Lietuvos Respublikos Vyriausybė
nutarimas
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS NEKILNOJAMOJO KULTŪROS PAVELDO APSAUGOS ĮSTATYMO NR. I-733 9 IR 17 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO XIIP-4591(2)
2017 m. rugpjūčio 9 d. Nr. 667
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2017 m. birželio 7 d. sprendimo Nr. SV-S-289 „Dėl įstatymų projektų išvadų“ 3 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Iš esmės pritarti Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo Nr. I-733 9 ir 17 straipsnių pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIP-4591(2) (toliau – Įstatymo projektas), tačiau siūlyti jį tobulinti, atsižvelgiant į toliau išdėstytas pastabas ir pasiūlymus.
1. Tikslinti Įstatymo projekto 9 straipsnio 4 dalyje siūlomą teisinį reguliavimą, aiškiai nustatant Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau – Departamentas) teises ir tolimesnius veiksmus, siekiant patikrinti pranešimą ir priimti sprendimą inicijuoti ar neinicijuoti aptikto povandeninio kultūros paveldo įregistravimą, povandeninio kultūros paveldo skelbimą saugomu ar aptiktos vertingosios savybės atskleidimą ir apsaugos reikalavimų patikslinimą. Įstatymo projekte tikslinga konkretizuoti Departamento veiksmus (greitą ir veiksmingą tokių pranešimų perdavimą visoms valstybėms, Povandeninio kultūros paveldo apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija), kurią Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo 2006 m. kovo 30 d. įstatymu Nr. X-539 „Dėl Povandeninio kultūros paveldo apsaugos konvencijos ratifikavimo“, narėms, konsultacijas, kaip geriausiai apsaugoti povandeninį kultūros paveldo objektą, kt.), siekiant įgyvendinti Konvencijos 9 ir 10 straipsnius.
2. Įtvirtinti Įstatymo projekte nuostatas, kad projektų vystytojai turėtų finansuoti jūros dugne aptiktų objektų vertingųjų savybių nustatymo darbus, jei ketina imtis su tokiu paveldu susijusios veiklos. Atsitiktinai radus povandeninį kultūros paveldą, turėtų būti skiriamos papildomos lėšos iš valstybės biudžeto.
3. Įstatymo projekto aiškinamajame rašte turėtų būti įvertintas papildomų lėšų poreikis, nurodant galimus finansavimo šaltinius (valstybės biudžeto lėšas), ir kvalifikuotų povandeninio paveldo specialistų ir ekspertų poreikis. Įstatymo 9 straipsnis reglamentuoja nekilnojamojo kultūros paveldo pradinę apsaugą, nustato kultūros paveldo objekto inicijavimo skelbti valstybės saugomu procedūrą. Specifinės kultūros paveldo dalies, esančios jūros dugne, apsaugos kontrolė ir inicijavimo skelbti valstybės saugomu procedūra reikalautų daugiau lėšų, žmogiškųjų resursų ir laiko sąnaudų, nei kitų kultūros paveldo objektų atveju.
4. Numatyti vėlesnę Įstatymo projekto įsigaliojimą datą – 2020 m. sausio 1 dieną. Šiuo metu netikslinga prisiimti naujų įsipareigojimų, kuriems reikia papildomų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos fiskalinės drausmės įstatymu, atsižvelgiant į anksčiau prisiimtus valstybės finansinius įsipareigojimus (kompensuoti sumažintas valstybines socialinio draudimo pensijas ir valstybines pensijas, sumažintas dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, įgyvendinti Lietuvos Respublikos Seime atstovaujamų politinių partijų susitarimą nuosekliai didinti finansavimą krašto apsaugai, kuris 2020 metais turi pasiekti 2 procentus bendrojo vidaus produkto), būtina vykdyti atsakingą, infliacijos nedidinančią (anticiklinę) fiskalinę politiką ir 2018 m. nedidinti bendros valstybės biudžeto asignavimų sumos, palyginus su 2017 m. lygiu, ir neprisiimti naujų įsipareigojimų.
5. Įstatymo projekto 1 straipsnio 1 dalyje vietoje žodžių „povandeninį kultūros paveldo objektą“ įrašyti žodžius „povandeninį kultūros paveldą“. Taip siekiama įgyvendinti Įstatymo projekto 1 straipsnio 1 dalyje siūlomą teisinio reguliavimo priemonę ir atsižvelgti į Konvencijos 1 straipsnio 1 dalį.
6. Papildyti Įstatymo projekto 1 straipsnio 1 dalyje pateiktą povandeniniam kultūros paveldui priskirtinų objektų sąrašą tais objektais, kurie yra išvardinti Konvencijos 1 straipsnio 1 dalies a punkto I-III papunkčiuose, ir papildyti Konvencijos 13 straipsnyje numatyta išimtimi, kada prievolė pranešti apie atrastą povandenį paveldą netaikoma, ir, siekiant didesnio aiškumo, Įstatymo projekto 1 straipsnio 1 dalį išdėstyti taip: „4. Tais atvejais, kai asmuo ar laivas Lietuvos Respublikos teritorinėje jūroje, išskirtinėje ekonominėje zonoje, vidaus vandenyse ir kontinentiniame šelfe randa povandeninį kultūros paveldą (vietovę, konstrukcijas, pastatus, dirbinius ir žmonių palaikus kartu su jų archeologine ir gamtine aplinka, laivus, orlaivius, kitas transporto priemones ir jų dalis, jų krovinius arba kitokį turinį kartu su jų archeologine ir gamtine aplinka, priešistorinius objektus) arba ketina imtis su tokiu objektu susijusios veiklos, tas asmuo arba to laivo kapitonas privalo pranešti apie tokį radinį arba su juo susijusią veiklą Departamentui, išskyrus atvejus, kai povandeninį kultūros paveldą atranda valstybės imunitetą nuo kitos valstybės jurisdikcijos turintys karo laivai ir kiti valstybiniai laivai arba karo orlaiviai, eksploatuojami nekomerciniais tikslais, atliekantys savo įprasto pobūdžio operacijas ir neužsiimantys su povandeniniu kultūros paveldu susijusia veikla.“
7. Tikslinti Įstatymo projekto 1 straipsnio 1 dalyje ir 2 straipsnyje siūlomas formuluotes, atsisakant nuorodų į gretutinę zoną ir jūros rajono vidaus vandenis, papildant nuoroda į kontinentinį šelfą, vadovaujantis Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencijos, Konvencijos ir Lietuvos Respublikos valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo nuostatomis.
9. Įstatymo projekto 1 straipsnio 1 dalyje atsisakyti teisiškai neapibrėžtos, vertinamojo pobūdžio formuluotės „galbūt“.