Administracinė byla Nr. eA-2421-629/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03433-2024-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.5
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. lapkričio 6 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. (A. P.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. (A. P.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas A. P. (A. P.) (toliau – ir pareiškėjas, prieglobsčio prašytojas) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. birželio 16 d. sprendimą Nr. 24S146730, kuriuo nuspręsta nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką, uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į SIS [Šengeno informacinė sistema] perspėjimą dėl draudimo asmeniui atvykti ir apsigyventi 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos (toliau – ir Sprendimas), ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.
2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:
2.1. Paskesnis prašymas suteikti prieglobstį Lietuvoje buvo grindžiamas tuo, kad pareiškėjui jo kilmės valstybėje Baltarusijos Respublikoje (toliau – ir kilmės valstybė, kilmės šalis) gresia pavojus iš (duomenys neskelbtini), nes jis, (duomenys neskelbtini), todėl bijo (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini), pateikė Migracijos departamentui tai patvirtinančius įrodymus, kurių autentiškumo atsakovas nekvestionavo. Pareiškėjas bijo, jog (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini).
2.2. Atsakovas nepagrįstai kvestionuoja pareiškėjo (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) t. y. dar gerokai iki 2020 m. įvykių Baltarusijoje, kadangi jis buvo jo gyvenamajame mieste, o jam reikėjo rūpintis senyvo amžiaus ir sveikatos problemų turinčiu tėvu. (duomenys neskelbtini). Pildydamas klausimyną, pareiškėjas aiškiai išreiškė nepritarimą Rusijos karinei invazijai į Ukrainą bei nurodė, kad Krymas priklauso Ukrainai. Pareiškėjo paaiškinimai ir pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina (duomenys neskelbtini), kurie yra esminė prieglobsčio prašymo priežastis, lėmusi jo apsisprendimą (duomenys neskelbtini).
2.3. Atsakovas jo baimės patirti persekiojimo veiksmus realumą vertino formaliai ir paviršutiniškai. (duomenys neskelbtini), nes A. L. ne kartą nurodė, kad Lenkija ir Lietuva yra priešiškos Baltarusijai valstybės, o pareiškėjas, (duomenys neskelbtini), pabėgo būtent į Lietuvą ir būdamas joje bendradarbiavo su Lietuvos Respublikos kompetentingomis institucijomis, įskaitant Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentą (toliau – ir VSD). Pareiškėjas (duomenys neskelbtini). Grėsmės patirti persekiojimo veiksmų realumą pareiškėjas grindė ir tuo, kad (duomenys neskelbtini). Nurodytos aplinkybės atitinka pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalį.
2.4. Pareiškėjas negali grįžti į kilmės valstybę ir dėl pagrįstos baimės, kad jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas, taip pat kyla grėsmė, kad jam gali būti įvykdyta mirties bausmė. Atsakovas, spręsdamas prieglobsčio suteikimo pareiškėjui klausimą, nepakankamai išnagrinėjo pareiškėjo individualią situaciją, nenustatė visų aplinkybių, leidžiančių daryti neabejotiną išvadą, jog prieglobsčio prašytojas dėl jo paaiškintų aplinkybių nebuvo ir nebus persekiojamas savo kilmės valstybėje bei kad jis neatitinka papildomos apsaugos kriterijų.
2.5. Esminis motyvas, kuriuo argumentuojama pareiškėjo keliama grėsmė valstybės saugumui yra (duomenys neskelbtini), kurio pagrindu laikoma, kad pareiškėjas lojalus Baltarusijos rėžimui, tačiau toks grėsmės saugumo vertinimas neatitinka nei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, nei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), nei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikos. Įvertinus Sprendimo turinį, teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, darytina išvada, kad vien faktas, jog (duomenys neskelbtini), savaime neįrodo, kad pareiškėjas yra lojalus Baltarusijos režimui, jos vykdomai politikai ir pan. Prieglobsčio prašytojo nurodyta tariama grėsmė valstybės saugumui pagrįsta (duomenys neskelbtini). Tiek VSD, tiek atitinkamai Migracijos departamentas, pareiškėjo grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui konstatavo formaliai, neindividualizavo ir nepagrindė pareiškėjo keliamos realios ir akivaizdžios grėsmės valstybės nacionaliniam saugumui, kas rodo, kad prieglobsčio prašytojo grėsmė konstatuota ir Sprendimas priimtas nepagrįstai.
2.6. Atsakovas nepagrįstai nusprendė priverstine tvarka pareiškėją išsiųsti bei nustatyti jam draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus. 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – ir Reglamentas) pateikia baigtinį sąrašą atvejų, kada šalys gali įtraukti perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti į Šengeno zoną, o Reglamento 24 straipsnio 2 dalis neapima situacijos, kad grėsmė viešajai tvarkai, visuomenės saugumui arba nacionaliniam saugumui galėtų būti grindžiama kitomis aplinkybėmis, nei išvardinta Reglamento 24 straipsnio 2 dalyje, t. y. pareiškėjo darbine patirtimi.
3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:
3.1. Sprendimas nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) priimtas dėl to, jog tyrimo metu įvertinus pareiškėjo motyvus (duomenys neskelbtini), kuriais jis grindė savo prašymą suteikti prieglobstį, nenustatyta pagrįstos tikimybės, jog jo profilis (duomenys neskelbtini) ir individualios aplinkybės nulemtų realią persekiojimo riziką grįžimo į kilmės valstybę atveju. Migracijos departamentas nenustatė pagrįstos tikimybės, jog kilmės valstybėje pareiškėjui gresia persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Migracijos departamentas vertino, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas. Prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nenustatyta ir pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, todėl jis neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Pareiškėjo kilmės valstybėje (gyvenamojoje vietoje) nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), todėl jis taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.
4. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į skundą nurodė, kad Sprendimas priimtas vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėtas ir pagrįstas tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, atitinka nacionalinio saugumo interesus. VSD surinkta tiek vieša, tiek įslaptinta informacija leidžia teigti, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, todėl Migracijos departamentas turėjo pakankamą pagrindą priimti Sprendimą. Lietuva neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui gyventi Lietuvoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų.
II.
6. Teismas nustatė, kad Baltarusijos Respublikos pilietis A. P. 2022 m. rugpjūčio 30 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kuriame nurodė, kad: (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas Sprendimu nusprendė netenkinti pareiškėjo prašymo dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) suteikimo, o konstatavęs, kad pareiškėjas kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, nusprendė išsiųsti jį į Baltarusijos Respubliką, uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo asmeniui atvykti ir apsigyventi 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
7. Teismas vadovavosi Įstatymo 86, 87 straipsniais, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 99 punktu, teismų formuojama praktika prieglobsčio bylose, aptarė prieglobsčio prašymo motyvus, įvertino byloje pateiktus duomenis, teisminio nagrinėjimo metu pareiškėjo duotus paaiškinimus, Migracijos departamento surinktą informaciją ir sutiko su atsakovo išvada, kad prieglobsčio prašytojas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti.
8. Teismas pareiškėjo teiginius dėl (duomenys neskelbtini) pripažino hipotetinio pobūdžio, o baimę grįžti į kilmės valstybę –subjektyviomis prielaidomis dėl jo tikėtino persekiojimo ateityje, kurios nepagrįstos jokiais objektyviais įrodymais. Teismas nenustatė pagrindo išvadai, kad pareiškėjui jo kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas byloje nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad jis, būdamas Lietuvos Respublikoje, (duomenys neskelbtini) ar siekė bendradarbiauti su Lietuvos Respublikos institucijomis. Nors pareiškėjas į Migracijos departamentą su prašymu dėl prieglobsčio suteikimo dėl to, kad (duomenys neskelbtini), kreipėsi dar 2022 m. rugpjūčio 30 d., tačiau bylos nagrinėjimo metu, t. y. praėjus dvejiems metams, byloje nėra pateikta jokių duomenų apie tai, kad (duomenys neskelbtini). Teismas nustatė, kad byloje surinkta informacija patvirtina, jog (duomenys neskelbtini). Teismas nustatė, kad pareiškėjas neįrodė, jog (duomenys neskelbtini). Teismas faktines aplinkybes apie (duomenys neskelbtini) įvertino kaip patvirtinančias tai, kad prieglobsčio prašytojas (duomenys neskelbtini).
9. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl bendros situacijos, vykstančios jo kilmės šalyje, kaip nepagrindžiančius individualaus pobūdžio persekiojimo galimybės, o pareiškėjo teiktus papildomus rašytinius įrodymus, susijusius su (duomenys neskelbtini), vertino tik kaip įrodančius bendrą padėtį kilmės šalyje, tačiau nesusijusius su jo paties individualia situacija.
10. Teismas sprendė, kad Migracijos departamento sprendimas nesuteikti pareiškėjui papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje priimtas teisėtai, nes nėra Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų kriterijų, t. y. pareiškėjo kilmės šalyje nevyksta nei tarptautinis, nei vidaus ginkluotas konfliktas, pareiškėjui negresia nei mirties bausmė, nei egzekucija. Teismas nepagrįstais pripažino pareiškėjo nuogąstavimus dėl baimės būti kankinamam, ar kad su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas.
11. Teismas nustatė, jog VSD pateikė atsakovui 2023 m. kovo 21 d. raštą Nr. 18-3202 „Dėl informacijos pateikimo“ (toliau – ir Raštas) dėl pareiškėjo gyvenimo Lietuvoje keliamos grėsmės valstybės saugumui. Įvertinęs Rašto turinį, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas turi artimų ryšių Baltarusijoje (duomenys neskelbtini), teismas sprendė, jog nepaneigtos VSD nustatytos aplinkybės apie Baltarusijos (ar Rusijos) žvalgybos tarnybų galimą / tikėtiną poveikį tiek pačiam pareiškėjui, tiek bandant paveikti Baltarusijoje gyvenančius artimuosius. Teismas vertino, kad Migracijos departamento surinkta informacija yra pakankama daryti išvadą, jog pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui.
12. Migracijos departamentui nesuteikus pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ir nustačius, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, teismas sprendė, kad Sprendimu pagrįstai nuspręsta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką ir įvesti perspėjimą į SIS dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje. Kadangi pareiškėjas nenurodė jokių pagrįstų argumentų dėl Sprendimu nustatyto draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpio neproporcingumo, teismas šią Sprendimo dalį pripažino pagrįsta.
13. Nenustatęs Migracijos departamento Sprendimo neteisėtumo pagrindų, teismas atmetė pareiškėjo prašymą jį panaikinti. Atitinkamai netenkino ir išvestinio skundo reikalavimo dėl atsakovo įpareigojimo pareiškėjo prieglobsčio prašymą nagrinėti iš naujo. Atmetęs pareiškėjo skundą, teismas netenkino jo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
III.
14. Pareiškėjas A. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti, panaikinti Migracijos departamento Sprendimą bei įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.
15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja skundo, teikto teismui, argumentus, susijusius su galiojančiu teisiniu reguliavimu, be kita ko, Reglamento 24 straipsnio 2 dalyje pateiktu baigtiniu sąrašu atvejų, kada šalys gali įtraukti perspėjimą dėl draudimo atvykti užsieniečiui į Šengeno zoną, prieglobsčio prašymo motyvais, faktinėmis aplinkybėmis (duomenys neskelbtini), palaiko savo poziciją, jog (duomenys neskelbtini) fakto savaime neužtenka konstatuoti asmens lojalumo rėžimui, turi būti atliekamas individualus jo profilio vertinimas, kurio atsakovas neatliko, ir nesutikimą su skundžiamu teismo sprendimu grindžia šiais argumentais:
15.1. Tiek atsakovas, tiek teismas kvestionuoja pareiškėjo (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) turėjo būti vertinami visų jo apklausų metu pateiktų duomenų ir pateiktų rašytinių įrodymų kontekste, o ne izoliuotai vienas nuo kito. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini); klausimyne aiškiai išreiškė nepritarimą Rusijos karinei invazijai bei nurodė, kad Krymas priklauso Ukrainai.
15.2. Nors Sprendime konstatuota, kad (duomenys neskelbtini), tačiau įvertinta, kad vien prieglobsčio prašytojo (duomenys neskelbtini) negali būti laikomas bendradarbiavimu su Lietuvos Respublikos specialiosiomis tarnybomis. (duomenys neskelbtini) turėjo būti vertinama visų pareiškėjo nurodytų priežasčių kontekste. (duomenys neskelbtini). Baltarusijos Respublikos prezidentas nuolat akcentuoja, kad Lietuva yra priešiška Baltarusijai valstybė, todėl pareiškėjas, (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas, būdamas Lietuvoje, (duomenys neskelbtini).
15.3. Į bylą pateikta kilmės valstybės informacija, priešingai nei sprendė teismas, aiškiai patvirtina pareiškėjo baimę patirti persekiojimo veiksmus bei susiejama su jo individualia situacija. Įvertinus kilmės valstybės informaciją bei faktą (duomenys neskelbtini), yra pagrįsta manyti, kad grąžinus prieglobsčio prašytoją į kilmės valstybę, jis bus (duomenys neskelbtini).
15.4. Apklausų / papildomų paaiškinimų metu, bylos nagrinėjimo teismo posėdyje metu, pareiškėjas nurodė (duomenys neskelbtini), todėl teismas nepagrįstai skundžiamame sprendime nurodė priešingai. Nepagrįstai konstatavus pareiškėjo keliamą grėsmę nacionaliniam saugumui, nepagrįstai nuspręsta jį išsiųsti priverstine tvarka bei nustatyti draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metams. Nei Migracijos departamentas, nei teismas tinkamai neįvertino aplinkybių, reikšmingų tinkamai išspręsti tarptautinės apsaugos suteikimo pareiškėjui klausimą.
16. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, palikti Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 5 d. sprendimą nepakeistą. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko savo poziciją, išdėstytą atsiliepime į skundą, sutinka su skundžiamu teismo sprendimu ir papildomai nurodo, kad:
16.1. Prieglobsčio prašytojas privalo pagrįsti, jog dėl (duomenys neskelbtini) nėra pagrindas pripažinti, kad asmeniui turi būti suteiktas prieglobstis. Grindžiant prieglobsčio prašymą motyvais (duomenys neskelbtini), neužtenka deklaratyvių teiginių, kurie nebūtų pagrįsti objektyviais įrodymais. Taip pat vien žmogaus teisių pažeidimo egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo. Pareiškėjas šiais aspektais nepateikė jokių įrodymų, byloje esanti informacija patvirtina, jog (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas atliko individualios situacijos vertinimą, atsižvelgdamas į surinktos informacijos visumą, todėl pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad jo grėsmė nacionaliniam saugumui grindžiama vienintele aplinkybe – (duomenys neskelbtini).
16.2. (duomenys neskelbtini), kartu ir realią tikimybę kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.
16.3. Atmestini argumentai (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo nurodoma baimė grindžiama tik jo paties subjektyviomis prielaidomis dėl tikėtino jo persekiojimo ateityje, kurios nepagrįstos jokiais objektyviais įrodymais. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad (duomenys neskelbtini), taip pat tokių, kurie pagrįstų, kad Baltarusijoje vyksta karas ar ginkluotas konfliktas. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini).
16.4. Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, surinko ir ištyrė aktualią bei su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją ir atsižvelgiant į tai, priėmė Sprendimą. Pareiškėjas nepateikė informacijos apie tai, kaip buvo pažeistos jo teisės. Nei Įstatymas, nei Tvarkos aprašas neįpareigoja Migracijos departamento rinkti bei vertinti informacijos visais prieglobsčio prašytojo pageidaujamais aspektais, ypač atsižvelgiant į tai, kad pats pareiškėjas nebuvo nurodęs, kad jis kilmės valstybėje asmeniškai buvo susidūręs su žmogaus teisių pažeidimais. Pareiškėjo teismui teikta kilmės valstybės informacija nepraplečia ir nepaneigia Migracijos departamento surinktos kilmės valstybės informacijos. Skunde nurodomi šaltiniai patvirtina, kad (duomenys neskelbtini).
16.5. Byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių pareiškėjo negalima būtų išsiųsti (Įstatymo 128, 130 str.), kurios turėtų įtakos draudimo atvykti laikotarpiui (Įstatymo 128, 133 str.). Įvertinus tai, kad pareiškėjui draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nes jo gyvenimas kelia grėsmę valstybės saugumui, ir tai, kad jis ateityje gali siekti pasilikti kitose Šengeno valstybėse, taip pat tai, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra aukšto lygio saugumo užtikrinimas Europos Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, įskaitant visuomenės saugumo bei viešosios tvarkos palaikymą valstybių narių teritorijose, ir tai, kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į SIS, pareiškėjo duomenys teiktini SIS.
17. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. VSD atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo:
17.1. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurie paneigtų teismo sprendime nustatytas faktines aplinkybes ar remiantis jomis padarytas išvadas. Teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas objektyviai ir visapusiškai įvertinus byloje surinktus įrodymus bei nustačius bylai išspręsti teisiškai reikšmingas aplinkybes, teisingai pritaikius ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas. Teismo sprendimas priimtas tinkamai laikantis Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme nustatyto imperatyvo visus valstybės institucijų priimamus sprendimus, taip pat ir susijusius su užsieniečių teisine padėtimi, analizuoti tuo aspektu, kaip jie prisidės prie rizikos veiksnių, pavojų silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo.
17.2. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 4 dalį užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD. Įstatymo 88 straipsnio 2 dalies 5 punkte yra įtvirtintas savarankiškas pagrindas atsisakyti suteikti pabėgėlio statusą net ir prieglobsčio prašytojui, kuris atitinka Įstatymo 86 straipsnyje nustatytus kriterijus – grėsmė valstybės saugumui. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos žvalgybos įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 1 punktu, VSD Raštu Migracijos departamentui pateikė vertinimą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Nagrinėjamu atveju yra pakankamai viešos informacijos, patvirtinančios pareiškėjo gyvenimo Lietuvos Respublikoje keliamą grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, tačiau taip pat reikšminga ir įslaptinta informacija, kuri detalizuoja, sukonkretina ir papildo viešus duomenis. Migracijos departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
17.3. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad (duomenys neskelbtini) neužtenka konstatuoti pareiškėjo lojalumo Baltarusijos valdžios režimui. Situacija, (duomenys neskelbtini) yra pakankamas pagrindas vertinimui, kad toks asmuo, gavęs leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, gali būti išnaudojamas žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti, todėl kelia grėsmę nacionaliniam saugumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-977-520/2024; ir kt.).
18. Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2024 m. spalio 21 d. pateikė prašymą dėl papildomų rašytinių įrodymų prijungimo, kuriame prašo pridėti prie bylos naujus rašytinius įrodymus – Baltarusijos Helsinkio komiteto 2024 m. spalio 15 d. raštą su vertimu į lietuvių kalbą.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
19. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Sprendimo nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką, uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo asmeniui atvykti ir apsigyventi 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei atsakovo įpareigojimo išnagrinėti pareiškėjo prašymą iš naujo teisėtumo bei pagrįstumo.
20. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir ginčui aktualias Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nuostatas, jį atmetė. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teisės taikymu bei aiškinimu, prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą.
21. Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui pateikė papildomą įrodymą – Baltarusijos Helsinkio komiteto raštą, kuris, pareiškėjo vertinimu, patvirtina apeliantui kylančias grėsmes, (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas teigia, jog šie įrodymai teikiami apeliacinės instancijos teisme, nes buvo gauti vėliau ir negalėjo būti pateikti anksčiau.
22. Pagal ABTĮ 142 straipsnio 3 dalį nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi proceso šalys įrodymus turi pateikti pirmosios instancijos teismui, nes apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-104-520/2024).
23. Įvertinusi tai, kad pareiškėjo nurodytos priežastys dėl būtinybės pateikti naują įrodymą apeliacinės instancijos teisme yra susijusios su objektyviomis priežastimis (šis įrodymas buvo gautas vėliau), teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstomis pareiškėjo nurodytas priežastis, dėl kurių šie įrodymai nebuvo pateikti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Dėl to pareiškėjo prašymas pridėti naujus įrodymus prie bylos apeliacinės instancijos teisme tenkinamas.
24. Teisėjų kolegija, nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas pasisako tik tais aspektais, kuriais atsakant į apeliacinio skundo argumentus papildomos skundžiamame sprendime padarytos išvados.
25. Teisinius santykius dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuoja Įstatymo 86 bei 87 straipsnių nuostatos.
26. Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse; šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo; paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos.
27. Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu; šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.
28. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; ir kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).
29. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.
30. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs.
31. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes.
32. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šių pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012; 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018; ir kt.).
33. Nagrinėjamu atveju iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Teisėjų kolegija pažymi, kad įslaptinta informacija šioje administracinėje byloje įvertinta kartu su kitais (neįslaptintais) byloje esančiais įrodymais, todėl šiuo aspektu nenukrypta nuo įrodymų įvertinimo taisyklių. Susipažinus su byloje pateikta įslaptinta informacija, pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra grindžiamas pareiškėjui nežinoma vien valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija, pareiškėjas dalyvavo teismo procese ir turėjo galimybę užduoti klausimus atsakovo atstovams. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo spręsti, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.
33.1. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, byloje surinktos medžiagos pagrindu, t. y. įvertinusi ir prie bylos pridėtą naują įrodymą (Baltarusijos Helsinkio komiteto raštas), neturi pagrindo byloje nustatytų faktinių aplinkybių vertinti kitaip, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Tyrimo metu nustatytų faktinių aplinkybių visuma pagrindžia, kad (duomenys neskelbtini). Tyrimo metu nustatyta, kad (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, kad objektyvių įrodymų, paneigiančių nustatytas faktines aplinkybes, pareiškėjas nepateikė.
33.2. Pareiškėjas byloje taip pat nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad (duomenys neskelbtini) ar siekė bendradarbiauti su Lietuvos Respublikos institucijomis, todėl kritiškai vertinami pareiškėjo teiginiai, kad (duomenys neskelbtini). Be to, nors pareiškėjas į Migracijos departamentą su prašymu dėl prieglobsčio suteikimo dėl to, kad (duomenys neskelbtini) kreipėsi dar 2022 m. rugpjūčio 30 d., tačiau bylos nagrinėjimo metu, t. y. praėjus dvejiems metams, byloje nėra pateikta jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui (duomenys neskelbtini). Byloje nėra pateikta ir jokių kitų įrodymų, pranešimų, kvietimų pareiškėjui (duomenys neskelbtini). Nors byloje surinkta informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini).
34. Taigi nustatytų faktinių aplinkybių visuma patvirtina Migracijos departamento padarytą išvadą, kad nepakanka duomenų konstatuoti, jog (duomenys neskelbtini). Pastebėtina, kad (duomenys neskelbtini), neužtenka pateikti vien tik deklaratyvius teiginius, kurie nebūtų pagrįsti objektyviais įrodymais. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, aplinkybė, jog kilmės šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo (žr., pvz., 2009 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009; ir kt.). Todėl pareiškėjo argumentai dėl bendros situacijos, vykstančios jo šalyje, t. y. kilmės valstybėje vykstančių sistemingų žmogaus teisių pažeidimų, niekaip nepagrindžia individualaus pobūdžio persekiojimo galimybės jo atžvilgiu. Pareiškėjo teikti papildomi rašytiniai įrodymai (duomenys neskelbtini) įrodo tik bendrą padėtį šalyje, tačiau tokie duomenys, atsižvelgiant į juose pateiktą glaustą informaciją, neleidžia šios informacijos susieti su individualia pareiškėjo situacija.
35. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių rašytinių įrodymų visumą, konstatuoja, jog prieglobsčio prašytojo individualios aplinkybės nesuponuoja prielaidos, jog pareiškėjui gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas kilmės valstybėje dėl Konvencijoje nurodytų priežasčių – jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, o pareiškėjo argumentas dėl (duomenys neskelbtini) vertintinas kaip išskirtinai hipotetinio pobūdžio. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių Migracijos departamento Sprendimo išvadas. Dėl nurodytų priežasčių atsakovas ir pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą pripažinti, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.
36. Pasisakydama dėl papildomos apsaugos pareiškėjui suteikimo, teisėjų kolegija nurodo, kad byloje nenustatyta, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Byloje esantys atsakovo surinkti duomenys nepatvirtina, kad pareiškėjo gyvenamojoje vietoje yra beatodairiško smurto padėtis dėl šiuo metu vykstančių Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytų veiksmų (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), todėl pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.
37. Pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019; 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3521-968/2021). Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (žr., pvz., EŽTT 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Zarubin ir kiti prieš Lietuvą, pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17). EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).
38. Administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui tikimybė, sudaranti pagrindą atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2023 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1563-624/2023; ir kt.).
39. Teismo vertinimu, byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kad (duomenys neskelbtini) yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad jis iki šiol gali palaikyti ryšius (duomenys neskelbtini) ir realią tikimybę kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams šias aplinkybes vertinant pasikeitusios geopolitinės situacijos kontekste, kai Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos režimų agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, taip pat ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui.
40. Pagal Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punktą užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, jam nėra suteikiama teisė savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos ir jis turi būti išsiunčiamas į savo kilmės valstybę – Baltarusijos Respubliką. Aplinkybių, dėl kurių pareiškėjo negalima būtų išsiųsti (Įstatymo 128 ir 130 str.) nenustatyta.
41. Pagal Įstatymo 133 straipsnio 5 dalį užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. Sprendimu nustatyta, kad pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metams, todėl atsižvelgiant tiek į draudimo atvykti į šalį pagrindą (grėsmė valstybės saugumui), tiek į taikomo draudimo terminą, tokio sprendimo laikyti neproporcingu nėra pagrindo. Pažymėtina, kad ir pats pareiškėjas iš esmės ginčija nustatytą draudimą atvykti į Šengeno zoną, teigdamas, kad toks draudimas yra nepagrįstas.
42. Nagrinėjamu atveju, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl įvedimo į SIS, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo argumentais, kad pareiškėjo atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi būtų įvestas į SIS.
43. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai sprendė, jog ginčijamas Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija