Lietuvos Respublikos Vyriausybė
nutarimas
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS PINIGINĖS SOCIALINĖS PARAMOS NEPASITURINTIEMS GYVENTOJAMS ĮSTATYMO NR. IX-1675 17 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIP-4353
2016 m. rugpjūčio 25 d. Nr. 868
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2016 m. birželio 15 d. sprendimo Nr. SV-S-1584 „Dėl įstatymų projektų išvadų“ 6 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Nepritarti Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo Nr. IX-1675 17 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIP-4353 (toliau – Įstatymo projektas) dėl šių priežasčių:
1. Įstatymo projekte siūloma šalpos išmokų, mokamų dėl neįgalumo, netekto darbingumo, invalidumo, skiriant piniginę socialinę paramą, neįskaityti į bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens gaunamas pajamas.
Šalpos išmokų, kaip ir piniginės socialinės paramos, paskirtis – užtikrinti minimalų pragyvenimo šaltinį. Todėl, skiriant piniginę socialinę paramą, šalpos išmokos, išskyrus tikslinės paskirties išmokas – slaugos ar priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslines kompensacijas ir tikslinį priedą, kurios skirtos su negalia susijusioms išlaidoms kompensuoti ir nesusietos su minimalių poreikių tenkinimu, įskaitomos į visų bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens gaunamas pajamas.
Pagal siūlomą teisinį reguliavimą asmenims, gaunantiems šalpos išmokas dėl neįgalumo, netekto darbingumo, invalidumo, tai yra šalpos pensijas pagal Lietuvos Respublikos valstybinių šalpos išmokų įstatymą, būtų nustatytos palankesnės sąlygos nei kitiems neįgaliems asmenims, gaunantiems valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją pagal Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą, kuri, skiriant piniginę socialinę paramą, įskaitoma į bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens gaunamas pajamas, nors valstybinės socialinio draudimo netekto darbingumo pensijos paskirtis ta pati – kompensuoti asmeniui dėl jo netekto darbingumo prarastas pajamas ir taip užtikrinti asmeniui minimalių poreikių patenkinimą. Todėl pateiktas siūlymas iškreipia piniginės socialinės paramos sistemos nepasiturintiems gyventojams sampratą, nes piniginė socialinė parama vienodomis sąlygomis teikiama visiems nepasiturintiems gyventojams, įvertinus jų turimą turtą ir pajamas, neišskiriant tam tikrų asmenų socialinių grupių ir neatsižvelgiant į tai, iš kokių šaltinių jie gauna pajamas.
2. Įstatymo projekte taip pat siūloma piniginių lėšų vaikui (įvaikiui) išlaikyti (alimentų) neįskaityti į jas gaunančio asmens pajamas ir nustatyti, kad šios lėšos būtų įskaitomos į jas mokančio asmens pajamas.
Pagal galiojantį teisinį reguliavimą, skiriant piniginę socialinę paramą, įskaitomos visų bendrai gyvenančių asmenų gaunamos pajamos. Kadangi pinigines lėšas vaikui išlaikyti (alimentus) mokantis asmuo šiomis lėšomis nedisponuoja, priešingai nei jas gaunantis, piniginių lėšų vaikui išlaikyti (alimentų) įskaitymas į jas mokančio asmens pajamas nebūtų objektyvus ir socialiai teisingas.
Be to, gali pasitaikyti atvejų, kai pinigines lėšas vaikui išlaikyti (alimentus) mokantis asmuo turi vaikų, kurie auga kartu su juo. Todėl mokamų piniginių lėšų vaikui (įvaikiui) išlaikyti (alimentų) įskaitymas į jo pajamas turėtų įtakos kartu su juo bendrai gyvenančių asmenų gaunamos piniginės socialinės paramos dydžiui, kai kuriais atvejais, net ir nedisponuodami pajamomis, bendrai gyvenantys asmenys neturėtų teisės gauti piniginę socialinę paramą arba ją prarastų. Į tokią padėtį patektų ir vieni gyvenantys asmenys. O piniginių lėšų vaikui (įvaikiui) išlaikyti (alimentų) neįskaitymas į jas gaunančio asmens pajamas didintų bendrai gyvenančių asmenų piniginės socialinės paramos dydį.
Taigi siūlomas teisinis reguliavimas neatitiktų galiojančio Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nurodytos įstatymo paskirties – teikti piniginę socialinę paramą tada, kai suaugę asmenys yra išnaudoję visas kitų pajamų gavimo galimybes, ir prieštarautų šio įstatymo 3 straipsnyje nustatytam socialinio teisingumo ir veiksmingumo principui, pagal kurį piniginė socialinė parama teikiama siekiant sudaryti sąlygas gauti paramą tada, kai jos labiausiai reikia, didinti motyvaciją integruotis į darbo rinką ir išvengti skurdo spąstų ir racionaliai naudojant turimus išteklius. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Lietuvos valstybė yra socialiai orientuota, kiekvienas pilietis turi teisę į socialinę apsaugą, o socialiniam aprūpinimui, tai yra visuomenės prisidėjimui prie išlaikymo tų savo narių, kurie dėl įstatymuose numatytų priežasčių negali apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba yra nepakankamai aprūpinti, pripažįstamas konstitucinės vertybės statusas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 14 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalies (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“). Taigi valstybės teikiamos socialinės paramos paskirtis – padėti tenkinti būtiniausius poreikius tiems žmonėms, kurių gaunamos pajamos yra nepakankamos, o gebėjimas pasirūpinti savimi dėl objektyvių nuo jų nepriklausančių priežasčių – ribotas.