.3. Pareiškėjui kilo abejonių dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties ir konstituciniam teisinės valstybės principui, kurias jis grindė tuo, kad, neproporcingai ribojant įpėdinių pagal įstatymą teises, nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procese neužtikrinama teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas, neapsaugomos jų teisės, įgytos paveldint turtą.
Minėta, kad Lietuvos valstybė, siekdama atkurti pažeistas nuosavybės teises, pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją, kad įstatymų leidėjo diskrecija nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką apima jo diskreciją apibrėžti nuosavybės teisių atkūrimo subjektų ratą, taip pat kad, restitucijos įstatymuose apibrėžiant asmenų, turinčių teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, ratą, niekada nebuvo numatyta tokia subjektų kategorija kaip mirusio savininko įpėdiniai pagal įstatymą, o mirusio savininko vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams) ir sutuoktiniui teisė atkurti nuosavybės teises buvo nustatyta visą laiką nuo pat restitucijos proceso pradžios. Vadinasi, kiti buvusių savininkų įpėdiniai pagal įstatymą neturėjo teisinio pagrindo tikėtis, kad jiems bus įtvirtinta galimybė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, t. y. jie negalėjo įgyti atitinkamų teisėtų lūkesčių. Taigi konstatuotina, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu nepažeisti iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantys teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo imperatyvai.
5.4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Įstatymo 2 straipsnio 1 dalis (1999 m. gegužės 13 d., 2003 m. spalio 14 d. redakcijos) tiek, kiek joje, nustačius visų Lietuvos Respublikos piliečių, buvusių savininkų įpėdinių pagal testamentą, teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, tokia teisė nesuteikta visiems Lietuvos Respublikos piliečiams, buvusių savininkų įpėdiniams pagal įstatymą, neprieštarauja (-avo) Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 531, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis (1999 m. gegužės 13 d. redakcija, Žin., 1999, Nr. 48-1522; 2003 m. spalio 14 d. redakcija, Žin., 2003, Nr. 101-4542) tiek, kiek joje, nustačius visų Lietuvos Respublikos piliečių, buvusių savininkų įpėdinių pagal testamentą, teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, tokia teisė nesuteikta visiems Lietuvos Respublikos piliečiams, buvusių savininkų įpėdiniams pagal įstatymą, neprieštarauja (neprieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijai.