Lietuvos Respublikos Vyriausybė
nutarimas
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SVEIKATOS SISTEMOS ĮSTATYMO NR. I-552 11 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIIP-400(2)
2017 m. spalio 18 d. Nr. 858
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2017 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. SV-S-320 „Dėl įstatymų ir nutarimo projektų išvadų“ 2 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė n u t a r i a:
1. Nepritarti Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo Nr. I-552 11 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-400(2) (toliau – Projektas) nuostatai, kad visų Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo (toliau – Įstatymas) 11 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytų asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros paslaugų kainas tvirtinta sveikatos priežiūros viešosios įstaigos vadovas, suderinęs su stebėtojų taryba, valstybės ir savivaldybių biudžetinių įstaigų, kuriose stebėtojų taryba nesudaroma, kainas tvirtina sveikatos priežiūros įstaigos vadovas, suderinęs su valstybės ar savivaldybės, kaip įstaigos savininkės, teises ir pareigas įgyvendinančia valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga dėl šių priežasčių:
1.1. Pastebėtina tai, kad įgyvendinant Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 2 punktą Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymais yra patvirtinti dviejų grupių mokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų sąrašai: mokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų, kurios nėra gyvybiškai būtinos (išvaizdos gerinimas estetiniais ir kosmetiniais tikslais ir pan.), už kurias pacientai visais atvejais privalo mokėti (nepriklausomai nuo jų draustumo privalomuoju sveikatos draudimu) (Mokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų, teikiamų valstybės ir savivaldybių asmens sveikatos priežiūros įstaigose, sąrašas ir kainos patvirtinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. liepos 30 d. įsakymu Nr. 357 „Dėl Mokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų sąrašo, kainų nustatymo ir jų indeksavimo tvarkos bei šių paslaugų teikimo ir apmokėjimo tvarkos“) (toliau – pirma grupė mokamų paslaugų), bei mokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų, kai pacientai, nors ir yra apdrausti privalomuoju sveikatos draudimu, tačiau dėl tam tikrų sąlygų (pavyzdžiui, neturėdami Įstatymo 49 straipsnio 2 dalyje nurodyto kreipimosi dėl nemokamų paslaugų gavimo) už jiems suteiktas gyvybiškai būtinas paslaugas turi susimokėti patys (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 1996 m. kovo 26 d. įsakymas Nr. 178 „Dėl Asmens sveikatos priežiūros paslaugų, teikiamų asmens sveikatos priežiūros įstaigose, kainyno Nr. 11-96-2 patvirtinimo“; Mokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir apmokėjimo tvarka nustatyta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. liepos 30 d. įsakymu Nr. 357 „Dėl Mokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų sąrašo, kainų nustatymo ir jų indeksavimo tvarkos bei šių paslaugų teikimo ir apmokėjimo tvarkos“) (toliau – antra grupė mokamų paslaugų).
Manome, kad privalomuoju sveikatos draudimu apdraustiems pacientams antros grupės mokamų paslaugų, kurios yra gyvybiškai būtinos pacientui, kaina tik dėl to, kad jos gautos, pavyzdžiui, nesilaikant Įstatymo 49 straipsnio 2 dalies sąlygų, neturėtų skirtis nuo paslaugos kainos, kuri nustatyta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir apmokama iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų, jei pacientas tokias paslaugas gautų laikydamasis visų valstybės laiduojamos (nemokamos) asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo sąlygų.
1.2. Taip pat pažymėtina, kad antros grupės mokamų paslaugų gavėjų didžiausią grupę sudaro socialiai jautriausios gyventojų grupės (pensinio amžiaus asmenys, asmenys, teisės aktų nustatyta tvarka pripažinti neįgaliaisiais, vaikai ir pan.), todėl manome, kad gyvybiškai būtinų sveikatos priežiūros paslaugų, gautų dėl įvairių priežasčių nesilaikant Įstatymo 49 straipsnio 2 dalies sąlygų, kainų reglamentavimas, galintis paliesti socialiai jautriausias gyventojų grupes, nacionaliniu mastu turėtų likti tokias kainas nustatančios valstybės politiką sveikatos priežiūros srityje formuojančios institucijos reguliavimo srityje.
Atsižvelgdami į pirmiau išdėstytus argumentus manome, kad antrai grupei mokamų paslaugų priskirtų asmens sveikatos priežiūros paslaugų sąrašas, kaina, kainų indeksavimo ir paslaugų teikimo tvarka ir toliau turi būti nustatoma Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro.
2. Iš esmės pritarti Projekto nuostatoms, kuriose reglamentuojama, kad pirmos grupės mokamų asmens paslaugų ir visuomenės sveikatos priežiūros paslaugų sąrašus, jų teikimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras, o kainas – viešosios sveikatos priežiūros įstaigos vadovas, ir pasiūlyti Lietuvos Respublikos Seimui Projektą tobulinti, atsižvelgiant į šiuos pasiūlymus:
2.1. Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 2 punktą siūloma išdėstyti taip:
„2) mokamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, kurios pagal savo pobūdį pacientui nėra gyvybiškai būtinos, ir visuomenės sveikatos priežiūros paslaugas, už kurias jų gavėjai (juridiniai ar fiziniai asmenys) privalo sumokėti. Šių paslaugų sąrašą ir paslaugų teikimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras. Šių paslaugų kainas tvirtina sveikatos priežiūros viešosios įstaigas vadovas, suderinęs su stebėtojų taryba. Valstybės ir savivaldybių viešųjų ir biudžetinių įstaigų, kuriose stebėtojų taryba nesudaroma, kainas tvirtina sveikatos priežiūros įstaigos vadovas, suderinęs su valstybės ar savivaldybės, kaip įstaigos savininkės, teises ir pareigas įgyvendinančia valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga. Kitose LNSS priklausiančiose įstaigose teikiamų paslaugų kainas tvirtina įstaigos vadovas. Mokamų asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros paslaugų kainos nustatomos apskaičiuojant paslaugai teikti būtinas išlaidas.“