Lietuvos Respublikos Vyriausybė
nutarimas
Dėl LIETUVOS RESPUBLIKOS ŠILUMOS ŪKIO ĮSTATYMO NR. IX-1565 10 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIP-2392
2015 m. rugpjūčio 5 d. Nr. 818
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2015 m. gegužės 20 d. sprendimo Nr. SV-S-1059 „Dėl įstatymų ir Seimo nutarimo projektų išvadų“ 3 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Nepritarti Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo Nr. IX-1565 10 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIP-2392 (toliau – Įstatymo projektas) dėl šių priežasčių:
1. Įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodyti Įstatymo projekto tikslai – sumažinti šilumos kainas vartotojams, mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą vartotojams, užtikrinti subalansuotą šilumos gamybą, šilumos vartotojų teises ir teisėtus interesus, taip pat sudaryti sąlygas įvertinti realų šilumos poreikį ir optimaliausiai šilumos gamintojų plėtrai. Tačiau nėra skaičiavimų, rodančių, kokią įtaką Įstatymo projekte siūlomas teisinis reguliavimas turėtų esamiems šilumos gamintojų ir šilumos tiekėjų šilumos pirkimo–pardavimo teisiniams santykiams ir kokia tokios įtakos ekonominė nauda galutiniam šilumos vartotojui.
Siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – Šilumos ūkio įstatymas) 1 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytą principą – mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams, kai vienoje šilumos gamybos ir tiekimo sistemoje veikia keletas nepriklausomų šilumos gamintojų, šiluma privalomai perkama iš to šilumos gamintojo, kurio šilumos gamybos sąnaudos mažiausios, vadovaujantis Šilumos supirkimo iš nepriklausomų šilumos gamintojų tvarkos ir sąlygų aprašo, patvirtinto Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – Komisija) 2010 m. spalio 4 d. nutarimu Nr. O3-202 „Dėl Šilumos supirkimo iš nepriklausomų šilumos gamintojų tvarkos ir sąlygų aprašo patvirtinimo“, 19 punktu. Pagal šiuo metu galiojančią Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 3 dalį privaloma šilumos gamybos kainodara netaikoma nedideliems ir (ar) nedarantiems reikšmingos įtakos nepriklausomiems šilumos gamintojams. Kadangi brangesnės šilumos, vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi, šilumos tiekėjas supirkti negali, nepriklausomi šilumos gamintojai, siekdami parduoti pagamintą šilumos energiją pigiau negu šilumos tiekėjo palyginamosios šilumos gamybos sąnaudos, privalo kiek įmanoma sumažinti šilumos gamybos sąnaudas.
Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad priėmus įstatymą nepagrįstai padidėtų reguliavimo našta nedideliems ir (ar) nedarantiems reikšmingos įtakos nepriklausomiems šilumos gamintojams, nes privaloma šilumos gamybos kainodara didintų sąnaudas, o nepriklausomi šilumos gamintojai, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (toliau – Energetikos įstatymas) 15 straipsnio 3 dalimi, numatomas investicijas turėtų derinti su Komisija. Energetikos įmonių investicijos, nesuderintos su Komisija, negalėtų būti pripažintos pagrįstomis valstybės reguliuojamoms kainoms persvarstyti.
2. Energetikos įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 8 punkte nustatyta, kad valstybės ir savivaldybių institucijos, atliekančios energetikos veiklos valdymo, reguliavimo, priežiūros ir kontrolės funkcijas, pagal kompetenciją privalo užtikrinti, kad jų priimami sprendimai nesukurtų sąlygų nepagrįstai bloginti konkurencijos sąlygas energetikos sektoriuje. Ši nuostata detalizuota Šilumos ūkio įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje, nustatančioje, kad šilumos gamyba grindžiama šilumos gamintojų konkurencija.
Pagal Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 1, 3 ir 4 dalis ir 32 straipsnio 14 dalį nepriklausomi šilumos gamintojai šilumos tiekėjams parduoda šilumą už kainą, ne didesnę nei šilumos tiekėjo palyginamosios šilumos gamybos sąnaudos ir (arba) ne didesnę nei apskaičiuota pagal Šilumos kainų nustatymo metodiką, kai nepriklausomiems šilumos gamintojams Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka taikoma privaloma šilumos gamybos kainodara. Tačiau visais atvejais šiluma, superkama iš nepriklausomų šilumos gamintojų, negali būti brangesnė negu šilumos tiekėjo palyginamosios šilumos gamybos sąnaudos. Priėmus įstatymą, Komisija, vadovaudamasi Energetikos įstatymo 8 straipsnio 9 dalies 7 punktu, turėtų nustatyti visiems šilumos sektoriuje veikiantiems šilumos gamintojams šilumos kainas, pagrįstas būtinosiomis sąnaudomis ir užtikrinančias investicijų grąžą. Taigi nedideli ir (ar) nedarantys reikšmingos įtakos galutinei šilumos kainai nepriklausomi šilumos gamintojai netektų galimybės lanksčiai konkuruoti su šilumos tiekėju, be to, privalėtų vienodomis sąlygomis konkuruoti su paramą, dotacijas, subsidijas gaunančiais ar kitaip skatinamais nepriklausomais šilumos gamintojais.
Tenka pažymėti ir tai, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2013 m. liepos 2 d. priėmė Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 2, 3, 7, 8, 10, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir Įstatymo papildymo 81 straipsniu įstatymą (toliau – Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymas), kuriame nepriklausomiems šilumos gamintojams ir nustatyta Įstatymo projekte siūloma panaikinti kainodaros taikymo išimtis, aiškinamajame rašte nurodžius, kad siūlomas pakeitimas užtikrins, kad Europos Sąjungos struktūrinę paramą gavę nepriklausomi šilumos gamintojai vienodomis sąlygomis konkuruos su reguliuojamais šilumos gamintojais, o vartotojams tiekiama šilumos energija bus parduodama už kainą, grindžiamą šilumos gamintojo būtinosiomis sąnaudomis.
Įstatymo projekto aiškinamajame rašte nenurodyta, kokia konkreti siūlomo galiojančio teisinio reguliavimo, nustatyto Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatyme, pakeitimo nauda, todėl neaišku, kodėl esamą teisinį reglamentavimą būtina keisti ir panaikinti Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatyme nustatytas skatinamąsias sąlygas nedideliems ir (ar) nedarantiems reikšmingos įtakos nepriklausomiems šilumos gamintojams ir kaip šie pakeitimai padės pasiekti aiškinamajame rašte nurodytus Įstatymo projekto tikslus.